ERIKAS LAICONAS
LIETUVOS
SPELEOLOGIJOS
ISTORIJA
SPELEO-INFO-CENTRASIšlestakiai 2003
Mes valkatos, benamiaiIšėjom iš namų,Palikom gimtą sodžių;Dėl ko gi? Dėl urvų!
1986.12.12. R.Daniūnas
TURINYS
Pratarmė……………………………………………………………………….7 psl.
I dalis
…iki 1977 metų
1. Spėjimas………………………………………………………………….. 11 psl.2. Padavimai………………………………………………………………… 12 psl.3. Radvilos Našlaitėlio nuotykiai……………………………………………. 15 psl.4. Domeika ir kasyklos……………………………………………………… 19 psl.5. Čerskis ir urvai…………………………………………………………… 21 psl.6. Spauda apie urvus………………………………………………………… 27 psl.7. Požeminė fotografija……………………………………………………… 43 psl.8. Poška ir urvai……………………………………………………………… 45 psl.9. Karvės duobė…………………………………………………………….. 49 psl.
II dalis
1978 – 2002 metai
1. Laiconas ir urvai…………………………………………………………………………….. 55 psl.2. Kolektyvai ir lyderiai………………………………………………………………………. 59 psl.3. Mokomieji renginiai……………………………………………………………………….. 69 psl.4. Varžybos……………………………………………………………………………………….. 75 psl.5. Ekspedicijos…………………………………………………………………………………… 97 psl.6. Kūrybinė veikla……………………………………………………………………………… 125 psl.7. Konferencijos ir suvažiavimai………………………………………………………….. 127 psl.8. Žymiausi XX a. Lietuvos speleologai……………………………………………….. 135 psl.9. Rekordai……………………………………………………………………………………….. 139 psl.10. Netektys………………………………………………………………………………………… 141 psl.11. Atmintini įvykiai…………………………………………………………………………….. 148 psl.12. Įvairenybės…………………………………………………………………………………….. 151 psl.
PRATARMĖ
Aplinkybės susiklostė taip, kad man teko laimė dalyvauti formuojantis speleologiniam judėjimui Lietuvoje ir pagal išgales prisidėti prie jo plėtros. Tada aš negalėjau tikėtis, kad kada nors teks rašyti Lietuvos speleologijos istoriją. Todėl nei aš, nei kas nors kitas jokios medžiagos specialiai nerinko ir nekaupė. Paprasčiausia tvarka apsprendė įvykių dokumentavimą ir protokolų rašymą. Ilgainiui tų “popierių” susikaupė tiek daug, kad reikėjo kažką su jais daryti. Taip pat paaiškėjo, kad nežiūrint amžininkų stropumo, vis tik kai kurie duomenys nusimetė ar net nepateko į mano saugojamą archyvą. Todėl ir nutariau Lietuvos speleologijos dvidešimtpenkmečiui parengti šią pirmąją istorijos versiją. Ji paremta išimtinai mano Speleo-Info-Centre sukaupta medžiaga ir todėl negali pretenduoti į absoliučiai išsamų darbą. Neabejoju, kad mūsų bendraminčiai ir kolegos ras daug spragų ir netikslumų, ypač naujausių įvykių apžvalgoje. Viliuosi ateityje parengti išsamesnę pataisytą ir papildytą versiją.Maloniausia buvo rašyti pirmąją dalį, ieškant speleologijos ištakų. Tautų mitai ir padavimai akivaizdžiai rodo senovės žmonių santykį su nepažįstamu ir todėl baugiu požemių pasauliu. Ir visai nesvarbu, kad Lietuvoje urvų beveik nėra. Ten, iš kur atkeliavo mūsų protėviai, jų buvo. Todėl ir mūsų tautosakoje požemiai egzistuoja.Iš išlikusių literatūrinių šaltinių matome, kokios žinios apie tikrus urvus pasiekdavo skaitytoją ir kaip augo tautos domėjimasis urvais. Iš visų praeityje besilankiusiųjų urvuose tautiečių tik du galime nedvejodami laikyti tikrais urvų tyrinėtojais, pagal dabartinę terminologiją – speleologais. Tai J. Čerskis ir A. Poška. Deja, ne jie įkvėpė šiuolaikinės speleologijos atsiradimą praeito šimtmečio pabaigoje. Man regis, 1958 m. išleistas N. Kasterės knygos “Dešimt metų po žeme” vertimas ir buvo esminis postūmis požemin. Užteko tik kartą atsitiktinai žvilgtelėti urvan ir laukė du keliai. Pirmąjį, daugumos kelią puikiai apibudina toks posakis: “Buvau buvau urvuose net du kartus: pirmą ir paskutinį!” Tuo tarpu mes, saujelė entuziastų pasukome antruoju keliu, kurį tiksliai apibrėžia vieno straipsnio antraštė: “Atostogos po žeme”. Ir taip kasmet, ir ne po kartą.Istorijoje aš pateikiu visus man žinomus vardus ir pavardes žmonių, vienaip ar kitaip prisilietusių prie mūsų spleleologijos. Jeigu kas nors šioje knygoje savęs neras, vadinasi mano archyve jo nėra; tegu kreipiasi – antrame leidime tikrai bus įrašytas. Kita vertus, anaiptol ne visi “išlaikė išbandymą gyliu” – jie liko tik kaip koks fonas, kuris taip pat labai svarbus ir savaip mielas. Mėgstu apibendrinimus, o Istorijoje jie tiesiog būtini. Todėl skaitytojas čia ras išryškintas kai kurias asmenybes, mano subjektyvia nuomone šiek tiek iškilesnes už kitus požemių juodadarbius.Žinau, ne visi pritars tam, ką čia perskaitys, bet gi, perfrazuojant garsųjį antkapio užrašą: “Rašau aš – skaitai tu, rašytum tu – skaityčiau aš…”Esu tvirtai įsitikinęs ir tuo patenkintas, kad speleologija Lietuvoje jau turi pakankamai gilias šaknis ir išnykimas jai negresia. Tuo pačiu noriu išreikšti dėkingumą tai aplinkai, kurioje aš radau palaikymą ir pritarimą savo speleologinei veiklai.
Autorius
I dalis
…iki 1977 metų
1. SPĖJIMAS
“AULA” – tai “URVAS”, o “SAULĖ” – tai “IŠ URVO”.
– O žinote, kaip atsirado žodis “saulė”? – netikėtai pasiteirauja Ignas Jablonskis ir tuoj pat ima įrodinėti, jog “s” – tai priešdėlio “iš” liekana, o “aula” – tai “urvas”. Pirmykščiam žmogui “saulė” reiškusi “iš urvo”. Netrukus kraštotyrininkas mintimis nusikelia Dunojaus link, kurio slėnyje, pasak jo, ir išsirutuliojusios baltų gentys. Net žemaičiai čia žengę pirmuosius žingsnius. Tik vėliau jie nukeliavę į vakarinę Lietuvą. Kai kurie pasukę Lamanšo link ir suradę prieglobstį Didžiojoje Britanijoje. Kiek anglų kalboje žodžių, primenančių žemaitišką šneką.– Ne, nepamanykite, kad tai gryniausia tiesa, tai mano versija, – šypsosi kraštotyrininkas.
2. PADAVIMAI
BALTŲ MITOLOGIJA
• Kaukai – požeminiai sutvėrimai kaukolės didumo ir buožgalvių išvaizdos, nešantieji skalsą, daiginantieji javus ir šieną. Tikėjimas, kad kaukas savo kilme yra iš kuilio pauto, giminiuojasi su liaukų ir voties etimologija bei su kiaule [kuiliu], kuri, kaip žinoma, buvo šventas Žemynos gyvulys. Kaukų buveinė miške, po žeme. Jų veikla priklausė nuo dievo Puškaičio, kuriam buvo aukojama duona, pienas, alus ir maldaujama, kad kaukai būtų pasiųsti į žmones ir neštų jiems skalsą. Kaukų kitas vardas bezdukai bus atsiradęs iš bezdo [šeivamedžio], Puškaičio medžio, kuris skleidžia savotišką kvapą.• Žemė – Mirusiųjų Motina. Iš jos kaip iš motinos išeinama ir į ją sugrįžtama. Urvai ir kapai priešindoeuropiniais laikais buvo gimdos ir pačios Mirusiųjų Motinos metafora. Skerstuvių puota susideda iš patiekalų, pagamintų iš kiaulienos greitai gendančių dalių. Kiaulienos valgyme matomas ryšys su Žemyna [Teisingumo ir Žemės derlingumo deive], kuriai buvo aukojamas paršiukas. Vėlių [vėlinių] metu net ir kaukai, šiaip vegetarai, buvo maitinami vėdarais [meitėlio žarnomis, prikimštomis miltų, sumaišytų su krauju]. • Velinas [velnias]. Žiaurus ir piktas mirties ir požemio karalystės dievas. Senis. Jo augalai: alksnis, spygliuočiai, žirniai, pupos, šakniavaisiai. Jo ginklai: ietis, virvės kilpa. Prūsų Patulas [Požemio dievas] buvo lietuvių ir latvių Velo, Velino paralelė, S.Grunau teigimu, “aukščiausias prūsų dievas”. Patulo vardas XVI a. kronikose minimas arba kartu, arba pakeičiamas Pocollum, Pecols, Piculus, Pykullis vardais, atitinkančiais lietuvių Pikulas, Pikis, Piktis. “Velnias yra Piktis” – aiškinama K.Sirvydo XVII a. žodyne. Tai rodo šį dievą buvus piktą, baudžiantį. XVIII ir XIX a. žodynuose Velnias verčiamas “Zorngott” [Pykčio dievas], “Höllengott” [Pragaro dievas].
LIETUVIŲ MITOLOGIJA
• Visata mituose dalijama į tris zonas: viršutinę – dangų, kur įsikūrusios šviesos dievybės ir paukščiai; vidurinę – žemę, kur gyvena žmonės ir gyvūnai, taip pat milžinai, velniai, laumės ir aitvarai ir apatinę – požemį, kur lindi tamsos dievybės, slibinai, gyvatės ir požemio valdovai. • Požemio ir vandenų pasaulis. Čia gyvena antgamtinė Paukštė galiūnė, milžinai, soduose auga auksiniai obuoliai. Vėliau kai kurie chtoniniai ir teogoniniai mitai susieti tarpusavy: pasakojama apie požemių dievybes, vėlių apsigyvenimą žalčiuose, apie vandenų valdovus ir demonus. Malalos kronikoje paskelbtas chtoninis mitas apie pusiau dievišką Sovijų, esą įvedusį Lietuvoje paprotį deginti mirusiuosius ir lydėjusį mirusiųjų vėles į pragarą. Sovijus tapatinamas su Saule, nusileidžiančia į mirusiųjų pasaulį.• Svarbiausiais ir galingiausiais Dievo sūnumis laikyti Perkūnas, Patrimpas ir Pikuolis [Poklius]. Kiekvienas jų savo žinioje turėjo atskiras Visatos dalis: Perkūnas – dangų ir atmosferą, Patrimpas – žemę ir jos augaliją, o Pikuolis – požemį. • Pikuolis [Pikulas] – trečiasis baltų trejybės dievaitis. Jis pavaizduotas Vaidevučio ir Prutenio [V-VI a.] vėliavoje, taip pat Prūsų romuvos šventame ąžuole drauge su Perkūnu ir Patrimpu. Ten jis vaizduojamas seniu mirtinai išbalusiu veidu, su didele žila barzda, galvą apsirišęs balta skara. Pikuolis buvo susietas su mirusiųjų pasauliu, laidojimo papročiais ir apeigomis. Tai požemių, tamsos, pykčio, rūstybės, blogio, nelaimių ir nesėkmių dievas. Lydint mirusįjį, žmonės mosuodavę peiliais arba kardais ir šaukdavę: “Bėkite, bėkite Pikuoliai!”. S.Daukantas, remdamasis įvairios rūšies šaltiniais, ypač gyvąja XIX a. pradžios liaudies kalba ir mitais, šį dievą vadina Pikuliu, arba Piktuliu, Drebkuliu, Dargūnu, Galūnu, Jodu Bubiu, Ragočiu, Pikčiu, Tratintoju nuo žodžių “pykti”, “drebėti”, “galuoti”, bildėti”, “tratinti”, “buginti” ir pan. Pikuolio kulto pėdsakų išliko vietovardžiuose: kaimai Pykuoliai, Pikčiai, Pragarėlė. Pikuolio simboliai buvo ant ragotinių pamautos trys kaukolės: žmogaus, jaučio ir arklio. Siekiant Pikuolį permaldauti, deginę jam puodelyje taukus. Pikuolis gėrėjęsis ir džiaugęsis žmonių rūpesčiais, vargais, skausmu. Jam buvo aukojami arkliai, kiaulės, ožiai. Aukojamų gyvulių krauju šlakstė šventąjį ąžuolą. Pikuolis baudęs, kankinęs tuos, kurie neklausę Kūrėjų Kūrėjo arba aukodami šykštavę. Visame baltų krašte buvę daug vietų, kur Pikuoliui aukota aukos, nes tik jomis žmonės numaldydavo jo rūstybę ir išvengdavo bausmės. J.Basanavičiaus tyrinėjimų duomenimis, Pikuolis buvęs labai bjaurus ir piktas dievas. Pasak L.Davido metraščio, Prūsijos krašto gyventojai, kaip ir kiti baltai, jau nuo Vaidevučio laikų [V-VI a.] buvo įpareigoti bijoti dievų, ypač Patrimpo, Perkūno, Pikuolio ir krivių krivaičio. Visi kaimynai, kurie garbina jų dievus ir jiems teikia aukas, turi būti mylimi, gerbiami, aukštinami. O tie, kurie juos niekina ir šmeižia, turi būti naikinami ugnimi ir kuokomis. Ligoniai patys turėję susideginti. Jei jie to nepajėgdavo, tai padaryti turėjo jų giminės. • Krūminė. Padavimai deivę Krūminę laiko žemdirbystės išradėja. XIX a. pradžioje Raseinių apylinkėse buvo pasakojama, kad deivė Krūminė turėjusi nepaprasto grožio dukrą Nijolę [arba Niją], kurią pavasarį pamatė beskinančią prie Rasos upės pražydusią pirmąją gėlę ir pagrobė pragaro dievas Pikuolis. Krūminė išėjusi ieškoti, ilgai klajojusi, bet dukters neradusi. Grįžusi labai liūdėjusi ir išmokiusi žmones auginti javus. Vėliau sužinojusi dukters likimą, Krūminė nusileido į požemį ir surado dukrą, apsuptą daugelio vaikučių. Kurį laiką ji ten pagyvenusi.• Nijolė. Tai požemio valdovė, deivės Krūminės duktė, dievo Pikuolio žmona. Deivės Nijolės garbei pavasario šventės puotos likučius lietuviai užkasdavo į žemę. Apie Nočią gyvenantys lietuviai šį paprotį vadino “nijolišku palaiku”, t.y. maistu, skirtu deivei Nijolei.• Veliona. Veliona buvo mirusiųjų, arba vėlių, deivė. Jos vardas sietinas su vėle. Seniausia vėlės prasmė galėjo apimti ne tik žmogaus, bet ir senovės medžiotojo užmušto žvėries vėlę. Velionos vardo šaknis “vel”, turinti vėlės prasmę, yra bendra daugelio Europos tautų kalboms. Velionos, kaip ir vėlės, pavadinimas tapatus su vėlione, arba vėlioniu, vėlesniu velniu. Lietuvių sakmėse velnias buvęs lyg ir Dievo bendrininkas, kuriant kosmosą, tik Dievas kūręs tai, kas tobula, o velnias tai, kas netobula. Velnė, arba Veliona, be abejo buvo chtoninė mitinė būtybė. Ji rūpinosi vandeniu, oru, ugnimi, žeme, požemiu ir jo lobiais. Deivės Velionos šventyklos vietoje pastatyta Veliuonos bažnyčia. T.Narbutas 1805 m. šios bažnyčios sienoje surado akmeninę lentą su atitinkamu užrašu. Ilgainiui pradėta tikėti, kad požemyje gyvenančios vėlės bei jų deivė Veliona veikia žemės derlingumą ir gyvulių vaisingumą. Todėl per didžiąsias šventes, paprastai susietas su Saulės ciklu, ypač pavasario ir rudens lygiadieniais, buvo keliamos vaišės prosenių vėlėms ir jų deivei Velionai. • Kaukai. Kaukai priklauso prie požemio dievaičių arba dvasių. Kaukų atsiradimo ir susiformavimo pagrindas, greičiausiai, buvo archainis tikėjimas, kad mirę žmonės arba net gimę negyvi lankosi savo namuose. Kūdikiai po mirties virsta dvaselėmis, vadinamomis kaukais. Seniausios žinios apie šias po žeme gyvenančias mitologines būtybes žinomos iš baltų. Pirmykštėje pasaulėjautoje gludi žmonių įsitikinimas, kad kartą atsiradęs pasaulyje žmogus, nors ir embrioninės stadijos, be naudos savo bendruomenei neišnyksta, o įgavęs kitą pavidalą, atlieka jam skirtas žmogiškąsias prievoles. Kauko pavadinimas, greičiausiai, kilęs nuo žodžio “kaukti’, kas reiškia cypti, verkti, prašyti, rėkti. Kaukaspeniu vadinamas geltonos spalvos belemnitas, kuris dar vadinamas laumės papu, arba velnio pirštu. Gyvenantys po žemėmis kaukai savo žinioje turėję kai kuriuos ypatingus augalus, kurie žmonėms teikdavę gyvenimo džiaugsmo. Kaukų sinonimai galėjo būti barzdukai, pirštukai, bezdukai, nykštukai. • Požemių dvasios. Lietuvių mitologijoje esama dvasių, saugančių žemėje slypinčius, taip pat žmonių paslėptus, dažnai ir užkeiktus lobius. Apie tai byloja tautosaka – sakmės apie požemio dvasias: barstukus, kaukus, velinus arba vėles, susijusias su mirusiųjų pasauliu. Ypač velnias artimai susijęs su juo. Velinas ir velnias – tai ta pati požemio geroji dvasia. Lietuviškų seniausių mitų velniai artimi dvaselėms kaukams, gyvenantiems požemiuose ir saugantiems žemėje esančius lobius bei vandenį, reikalingą augalijai. Velniai gyvenę miškuose, pelkėse, urvuose, šakų krūvose, po akmenimis arba velėnomis ir požemiuose. Iš pradžių velnias buvęs moteriškas demonas, vadinamas velne, rečiau deiva, arba deivute, kuri globojusi mirusiųjų vėles, saugojusi požemio lobius. Metalo amžiuje atsirado vaizdinių apie požemio dvasias, kurių žinioje buvo visi žemės turtai, brangūs metalai. Šios dvasios stropiai saugodavusios vis tai, o norinčius jų pasiimti gąsdindavo, pasivertusios visokiais gyvūnais. Senovėje buvo žinomos sakmės apie tai, kad Perkūnas muša mitines chtonines mažų žmogelių pavidalo būtybes – barstukus, velniukus. Ilgainiui Perkūnas užmuša gerąją dvasią, saugančią požemio lobius.• Ugnis tautos tikėjimuose. Lietuvių tautos tikėjimuose buvo namų židinio ugnis – kasdienis buities palydovas, ir dangiškoji ugnis, sušvytinti perkūnijos žaibais. Pastaroji pavasarį padeda žemei ir augmenijai pabusti. Mituose pasakojama. Kad dangaus ugnį iš požemio karalystės parnešė paukščiai – gandras, kregždė, kovas.
3. RADVILOS NAŠLAITĖLIO NUOTYKIAI
XVI amžius
Tik XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje Europoje buvo mėginta bent kiek detaliau aprašinėti urvus. Pirmoji lietuvių pažintis su urvais – tai M.K.Radvilos Našlaitėlio (1549-1616) kelionės į Jeruzalę metu aplankyti požemiai Graikijoje, Sirijoje, Egipte ir Palestinoje 1583 m.
Mikalojus Kristupas RADVILA Našlaitėlis.M.K.Radvila Našlaitėlis gimė 1549.07.02. Nesvyžiuje kunigaikščio Mikalojaus Radvilos Juodojo šeimoje. Jis augo ir brendo tuo metu, kai Radvilų giminė pasiekė savo galybės viršūnę. 1563 m. keturiolikmetis jaunuolis išvyko studijuoti į užsienį [Vokietija, Prancūzija, Italija], o 1569 m. dvidešimtmetis – pradėjo ilgą valstybinę tarnybą nuo didžiojo kunigaikščio rūmų maršalkos iki didžiojo maršalkos ir Trakų, vėliau Vilniaus vaivados. M.K.Radvilą Našlaitėlį anksti išgarsino plačiai nuskambėjusi jo religinio atsivertimo – perėjimo iš protestantizmo į katalikybę – istorija. Tai įvyko maždaug 1567-1575 m. laikotarpyje. Šis faktas nulėmė jo apsisprendimą aplankyti šventąsias krikščionių vietas Artimuosiuose Rytuose. Kelionė įvyko 1582-1584 m. Po kelionės Nesvyžiaus ir Vilniaus turgavietėse viešai degindavo katalikų tikėjimui priešingas knygas, išleistas jo tėvui globojant. 1584 m. Nesvyžiuje pradėjo statyti murinę pilį. Įtakingas valstybės ir kultūros veikėjas, keliautojas ir kartografas, kunigaikštis mirė 1616.02.28. Nesvyžiuje, sulaukęs 67 metų. Ten ir palaidotas.
