I kurso ekologijos konspektas

3738 0

Ekologijos egzamino klausimų konspektas

Turinys

1. Ekologijos samprata. Ekologijos mokslo objektas. Makroekologija.

2. Pesticidai sausumos ir vandens ekosistemose. Poveikis kalcio apykaitai.

3. Ekologijos ryšys su kitais mokslais.

4. Ekologinė niša.

5. Vanduo kaip ekologinis veiksnys. Vandens ciklas. Vandens taršos ekologinės problemos.

6. Ekosistemų pagrindinės savybės.

7. Demografija ir demografiniai sprogimai.

8. Ekosistemos, biosfera, ekosfera.

9. Populiacijų skaitlingumo svyravimo priežastys.

10. Producentai, konsumentai ir reducentai kaip pagrindiniai funkciniai biocenozės elementai.

11. Saugomos teritorijos (nacionaliniai ir regioniniai parkai, rezervatai, draustiniai).

12. Energijos ir maisto medžiagų apytaka ekosistemose.

13. Taršos problema pasaulyje ir Lietuvoje. Ekologinis monitoringas.

14. Mitybinės grandinės supratimas. Trofiniai lygiai.

15. Žmonijos ir gamtinės aplinkos santykiai istoriniu aspektu.

16. Ekologinis imperatyvas.

17. Parazitizmas.

18. Biotinių ekologinių veiksnių klasifikacija suu pavyzdžiais. Tarprūšiniai santykiai.

19. Mitybinės grandinės supratimas. Ekologinė piramidė.

20. Limituojantys veiksniai. Libicho minimumo ir Šelfordo tolerancijos dėsniai.

21. Ekologinė sukscesija

22. Sausumos ekosistemų pasiskirstymas pasaulyje (biomai).

23. Homeostazė ekosistemoje, individo, populiacijos ir bendrijos lygmenyse.

24. Ekologinio veiksnio samprata. Ekologinių veiksnių klasifikacija (abiotiniai, biotiniai, antropogeniniai).

25. Plėšrūnas ir auka.

26. Populiacijos augimo tipai.

27. Sunkieji metalai ir rūgštūs lietūs. Poveikis biotai.

28. Oro teršimo esamos ir galimos pasekmės (ozono skylės, šiltnamio efektas).

29. Ekologinė etika. Mutagenai gamtoje.

30. Ekodėsniai.

31. Ekoteisė.

1. Ekologijos samprata. Ekologijos mokslo objektas. Makroekologija.

Ekologija – mokslas, tiriantis gyvųjų organizmų tarpusavio santykius ir jų santykius su gyvenamąja aplinka. Šis mokslas nagrinėja organizmų, rūšių, jų populiacijų, beendrijų bei ekosistemų organizacinius ryšius, raidą, tiria energijos ir medžiagų apytakos dėsningumus.

Dažnai ekologija vadinama tarpdisciplininiu mokslu. Ekologiniai tyrimo metodai ir žinios integruojami į kitų mokslų sritis. Ekologija glaudžiai susijusi su chemija, fizika, geochemija, geografija, dirvotyra, medicina. Šių mokslų sankirtoje atsiranda naujos mo

okslo šakos, kaip antai paleoekologija, kraštovaizdžio ekologija, dirvožemio ekologija, žmogaus ekologija ir kt.

Makroekologija – visaapimanti.

2. Pesticidai sausumos ir vandens ekosistemose. Poveikis kalcio apykaitai.

Pesticidai, patekę į paukščių maistą, įtakoja paukščius dėti kiaušinius plonu lukštu.

3. Ekologijos ryšys su kitais mokslais.

Ekologijos struktūra:

1. bendroji ekologija – visos ekologijos mokslo pagrindas

2. bioekologija – visos ekologijos pirmtakė:

• autekologija (individų)

• populiacinė ekologija

• biocenozių ekologija

• sinekologija (ekosistemų)

3. geoekologija (geografinės priklausomybės požiūriu)

4. socialinė ekologija: (žm sąlytį su gamt ir soc aplinka)

• demografinė

• kultūros

• civilizacinė

5. taikomoji ekologija:

• inžinierinė ekologija

• bioresursinė ir verslinė ekologija

• medicininė

• rekreacinė ekologija (siejasi su kurortologija)

4. Ekologinė niša.

Ekologinė niša – tam tikros rūšies tolerancijos sritis visiems aplinkos veiksniams. Gamtoje ekologinė niša suprantama kaip tam tikra teritorijos ar erdvės dalis, kurioje aplinkos sąlygos yra palankiausios tam tikrai rūšiai ar jos populiacijai tarpti (t. y. Jai pakanka šviesos, šilumos, maisto, mažai apribojančių aplinkos veiksnių. Į tą pačią nišą gali pretenduoti kelios ar keliolika rūšių.

5. Vanduo kaaip ekologinis veiksnys. Vandens ciklas. Vandens taršos ekologinės problemos.

Vandens ekologinė reikšmė organizmams yra nepaprastai didelė, nes be vandens negalėtų egzistuoti gyvybė. Vanduo yra daugelio mineralinių ir organinių medžiagų tirpiklis. Dėl šios vandens savybės vyksta medžiagų apytaka tarp organizmų ir gyvenamosios aplinkos. Šildamas vanduo absorbuoja daug šilumos ir sunkiai ją grąžina. Dėl to vandenynai daro labai didelę įtaką Žemės terminiam režimui. Atmosferos vandens garai praleidžia trumpabangius Saulės spindulius, bet sulaiko atsispindėjusius nuo žemės paviršiaus ilgabangius, apsaugodami žemę nuo staigių temperatūros svyravimų.

br />
Vanduo sudaro apie 50 – 90 %gyvūnų kūno masės (65 – 70 % žmogaus). Vandens kiekis augaluose svyruoja. Vanduo skatina medžiagų apykaitą augalų audiniuose.

Žemėje vanduo aptinkamas trijų fizinių būsenų: skystosios, dujinės ir kietosios. Iš viso Žemės paviršiuje yra apie 1,5 mlrd. km3 vandens atsargų visų trijų būsenų kartu paėmus. Tik apie 10 mln. km3 gėlo vandens dalyvauja apytakoje, nes likusi dalis (apie 70 %)yra sukaupta kaip ledas ir sniegas ir sudaro gėlo vandens rezervinį fondą.

Vandens apytakai energiją teikia Saulės spinduliuotė, didelės reikšmės turi teritorijos temperatūros režimas. Nuolatinė vandens apytaka vyksta tarp atmosferos, hidrosferos, kontinentinės litosferos ir šiose sferose esančių gyvųjų organizmų. Vandens apytakos ciklą sudaro šie procesai: garavimas kondensacija, krituliai, nuotėkis infiltracija ir transpiracija. Nuotėkis – vanduo grįžta į vandenyną. Infiltracija – lietaus vanduo susigeria į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Transpiracija – dalis į dirvą susigėrusio vandens augalų šaknimis yra siurbiama ir pakeliama į žaliąsias augalų dalis, iš kurių yra transpiruojama (šalinama) per žioteles, epidermį ir kituką. Transpiracijos intensyvumas priklauso nuo: oro temperatūros, santykinės oro drėgmės, apšvietimo sąlygų, vėjo greičio, reljefo ir kt. Daugiausia kritulių iškrinta ekvatorinėje aplinkoje.

