Įvadas
Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kurisumažintų mūsų problemas ir padidintų naudą, gaunamą, iš sunkaus kasdieniotriūso. Ekonomistai sutelkia dėmesį I tokius pagrindinius tikslus:1. Žemas nedarbo lygis. Žmonės, norintys dirbti, darbą turėtų susirastigreitai. Masinis nedarbas yra demoralizuojanti aplinkybė, reiškiantiekonomikos niokojimą.. Visuomenė praranda tas prekes bei paslaugas, kuriaspagamintų bedarbiai.2. Kainų stabilumas. Norima išvengti vidutinio kainų lygio staigiu kilimųar kritimų.3. Efektyvumas. Kai dirbame produktyviau, be nuostolių, daugiau irpadarome.4. Teisingas pajamų išskirstymas. Kai daugelis gyvena pasiturinčiai, šalyjeneturėtų buti skurstančių žmonių.5. Augimas. Nuolatinis augimas suteikiantis galimybę pakelti gyvenimo lygiateityje, yra labai svarbus tikslas. Sąsajos toli gražu yra ne visos. Mesne tik norime daugiau gaminti, bet norime pasiekti, kad gamyba vyktųneniokojant mūsų aplinkos. Gamtos teršimo mažinimas yra taip pat labaisvarbus tikslas. Ekonominė laisvė – tai žmonių teise rinktis savarankiškąužsiėmimą, sudaryti sandėrius, leisti savo pajamas kaip nori. Svarbus taippat ekonominis ir socialinis saugumas – t.y. išsivaduoti iš baimės, kadlėtine liga ar kita nelaimė užklups asmenį ar šeima beviltiškojefinansinėje situacijoje.1. ŽEMAS NEDARBO LYGISUžimtumo svarbą šalys labai gerai pajuto 1930 m. Didžiosios depresijosmetu. 1929-1933 metu laikotarpiu JAV bendroji produkcija sumažėjotrečdaliu, išlaidos naujiems pastatams, įrenginiams ir mašinoms sumažėjoapie 80%. Kuo daugiau ekonomika smuko, tuo vis daugiau darbininkų netekodarbo. 1933 m. ketvirtadalis žmonių neturėjo užsiėmimo. Prie gamyklų vartųsusidarė ilgos bedarbių eilės. Nedarbo problema buvo išspręsta negreit.Depresijos laikotarpis truko ilgiau nei trejus metus, o kelias į aukštesnįužimtumo lygį buvo dar ilgesnis. Tik 1940 m., kai Amerikos pramonė pradėjogaminti ginklus visą parą, buvo pradėta samdyti bedarbius.Ekonomikos sąvokos. Depresija būna tada, kai aukštas nedarbo lygis išlieka
ilgą laiką. Didžiulis nedarbas atneša milžiniškų nuostolių. Priverstinionedarbo metu negrįžtamai prarandamas darbo laikas. Nedarbo kaina – taiprodukcijos nuostoliai. Nedarbas sužlugdo daugybę vilčių. Tiems, kurienesuranda darbo, griūva visi ateities planai, jie jaučiasi atstumti,praranda meistriškumą. Terminas bedarbis yra taikomas tiems asmenims, kurienori ir gali dirbti, bet negali surasti darbo. Jūs, studentai, neįtraukiamii bedarbių sąrašą,. Jūsų artimiausias tikslas -įsigyti profesiją, bet nedarbą. Ir pensininkas nėra bedarbis. Bedarbiu laikomas tas darbingasžmogus, kuris neturi darbo ir aktyviai jo ieško. Antrojo pasaulinio karopabaigoje žmonių atmintyje dar nebuvo išblėsę atsiminimai apie Didžiąjądepresiją. Visuomenė, valstybes veikėjai ir ekonomistai nutarė, kad 1930metų įvykiams negalima leisti pasikartoti. Todėl 1946 m. buvo priimtasUžimtumo įstatymas. Jame rašoma: Federalinė vyriausybė, naudodama visasįmanomas priemones, turi pasiekti maksimalų užimtumo, gamybos apimties irperkamosios galios lygį. Po Antrojo pasaulinio karo JAV buvo išvengtadepresijos ir nepasikartojo aukštas 1930 metų nedarbo lygis. Keturi pokariodešimtmečiai – tai permainingos sėkmės istorija. JAV ekonomikoje pasitaikėgamybos apimties mažėjimo periodų. Tiesa, jie buvo gerokai mažesni nei 1929-1933 metų smukimo lygis. Ekonomikos nuosmukių (t.y. ūkinio aktyvumosulėtėjimų) laikotarpiais išaugdavo nedarbo lygis. 