Kelionė į šventąją žemę.Pirmąjį kartą (1580 m.) M.K.Radvilai Našlaitėliui nepavyko pasiekti šventosios žemės, nes Artimuosiuose Rytuose siautėjęs maras neleido išvykti iš Italijos.Antrąjį kartą jis iš Nesvyžiaus išvyko 1582.09.19. Iš Venecijos išplaukė tik 1583.04.17. Kelionėje M.K.Radvilą Našlaitėlį lydėjo lietuvių bajoras Andrius Skarulskis, bajorai Jurgis Kosas ir Mykolas Konarskis, kilę iš Prūsijos, lenkai Petras Bylina ir Jonas Šulcas, jėzuitas Leonardas Pacifikas, virėjas iš Lietuvos Jeremijus Germekas, vėliau prisidėjęs baronas Abraomas de Dona iš Silezijos. 1583 m. birželio pradžioje atplaukė į Siriją, o mėnesio pabaigoje pasiekė Jeruzalę. Išbuvę šventojoje žemėje 2 savaites, liepos pabaigoje iš Sirijos išplaukė į Egiptą. Namo grįžo per Italiją tik 1584.07.07.Kelionės užrašai ir autoriaus teksto rankraštis yra dingę. M.K.Radvila Našlaitėlis savo kelionę aprašė [manoma, kad apie 1590-1591 m.] 4 laiškuose neįvardytam draugui. Šių laiškų jis nespausdino. Juos iš lenkiško rankraščio išvertė į lotynų kalbą ir 1601 m. išleido kanauninkas T.Treteris. 1607 m. kunigas A.Vargockis minėtąjį lotyniškąjį T.Treterio paskelbtą tekstą vėl išvertė į lenkų kalbą ir išleido.XVI ir XVII a. piligrimų kelionės į Palestiną nebuvo retenybė, bet tokio lygio kaip M.K.Radvilos Našlaitėlio užrašų daugiau nebuvo parašyta arba jų neišliko iki mūsų dienų. Nuostabą kelia ne tai, kad kelionė buvo aprašyta, o tai, kaip ji buvo aprašyta. Neatsitiktinai knyga tapo vienu iš garsiausių to meto Europos bestselerių. Į lietuvių kalbą iš 1601 m. lotyniškojo varianto šią knygą išvertė O.Matusevičiūtė ir 1990 m. išleido “Minties” leidykla Vilniuje .Mums ši knyga nepaprastai svarbi dar ir tuo, kad joje randame pirmuosius žinomus lietuvių keliautojų aplankytų požeminių objektų aprašymus. Štai jie.
Kreta [Graikija]. 1583.05.17.“Šešioliktą dieną apie vidudienį išmetėme inkarus prie Kretos salos Fraschijos kyšulio,… Sulipę į valtį, apie dvidešimt antrą valandą atvykome į Kandiją …Kitą dieną Kandijos kunigaikštis Mikalojus Donatas mane pasikvietė pusryčių, pavaišino savo rūmuose. Paskui sausuma, Idos kalno papėde, nuvykau prie Tesėjo labirinto , kuris ir šiandien tebėra tuo pat vardu. Aš esu tos pačios nuomonės kaip ir tie, kurie šią vietą laiko ne labirintu, bet akmenų karjeru. Tą dalyką patvirtina daugybė visur aplinkui suverstų akmenų ir pėdsakai vežimų, kuriais tie akmenys būdavo ištraukiami. Tenai daugybė į visas puses einančių požeminių kelių. Jais eiti galima tik užsidegus žiburį. Tuose urvuose daugybė šikšnosparnių, todėl reikia labai saugotis, kad jie skrisdami šviesos neužgesintų ir žmonių nepaliktų amžinoje tamsoje. …Vėlyva valanda nebeleido grįžti į Kandiją, tad naktį praleidau viename mažame pranciškonų vienuolyne. Jame tebuvo trys vienuoliai. Jie man papasakojo, kas buvo atsitikę maždaug prieš tris savaites: žmonėms įėjus į šį labirintą, juos lydėjęs vienas iš vienuolyno brolių per klaidą atsiskyrė nuo jų ir pasiliko visiškoje tamsoje urve, kokių tenai begalinė daugybė. Vietos vienuoliai pamanė, kad jis su lydimaisiais nuėjo į Kandiją. Tiktai trečią dieną, kadangi laimingai lėmė likimas, kažkokie kiti svečiai, įėję į tuos urvus, rado tą vienuolį visai nusilpusį nuo bado, nesavą, be jokio jausmo laukiantį mirties. Pažinę atvedė į vienuolyną. Jis ilgai ir sunkiai sirgo, buvo praradęs sąmonę ir tik labai atsidėjus gydomas pagaliau šiaip taip atgavo sveikatą.”
Damaskas [Sirija]. 1583.06.15-19.“Išėję už miesto , matėme vietą, kur šv. Paulius buvo nuleistas pintinėje. Prie bokšto yra langelis. Netoli nuo ten yra požeminis urvas. Jame nuleistas siena tas apaštalas perkentėjo ieškojimą. Tas urvas buvo daugelio persekiojamų šventųjų slėptuvė.”
Jeruzalė [Palestina]. 1583.06.28.“Paskui išėjome iš miesto pro šv. Stepono vartus… Einant tolyn į Alyvų kalną,… Tiesiai ateinama prie vadinamojo Apaštalų akmens, kur miego apimtus apaštalus Kristus ragino budėti. Akmens metimo atstumu yra Kristaus maldos vieta. Tai požeminis urvas su ankšta landa. Viršuje vietoj lango – anga. Pro ją buvo patogu ištraukti čia iškirstus akmenis. Vieta rami, visai nuošali, jokio takelio į ją. Įeinant į vidų, kur Kristus parpuolęs meldėsi, yra altorius, nuo jo už keturių uolekčių iškaltas stulpas, į kurį remiasi viršutinė urvo dalis. Toje vietoje pasirodė Kristų stiprinęs angelas.Urvas šviesus ir gana dailus. Jis nepriklauso jokiai konfesijai, teikia visuotinius atlaidus.…Netoli nuo tų paminklų uolose yra landynės arba urvai. Juose, Kristų suėmus, slapstėsi apaštalai.”
[Palestina]. 1583.07.02.“Iš ten labai sunkiu keliu nujoję dar porą mylių, patekome į dykumą, kur gyveno šv. Jonas Krikštytojas, kaip parašyta Luko Evangelijos 1 skyriaus pabaigoje. Kalne yra pačios gamtos sukurtas urvas, prie kurio šv. Elena pristatydino plytų sieną. Prieiti labai pavojinga , nes apačioje yra baisi pažiūrėti praraja, o takelis į urvą siauras, kreivas ir slidus. Ypač šiurpūs patys kalnai, slėnis ir kurčios uolos. Prie pat įėjimo į užuolandą trykšta srauni piršto pločio vandens srovelė. Iš jos bus gėręs Pirmtakas, nes kito vandens tenai nematyti. Kuo jis maitinosi, daugelis įvairiai spėlioja. Kai kurie mano, kad jis valgė žolę, kurią pas mus dar ir dabar vadina šv. Jono duona. …Aplink patį urvą vien plikos uolos ir kur ne kur visai menki krūmeliai. Vietai suteikti visuotiniai atlaidai.”
[Palestina]. 1583.07.04.“Pačioje to kalno viršūnėje, tiktai iš tos pusės, kur tiesiai einama į Jeruzalę, yra kita koplytėlė toje vietoje, kur šėtonas, pasivedėjęs Kristų, rodė jam pasaulio karalystes, kaip pasakyta toje pat Evangelijoje. Visame tame kalne daug urvų, kuriuose kadaise gyveno atsiskyrėliai. Dabar, kadangi aplink siautėja barbarai, nebegyvena nė vienas.”
Kairas [Egiptas]. 1583.09.11.“Rugsėjo vienuoliktą dieną anksti rytą sėdę ant asilų, – juos iš Kairo buvome atsisiųsdinę, – gerą mylią nujojome prie pietų pusėje esančių piramidžių, šalia kurių yra daug uolose iškaltų požeminių urvų. Kadaise tai buvo gyvenvietės arba įvairių šeimų kapai. Dabar jie smėlio užpilti. Nukasę smėlį, į tas kriptas leidžiasi virvėmis. Tai ir mes šalia vienos aukštesnės piramidės tokiu būdu nusileidome į dešimties ar daugiau uolekčių gylio skylę .Tenai radome labai daug kitų uolose išilgai iškaltų urvų. Juose buvo palaidoti daugelio žmonių lavonai. … Tvirtinama, kad šie kūnai buvę balzamo ar kokiais įvairių žolių tepalais apsaugoti nuo gedimo. …per tris tūkstančius metų tie kūnai, be mažiausio kurio nors sąnario suirimo, visai nesugedę išsilaikė iki šios dienos.Aš ten nusileidau su arabais, kurie paprastai juos pardavinėja, tai radau tų kūnų labai daug.” “Kaire, nusileidęs į požeminį urvą, kur tokie lavonai sudėti, kaip jau minėjau, nusipirkęs du nesudūlėjusius vyro ir moters kūnus, taip įsuptus, kaip jie ten buvo palaidoti, pasiėmiau su savimi. Kad lengviau būtų gabenti, patvarkiau kiekvieną į tris dalis perskyrus, sudėti į džiovintos medžio žievės dėžes. Taigi turėjau šešias tokias mumijų pridėtas dėžes. Septintoje buvo sudėti moliniai stabai, kurie paprastai būna priderinti prie jų kūnų.”
Požeminės erdvės pažinimo Radvilos Našlaitėlio kelionėje santrauka:1. 1583 m. gegužės-rugsėjo mėnesiais Graikijoje, Sirijoje, Palestinoje ir Egipte vyko pirmasis žinomas grupinis lietuvių lankymasis urvuose.2. Tarpe kitų kelionėje dalyvavo 4 lietuviai: kunigaikštis Mikalojus Kristupas RADVILA Našlaitėlis [vadovas], bajorai Andrius SKARULSKIS, Jurgis KOSAS ir Mykolas KONARSKIS.3. 1583.09.11. Egipte įvyko pirmasis žinomas lietuvių nusileidimas į vertikalų [6-7 m gylio] urvą.4. 1601 m. lotynų kalba išleistoje M.K.Radvilos Našlaitėlio knygoje KELIONĖ Į JERUZALĘ pirmą kartą išspausdinti lietuvių autoriaus urvų aprašymai.
4. DOMEIKA IR KASYKLOS
XIX amžius
Ignas Domeika gimė 1801.08.22. Gardino gubernijos, Naugarduko apskrities Nedzviadzkoje (dvaras prie Ušos upės). 1822 m. matematikos magistro laipsniu baigė Vilniaus universitetą. Po dalyvavimo 1831 m. sukilime, 1832 m. emigravo į Prancūziją, kur įstojo į Sorbonos universitetą, o 1837 m. baigė Paryžiaus kalnakasybos akademiją ir gavo kalnų inžinieriaus vardą. Trumpai dirbo Prancūzijos rytuose, Elzase. 1938 m. visam laikui apsigyveno Čilėje. Iki 1847 m. dirbo profesoriumi La Serenos aukštojoje kalnakasybos mokykloje. 1847-1883 m. dirbo Santjago universiteto profesoriumi, o 1867-1883 m. buvo šio universiteto rektorius. 1884-1888 m., būdamas pensininku, keliavo po Europą ir Artimuosius Rytus (Turkija, Palestiną,…), lankėsi Lietuvoje, gyveno Paryžiuje. 1888 m. grįžo į Čilę. Mirė 1889.01.23. Santjage (Čilė). Tą dieną šalyje buvo paskelbtas gedulas. Laidotuvėse dalyvavo respublikos prezidentas J. M. Balmaseda. Už nuopelnus šalies mokslui buvo paskelbtas Čilės nacionaliniu didvyriu.Kiekvieną 1839-1846 m. vasarą I. Domeika važiuodavo į kalnus, lankydavosi kasyklose. 1849 m. jis ištyrė Atakamos dykumos ir su ja susisiekiančių 1000 km ilgio Andų kalnų grandinių, vėliau pavadintų Domeikos Kordiljera (čiliečių vadinama “Sierra Domeyco”), geologinę sandarą. Tyrė Čilės naudingąsias iškasenas, atrado vario, aukso, akmens anglies telkinių.
Požeminė erdvė Igno Domeikos gyvenime:1. Ignas Domeika yra pirmasis žinomas lietuvių kasyklų specialistas.2. 1839-1849 m. I. Domeika aktyviai tyrinėjo Andų kalnus ir lankydavosi Čilės kasyklose.3. Nėra žinoma I. Domeikos apsilankymų urvuose faktų.
5. ČERSKIS IR URVAI
XIX amžius
Pirmieji speleologiniai tyrinėjimai Europoje buvo pradėti jau XVII-XVIII a., tačiau tik XIX a. pabaigoje “požeminė geografija” tapo mokslinio pažinimo ir veiklos sritimi – speleologija [Prancūzija, 1888]. Taigi žymus lietuvių keliautojas ir atradėjas, paleontologas, geologas ir geografas Jonas Čerskis (1845-1892), savo mokslinės veiklos vingiuose susidūręs su Sibiro urvais XIX a. antroje pusėje, neturėjo galimybės remtis pirmtakų Europoje patirtimi, nes ji dar nebuvo sukaupta ir apibendrinta. Pusę savo trumpo ir audringo gyvenimo jis praleido Sibire [iš jų 20 metų – kaip politinis tremtinys], tyrinėdamas Sajanus, Baikalą, Rytų ir Vakarų Sibirą. Tačiau didžiausi tyrinėtojo atradimai susiję su karstiniais urvais.
Gyvenimas ir veikla.Jonas Čerskis gimė 1845.05.15. Svolnos dvare, Drisos apskrityje, Vitebsko gubernijoje, bajorų Dominyko ir Ksenijos Čerskių šeimoje. 1859 m. įstojo į Vilniaus bajorų institutą, iš kurio išėjęs 1863 m. įsijungė į sukilimą prieš carą. Netrukus buvo paimtas į nelaisvę ir nuteistas rekrutu į caro kariuomenę, tarnavo kareiviu Omske. 1869 m. paleistas iš kariuomenės tapo politiniu tremtiniu ir 1871 m. atvyko gyventi į Irkutską. Sekančiais metais Rusijos Geografų draugijos Sibiro skyrius priėmė dirbti muziejaus konservatoriumi ir bibliotekininku. Netrukus prasidėjo ir ekspedicinė veikla.1873 m. – I ekspedicija [Kitojaus ir Tunkos Alpės Rytų Sajane].1874 m. – II ekspedicija [Rytų Sajanas].1875 m. – III ekspedicija [Nižneudinsko urvas Rytų Sajane].1876 m. – IV ekspedicija [Balagansko urvas ir Angaros slėnis Rytų Sajane]. Už 1875-1876 m. Irkutsko gubernijos tyrinėjimus Rusijos Geografų draugijos apdovanotas mažuoju sidabro medaliu.1877 m. – V ekspedicija [Baikalo pietryčių krantas].1878 m. – VI ekspedicija [Baikalo šiaurės vakarų ir šiaurės rytų krantai]. Už 1877-1878 m. Baikalo tyrinėjimus Rusijos Geografų draugijos apdovanotas mažuoju aukso medaliu.1879 m. – VII ekspedicija [Baikalo pietvakarių krantas]. Gimė sūnus Aleksandras.1880 m. – VIII ekspedicija [Baikalo šiaurės vakarų krantas].1881 m. – IX ekspedicija [Baikalo šiaurės rytų krantas]. Vedybos su Mavra Ivanova. Rudenį gimė duktė, kuri mirė sekantį pavasarį. 1883 m. J.Čerskis buvo amnestuotas, o 1885 m. atvyko į Peterburgą, kur 1886-1890 m. dirbo Rusijos Mokslų akademijoje. 1886 m. už Sibiro geologinius tyrinėjimus Rusijos Geografų draugijos apdovanotas F.Litkės aukso medaliu.1891-1892 m. – X ekspedicija [Jakutija], kurios metu 1892.07.07. mirė valtyje prie Kolymos intako Prorvos žiočių. Palaidotas Kolymskojės gyvenvietėje.
Irkutskas. 1871.“1871 m. rudenį, statant naują karo ligoninę ant vienos iš Ušakovkos [Angaros intako] dešiniojo kranto kalvų, iškasta keletas akmeninių grotų, dirbinių iš mamuto ilčių, o taip pat pragręžti elnio [Cervus elaphus] ragai. Šią vietą pastebėjo Geografų draugijos Sibiro skyriaus narys V.A.Bielcovas, kuriam esame ypatingai dėkingi už atradimą. Po to kasinėjome paeiliui A.L.Čekanovskis ir aš. Ėmėmės apibudinti rastus kaulus. Mūsų ieškojimai truko tik kelias dienas: artėjanti žiema privertė mus nutraukti darbus. Nežiūrint į tai, čia aptikome didelį kiekį radinių. Jų kiekis padidėjo sekančią vasarą…Pristatydamas p.Bielcovo radimvietę, pabrėžiu, kad ji turi ypatingą reikšmę tarp kitų panašių atradimų Sibire. Ryšium su tuo pateikiu tyrinėjimų rezultatus.” Iš šio straipsnio turinio seka, kad Bielcovo indėlis į atradimą apsiribojo tik kultūrinio sluoksnio pastebėjimu ligoninės iškasoje [pamatų duobėje], o taip pat pranešimu apie tai Sibiro skyriaus vadovybei. Čekanovskis tuo domėjosi ir su Čerskiu apžiūrėjo vietą 1871 m. Sekančiais metais radimvietę tyrinėjo tik Čerskis, naudodamasis patyrimu, įgytu Omske. Visa tai sąlygojo sekančių sluoksnių ištyrimą ir radimvietės datavimą.Kultūrinis sluoksnis buvo tarp kitų sluoksnių. Jis buvo 0,4 m storio, o jo viršus buvo 2,1 m gylyje. Kartu su materialinės kultūros daiktais buvo ir mamuto, raganosio, jaučio kaulų liekanų ir sraigių kriauklių. Radiniai buvo aptikti dviejuose vienas šalia kito esančiuose grotuose. Rasta dirbinių iš kaulo ir akmens, taip pat buities reikmenų. Tarp radinių dėmesio verti dirbiniai iš akmens, molio ir mamuto kaulų [žiedai, gerai nušlifuotos apyrankės]. Šalia dirbinių buvo titnaginiai įrankiai, gamybos atliekos.Reikšmingiausias buvo senojo akmens amžiaus [paleolito] meno dirbinių atradimas. Tai iš mamuto ilties išdrožtos cilindriškos detalės ir rutulys, papuoštas tiesiomis ir kreivomis rėžtinėmis linijomis, o taip pat šlifuoti žiedai, apyrankės ir pakabukai – tauriojo elnio iltys su kiaurymėmis prie pagrindo. Tai buvo pirmasis toks radinys Sibire.Stiprų įspūdį Europos archeologams ir paleontologams paliko žinia apie ledynmečio epochos paminklo atradimą pačiame atšiauriausiame Eurazijos krašte – Sibire. “Jeigu net ‘prieštvaniniai gyventojai’ iš apledėjusio Žemės pakraščio rodė polinkį į meną, tai galima daryti prielaidą, kad už šio pirmykštės kultūros reiškinio tikrai slypi kažkas ypatingai svarbaus paleolito žmonėms.”
Nižneudinsko urvas. 1875.1875 metai Čerskio gyvenime reikšmingi atradimais Nižneudinsko urve. Jis ir anksčiau norėjo tyrinėti urvus, nes numanė, kad juose gali būti žmogaus liekanų ir jau išnykusių gyvūnų griaučių. Ir štai Rusijos Geografų draugijos Sibiro skyrių Irkutske pasiekusios žinios apie mamuto liekanų atradimą Biriusos slėnyje, taip pat žvėrių kaulų buvimą Udos slėnio urvuose paskatino jo vykdomąjį komitetą pasiųsti Čerskį viso to ištirti. Ten jis tyrinėjo vieną urvą, kuriame rado daug įvairių gyvūnų kaulų. Greitai susitvarkęs su užduotimi prie Biriusos upės, liepos pabaigoje Čerskis atvyko į Nižneudinską. Iš ten Udos slėniu pradėjo kilti aukštyn į Sajanų kalnus. Nukeliavęs apie 30 km, sustojo Soloncų kaime, tuo metu turėjusiame apie 350 gyventojų. Ten jis pasisamdė vedliais Nikolajų ir Konstantiną Šurtovus. Ši trijų žmonių grupė patraukė tankiu miško brūzgynu apaugusiu Udos slėniu toliau į pietryčius ir maždaug už 32 km nuo Soloncų sustojo dešiniajame Udos krante prie urvo angos, esančios skardyje apie 200 m aukščiau upės. Prasidėjo pusantro mėnesio trukusi ekspedicija – 45-s įtempto darbo dienos po žeme.Štai kaip prisimena savo urvinius įspūdžius Konstantinas Šurtovas: “Iš pradžių, žinoma, buvo šiurpu ir liūdna, ypač kai tekdavo likti vienam. Ponas nueis kur nors tolyn su savo plaktukėliais – jo ir per amžius nesurasi, mat visokių praėjimų – aibė. Vienas iš mūsų sėdi lauke, stovykloje pietus gamina: stovykla buvo prie pat angos, tarytum po akmeniniu skliautu. Na, o tam, kuris pono ‘Sueiginėje’ [taip vadinome vieną urvo salę] laukia, būdavo labai liūdna. Tamsu aplink – šiurpas: dega tau viena žvakutė, o tyla kokia, – kapas ir tiek!.. Tačiau sėdime mes taip su ponu, o Nikolajus atėjęs klausia, ar nieko mes negirdime – lauke perkūnija. Ponas tuoj pašoko, nuėjo pasižiūrėti ir pasiklausyti, ir mes su juo kartu nuėjome. Tikrai audra siaubinga, o ten kad nors kas būtų girdėti. Ir tuoj pat užsirašė, kada visa tai įvyko, – toks stropus buvo ponas!” Čerskis čia dirbo dviejuose urvuose. Mažasis Nižneudinsko urvas yra 160 m ilgio: apie 107 m ilgio didelė apledėjusi salė, kurios kairėje sienoje atsiveria maždaug 60-75 cm aukščio ir pločio apie 53 m ilgio landos anga. Ši vieta Čerskio pavadinta “Prakeiktąja skyle” dėl nepatogumų, kuriuos jis patyrė, keturpėsčias arba gulomis kasinėdamas sąnašinį molį.Tačiau didesnio dėmesio susilaukė 550 m ilgio Didysis Nižneudinsko urvas. Kai kuriuose jo koridoriuose negalima išsitiesti, o yra salių iki 13 m aukščio. Kai kurias labai savotiškas arba kuo nors ypatingas vietas mena Čerskio duoti pavadinimai, kuriuos jis užrašė kreida ant sienų. Tai “Koplyčia”, “Neimano salė”, “Marinos koridorius”. Oras Didžiajame urve itin sausas, oro judėjimo salėse nėra. Urvuose pastovi temperatūra žemiau nulio. 22 rugpjūčio dienas Čerskis atliko matavimus, ir termometras nekintamai rodė: “Sueiginėje” –2,40C, “Lokyje” –10C, “Šliaužiamajame koridoriuje” –0,20C. Mažojo urvo “Prakeiktojoje skylėje” užfiksuota žemiausia –4,80C temperatūra. Šiuos du urvus jungiantis koridorius kadaise užgriuvo, todėl jie laikytini vienu urvu.Urvus Čerskis tyrinėjo visapusiškai. “Norėčiau pasišvęsti Sibiro urvų tyrinėjimams, nes ši problema domina mane plačiu aspektu”, – rašė jis vėliau laiške F.Šmitui. Broliai Šurtovai prisimena: “Mes vėliau, kai apsipratome, vaikščiojome jame, kaip troboje, nes ponas visur ant sienų kreida strėlikių pripaišė, kur į išėjimą eiti: žiūrėk į jas ir ženk drąsiai!.. Štai čia, būdavo, ponas sėdi ir vis rašo: šį akmenį mes stalu vadinome – toks lygus!.. Akmenų prisitemps ir pradės juos rūgštimi pilti, o jie kad sušnypš!.. Kartą mums liepė sukurti ugnį: žiūrėjome, ar netrauks kur nors dūmų. Ne, niekur netraukė, taigi mes nebuvome patenkinti, kad tuo užsiėmėme… Tai skrajutė . Mes jų ponui daug pritempėme. Visame urve tik šių gyvų sutvėrimų ir teradome!..”