Labai svarbi vandenų užterštumo problema. Pasaulinis vandenynas daug teršalų gauna iš oro su rūgščiaisiais lietumis bei su įtekančių upių užterštu vandeniu. Iš upių nešami trąšų ir pesticidų likučiai. Nitratai ir fosfatai sukelia pakrančių vandenų eutrofizaciją (pagausėja maisto medžiagų, dėl to v te
elkiniai dumblėja, nusenka ir užželia, vyksta jų senėjimas). Išbujojus dumbliams jų liekanų skaidymui sunaudojama daug deguonies, kurio trūkumas sukelia žuvų, moliuskų, vėžiagyvių ir kitos v faunos nykimą. Upėmis į jūras ir vandenynus patenka pramoniniai ir buitiniai nutekamieji vandenys, kurių sudėtyje yra nuodingų chemikalų ir sunkiųjų metalų, naftos. Į jūras ir vandenynus verčiamos pramoninės ir radioaktyviosios atliekos (pvz., pramoninių nutekamųjų vandenų dumblas). Užterštos Šiaurės, Baltijos, Juodoji, Adrijos, Viduržiemio jūros, Biskajos įlanka, Lamanšo sąsiauris. Ypač pavojingos naftos tanklaivių katastrofos, dėl kurių į vandenis išsipila tūkst. tonų naftos (jų yra buvę JAV, Prancūzijos, D Britanijos ir kitų šalių pakrantėse). Į pasaulinį vandenyną kasmet patenka apie 20 mln. t naftos, apie 5000 t gyvsidabrio. Naftos plėvelė vand. paviršiuje nepraleidžia saulės spindulių, trikdo vandens apytaką. Susitepę nafta plunksnas paukščiai žūva, nes pradėję valytis snapu, apsinuodija. Į dugną patekusi nafta sunaikina vandens bestuburių kolonijas. Nafta ypač pavojinga lagūnų ir šelfų biotai. Dėl to sumažėjo žaliųjų jūrų vėžių (dedančių kiaušinius Atlanto, Ramiojo ir Indijos vandenynų pakrantėse) populiacija. Daug vandens gyvūnų rūšių atsidūrė RK.

Svarbiausios jūrų ir vandenynų ekologinės problemos:

• Intensyvi žvejyba ir brakonieriavimas;

• Žuvų ir kt. vandens gėrybių mažėjimas;

• Tarša naftos produktais, pesticidais ir radioaktyviomis medžiagomis;

• Jūros ir priekrančių gyvūnų rūšių nykimas dėl užterštumo.



6. Ekosistemų pagrindinės savybės.

Ekosistema (biogeocenozė) – abipusiais ryšiais susijęs gyvosios ir negyvosios gamtos kompleksas, tarp kurio elementų ir
r komponentų nuolat vyksta medžiagų ir energijos apykaita.

Ekosistemą apibūdina energijos ir medžiagų srautai, produktyvumas, struktūra, sukcesijos, medžiagų apykaita, biogenų balansas.

Pagal dydį būna: mikroekosistema, mezoekosistema ir makroekosistema.

Vienoje makroekosistemoje galima išskirti kelias ar net keliolika mažesnių ekosistemų. Tam tikros teritorijos ekosistemos sudaro tvarkingą gamtinę mozaiką, vadinamą kraštovaizdžiu. Šias ekosistemas sieja paviršinio ir gruntinio vandens nuotėkis, organizmų migracija, vandens, energijos ir medžiagų apytaka.

Ekosistemų komponentinę struktūrą sudaro komponentai:

• Materialieji

• Funkciniai

Visi ekosistemos komponentai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, pasikeitus kuriam nors iš jų, kinta ekosistemos komponentinė struktūra.

Ekosistemų erdvinę struktūrą sudaro biotinių komponentų erdvinis išsidėstymas jos antžeminėje ir požeminėje dalyje arba vandenyje. Ekosistemos biotiniai komponentai išsidėstę vertikalia ir horizontalia kryptimi.

7. Demografija ir demografiniai sprogimai.

Demografija – mokslas, tiriantis gyventojų sudėtį, jos kokybinius ir kiekybinius pakitimus; gyventojų statistikos duomenys.

Žmonių populiacija.

Ši populiacija laikui bėgant didėja, jai būdingas tiek gyvūnų populiacijai būdingos didėjimo ypatybės, tiek ir įvairūs ekonominiai ir socialiniai veiksniai vadinami sociumais. Visa žmonių populiacija vadinama – žmonija. Žmonių populiacijos augimą riboja gamtiniai ištekliai, įvairūs ekonominiai, socialiniai veiksniai, gyvenimo sąlygos , genetiniai veiksniai. Beveik per visą žmonijos istoriją žmonių skaičius buvo daugmaž pastovus. Iš esmės tik 19a. pabaigoje pradėjo sparčiai augti . Tuo metu žmonija suprato higienos svarbą, o ne už ilgo buvo atrasti vaistai kovai su paplitusiomis infekcinėmis ligomis. Maždaug 20a. pradžioje žymiau sumažėjo kūdikių mirtingumas. Iš pradžių žmonių skaičius augo pagal aritmetinę progresiją , o vėliau pagal eksponentinį dėsnį. Šis didėjimas buvo pavadintas demografiniu sprogimu. Apie 1930m. žmonių buvo 2 milijardai, o dabar >6mlrd. Didžioji dalis didėjimo tenka besivystančioms šalims apie 85mln. Esant panašiam augimo tempui po 50m. bus 9-12mlrd. Kai kuriose šalyse vaikai iki 15m. sudaro pusę gyventojų . Europoje jie sudaro 18%. Kai kuriose valstybėse žmonių skaičius gali sumažėti, o mažėjimo tendencijos stebimos dabar. Ypatingai tai pasireiškia išsivysčiusiose šalyse prieaugis būtų sustabdytas reikia gimdyti po 2,4 vaiko. Esant didesniam gimstamumui žmonių skaičius didėja. Jis didėja dėl reprodukcijai tinkamos žmonių dalies. Tačiau net jei gimstamumas stabilizuotųsi, žmonių skaičius ateityje vis tiek dar augtų . 40-50m. į priekį žmonių skaičius didės. Gyventojų skaičiaus didėjimui beveik neturi reikšmės žuvusieji stichinių nelaimių metu. Daugiausiai gyventojų turinčios šalys riboja gimstamumą, tam tikslui taikoma ekonominė politika. Šiuo metu šiose šalyse sumažintas gyventojų skaičiaus didėjimas. Tačiau Tailande gimstamumui sumažėjus šeimoje nuo 7,5-4,5 vaikų , didėjimo tempai pakankami.

Žmonijos techninės galios augimas, demografinis sprogimas keliskart kiekybiškai padidino poveikį aplinkai ir sutrikdė gamtinius ciklus.

8. Ekosistemos, biosfera, ekosfera.

Ekosistema (biogeocenozė) – abipusiais ryšiais susijęs gyvosios ir negyvosios gamtos kompleksas, tarp kurio elementų ir komponentų nuolat vyksta medžiagų ir energijos apykaita.

Pagal dydį būna: mikroekosistema, mezoekosistema ir makroekosistema.

Biosfera – erdvė, kurioje gyvena gyvieji organizmai ir kuri dėl tų organizmų veiklos yra įgijusi naujų bruožų. Biosfera apima viršutinę kontinentinės litosferos dalį, troposferą ir hidrosferą.

Ekosfera – Žemės rutulio gyvybės visuma kartu su negyvąja gamta; litosferos, atmosferos ir hidrosferos kompleksas.

Sąvokos “ekosfera” ir “biosfera” dažnai vartojamos kaip sinonomai. Šiuolaikinei ekologijai labiau priimtinesnis terminas yra “ekosfera”.

Litosfera – tai kietoji Žemės rutulio sfera, apimanti Žemės plutą ir mantijos viršutinę dalį. Į ją įeina kontinentinės (30 km storio) ir okeaninės (5 – 10 km storio) Žemės plutos plokštės, plūduriuojančios ant viršutinio klampaus Žemės mantijos sluoksnio. Kontinentinę Žemės plutą sudaro daugiausia granitas, joje daug silicio ir aliuminio. Viršutinę kontinentinės litosferos dalį – augalų sfera (fitosfera) ir dirvožemio sfera (pedosfera).

