PlanasI. Apie I.Kantą.II. I.Kanto etinės pažiūros:1) samprotavimai apie laisvę,2) proto paskirtis – sukurti valią,3) pareigos moralinė vertė.III. I.Kanto kritika.IV. Išvados.
I. Apie I.Kantą Imanuelis Kantas (Immanuel Kant, 1724 – 1804m.) vokiečių filosofas gimė Rytų Prūsijoje, Karaliaučiaus amatininko šeimoje. Žymus Vokietijos universitetai siūlė jam filosofijos katedras, bet savo gyvenimą Kantas susiejo su Karaliaučiaus universitetu ir šiuo miestu. Kantas įgijo gerą vidurinį išsilavinimą, paskui baigė Karaliaučiaus universitetą. 1755m. tapo neetatiniu lektoriumi. 1770m. Kantas buvo išrinktas logikos ir metafizikos profesoriumi. Kantas garsėjo punktualumu ir sėslumu. Filosofas palaidotas pačiame Karaliaučiaus centre – prie katedros. Visi istorikai sutaria, kad Imanuelis Kantas buvo tikra retenybė, žmogus, apdovanotas didžiu protu mąstytojas. A.M.Kvintonas rašė, kad Kantas geriau negu bet kas kitas suderino Platono teorinio mąstymo originalumą su enciklopediniu Aristotelio išsilavinimu. Vienas iš svarbiausiu jo etikos traktatu yra “Moralės metafizikos pagrindai”. Kantas jame parodė morales savarankiškumą – jos autonomiją. Jo nuomone, moralės dėsniui suprasti pakanka žmogaus proto.
II. I.Kanto etinės pažiūrosSavo etinę teoriją Kantas pradeda samprotavimais apie laisvę. Laisvės sąvoka yra jo etinės sistemos kertinis akmuo. Garsiąją Kanto frazę “privalėti reiškia galėti” reikėtų suprasti taip: kadangi visi žmonės turi siekti summum bonum (aukščiausiojo gėrio), kuriame sutaptu dora ir laime, vadinasi šis gėris egzistuoja. Tai reiškia, kad turi būti pomirtinis gyvenimas, kuriame aukščiausias gėris tampa tikrove. Aišku, dėl šio teiginio galima būtų ir pasiginčyti. Laisvę Kantas aiškino kaip sugebėjimą vadovautis protu. Vadovavimosi protu principą jis vadino valios autonomija. Valingus poelgius Kantas priešino veiksmams, kuriuos sukelia jausmai, norai ar šališkumas. Jeigu jūsų kas nors paklaustu: “Kuo žmogus, kuris elgiasi moraliai, skiriasi nuo to, kuris elgiasi amoraliai?” – ką jūs atsakytumėte į šį klausimą? Kantas manė, kad tokie klausimai yra labai svarbūs. Šitaip klausdamas, jis turėjo galvoje du poelgių tipus:
1.Poelgiai, kylantys iš mūsų polinkių; 2.Poelgiai, skatinami pareigos jausmo. I.Kantas teigia, kad “tikroji proto paskirtis tūrėtų būti-sukurti valią; ne tiek kaip priemonę kuriam nors tikslui, o gerą valią pačią savaime”.1 Gerą valią jis sulygina su pareiga. Visi poelgiai, kuriuos žmogus daro, turi būti daromi iš geros valios, t.y. iš pareigos, tačiau realiame pasaulyje taip nebūna, nes tai atlikti trukdo tam tikri veiksniai: egoistiniai tikslai – kitų asmenų poveikis ir kiti. Net jei tau ir atrodo, kad poelgis atliktas iš pareigos, tačiau iš tikrųjų jis gali pasirodyti, kad tai atlikai turėdamas tiesioginį polinkį į tą poelgį, todėl labai svarbu yra suvokti skirtumą tarp pareigos, kuri atsiranda savaime, ir tarp tos pareigos, kuri atsiranda dėl kažkokio tai polinkio: “Neliečiu čia visu tų poelgių, kurie pripažįstami kaip prieštaraujantys pareigai nors vienu ar kitu požiūriu jie galėtų būti ir naudingi; visiškai nereikia klausti, ar jie galėtų būti atliekami iš pareigos, nes šiai