Eilėraščiai
Vida Bladykaitė
VasaraDienos aiškios, smaragdiškai žalios,Maudos saulė stikliniam upely,Plaukia baltas lelijų luotas, Džiūsta antklodės šieno paklotos.
Kažkur dalgis žvangėdamas groja, Gegutėlė giružei kvatoja.Gandras baltas, laukų sanitaras,Vis kedena sparnus tartum skarą…
Naktys šiltos, rūko prigėrę.Mėnuo rasą paliedamas spėriai,Slepia galvą minkštam debesy.Vėjas lietų šokdina.
Atrodo, esi vasarėlės širdyIr kiekvieną jos tvinksnį girdi.
Miške Geltonai baltas ramunių laukasLyg laivas jūroj į tolį plaukia.Vėjas plazdena mane kaip burę,Vėliavos medžių žaliai papurę.
Joks nesibaigiantis vasaros guotas…Juokiasi smilgų galvos kudlotos,Debesys kūliais ritasi, virsta,Boružė ilsis ant mano pirštų.
Tūkstančiai žemuogių – žemės širdžiųVirpa, pulsuoja kvapu saldžiu.Skamba dainelė strazdo ir kielės,Klausos sutūpę lauko našlaitės.
Ant šilko siūlo supasi voras,Saulės dulkelių prisotintas orasTaip apsvaigino – ausyse ūžia.Skęsiu paskęsiu žalioj giružėj.
Naktis Švelnioj katytės letenėlėj, tyliai tyliaiNaktis po mišką vaikšto, šlama švyliai,Pražysta rasos ant takų,Alsuoja pelkės kvepiančiu ūku.Surinka paukštis… Ką jis susapnavo?Zuikutis krebžda, vartos guoly savo.Negirdimai mėlynės sirpsta, noksta tekšės,Žuvis upely suspurda, taškos..Pasaulis ilsisi, bet pilnas vis garsų.Taip norisi sušukti jiems balsu:“Šią naktį su jumis miške esu!..“
Pagausiu lietųSidabro ratais Dundulis darda.Tai pyška poška – lyg kaltų skardą.Žaibų botagai jau dangų plaka,Saulutė slepias, užleidžia taką.
Dundulis šėlsta, ilgai nelaukęsDebesis purto, prakaitą braukia.Nulindo medžiai, laužomi vėjo,Pirštų galiukais lietus vaikštinėja.Ak, koks išdykęs, linksmas lietutisPo pievas straksi, turškias balutėj,
Lyg muzikantas groja ant stogo,Tekši lašiukai, srovelės šoka.Palauk, padauža, lekiu į kiemą,Imsiu – pagausiu tave šiandieną.Rieškutės pilnos – koks skraidumėlis –Nėra lietučio, tik vandenėlis.
Bet sužinojau kažką svarbaus:Lietutis – muzika dangaus.
RugiagėlėsVaikšto ramunės, vaikšto vienplaukės,Bėga pakalnėm rugeliai išplaukę.
Vejas juo, vejas žydros gėlelės,Braido išbraido laukus rugelių.
Pyksta artojai. Ko joms čia reikia?Piktžolės šitos laukuos ką veikia?
Žydi jos. Žydi. Puikiausiai auga.Žydras, jau žyras rugelių laukas.
Lauko rugiagėlės rugius apkabinę,Valgysim duoną žydrą, ruginę.
PelynasKvepia jie gaižiai lyg kmynai,Bet ne giminaičiai, ne kaimynai.
Sidabro lapai – vešlumas, dailumas…Ne darželio gėlės ir ne krūmas.
Paimsi į burną – baisiausias kartumas,Negelbės medaus nei saldainių saldumas
Bet jeigu pilvuką skaudės,Arbata šios žolelės padės.
Tavo draugas bus pelynas,Nors ne giminaitis, ne kaimynas.
Puokštė žemeiPer žydinčią pievą ateisiu basa,Čia lenksiuos žolynams ir prausiuos rasa…Priskinsiu, priskinsiu gražiausių žiedųGėlių nuostabiausių gal šimtą vardų!
Toj puokštėj ošimas lig skausmo svaigus,Joj sutelpa kvapas žemelės gaivus. Dangaus mėlynumas čia laša šviesa,Čia šypsos gerumas, čia meilė tiesa.
Lyg vaikas ant rankų taip tyliai ji guli. Paimk šitą puokštę, žemele motule.
Janina Degutytė
GintarėliaiMūsų dienos – gintarėliaiRudenio dangaus erdvėj.Tegul lydi tavo žingsnįVirpančiais sparnais kregždė.