Hidrosfera – tai Žemę gaubiantis vandens apvalkalas. Okeaninę Žemės plutą sudaro bazaltas. Be to, joje gausu silicio ir magnio.

Atmosfera – tai litosferą ir hidrosferą gaubiantis oro sluoksnis.

Gyvenamąją aplinką Žemėje sudaro sausumos (terasfera) ir dirvožemio (pedosfera) bei vandens (hidrosfera) sfera.

9. Populiacijų skaitlingumo svyravimo priežastys.

Populiacijų įvairovė priklauso nuo rūšių biologinių savybių, gyvybingumo, gebėjimo prisitaikyti prie vienokių ar kitokių sąlygų.

Populiacijų dinamikos rodikliai yra gimstamumas, mirtingumas, individų imigracija ir emigracija.

Gimstamumas priklauso nuo rūšies biologinių savybių ir aplinkos sąlygų. Mirtingumas priklauso nuo aplinkos sąlygų.

Biologinis populiacijos prieaugis – tai skirtumas tarp gimstamumo ir mirtingumo.

Bendrasis populiacijos prieaugis priklauso ne tik nuo gimstamumo ir mirtingumo santykio, bet ir nuo individų imigracijos, emigracijos.

10. Producentai, konsumentai ir reducentai kaip pagrindiniai funkciniai biocenozės elementai.

Ekosistemų komponentinę struktūrą sudaro komponentai:

• Materialieji

• Funkciniai

Svarbiausi ekosistemos materialieji komponentai:

• Klimato režimas (drėgmė, temperatūra, vėjas ir kt.);

• Mineralinės medžiagos, dalyvaujančios apytakoje;

• Organinės medžiagos, dalyvaujančios apytakoje;

• Gamintojai (producentai);

• Vartotojai (konsumentai);

• Skaidytojai (reducentai);

• Antropogeniniai įrenginiai ir statiniai (miestai, keliai, geležinkeliai ir kt.).

Patys svarbiausi ekosistemų komponentai – tai gyvoji ekosistemos dalis – gamintojai, vartotojai ir skaidytojai. Gamintojai yra žalieji augalai ir kai kurios chemosintetinančios bakterijos. Jie gamina organinę medžiagą, kuri būtina vartotojams maitintis. Skaidytojai skaido mirusius gamintojus ir vartotojus (augalus ir gyvūnus), išlaisvindami jų biogeninius elementus. Gamintojų, vartotojų ir skaidytojų evoliucija yra labai svarbi ekosistemų būklei ir raidai.

Biocenozės – daugiarūšės bendrijos.

11. Saugomos teritorijos (nacionaliniai ir regioniniai parkai, rezervatai, draustiniai).

Steigiant saugomas teritorijas Lietuvoje, laikytasi kompensacinio principo: kuo daugiau ploto užima urbanizuotos teritorijos, tuo didesni plotai skiriami saugomoms teritorijoms.

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatyme nustatytos 4 kategorijų saugomos teritorijos:

1) konservacinės, arba išsaugančios, teritorijos – jose saugoma kraštovaizdžio biologinė įvairovė, unikalūs arba tipiški gamtinio bei kultūrinio (sukultūrinto) kraštovaizdžio kompleksai ir objektai. Šiose teritorijose ūkinė bei rekreacinė veikla ribojama arba draudžiama. Šiai kategorijai priskiriami rezervatai, draustiniai bei pavieniai ir pripažinti paminklais, gamtos ir kultūros objektai:

• rezervatai, tarp jų rezervatinės apyrubės,- steigiami moksliniu požiūriu gamtinio arba kultūrinio kraštovaizdžio kompleksams saugoti bei tirti, juose uždrausta ūkinė veikla;

• draustiniai – steigiami moksliniu ir pažintiniu požiūriais vertingiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams, ansambliams bei vietovėms saugoti, juose reguliuojama bei ribojama ūkinė, rekreacinė veikla;

• saugomi kraštovaizdžio objektai – paskiri arba kompaktiškas grupes sudarantys gamtos ir kultūros paveldo elementai, kuriems dėl mokslinės, istorinės, meninės bei pažintinės vertės taikomas specialus apsaugos režimas.

2) Prezervacinės, arba apsaugančios teritorijos, kuriose norint išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams bei objektams arba neigiamo antropogeninių objektų poveikio aplinkai, ribojama tam tikra ūkinė, rekreacinė ir kitokia veikla. Šiai kategorijai priskiriamos apsaugos zonos.;

3) Rekuperacinės, arba gamtos išteklius atkuriančios teritorijos – kuriose norint, kad atsikurtų, pagausėtų bei būtų apsaugoti gamtos ištekliai, ribojama ir reguliuojama ūkinė, rekreacinė ir kitokia veikla. Šiai kategorijai priskiriami saugomi gamtos išteklių sklypai.

4) Integracinės, arba kompleksinės paskirties saugomos teritorijos, kuriose sujungiamos išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės ir ūkinės zonos pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą. Šiai kategorijai priskiriami valstybiniai parkai (nacionaliniai ir regioniniai) bei biosferos monitoringo teritorijos (biosferos rezervatai ir biosferos poligonai).

(plačiau – J. Bučo KRAŠTOTVARKOS PAGRINDŲ 245 – 255 psl.)

12. Energijos ir maisto medžiagų apytaka ekosistemose.

Energijos šaltinis yra saulės energija, kuri producentų lygiu pereina per visą sistemą. Energijos apytaka vienakryptė ir vadinama energijos srautu. Kiekvienam iš šių lygių dalis energijos prarandama organizmams kvėpuojant ir išsisklaido aplinkoje, per ilgesnį laiką sistema prarastų visą savo energiją, jei ji nepasipildytų. Energija yra paduodama energijos lygiais ir grandinėmis. 1-ą lygį sudaro producentai, 2-ą žolėdžiai, 3-ą smulkieji plėšrūnai, 4-5 stambūs plėšrūnai. Kiekvienas perėjimas iš vieno lygio į kitą vadinamas mitybos grandine. Ta pati rūšis gali priklausyti skirtingiems lygiams. Mitybos grandinės visuma sudaro mitybos tinklą. Šiuo atveju galioja 10% dėsnis, nes kiekvienas aukštesnis lygis įsisavina tik apie 10% žemesnio lygio energijos.

13. Taršos problema pasaulyje ir Lietuvoje. Ekologinis monitoringas.

Tarša pasireiškia, kai į aplinką patenka įvairios kitos kietos, dujinės ar skystos atliekos. Į aplinką gali patekti įvairūs mikroorganizmai arba įvairios energijos rūšys. Pvz.: Triukšmas, spinduliuotė ir kt. Ši tarša sutrikdo iki tol buvusią pusiausvyrą gamtoje. Dažniausiai tarša klasifikuojama pagal tai, koks objektas yra teršiamas. Pvz.: oro, vandens ar dirvožemio tarša. Tarša gali būti natūralios arba antropogeninės kilmės. Natūrali tarša pasireiškia, kai kyla smėlio audros, išsiveržia ugnikalniai ar kyla miškų gaisrai. Taršos sąvoka dažniausiai apima žmonių antropogeninės veiklos padarinius. Biosferai ypač kenksmingi tie junginiai kurie anksčiau natūraliai neegzistavo. Anksčiau daugelį medžiagų suardydavo mikroorganizmai, o dabar atsiradus naujiems junginiams jie to padaryti negali. Dažnai tarša klasifikuojama pagal taršos pobūdį į: fizikinę, cheminę, biologinę.

Fizikinei taršai priskiriama: triukšmas, spinduliuotės, šiluminė tarša.