Daugiausia dėmesio Čerskis skyrė sąnašų kasinėjimui, kur gulėjo daugybė natūralių užšaldytų gyvūnų kaulų su minkštaisiais audiniais. Darbininkų padedamas, jis juos valė, rūšiavo, užrašinėjo radimo sąlygas, dėliojo į dėžes.Iš šios ekspedicijos Čerskis į Irkutską parsivežė neapsakomai įdomią ir gausią žinduolių liekanų kolekciją. Šių tyrinėjimų rezultatas buvo daugybė gyvūnų mumifikuotų liekanų. Čerskis aptiko seniausio Žemės geologinės istorijos laikotarpio žinduolių kaulų. Jie priklauso daugiau kaip dvidešimčiai atskirų rūšių. Tokia kita radimvietė urvuose nebuvo žinoma. Kartu su kitais atradimais tai buvo neabejotina sensacija. Tačiau Mokslų akademija Peterburge į tai reagavo santūriai. Liepta surinktą medžiagą apdoroti palengva, neskubinant tyrinėtojo. Niekas tada netikėjo, kad vieną dieną (1879.07.06.) medinį Irkutską praris ugnis, o su juo kartu ir daugumą Čerskio surinktų pavyzdžių. Surinktoji medžiaga nespecialistui atrodė neįdomi. Jei tai būtų buvęs mamuto lavonas, tai tada būtų atsiradę pinigų tyrinėjimams tęsti. Tuo tarpu įvairūs kaulai su kailiu veikiau priminė vietinės skerdyklos sąvartyną, o ne neįkainojamą mokslinę vertę turintį atradimą. Sibiro skyriaus vykdomasis komitetas nesutiko tęsti tyrinėjimų Nižneudinsko urve, ir apskritai nenorėta nieko apie urvus girdėti. Geriausiai suprasti tų tyrinėjimų reikšmę galima iš Čerskio 1875.12.19. laiško F.Šmitui:“…Po ilgų dvejonių nutariau kreiptis į Jus, Didžiai Gerbiamas Pone, su nuolankiu prašymu. Kalbu apie tokį reikalą: Nižneudinsko urve, kurį tyrinėjau šiais metais, yra labai daug įdomių žinduolių liekanų. Urvui būdinga neigiama temperatūra… Urvo dugno nuogulose gausybė kaulų, prie kurių, didžiam mano nustebimui, pakankamai daug sudžiūvusių minkštųjų audinių: odos, sausgyslių, poodinių jungiamųjų audinių, smegenų dangų, kraujagyslių ir t.t. Viso to buvo taip daug, kad iš duobės, kurioje buvo kasinėjama, iškelti atskiri odos gabalai, mėsa, galūnių kaulai su mėsa ir net kai kurie visiškai sveiki gyvūnai, kažkada suploti kaip popierius, nors oda išsilaikiusi ant viso kūno……Kai atradau liekanas tokių gyvūnų, kaip Antilope, visiškai nepriklausančių nei Ant. guttorosa, nei Ant. crispa, kai vėliau atradau ragus ožių, besiskiriančių nuo apylinkėje gyvenančių rūšių [Carpa, Ovis], kai atradau atrajojančiųjų [Cavicornia] galūnių kaulus [matacarpus] su visa mėsa, natūraliai išsilaikiusiomis sausgyslėmis, nepriklausančių jokiai žinomai rūšiai Rytų Sibire ir Amūro baseine, kai tarp plėšriųjų [Carnivora] atradau apatinį žandikaulį šuns [Canis], ne didesnio už korsaką, bet aukštesnio už lapę [Vulpes], ir kitą apatinį šuns žandikaulį, mažesnį už mūsų vilko, bet savo charakteristikomis ryškiai besiskiriantį nuo vilko… pagaliau, kai atradau tarp paprastų lokių ir tokių, kurių trečia pora prieškrūminių dantų nepriklauso Ursus arctos, be to, visų šių gyvūnų liekanos turi minkštųjų audinių, tada paklausiau savęs, kada atsirado šie įdomūs urve rasti organizmai, nepriklausantys šiuolaikinei Rytų Sibiro faunai. Todėl tikiuosi įrodyti, kad šios liekanos nejaunų nuogulų.Po viso to, kas pasakyta anksčiau, suprasite mano norą kuo tiksliausiai datuoti rastąsias liekanas. Tikriausiai gerai suprantate datavimų sunkumą Sibiro žemėje, kur nėra tokių publikacijų. Kaip politinis kalinys neturiu teisės išvažiuoti į sostinę. Nepanaikinta man ir policijos priežiūra. Vietinis skyrius dabartinėmis sąlygomis neturi drąsos ir nenori šiuo reikalu nieko daryti… Todėl, turėdamas tik vieną norą – geriau ištyrinėti surinktąją medžiagą, kreipiuosi į Jus su nuolankiu prašymu, ar negalėtumėte pakalbėti su kuo nors iš Geografų draugijos veikėjų, kad Draugija, jeigu ras galimybę ir reikalą, pasirūpintų atleisti mus [dirbančius Sibiro skyriuje: Dybovskį, Godlevskį ir Čerskį] nuo policijos priežiūros arba leisti nors trumpam laikui išvykti į sostinę medžiagai sutvarkyti…” Dėl kitos problemos, susijusios su nauja lemingų rūšimi, Čerskis 1876.02.29. kreipiasi į akad. J.F.Brantą: “…negaliu šio žvėrelio priskirti kokiai nors man žinomai lemingų rūšiai ir todėl linkęs jį laikyti nauja rūšimi, kurią… norėčiau pavadinti Myodes Brandti… Kartu siunčiu vieną iš geriausių Nižneudinsko urve iškastų pavyzdžių – lokio [U. arctos] kaukolę. Ji rasta maždaug 3 pėdų gylyje ir buvo prispausta akmens” .Sprendžiant iš likusių Rusijos Mokslų akademijos protokolų, imperijos aukščiausios mokslo institucijos nariai nesugebėjo palaužti Sibiro skyriaus vadovo Zagoskino priešinimosi tęsti Nižneudinsko urvo tyrinėjimus, tačiau jiems pavyko įsiūlyti Sibiro skyriaus vadovybei Balagansko urvo prie Angaros tyrinėjimų projektą.Balagansko urvas. 1876.Taigi 1876 metai Čerskiui buvo antrieji ir paskutiniai rimti Sibiro urvų tyrinėjimo metai. Į ekspediciją Čerskis išvyko birželio 18 d. Angaros upe leisdamasis žemyn, pakeliui tyrinėjo apylinkes. 10 km į pietvakarius nuo Balagansko, kairiajame Angaros krante sustojo prie Balagansko urvo. Tai 1200 m ilgio 4 aukštų karstinis urvas gipso ir anhidrito kloduose. Čerskis sudarė urvo planą. Apie savo tyrinėjimus jis rašė: “Visa Balagansko urvo vertė, nors dabar vietovės pobūdis – stepių tipo, yra ta, kad kasinėjant rasti kaulai – lokio [Ursus arctos], tauriojo elnio [Cervus elaphus] ir stirnos [Cervus capreolus] – įrodo, jog miškų šioje vietoje dabar nėra dėl neracionalios žmogaus veiklos” .Stebėtina buvo tai, kad Balagansko urve [beje, amžinojo įšalo zonoje] nerasta mumifikuotų liekanų. Nepaisant to, surinktoji medžiaga buvo labai įdomi. Yra išlikęs rastų ir aprašytų liekanų sąrašas. Iškasinėta, kaip ir Nižneudinsko urve, 2 sluoksniai. Apatiniame jų buvo vilko, elnio, jaučio, arklio, raganosio, mamuto liekanų. Šias nuogulas Čerskis priskyrė ledynų epochai. Aukščiau buvo lokio, arklio, elnio, taip pat žmogaus, sraigės, gyvatės, žuvies liekanų, priskirtų poledynmečio epochai. Ekspedicijos, trukusios iki rugpjūčio 20 d., metu nebuvo apsiribota vien tik urvo tyrinėjimu, buvo atlikti ir geologiniai, etnografiniai bei archeologiniai stebėjimai.Čerskio tyrinėjimai Udos ir Angaros upių slėnių urvuose parodė, kad tarp urvų dugno nuogulų ir upių slėnių jaunų nuosėdinių dangų esama ryšio. Tų urvų buvo daug ir Kultuko apylinkėse, ir nuo vakarų iki rytų Baikalą juosiančiuose kalnuose. Todėl Baikalo geologinės sandaros pažinimo rakto reikėjo ieškoti kalnų požemiuose netoli ežero. Čerskis, rašydamas Balagansko urvo tyrinėjimo ataskaitą, Rusijos Mokslų akademijai siūlė pradėti tyrinėti urvus prie Baikalo.
Jono Čerskio urvų tyrinėjimų santrauka:1. Jonas Čerskis yra pirmasis lietuvių urvų tyrinėtojas, dvejus savo veiklos metus paskyręs Rytų Sajanų urvams. 2. 1871 m. Irkutske jis aptiko paleolito epochos meno dirbinių. Tai pirmasis toks radinys Sibire.3. 1875 m. tyrinėjo urvą Biriusos upės baseine, o 1880 parašė straipsnį apie jame rastus gyvūnų kaulus.4. 1875 m. savo III ekspedicijos metu J.Čerskis kompleksiškai ištyrinėjo ir aprašė Nižneudinsko urvą. Tai pirmasis lietuvių ištyrinėtas urvas.5. 1876 m. savo IV ekspedicijos metu J.Čerskis kompleksiškai ištyrinėjo ir aprašė Balagansko urvą.6. Yra žinoma, kad Bogatyrskajos urvo viename grote J.Čerskis aptiko senovės žmonių urvų meno pėdsakų – ant skliauto buvo “bėgančio elnio” piešinys. 7. Žymiausias J.Čerskio mokslinis pasiekimas – mumifikuotos faunos atradimas Nižneudinsko urve. Tai pasaulinės reikšmės atradimas. Publikaciją apie tai paskelbė 1888 m.8. Didžiausia J.Čerskio atradimo sensacija buvo išnykusių žinduolių rūšies – Nižneudinsko šuns [Cuon (cyon) nishneudensis] atradimas.9. Už 1875-1876 metų tyrinėjimus Geografų draugija apdovanojo J.Čerskį mažuoju sidabro medaliu. Jis vienintelis lietuvis, gavęs apdovanojimą už urvų tyrinėjimus.10. Speleologinė J.Čerskio veikla buvo įvairiapusė: kruopštūs paleontologiniai, geologiniai ir urvų faunos tyrinėjimai, taip pat požeminė topografija ir pirmykščio folkloro paieškos.
6. SPAUDA APIE URVUS
XX amžius
XX amžius Lietuvos speleologijoje buvo esminis, o devintasis jo dešimtmetis pasižymėjo pačiais didžiausiais požeminiais pasiekimais. Visa tai vienaip ar kitaip atsispindėjo spaudoje, ir tik iš jos mes dabar galime spręsti apie tautos supratimą ir informuotumą požeminiais klausimais, apie pirmtakų – įvairių keliautojų santykį su urvais ir apie speleologijos pradininkų veiklą. Ši mano apžvalga nepretenduoja į visa apimančią, nes ne visi šaltiniai man buvo prieinami ir ne viskas yra pastebėta. Tačiau neabejotinai ji yra pakankamai išsami, atspindinti realią situaciją ir yra pati plačiausia, nes jokios kitos nėra. Pirmiausiai bus apžvelgtos knygos, po to enciklopedijos ir paskiausiai – periodinė spauda, kurios pabaigoje bus išskirta mano kūryba.
V.V.UŽDAVINYS. 1932: 10.000 kilometrų. [Kaunas].Vincas Uždavinys (1902-1983) – žurnalistas, keliautojas ir rašytojas. 1925-1930 m. studijavo Kauno universitete, vėliau bendradarbiavo periodinėje spaudoje. 1930 m. gegužės mėnesį dalyvavo 67 lietuvių maldininkų piligrimų kelionėje maršrutu: Kaunas-Vokietija-Austrija-Italija-Tunisas-Alžyras-Ispanija-Prancūzija-Belgija-Vokietija-Kaunas. Kelionės metu aplankytų požemių aprašymai, remiantis autoriaus knyga.ITALIJA, Roma [102-105 psl.]: “Mes važiavome į katakombas. Jų aplink Romą, sako, esą labai daug, tiesiog visa Roma katakombų žiedų apsupta. Mūsų vadas vežė mus į labiausiai prieinamas, į geriausiai atkastas šv. Kalisto katakombas. <…>Po tais gražiais daržais, medžiais ir griuvėsiais buvo katakombų urvai…Ties viena koplytėle užsimokėję po lirą gavome bilietėlius įėjimui į katakombas ir po žvakelę, kad eidami galėtume nušviesti bent kiek sau kelią. <…>Šiurpas kratė išgirdus šiuos žodžius, bailiai dairėmės leisdamies žemyn rusvais, plačių plytų laiptais, lyg į sklepą lysdami, sienose įvairius mums nesuprantamus parašus ir ženklus žiūrinėdami. <…>Ilgi, siauri ir aukšti, tamsūs urvai. Sienose kelių ar keliolikos aukštų nišos, kuriose matyti sutrūniję kaulai… Šalta srovė kiaurai perpučia kūną, nykūs urvai, nyki tamsa pagauna žmogų, sunkus, svaiginąs kvapas prislegia nuotaiką… <…>Ilguose, siauruose urvuose, ilgoje nišų eilėje, randame ir didesnius įdubimus, koplytėles, kuriose yra gražesnių, kartais užtaisytų nišų, kartais gražesnių popiežių grabų, kartais tokiose koplytėlėse prasiskverbia iš gilių padangių šviesos žiburėlis,.. <…>Porą valandų slankiojome. Nusibodo, pavargome. Norėjome kuo greičiau laukan sprukti…”PRANCŪZIJA, Lurdas [297-330 psl.]: “Pats Liurdo centras, dėl kurio jis pagarsėjo, pati grota labai paprasta. Nieko įspūdinga, nieko patraukiančio ten nėra. Paprasta, juoda, aprūkusi uola, juoda niša, kurioje yra įrengtas nedidelis altorius. Aukščiau, dešinėje, mažesnėje nišoje, stovi baltutė Dievo Motinos statula, su prancūzišku parašu: “Aš esu nekaltas prasidėjimas”.Grotos aptarnautojas, gal zakristijonas, ar keli jų, nuolat neša ir neša žvakes prie grotos ir nuolat kaušais semia iš apačios žibinto ištirpusį vašką ir kažin kur neša, išpila, aušina.Iš po šios juodos uolos, iš po grotos teka stebuklingasis šaltinis, gydantis vanduo. Tik dabar to šaltinio nematyti, jis įkinkytas į vamzdžius ir, keliais kranais vanduo tekėdamas, lengvai tenkina visus atvykstančius.”
V.RUOKIS. 1933: Per Europą ir Afrikos kraštą. [Kaunas, “Žinija”].Viktoras Ruokis (1885-1971) – dirvožemininkas ir agrochemikas, keliautojas ir rašytojas, nuo 1931 m. – profesorius. 1912 m. baigė Odesos universitetą, o 1914 m. – Maskvos žemės ūkio institutą. Nuo 1924 m. dėstė Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Išleido daug mokslinių veikalų, iš kurių 7 ypač svarbūs. 1931 m. vasarą dalyvavo dviejų mėnesių piligrimų kelionėje maršrutu: Kaunas-Vokietija-Italija-Tunisas-Alžyras-Prancūzija-Didžioji Britanija-Belgija-Olandija-Vokietija-Kaunas. Kelionės metu autorius aplankė keletą Europos požemių. Štai jo įspūdžiai pagal knygą.ITALIJA, Roma [60-66 psl.]: “Bijojom vėluotis į plačiai krikščionims žinomas katakombas, kur buvo paskirta mišios 7 val. <…> …nusileidome urvu į katakombų koplyčią. <…> Erdvės mažumas ir šiltas tvankus oras nuvargino per dvejas mišias mus ir mūsų balsus, bet komunija, maldos bei gražus, momentui pritaikytas pamokslas sustiprino. <…>Maldoms pasibaigus ekskursijos dalyviai užkando ir žvakėmis nešini leidosi katakombosna vienuolių trapistų vedami. Urvų urvai, požemiais išvedžiotos gatvės, kuriose lengva pamesti kelias ir papildyti čia jau be to gausių numirėlių skaičius. <…> Net sunku tikėti žinovų tvirtinimais, jog katakombos iškasta pirmųjų amžių krikščionių daugiausiai numirėliams laidoti. Vien tik ištirtoji šv. Kalisto katakombų dalis turinti apie 20 kilometrų išsišakojusių ir dažnai vienas po kito einančių urvų, kuriuose palaidota į šimtą tūkstančių numirėlių! O kiek dar visai nežinomų, kiek neištirtų katakombų? Kasta jos ugnikalnių tufuose,.. <…>Ne vien Roma turi aplink save ir po savimi urvų. <…> Gerai žinoma panašių urvų istorija yra SSSR priklausančioj Odesoj,.. Uolų būdas tenai toks: viršuj guli 4-5 metrų storio smulkutės, greičiau vėjo suneštos ledynų periode, žemės klodas. <…> Po šios pūtenos ar lioso guli purių, nelabai stiprių kiautinių kalkių storas klodas,.. Šios kalkinės klintys yra labai koringos, bet dviem aukštais namų sienoms tinka, todėl iš jos, piūklais dalinamos į stambius gabalus, pasistatė pusės milijono gyventojų miestas. Taip susidarė Odesos požemiai; skylės liko užmūrytos, bet atsivėrė kitos, reikalingos piratams slėptis su pagrobtais ant vandens turtais. Įsikūrė šviesą retai matanti iš laisvose jūrose plėšikaujančių gyventojų Odesa. <…> Požemiai <…> ne vienam mūrui padėjo išlikti be plyšių per smarkų žemės drebėjimą, įvykusį apie 1863 metus: tuštumos švelnina uolomis einančias drebėjimo bangas.” ITALIJA, Sicilija [201 psl.]: “Tai va tas, ką geologijoj vadina karrų arba stratų laukas. Kokia jų gausybė visoj Italijoj!” PRANCŪZIJA, Lurdas [281-288 psl.]: “Nusileidžiame groto pusėn. <…> Groto vidury dega vaškinės žvakės,.. <…> Gilumoje žiba altorėlis, o nuo lubų iš priešakio ir sienose prikabinėta tiek pažastinių dvišakų lazdų, jog ir sveiki mano nervai pakėlė kūne šiurpulių audrą. <…> Stebuklingoj grotoj pilna mirgančių žvakių šviesos, atmušamos altoriaus ir sugeriamos suodinų sienų. <…>Ašaroja grotos sienos, trykšta iš vamzdžių ilgai trynęsis į skalūnišką akmenį, semiamas ir išvežiojamas po visą žemės rutulį vanduo,..”
