indijos ir kinijos kultūrų palyginimas

.Italija
Italai yra žavūs, protingi žmonės, kurių kultūrai Europa daug skolinga. Jie lengvai bendrauja ir puikiai suderina dvi savybes – gilią nuovoką ir nepaprastą lankstumą. Neišsenkantis jų gyvumas, šnekumas ir įtaigumas dažnai nepatinka santūriems britams, dalykiškiems vokiečiams ir tyliems skandinavams. Tačiau šiauriečiai daug laimėtų prisitaikydami prie italų draugingumo ir įsijungdami į jų mėgstamus pasikalbėjimus. Su italais galima daug kuo prekiauti, nes eksportas jiems gyvybiškai svarbus. Toliau pateiksime keletą užuominų šiauriečiams, kaip viena kita ekstravertiškumo nuolaida galima daug laimėti.
Kurioje srityje begyventų, italai yra kilę išš senovės etruskų, kurie atsirado maždaug 750 m. pr. Kr. ir garsėjo kaip amatininkai, muzikantai, jūrų keliautojai, kariai, pirkliai ir kalnakasiai, išgaunantys iš žemės vertingųjų vario, švino ir geležies rūdų. Mokslininkai neturi tikrų žinių, iš kur jų civilizacija atsirado, bet mano, jog didelę įtaką jiems padarė graikai. Eritrėjai žlugus, valdžią paėmė romėnai. Ankstyvosios Romos valstybės gentys padėjo Italijos sritinio separatizmo pamatus, nes skiriamosios geografinės sąlygos skatino atskirumą. Dabar šalyje yra dvidešimt oficialių autonominių sričių su savo mokesčių sistema ir įstatymais (nors kiiekviena sritis priklausoma nuo Romos centrinės valdžios), su savo dialektais, valgiais, architektūra, geografija ir istorija. Keliaudamas iš srities į sritį jautiesi tarsi kirstum kitos šalies sieną. Be viso to, iš tikro yra dvi Italijos: pramoninė bei komercinė Šiaurė ir neišvystę žemės ūk

kio Pietūs (Medzodžiornas). Šie du regionai visad tarpusavyje varžėsi. Jeigu vieną šimtmetį sieniečiai sukurdavo architektūros stebuklą, florentiečiai buvo priversti juos pralenkti kitą šimtmetį. Taip kiekviena sritis kėlė savo kultūros lygį, ir tai buvo naudinga pasauliui. Gebėjimas įgyti pranašumą būdingas Italijos sritims ir net provincijoms bei miestams tiek praeityje, tiek dabar. Lombardijoje įsikūrusi Beretta galbūt yra seniausia giminės valdoma auksakalystės (nuo 1526 m. smulkių šaunamųjų ginklų gamybos) firma pasaulyje, tačiau Gucci, kurios centras Toskanoje, yra viena iš tarptautinių aukšto lygio simbolių. Italas tarp sričių daugiausia mato gastronominio pobūdžio skirtumus. Puikiausi baltieji valgomieji trumai auga Šiaurėje. Milano ossobucco (jautienos su kaulu patiekalas) yra žinomas pasaulyje; dėl fettuccine Alfredo (toks makaronų patiekalas) verta apsilankyti Romoje. Pešto (baziliko, alyvuogių aliejaus ir česnakų padažas, dažniausiai užpilamas annt makaronų) reiškia Genują. Bolonijinis padažas (malta mėsa su pomidorais) reiškia Boloniją. Prosciutto (kumpis) būdingas Parmai. Chianti (kianti, tam tikra vyno rūšis) – Toskanos įžymybė. Atskiriems šalies rajonams būdingi tam tikri tradiciniai renginiai. Pavyzdžiui, Sieną garsina Palio (kasmetinės žirgų lenktynės, kurių dalyviai vilki viduramžių drabužiais ir neša spalvotas vėliavas). Drabužiai yra vienintelis etninis skiriamasis požymis, kuris amžiams bėgant nublanko. Tautiniai sričių kostiumai dabar dėvimi tik per šventes.
Italai mėgsta pasikalbėti apie savo šeimos gyvenimą, atostogas, viltis, siekius, nusivylimus ir pomėgius, rodyti vaikų fo
otografijas ir t.t. pasidalykite samprotavimais apie politinį ar religinį gyvenimą – Italijoje tai įprasta ir nereikia būti neprieinama uola. Pasikalbėkite apie įsitikinimus ir vertybes. Nebijokite pasirodyti šnekus. Kad ir kaip (kalba apie virvę pakaruoklio namuose). stengtumėtės, italams, kurie kalba dešimteriopai daugiau, vis tiek atrodysite uždaras.