Mikrobiologinei taršai priskiriama: mikroorganizmai. Taip pat biologinei taršai priskiriama įvairių augalų ar gyvūnų rūšių nebūdingų tai geografinei sričiai įveisimas.

Pavojingiausia cheminė tarša: sunkieji metalai, plastmases, hologeniniai angliavandeniliai ir kt. Sunkieji metalai ir hologeniniai angliavandeniliai įeina į žemės ūkyje naudojamų pesticidų sudėtį. Konkretus cheminis junginys, fizinis ar biologinis agentas vadinamas teršalu. Antrinio teršalo sąvoka turi prasmę jeigu iš pirminio teršalo susidaręs antrinis teršalas yra nemažiau pavojingas už pirminį. Antriniai teršalai dažnai susidaro atmosferoje fotocheminių reakcijų metu.

Aplinkos pokyčių stebėjimą, vertinimą bei prognozavimą atlieka ekologinis monitoringas. Jis atliekamas trimis lygiais: lokaliniu, regioniniu ir globaliniu. Vis didesnę reikšmę įgauna globalinis monitoringas, nes teršalai gali būti laisvai „importuojami“ iš vienų valstybių į kitas.

Monitoringas – būklės stebėjimo, vertinimo ir prognozavimo sistema.

Monitoringo būdu kaupiama duomenų bazė, kuri padeda įvertinti regiono ekologinę situaciją bei aplinkos būklę, suteikia galimybę prognozuoti galimus aplinkos pokyčius.

14. Mitybinės grandinės supratimas. Trofiniai lygiai.

Mitybos grandine vadinami ekosistemos augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų mitybos ryšiai, dėl kurių pirminė augalų energija maisto pavidalu perduodama kitiems organizmams (vartotojams ir skaidytojams).

Šioje grandinėje pirmoji grandis visada yra autotrofinė (gamintojai) – žaliųjų augalų. Visos kitos grandys yra heterotrofinės (vartotojai), jas sudaro vartotojai, mintantys augalų pagaminta organine medžiaga. Perduodant energiją iš žemesnio į aukštesnį mitybos lygmenį, jos nuostoliai neišvengiami, nes didelė dalis energijos išsisklaido aplinkoje šilumos pavidalu. Dėl to plėšriųjų gyvūnų yra mažiau negu tų, kuriais jie minta.

Iš žemesnio mitybos lygmens į aukštesnį perduodama tik apie 10% su maistu gaunamos energijos. Skirtingi gyvūnai nevienodai pasisavina energiją. Pvz. antilopės ją pasisavina šiek tiek geriau negu karvės ir ožkos.

Trofiniais lygias vadinami mitybos lygmenys (ekosistemos funkcinis komponentas).

Pirmasis mitybos lygmuo tenka augalams. Tai žaliųjų augalų autotrofinis lygis, kuriam priklauso ir organinę masę gaminančios samanos, kerpės, dumbliai, kai kurios chemosintetinančios bakterijos.

Antrasis mitybos lygmuo – augalėdžiai gyvūnai (fitofagai), besimaitinantys augalais – drambliai, žirafos, stirnos, antilopės, kiškiai, žąsys, gulbės, dauguma vabzdžių ir kt. Jam priklauso aukštesnieji ir žemesnieji parazitiniai augalai, grybai, kai kurios bakterijos ir fitoplanktonu besimaitinantis zooplanktonas.

Trečiasis mitybos lygmuo – žemesnieji plėšrūnai arba antriniai vartotojai, besimaitinantys augalėdžių mėsa. Tai paukštvanagiai, vabzdžialesiai paukščiai, lapės, šermuonėliai, šeškai, sabalai, lydekos, parazitai (erkės, blakės ir kt.)

Ketvirtasis mitybos lygmuo –aukštesnieji plėšrūnai (vilkai, ereliai, rykliai, ant žemesniųjų plėšrūnų parazituojantys smulkūs gyvūnai), mintantys žemesniaisiais plėšrūnais, prieš tai juos nužudę, arba juos parazituojantys.

Mišrios mitybos lygmuo – mišriu maistu besimaitinantys gyvūnai – visaėdžiai. Šiam lygmeniui priskiriami ir žmonės.

Nulinis mitybos lygmuo – heterotrofiniai organizmai, mintantys negyvąja organine medžiaga ir medžiagų apykaitos produktais. Tai skaidytojai arba reducentai – grybai, bakterijos, sliekai, mikroartropodai, kai kurie vabzdžiai bei kiti dirvožemyje gyvenantys bestuburiai. Jie skaido negyvas organines medžiagas, išlaisvindami iš jų biogeninius elementus ir grąžindami juos į medžiagų apykaitos ratą naujos organinės medžiagos kūrimui.

15. Žmonijos ir gamtinės aplinkos santykiai istoriniu aspektu.

Žmonės jau senovėje intuityviai jautė savo santykių su gamta įsipareigojamą galią ir atitinkamai elgėsi. Nemaža dalis privalomo elgesio reikalavimų, išreiškiamų griežtais draudimais, reguliavo žmonių elgesį vienų ar kitų gamtos objektų atžvilgiu. Juos lyg ir galėtume vadinti ekologiniais tabu. Antai senovės Egipte buvo normų, draudžiančių užtvenkti bėgantį vandenį, gąsdinti besiganančius gyvulius. Antikos laikais senovės Graikijoje ir Romos imperijoe egzistavo kai kurie tabu, pvz, nemindyti žolės. Senovės Kinijoje tam tikrais periodais buvo draudžiama kirsti mišką, deginti ar kitaip naikinti augaliją ir kt. Tokių ir panašių draudimų turėjo ir baltai. Remdamasi rašytiniais šaltiniais, M.Gimbutienė mini “pagalbą miškams, medžiams, šaltiniams”. Ji rašo: “Svetimšaliams (krikščionims misionieriams) buvo draudžiama įeiti į šventus miškus (sacrosontas silvas). Juose niekam nebuvo leidžiama kirsti medžių ar šventose upėse ir ežeruose žvejoti. Šventos giraitės, pievos ir laukai buvo vadinami alkais. Tai pirmykštės gamtos draustiniai, neliečiamos ir saugomos vietos”.

Istorija fiksuoja ir skaudžias Babilono karalystės pasekmes dėl padarytų didelių ekologinių klaidų.

Iki XVIII amžiaus aplinkos taršos šaltiniai buvo daugiausia nutekamieji buitiniai vandenys ir organinio kuro deginimo produktai. Išradus garo mašiną, pramonė ėmė išskirti į aplinką vis daugiau teršalų, nes reikėjo sudeginti daugiau kuro. Juodosios metalurgijos plėtra, kokso chemijos pramonė, nepaprastai sparčiai augantis transporto priemonių parkas smarkiai ėmė teršti aplinką. Vėliau prie to prisidėjo elektrinės, chemijos pramonė, ir aplinkos tarša pasiekė naują mastą. Blogiausia yra tai, kad daugelis į natūralią aplinką išmetamų medžiagų yra tokios svetimkūnės joje, jog pati gamta nepajėgia su jomis susidoroti. Be to, žmonijos techninės galios augimas, demografinis sprogimas keliskart kiekybiškai padidino poveikį aplinkai ir sutrikdė gamtinius ciklus. Dėl užteršto oro, vandens, chemikalų prisigėrusios žemės ardoma žmonių nervų sistema, blogėja sveikata, daugėja nevaisingumo atvejų bei kitų blogybių. Šitokiu būdu techninė civilizacija atvedė žmoniją į globalinę ekologinę krizę.