M.ŠALČIUS. 1935-1936, 1989: Svečiuose pas 40 tautų. [Kaunas, Spaudos fondas, 6-s dalys; Vilnius, Vaga, 1-e tome].Matas Šalčius (1890-1940) – žurnalistas ir pedagogas, keliautojas ir rašytojas. 1908 m. įgijo liaudies mokytojo kvalifikaciją. 1914-1919 m. emigracija JAV, kur studijavo žurnalistiką. 1929-1933 m. keliavo po įvairias Europos, Afrikos ir Azijos šalis. 1936 m. išvyko į Argentiną. 1939-1940 keliavo per Pietų Ameriką. Bekeliaudamas susirgo ir mirė.PALESTINA [II dalis, 208-213, 248-249, 253, 259 psl.]: (Betliejuje) “Netoli Dovydo vartų viename kieme yra šaltinis, į kurį vanduo atbėga požeminiais, akmenyje iškaltais urvais iš Siloamo versmės Ciono papėdėje. Dar du kitus šaltinius esu matęs Hinomo slėny, vieną jų visai netoli tos vietos, kur tas slėnys susijungia su Kedrono slėniu (“Jobo šaltinis”) ir išeina į Juozapato pakalnę. Apie šiuos šaltinius taip pat sakoma, kad jie sujungti požeminiais urvais ir vamzdžiais su Saliamono šaltiniais už miesto; tai esą padaryta geras tūkstantis metų prieš Kristų. <…> Vieta, kur gimė Kristus, apimta pastatu, kuris vadinasi “Gimimas” (Nativity). Bažnyčia iš vidaus atrodo labai sena. Lubos, stogas ir kryžiavonės medinės, iš Libano kedrų. Bažnyčia susideda iš trijų dalių – katalikų, armėnų ir stačiatikių. Grota, kurioje buvo “Gimimo Stainelė”, yra bažnyčios apačioje. Joje prikabintas visas miškas alyvos lempučių, aukso, sidabro papuošalų. <…> Iš Gimimo bažnyčios einu siaura dulkėta gatvele su skautų būriu į tą vietą, kitą grotą, kur gyveno šventas Juozapas su Kristum. Čia taip pat daili bažnyčia. Yra viena grota, kurioje Motina penėdavo savo krūtimis Kūdikį. Akmens gabaliukai iš šios grotos sienų padauginą pieną motinų krūtyse. Dėl to visos sienos nudraskytos ir išbraižytos.. Be to, kiekvienas čia rūpinasi pasisemti bent saujelę šventosios žemės ir parsivežti namo. <…> …mačiau <…> ir žemės bambą netoli to stulpo, o netoli jos yra anga į pragarą – šiurpu buvo eiti žiūrėti, nors ir labai norėjau! <…>Adulamo urvai. Apie šešetą kilometrų toliau prie kelio į Hebroną iš Jeruzalės yra iškastas urvas, kur kadaise Dovydas su savo kariais pasislėpė nuo Sauliaus keršto, ir priiminėjo visus nepatenkintus Sauliaus valdžia. Į urvą nuo kelio veda vienintelis takas, tuo tarpu kai iš kitų pusių jis yra visai neprieinamas. Urvo anga siaura, bet toliau ji platėja ir išeina į plačią erdvę, gal daugiau pusės kilometro pločio ir ilgio. Čia tikrai galėjo slapstytis Dovydo kariuomenė iš kelių šimtų žmonių. Iš šios erdvės yra keletas skylių į šalis; jomis galima išeiti dar į keletą kitų požemių. Kai kur tos skylės yra užgriuvusios. Kad ne užgriuvimai, tai šiais urvais iš vienos pusės galima būtų nueiti iki pat Jeruzalės, o iš kitos – iki Hebrono. Yra keletas ir kitų pakalnių, kur tie urvai išeina į viršų. Prietaringi vietos arabai bijo po tuos urvus landžioti; jie tiki esant piktų dvasių. Juos gąsdina gausybė šikšnosparnių šiuose urvuose ir kirminų, kurie mėgsta pasislėpti nuo karštos saulės jų pavėsy. <…>(Aukštutinėje Galilėjoje) …Uolose gausybė urvų, kuriuose priešistoriniai žmonės gyvenę. Jie ne kartą priglaudė traukusius šiuo kloniu karius, o dabar glaudžia bastuoklius. Pro šiuos urvinius ir pintus kaimus reikėjo pagreitinti mašiną, nes ir šiaip vietomis mėgino mane vytis apskurę beduinų paaugliai, prašydami “bakšišo”. Tarp Roš Pinos ir Tel Hai’o iš po kelio veržiasi iš žemės visa upė. <…> …Tai “Tanuro” krioklys. Čia uolų plyšiuose kadaise gyvenę baisūs galvažudžiai, ir čia esą paslėptų lobių. <…>…Aplinkiniuose kalnuose yra ilgų urvų, kaip ir aplink Jeruzalę. Vienas jų nuo pilies griuvėsių išeina į Litanijos upelį, iš kurio įgula semdavos vandenį. <…>Grįždamas atgal iš Metulos, buvau užlipęs vieną kalną pakelėj. Jis susideda iš rausvai geltono marmuro uolų. Marmuro čia gyvas galas. Paviršium uolos smarkiai išakijusios. Jas lengvai graužia vanduo, dėl to juose tiek ir urvų. <…>Netoli Kfar Nahumo buvau sustojęs pažiūrėti priešistorinio žmogaus urvų, kur buvę neseniai rasti įdomūs griaučiai, bet angos geležiniai vartai buvo užrakinti. <…>Pagaliau, pranciškonų Karmelitanumas – Haifos šventovė. Bažnyčioje po didžiuoju altorium yra urvas, kur gyvenęs pranašas Elijas, prieš pakildamas į dangų ugnies ratais.”SIRIJA [III dalis, 25 psl.]: “Klaiku buvo keliauti iškirstu per Antilebanono uolynus keliu. Šalikelėmis urvai, plyšiai, iš kurių bet akimirksnį galėjo kyštelėti piktadarys.”IRANAS [IV dalis, ?, ? psl.]: “Užpakaly Tacht I Džemšido stačiose kalnų uolose trijose vietose yra iškirstos skylės, ir aplink jas uolos yra dailiai nulygintos ir išdabintos bareljefais. <…> Viduje urvo yra iškirsti iš uolos karstai, uždengiami sunkiais antvožais. <…>Antroje pusėje slėnio, stačiai prieš Persepolio griuvėsius, yra vėl urvai stačiame kalne. Jie labai aukštai nuo žemės. Į juos įsikarti labai sunku. Senovėje buvo įtaisyti virvių koptai, kuriais tegalima buvo pasiekti tuos kapus, dabar tų koptų nėra. <…>…Kalnų nugarose viršūnėse gyvas galas išakijimų, urvų, plyšių ir užkobrių.”
K. PAKŠTAS. 1936: Aplink Afriką. [Kaunas, Spaudos fondas, 2 dalys].Kazys Pakštas (1893-1960) – geografas, keliautojas ir rašytojas. 1918 m. baigė Fordamo universitetą Niujorke (JAV), 1923 m. Friburgo universitete (Šveicarija) apgynė gamtos mokslų daktaro disertaciją. 1925-1939 m. – dėstė Kauno universitete ( nuo 1929 m. profesorius), o nuo 1939 – JAV universitetuose. Keliavo po Europą ir Afriką.KANARŲ SALOS [I dalis, 22-23 psl.]: “Balzamuotų nabašninkų dar ir dabar kaimiečiai aptinka sunkiai prieinamose ir retai gyvenamose salų vietose. Tenerifos saloje garsiame Barranca de Herque urve rasta net keletas tūkstančių kūnų, kurių daugumą kaimiečiai suvartojo kurui ir tik keletas pavyko išgelbėti ir padėti į Santa Cruz miesto muziejų (Tenerifoje). Šitos mumijos atrastos gulsčioje pozoje su ištiestomis prie šonų rankomis, tačiau moterų rankos buvo sukryžiuotos ant krūtinės. Dalis mumijų rasta ir sulenktoje, sėdimoje pozoje. Mumijos aptiktos įvyniotos į ožkos odas ir suraišiotos odos juostelėmis, kurias kaimiečiai rado tinkamas ir savo reikalams ir ėmė jas vartoti. Klimato nepaprastas sausumas išsergėjo mumijas ir jų rūbus per ilgus šimtmečius; taip nebūt buvę drėgnesniuose kraštuose.”PIETŲ AFRIKA [II dalis, 145 psl.]: Fotonuotrauka “Puikūs Cango urvai Kaapo provincijoj, prie Oudts Doorn.”PALESTINA [II dalis, 232, 240-241, 249-251 psl.]: (Betliejuje) “Kristaus Užgimimo bazilika irgi graikams priklauso, tačiau vienas jos altorius priklauso armėnams, o pati grota, – urvas, kur gimė Išganytojas – valdoma katalikų. <…> Kristaus gimimo grota yra po didžiuoju altorium. Ji išklota baltu marmuru, ant kurio 1717 m. įtaisyta auksu žibanti žvaigždė su parašu: Hic de Virgine Maria Jesus Christus natus est. <…> (Galijėjoje) …Dabar ant jo yra didelis ir puikus karmelitų vienuolynas su gražiai remontuojama bažnyčia, po kurios altorium tebėra Elijo urvas, kuriame šis didis pranašas gyveno. Truputį žemiau pašlaitėje yra kitas Elijo urvas, vėliau pramintas Pranašų Mokykla. <…>(Nazarete) Svarbiausioji Nazareto šventovė tai Apreiškimo grota, ant kurios pirmoji bažnyčia buvo pastatyta Konstantino laikais,… <…> 1730 m. pastatyta dabartinė bažnyčia, kurios vidury randame požemin vedančius laiptus į Apreiškimo grotą. <…>…Senovėje būdavo nemaža butų, visiškai uolose išskaptuotų, iškaltų, net ir be išlaukinio prieškambario. Dabar mokslininkams jau yra žinoma, daugiau kaip 70 tokių butų Nazarete ir jo apylinkėse. Juose gyvendavo varguomenė. Tuose urvuose, grotuose, būdavo savotiškų aruodų grūdams, irgi uolos dugne iškaltų. Tokiose pat duobėse buvo laikomas ir vanduo. Vanduo kartais būdavo privedamas požeminiais kanaliukais. Šviesai įleisti būdavo pragręžiamas uoloje aukštinis. Rodosi, kad drėgmės šituose urvuose nedaug, bet dar mažiau šviesos. Kai kurie urvai turėjo požeminius slaptus išėjimus nuo netikėto pavojaus gelbėtis.Panašaus tipo grotoje gyveno ir Šventoji Mergelė, kai jai apsireiškė arkangelas Gabrielius. <…> Dabar jos sienos beveik visos išklotos marmuru, o pati Grota dviem altoriais perskirta į dvi dalis. <…> Grotos stogui palaikyti jau ketvirtame amžiuje buvo įstatytos dvi tvirtos granito kolumnos.Iš Apsireiškimo Grotos per 3 min. galima nueiti į šv. Juozapo Grotą, ant kurios amžių bėgy pagyveno jau keturios bažnyčios, viena kitą pakeisdamos. <…> Iš bažnyčios vidurio akmeniniais laiptais nusileidžiame į požemius, į gana didelę ir vingiuojančią šv. Juozapo Grotą, kur jis gyveno ir turėjo kuklią staliaus dirbtuvę. <…> Šioje grotoje gerai yra išsilaikę kelios vandens cisternos, butelio ar ąsočio formos duobės uoloje iškaltos, kur būdavo laikomi grūdai arba miltai duonai.”
A. VAIČIULAITIS. 1937: Nuo Sirakūzų lig šiaurės elnio. [Kaunas, Šv. Kazimiero draugija.]Antanas Vaičiulaitis (1906-?) – rašytojas. Studijavo literatūrą Kauno universitete ir Prancūzijoje. Nuo 1940 m. gyveno JAV. Išleido 2 kelionių įspūdžių knygas (1949 m. – “Italijos vaizdai”).ITALIJA, Sicilija, Sirakūzai [8-13 psl.]: “Užeikim į jas, į tas latomijas – liekanas kasyklų, iš kurių buvo laužtas akmuo namams, pilims, teatrui.Bet dabar, vaikščiodamas Kapucinų latomijoj, pats neįspėsi čia buvus kasyklų. Žemė drebėjo, lubos suiro ir sugriuvo – ir stovi milžiniškas šulinys, didžiulė dauba, laukinė ir šiurkšti. <…> …kai šitos kasyklos virto kalėjimu, jame dar keturi šimtai metų prieš Kristų nyko ir žuvo septyni tūkstančiai suvarytų atėniečių, eiklių kareivių, kurie per marias plaukė nuveikti išklestėjusio ir atkaklaus miesto. <…>Už šv. Jono katakombų, už amfiteatro griuvėsių ir už aukų stalo, kurį minėjau, rasime antrąją Sirakūzų latomiją – Rojaus latomiją. Ji nėra tokia niūri nė laukinė, kaip jos kapuciniškoji bičiulė. <…> …čia atėjau, tik dėl Dionizo Ausies: tai grota, savo pavidalu primenanti arklio ausį – nežmoniškai ilga ir aukšta šitoji ausis. <…> …šioj vietoj taip pat būta kalėjimo,.. <…> Visas ausies gudrumas slepiasi nepaprastoj akustikoj. Esu girdėjęs garsių katedrų, krikštyklų ir rūmų balso atliepimus, bet šisai praneša visus kitus. Kai sustoji prie durų, tai tavo mažas dūstelėjimas kitam Ausies gale, už šešiasdešimt penkių metrų, atsikartoja dar aiškiau ir gryniau, negu iš tavo lūpų išėjęs. <…> Popieriaus šlamenimas ties durimis atsiliepia anakur lyg ištisas marių ošimas, kada bangos ritasi ir dūžta ant kranto. Ir žodis po žodžio taip giedriai atsako aname gale tavo kalba, kad jautiesi pats šnekąsis su savim. O garsus trinktelėjimas rankena į duris suūžia ir griaudžia kaip tikriausias patrankos šūvis…”13 psl. Fotonuotrauka “Kapucinų latomija”.
J. RIMOŠIUS. 1938: Kelionės. [Kaunas, Šv. Kazimiero draugija, 2 tomai.]Jurgis Rimošius – rašytojas, dar parašęs “Atostogos “ (1928), “Truputis Afrikos” (1934).SLOVĖNIJA [II tomas, 64-67 psl.]: “Iš žodžio ‘Postoinaja’, kurį, rusų kalbą žinantiems nesunku išsiversti, padarytas italų žodis: ‘Postumia’. Kas net galėtų iš pirmo žvilgsnio dasiprotėti?Tai milžiniškas grotas. <…>Ir iš tikrųjų gailėtis netenka. Niekuomet nesapnavau pamatysiąs tokius požemius. Ir tokius stebuklus.Tikriausiai, kur kitur esama dar galingesnių požemių, bet man užtenka ir to. <…>Grotos požemiais tęsiasi 28 kilometrus. Mineralinėms druskoms nuo ‘lubų’, nuo požemių viršaus vis taškant, susidaro keisčiausių figūrų. Stulpų, bažnyčių, salių, pastatų.Traukinėlis iš lėto traukia vis į naujas ir naujas ‘sales’. Pragarai. Fantastiškos prarajos. Tik perkūnijos tetrūksta. Visa ši pragaro fantasmagorija puikiai elektros apšviesta. Kai kur net iliuminiuota. <…>Kai kurių, ypač gražių, salių esama per 28 metrus aukščio. Puikiu rezonansu. Žmonių šie urvai įruošti kaip tikros salės. Kai kur pasieniais prisagstytais bronzos kandeliabrais ir liustromis viršuje. Uolos įdubimuose įruoštos gembės ir net kasa bilietams pardavinėti.Kai kada čia ruošiami tikri koncertai. Kitą kartą baliai.Net dvejetą kartų pats Toscanini dideliu pasisekimu yra dirigavęs orkestrui vienoje iš tokių salių.Kai kur požemiuose esama ir ežerų.Ežeruose veisiasi žuvys.Jos visiškai baltos, bekraujės. Kaip kokiame acte išmirkytos ir visiškai aklos. Tai yra, visiškai be akių organo. Tik snukučiu bado baseino briaunas. Kai kurie egzemplioriai iš šių požemių, amžinai tamsių ir rūsčių yra išgraibyti ir paleisti į mažutėlį, čia pat prie takelio, dubenio dydžio baseiniuką turistams rodyti. Pliuškenas jos dabar šioje balutėje uolos įdubime. Ir jos elektra apšviestos. Tokios baltos, bekraujės. Kaip koks nesusipratimas. Atrodo gana nejaukiai. Kai žmogus esi įpratęs į saulę ir į šviesą ir į kraują.Pragaro tamsybės.<…>To paberiamo baseine maisto lyg ir nematyti.Vis fantastiškos lubos ir visi pastatai.Pirmą kart šie požemiai buvo užtikti ar ne 12 šimtmetyje. Turistiškai eksploatuoti juos pradėjo pereito šimtmečio pabaigoje. Dabar italai tiek tų sienų prisprogdino ir vis sujungė paskirus požemius į didesnius vienetus. Tiems inžinieriams ir mecenatams italų net bronzinės lentos sienose pastatytos.<…>Kai kur sienų konstrukcija pasitaiko rausvesnio mineralo. Šiaip jau jos visur apygelsvės ir paprastos. Lyg gipso figūros per ilgus amžius būtų apdulkėjusios.<…> …požemiai didingi. Ilgai vėliau jų iliuzijų negali žmogus atsikratyti. Na, ir iš tiesų! Salių salės. Požemiuose įruošta bažnyčia. Vietoj vargonų muzikos požemiuose amžinai čiurlena upelis. Baliai. Prisirenka, sako, žmonių į tokius šokius iki 15 tūkstančių. Paštas požemiuose.”
A. POŠKA. 1939: Nuo Baltijos iki Bengalijos. [2 tomai, Kaunas, Sakalas.] Žiūrėk skyrių “POŠKA IR URVAI”.
N. KASTERE. 1958: Dešimt metų po žeme. [Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 256 psl., 50 iliustracijų, tiražas 10.000 egz.]Tai pirmoji knyga apie urvus lietuvių kalba. Ši knyga sudaryta iš atskirų įdomiausių ir svarbiausių skyrių dviejų garsaus prancūzų urvų tyrinėtojo Norbero Kasterės [Norbert Casteret, 1897-1987] knygų: “Dešimt metų po žeme” (“Dix ans sous terre”, Paris, 1934) ir “Prarajų gelmėse” (“Au fond des gouffres”). Knygoje aprašomi autoriaus tyrinėjimai Pirėnų kalnų urvuose; pateikiamos žinios apie urvų susidarymą, požeminę topografiją ir hidrologiją, urvų fauną, paleolito meną. Pirmą kartą Lietuvos skaitytojas gavo pakankamai išsamias žinias apie požeminį pasaulį lietuvių kalba. N. Kasterė neabejotinai reikšmingiausias populiarios speleologinės literatūros autorius pasaulyje. Štai jo žodžiai knygos pratarmėje:“Aš pažįstu ir mėgstu urvus, prarajas ir požemines upes. Jas studijuoti ir tyrinėti ilgus metus buvo mano aistra. Kur dar galima pergyventi tokias jaudinančias minutes, pamatyti tokius nuostabius reginius, patirti tokį gilų intelektualinį pasitenkinimą, kaip po žeme!”Turiu rimtą pagrindą teigti, kad ši knyga atliko labai reikšmingą vaidmenį speleologijos atsiradimui Lietuvoje.
V. NARBUTAS. 1958: Karstiniai reiškiniai Lietuvoje.
T. HEJERDALAS. 1963: Aku-Aku. [Vilnius, Valstybinė grožinės literatūros leidykla.]Turas Hejerdalas [gimęs 1914], žinomas norvegų mokslininkas, garsus keliautojas ir rašytojas, knygoje aprašo savo 1955-1956 metų ekspediciją į Velykų salą [Rapanujį]. Sala vulkaninės kilmės su daugybe lavos urvų. Ekspedicijos dalyviai tyrinėjo daugelį iš jų. Todėl knygoje gausu urvų aprašymų. Išskirtini: 3-s skyrius “Vulkaninių dujų tuneliuose” (58-94 psl.) ir 8-s skyrius “Į slaptąsias Velykų salos olas” (269-315 psl.). Yra 3 spalvotos požeminės nuotraukos.
Dž. DAGANAS. 1967: Žmogus skverbiasi į gelmes. [Vilnius, Vaga.] Džeimsas Daganas, artimas Ž.I.Kusto bičiulis ir jo mokslinių kelionių palydovas, šioje knygoje [“Man under the sea”, 1956, JAV] populiariai perteikia povandeninių tyrinėjimų istoriją. Visas jos 12-s skyrius “Dvidešimt tūkstančių metų oloje” (230-248 psl.) skirtas apvandenintų ir povandeninių urvų tyrinėjimo istorijai nuo 1922 iki 1955 metų. Tokio pobūdžio speleologinė informacija iki šiol tebėra vienintelė lietuvių kalba.
J.SKLIUTAUSKAS. 1971: Erelių ola. [Vilnius, Vaga.] Žiūrėk skyrių “POŠKA IR URVAI”
V. ALMANIS. 1979: Per Ulkero žvaigždyną. [Vilnius, “Vaga”.] 2 foto.Keliautojas ir rašytojas Vytautas Almanis savo antrojoje knygoje aprašo 1969-1977 m. laikotarpyje kartu su žmona Julija vykdytas reliktinio hominido pėdsakų paieškas Altajaus kalnų (9-11, 15-17, 19-21, 23, 27, 29-34, 36, 48, 51, 92-93, 103-105, 129 psl.) ir Kaukazo kalnų (138-139 psl.) urvuose:“Urvas tuščias, tik jame vėsu, norisi pagulėti, pagalvoti.<…>Kai, trečią kartą lankant urvą, pajutau stiprų galvos svaigimą ir didelį silpnumą, supratome, kad kažkuo kaltas urvas. Vėliau užsirišau burną ir daugiau nebesirgau. <…> Pasirodo, viskuo kalti buvo sudūlėję šikšnosparniai, pavirtę į dulkes. Dulkės, pakliuvusios į plaučius, sukeldavo alergiją.<…>Aš lankiau to palikto ‘trogloditinio miesto’ urvus, kur, kartais įlindęs į jų patį galą, įsivaizdavau save buvusių gyventojų kailyje. Guli tokiame urve ir jauti, kad nebeegzistuoja laikas, erdvė, nebejaudina žemiškieji dabartinio žmogaus rūpesčiai.<…>Urvuose nerandame jokių pėdsakų.”
A. VARŠAVSKIS. 1982: Perlų vėrinys. [Vilnius, Vaga.]Anatolijus Varšavskis 1975 m. knygoje “Жемчужное ожерелье” 6-23 psl. skyriuje “Vienos olos istorija” aprašo Lasko urvą Prancūzijoje; yra 9 iliustracijos. Pažintis su paleolito menu.
J. SKLIUTAUSKAS. 1989: Prie Suleimano sosto. [Vilnius, “Vyturys”.] Žiūrėk skyrių “POŠKA IR URVAI”.
V. NARVILAS. 1990: Einu į Nepalą. [Vilnius, “Vyturys”.]Vytautas Narvilo daugiatemėje knygoje apie Himalajus randame užuominų ir samprotavimų apie požemius bei urvus (16, 30, 111, 142, 146, 147, 161, 166, 170 psl.).
M. K. RADVILA Našlaitėlis. 1990: Kelionė į Jeruzalę. [Vilnius, “Mintis”.] Žiūrėk skyrių “RADVILOS NAŠLAITĖLIO NUOTYKIAI”.
Valter RASK. 1991: Trylika kartų aplink žemę. [Vilnius, ULA].Vladas Rasčiauskas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Čikagoje (JAV), aplankė dešimtis įvairių šalių. Knygos 49 psl. aprašomas Dracho urvas Maljorkoje, 64 psl. – Romos katakombos, 79 psl. – Ager Jim maldyklos požemiai Maltoje, o 124-125 psl. – Velykų salos urvai.
A. JAKŠTAS. 1992: Everesto glėbyje. [Vilnius, “Vyturys”.]Alpinistas Alfonsas Jakštas (g. 1938 m.) 179 psl. perteikia šerpų pasakojimą ‘Sniego žmogus ir urvai’.
H. STASAS. 1994: Kelionių vynas. [Vilnius, Europos centras.]Henrikas Stasas, Klyvlende (JAV) gyvenantis lietuviškos spaudos bendradarbis, knygoje aprašo savo įspūdžius iš 22 pasaulio šalių. Tame tarpe aprašo Luksoro požemius Egipte (14-15 psl.), Izraelio “šventuosius” urvus (22 ir 30 psl.), Altamiros urvą Ispanijoje (107 psl.) ir Kapadokijos požeminius kompleksus Turkijoje (58-62 psl.).