Italams šeima — svarbiausias gyvenimo dalykas, nuolatinė vienybės ir tradicijos versmė. Galbūt tokiu tvirtu ramsčiu ji tapo iš būtinybės, stengiantis išlikti sūkuringose Italijos istorijos bangose, veržiantis svetimoms kultūroms, vykstant regioniniams konfliktams ir pasauliniams karams, valdant nepastovioms vyriausybėms. Galbūt iš tokios šeimos sampratos kilo posakis campanilismo (pažodžiui – „ištikimybė savo varpinei”), tai yra įsitikinimas, jog savi namai geriausi. Žmogaus visuomeninė padėtis priklauso ne nuo jo turto, bet nuo kilmės (šeimos biografijos faktų) ir klasės, todėl pakeisti savo padėtį visuomenėje beveik neįmanoma. Nelabai seniai, ypač žemdirbių gyvenamuose pietuose, senelė, senelis, vaikai, jų vaikai ir visi jų artimieji gyveno po vienu 500 metų amžiaus terakotos stogu. Visai šeimai su artimaisiais vadovavo seniausias vyras “il padrone”, kuris uždirbdavo duonai, o motina likdavo virtuvėje, kad ją iškeptų. Tokia šeimos sandara tik iš pirmo žvilgsnio atrodė patriarchalinė. La padrona di casa, vyriausia amžiumi moteris, buvo tikrasis užkulisinis valdytojas: visi šeimos uždirbti pinigai suplaukdavo pas ją, ir ji juos paskirstydavo. Tačiau viešumoje iš pagarbos ji visada nusileisdavo sa

avo vyrui. Kaip sakoma, “in casa non c’è pace quando gallina canta e gallo tace” (Nėra tvarkos namie, kai višta kudakuoja, o gaidys tyli.) Šiandien norma tapo „branduolinė” šeima (žmona, vyras ir vaikai). Tačiau net ir mažesnio pavidalo italų šeima išlieka patvaresnė nei jos analogas kitose Vakarų šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Manoma, kad benamystė yra amerikiečių liga, irstančios šeimos požymis. Padori italų šeima pasirūpina, kad nė vienas, turintis jų kraujo, nesivalkiotų po piazza (aikštę), ištiesęs ranką (prašydamas išmaldos).
Viena gera italų savybė, kad jie palyginti ne šovinistai ir nemano, jog viskas, kas itališka, savaime yra geriausia. Šis tautinis kuklumas, išskyrus Suomiją ir Italija, retai kitur aptinkamas. Nuoširdžiai už tą savybę italus pagyrę, susikrausite jų akyse moralinį kapitalą.
Italai nėra tokie įžeidūs, kaip ispanai, vokiečiai ar prancūzai. Jie priima kritiką ir prisitaiko. Su jais galima kalbėti atviriau negu su dauguma kitų europiečių, tačiau nereikėtų piktnaudžiauti tiesumu ir stačiokiškumu.
Nepamirškite, kad jie bendrauja išraiškingai, žodingai, demonstratyviai ir akivaizdžiai emocingai. Jiems tai įprasta, o jums atrodo pernelyg teatrališka. Netikėkite, kad gestikuliuojantis ir rankomis savo kalbą paremiantis žmogus yra nestabilus ar nepatikimas. Priešingai, jūs atrodote jiems sustingę ir nedraugiški. Kad jie geriau jaustųsi, daugiau kalbėkite veidu ir visu kūnu.
Bendraujant su italais patartina naudoti gestų kalbą.