16. Ekologinis imperatyvas.

Iš sąsiuvinio:

Ekologijoje yra 2 požiūriai:

(Vieno iš jų pasirinkimas nulemia tolesnę visuomenės vystymosi strategiją)

• Antropocentrinis (centre – žmogus, požiūris remiasi gamtos užkariavimo ideologija);

• Ekocentrinis. Pagal jį žmogus yra biosocialinė būtybė ir žymiu mąstu priklauso nuo pagrindinių ekologinių dėsnių; šiuolaikinės ekologinės problemos sąlygotos dėl žm antropogeninės veiklos. Be to žmogus pažeidė ekosferos reguliacines f – jas, ekologinę pusiausvyrą gamtoje. T. y. Pažeidimų negalima atstatyti pritaikant naujas technologijas ir žm – jos progresas yra ribojamas ekologinio imperatyvo arba reikalavimo paklūsti gamtos dėsniams.

Imperatyvas – reikalavimas.

Šiuo požiūriu ekologinių problemų centre – ekosferos būklė ir stabilumas. Jo prisilaiko nedaug profesionalių ekologų, sisteminių analitikų,.

Iš interneto:

Ekologinis imperatyvas – tai įsakmus reikalavimas žmogui kurti ir įgyvendinti savo planus remiantis pirmiausia gyvosios gamtos dėsniais. Gyvosios gamtos iškėlimas į patį ekologinio imperatyvo centrą nėra atsitiktinis. Ekologinė problema todėl ir kyla, kad dabartinė industrija, kaip jėga, labiausiai veikianti gamtą, sukonstruota pagal klasikinės fizikos dėsnių modelį, t.y. remiantis negyvosios gamtos pažinimo rezultatais. O Vakarų civilizacija pirmiausia rūpinosi ne technologijos tobulinimu, t.y. ne ieškojimu veiklos būdų, derančių su gamta, o kūrimu kuo galingesnių priemonių (“negyvos” technikos), kuriomis galėtų kuo greičiau ir kuo daugiau paimti įvairių gėrybių iš gamtos. Toks raidos kelias ekologiškai neperspektyvus.

Be mokslinės-ekonominės ekspertizės reikalinga ir etinė-moralinė ekspertizė. Kaip tik jos abi ir įeina į ekologinio-dorovės imperatyvo turinį.

17. Parazitizmas.

Parazitizmas – santykiai tarp skirtingų rūšių populiacijų, kai vienos populiacijos organizmai (parazitai) naudojasi kitos populiacijos organizmais (šeimininkais) kaip gyvenamąja aplinkair / arba maisto šaltiniu, tuo pačiu kenkdami šeimininkams.

Prie parazitų priskiriami virusai, bakterijos, parazitiniai grybai, pirmuonys, kirmėlės, kraują siurbiančios erkės, uodai, kai kurie aukštesnieji augalai (parastasis ir smulkusis brantas, blyškioji džioveklė, gegužinė žvynšaknė ir kt.)

Išoriniai parazitai : gyvūnų ir žmogaus – uodai, erkės, blusos, utėlės; augalų – amarai, miltliges sukeliantys grybai. Jie gyvena kūno paviršiuje.

Vidiniai parazitai – virusai, pirmuonys, bakterijos, kūliai – gyvena augalų, gyvūnų ar žmogaus kūno audiniuose, ląstelėse ar žarnyne.

Šeimininkų ir parazitų tarpusavio santykių formos:

• Gyvūnai parazituoja gyvūnus (pirmuonys, vabzdžiai, kirmėlės parazituoja stuburinius, paukščius, žuvis);

• Gyvūnai – augalus (nematodai – augalų šaknis, stiebus ir lapus);

• Augalai augalus (papr. ir smulk brantas – dobilus, linus, kanapes; blyšk džioveklė – astrinių šeimos augalus);

• Grybai – augalus (sukelia rūdis, suodligę, miltligę);

• Bakterijos – augalus (sukelia puvinius, vytulius, gumbus);

• Bakterijos – gyvūnus, sukeldamos infekcines ligas (patekusios į žm ar gyvūno organizmą, bakt. intensyviai dauginasi ir gamina organizmą apnuodijančius toksinus);

• Virusai – gyvūnus ir augalus (sukelia gripą, hepatitą, poliomielitą, tymus ir kt ligas).

Parazitai monofagai (virusai, bakterijos, grybai) – gyvena pas vieną šeimininką. Parazitai polifagai (erkės, blusos, utėlės, uodai ir kt.) parazituoja kelis šeimininkus ir turi geresnes prisitaikymo galimybes.

Atskirą parazitų grupę sudaro parazitoidai. Jie jie nekenkia suaugusiems kitų populiacijų individams, bet naikina jų palikuonis kiaušinėlio, lervos ir lėliukės stadijose. Parazitoidai taikomi biologiniam vabzdžių miško kenkėjų naikinmui. Sunaikinus kenkėjų kiaušinėlius ir jų lervas, jų populiacijos sumažinamos nuo 50% iki 95%. Parazitoidų veiklos efektyvumą lemia aplinkos, visų pirma, klimato sąlygos.

18. Biotinių ekologinių veiksnių klasifikacija su pavyzdžiais. Tarprūšiniai santykiai.

Biotiniai (biologiniai) veiksniai – gyvosios gamtos elementai, tiesiogiai ar netiesiogiai veikiantys gyvuosius organizmus; vienų gyvų organizmų poveikis kitiems.

Pagal jų veikimo pobūdį skirstomi į : fitogeninius, antropogeninius, biocenotinius (arba cenotinius) ir trofinius.

• Fitogeniniai veiksniai – tai organizmų tarpusavio santykiai, susiję su augalų pasauliu. Tai vienų augalų poveikis kitiems, piktžolių poveikis žemės ūkio augalams, augalų poveikis gyvūnams ir pan.

• Zoogeniniai veiksniai yra susiję su gyvūnijos pasauliu: vienų gyvūnų poveikis kitiems, gyvūnų poveikis augalams, žmogui ir pan.

• Antropogeniniai veiksniai – tiesioginis žmogaus poveikis augalams, gyvūnams bei žmonėms. Tai miškų kirtimas, dirvų arimas, pelkių ir miškų sausinimas, dirvų drėkinimas, šienavimas ir pan. Šiai grupei priskirtini ir socialiniai veiksniai.

• Biocenotiniai arba cenotiniai veiksniai – tiesiogiai ar netiesiogiai aplinką veikiantis gyvų organizmų kompleksas (augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų bendrijos), o ne pavieniai individai, rūšys ar jų populiacijos.

• Trofiniai arba mitybos veiksniai pasireiškia tiesiogine gyvųjų organizmų reakcija į maisto kiekį ir kokybę. Nuo maisto kokybės priklauso organizmų vislumas, gyvenimo trukmė, augimo greitis. Maisto kiekis turi įtakos organizmų dydžiui. Maisto medžiagų kiekis lemia augalų derlingumą ir gyvūnų vislumą.

Tarprūšiniai santykiai – tai santykiai tarp skirtingų rūšių populiacijų, kurios gyvena toje pačioje teritorijoje, naudojasi tais pačiais maisto ištekliais, yra veikiamos tų pačių aplinkos veiksnių, taip pat veikia vienos kitas. Šie santykiai gali būti abiem populiacijoms neutralūs, vienai ar abiem naudingi, vienai naudingi, kitai žalingi. Ekologai išskiria tokius skirtingų rūšių populiacijų, gyvenančių toje pačioje teritorijoje, tarpusavio santykius: neutralizmą, aleopatiją, amensalizmą, konkurenciją, antagonizmą, parazitizmą, hemiparazitizmą, grobuoniškumą, komensalizmą, sinoikiją, protokooperaciją, mutualizmą, simbiozę.