jie net prieštarauja. Nekalbėsiu ir apie tuos poelgius, kurie tikrai atitinka pareigą, bet žmonės į juos neturi jokio tiesioginio polinkio, o vis dėlto juos trikdo kito polinkio verčiami. Todėl, čia nesunku atskirti, ar pareigai neprieštaraujantis poelgis atliktas iš pareigos, ar egoistiniais tikslais. Daug sunkiau tokį skirtumą pastebi ten, kur poelgis neprieštarauja pareigai, o be to dar ir pats subjektas turi tiesioginį polinkį tą poelgį atlikti”.2Pareigos vertę lemia maksima, t.y. noro principas, pagal kurį elgiamasi neatsižvelgiant nei į vieną polinkį. O visa tai yra valios principe, kuris atsiduria tarytum kryžkelėje tarp formalaus ir materialaus principų. Kai mes elgiamės iš pareigos, kuri atsiranda savaime, iškart atmetame materialųjį principą, taigi atmetam bet kokį galimą polinkį ir elgiamės remdamiesi formaliu principu, kuris yra ne kas kita, o kaip tik idėja, kuri negali egzistuoti materialiame pasaulyje, o tik dvasiniame, t.y. pareiga poelgio būtinybė iš pagarbos dėsniui: “Poelgio iš pareigos moralinę vertę lemia ne tas tikslas, kuris tūrėtų būti tuo veiksmu pasiektas, o maksima, pagal kurią buvo nuspręsta elgtis. Vadinasi, ta vertė priklauso ne nuo veiksmo objekto tikroviškumo, o nuo noro principo, pagal kurį elgiamasi neatsižvelgiant nei į vieną troškimų galios objektą. Tai, kad tikslai, kurių vedami galėtume elgtis, taip pat ir jų pasekmės tikslu bei valios motyvu forma negali poelgiams suteikti jokios besąlyginės ir moralinės vertės, aiškiai išplaukia iš ankstesnių samprotavimų. Tai kurgi ta vertė, jei jos nėra valioje, kai ši susiejama su laukiama pasekme? Ji negali būti niekur kitur, o tik valios principe, neatsižvelgiant į tikslus, kuriuos tuo poelgiu galima būtų pasiekti; valia atsiduria kažkur viduryje, tarytum kryžkelėje tarp savo apriorinio principo, kuris yra formalus, ir tarp savo aposteriorinio motyvo, kuris yra materialus. Ir kadangi ją turėtų kažkas nulemti, tai ją lemia formalus noro principas, nes, kai elgiamasi iš pareigos, jai atimamas bet koks materialus principas. Trečiąjį teiginį – abiejų pirmųjų sekmenį – suformuluočiau taip: pareiga yra poelgio būtinybė iš pagarbos dėsniui. Į objektą, mano sumanyto poelgio pasekmę, galiu turėti polinkį, bet pagarbos jam – niekada, ir kaip tik dėlto, kad tai tik rezultatas, o ne valios veikla. Taip pat negaliu jausti pagarbos polinkiui apskritai…”.3Poelgis iš pareigos visiškai nesuderinamas su polinkiu, jis yra aukščiau žmogaus norų ir todėl sunkiau pasiekiamas, o visa tai pasiekti turi padėti pareiga ir valia, kurie yra tarytum skatinančios priežastys, kurioms mes jaučiame pagarbą. Tačiau pareigos ir dorovės dėsnio supratimas veikia žmogaus širdį daug stipriau nei visos kitos skatinančios priežastys: “Taigi, tik grynas dėsnis pats savaime gali būti pagarbos objektu, o kartu įsakymu. Vadinasi, poelgis iš pareigos turi visiškai izoliuoti polinkio įtaką, o su ja kartu ir bet kurį valios objektą; valiai nelieka nieko kito kas ją galėtų sąlygoti kaip tik: objektyviai – dėsnis, o subjektyviai – gryna pagarba tam praktiniam dėsniui, t.y. maksima –būtinumas paklusti tam dėsniui net ir tokiais atvejais, kai prieštarauju visiems