A. POŠKA. 1996: Judėjos slėniais ir aukštumomis. [Vilnius, Džiugas.] Žiūrėk skyrių “POŠKA IR URVAI”.
A. POŠKA. 2002:Nuo Baltijos iki Bengalijos. I tomas: Su gervėmis į pietus. [Klaipėda, Vilko Takas]. Žiūrėk skyrių “POŠKA IR URVAI”.
LIETUVIŠKOJI ENCIKLOPEDIJA:
I tomas. 1933: Alpera (338 psl.); Altamira + foto: Altamiros urvo piešinys (360-361 psl.); Anglies kasyklos (658-659 psl.); Foto: urviniai gyventojai Aragonijos dykumoj (907 psl.); Foto: Arcosolium Romos katakombose (974 psl.).II tomas. 1934: Foto: Baltijos jūros krantas Estijoje (927 psl.); Užuomina apie urvus Estijos glinte (929 psl.).III tomas.1935: Foto: Liurdo urvas Birutės kalne + tekstas (1169 psl.); Biržų apskritis: karstas, Šventoji skylė (1222-1225 psl.); Foto: 1931 04 26 įgriuvusi Kirkilių kaimo duobė (1228 psl.); Foto: pailgas įgriuvimas Kirkilių kaimo lauke (1231 psl.).IV tom. 1936: Buxu urvas + foto: Buxu urvo išgraviruotas laukinis arklys (1242 psl.);Caballos urvas + foto: Caballos urvo briedžių medžioklės scena (1250 psl.); Calapata urvas + foto: Calapata urvo tapyba (1300 psl.);Capri: Capri salos urvai + foto: Mėlynoji grota Capri saloje (1407 psl.); Castillo urvas + foto: Castillo urvo rankų siluetai (1497-1499 psl.).V tom. 1937: Cogul urvas + foto: Cogulo urvo piešiniai (697 psl.); Combarelles urvas + foto: Combarelles urvo piešiniai (728 psl.);Cueva del Charco del Agua Amarga + foto: šernų medžioklė – atv. Cuevos urve (878-879 psl.); ČERSKIS Jonas (1119-1120 psl.)VI tom. 1937: Drabužiai: paleolito drabužiai iš R. Ispanijos urvų piešinių + pav. (1359 psl.);Drachenloch ob Vöttis (Šveicarija) – aukščiausia (+2445 m) akmens amžiaus stovyklavietė (1363 psl.).VIII t. 1940: Fingalo grota + foto: Fingalo grota (243 psl.);Font-de-Gaume urvai + foto: Font-de-Gaume urvų piešinys (424 psl.); Foto: Galley Hiel urvas (870 psl.); Gargas urvas (997 psl.).IX tom. 1941: Grimaldi urvai + foto: moters ir vyro griaučiai iš Grimaldi urvo + foto: moters statulėlė iš Barma Grande urvo (646-647 psl.); Gipsas: Biržų-Pasvalio karstinis landšaftas (32 psl.); Grota (693 psl.); Han-sur-Lesse (1058 psl.).
LIETUVIŠKOJI TARYBINĖ ENCIKLOPEDIJA:
I tomas. 1976: Adžanta + foto: Adžanta – budistų vienuolyno ansamblio fragmentas (45-46 psl.); Agtelekas + foto: Agtelekas. Stalaktitų ola (85 psl.); Alperos urvai + foto: Alperos urvų piešiniai (167 psl.); Altamyra + foto: Altamyros piešinių fragmentas (173 psl.).II tomas.1977: Dunchvangas + foto: Dunchvango 130-o urvo tapyba (VII a. – X a. pr.), Chuo Chsiliango kopija (192 psl.); Dachšteinas (519 psl.).III tom. 1978: Dubė (178 psl.).IV tom. 1978: Grota (227 psl.);fon HUMBOLTAS: 1793 m. išleido augalų fiziologijos knygą “Freibergo požeminė flora” (385 psl.); Įgriuva (402 psl.).V tomas.1979: Foto: Minervos karštoji versmė Jeloustouno nac. parke (JAV) (49 psl.);Kapovajos urvas + foto: Kapovajos urvo tapybos fragmentas (277 psl.); Karajimiškio draustinis (287 psl.); Karės (307 psl.); Karlsbado urvai (325 psl.); Karmelis (326 psl.);Karstas + foto: stalaktitai Punkvos karstiniame urve (Čekoslovakija) + foto: stalagmitai viename Naujojo Afono karstinių urvų (Abchazijos ATSR) + foto: iš karstinio urvo išteka požeminė upė (Čekoslovakija) (342-343 psl.); Karstas (Kras) (343 psl.); Kasykla (356 psl.); Kasinys (357 psl.);Katakombos + foto: Petro ir Marcelino katakombų Romoje fragmentas (III a.) (366 psl.); Katakombų kultūra (366 psl.).VI tom. 1980: Kungūro stalaktitų urvas (253 psl.); Lasko + foto: Lasko urvo piešinys (366 psl.).VII tom.1981: Mamuto urvas + foto: Mamuto urvo stalaktitai (219 psl.); Mendelsonas (uvertiūra “Hebridai, arba Fingalo ola”) (400 psl.);Moravijos karstas + foto: Moravijos karstas, Punkvos karstinis urvas (623-624 psl.).VIII t. 1981: Foto: Namibija, tapybos iš Mako olos (netoli Brandbergo), vad. Baltosios damos, fragmentas (83 psl.);Nekropolis (nekropoliai po žeme) + foto: Nekropolis uolose (Kurkatas, Tadžikijos TSR, Leninabado sr.) (134 psl.);Ofneto urvai + foto: Ofneto urvai – duobės su žmonių kaukolėmis (285 psl.); Pindalis + foto: Pindalio urvo sienos piešinys (629 psl.).IX tom. 1982: Pjer Sen Martenas (30 psl.); Plitvicos ežerai + foto (59+60 psl.); Poljė (98 psl.); Ponoras (104 psl.); Postoinos urvas (130 psl.).X tom. 1983: Sienų tapyba (paleolito urvų, katakombų, požeminių šventyklų tapyba) + foto: sienų tapyba – Lasko urvo (Prancūzija) freskos (XV-IX t-metis pr.m.e.) + foto: sienų tapyba – Adžantos budistų vienuolyno freska (VI a.) (142-143 psl.); Singapūro urvai (174 psl.); Slovakijos karstas (253 psl.); V. Narbutas + E. Laiconas. Speleologija (338-339 psl.);Stalagmitai + foto: Kango urvo (P. Afrikos Respublika, netoli Outshorno) stalagmitas (368 psl.); Stalaktitai + foto: Karlsbado urvo (JAV) stalaktitai (368 psl.).XI tom. 1983: Tam Pongas (87 psl.); Tešik Tašas + pav. (285 psl.); Uolų piešiniai (paleolito urvų piešiniai) (556 psl.); Upliscichė (561 psl.); E. Laiconas. Urvas (576 psl.); Urvinis liūtas (576 psl.); Urvinis lokys (576 psl.); Urvų fauna (576 psl.).XII tom.1984: Velička (136 psl.); Žydroji grota (521 psl.).XIII t. 1985: Fingalo urvas (186 psl.); Fogelherdas + foto (188 psl.);Fon de Gomo urvas +foto: raganosio piešinys Fon de Gomo urve (189 psl.); Gargasas +foto: rankų atvaizdai Gargaso uolose (201 psl.); la Graveto urvas + piešinys (217 psl.); Jaučio urvas + piešinys (266 psl.); E. Laiconas. Karvės duobė (295 psl.);Kombarelio urvas + foto: Mamuto atvaizdas iš Kombarelio urvo (316 psl.); La Ferasi (343 psl.); Macocha (413 psl.);Nijo urvas + foto: bizono atvaizdas iš Nijo urvo (Juodoji salė) (470 psl.); E. Laiconas. Optimistų urvas (482 psl.);Peš Merlis + foto: arklių atvaizdai ir rankų atspaudai iš Peš Merlio (502 psl.); E. Laiconas. Sniego praraja (575 psl.); Speleofauna (580 psl.); Tiuk d’Oduberas (616 psl.);Trijų Brolių urvas + foto: burtininkas iš Trijų Brolių urvo (619-620 psl.).
TARYBŲ LIETUVOS ENCIKLOPEDIJA:
I tomas. 1985: V. Gudelis. Dubės (462 psl.).II tomas.1986: A. Linčius. Karajimiškio draustinis (213 psl.);V. Narbutas. Karstas + foto: karstas – karstinis ežerėlis Kirkilų geologiniame draustinyje (226 psl.); E. Laiconas. Karvės duobė (231 psl.); A. Linčius. Kirdonių-Tatulos draustinis (315 psl.); A. Linčius. Kirkilų draustinis (316 psl.).III tom. 1987: NARBUTAS Vytautas (178 psl.); POŠKA Antanas (419 psl.); RADVILA Našlaitėlis Mikalojus Kristupas (485 psl.).IV tom. 1988: E. Vodzinskas. Šventoji ola (240 psl.).
VISUOTINĖ LIETUVIŲ ENCIKLOPEDIJA:
I tomas. 2001: Adžanta + foto (105 psl.); E. Laiconas. Aggteleko nacionalinis parkas (158 psl.); E. Laiconas. Air Jerniho urvynas (202 psl.); E. Laiconas. Ak Kupruk (227 psl.); Alperos urvai (381 psl.); A. Merkevičius. Altamiros urvas + foto (394 psl.); E. Laiconas. Arabika (690 psl.).II tomas. 2002: E. Laiconas. Baradla-Domica (631 psl.).III tomas.2003: E. Laiconas. Berger (86 psl.); E. Laiconas. Bihoro kalnai (178 psl.); E. Laiconas. Boi Buloko praraja (320 psl.); E. Laiconas. Bramabiau urvynas (413 psl.); E. Laiconas. Bükk (583 psl.); E. Laiconas. Bzybės kalnagūbris (678 psl.); E. Laiconas. Carlsbado urvų nacionalinis parkas (714 psl.); E. Laiconas. Casteret Norbert (730-731 psl.); E. Laiconas. Cathedralio-Falmoutho urvynas (735 psl.); E. Laiconas. Cerro praraja 9775 psl.); E. Laiconas. Chabot urvas (782 psl.); E. Laiconas. Chaffaud urvas (785 psl.).IV tomas.2003: E. Laiconas. Chodža Mumin (81 psl.); E. Laiconas. Combarelles’io urvas + foto (185 psl.); E. Laiconas. Cuicatecos urvynas (231 psl.); E. Laiconas. Çukurpinaro praraja (236 psl.); Čerskis Jonas (320 psl.) su E. Laicono papildymais; E. Laiconas. Dachstein + foto (383-384 psl.); E. Laiconas. Demenovkos urvynas + foto (603 psl.).V tomas. 2004: E. Laiconas. Doux de Coly (99 psl.); E. Laiconas. Drachenlocho urvas (113 psl.); Dubė (167 psl.); E. Laiconas. Dunhuang (206 psl.); E. Laiconas, E. Stankūnienė. Džurdžura (296 psl.); E. Laiconas. Eisriesenwelt (372 psl.); E. Laiconas. Erelių urvas (547 psl.); E. Laiconas. Ežerų urvynas (732 psl.).
PERIODINĖ SPAUDA:
1957: V. Narbutas. Karstiniai reiškiniai ir gipsų paieškų perspektyvos Biržų – Pasvalio rajone. “Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai”, Serija B, 2, Vilnius 1957; 77-90 psl.1968: S. Markelytė. Amžinoj tamsoj. “Mokslas ir gyvenimas”, Vilnius, Nr. 2, 16-22 psl. + viršelis, 11 foto.1969: V. Černeckis. Kauno tvirtovė. “Mokslas ir gyvenimas”, Vilnius, Nr.3, 6-9 psl.1972: J. A. Krikštopaitis. Požeminis Uralas. “Mokslas ir gyvenimas”, Vilnius, Nr. 12, 31-34 psl., 6 foto.1974: A. Baublys. Biržų žemės paslaptys. “Biržiečių žodis”, Biržai, Nr. 41, balandžio 6 d., 44, balandžio 13 d., 47, balandžio 20 d. ir 50, balandžio 27 d.1977: A. Levickas. Požemių gyvūnija. “Mokslas ir gyvenimas”, Vilnius, Nr. 12, 5 foto.1978: S. Valys. Žemė griūva. “Tiesa”, Vilnius, Nr. 252 (10871, 11 01); V. Žeimantas. Ką pasakoja Krymo olų labirintai. “Komjaunimo tiesa”, Vilnius, Nr. 249, gruodžio 23 d.1979: V. Narbutas. Atsargiai, karstas! “Mūsų gamta”, Vilnius, Nr. 10.1981: V. Narbutas. Ką slepia įgriuvos. “Tiesa”, Vilnius, Nr. 209 (11728), rugsėjo 10 d.; S. Chreptavičienė. Kur pasislėpę urvai… “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 211 (10595), rugsėjo 12 d.1982: S. Valys. Kelionės po žeme. “Tiesa”, Vilnius, Nr. 2 (11821), sausio 3 d., 4 (11823), sausio 6 d. ir 8 (11827), sausio 10 d. + 2 foto; D. H. Pauža. Šikšnosparniams reikia rezervato. “Mūsų gamta”, Vilnius, Nr. 2, 10-12 psl. + 2 foto; B. Krakauskas. Žėrintys krištolo luitai virš galvos. “Kauno tiesa”, Kaunas. Nr. 104 (10788), gegužės 6 d. + 1 foto; S. Jokūbaitis. Kirgizijos reportažai. “Kauno tiesa”, Kaunas, gegužės 23 d.; S. Gečas. Muziejus katakombose. “Kauno tiesa”, Kaunas, liepos 11 d.; V. Gudaitis. Į urvus plaustu. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 208 (10892), rugsėjo 9 d.1983: S. Chreptavičienė. Speleoturistų penkmetis: pusė šimto kelionių. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 39 (11023), vasario 16 d.; S. Chreptavičienė. Vienos ekspedicijos pamokos. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 69 (11053), kovo 25 d.; N. Voronojus. Kur Sajanai plyti. “Kauno tiesa”, Kaunas, birželio 3 d.; Г. Алексеев. …и назвали пещеру ″Вента″. “Советская Литва”, Vilnius, Nr. 135 (12148), birželio 12 d.; G. Aleknavičius. Bijojau grįžti į žemę… “Švyturys”, Vilnius, Nr. 24, gruodis, + 5 foto.1984: S. Chreptavičienė. Antrajame speleoturistų sąskrydyje. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 253 (11537), lapkričio 2 d. + 2 foto.1986: Vytauto Narbuto nuotrauka su prierašu. “Mokslas ir gyvenimas”, Vilnius, Nr. 1, sausis; A. Sadeckas. Stūkso pilys po žeme… “Mūsų gamta”, Vilnius, Nr. 6, birželis, 19-21 psl. + 6 foto.1987: V. Markevičius. Speleologijoje svetimų nėra. “Sportas”, Vilnius, Nr. 4 (4635), sausio 8 d.; N. Voronojus, A. Sadeckas. Gimimo diena… 540 metrų prarajoje. “Švyturys”, Vilnius, Nr. 13, liepa + 5 foto.1988: A. Sadeckas. Ant druskos kalno. “Mūsų gamta”, Vilnius, Nr. 1, sausis + foto. A. Lekavičius. Pusvalandis tarp gyvybės ir mirties. “Tiesa”, Vilnius, Nr. 162 (13781), liepos 13 d. + foto.1991: N. Paužienė, D. Pauža. Ar išsaugosime šikšnosparnius? “Kauno laikas”, Kaunas, Nr. 86, gegužės 7 d. + 4 foto; I. Kalėjas. Karvės olos keistenybės. “Jaunimo gretos”, Vilnius, Nr. 12, gruodis.1992: A. Radzevičiūtė. Vaiduokliai Kauno fortuose (VIII fortui reikia Štirlico). ? savaitraštis ?, Nr. 102 (162), spalio 26 – lapkričio 1 d.1994: Ž. Petrauskaitė. Kauno fortų dabartyje įžvelgti praeitį. + 6 R.Juškelio foto. “Kauno diena”, Kaunas, Nr. 188 (14301), rugpjūčio 13 d.1995: D. Juškienė. “Mėgstu būti vienas po žeme”… + foto. “Kauno diena”, Kaunas, Nr. 179 (14596), rugpjūčio 2 d.; D. H. Pauža. Keturioliktoji Lietuvos šikšnosparnių rūšis. “Mūsų gamta”, Vilnius, Nr. 4, liepa-rugpjūtis, 12 psl.1996: A. Kanapickienė. Rotušėje sklando šikšnosparniai. “Kauno diena”, Kaunas, Nr. 34 (14756), vasario 10 d. + 2 foto; D. H. Pauža. Jeigu rasite Kaune šikšnosparnį… “Kauno diena”, Kaunas, kovo 18 d.; R. Mikulėnas. Urviniai žmonės gyvena Kaune. “Laikinoji sostinė”, Kaunas, Nr. 62 (131), kovo 29 d.; A. Telksnienė. Moteris speleologė urvuose ieško grožio ir nebijo sniego žmogaus. “Lietuvos rytas” /”Gyvenimo būdas”/, Vilnius, Nr. 121, gegužės 25 d. + 2 foto; D. H. Pauža, N. Paužienė. Distribution, status and protection of Lithuanian bats. “Ekologija”, Vilnius, “Academia”, Nr. 3, 44-65 psl. + 16 iliustracijų.1997: R. Girvainis. Požemiuose. Žiemą… + 3 foto. “Kauno diena”, Kaunas, Nr. 39, vasario 17 d.; N. Šiurkutė. Ar esate kada nors lindę į juodą, šaltą ir tyla spengiantį urvą? “Kauno diena”, Kaunas, Nr. 110 (15137), gegužės 14 d.; J. Vitkauskienė. Biržiečiui negalima linkėti prasmegti kiaurai žemę. “Laikinoji sostinė”, Kaunas, Nr. 149 (471), rugpjūčio 1 d. + foto.1998: V. Pečiulytė. “Tai buvo mūsų dvasia”. “Ave vita”, Nr. 1 (1356), sausio 7 d. E. Vodzinskas. Kirkilų geologinis draustinis. “Mokslas ir gyvenimas”, Vilnius, Nr. 6, birželis.2000: B. Paukštys. Mamuto urvai – ilgiausias planetos požemio labirintas. “Kelionių magija”, Vilnius, Nr. 1 (6), sausis-vasaris + 9 sp. foto.2002: I. Pikturnienė. Vasara Slovakijoje. “Kelionės ir pramogos”, Vilnius, Nr. 6 (28) + 1 sp. foto.
ERIKO LAICONO STRAIPSNIAI:
1978: Išvyka po žeme. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 168 (9652), liepos 21 d.; Trys kauniečių speleologų savaitės. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr.191 (9675), rugpjūčio 17 d.; Krištoliniais požemių labirintais. Apybraiža + 4 foto. “Švyturys”, Vilnius, Nr. 16, rugpjūtis.1979: Nuostabioji požemių harmonija. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 116 (9900), gegužės 23 d.; Urvų pasaulis. “Mokslas ir gyvenimas”, Vilnius, Nr. 8, rugpjūtis + 5 foto; “Omegos” šiokiadieniai. “Komjaunimo tiesa”, Vilnius, Nr. 183 (8837), rugsėjo 22 d.; Speleologų seminaras. “Komjaunimo tiesa”, Vilnius, Nr. 205 (8859), spalio 24 d.; Paskutinis laužas. Apybraiža + 3 foto. “Mūsų gamta”, Vilnius, Nr. 10, spalis; Susitiko speleologai. “Komjaunimo tiesa”, Vilnius, Nr. 217 (8871), lapkričio 13 d.; Požeminio krioklio muzika. Apybraiža + 3 foto. “Švyturys”, Vilnius, Nr. 22, lapkritis.1980: Mūsų speleologai Kaukaze. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 170 (10254), liepos 25 d.; Miesto speleologų sąskrydis. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 217 (10301), rugsėjo 20 d. + foto; Kviečia tolimi ir artimi maršrutai. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 223 (10307), rugsėjo 27 d.; Požemių šturmas. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 240 (10324), spalio 18 d.1981: Speleologai rinkosi Viršužigly. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 91 (10475), balandžio 18 d.; Devynios paros po žeme. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 267 (10651), lapkričio 21 d.; В най-дълбоката пещера на Средна Азия. “Єхо”, София (Bulgarija), Nr. 48, gruodžio 27 d. (bulgarų kalba).1982: Trisdešimt trijų valandų šturmas. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 135 (10819), birželio 12 d.1983: Atostogos po žeme. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 146 (11130), birželio 25 d.; Пропастта Снежна. “Єхо”, София (Bulgarija), Nr. 27, liepos 1 d. (bulgarų k.); За развитието на спелеолоията. “Єхо”, София (Bulgarija), Nr. 30, liepos 22 d..1984: Gyvenimas po žeme. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 24 (11308), sausio 28 d.; Ne vien džiaugsmas, bet ir rūpesčiai. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 129 (11413), birželio 5 d.; Taip, kaip po žeme. “Sportas”, Vilnius, Nr. 112 (4275), rugsėjo 18 d.1985: Speleologio en Litovio. “Horizonto de Soveta Litovio”, Vilnius, Nr. 9, esparanto k.1986: Žvilgsnis į požemio karalystę. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 38 (11922), vasario 14 d.; Специализированный турклуб: “за” и “против”. “Турист”, Москва (Rusija), Nr. 3, kovas, 14 psl., rusų kalba, kartu su A. Laiconiene.; Žemės gelmėse. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 277 (12161), gruodžio 3 d. + foto.1988: Vertimas iš bulgarų kalbos: N. KASTERE. Tibrano urve. Priešistorinis arklys. “Kauno tiesa”, Kaunas, Nr. 6 (12490), sausio 8 d.; Podziemne esperanto. “Taternik”, Warszawa (Lenkija), Nr. 2 (265), 90 psl., lenkų kalba. Speleologists – esperantists. “UIS–Bulletin”, Wien (Austrija), Nr. 2 (33), anglų k.; Сольное прохождение пещеры Назаровская. “Карстолого-спелеологические исследования, использование и охрана закарстованных территорий и пещер Западного Кавказа”, Сочи (Rusija), 31-32 psl., rusų kalba, kartu su R. Daniūnu.; 10 jaroj de Litova speleologio. “Vesperto”, Kaposvar (Vengrija), Nr.2, esperanto k.1989: Podzemné esperanto. “Krásy Slovenska”, Bratislava (Slovakija), Nr. 7, slovakų k.1990: Žodynėlio “Speleologia bildvortaro” bendraautorius (lietuviškojo ir rusiškojo teksto redaktorius). Kaposvar (Vengrija), esperanto kalba.1995: Čerskis ir urvai. “Mokslas ir gyvenimas”, Vilnius, Nr. 4, balandis. UIS – Tarptautinė speleologijos sąjunga. “Mokslas ir gyvenimas”, Vilnius, Nr. 11-12, lapkritis-gruodis.1996: Litovoj en Transilvanio. “Bukareŝta informilo”, Bucureşti (Rumunija), pavasaris, esperanto kalba.1997: Lithuanie. Lietuva. Gypse. “Atlas des cavités non calcaires du Monde” (UIS), Paris (Prancūzija), 74 psl., prancūzų kalba; Paleontological discoveries in caves of Siberia by Y. Cherskis. “Proceedings of the 12th International Congress of Speleology”, III tomas, La Chaux-de-Fonds (Šveicarija), 169-170 psl., anglų kalba.1998: Speleologija. “Mokslas ir gyvenimas”, Vilnius, Nr. 7, liepa. Bedugnių šauksmas. “Kauno diena”, Kaunas, Nr. 188 (15520), rugpjūčio 14 d.; Lithuania. “Encyclopaedia Biospeologica”, II tomas, Moulis – Bucureşti (Prancūzija – Rumunija), anglų kalba, kartu su D. H. Pauža.1999: Termos. “Kelionės ir pramogos”, Vilnius, Nr. 2, 64-67 psl.; Požeminė Europa. “Kelionės ir pramogos”, Vilnius, Nr. 3, 38-42 psl. + 4 foto; Žemės gelmėse. Apybraiža. “Kelionės ir pramogos”, Vilnius, Nr. 4 (9), 58-67 psl. + 10 foto.2000: Plitvicos ežerai. “Kelionės ir pramogos”, Vilnius, Nr. 3 (14), 51-53 psl.2002: Chodža Muminas. Apybraiža. “Kelionės ir pramogos”, Vilnius, Nr. 1-2 (24), 52-55 psl. + 4 foto.2003: Hevizas šildo ir viduržiemį. Apybraiža. “Kelionės ir pramogos”, Vilnius, Nr. 3 (36), 52 psl. + 1 foto; 8 naktys Makarskoje. Apybraiža. “Kelionės ir pramogos”, Vilnius, Nr. 3 (36), 40-43 psl. + 3 foto, Nr. 4 (37), 40-44 psl. + 3 foto.2004: Velebitas. Apybraiža. “Kelionės ir pramogos”, Vilnius, Nr. 5 (49), 50-55 psl. + 7 foto, Nr.