Tegu eina tavo keliasPro piliakalnius senus,Per tėvynę – žalią girią,Upės klonius – į namus.
Te kalba gimtoji skambaTavo lūpose šventa.Te padangė viršum stogo –Palaiminga ir aukšta.
Tavo rankoj – gintarėliai, – Kam parneši dovanų?Žemės medžiui, erdvės paukščiui,
Saulei būsimų dienų.Justinas Marcinkevičius
Kalba gimtoji – kasdieninėGimtųjų žodžių apkabintas,Aš gyvas kalboje.Sakau: esi man kaip žibintas Pasaulio tamsoje.
Kas moka žodį – randa keliąVisur ir visada.Sakau: lietuviška knygelė – Kaip neregiui lazda.
Kalba gimtoji – kasdieninėTu duona mums esi,Kai tariam: motina, gimtinė,Dangus – ir mes visi.
Kalba Vedė, palikdamaPeizaže ir istorijoj pėdas.Iš motinų lūpų išdygoIr mumyse pasisėjo.
Koks džiaugsmas pašaukti medelį,Kalną, ežerą, upę!Ačiū, kartoju, ačiūUž žodžio skonį burnoj.
O kartais ji stovi,Juoda skara apsigobus,Prie pustuščioPrūsų kalbos kapo.
Sunku ir tylėti,Ir verkti.
Vytė Nemunėlis
Į mokykląDzin dzin dzin skambutisĮ mokyklą šaukia,Vieškeliais, keleliaisJon vaikučiai plaukia.
Smagūs ir linksmučiaiSu krepšeliais žengia,Tartum baltos žąsysSkrenda per padangę.
Rytmečio saulutėŠypsosi ir šviečia,O mokyklos durys„Prašom klasėn“ kviečia.
Prašom – čia rašysim,Prašom – čia skaičiuosim,Pertraukos sulaukę,Žaisim ir dainuosim.
Anzelmas Matutis
Aš tavo giminėPaukščiuko gimtinęLizdu vadini,Žuvytės gimtinėŽaliam vandeny.
Žvėrelį vilioja Miškai ar kalva…Tau šnekaGimtoji šalis –Lietuva.– Aš upėm upeliaisŽydrai sujuosta,Man kojas skalaujaJūružės puta.
Čia, mano pastogėj,Miškai ir namai,Ir miestai…Ir tu čia Dainuoji linksmai.
Virš tavo galvelėsPadangė melsva…Aš – tavo gimtinė,Vardu Lietuva.
Vytautas Skripka
ĄžuolaiBėgsim iš mokyklosRudenį vėlai,Kai šlamės ant kalno Tamsūs ąžuolai.Pasirinksim giliųPilnas kuprines.Per gimtinę nešim Sėklas auksines.
Giles užkasim Po gelsvu smėliuTies aukštuoju kalnu,Ties laukų smėliu.
Kai po šimto metųBėgs vaikai kiti,Iš tų sėklų stiebsisĄžuolai aukšti.
Eduardas Mieželaitis
Berželis Ant to liemens dryželis,Drobiniai marškiniai.Lietuviškas berželis – Bičiulis man seniai.
Balta švari krūtinė,O atlape gėlė.Ant garbanų šiaudinėSaulutės skrybėlė.
O vakarais man rodos,Jį grįžtantį regiuIš pievos, iš rasotosSu mėnesio dalgiu.
Ant to liemens dryželis,Drobiniai marškiniai.Lietuviškas berželis –Bičiulis man seniai.
Martynas Vainilaitis
Pragydo paukštelisPragydo paukštelis-Prikėlė žoles.– Žaliuokite, pievos, laukai!Ir žolės pastatė Žalias auselesIr klauso,Kaip klauso vaikai.
Pragydo paukštelis-Prikėlė gėles.-Žydėkite, pievos, laukai! Ir gėlės pramerkėŠviesias akelesIr žiūri,Kaip žiūri vaikai.
Dėdė SpalisČeža nupūstas lapelis.Šluoja vėjas takučius.O takučiaisDėdė SpalisAtkeliavo į svečius.
Tapu-tapu pro berželį,Pro kaštoną, pro namus…Tapu-tapu į darželįDėdė Spalis vėl pas mus.– Sveikas gyvas, Dėde Spali! –Per kiemelį su dainaPlaukia vėliavų upelė,Žengia mūsų kolona.
Plaukia vėliavų upelė,Skaisčiai žėri jos varsa.– Tau dainuoju, Dėde Spali! –Skamba tėviškė visa !
Tavo gimimo dienaTavo gimimo dienąŽemė pakeičia rūbą.Ir su žibučių puokštėmAikštėn vaikučiai skuba.