savo polinkiams. Taigi poelgio moralinę vertę sudaro ne rezultatas, kuris iš to poelgio yra laukiamas, taip pat ir ne koks nors to poelgio principas, kurio motyvą sąlygoja laukiamas rezultatas.Aš visada privalau elgtis tik taip, kad galėčiau taip pat norėti, kad mano maksima taptų visuotiniu dėsniu”.4Tačiau maksima negali būti tokio lygio, kaip visuotinai priimtinas gamtos dėsnis. Kantas sako, kad vienintelis galimas principas, tinkantis būti kategoriniu imperatyvu yra toks: “elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymu leidimo principas.” Taigi Kantas sako, kad bet kuris mūsų poelgis turi būti patikrinamas visuotinumo šviesoje: kas butu, jeigu kiekvienas elgtųsi taip kaip mes? Štai kodėl melas, net kai meluojama kokiais nors praktiniais sumetimais, negali būti laikomas moraliu dalyku jokiomis aplinkybėmis. Juk jeigu melavimas taptų visuotiniu dėsniu, kurio visi laikytųsi, gyvenimas žmonių bendruomenėje taptų neįmanomas: “Mūsų elgesio moralinio vertinimo kanonas toks: reikia, kad žmogus galėtų norėti savo elgesio maksimą paversti visuotiniu dėsniu. Yra tokių poelgiu, kurių maksimos be prieštaravimu negalima net mąstyti kaip visuotini gamtos dėsni, juo labiau negalima norėti, kad ji būtinai juo butu. Nors kituose poelgiuose ir nematyti tokios vidines negalimybes, tačiau juo labiau negalima norėti, kad jų maksima būtų iškelta iki visuotinio gamtos dėsnio, nes tokia valia prieštarautu pati sau”.5Pareigos maksimą sudaro valia, kuri leidžia mums atskirti poelgi atliktą iš pareigos, kuri buvo pastūmėta valios, nuo poelgio, kuris buvo atliktas iš pareigos, jaučiant atsakomybę prieš kitus, tačiau ne prieš save. Žmogus jaučiasi dvasiškai pakylėtas atlikęs poelgi iš pareigos, kuri buvo įtakota valios: “Juk pareiga turi būti praktinis besąlygiškas elgesio būtinumas: taigi, ji turi turėti galią visoms protingoms būtybėms (kurioms imperatyvas ir tegali būti taikomas) ir jau vien dėl to ji turi būti dėsnis ir kiekvienai žmogaus valiai. O tai, kas bus išvedama iš žmogaus prigimties ypatybių, iš tam tikru jausmu ar potraukiu ir net, kur galima, iš ypatingo kryptingumo, kuris galėtų būti budingas žmogaus protui, bet nebūtinai turėtų būti reikšmingas kiekvienos protingos būtybės valiai, – žinoma, galėtu mums būti maksima, bet ne dėsnis, subjektyvus principas, pagal kuri elgtis galėtume turėti potraukį ar polinkį, bet ne objektyvus principas, pagal kurį elgtis būtų įsakoma, nors tam priešintųsi visi mūsų potraukiai, polinkiai ir visa prigimtis; o pareigos įsakymo didingumas ir vidinis orumas net gi labiau atsiskleidžia, kai ją mažiau remia subjektyvios priežastys, kai labiau jos pareigai priešinasi, nors tuo ne trupučio nesusilpnina dėsnio reikalavimo ir nieko neatima iš jo galios”.6 Pareigos maksima negali būti visuotiniu gamtos dėsniu, nes gerai išanalizavę savo poelgius galime pastebėti, kad mes nenorime pastebėti, jog nusižengiame maksimos dėsniui nepaisydami valios principo. Poelgiai, kurie atliekami ne iš pareigos, atsiranda dėl to, kad atliekami su valia, kuri yra įtakota polinkiu,bet ne proto. Protas yra priešprieša polinkiams, dėl to pareigos maksima negali būti visuotiniu gamtos dėsniu: “Jei kiekvieną kartą, kai neįvykdome pareigos, atkreipsime dėmesį patys į save, tai pamatysime, kad mes visai nenorime savo maksimos būtinai paversti visuotiniu dėsniu, nes tai mums neįmanoma. Greičiau norėtume, kad jos priešybė būtų dėsnis visiems; leidžiame tik sau (ir tik šį kartą) šio dėsnio išimtį savo polinkio labui. Vadinasi, viską apsvarstę vienu ir tuo pačiu požiūriu, būtent – proto požiūriu, savo pačiu valioje aptiktume prieštaravimą: tam tikras principas, objektyviai būtinas kaip visuotinis dėsnis, subjektyviai vis dėl to neturi visuotinės galios, bet leidžia sau daryti išimtis. O kadangi tą patį savo poelgi iš pradžių nagrinėjome visiškai protą atitinkančios valios požiūriu, o po to – polinkio veikiamos valios požiūriu, tai iš tikrųjų čia nėra jokio prieštaravimo, bet už tai yra polinkio priešinimasis proto direktyvai, dėl ko principo visuotinumas virsta paprastu bendrareikšmiškumu; dėl to praktinio proto principas pusiaukelėje turi sueiti su maksima. Nors savo bešališku sprendimu šito pagrįsti negalime, bet vis dėl to tai rodo, kad mes tikrai pripažįstame kategorinio imperatyvo galią ir (neprarasdami jam pagarbos) leidžiame sau tik kai kurias, kaip mums atrodo, neesmines ir priverstines išimtis”.7Ar poelgis bus atliktas iš pareigos ar ne apsprendžia orumo idėja, todėl žmogus, kaip protinga būtybė nepaklusta jokiam kitam dėsniui, išskyrus tą, kurį tuo pačiu metu ji pati sau nustato. Taigi, žmogus pats sau susikuria vertinimu sistemą pagal kurią ir gyvena:,,Pareiga remiasi visai ne jausmais, potraukiais ar polinkiais, o vien tik protingu būtybių tarpusavio santykiais, kai i kiekvienos protingos būtybes valią visada turi būti žiūrima ir kaip į dėsnių kūrėją, nes priešingu atveju to būtinumo negalima būtų suprasti kaip tikslo paties savaime. Vadinasi, kiekvienos valios, kaip visuotinių dėsnių kūrėjos, maksimą protas priskiria bet kuriai kitai valiai, taip pat ir kiekvienam kitam veiksmui, atsižvelgdamas į save patį, ir tai visai ne dėl kokios nors praktines paskatos ar busimos naudos, o vien remdamasis protingos būtybės orumo idėja, tuo, kad ta būtybė nepaklusta jokiam kitam dėsniui, išskyrus tą, kuri tuo pačiu metu ji pati sau nustato”.8 Kantas griežtai kritikavo tokią moralę, kuri leidžia paklusti vien tik savo polinkiams. Jo požiūriu, moralumas yra glaudžiai susijęs su pareiga, priederme. Tačiau pareigą žmogus turi pasirinkti laisva valia, o ne prievarta. Pavyzdžiui, jeigu vairuodamas automobili žmogus neviršija greičio tik todėl, kad jam to norisi, arba todėl, kad bijo policijos, jis nėra moralus. Tik tuo atveju, kai žmogus suvokia, jog privalo laikytis įstatymo, nes tokia yra jo moraline nuostata, jis iš tiesu yra moralus. Kantas grindė moralę visai kitokiais principais negu utilitaristai. Jis tvirtino, jog žmogaus dorovę atskleidžia poelgiu motyvai. Jeigu žmones tęsi pažadus tik todėl, kad tai naudinga, arba jaučia, kad grąžinti skolą kur kas geriau negu bijoti susidorojimo, tai jie nėra moralūs. Poelgiai moralus tik tuo atveju, kai žmones aiškiai suvokia, jog jų pareiga – pasielgti būtent taip. Geros valios žmogus visada elgiasi taip, kaip liepia pareigos jausmas. Nei