7. POŽEMINĖ FOTOGRAFIJA
Autorius nedisponuoja pilna informacija apie požeminę fotografiją Lietuvoje ir todėl nepretenduoja į išsamią šios temos apžvalgą. Čia pateikiami tik kai kurie autoriaus nuomone svarbesni atvejai:1933 m. Gal būt pirmosios urvų ir katakombų fragmentų publikacijos ?• “Altamiros urvo piešinys”. Lietuviškoji enciklopedija, 1 tomas, 361 psl.;• “Arcosolium Romos katakombose”. Lietuviškoji enciklopedija, 1 tomas, 974 psl.1936 m. Gal būt pirmosios urvų nuotraukų publikacijos?• “Puikūs Cango urvai Kaapo provincijoj, prie Oudts Doorn ”. K. Pakštas. Aplink Afriką, 2 tomas, 145 psl. Kaip teigia Keiptauno universiteto profesorius dr. S. A. Craven’as, tai “S. A. Railways and Harbours” 1928-1930 m. laikotarpyje išleistos atvirutės reprodukcija, nes Kango urvas elektrifikuotas 1928 m. (elektros apšvietimas matomas nuotraukoje), o K. Pakštas jame lankėsi 1930 m. Tai geriausia autoriui žinoma viena pirmųjų urvų publikacijų Lietuvoje.• “Mėlynoji grota Capri saloje”. Lietuviškoji enciklopedija, 4 tomas, 1407 psl.1937 m. Gal būt pirmoji originalios požeminės nuotraukos publikacija?• “Kapucinų latomija”. A. Vaičiulaitis. Nuo Sirakūzų lig šiaurės elnio”, 13 psl.1963 m. Gal būt pirmosios spalvotos požeminių nuotraukų iliustracijos?T. Hejerdalo knygoje “Aku-Aku”:• “Mažasis Atanas pirmasis mums parodė vieną slaptą giminės olą. Angos į šias olas buvo kruopščiai užmaskuotos akmenimis, žeme ir sausa žole. Tos olos slėpė akmens skulptūras, kurių neįprasta meninė forma nebuvo užtikta saloje anksčiau”;• “Giliai po žeme buvo nuosava Enlikės slaptavietė. Aš su Ivona apžiūriu palei sienas sudėtas keistas skulptūras”;• “Chuanas burtininkas, Tumu ir Andres Haoa burtininko oloje. Chuanas vaizdavosi turįs antgamtinių ypatybių ir pasisavino norvegišką vėliavėlę, tikėdamas, jog joje slypi mano ‘galia’”.1972 m. Gal būt pirmosios originalių spalvotų urvinių nuotraukų publikacijos?‘Mokslas ir gyvenimas’, Nr. 12. Autorius Juozas Algimantas Krikštopaitis:• “Požeminis ledynas Kungūro urve”;• “Divjės urvo labirintuose”;• “Kungūro urvo ledo stalagnatai”;• “Kungūro ledo urvo Briliantų ola”.1979 m. Pirmoji vienintelio Lietuvoje “Karvės duobės” urvo požeminių spalvotų nuotraukų publikacija. ‘Mokslas ir gyvenimas’, Nr. 8. Autorius Erikas Laiconas:• “Karvės duobės šikšnosparnių landa”;• “Tolimiausiame Karvės duobės karstinio urvo kampelyje”.
8. POŠKA IR URVAI
Gyvenimas ir veikla.Keliautojas ir antropologas Antanas Poška (iki 1929 m. Paškevičius) gimė 1903 03 24 Gripkeliuose (Pasvalio rj., 3 km nuo Saločių). 1921 m. atvyko mokytis į Kauną. Anksti pradėjo keliauti: 1923 m. – Vokietija, 1924 m. – Italija, 1925 m. – dviračiu aplink Lietuvą, kiek vėliau motociklu į Prancūziją, aplink Baltiją. 1926-1929 Kauno universitete studijavo mediciną. 1929-1930 m. kelionė motociklu (pradžioje kartu su M. Šalčiumi) per Vokietiją, Čekiją, Austriją, Vengriją, Jugoslaviją, Bulgariją, Graikiją, Egiptą, Siriją, Turkiją, Iraką ir Iraną į Indiją. 1931-1933 Bombėjaus (Indija) universitete studijavo antropologiją. 1932-1936 m. dalyvavo ekspedicijose po Kiniją (Turkestanas), Indiją (Asamas, Baltistanas, Nikobarų ir Andamanų salos), Kašmyrą, Nepalą, Birmą, Himalajų kalnus. 1936-1937 grįžimo į Lietuvą kelionė per Afganistaną, Iraną, Turkiją (Kurdistanas), Bulgariją,… 1937 m. kurį laiką gyvena Bulgarijoje. 1938 m. kelionė į Angliją ir JAV. 1941 m. mirė pirmoji žmona. 1945-1960 m. – 9 mėn. kalėjime ir tremtis (Rusija, Kazachija, Uzbekija, Kirgizija ir Tadžikija): 1949-1959 m. dirbo C. Azijos kraštotyros muziejuose ir dalyvavo archeologinėse bei kompleksinėse ekspedicijose. Po 1960 m. grįžimo į Lietuvą toliau keliauja (Rusija, Moldova, Bulgarija) ir rašo knygas. 1972 m. kartu su G. Ilgūnu motociklu keliavo į Kaukazą ir užkopė į Elbrusą (+5595 m). 1979 (?) m. mirė antroji žmona. Mirė 1992 10 16 Vilniuje. Literatūrinis palikimas: vadovėlis “Esperanto raktas” (1929, 1969); “Vadovas po Lietuvą” (1938); kelionių knyga “Nuo Baltijos iki Bengalijos” (2 t., 1939); knygos “Kalnai lieka rymoti” bendraautorius (1970); “Indoeuropiečių istorijos pėdsakai” (1988); “Requiem” (1989); Tagorės kūrinių vertimai į lietuvių k.; “Judėjos slėniais ir aukštumomis” (1996).
Indijos laikotarpis. 1929-1936.Kelionės į Indiją metu A. Poška su M. Šalčiumi 1930 m. aplankė Egipto katakombas:“…Už Nylo išdidžiai stūksojo trys piramidės ir aiškiai buvo matyti, kad iš dešiniojo kranto uolų yra išpiauti tie milžiniški smiltakmenio gabalai, iš kurių tos piramidės pastatytos.Čia vyravo mirties vaizdai. <…> Dabar čia viskas apleista ir vieni Kairo plėšikai bei dykumos galvažudžiai tesislapsto. Mes pradėjom landžioti po šimtus įvairių kambarių, po ilgus požeminius koridorius, urvus, olas ir griuvėsius. <…>Vietomis yra skylių pro kurias, įmetus akmenėlį arba garsiau šūktelėjus, garsas nuaida toli po žeme į naujas gatves ir tamsias patalpas šimtams, o gal ir tūkstančiams kareivių. Vienur kitur į tas požemines patalpas veda jau apgriuvę laiptai, bet ir kiekviena skyle gana patogu laipioti aukštyn ir žemyn, statant kojas į iškaltus šonuose įdubimus.<…> Tiktai į pavakarį, užėję apyšalčio vandens srovelę, ištekančią viename urve tiesiai iš sienos, mes kiek atsigaivinome ir nutarėme grįžti atgal.” Toliau sekė sustojimas Palestinoje ir jos urvų apžiūrėjimu:“Dar toliau visu savo žiaurumu su daugybe urvų atsiveria Judėjos kalnai. Užrašai skelbia, kad tai raupsuotųjų miestai. Prie vienos didžiulės olos sustojome, nes užrašas skelbė čia esant nuostabių stalaktitų. Sargas mus įleido į olą, ir, tikėdamasis gero užmokesčio, uždegė magnio kaspinėlį. Valandžiukę pasijutome besą kažkokioj užburtoj šventovėj – su krištolo kolonomis ir tamsiais giliais urvais. <…>Keturiolika kilometrų Jeruzalės požemiais. <…> Netoli Damasko vartų yra dar kelios tų begalinių požeminių urvų angos, vedančios į įvairiausias Jeruzalės vietas, kuriose nepaklysta tik labai prityrę vadovai. Dauguma jų veda į senovės Saliamono maldyklos aikštę, kur dabar stovi Omarno maldos namai. <…>Ultimatumas prie Kaino olos. <….> Staiga netoli Kafarnaumo šalia kelio pasirodo užrašai: ‘Prehistorical caves – 600 metres’. <…> Aš esu skaitęs, kad čia yra viena iš seniausių pasaulyje žmonių gyvenamoji vieta. Antropologai įrodinėja, jog šiose olose žmogus gyvenęs net prieš šimtą tūkstančių metų. Užsukime pažiūrėti. <…> Senienų sargas paaiškino, kad tai esanti ta pati ola, kurioje Adomo sūnus Kainas po savo brolio Abelio nužudymo buvęs pasislėpęs nuo savo tėvo ir paties Dievo.” I-ji Antano Poškos ekspedicija. 1932 m. A. Poška dalyvavo IV-e Marko Aurelijaus Steino iš Oksfordo universiteto ekspedicijoje į Centrinę Aziją. Be kita ko buvo tyrinėjama “Tūkstančio Budų šventykla”, esanti 25 km į p.r. nuo Dunchvango miesto Altyntago priekalnėse. Tai 492 maldos patalpos, požeminės budistų vienuolių buveinės ir 5 mediniai pastatai. Įrengta 386-1368 m. laikotarpiu. 1600 m ilgio uolų ruože daugiausia urvų iškalta IX-X a. Didžiulio kelių aukštų labirinto sienas ir skliautus puošia 45.000 m2 IV-XIV a. tapytų freskų, kurios vaizduoja Budą ir perteikia budizmo istoriją bei mokymą, iliustruoja daugelį legendų. Išlikę >2.000 medinių ir molinių spalvotų Budos skulptūrų. Šie meno kūriniai yra didžiausias Kinijos budistų meno lobynas. 1899 m. viename urve rasta >20.000 rankraščių, ~150 ritinėlių budistų ikonografijos kūrinių, pirmųjų kinų spausdintų knygų. Ekspedicijos antropologas Poška čia rado vertingų senovinių namų apyvokos daiktų ir žmogaus, palaidoto prieš 2000-3000 m., griaučius.
Bulgarija. 1937.Per aštuonių mėnesių laikotarpį, išgyventą Bulgarijoje, A. Poška daug dėmesio skyrė urvų antropologiniams tyrinėjimams.‘Urvai prie Belogradčiko. “Kiek toliau staiga lygumoj iškyla keistos rausvo smiltakmenio Beogradčiko uolos. Gal niekur pasaulyje nėra tiek įvairumo, tiek visokių uolų, plyšių, olų, pilnų stalaktitų ir stalagmitų, kaip tose Beogradčiko uolose”. ‘Temnata dupka’ urvo kasinėjimai. “Prie Karlukovo, kur Iskaras prasiveržia per šiaurinę Balkanų virtinę, yra daugybė gilių urvų. Vieni iš jų užgriuvę ir atrandami netikėtai, iš kitų pasidariusios milžiniškos arkos . Iš daugelio urvų sruvena upeliai. Vienoj iš tokių olų, Bulgarų vadinamoj ‘Temnata Dubka’, gyventa priešistorinio žmogaus neolito laikais. Ola gana erdva: apie keturiasdešimt metrų pločio ir apie šimtą metrų ilgio. Anga visai užakusi, vos galima įlįsti. <…> Olos skliautai ir net gilumoje sienos yra apsmilkusios nuo dūmų. Keliose vietose yra dar kadaise padarytų urvinio žmogaus ranka paslaptingų ženklų. <…> Iš daugybės randamų kaulinių, raginių ir titnaginių įrankių bei apsmilkusių sienų aišku, kad senovėj čia gyventa urvinio žmogaus.” Poškai šiame urve pavyko atkasti gremžtukų, padarytų iš gyvūnų ragų. “Kiek toliau nuo Karlukovo yra žemėj skylių, kuriomis galima nusileisti į požeminius rūmus. <…> Vietomis urvas išsiplečia. Viršuj kabo milžiniški druskos stalagmitai. Jie rasoja ir nuo jų laša melsvas vanduo. Kitur tie stalagmitai, sumišę su stalaktitais, sudaro nuostabų baltų tankių kamienų mišką. Kai kur urvas prasiplečia ir virsta milžiniška ola, kurioj telkšo juodo vandens ežeras.” ‘Devetaška peščera’ (netoli Devetaki, į š. r. nuo Loveč).“Iš Devetaška peščeros ir dabar teka sraunus upelis šalto vandens. Tas upelis per daugelį tūkstančių metų yra išnešęs iš olos ir sukrovęs pakrantėj visas priešistorinio žmogaus liekanas. <…> Apatiniame sluoksnyje randame daugybę lokio ir kitų stambių kaulų. Kiek aukščiau užeiname anglių ir pelenų žymes. Čia gausu apdegusių smulkesnių gyvulių kaulų. Dar kiek aukščiau randami labai grambloto darbo gabalai degto molio, iš kurio matyti, kad žmogaus jau mokėta pasidirbti puodą. <…> Urvinis žmogus gyveno pačioje olos gilumoj, maždaug per pusę kilometro nuo angos. <…> Vienoj olos pusėj rado suakmenėjusius urvinio žmogaus griaučius.” ‘Madaros’ urvas (prie Madara, į r. nuo Šumen). “Dabar tos olos yra išvalytos ir iš rastų daiktų įrengtas urvinio žmogaus gyvenimo muziejus. Visi daiktai yra sudėlioti, jog rodos, kad vos prieš keletą minučių yra išėjęs iš šio urvo jo gyventojas. <…> Urvo kampe tarp žagarų, žolių, lapų ir plunksnų pasidarytas guolis. <…> Asla primėtyta suskaldytų kaulų, apgraužtų, apdegintų gyvulių liekanų. <…> Olos gale akmenimis apdėtas ugniakuras, aplinkui primėtyta storų sulaužytų šakų ir į vieną įkirstas titnaginis kirvukas. Pačiame urvo gale stovi iš sulenktos lazdos ir gyvulio žarnos padarytas šaudomasis lankas.” ‘Aladžios’ urvinis vienuolynas (prie Varnos). ‘Drenovo’ urvas. “…Bet gal baisiausioji Drenovo vienuolyno paslaptis tai žuvę keliolika šimtų turkų. Netoli nuo vienuolyno, kalne, yra tamsus urvas. Tas urvas veda kažkur toli, į antrą kalnų pusę, ir turi daugybę šakų bei prarajų. <…> …vos prasidėjus bulgarų tautiniam sąjūdžiui, turkų baudžiamosios ekspedicijos, puldamos vienuolyną, pastebėjo vienuolius bėgant į urvą slėptis. Tie turkai, kurie išdrįsdavo įžengti į urvą, daugiau niekuomet negrįždavo.”
Kirgizija. 1955-1958.Dirbdamas Ošo kraštotyros muziejuje, A. Poška ėmėsi ieškoti naujų eksponatų – ekskursuoti po Ošo srities urvus, kasyklas, kapinynus,… Neskaitant tyrinėjimų viename Kirktašo kalnagūbrio urve ir Tianšanio papėdžių urvuose, daugiausia laiko paskyrė Erelių urvui pačiame Oše.Erelių urvas. Urvas susidaręs ‘Saliamono sosto’ (Tacht-I-Suleiman), šventojo musulmonų kalno, šlaite (Gisaro Alajaus kalnai). Erelių urvas panašus į labirintą. Erdvi, didelė salė, gilumoje susiaurėjanti, o paskui vėl išsišakojanti į siauras landas ir plyšius.“Teko man trejetą metų darbuotis Ošo kraštotyros muziejuje ir tyrinėti gausius Suleimano kalno uolaraščius. Pagrindinė tema – tai kelionės (jaučiai), pavojai (gyvatės). Apskritimais vaizduojama saulė, keturkampiais – būstai ir t. t. Pirmoji uolaraščių grupė buvo aptikta papėdės griovos sienoje… Brūkšnelius, – šifravau, – reikia laikyti paromis, šakeles – medžiais, šakeles su rutuliukais – vaismedžiais, geometrines figūras – tvirtovėmis, gyvačių saugomą ugnies aukurą – šventykla”. Palyginęs piešinius su žemėlapiais, Poška įsitikino, kad uolaraštis visiškai atitinka 320 km kelią per Pamyro kalnus į pietus. Taigi Poška iššifravo žalvario amžiaus uolaraštį prie Erelių urvo angos.Po ilgai trukusių kasinėjimų pačiame urve, “…pagaliau įvyko taip ilgai ir kantriai lauktas stebuklas – kaip iš maišo pabiro radiniai: grubiai apdoroti pleištai, smailiai, titnaginiai gremžtai, skeveldros. Tikras neandertaliečių įrankių ‘komplektas’, nors ir nedailus.” Visus šiuos daiktus Poška su savo talkininkais rado jau pačiame paskutiniajame, septintajame, kultūriniame sluoksnyje. Ten aptiko ir didžiulę krūvą kiaušinio dydžio akmenukų (iš viso – 620) svaidyklėms. Kasinėdami sukalkėjusio konglomerato sluoksnį, Erelių urvo tyrinėtojai rado suakmenėjusių mamuto kaulų ir urvinio lokio dantų. Poškos atrastoji ankstyvojo paleolito epochos stovyklavietė – buvo dar vienas svarbus įrodymas, kad C. Azijoje taip pat buvo senasis akmens amžius.Selunchuro urvas. Kasinėdamas šį p. v. Kirgizijos urvą Batkeno rajone, Poška aptiko paleolito epochos ugniakurą, prie jo – rombinę kvarcito atskalą – primityvų neandertaliečio kirvį, dvi grubiai nuskeltas titnagines atskalas ir du kaulinius įrankius, taip pat mamuto ir gauruotojo raganosio kaulų liekanų.
Antano Poškos urvų tyrinėjimų santrauka.1. Antanas Poška yra antrasis lietuvių urvų tyrinėtojas, keturis savo veiklos metus daug dėmesio skyręs urvams.2. 1930 m. lankėsi Egipto katakombose ir Palestinos urvuose.3. 1932 m. IV-s M.A.Steino ekspedicijos sudėtyje tyrinėjo Dunchvango urvinę “Tūkstančio Budų šventyklą”.4. 1937 m. tyrinėjo Bulgarijos urvus.5. 1955-1958 m. tyrinėjo Kirgizijos urvus.6. Žymiausias A. Poškos požeminis mokslinis pasiekimas – Erelių urvo Oše (Kirgizija) ištyrimas, paleolito epochos darbo įrankių jame atradimas ir žalvario amžiaus uolaraščio prie urvo angos iššifravimas.
9. KARVĖS DUOBĖ
Lietuvoje labiausiai paplitęs gipso karstas Biržų ir Pasvalio rajonuose. Ten yra 2 gipso ir dolomito uolienų kompleksai: viršutinis – Nemunėlio sluoksniai, apatinis – Pasvalio sluoksniai. Viršutinio komplekso gipso tarpsluoksniai 1-2,5 m, apatinio – iki 5 m storio. Juos skiria domerito ir molio sluoksnių pluoštas, kurie su gipso kompleksais sudaro 30-45 m storymę. Gipsas slūgso po molio ir smėlio danga (jos didž. storis 12 m), o kai kur tiesiog paviršiuje. Dabartinis karstas vyksta tik Nemunėlio sluoksniuose. Gipso sluoksniuose atsiradus tuštumoms, įgriūva žemė, susidaro smegduobės, kurių gylis 4-5 m, skersmuo 10-15 m (didž. siekia 15 m gylį ir 40 m skersmenį). Tokių smegduobių čia priskaičiuojama >2200. Karstinis rajonas tarp Apaščios ir Tatulos upių yra intensyviausio karsto rajonas.