Aikštėn vaikučiai renkas.Neša prie Tavo kojųTau už vaikystę šviesiąŽiedus gimtųjų gojų.
Žiba žiedų žibukai.Skamba mažų Jūračių,Skamba mažų Kastyčių,Tau, Didis Vade, AČIŪ.
VidudienisPats vidudienis. Tyku.Po ramunės vainikuŽiogas numetė gitarą,Ir lauke tik varpos šnara.
Ir lauke tik varpos šnara: -Gera augti, bręsti gera !Gera džiaugtis sauluteIr įkvėpti duonute !
Mano gintarėlisBaltija skalaujaBaltą kopų smėlį.Pasemiu aš sauja
Gelsvą gintarėlį.Gintarą mažutįPakeliu ant delno.Siunčia jam saulutėSpindulėlį švelnų.
Saulės neužgožiaDebesys švininiai.Laisvą dainą ošiaVėjai gintariniai.
Laisvą dainą gaudžiaJūra motinėlė,Prie krūtinės gaudžia Mano gintarėlį.
Nupiešiu gimtinęNupiešiu, kaip stiebiasĮ dangų pasėliai,Kaip supas alyvų Melsvi debesėliai.
Nupiešiu vyšnelęKaip vėliavą baltą,Kaip vėliavą baltą –Prie vartų iškeltą.
Nupiešiu drevėtąKaštoną prie kelio,Kaštone – kalenantįPaukščių karalių.
Nupiešiu SargiukoPilaitę medinę…Nupiešiu, nuspalvinsiuVisą gimtinę !
Derlius Kvepia laukai saulėti,Varpų vainikai čeža.Baltu keliu į klėtįDerlių tėvelis veža.
Bėgam per lauką platų,Stabdom kely mašiną.Derlius visus pamato,Duona šviežia vaišina.
Švelniai paglosto plaukus,Kaip rugelis rasotas:-Valgykit šventą duoną,aukit linksmi ir sotūs !
Henrikas Radauskas
Gėlė ir vėjasGėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė „tuoj“,-Tas pakuždėjo broliui, o brolis dar kitam,Jauniausiam ir linksmiausiam, kvailam ir nerimtam.
Ir tas atvarė debesį ir ėmė pilti lietųIr saulės krosnį išpūtė, kad ji karščiau spindėtų,Ir visą kaimą sujaukė ir dūko be galvosIr trankės klausinėdamas, kurios ji bus spalvos.
Ir nutarė nelaukusi pražyst gėlė gera,Ir plyšo drėgno pumpuro žalia skara,-Gėlė baltai pražydo, ir baltą gėlę tąLingavo vėjas šaukdamas: „Balta, balta, balta!“
Homero jaunystėAš gėriau putojantį pieną,Aš valgiau nežemišką duoną,Žiūrėjau į žėrinčią dieną:Į žydinčią gėlę raudoną.
Man piemenys groja vamzdeliaisPavėsyje aukšto platano,Ir bitės auksiniais indeliais
Man kvepiantį medų gabeno.O, kaip man beprotiškai sekės!Man vynuogės nokti skubėjo,Ir sunkios, įsirpusios kekėsLaimingos prie lūpų virpėjo.
Su lyra klajodami dviese,Mes karą ir kardą giedojomIr vasarą aukštą ir šviesią,Ir riedančią bangą po kojom.
O žvaigždės, pradėjusios kilti,Ant jūros rankas auksinesUždėjo ir liepė nutilti,Kad ji neprikeltų manęs.
Graži dienaApelsinai ir glicinijos,Saulės ašaros – citrinos.Begalybės grynos linijos,Amžinybės dainos grynos.
Senas molis miega plytose,Geria vandenį mirtis,Ir per linksmą žolę ritasiDievo didelė širdis.
Pamiškėj šešėliai jodamiTyliai kalba su tavim.Jūroj debesys žvejodamiDžiaugias šokančia žuvim.
Danguje šventa LiukrecijaKelia taurę rausvo vyno,Ir pagoniška VenecijaLaukia pranašo – delfino.
Žiemos pasakaĮspėk kas kvepia? Neįspėjai.Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.Taip kvepia princai ir kirpėjai,Taip kvepia vakaras sapne.
Žiūrėki: linija pro stikląPraėjo posūkiu tyliu,Rami šviesa pro švelnią migląČiurlena pieno upeliu.
Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.Žiūrėki: baltas sodas minga.Nugrimzdo žemė praeity.Įspėk, kas eina? Neįspėjai:Ateina princai ir kirpėjai,Balti karaliai ir kepėjai,Ir šlama medžiai apsnigti.