Tartum užsienietiško fi

ilmo subtitrais, išraiškingais kūno judesiais pateikiamas informatyvus „vertimas” į itališką dialogą. Tipiškas pavyzdys: derybų metu vienas amerikietis, norėdamas pabrėžti svarbesnius dalykus, ištiesdavo rankas ir suduodavo dešiniu delnu į kairįjį. Italai manė, kad jis prašo juos išeiti. Pasekmės: geriausiu atveju susierzinimas, blogiausiu — galimo sandorio žlugimas. Bet kurioje kultūroje labai svarbu suprasti kontekstą, kad neatsitiktų, kaip sako italai, “Parla di corda in casa dell’impiccato” Kad galėtumėte teisingai panaudoti gestus arba teisingai suprasti kitų jums skirtus gestus, atsižvelkite į šiuos dalykus:

• Rankas ištiestais pirštais judinti aukštyn žemyn reiškia: „Neskubėkite, nusiraminkite”.

• Pirštais patraukti apatinį voką žemyn reiškia: „Atkreipkite dėmesį, jis (ji) sumanus, protingas”.
• Sudėtus krūvon pirštus judinti aukštyn žemyn reiškia: „Ko iš tikrųjų norite?”

• Patapšnoti per nosį reiškia: „Tai draugiškas perspėjimas”.
• Patraukyti pečiais reiškia: „Nežinau”.
• Greitai patrinti nykštį į pirštus reiškia: „Jis (ji) turi pinigų” arba „Tai brangu”.

• Linktelėti galvą pakeltu smakru reiškia: „Ne”.
• Pirštų galais paglostyti pasmakrę ir kyštelėti juos į priekį reiškia pajuokos ženklą.
• Plaštakos palaikymas žemyn delnu, ištiestu smiliumi ir mažuoju pirštu ir sulenktais kitais pirštais simbolizuoja velnio ragus. Turima omeny nuvyti blogį. Tas pats gestas, bet delnu į viršų reiškia nešvankybę.

Italų laiko suvokimas kitoks negu šiauriečių ar amerikiečių. Į susitikimus jie neatvyksta laiku. Milane punktualumas yra vėluoti dvidešimt minučių, Romoje – pusę valandos, Italijos pietuose – keturiasdešimt penkias minutes. Šito nepakeisite, nebent atsitiktinai pasinaudotumėte griežtomis darbo valandomis fabrike ar įstaigoje. Turėsite prisitaikyti. Būkite pasirengę laukti penkiolika – keturiasdešimt penkias minutes, kol jūsų derybų partneris atvyks arba įsileis į savo kabinetą. Pasiimkite paskaityti įdomią knygą ar žurnalą. Galite, žinoma, ir patys vėluoti gerą pusvalandį, bet nedaugeliui šiauriečių tai pavyksta.
Italai taip pat skirtingai jaučia erdvę. Jie pripratę gyventi susikimšę ir dirbti greta kits kito. Tai sukuria darnios komandos atmosferą, panašiai kaip Japonijoje. Britui, vokiečiui ir amerikiečiui reikia daugiau erdvės arba “vietos alkūnėms’, tai matyti iš įstaigų išdėstymo ir fabrikų bei administracinių patalpų planavimo. Būkite pasirengę su italais “badytis alkūnėmis’.
Šiauriečiams būtinas didesnis “patogus atstumas” negu italams anglai stovi 1,2 m nuo pašnekovo. Italams visai patogu ir už 0,8 metro. Jeigu pasitrauksite toliau, jie pamanys, kad vengiate jų arba kad jie fiziškai jums nemalonūs. Leiskite jiems jaustis priimtiniems, nesitraukite atatupsti.
Italai labai mieli, draugiški ir paslaugūs. Todėl nereikia stebėtis gatvėje išgirdus prekeivį ar kavinukės šeimininką šaukiant: “O bella dona! (“graži moteris”). Kiekvieną patikusią moterį, nebūtinai blondinę, pavaišina nemokamai, netgi siūlosi palydėti iki viešbučio. Draugiškai nusiteikęs italas gali paliesti jums ranką, petį ar net apkabinti. Po kelių mėnesių pažinties sveikindamasis ar atsisveikindamas gali pabučiuoti į abu skruostus. Taip jie parodo lankstumą, ir turite rasti būdą atsakyti tuo pačiu. Bent jau dažniau nusišypsokite, veidas nesupleišės (pietietiškas klimatas švelnesnis).