Karvės duobė – karstinis urvas Biržų rj., ~3 km į v. nuo Biržų, ~2 km į v. nuo Širvėnos ež. Pakrantės ir 12 km į š. nuo Biržų-Pasvalio plento, tarp Kaunių ir Karajimiškio kaimų. Absoliutus žemės paviršiaus aukštis prie įgriuvos žiočių siekia +51,5 m. Pati įgriuva yra 12,6 m gylio, beveik apskritimo formos. Š.-p. kryptimi jos skersmuo prie žemės paviršiaus turi 12 m, o r.-v. kryptimi beveik 10 m. Į apačią įgriuva palaipsniui susiaurėja, o nuo 2,5 m gylio įgriuvos sienelėse matosi viršutinio devono dolomito sluoksniai. Tarp šių dolomitingų sluoksnių iškyšulių įgriuva susiaurėja iki 4,5 m. Be to šie sluoksniai prilaiko kvartero amžiaus birias nuogulas. Po dolomitais slūgso minkštesni devono dariniai – mergeliai, todėl ties jais įgriuva žymiai platesnė, o į gylį vėl susiaurėja. 8,5 m gylyje ji tebėra ~2 m skersmens. ‘Karvės duobė’ yra netoli buvusio ‘Šventosios olos’ urvo. Pasakojama, kad ten, kur dabar ‘Karvės duobė’, valstietė, Mintagailiškio dvaro kumetė, ganė savo karvę. Atėjusi kartą jos melžti, nerado ten, kur buvo pririšusi – žiojėjo tik gili duobė. Nuo to ir kilo duobės pavadinimas. Karstinės įgriuvos dugne atsiveria 3 angos į požeminę ertmę, kurioje yra 1,5 m gylio ežeras. Iš šios ertmės eina 3 ankštos landos: viena į š. r., dvi kitos į p. r. Bendras urvo ilgis L=46 m, plotas S=42 m2, tūris V=28 m3. Kiti urvo morfometriniai rodikliai: amplitudė H=3,0 m, vid. aukštis hvid.=0,7 m, vid. plotis bvid.=0,8 m, Korbelio tuštumo koeficientas Q=0,002 (?), karstinio ploto koeficientas q=0,11. Urvas susidaręs gipso ir dolomito kloduose. Požeminio ežero vandens temperatūra ~4,50C. Ežere rasta dyglių ir moliuskų, šikšnosparnių griaučių. 1968 m. ‘Karvės duobė’ paskelbta geologiniu paminklu.
Lietuvos karsto tyrinėtojai. Carinis laikotarpis (XIX a.):J. FARBERIS. Jo darbuose pateikiamos pačios seniausios žinios apie Biržų-Pasvalio regiono karstinius reiškinius (1784 m.).Teodoras GROTUS, Christian Johann Dietrich von Grotthuss (1785 01 20 Leipcige, Vokietija – 1822 03 26 Gedučiuose, Pakruojo rj.) – pirmasis Lietuvos fizikochemikas, profesorius. 1816-1818 m. tyrinėjo Smardonės mineralinius šaltinius ir Lietuvos karstą. T. Grotus buvo Smardonės ir kitų karstinio rajono vandenų tyrimo pradininkas. Jis chemiškai ištyrė Smardonės vandenis, aiškino juose esančio sieros vandenilio kilmę. Jis pateikia žinių, kad šių šaltinių vandeniu gyventojai gydo skrandžio ir sąnarių ligas. Vieninteliame išlikusiame T. Grotaus 1816 m. straipsnyje įspūdingai aprašoma garsioji ‘Šventoji ola’ , buvęs didžiausias Lietuvos urvas. Anot autoriaus ji turėjo 80-100 pėdų gylį. Tekėjo į ją upeliukas, Požemiu vadinamas. Tačiau dar 1924 m., sausinant Biržų vienkiemių laukus, jis buvo grioviu paverstas. Jau pirmąjį pavasarį potvynio vandenys, ardydami griovio krantus, užpylė urvo angą. Buvo bandyta angą platinti, bet sąnašos vėl ją užpildavo. Niekas nesirūpino vietovės apsauga, o įrengta dolomito laužykla galutinai sunaikino šį gamtos paminklą. Dabar jo vietoje tik nyki, dolomitų gabalais nusėta dauba su menku grioveliu, lėtai sunkiančiu savo vandenis pro siaurus dolomitų plyšius. Gregoras HELMERSENAS (1803-1885) – Rusijos geologas. 1862 m. tyrė Pabaltijį ir Lietuvos karstą.Ambraziejus KAŠARAUSKAS, Ambraziejus Pranciškus Kosaževskis (1821 prie Pavandenės, Telšių rj. – 1882 12 14 Tomske, Rusija) – lietuvių gamtininkas ir kraštotyrininkas, kunigas. 1862 m. tyrė Lietuvos karstą.Konstantinas GREVINKAS, Grewingk (1819-1887) – Estijos geologas, profesorius. Tyrinėjo š. Lietuvos geologinę sandarą ir karstą. 1858-1886 m. darbuose aprašomas Lietuvos karstas.
Tarpukario laikotarpis (XX a. pirma pusė):M. TAMAŠAUSKAS. Pateikia duomenų apie Lietuvos karstą (1924 m.).Juozas DALINKEVIČIUS (1893 06 13 Pamūšyje, Ukmergės rj. – 1980 02 26 Vilniuje) – geologas, profesorius. Detalių Lietuvos geologinių tyrimų pradininkas. Tyrė uolienas karstiniame Lietuvos regione (1928 m.).Mykolas KAVECKIS (1889 06 02 Orenburge, Rusija – 1968 02 28 Kaune) – geologas ir geochemikas, profesorius. Hidrogeologinių ir hidrocheminių tyrimų Lietuvoje pradininkas. 1921-1930 m. laikotarpio tyrimų duomenis apibendrino ir 1931 m. išleido monografiją “Lietuvos geologiniai pagrindai ir remiantis gręžinių daviniais senesnių padarų geologinio žemėlapio sudarymas”, kurioje atsispindi ir š. Lietuvos karstas. 1936 m. tyrinėjo Likėnų apylinkių gipsus ir plačiau aprašė karstinius reiškinius Biržų-Pasvalio teritorijoje ir nurodė būdingas jų formas.
Sovietinis laikotarpis (XX a. antra pusė):M. GOMOLICKAS 1950 m. irR. RAJECKAS 1953 m. tyrinėjo š. Lietuvos karstinius reiškinius.Vytautas NARBUTAS (g. 1930 12 12 Ukmergėje) – geologijos dr. ir rašytojas. 1956-1962 m. Lietuvos MA Geologijos ir geografijos instituto jaunesnysis, vėliau vyresnysis mokslinis bendradarbis; nuo 1962 m. Geologijos instituto vyresnysis mokslinis bendradarbis, Mineralinių žaliavų sektoriaus vadovas, Litologijos ir naudingų iškasenų skyriaus vadovas, Litologijos ir geologinių procesų skyriaus vadovas (nuo 1992 m.). Daugelio mokslinių straipsnių, monografijų, 2 grožinės literatūros knygų ir 2 populiarių mokslo knygų autorius ir bendraautorius. Rimčiausias Lietuvos karsto tyrinėtojas (1953, 1957, 1958, 1979, 1981). Svarbiausios publikacijos karsto tema: “Karstiniai reiškiniai ir gipsų paieškų perspektyvos Biržų-Pasvalio rajone”, Lietuvos MA darbai, Vilnius, 1957 m.; knyga “Karstiniai reiškiniai Lietuvoje”, Vilnius, 1958 m. V. Narbutas, remdamasis 20 metų stebėjimais, teigia, “…jog karstinis procesas intensyvėja. Karstinės įgriovos atsiranda ten, kur karstinis procesas buvo stabilizavęsis <…> arba apskritai nebuvo žinomas. <…> Biržų ir Pasvalio rajonuose pastebėtas ryškus progresuojantis karstinių ir požeminių vandenų užteršimas”
Antanas BARISAS (g. 1933 m.) – hidrologas. 1972 m. atliko Tatulos hidrometrinius tyrimus ir požeminės upės vagos nerado.Antanas LEVICKAS – biologas. ‘Karvės duobės’ urvo ežere rado dyglių ir moliuskų.Erikas LAICONAS (g. 1950 05 21 Kaune) – keliautojas ir speleologas. Vadovavo ‘Karvės duobės’ urvo tyrinėjimams 1973-1978 m. laikotarpyje. 1973 05 18-21 pradėjo tyrinėti rajoną tarp Tatulos ir Apaščios. 1973 10 19-21 sudarė urvo topografinę nuotrauką ir nustatė jo morfometrinius rodiklius. 1978 04 15-16 patikrino prielaidą apie neva egzistuojančius požeminius kanalus, kuriais ‘Karvės duobės’ urvas galėtų susisiekti su kokiomis nors dar nežinomomis ertmėmis: akvalangistas Arkadijus SILANTJEVAS (Kaunas), saugomas Marko Skripko (Kaunas), nusileido į urvą ir pasinėrė į ežerą. Toks eksperimentas Lietuvoje buvo daromas pirmą kartą. A. Silantjevas ištyrė povandeninę ežero dalį ir jokių apčiuopiamų angų nerado. Gana statūs povandeninės dalies krantai vietomis sudaryti iš birių uolienų, kurios, galimas dalykas, dengia anksčiau buvusius požeminius kanalus. 1978 04 16 E. Laiconas atliko teriologinius tyrinėjimus ir aptiko 6 šikšnosparnių kaukoles, kurias 1994 m. identifikavo dr. Dainius Haroldas PAUŽA. 4 šių kaukolių buvo rudųjų ausylių (Plecotus auritus), viena – gana reto Lietuvoje šiaurinio šikšnio (Eptesicus nilssoni), o šeštoji kaukolė buvo Lietuvoje dar nerastos šikšnosparnių rūšies – ūsuotojo pelėausio (Myotis mystacinus Kuhl, 1819). Šios kaukolės išmatavimai (mm): kondilobazinis ilgis – 13,8, didžiausias kaukolės smegeninės dalies plotis – 7,4, tarporbitinis plotis – 3,8, skruostų plotis – 8,3, snukio plotis – 3,3. Taigi ši kaukolė yra pirmas įrodymas, kad ūsuotasis pelėausis gyvena ir Lietuvoje. “Karvės duobės” urvo tyrinėjimuose kartu taip pat dalyvavo: Alfredas ir Marijus Daukantai, Loreta Dzikaitė, Danius Kubilius, Danutė Maleckaitė, Vita Medišaitė, Vutautas Petkus, Jonas Sabaitis, Angelė Simukaitytė, vėliau Laiconienė.Kazimieras MONSTVILAS (g. 1934 03 01) – keliautojas ir alpinistas, orientacininkas ir geologas. Apie 1981-1984 (?) tyrinėjo karstinių ertmių aptikimo ir įgriuvų atsiradimo prognozavimo galimybes š. Lietuvos karstiniame regione.Bernardas PAUKŠTIS – keliautojas ir geologas. 9-e dešimtmetyje tyrinėjo “Karvės duobės” urvo hidrogeologinius ypatumus.Santrauka:1. Intensyviausias karstas yra Apaščios ir Tatulos tarpupyje.2. “Karvės duobės” urvas – vienintelis karstinis Lietuvos urvas.3. Teodoras Grotus (1785-1822) – š. Lietuvos karsto vandenų tyrimo pradininkas (1816-1818) aprašė vienintelį tuomet šalyje egzistavusį “Šventosios olos” urvą (1816).4. Vytautas Narbutas (g. 1930) – rimčiausias Lietuvos karsto tyrinėtojas (1953-1958) nuodugniai ištyrė karstinius reiškinius Biržų-Pasvalio regione.5. Erikas Laiconas (g. 1950) – ištyrė (1973-1978) ir aprašė “Karvės duobės” urvą:• 1973 m. sudarė urvo planą;• 1978 m. urve atrado naujos Lietuvoje keturioliktosios šikšnosparnių rūšies – ūsuotojo pelėausio (Myotis mystacinus) kaukolę;• 1978 m. organizavo povandeninius urvo tyrimus, kurių metu A. Silantjevas pirmą kartą Lietuvos speleologijos istorijoje su akvalangu pasinėrė urve.
II dalis
1978-2003
1. LAICONAS IR URVAI
“Mėgstu būti vienas po žeme. Ilgiausiai urve esu išbuvęs 24 paras. Mane išties žavi pasaulyje atliekami vienatvės eksperimentai. Jei atsirastų suinteresuota mokslinė organizacija, mielai sutikčiau atlikti tokį eksperimentą.”
Pirmoji pažintis su speleologija įvyko jaunystėje, perskaičius N. Kasterė knygą “Dešimt metų po žeme”. Po kelių metų, 1967 08 08 pirmą kartą patekau požemin Odesos katakombose (Ukraina). Tačiau tik 1971 05 03 pirmą kartą prasiskverbiau į tikrą karstinį urvą ‘Krasnaja peščera’ (Krymas, Ukraina). Po to ir įvyko esminis lūžis, nukreipęs mano mintis į požemius. Taigi 1973 02 16 aš jau pirmosios speleo ekspedicijos vadovas Krymo urvuose.
Speleologinį išsilavinimą gavau 1978-1981 m. Rusijoje, t.t. 3 kartus baigiau speleologijos instruktorių seminarus: 1979 m. – Sočiuose, 1981 m. – Leningrade, o 1984 m. – Karlukove (Bulgarija). 1983 12 23 man buvo suteiktas SSRS speleo vyr. instruktoriaus vardas.
11 metų dirbau pedagoginį darbą speleologų tarpe. 1978-1988 m. laikotarpyje buvau 6 mokomųjų seminarų vadovas, o 1982-1985 m. trijuose SSRS speleo instruktorių parengimo seminaruose dirbau mokymo dalies vedėju ir kartu instruktoriumi. Per šį laikotarpį su kolegomis iš Rusijos ir Kazachstano kūrėme naują sovietinę speleologų mokymo metodiką; tuo pačiu diegiau ją ir Lietuvoje. Svarbiausias mano pasiekimas šiame veiklos bare – 1985 m. sąjunginio AIP (Aukštojo instruktorių parengimo) speleo seminaro mokymo dalies vedėjo pareigos.
Jei mano pedagoginės veiklos tikslas buvo speleologų ‘kiekio ir kokybės’ gausinimas, tai visa savo organizacine veikla (1977-1996) siekiau sukurti tinkamą struktūrą, kuo platesnį kolektyvų tinklą ir visa tai integruoti į Lietuvos ir sovietinę keliautojų sistemą. Deja, tam tikrą pasipriešinimą mano siekiams patyriau ne tik profesinių sąjungų sistemoje (vienintelėje struktūroje, kur mes galėjome teisėtai funkcionuoti), bet, kas keisčiausia, ir tarpe mūsų bendraminčių. Nemaža dalis speleologų taip ir liko “speleo turistiniame lygyje”, nesupratę, o gal ir kitų suklaidinti, kam reikia kurti kokias tai koordinuojančias komisijas, jei ir taip gali tarytum nekliudomai keliauti beveik kur tinkamas (suprantama tik SSRS ribose). Nuo pat pradžios aš neabejojau, kad būtina kuo greičiau sukurti Lietuvos speleologų federaciją, tačiau tik 1990 m. buvo įkurta mūsų nepriklausoma organizacija, bet deja labai nevykusiu pavadinimu (turiu omeny žodį ‘sporto’). Gal ir gerai, kad ji pati savaime nustojo egzistavusi 1996 m. rudenį, kai niekas nesugebėjo jos perregistruoti. Neabejoju, kad ateityje mūsų organizacinė struktūra bus vėl atstatyta, tik šįkart tikiuosi nauju ir visaapimančiu pavadinimu “Lietuvos speleologijos draugija”.
Atstovavimas Lietuvai ir jos speleologams konferencijose ir kongresuose (1983-1997) buvo labai svarbus ir garbingas užsiėmimas. Smagu, kad mano inicijuotos Pabaltijo miestų konferencijos sėkmingai vyko ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje bei Estijoje. Tačiau patys reikšmingiausi mano gyvenime buvo:1986-1990 m. narystė SSRS Centrinėje speleo komisijoje ir nuo 1993 m. – atstovavimas Lietuvai Tarptautinėje speleologijos sąjungoje (UIS).
Man, kaip ir visiems speleologams, pati įspūdingiausia veiklos sritis yra ekspedicijos (1973-1995). Iš daugiau nei 140 kelionių 38 Europos ir Azijos šalyse (1965-2002) aš tik 16 išskiriu kaip tikras mokslines-sportines ekspedicijas (beveik visoms man teko vadovauti). Pačios reikšmingiausios buvo:• 1981 m. – VIII ekspedicija – Uzbekistanas, Kijevskajos praraja (biospeleologiniai tyrimai ir Lietuvos gylio urvuose rekordo gerinimas);• 1983 m. – IX ekspedicija – Gruzija, Sniego urvynas (taikomosios speleologijos tyrimai ir Lietuvos gylio urvuose rekordo gerinimas);• 1984 m. – XI ekspedicija – Gruzija, Napros praraja (unikalūs techninės speleologijos eksperimentai);• 1986 m. – XII ekspedicija – Tadžikistanas, Chodža Muminas (geospeleologiniai tyrinėjimai).Na, o pats netikėčiausias nutikimas – naujos šikšnosparnių rūšies (Myotis mystacinus) atstovo kaukolės atradimas 1978 m., o pats maloniausias faktas tai, kad pagaliau 2001 m. buvo pagerintas visą laiką iki tol man priklausęs Lietuvos gylio urvuose rekordas (-1320 m).
Palaipsniui pereidamas nuo aktyvios požeminės veiklos prie pasyvaus kabinetinio darbo, aš 1988 m. įkūriau privatų Speleo-Info-Centrą, kurio paskirtis puikiai atsispindi pavadinime. Jame esu sukaupęs didžiausią Lietuvoje speleologijos fondą, apimantį literatūrą (knygos, periodika, įvairios publikacijos, rankraščiai,…), speleo istorinius dokumentus, topografinę medžiagą, korespondenciją, fototeką, audioteką, vaizduojamąjį meną (atvirutės, pašto ženklai, ženkliukai, emblemos, plakatai,…), mineralus ir kita…Mano tikslas yra kaupti ir teikti speleologinę informaciją. Svarbiausias projektas – tinkamas speleologijos pateikimas “VISUOTINĖJE LIETUVIŲ ENCIKLOPEDIJOJE” (2001-2008).
Reikšmingos Eriko Laicono gyvenimo ir veiklos datos:
1950 05 21 -gimė Kaune tarnautojų Mirgos ir Eriko Laiconų šeimoje;1968-1973 -studijavo Kauno politechnikos institute;1973 -I ekspedicija (Krymo urvai Ukrainoje); -II ekspedicija (Podolės urvai Ukrainoje); -santuoka su Angele Simukaityte (g. 1954 m.);1973-1975 -karo tarnyba sovietų armijoje (Rusijos Užpoliarė);1974 -gimė duktė Erika;1977 -inicijavo Kauno speleo sekcijos “Omega” įkūrimą ir buvo jos pirmininku (1977-1981, 1983-1984);1978 -gimė duktė Imandra; -IV ekspedicija (Archangelsko srities urvai Rusijoje);1980 -inicijavo Kauno miesto speleo komisijos įkūrimą ir buvo jos pirmininku (1980-1981, 1983-1985);1980 -VII ekspedicija (Uralo urvai Rusijoje);1981 -VIII ekspedicija (Gisaro Alajaus karstas Uzbekistane, nusileidimas į giliausią Azijos žemyne Kijevskajos prarają, -990 m);1983 -IX ekspedicija (Kaukazo karstas Gruzijoje, nusileidimas į antrą tarp giliausių pasaulyje Sniego urvyną, -1320 m); -suteiktas SSRS vyr. speleo instruktoriaus vardas;1984 -inicijavo Kauno speleo klubo įkūrimą ir buvo jo pirmininku iki 1985; -stažavo Bulgarijos speleologijos federacijoje; -XI ekspedicija (Kaukazo karstas Gruzijoje, Napros praraja);1985 -inicijavo Lietuvos respublikinės speleo komisijos įkūrimą ir buvo jos pirmininku iki 1990 m.; -Zabludšich-Ručeinajos urvyno traversas Kaukaze (Rusija);1986-1990 -SSRS centrinės speleo komisijos narys Maskvoje (atstovas Lietuvai, Latvijai ir Estijai);1986 -XII ekspedicija (Pamyro urvai Tadžikijoje ir Kirgizijoje);1988 -įkūrė “Speleo-Info-Centrą”; -XIII ekspedicija (Sudetų ir Tatrų urvai Lenkijoje);-dalyvavo III tarptautiniame speleologų-esperantininkų suvažiavime Liptovo Mikulaše (Slovakija); -lankėsi Moravijos karste Čekijoje;1989 -lankėsi Sichote Alinio urvuose Rusijoje; -dalyvavo X UIS kongrese Budapešte (Vengrija);-dalyvavo IV tarptautiniame speleologų-esperantininkų suvažiavime Kapošvare (Vengrija);1990-1992 -Lietuvos speleo sporto asociacijos prezidiumo narys;1990 -darbo vizitas į Prancūzijos speleologijos federaciją Paryžiuje; -lankėsi Ardėnų urvuose Belgijoje;1991 -XIV ekspedicija (Chodža Muminas Tadžikijoje); -santuoka su Edita Sakavičiūte (g. 1966 m.);-dalyvavo LXXVI pasauliniame esperantininkų kongrese Bergene (Norvegija); -gimė duktė Augė;-persikėlė gyventi iš Kauno į viensėdį Išlestakiuose (Seredžiaus sen., Jurbarko rj.);1992-1996 -Lietuvos speleo sporto asociacijos generalinis sekretorius;1993 -gimė sūnus Benas;-išrinktas nuolatiniu Lietuvos atstovu prie Tarptautinės speleologijos sąjungos UIS);-dalyvavo XI UIS kongrese Pekine (Kinija), inicijavo Lietuvos priėmimą į UIS, lankėsi Taichangšanio urvuose Kinijoje;1994 -priėmė į šeimą globotinį Deividą (g. 1993 m.);1995 -XVI ekspedicija (Apusenų urvai Rumunijoje); -dalyvavo I Rumunijos speleologų kongrese Šunkujuše;1997 -dalyvavo XII UIS kongrese La Šo de Fone (Šveicarija);-dalyvavo I tarptautiniame urvų archeologijos ir paleontologijos simpoziume La Šo de Fone (Šveicarija); -lankėsi Alpių urvuose Šveicarijoje ir Austrijoje;1998 -lankėsi Karsto urvuose Slovėnijoje;1999 -gimė sūnus Lukas; -lankėsi Monako kunigaikštystės urvuose; -lankėsi Kroatijos karste;2000 -tapo žemės ir miško savininku; -priėmė į šeimą globotinę Katriną (g. 1999 m.);2001 -lankėsi Pirėnų urvuose Prancūzijoje; -įstojo į ‘Miško savininkų asociaciją’;2002 -vadovavo pirmajai grupei iš Lietuvos lankantis Vezero slėnio paleolito meno urvuose (Prancūzija); -lankėsi Biševo salos Žydrajame urve (Kroatija);2003 -tapo viensėdžio Burbiškiuose bendrasavininkiu; -įsiregistravo 37 ha ūkio (kodas 6037327) ūkininku.