pasaulyje, nei už jo ribų neįmanoma įsivaizduoti nieko, ką būtu galima pavadinti geriu be jokių išlygų, išskyrus gerą valią.Vadinasi, žmones turi stengtis išsiugdyti valią, kad galėtų savo elgesį grįsti proto argumentais, -jei jiems tai pavyks, tai jie elgsis moraliai. Kantas teigė, kad mes suvokiame save ir kaip empirines būtybes, paklūstančias priežastingumo dėsniams, ir kaip transcendentines būtybes, paisančias tiktai proto balso. Protas mums sako, jog pasaulis yra “veiklos laukas”, kuriam mūsų valia gali laisvai rinktis. Tačiau svarstyti ir rinktis galima tiktai esant laisvam. Tik būdami laisvi galime savo poelgius grįsti savo pačiu sprendimais. Vadinasi, protingas žmogus gali laisvai pasirinkti. Bet praktinis pažinimas, kuriuo grindžiama moralė, negali būti reiškiamas mokslo kalba. Vietoje moksliniu sąvokų, tokių kaip priežastis ir mechanizmas, etikoje vartojamos motyvo, racionalaus tikslo, imperatyvo sąvokos. Kanto nuomone, morale turi objektyvią vertę, – ją reikia priimti taip pat neginčijamai, kaip ir mokslo dėsnius. Moraliniai imperatyvai kyla iš transcendentines žmogaus prigimties, ir jų turi būti klausoma be jokiu išlygų. Net didžiausias piktadarys negali išvengti savo proto priekaištu – jis juos girdi ne ką blogiau negu padorus žmogus. Protas visiems vienodai reiklus.III. I.Kanto kritika Kai kurie Kanto kritikai tvirtino, kad jo principas “privalėti reiškia galėti” nesunkiai sugriaunamas. Jeigu nėra Dievo ir nemirtingumo, tai moralė – tik žmonių susikurtos taisyklės, padedančios gyventi bendruomenėje. Kiti teigė, jog Kanto etika negelbsti tais atvejais, kai iškyla konfliktas su pareiga. Pavyzdžiui, pareiga liepia mokėti mokesčius, tačiau jeigu jums atrodo, kad mokesčių mokėjimas neturtinguosius stumia į dar didesnį skurdą arba didina nelygybę, tai jūs išgyvenate konfliktą su pareiga – tai paklusnumo įstatymui ir žmogiškumo konfliktas. Taigi pasitaiko tokių aplinkybių, kai būtent moralė mus skatina nusižengti ir nepaklusti pareigai .
IV. IšvadosKantas atskleidė moralaus ir amoralaus elgesio skirtumą, parode, kad morale yra grindžiama protu. Tačiau jis vis dėlto neatsakė į klausimą, kaip asmuo nusprendžia, kas konkrečiomis aplinkybėmis yra jo pareiga. Kad galėtų atsakyti i ši klausimą, Kantas sukūrė kategorinio imperatyvo sąvoką. Jis įvairiai aiškino šios sąvokos turini. Pavyzdys: “žmogus yra tikslas pats savaime, tai yra niekad niekieno (netgi Dievo ) negali būti panaudotas tik kaip priemone”. Šiais žodžiais pasakyta sena tiesa: ,,Elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi būtų elgiamasi”. Kitą žmogų turėtume laikyti tikslu savaime, o ne priemone, padedančia siekti to, ko norime. Kantas nenori pasakyti, kad privalėtume tenkinti bet kokius individo interesus ar jiems pataikauti. Protas paliepia elgtis tik pasiremiant tokia maksima, kad būtų galima norėti, jog ji taptų visuotiniu dėsniu, tačiau žmogus nėra pajėgus visą gyvenimą tuo vadovautis. Tokia žmonių visuomenė būtų šventųjų sąjunga. Žmogus labiau linkęs pasiremti savimeiles principu. Tačiau, kai formuluojama pareigos norma, tai aiškus darosi ir pareigos vengimas.
Literatūra
I.Kantas “Moralės metafizikos pagrindai”