Tikrą italą nesunku pažinti: visada pasitempęs, skoningai apsirengęs. Italai beveik visomis progomis gražiai rengiasi, ypač Milane, kur vietiniai gyventojai išdidžiai vaikščioja tarsi modeliai iš Italian Vogue — gražūs, liekni ir pasidabinę tokiu 24 karatų aukso kiekiu, kad, regis, reikėtų apsauginių šunų. Tačiau šunų palydą labiau mėgsta prancūzai negu italai. Italai teikia pirmenybę įspūdingoms kaklajuostėms ir saulės akiniams, kurie suteikia paslaptingumo. Jų drabužiai, rankinės, aksesuarai ir apavas visuomet būna pagaminti Italijoje ir visad firminiai: Valentino, Balestra, Cerruti, Versace, Ferre, Lancetti. Verslo žmonės rengiasi konservatyviai: vyrai su kaklaraiščiais, moterys su sijonais, ne su kelnėmis. Džinsus ir spalvingesnius drabužius dėvi vaikai ir paaugliai. Karštu vasaros metu aprangos stiliui duodama daugiau laisvės. Gatvės apdarų margumyne dera ir sandalai prie kostiumų ar suknelių. Keliaudami po Italiją lietingu metu vilkėkite lengvą lietpaltį, jei lankysitės Italijoje žiemą — paltą. Jūsų apranga vertinama pagal kokybę, medžiagą ir stilių. Profesionalams (vyrams ir moterims) derėtų pasirinkti tamsios arba šviesios neutralios spalvos (pagal metų laiką) drabužius iš tropinės vilnos arba šilko ir gero darbo odinį lagaminėlį. Medvilnė laikoma ne tokia dailia medžiaga. Į bažnyčią moterims nedera eiti nuogomis rankomis, vienplaukėms ar su šortais. Vyrai turi nusiimti skrybėlę. Kaimuose vyresnės italės dažnai dėvi juodas suknias ir juodas skaras, juodus batus. Šis apdaras nebūtinai reiškia, kad jos našlės. Tradiciniai regioniniai kostiumai nešiojami tik per šventes.