Abiem populiacijom naudingi:

• Mutualizmas – laikinas arba pastovus ryšys, pvz.: tarp ankšt. augalų ir azotą fiksuojančių gumbelinių bakterijų, tarp aukštesniųjų augalų ir grybų, tarp dumblio ir grybo,

• Simbiozė – įvairių rūšių populiacijų tarpusavio tamprus ir pastovus sugyvenimas,

• Protokooperacija – aptinkama augalų ir gyvūnų populiacijose (ankštiniai augalai “bendradarbiauja” su varpiniais; kelios paukščių populiacijos bendradarbiaudamos greičiau pastebi priešus, lengviau apsigina);

Vienai populiacijai naudingi, kitai mažai reikšmingi:

• Komensalizmas – pastovūs arba laikini santykiai, kai vieni turi naudos iš kitų jiems nekenkdami, pvz. stambūs plėšrūnai (tigrai, liūtai, panteros) turi nemažai komensalų (hienų, šakalų), besimaitinančių jų maisto likučiais; nukritę lapai yra maistas skaidytojams

• Sinoikija – komensalizmo forma, kai viena populiacija naudoja kitą kaip laikiną būstą, jai nekenkdami (pvz. paukščiai ir medžiai);

Vienai populiacijai naudingi ar nereikšmingi, tačiau kitai – nepalankūs arba žalingi:

• Aleopatija – kai vieni stelbia arba naikina kitus, išskirdami tam tikras dujines arba skystas chemines medžiagas (fitoncidus, antibiotikus, toksinus ir kt.), tačiau patys iš to apčiuopiamos naudos neturi.

• Amensalizmas – kai vieni engia arba naikina kitus, patys nepatirdami neigiamo engiamųjų atsako (šviesamėgiai augalai nyksta dėl eglių pavėsio, tačiau eglėms neig. poveikio nedaro.,

• Grobuoniškumas – kai plėšrūnai minta aukomis, prieš tai juos užpuldami ir nužudydami,

• Parazitizmas – kai parazitai naudojasi šeimininkais kaip gyvenamąja aplinka ir / arba maisto šaltiniu, tuo pačiu kenkdami šeimininkams,

• Hemiparazitizmas – kai pusiau parazitai įauga į augalą maitintoją, maitinasi iš jo nelabai jam kenkdami (pvz. amalas ant beržų, drebulių);

Žalingi abiem rūšims:

• Konkurencija – kai vieni stengiasi išstumti kitus iš jų užimamos teritorijos. Konkurencijos sąlygomis tam tikroje teritorijoje išgyvena tik viena populiacija. Būna difuzinė (kai naudoja tuos pačius maisto išteklius skirtingu metu) ir aktyvioji (kai vieni plėšrūnai veja kitus iš savo pažymėtų teritorijų) konkurencija,

• Antagonizmas – aktyviosios konkurencijos pasekmė.

19. Mitybinės grandinės supratimas. Ekologinė piramidė.

Mitybos grandine vadinami ekosistemos augalų, gyvūnų ir mikroorganizmų mitybos ryšiai, dėl kurių pirminė augalų energija maisto pavidalu perduodama kitiems organizmams (vartotojams ir skaidytojams).

Šioje grandinėje pirmoji grandis visada yra autotrofinė (gamintojai) – žaliųjų augalų. Visos kitos grandys yra heterotrofinės (vartotojai), jas sudaro vartotojai, mintantys augalų pagaminta organine medžiaga. Perduodant energiją iš žemesnio į aukštesnį mitybos lygmenį, jos nuostoliai neišvengiami, nes didelė dalis energijos išsisklaido aplinkoje šilumos pavidalu. Dėl to plėšriųjų gyvūnų yra mažiau negu tų, kuriais jie minta.

Iš žemesnio mitybos lygmens į aukštesnį perduodama tik apie 10% su maistu gaunamos energijos. Skirtingi gyvūnai nevienodai pasisavina energiją. Pvz. antilopės ją pasisavina šiek tiek geriau negu karvės ir ožkos.

Ekologinė piramidė – mitybos struktūros grafinė išraiška; yra trijų tipų – skaičių, biomasės ir energijos.

Skaičių piramidė rodo ekosistemoje esančių rūšių individų pasiskirstymą ir gausumą kiekviename lygmenyje, t. y. atskirų mitybos lygmenų organizmų skaičių.

Biomasės piramidė rodo gyvųjų organizmų biomasės kiekį tam tikru momentu kiekviename ekosistemos mitybos lygmenyje.

Energijos piramidė iliustruoja energijos kiekį kiekviename mitybos lygmenyje bei ryškų energijos kiekio mažėjimą aukštesniuosiuose lygmenyse.

Ekosistemoje, kurios ekologinė pusiausvyra nepažeista, ekologinės piramidės beveik visada yra taisyklingos formos.

20. Limituojantys veiksniai. Libicho minimumo ir Šelfordo tolerancijos dėsniai.

Pagal poveikio gyviesiems organizmams būtinumą aplinkos veiksniai gali būti:

• būtinieji, be kurių gyvųjų organizmų veikla būtų neįmanoma;

• žalingieji, apribojantys gyvųjų organizmų gyvybingumą, būna:

1. letaliniai (sukeliantys mirtį);

2. limituojantys (gyvybingumą apribojantys ir organizmus silpninantys);

• neutralieji neturintys jokios įtakos gyviesiems organizmams;

Šis suskirstymas gana reliatyvus, nes tie patys veiksniai vieniems yra būtini, kitiems gali būti indiferentiški arba net žalingi.

Gyvieji organizmai, populiacijos ir rūšys kiekvieno aplinkos veiksnio atžvilgiu evoliucijos keliu išsiugdė genetiškai determinuotą fiziologinį tolerancijos diapazoną, kurio ribose to veiksnio poveikį organizmai ištveria. Skirtingų rūšių organizmų fiziologinės tolerancijos diapazonas tam pačiam aplinkos veiksniui labai skiriasi. Jis įvairuoja net tos pačios populiacijos individams.

Palankiausias organizmams aplinkos veiksnio gradientas yra vadinamas minėto veiksnio optimaliomis ribomis. Esant tokioms sąlygoms organizmai gyvena fiziologinio optimumo sąlygomis, jų gausu. Jeigu aplinkos veiksnio gradientas yra labai aukšto ar labai žemo intensyvumo, bet dar ne letalinis, tai jo veikiamas organizmas gyvena fiziologinio streso zonoje ir patiria stresą.

Esant tokioms sąlygomis organizmų būna mažai. Tolerancijos ribos, už kurių organizmai nebegali gyventi, vadinamos apatine ir viršutine ištvermės riba. Zonoje už ištvermės ribos organizmų nėra; čia jų gyvenimas yra neįmanomas dėl labai aukšto (maksimalaus) ir labai žemo (minimalaus) aplinkos veiksnio gradiento.

Limituojantys veiksniai – gyvenimo sąlygų visumoje beveik visada galima išskirti veiksnį, kurį stipriau už kitus veikia gyvenimo sąlygos. Vieno iš svarbiausių (vand., šviesos., maisto,.) trūkumas riboja egzistavimą, kai visos kitos sąlygos yra optimalios.

Aplinkos veiksniai, turintys konkrečiose sąlygose blogiausias reikšmes (pesimumo), apriboja rūšies gyvavimo galimybę duotose sąlygose, nežiūrint , kag kitų veiksnių . yra optimalus. Ši taisyklė vadinama Šelfordo Tolerancijos dėsniu (1913). Tas dėsnis patikslina minimumo dėsnį, suformuluotą įžymaus vokiečių chemiko Justuco Libicho (1840). Libichas nustatė, kad augalų derlių galima padidinti pagerinus minimalų veiksnį (pvz padidinus azoto trąšas). Limituojančiai gali veikti ir, kai per daug veiksnių (maximumo).

21. Ekologinė sukscesija

Nuolat gamtoje vykstantis procesas, kai vienus organizmus keičia kiti, vadinamas ekologine sukscesija arba kaita.