1982 m. gruodžio mėnesįnedarbo lygis pasiekė net 10,6%. Tai buvo aukščiausias pokarinis gamybosapimties sumažėjimo ir nedarbo padidėjimo lygis. Nors JAV ir pasisekaišvengti dideliu depresijų, bet periodiškų gamybos nuosmukių problemaneišspręsta.Ekonomikos nuosmukis yra bendrosios gamybos apimties, pajamų, užimtumo irprekybos lygio smukimas, paprastai trunkantis nuo 6 mėnesiu iki vieneriųmetų ir apimantis daugelį nacionalinio ūkio sferų.2. VIDUTINIO KAINŲ LYGIO STABILUMASInfliacija — tai vidutinio kainų lygio pakilimas. Defliacija — taividutinio kainų lygio smukimas. Kaip žinome, nedarbas reiškia laikonuostolius. Dėl jų visuomenė netenka dalies prekių, kurias galėtų pagamintibedarbiai. Tuo tarpu infliacijos poveikis yra ne toks akivaizdus. Matkainoms kylant vieni žmonės laimi, o kiti ne. Pralaimi pirkėjai, turintysdaugiau mokėti. Tačiau turi naudos pardavėjai. Daugeliui žmonių infliacijayra neigiamas reiškinys. Pasipiktinimą infliacija kartais lemia žmoniųprigimtis ir veikla. Kai žmonės parduoda prekes ir jų kainos kyla, tuometjie kainų padidėjimą vertina kaip teisingą normalų ir teisėtą reiškinį.Tačiau kai žmonės perka prekes, kurių kainos kyla, tuomet kainų padidėjimassuprantamas kaip prekiautojų gobšumas. Kai kyla kviečių kaina, fermeriaidžiaugiasi deramu atpildu už savo triūsą. Kai kyla naftos kaina, naftoskompanijos teigia, kad jos gaunančios ne ką kita, kaip tik atlyginimą,reikalinga naftos paieškoms finansuoti. Kai kyla knygų kainos, jų autoriaimano, jog gauna pelnytą atlyginimą už savo kūrybines pastangas. Tuo tarpuknygų leidėjai teigia, kad jie gauna tik reikiamą kompensacija už rizikąsusijusia su knygų leidyba. Bet kai fermeris, naftos kompanija, rašytojasir knygų leidėjas susiduria su perkamu prekių kainų didėjimu, jie laikosave infliacijos aukomis. Mes visi tampame aukomis tos iliuzijos, kad mūsųparduodamu prekių kainos turi kilti, o perkamu prekių kainos turi butinekintamos. Ekonomikoje to neįmanoma pasiekti. Tokia dvipuse kainų kilimoprigimtis, t. y. nauda prekiautojui ir nuostolis pirkėjui, reiškia, kad gankeblu nustatyti infliacijos pavoju. Vyksta netgi diskusija: ar žemasinfliacijos lygis (tarkime, 1% ar 2% per metus) yra pavojingas visuomenei,ar, priešingai, yra naudingas. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad mažasinfliacijos lygis padeda nacionaliniam ūkiui prisitaikyti prie permainų iružtikrinti pakankamai aukšta užimtumo lygį.Tačiau infliacijai viršijus vidutinį lygi, visiems pasidaro aišku, kad jiyra pavojinga savo neigiamais padariniais. Infliacija virsta ne tik piniguperskirstymo tarp pirkėjo ir pardavėjo priemone, ji trikdo gamyba ir prekiųmainus. Esant itin spartiems infliacijos tempams, ekonomine veikla visiškaiparalyžiuojama. Hiperinfliacija reiškia staigų kainų kilimą, t.y. 1000% arnet daugiau per metus. Hiperinfliacija yra retas reiškinys, pasitaikantiskaro metu arba tuoj po jo, kai sparčiai didėja vyriausybes išlaidos, pvz.,Vokietijoje 1920 metais, per Kinijos pilietinį kara 1940 metais.Hiperinfliacijos metu pinigai sparčiai netenka perkamosios galios, žmonėsstengiasi juos kuo greičiau išleisti pirkdami įvairius daiktus. Metiniskainų išaugimas 1000% ar daugiau, reiškiantis hiperinfliacija, yraišimtinai kraštutinis atvejis. Tačiau ir žemesnio lygio infliacija, kaikainos per metus išauga 10% ar mažiau, sukelia daug nepageidaujamųpadarinių :1.Infliacija yra nuostolinga žmonėms, gaunantiems fiksuotas pajamas. Nuoinfliacijos nukenčia ir tie asmenys, kurie sutaupo tam tikrą pinigų sumąsenatvei arba ,,juodai dienai” (ligos ar blogo įvykio atvejui).2. Infliacija dažnai būna verslo klaidų priežastis. Norėdamas priimti gerąsprendimą, verslininkas turi turėti pakankamai išsamu įvykių vaizdą. Betsparčiai kylant kainoms, toks vaizdas tampa iškreiptas. Verslininkasnepajėgia suprasti to, kas vyksta dabar ir kas galėtu įvykti ateityje.