Italės grakščios it gulbės ir labai stilingos. Juk Italija madas diktuoja visam pasauliui.
Iš visų europiečių italių stilius labiausiai natūralus. Jų makiažas minimalus, plaukai sušukuoti paprastai, drabužiai kuklūs kasdieniai, tarsi būtų išbėgusios į gretimą kavinę. Italės mėgsta kalbėtis apie stilių: kas, jų nuomone, atrodo gražiai, o kas – tiesiog siaubinga.Prancūzės savo grožio paslapčių niekam neišduoda, tačiau temperamentingos italės negali nepasidalyti su draugėmis. Šios šalies moterys pasitiki dizainerių įkvėpimu, atidžiai stebi madingų filmų herojų ar populiarių asmenybių išvaizdą. Jų nuomone, viskas ekscentriška, iracionalu ar nepadoru, atmetama kaip kažkas “molto inglese” (angliška).
Jos daug dėmesio skiria rankų priežiūrai – į akis krenta išpuoselėti nagučiai ir lygi rankų oda. Moterys mėgsta važinėti motoroleriais ar dviračiais, nes tai greičiausia susisiekimo priemonė.
Italijoje jūs nedaug sutiksite vadovaujančių moterų. Todėl jei važiuojate į šią šalį, žinokite, kad rengiatės dėl vyrų. Lengvas italų bendravimas ir atvirumas neturėtų jūsų gąsdinti. Visus reikalus jie tvarko gana oficialiai. Renkitės taip, kaip vokiečiai. Tačiau nepamirškite italai kreipia dėmesį į stilingą fasoną. Išsirinkite geriausius batus, diržą ir rankinę. Bižuteriją patraukite į šalį ir nusipirkite (ar pasiskolinkite) į kelionę tikrus auksinius papuošalus. Italai visada atskiria tikrą daiktą nuo falsifikato. Vakarinis drabužis pareikalaus iš jūsų ypatingų pastangų, net jeigu vakarieniausite restorane su kolegomis. Dalykiškai moteriai po dienos sunku varžytis su tomis, kurios visą dieną praleido prie veidrodžio siekdamos sužibėti vakare. Todėl jums neužteks tik pataisyti makiažą teks apsivilkti ką nors blizgančio, švytinčio. Būtinai įsisekite briliantinę sagę ar auskarus.
Italų lankstumas tvarkant reikalus gali jums pasirodyti nesąžiningumu.jie dažnai šiek tiek nusižengia taisyklėms, pažeidžia kai kuriuos įstatymus arba juos apeina, labai laisvai interpretuoja tam tikrus susitarimus, kontrolę ir nuostatus. Supraskite,kad jie taip visada tvarko verslo reikalus, ir pasinaudokite tuo jų “lankstumu”. Jūsų griežtumą įstatymų atžvilgiu jie palaikys trumparegiškumu ar netgi aklumu. Tuo požiūriu italai yra arčiau tikrovės ir mažiau idealų varžomi negu jūs. Jie nemano, kad toks jų elgesys yra korumpuotas, nemoralus ar apgaulingas, ir su džiaugsmu jus priims į tą savo “sąmokslą’. Jeigu tik sutiksite, jie pasidalys ir laimėtąja “nauda”. O jeigu laikysitės įstatymo raidės, jie veiks be jūsų. Čia nekalbame apie aiškius teisėtumo nusižengimus. Yra daugybė “pilkųjų zonų”, kur, einant tiesiausiu keliu, italų akimis žiūrint, būtų prasilenkta su sveiku protu.
Italai ne tokie savininkiški, kaip vienaplanės veiklos žmonės, jie laisvai naudosis jūsų daiktai (ar laiku). Ilgainiui atpirks arba grąžins jūsų nuosavybę (skaičiuoklį, automobilį, ataskaitą ir t. T.), todėl be reikalo nepanikuokite. Atminkite, kad ir iš jų galite bet kada skolintis.
Italai dažnai mėgsta skolintis pinigus ta prasme, kad vėluoja juos sumokėti. Tai dar viena sritis, kur labai sunku pakeisti įsišaknijusius įpročius. Geriausia pasistenkite sudaryti išankstinio mokėjimo grafikus ir griežtai aptarti galimus vėlavimus. Nepamirškite, kad italai ir jums leistų taip elgtis (jeigu įstengtų finansiškai).
Susitikimų metu italai nesilaiko darbotvarkės taip, kaip jos laikosi šiauriečiai, jie gali nušokti į priekį prie tolesnių punktų arba iš naujo svarstyti jau sutartą dalyką. Jie kalba karštai ir išsamiai. Dažnai šneka keli žmonės išsyk, ir atrodo, kad vienu metu vyksta dvejos ar trejos mikroderybos. Tylos jie neištveria ilgiau kaip 5 sekundes. Jeigu susitikimui ne jūs vadovaujate, nieko daugiau nelieka, kaip tik sėdėti ir gėrėtis. Jeigu pirmininkaujate, turite kokiu nors būdu palaikyti tvarką, bet tai galima padaryti tik iš anksto paskelbus griežtas taisykles. Vienas pažįstamas vokietis drausmindavo Pietų Amerikos derybininkus geltona, raudona ir žalia kortelėmis. Tokiu humoristiniu, bet tvirtu elgesiu jis pasiekė norimą rezultatą.
Italų daugiažodiškumas ir šiauriečių lakoniškumas yra amžinas skaudulys bendraujant tarptautinėms kompanijoms, nes abi pusės nori aiškumo, bet viena to siekia daugybe žodžių, o kita trumpomis frazėmis ir pastabomis. Reikia ieškoti kompromiso. Šiauriečiai turėtų išmokti glaustumo, taupyti žodžius ir pasiūlymus, o kai yra galimybė, bendrauti raštu. Fakso išradimas buvo gerokas palengvinimas skandinavams ir kitiems mažakalbiams.
Italai vis dar šventai laikosi tradicijų ir paiso etiketo. Labai rūpinasi šeima. Seneliai, vaikai ir vaikaičiai gyvena kartu. Tėvai be galo lepina savo atžalas, ypač berniukus. Pastaruoju metu Italijoje gimstamumas smarkiai sumažėjo. Moterys stengiasi įgyti išsilavinimą ir tapti savarankiškos. Nuo seno šeimos galva ir maitintojas buvo tik vyras, todėl vyresnės kartos italų vyrai nenori susitaikyti su tuo, kad ir jie privalo rūpintis namų ruoša ir vaikais.
Italai išoriškai mandagesni nei šiauriečiai, todėl dažnai atrodysite jiems per daug tiesmukas, šiurkštus, netgi storžievis, nors toks neketinote būti. Pasistenkite išsiugdyti itališko švelnumo bei delikatumo ir pameilikaukite dažniau nei esate įpratęs. Jiems to reikia. Atidarykite duris moterims, kai reikia atsistokite ir kai reikia atsisėskite. Tikriausiai taip elgiatės, bet pasižiūrėkite, kaip žavingai ir stilingai tai daro italai. Išeidamas iš kambario italas dažnai pasako: Con Permesso (atsiprašau, ar galima išeiti). Pabandykite keletą tokių gudrybių. Jeigu vis dar jausitės nepatogiai, pasiguoskite mintimi, kad japonams ir italai atrodo nerangūs, per daug jausmingi ir dažnai net stačiokai.