Sukscesiniai procesai nuolat vyksta ekosistemose, net joms esant homeostazės stadijoje. Šie procesai gali vykti atskiruose ekosistemos komponentuose, jos dalyse arba apimti visą ekosistemą. Skiriami 6 ekosistemų sukscesijos tipai:

• Autogeninė – vyksta dėl vidinių ekosistemos veiksnių (aktyviosios konkurencijos, grobuoniškumo, parazitizmo, .);

• Alogeninė – dėl išorinių, dažniausiai abiotinių, veiksnių įtakos

• Pirminė – pirmą kartą vykstantis ekosistemos pasikeitimas jaunose besivystančiose ekosistemose;

• Antrinė – nebe pirmą kartą vykstantis pasikeitimas, paprastai tuo atveju, kai jau susiformavusioje ekosistemoje dėl nepalankių aplinkos veiksnių (gaisrų, audrų ar kitų gamtos katastrofų, netiesioginės žmogaus veiklos – taršos) poveikio retėja augalų danga ir mažėja rūšių įvairovė;

• Autotrofinė – kai organinės medžiagos kaupimosi procesas yra intensyvesnis, negu jos skaidymas (mineralizacija). Keičiasi augalinė danga – pvz., laukas apželia krūmais, vėliau virsta mišku, ežeras – raistu, .

• Heterotrofinė (degradacinė) – kai organinės medžiagos skaidymas yra spartesnis negu jos kaupimasis. Dėl to retėja augalinė danga, rūšių įvairovė sumažėja (miškas retėja, laipsniškai virsta krūmynais, vėliau gali virsti pieva.

22. Sausumos ekosistemų pasiskirstymas pasaulyje (biomai).

Biomas – didžiulė, aiškiai iš kitų išsiskirianti organizmų bendrija, susidariusi tam tikroje teritorijoje dėl sudėtingos abiotinių (ypač klimatinių) ir biotinių veiksnių tarpusavio sąveikos.

Ekosistemos grupuojamos į biomus pagal šiuos rodiklius:

• Panašią geografinę padėtį;

• Panašias klimato sąlygas

• Metinį saulės spinduliuotės balansą;

• Augalų ir gyvūnų rūšinę sudėtį;

• Produktyvumą (biomasės kiekį ir prieaugį).

Sausumos ekosist. daug įtakos turi temperatūra, kuri nulemia vyraujančios augalijos tipą, o jos padėtį įtakoja metų kritulių kiekis. Esant palankioms sąlygoms kritulių kiekis gali neviršyti 500 ml per metus. Šiuo atveju gali formuotis miškas, o jei kritulių kiekis yra mažas, miškas nesiformuoja.

Jau yra išskiriama iki 30 biomų. Pagrindiniai: arktiniai, tundros, miškatundrės, paokeaninės pievos ir miškapievės, taiga, mišrieji miškai, plačialapiai miškai, miškastepės, stepės, pusdykumės, mediteraniniai, musoniniai mišrieji miškai, paatogražų miškai, dykumos, savanos, drėgnieji atogražų miškai, aukštikalnės.

Viduržemio jūros pakrantėje kai kuriose rajonuose yra būdingas klimatas lietinga žiema su sausringa vasara. Drėgnose tropinėse giriose per metus iškrenta apie 2 000 mm kritulių, šiose vietose yra išskiriamas didžiausias deguonies kiekis.

23. Homeostazė ekosistemoje, individo, populiacijos ir bendrijos lygmenyse.

Ekosistemų komponentinę struktūrą sudaro komponentai:

• Materialieji

• Funkciniai

Funkciniai komponentai apibūdina ekosistemoje vykstančius procesus bei jų kaitą. Svarbiausi f komponentai yra šie:

• Energijos ir medžiagų virsmas;

• Organizmų evoliucija;

• Biogeocheminiai ciklai;

• Mitybos lygmenys (dar vadinami trofiniais lygiais);

• Homeostazė;

• Rūšių biologinė įvairovė ir jos kaita;

• Technologijos, taikomos įsisavinant aplinką.

Ekosistemos homeostazė yra jos gebėjimas išlaikyti savo struktūrą ir pusiausvyrą tarp atskirų komponentų, esant įvairioms nepalankioms netgi stresinėms situacijoms. Svarbiausias homeostazės stabilumo veiksnys yra rūšių biologinė įvairovė – kuo ji didesnė, tuo homeostazės laipsnis yra aukštesnis. Ekosistemose esančių rūšių biologinė įvairovė, gausa ir kaita priklauso nuo to, kokiose geografinėse platumose yra ekosistemos. Rūšių biologinė įvairovė ir ekosistemų komponentų skaičius pusiaujo ekosistemose yra didžiausias, o tolstant nuo pusiaujo – mažėja.

Homeostazė – autoreguliacija populiacijos skaičiaus (iš sąsiuvinio)

Populiacijos homeostazė – pastovaus individų gausumo palaikymas populiacijos užimamoje teritorijoje tam tikrą laiką. Ji priklauso nuo specifinių rūšies savybių ir aplinkos sąlygų – plėšrūnų ir parazitų poveikio, kitų biotinių aplinkos veiksnių. Augalų populiacijų g

. . .

Per pastaruosius 100 metų CO2 kiekis atmosferoje padidėjo 20%, o metano – beveik 90%.

Lemiamos šiltnamio reiškinio pasekmės būtų:

ašigalio ledynų tirpimas;

užtvintų tankiai apgyventos pakrančių teritorijos;

dėl intensyvesnio garavimo vienose platumose padažnėtų lietūs, kitose – sumažėtų krituliu;

viduržiemio klimato juostos plotai sumažėtų ir pasistumtų į šiaurę;

amžinojo įšalo plotai sumažėtų ir miškai išsiplėstų iki arktinių dykumų.

Ozono sluoksnio plonėjimas. Ultravioletinę (UV) saulės spinduliuotės dalį sudaro 100-400 nm ilgio bangos. Diapazonas skirstomas į UV A, UV B ir UV C ruožus. UV C ruožui priklauso trumpiausios bangos, tad jų energija didžiausia ir jos pakanka išardyti O2 molekulę į atomus. UV C ruožo spindulius sugeria stratosferos ozonas ir jie nepasiekia žemės paviršiaus.

UV A ruožui priklauso ilgesnių bangų spinduliai, juos sugeria gyvų organizmų biomolekulės ir gali sukelti neigiamų pasekmių. Šio ruožo spindulių ozonas nesugeria ir jie pasiekia žemės paviršių.

UV B ruožo spinduliai yra ypač kenksmingi gyviems organizmams, o startosferos ozonas – vienintelės dujos, sugeriančios šiuos spindulius. Maždaug 99% UV saulės spinduliuotės diapazono (visą UV C ir didesnę dalį UV B ruožo) sugeria startosferos ozonas. Tai natūrali gamtos sukurta apsauginė funkcija, apsauganti mus nuo žalingo ultravioletinių spindulių poveikio.

Taigi ozono skilimas stratosferoje (sluoksnio plonėjimas) reiškia, kad žemę pasiekia didesnis UV B spindulių kiekis. Tai gali turėti labai neigiamų padarinių. Šitie spinduliai ardo mikroskopinius vandenų organizmus (fitoplanktoną), kurie yra vandenų gyvių maisto grandinės pagrindas, ir dėl to mažėja jūrų ir vandenynų produktyvumas. Dėl šių spindulių daugėja susirgimų katarakta. UV B spindulius gerai sugeria ląstelių DNR. Taip inicijuojamos fotocheminės reakcijos, kurios pažeidžia DNR funkcijas ir sutrinka normalus gentinės informacijos perdavimas. Ląstelės ima nenormaliai daugintis ir išsivysto odos vėžys.