(Pvz., verslo apskaita vedama panaudojant pinigus. Esant spartiemsinfliacijos tempams, kai kurios firmos, ataskaitose gali nurodyti pelną, otiksliau paskaičiavus paaiškės, kad firmos turėjo nuostolių. Todėlinfliacija kartais užmaskuoja kai kurių problemų tikrąją esmę.) Mūsųekonomika yra sudėtinga ir priklauso nuo nuolatinio tikslios informacijosgavimo. Kaina yra svarbi informacinio srauto grandis. Pavyzdžiui, aukštakaina informuoja gamintojus apie didelį pirkėju norą įsigyti koki norsproduktą . Tačiau esant spartiems infliacijos tempams, gamintojams sunkuatskirti, ar tai teisinga informacija apie paklausos didėjimą, ar taiklaidingas pranešimas, sąlygojamas infliacijos. Trumpai tariant, itindideliu{ tempu infliacija, užtemdo” kainos teikiama informacija. Svarbuatskirti vidutinio kainų lygio augimą (infliacija) nuo santykinių kainųpasikeitimu. Netgi jei vidutinis kainų lygis butu nekintamas (t.y. nebūtųjokios infliacijos), kai kuriu prekių kainos vis tiek pasikeistų, pakitustų prekių gamybos ir pardavimo sąlygoms. Pavyzdžiui, nauji technikosišradimai sumažino kompiuterių gamybos kaina. Todėl kompiuterių kompanijosmažina jų pardavimo kainas. Tuo tarpu per pastaruosius 20 metų (ypač 1973ir 1979 m.) kilo energijos išteklių (naftos, benzino, elektros ir kt)kainos. Santykinis kompiuterių atpigimas, palyginti su energijos kainųdidėjimu, buvo svarbus ekonomikos reiškinys. Jis skatino verslo įstaigasnaudoti savo darbe daugiau pigių kompiuterių ir kartu taupyti brangiusenergetinius išteklius.3. EFEKTYVUMASPaskutinis pavyzdys rodo, kad verslininkai stengiasi naudoti daugiaupigesniu kompiuterių. Šis pavyzdys ir iliustruoja ekonominį efektyvumą.Atskirame ūkyje ir nedarbo, ir infliacijos lygiai gali buti labai žemi.Tačiau tokio ūkio laimėjimai gali buti maži. Pavyzdžiui, visiškai aprūpintidarbu darbininkai gali vykdyti daug ne reikalingų operacijų ir gamintimažai kam naudingus daiktus. Tokio ūkio ekonomika bus ne efektyvi.Efektyvumas — tai siekimas gauti kuo daugiau naudos (rezultatų), kuo geriauvartojant mūsų produktyviąsias pastangas (ribotus išteklius).Toks platus efektyvumo apibrėžimas apima du efektyvumo tipus: technologinįefektyvumą ir paskirstymo efektyvumą ( alokacinį ). Norėdami suprastitechnologinį efektyvumą (kartais vadinama, ir techniniu), kaip pavyzdįpanagrinėkime dviejų dviračiu gamintoju darbą. Vienas iš jų, samdydamas tamtikra skaičių darbininku ir naudodamas kažkiek įrenginiu, pagamina 1000dviračiu. Antrasis gamintojas, samdydamas tiek pat darbininkų ir naudodamastiek pat įrenginių, pagamina 1200 dviračiu.. Sis gamintojas nėraburtininkas. Jis yra geresnis vadovas (menedžeris). Jo gamyba yratechnologiškai efektyvesnė nei pirmojo gamintojo. Technologinis efektyvumasnereikalauja ypatingų pastangų. Technologinis neefektyvumas apima bevaisiusveiksmus, taip pat prasta organizavimą, todėl geresnis vadovavimas galiišspręsti neefektyvumo problemą. Alokacinis efektyvumas reiškia