Tikriausiai jums kartais atrodo, kad italai – nevaldoma ir neorganizuota šutvė. Nesuplanuoja visko smulkmeniškai kaip jūs. Nepamirškite, kad tai penkta pasaulyje pramoninė valstybė, kuri net vokiečius ir amerikiečius pralenkė tokiose srityse, kaip namų apyvokos dirbinių ir kai kurių rūšių automobilių gamyba. Negana to, jie turi milžinišką šešėlinę, arba “juodąją’, ekonomiką, kurios mastai nežinomi. Vadinasi, kai ką jie moka daryti gerai. Jūsų tikslas išsiaiškinti, kur jie jaučiasi pranašesni, ir pabandyti patiems to išmokti. Jų pranašumas nėra toks “akivaizdus’ kaip jūsų, bet gal jų stiprybė yra bendruomeniškumas, lankstumas, negriežtos darbo valandos, žmonių nusiteikimas, komandinis darbas, greitumas ir gebėjimas prisitaikyti. Pasistenkite įsijausti į jų padėtį.
Italai derybininkai yra draugiški, šnekūs ir nepaprastai paslankūs. Jie ne tokie tiesmuki, kaip šiauriečiai, ir dažnai atrodo, jog šneka užuolankomis. Pokalbį italai pradeda nuo asmeninių arba pusiau emocinių temų (“Ar pastebėjote, kaip draugiškai sutaria mūsų prezidentai?”), o šiauriečiai stengiasi išsyk susitelkti į tai, kas jų kompanijai naudinga, ir nenukrypti nuo konkretaus sandėrio faktų. Derėdamiesi su italais šiauriečiai turėtų apsišarvuoti kantrybe ir skirti pakankamai laiko apšilimui. Turite būti pasirengę kalbėtis ilgai ir išlikti ramūs. Italas gali dėl kokio nors klausimo įsikarščiuoti, bet kitą akimirką jis vėl bus draugiškiausias derybų partneris. Susiginčija italai ir tarp savęs, bet po minutės jie vėl vienminčiai kolegos. Iš pradžių užsiprašo labai didelės kainos, tačiau yra pasirengę nusileisti. Skandinavai ir britai parduodami italams turi užsiprašyti tiek, kad vėliaus būtų galima kainą sumažinti. Italai to tikisi. Jei turi užbaigti derybas ką nors laimėję arba įgiję. Kiekvienas jų komandos narys turi ką nors laimėti. Šiauriečiams geriausia laikyti derybas įdomių žaidimu, kurį reikia žaisti pagal italų taisykles, bet pasiekti svarių ir abiem šalims naudingų rezultatų.
Italija – katalikų kraštas. Prieš darbą italai užsuka į Dievo namus pasimelsti. Po darbo mėgsta pasivaikščioti, pasėdėti su draugais kavinėse ir restoranuose.

Leave a Comment