Hipotezė apie ozono sluoksnio skilimo priežastis suformuluota 1974 metais. Manoma, kad šio reiškinio svarbiausias “kaltininkas” – chloro fluoro angliavandeniliai (CClxFy), dažnai vadinami freonais. Tai šaldytuvų bei įvairių aerozolių gamyboje plačiai naudojamos medžiagos. Jos lakios ir labai stabilios, troposferoje gali egzistuoti daugelį metų. Oro srautų pernešti į stratosferą freonai veikiami saulės spindulių skylą į laisvuosius radikalus:

CF2Cl2 + h  Cl• + CClF2•.

Atominis chloras inicijuoja reakcijas, ardančias ozono sluoksnį:

Cl• + O3  ClO• + O2

ClO• + O  Cl• + O2.

Šių reakcijų pasekmė – ozoną ardančių reakcijų ciklas. Cl• jungiasi su ozonu, sudarydamas ClO•, kuris savo ruožtu reaguoja su atominiu deguonimi ir vėl išskiria Cl•. Laisvas chloras vėl reaguoja su ozonu ir ardo jį. Taip vyksta katalizinė grandininė reakcija, nes chloras iš reakcijos aplinkos nepašalinamas ir procesas gali kartotis daugelį kartų. Apskaičiuota, kad kiekvienas chloro atomas suardo apie 100000 ozono molekulių, kol galų gale pasišalina iš stratosferos dėl kitų reakcijų ar iškrenta su krituliais.

29. Ekologinė etika. Mutagenai gamtoje.

Ekologija – tai mokslas apie organizmų ryšius su negyvąja gamta, apie vienų rūšies individų tarpusavio santykius ir santykius su kitų rūšių atstovais, apie įvairių rūšių bendrijų prigimtį ir ryšius su kitomis bendrijomis.

Etika – žmonių elgesio normų visuma.

Atsakomybė – dorovės sąvoka bei etikos kategorija, išreiškianti žmogaus ir pasaulio savitarpio priklausomybę, fiksuojanti realybės sferą, kurioje kyla problemų ir su kuria žmogus susitapatina.

Ekologinėje etikoje aktualus ne tik asmenybės atsakomybės ribų apibrėžimo, bet ir šio moralinio santykio motyvacijos klausimas. Žmogaus santykiai gali būti vadinami moraliniais tik tuo atveju, jeigu jie atsiranda, gimsta iš atsakomybės už kito žmogaus gerovę jausmo. Perfrazuojant šiuos Z.Baumano žodžius, galima tarti, kad santykis su gamta tampa moraliniu tuo atveju, kai žmogus pradeda jausti atsakomybę už gamtos gerovę. Tai ne ekvivalentiškų mainų santykis: aš – tau, tu – man. Atsakingo elgesio procese žmogus nesusipriešina su gamta kaip kažkokia svetima, išorine jėga, bet draugiškai įjungia ją į savo pasaulį. Tokio elgesio motyvacijoje dominuoja ne ekologinės katastrofos ar bausmės už gamtosaugos įstatymų pažeidimą baimė, o vidinis pasitenkinimas tuo, kad gyvena darnoje su gamta kaip savo didžiaisiais natūriniais namais, mato tų namų unikalumą bei savaiminį, įvairialypį vertingumą, šitaip praturtindamas savo individualiąją būtį (ir buitį) didžiomis prasmėmis.

Kadmis, kaip ir kiti sunkieji metalai veikia mutageniškai.

30. Ekodėsniai.

Šiuo laiku yra 5, keturis suformulavo Baris Komoneris 1974 metais aksiomų priež. pavidale:

• Viskas tarpusavyje susiję – apie visuotinį ryšį gamtoje ir visuomenėje;

• Viskas turi kur tai dėtis. Remiasi medžiagų masės tvermės dėsniais;

• Viskas turi savo kainą, už viską reikia mokėti;

• Gamta žino geriau;

• Visiems neužteks. (Org. resursų dėsnis).

31. Ekoteisė.

Moralinė atsakomybė ypač svarbi žmogaus sąveikoje su gamta. Čia kaip tik ji dažnai papildoma teisine forma, t.y. valstybės sankcionuota fizinių bei juridinių asmenų priederme laikytis gamtonaudos ir gamtosaugos įstatymų. Tų įstatymų pažeidimas kvalifikuojamas kaip nusikaltimas, ir pažeidėjas baudžiamas, jis privalo materialiai atlyginti padarytą gamtai žalą. Teisinė atsakomybė yra, be abejonės, labai svarbi gamtos priemonė, nes “ja siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėją, taikant jam tam tikras sankcijas, bet ir pašalinti atsiradusias neigiamas ekologines pasekmes.

Valstybės ekologinė funkcija

Valstybė įsipareigoja imtis visų galimų priemonių, kad apsaugoti aplinką nuo neigiamo visuomenės poveikio, t.y. įsipareigoja vykdyti ekologinę funkciją. Aplinkos ir visuomenės sąveika reiškiasi per visuomeninius santykius. Svarbus vaidmuo reguliuojant šiuos santykius tenka teisei. Ji įtvirtina ekologinius reikalavimus ir nustato leistino poveikio aplinkai ribas ir būdus. Šios funkcijos atsiradimas – istorinio būtinumo realizavimas. Valstybė turi užtikrinti ekonominių ir ekologinių interesų derinimą. Ekologiniai poreikiai – tam tikros aplinkos būklės, užtikrinančios visuomenės egzistavimą ir vystymąsi, reikalavimai, kuriems realizuoti būtina imtis konkrečių priemonių. Pagrindinės valstybės ekologinės funkcijos įgyvendinimo kryptys:

1) gamtos išteklių racionalaus naudojimo užtikrinimas;

2) gamtos ir jos objektų apsauga;

3) gamtos išteklių atkūrimas, arba pažeistos ekologinės pusiausvyros atkūrimas;

4) gamtinės aplinkos gerinimas.

Ekologinė teisė – tai kompleksinė teisės šaka, kurią sudaro visuma teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kylančius užtikrinant racionalų gamtos išteklių naudojimą ir apsaugą, jų atstatymą ir gausinimą, saugant ir gerinant gamtinę aplinką, siekiant užtikrinti ekologinius visuomenės poreikius.

Ekologinės teisės sistema

Ekologinės teisė yra nekodifikuota teisės šaka. Tai ekologinės teisės normos, kurios sudaro sistemą, jos skirstomos į ekologinės teisės institutus. Pagrindiniai institutai:

1) aplinkos valymo;

2) gamtos išteklių naudojimo;

3) ūkinės veiklos reguliavimo;

4) teisinės atsakomybės už ekologinius teisės pažeidimus.

Visus šiuos keturis ekologinius teisinius institutus sieja tai, kad jų normos taikytinos visiems ekologiniams santykiams – bendrieji. Visi kiti institutai sudaryti iš ekologinės teisės normų, kurios reguliuoja tam tikrą gamtos objektų, taip pat saugomų teritorijų naudojimą bei apsaugą.

Ekologinės teisės šaltiniai

1) LR Konstitucija – joje yra keletas straipsnių, skirtų aplinkos apsaugos ir kitiems ekologiniams santykiams :

47 straipsnis

Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei.

Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie nustatyti konstitucinio įstatymo pagal LR pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarką, sąlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.

LR išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

LR priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

53 straipsnis 3d.

Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių.

54 straipsnis

Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.

Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją;

2) specialus šaltinis – Aplinkos apsaugos įstatymas (1992 01 21d.), orientuotas į viso gamtinio komplekso apsaugą, į gamtinių išteklių, kaip gamtinio turto reguliavimą. Jis įtvirtina bendrus principus, uždavinius, kuriais vadovaujamasi toliau vystant ekologinių santykių reguliavimą;

3) tarptautinės sutartys – yra nemažai ratifikuotų, pvz. Klimato kaitos konvencija, skirta ozono apsaugai.

Join the Conversation

×
×