tai, kadtinkamas prekių derinys gaminamas mažiausiomis sąnaudomis (arba, kitaiptariant, optimaliai paskirsčius ekonominius išteklius). Kiek gi mesturėtume pagaminti maisto? O kiek namų turėtume pastatyti? Tarkime, kadgaminsime tik maistą ir tik technologiškai efektyviu būdu. Ir vis dėlto mesnepasieksime reikiamo alokacinio efektyvumo lygio, nes vartotojai reikalausir maisto, ir kitu prekių. Taigi alokacinis efektyvumas reiškia gaminamąprekių tinkamo derinio pasirinkimą, naudojant geriausią, turimą ištekliųderinį. Jis taip pat reiškia, kad naudojamas pigiausių išteklių derinys.Prisiminkite ankstesnį pavyzdį. Kompiuterių kaina mažėja, o importuojamosnaftos kaina kyla. Jei verslininkai nepajėgia prisitaikyti prie tokiossituacijos, nepradeda taupyti naftos ir plačiai naudoti pigesniųkompiuterių, tada pasireikš alokacinis neefektyvumas.Santykinės kainos atlieka pagrindinį vaidmenį užtikrinant alokacinįefektyvumą. Kaip pažymėjome, kompiuterių atpigimas verčia naudoti daugiaujų ir kartu mažiau naudoti brangesnių kitų išteklių. Jei nepageidaujami yražymūs vidutinių) kainų svyravimai (infliacija arba defliacija), tai labaisvarbias funkcijas gali atlikti santykinių kainų pakeitimai. Jie skatinagamintojus bei vartotojus taupyti retas prekes ir vietoj jų naudotipigesnius pakaitalus.4. TEISINGAS PAJAMU PASKIRSTYMASTurtingoje JAV visuomeneje dar nemazai zmoniq skursta ir negali nusipirktitokin svarbiu pragyvenimui reikalingu daiktu, kaip maistas, drabuziai,butas. Taigi, esant bendram prekiu pertekliui, kai kurie zmones gyvenaskurde. Ar gali vieni zmones tureti daug daiktu, kai tuo tarpu kiti ju turitaip mazai? I taip suformuluota klausima, atsakymas, rodos, turetu butivienas – ne! Gailestis ligotiems ir skurstantiems privercia suteikti jiemspagalba. Musu teisingumo arba teisetumo jausmas yra pazeistas akivaizdziusocialiniu skirtumu. Todel daugelis zmoniu teisingumq supranta kaip lygybe. Is tikruju taip nera. Sie du zodziai nera sinonimai. Nors visi sutinka,kad labiausiai skurstantiems reikia pagelbeti, bet tai nereiskia, kad visivisuomenes nariai turi gauti vienodas pajamas. Pavyzdziui, zmones, kuriedirba virsvalandzius, gauna daugiau pajamu nei kiti. Priesingu atveju,kodel jie turetu ilgiau dirbti? Visuotinai pripazinta ir tai, kad sunkiaidirbantiems turi buti atriekta didesne nacionaliniu pajamu ,,pyrago rieke”.Mat ju indelis sio ,,pyrago kepime” yra didesnis. Neimanoma suvokti, ka mespasiektume stengdamiesi sulyginti pajamas. Kartu sunku apibrezti, kaipgeriausiai paskirstyti pajamas. Daugelis gincu del pajamu paskirstymoliecia siauresnius klausimus, butent: kas atsitiks tiems zmonems, kuriegauna maziausias pajamas? Kas atsitiks skurstancioms seimoms? Skurda keblutiksliai isreiksti pinigais. Pirmiausia del to, kad ne visu zmoniuporeikiai yra vienodi. Daznai sergancio zmogaus didziausias poreikis –medicines paslaugos. Tuo tarpu gausios seimos yra didesnis maisto irdrabuziu poreikis. Nera taip paprasta nubrezti skurdo riba ir visusesancius zemiau jos laikyti skurstanciais. Taciau galima nustatyti tamtikrus skurdo ribos standartus, atsizvelgiant i asmenu skaiciu seimoje .Zinomi du budai pagelbeti zmonems, esantiems zemiau skurdo ribos. Pirmasbudas – nacionaliniu pajamu padidinimas. Kai visos pajamos padideja delekonomikos augimo, kartu padideja ir skurstanciuju sluoksniu pajamos.Prezidentas Johnas Kennedy yra pasakes: ,,Potvynis pakelia visas valtis”.Antras skurdo mazinimo budas – pajamu perskirstymas. Vyriausybe, noredamapagelbeti skurstantiems, gali apmokestinti didesniais mokesciais asmenis,gaunancius dideles pajamas. Daugelis vyriausybes programu kaip tik ir yraorientuotos i neturtingu zmoniu pajamu padidinima. Akivaizdziai neturtinguseimiu pajamos buvo padidintos 1950-1960 metq laikotarpiu. Nuo 1950 m. iki1969 m. 20% skurdziausiu seimu pajamu dalis padidejo nuo 4,5% iki 5,6%bendros pajamu sumos. Sparciai pletojantis ekonomikai, vidutines seimospajamos isaugo apie 40% (turint galvoje ir infliacija). Didejancios pajamostaip pat padidino ir vargingiausio visuomenes penktadalio pajamas daugiaunei 70% (turint galvoje ir infliacijaj). Taigi 1969 m. vargingieji gavodidesne kompensacijq nei 1950 metais. Ir vis delto jie buvo labaineturtingi, palyginti su bendruoju visuomenes geroves lygiu. Per 1960-1970metus skurstanciu zmoniu sumazejo nuo 22,1% iki 12,1%, o 1973 metais – iki11,1%. Iki 1978 m. vyko nezymus skurstanciujn dalies pakitimas. Pradedant1978 m. skurstanciujij padaugejo ir 1983 m. jie sudare 15,2%. Veliau sisdydis vel mazejo, nezymiai virsydamas 1970 metu lygj. Kaip matome,atsikratyti skurdo vis dar nepavyksta. Kodel skurdo problema taip sunkiaisprendziama? Viena is priezasciu – nedarbas.5. AUGIMASEkonomikoje, kurioje vyrauja didelis nedarbas, gamybos apimti galimapadidinti idarbinant bedarbius. Del to sumazinamas ekonomikos sastingis irgeriau panaudojami gamybiniai pajegumai. Kai ekonomika isnaudoja visasgalimybes, vis delto papildomam produkcijos padidejimui reikia patiesgamybinio pajegumo padidejimo. Pastarasis gali jvykti tada, kai padidinamiistekliai (pvz., padaugeja imoniu ar stakliu arba patobulinamostechnologijos (t.y. israndamos naujos, nasesnes masinos arba pritaikominauji gamybos orgamzavimo metodai). Ekonomikos augimas reiskia gamybiniu.pajegu padidejima, kurj lemia technologijos patobulinimas, jmoniu, stakliuir kitu istekliu kiekybinis bei kokybinis padidejimas.Ekonomikos augimo pranasumai yra akivaizdus. Jei auga ekonomika, musupajamos ateityje dides. Mes ir musu vaikai busime geriau materialiaiaprupinti. Be to, dali padidejusios gamybos apimties galima skirtineturtingiesiems, nesumazinant turtinguju pajam. Ekonomikos augimo reiksmekasmet keitesi. Kennedy’o prezidentavimo laikais, septintojo desimtmeciopradzioje ekonomikos augimas tapo nacionaliniu tikslu, salygojamuekonominiu pranasumu, taip pat noro ,,nepasiduoti rusams”. Septintojodesimtmecio pabaigoje ir astuntojo pradzioje atsirado abejoniu. Mat augimopranasumai, kad ir kokie naudingi butu, gana brangiai kainuoja. Jei norimepasiekti didesni augima, daugiau musu dabartiniu pastangu turi buti nukreip-ta ne vartojimo reikmenims, o jrenginiams gaminti. Zinoma, ateityje, kainauji jrenginiu bus panaudoti vartojimo prekiu gamyboje, mes turesime kurkas daugiau drabuziu, baldu, automobiliu. Taigi dabartini augima skatinantipolitika lemia didesni vartojima ateityje. Vis delto dabartiniu momentuvartojimas bus mazesnis. Norint jvertinti ekonomikos augimo politika,butina palyginti ateities vartojimo prekiu gamybos padidejima su dabartiniovartojimo sumazejimu.Taip mastant, neaisku, ar spartesnis augimo laipsnis yra geresnis. Apie taigali sprsti busimos kartos, o ne mes. Be to, galvojant apie ateities kartijgyvenima, nereikia pamirsti dabartiniu kartu.
Naudotasi: Mikroekonomika Paul Wonnacott, Ronald Wonnacott. www.google.lt