ΩΩΩ
Kembridžio (Didžioji Britanija) Tarptautinio biografijų centro leidinyje “2000 įžymių XXI amžiaus intelektualų” I leidime (2002) ir II leidime (2003) rašoma:“LAICONAS Erikas, b. 21 May 1950, Kaunas, Lithuania. Speleologist. m. Edita, 2 sons, 3 daughters. Education: Kaunas University of Technology, Lithuania, 1968-73; Sochi, 1979, Leningrad Speleological Seminars, Russia, 1981; Sofia Speleological Seminar, Bulgaria, 1984. Appointments: President, Kaunas Speleological Society, 1977-85; President, Lithuanian Speleological Council, 1985-90; Manager, Speleo-Info-Centre, Expert of Speleology, 1998-. Publications include: Numerous articles in professional journals. Honours: Chief Instructor of Speleology of Lithuania. Memberships: Permanent representative of the Lithuanian Speleological Association by the International Union of Speleology, UIS. Address: Išlestakiai, Seredžiaus paštas, LT 4435 Jurbarko raj., Lithuania.”
2. KOLEKTYVAI IR LYDERIAI
1973 ir 1976 m. vykusios Kauno speleologų ekspedicijos į Ukrainą atskleidė mūsų menką pasiruošimą bent kiek sudėtingesnėms situacijoms. Atsirado du konkretūs poreikiai: mokslinio-teorinio ir sportinio-praktinio parengimo. Pasidarė visiškai aišku, kad be išorinės pagalbos šiuos uždavinius mes spręsime pakankamai lėtai. Todėl aš nutariau kreiptis į patį centrą.1977 04 20-21 aš su Angele Laiconiene gyvenau Maskvoje pas Valerijų Furmaną namuose, tuometinį Maskvos speleo sekcijos pirmininką (Vladimiro Iliuchino, SSRS Centrinės speleo komisijos pirmininko, deja tuo metu Maskvoje nebuvo). Namo išvykome tik tada, kai jis po atkaklaus priešinimosi pagaliau prižadėjo suteikti mums pagalbą, išskirdamas sekančiais metais keletą vietų Maskvos speleologų parengimo stovykloje, su sąlyga, kad mes Lietuvoje oficialiai įkurtume speleo kolektyvą ir pravestume pirminius apmokymus.
Kauno speleo sekcija “Omega” (1977-1984).1977 12 09 Kaune Juodkrantės g. Nr. 46, kur tuomet aš gyvenau, įvyko pirmasis oficialus 11 speleologų susirinkimas, pirmininkaujamas Vytauto Petkaus. Nutarėme įkurti Kauno Tvirtinimo detalių gamyklos (TDG) speleo sekciją . Sekcijos pirmininku išrinktas Erikas Laiconas. Taip pat buvo nutarta 1978 m. organizuoti PPM-78 (Priešstovyklinio paruošimo mokykla), kurios viršininku buvo paskirtas Erikas Laiconas, o viršininko pavaduotoju mokymo reikalams – Vytautas Petkus. Pritarus TDG profsąjungos vietos komiteto pirmininkui J. Gutauskui, po 4 dienų sekcija buvo įregistruota Lietuvos Respublikinėje turizmo ir ekskursijų taryboje (LRTET).1978 01 02 SSRS Centrinės turizmo ir ekskursijų tarybos (CTET) Centrinė speleo komisija patvirtino mūsų PPM, o 02 23 Maskvoje pakartotinai aplankiau V. Furmaną. Daugiau jokių reikalų su TDG mes neturėjome, nes ji tebuvo reikalinga tik pirminiam sekcijos įregistravimui; kita vertus sekcija buvo atvira visiems Kauno speleologams, iš kurių tik aš vienas tuo metu dirbau TDG.Nuo 1979 01 27 sekcijai ėmė vadovauti biuras ir jo renkamas pirmininkas.1979 06 15 sekcija pasivadino “Kauno speleo sekcija ’Omega’” ir kažkaip savaime ir natūraliai ėmė atstovauti Lietuvai. Tų pačių metų pabaigoje buvo sukurti gana išsamūs pirmieji sekcijos įstatai, patvirtinti 1979 12 03, kuriuose sakoma:“1.§1. Kauno speleologijos sekcija “Omega” yra laisvanoriška visuomeninė sportinė-mokslinė organizacija, įkurta 1977 metais gruodžio mėn. 9 d., kurios nariai, remdamiesi naujausiais karstotyros mokslo, visų rūšių sportinio turizmo ir alpinizmo pasiekimais, užsiiminėja bet kokios kilmės požeminių ertmių tyrinėjimu – speleologija.”1979 TDG ir Kauno gamybiniame susivienijime “Žemės ūkio technika” (ŽŪT) susikūrė “Omegos” filialai – speleo grupės. 1979 12 02 TDG speleo grupės pirmininku patvirtintas Viktoras Lankas, o nuo 1981 01 20 – Angelė Laiconienė; ŽŪT speleo grupės pirmininku – Nikolajus Voronojus. Vėliau, 1981 01 04 susikūrė KPI (Kauno politechnikos institutas) speleo grupė (pirmininkas Raimondas Daniūnas). Šios grupės buvo trumpalaikės, nes ŽŪT speleo grupė nežymiai, bet greitai tapo ŽŪT speleo sekcija “Kentaurai”, o KPI speleo grupė – speleo sekcija “Akva-speleo”.Kauno speleo sekcijos ‘Omega’ biuro sudėtys:1978 – Erikas Laiconas (pirmininkas), biuras nerinktas;1979 – Erikas Laiconas (pirmininkas), Ričardas Jakubonis, Vyrmantas Radzevičius;1980 – Erikas Laiconas (pirmininkas), Ričardas Jakubonis (pavaduotojas), Stefanija Chreptavičienė, Vytautas Gudaitis, Vyrmantas Radzevičius;1981 – Erikas Laiconas (pirmininkas), Ona Pilvelytė, Gražina Radzevičienė, Vyrmantas Radzevičius, Nikolajus Voronojus;1982 – Valerijus Matrochinas (pirmininkas), Violeta Pratkevičiūtė (pavaduotoja), Dalia Gudaitytė, Laimutis Laiconas, Šarūnas Tamašauskas;1983 – Valerijus Matrochinas (pirmininkas), Angelė Laiconienė (pavaduotoja), Dalia Gudaitytė, Artūras Jankauskas, Nikolajus Voronojus;1984 – Erikas Laiconas (pirmininkas).Be čia paminėtų lyderių ir aktyvo sekcijos veikloje taip pat dalyvavo: Regina Achmetšina, Vasilis Achmetšinas, Izolda Aikinaitė, L. Bogušas, Živilė Chreptavičiūtė, Daiva Černiauskaitė, Nijolė Česnaitė, Raimondas Daniūnas, Sigutė Domininkaitytė, vėliau Daniūnienė, Artūras Grendelis, Nerijus Grigalavičius, Dana Grigonytė, Kristina Gudaitienė, Gediminas Gudaitis, Rūta Jakubonienė, Aldona-Zita Juknevičiūtė, Vytautas Juodis, Laima Kairiukštytė, Igoris Kulkovas, Marytė Mikalainytė, Olga Minčenko, O. Puraitė, Jūratė Roškovaitė, vėliau Sikorskienė, Antanas Sadeckas, Nijolė Sakalauskaitė, Kastytis Sikorskis, Rimantas Stančikas, Vytautas Stravinskas, Vidmantas Sungaila, Irena Šalkauskaitė, Stasys Šuminskas, Laima Tamašauskaitė, Jonas Varkalis, Romanas Zamkevičius, Aldona Žemaitytė.1984 11 26 įsiliejusi į Kauno speleo klubą (persitvarkiusi į klubą), sekcija ‘Omega’ nustojo egzistavusi.
KPI speleo sekcija (1978-1980).Šios neoficialios sekcijos atsiradimas Kaune buvo visiškai beprasmiškas ir silpninantis visą speleologinį judėjimą pačiose jo ištakose, nes sutrukdė kai kuriems gabiems urvų tyrinėtojams įsilieti į pagrindinį srautą, sparčiau kelti savo kvalifikaciją, o sekcijos įkūrėjo ir pirmininko Jono Sabaičio asmeninės ambicijos ir veiksmai neskatino dviejų vienintelių speleo kolektyvų tarpusavio bendradarbiavimo. Todėl ilgainiui sekcija natūraliai išnyko. Tai taip pat sąlygojo ir sekcijos narių, baigusių mokslą, išvykimas į kitus miestus. Sekcijos biuro sudėtis:1980 – Jonas Sabaitis (pirmininkas), D. Banaitytė, A. Lazauskas, A. Mikalauskas, E. Mulokas, P. Sabonis, V. Urbaitis; 15 narių. Sekcija nustojo egzistuoti, kai J. Sabaitis persikėlė gyventi į Jonavą.
ŽŪT speleo sekcija “Kentaurai” (1981-1984 ).Žemės ūkio technikos susivienijime “Lietžemūktechnika” 1979 m. įkurtas Kauno miesto speleo sekcijos “Omega” filialas-speleo grupė savo neformalaus ir vienintelio lyderio Ričardo Jakubonio dėka ilgainiui peraugo į savarankišką kolektyvą ir 1981 m. pasivadino “ŽŪT speleo sekcija “Kentaurai”. Nuolatinis sekcijos pirmininkas R. Jakubonis, pasižymintis ryškiomis lyderio ir potencialaus vadovo savybėmis, nesugebėjo ir nenorėjo susitaikyti su antraeiliu vaidmeniu “Omegos” kolektyve, kuris lyderių niekada nestokojo, todėl pasirinko nevaržomą veiklą “savo” kolektyve. Deja “Kentaurų” nariais beveik išimtinai buvo tik “Susivienijimo” darbuotojai, o kolektyvas ten buvo pernelyg “darbininkiškas”. Tai neabejotinai sąlygojo sekcijos neilgaamžiškumą. Visa veikla rėmėsi tik pirmininko autoritetu ir jo aktyvumo laipsniu. Vienok “Kentaurai” suvaidino labai didelį vaidmenį plėtojant speleologiją Lietuvoje. Sekcijos biuro nariais yra buvę R. Bačiulis, D. Karlonaitė, O. Pilvelytė, vėliau Randienė, V. Povilaitienė, S. Šuminskas, N. Voronojus.
KPI “Akva-speleo” sekcija (1982-1990-…).Kauno politechnikos institute 1981 01 04 R. Daniūno, V. Gudaičio ir A. Jankausko įkurtas Kauno miesto speleo sekcijos “Omega” filialas – “KPI speleo grupė” 1982 m. V. Gudaičio iniciatyva buvo pertvarkyta į savarankišką “Akva-speleo” sekciją KPI sportinio techninio klubo “Politechnika” rėmuose. Tokiu būdu dėka nuolatinio sekcijos pirmininko Vytauto Gudaičio Lietuvoje atsirado nauja speleologinių tyrinėjimų kryptis – povandeninė speleologija. Kadrų politika sekcijoje buvo vykdoma protingai, stengiantis pritraukti kitų kolektyvų veikliausius narius. Taip Lietuvos speleologijoje Kaune atsirado rimta vidaus konkurencija, paskatinusi tarpusavio lenktyniavimą. Kita vertus speleologams atsirado puiki galimybė rinktis sau priimtinesnį lyderį, kolektyvą ar veiklos pobūdį. Sekcijos tarybos nariais yra buvę I. Aikinaitė, vėliau Kasparavičienė, P. Bložis, S. Chreptavičienė, R. Jakubonis, A. Jankauskas, V. Matrochinas.Atkūrus nepriklausomybę, V. Gudaičiui pavyko privatizuoti tam tikrą kilnojamą ir nekilnojamą turtą, susijusį su KPI sporto klubu, ir toje bazėje vietoj “Akva-speleo” sekcijos 1991 m. įkurti Kauno speleopovandeninio sporto klubą “Gelmės”, kuriam ir toliau jis pats vadovauja.
Kauno speleo komisija (1979-1984-1990).Speleologų sekcijų kūrimosi laikotarpiu turizmo sistemoje į mus buvo žiūrima labai skeptiškai, o bet koks žingsnis į šių sekcijų vienijimąsi aukštesniame lygmenyje buvo sutinkamas labai priešiškai, ypač iš tuometinės Lietuvos respublikinės turizmo ir ekskursijų tarybos vadovybės pusės. Todėl man buvo akivaizdu, kad tik miestų ir respublikos lygio speleo komisijų įkūrimas galėjo sustiprinti mūsų padėtį turizmo struktūrose ir atverti galimybę pasinaudoti valstybės finansavimu. Gaila tik, kad šios mano pastangos nevisada susilaukdavo ir bendraminčių pritarimo. Kai kam tai atrodė kaip bereikalingos mano asmeninės ambicijos. Tačiau tolesnė speleologijos plėtra Lietuvoje, kaip ir aplinkinėje erdvėje, turėjo vienintelį įmanomą kelią. Mes juo ir nuėjome, beje pirmieji tarp savo Pabaltijo kaimynų. Kauno turistų klubo direktoriui pritariant, 1979 12 18 Kaune įvyko pirmoji steigiamoji konferencija, kurios metu buvo įkurta “Kauno speleo komisija”, kurios tikslas buvo vienyti ne tik Kauno kolektyvų, bet ir kitų miestų bei pavienius speleologus; taip pat atstovauti juos, kol bus įkurta respublikinė komisija. Kauno miesto speleo komisijos sudėtys:1980-1981 – Erikas Laiconas (pirmininkas; ‘Omega’), Ričardas Jakubonis (pavaduotojas; ‘Omega’, vėliau ‘Kentaurai’), Vytautas Gudaitis (‘Omega’), Angelė Laiconienė (‘Omega’), Gražina Radzevičienė (‘Omega’), Vyrmantas Radzevičius (‘Omega’), Jonas Sabaitis (Jonava), Povilas Sabonis (Kaunas), Nikolajus Voronojus (‘Omega’);1982-1983 – Vytautas Gudaitis (pirmininkas; ‘Omega’), Erikas Laiconas (pavaduotojas; “Omega’), Arvydas Beleška (ats. sekretorius; Kauno turistų klubas), Ričardas Jakubonis (‘Kentaurai’), Artūras Jankauskas (‘Omega’), Dana Karlonaitė (‘Kentaurai’), Vyrmantas Radzevičius (‘Omega’), Nikolajus Voronojus (‘Omega’);1984 – Erikas Laiconas (pirmininkas), Vytautas Gudaitis, Ričardas Jakubonis.Visą šį laikotarpį Kauno miesto speleo komisija vadovavo visų Lietuvos speleologų veiklai, organizavo varžybas Lietuvoje, formavo Lietuvos rinktinę, rūpinosi kadrų rengimu, nuo 1981 m. formavo Lietuvos RMKK speleo pakomisijį. Tai atliko svarbų vaidmenį plėtojant speleologiją kituose miestuose, o įsikūrus juose naujoms sekcijoms, sudarė prielaidas respublikinės komisijos įkūrimui. Kita vertus kauniečiai “išaugo” iš turizmo sistemai tuomet gal ir priimtinos “beveidžių ir beturčių” sekcijų struktūros. Būtina buvo įkurti (nors ir ne visai oficialiai) pirmąjį speleologų klubą. Tam, kad būtų galima saugiai manipuliuoti ties oficialumo riba, buvo nutarta miesto komisijos ir miesto klubo vadovybę sutapatinti. Tuo būdu buvo Kauno miesto speleo komisija faktiškai nustojo egzistavusi, tačiau, esant reikalui, “popieriuje” ji vis pasirodydavo maždaug iki 1988 m. pabaigos.
Kauno speleo klubas [KSK] (1984-1990-…).1984 04 09 Kaune, pagrindinių Kauno speleo sekcijų pirmininkų Eriko Laicono, Ričardo Jakubonio ir Vytauto Gudaičio susitarimu, III–e Kauno speleo konferencijoje buvo įkurtas Kauno speleo klubas, kurio įstatuose rašoma: “§1. KAUNO SPELEO KLUBAS (KSK), įkurtas 1984 m. balandžio 9 d. Kauno miesto speleo komisijos, speleo sekcijų “OMEGA”, “KENTAURAI” ir “AKVA-SPELEO” bazėje, yra svarbiausia vadovaujanti-koordinuojanti miesto speleologų bei speleo turistų organizacija ir Kauno metodinis speleo centras.§2. Klubui vadovauja pirmininkas, renkamas dvejiems metams, ir taryba, kurią sudaro visų veikiančių Kauno speleo sekcijų ir grupių pirmininkai.”1984 11 26 į Kauno speleo klubą su visais žmogiškaisiais resursais ir turtu įsiliejo sekcija ‘Omega’. Kauno turistų klubo direktoriaus Antano Zakarkos pastangų dėka Kauno speleo klubas perpus su Jaunimo turistų klubu “Sakalas” gavo naudotis patalpas Maironio gatvėje. Ant namo sienos atsirado klubo iškaba. 1985 m. klubas persitvarko pagal naujus poreikius, keičiami Įstatai, kurie dabar sako:“1§1. Kauno speleo klubas, įkurtas 1984 m. balandžio 9 d. prie Kauno turistų klubo, yra laisvanoriška visuomeninė organizacija, užsiiminėjanti bet kokios kilmės požeminių ertmių tyrinėjimu, jų sportiniais šturmais ir koordinuojanti miesto speleologų ir speleo turistų veiklą.4.§2. Ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas renka klubo pirmininką dvejiems metams; tvirtina pirmininko pasiūlytą klubo tarybos sudėtį vieneriems metams.”Kauno speleo klubo tarybos (kartu ir Kauno speleo komisijos) sudėtys:1984 – Erikas Laiconas (pirmininkas), Vytautas Gudaitis, Ričardas Jakubonis;1985 – Erikas Laiconas (pirmininkas), Raimondas Daniūnas (ats. sekretorius), Laimutis Laiconas, Kastytis Sikorskis, Vytautas Stravinskas, Irena Šalkauskaitė; 21→47→17 klubo narių; 1986 – Raimondas Daniūnas (pirmininkas), Vytautas Stravinskas (pavaduotojas), Laimutis Laiconas, Kastytis Sikorskis, Irena Šalkauskaitė;1987-1990 – Raimondas Daniūnas (pirmininkas).1990 m. Kauno miesto speleo komisija nustoja egzistavusi, nes speleologinis judėjimas atsiskiria nuo turizmo. Nuo 1990 – Kauno speleo klubo pirmininkas Raimondas Daniūnas.
Vilniaus speleo sekcija “Venta” (1982-1990-…).1982 04 07 Vilniuje Sigutės Domininkaitytės, vėliau Daniūnienės, iniciatyva prie “Mokslinio tyrimo instituto “Venta” su gamykla” įkurta pirmoji sostinėje speleo sekcija “Venta”, kuri netrukus tapo miesto speleologų centru.Vilniaus speleo sekcijos “Venta” biuro sudėtys:1982-1983 – Sigutė Domininkaitytė, vėliau Daniūnienė (pirmininkė), Violeta Mališauskaitė (pavaduotoja), ? Ražanskas; 7→10→31 narių;1984 – Violeta Mališauskaitė (pirmininkė), Rima Jurgelevičiūtė (pavaduotoja), Vilmantas Vaškelis; 42 nariai;1985 – Vilmantas Vaškelis (pirmininkas), Rima Jurgelevičiūtė (pavaduotoja), Aleksiejus Karpovas, Virgilijus Stoškus, Rita Vareikaitė; 15→50 narių;1986 – Virgilijus Stoškus (pirmininkas), Aleksiejus Karpovas (pavaduotojas), Janina Čiuraitė;1987 –1988 ;
Vilniuas miesto speleo komisija (1986-1990).1986 01 16 speleo sekcijos “Venta” aktyvo pagrindu buvo įkurta Vilniaus miesto speleo komisija, tokių sudėčių:1986-1987 – Rima Jurgelevičiūtė (pirmininkė), Kazys Janušis, Vidas Krakauskas, Arūnas Maršalka, Audra Pivoriūnaitė, Virgilijus Stoškus (visi “Venta”) Rita Vingilytė (Vilniaus turistų klubas);1988-1990 – Gintautas Švedas (pirmininkas; “Venta”).
VISI speleo grupė (1987-1988). Buvęs panevėžietis Geistis Mickus, mokydamasis Vilniaus inžinerinės statybos institute, subūrė jame speleo grupę, veikusią neilgai ir neproduktyviai, su miesto kolegomis bendrauti nesistengė.
Panevėžio speleo sekcija “Donaldai” (1982-1990-…).1982 10 19 Kęstučio Tamošaičio iniciatyva Panevėžyje buvo įkurta pirmoji mieste speleo sekcija “Donaldai”; 12 narių. Nuo pat pradžių sekcija palaikė glaudžius ryšius su kauniečiais ir visada aktyviai dalyvaudavo kitų miestų ir bendruose renginiuose. Ypač veikla suaktyvėjo ir išsiplėtė, vadovaujant Romui Valaičiui.Panevėžio speleo sekcijos tarybos sudėtys:1983 – Kęstutis Tamošaitis (pirmininkas), Jolita Balaišytė, Jolita Gurklytė, Kęstutis Raupys, Olegas Tichonovas; 20 narių;1984 – Kęstutis Tamošaitis (pirmininkas), Arūnas Liogė (pavaduotojas), Danutė Elmentaitė, Edita Sabaitė, Romas Valaitis; 16 narių;1985 – Romas Valaitis (pirmininkas), Arūnas Liogė (pavaduotojas), Jolita Jakucevičiūtė, Arūnas Krisiūnas, Sigitas Zakšauskas; 34→14 narių.
Panevėžio miesto speleo komisija (1985-1990).1985 metų pavasarį įsteigus Lietuvos respublikinę speleo komisiją, atsirado galimybė įkurti miestų speleo komisijas Panevėžyje ir Vilniuje. 1985 12 11, dalyvaujant Panevėžio turistų klubui, buvo įkurta Panevėžio speleo komisija, kurios pirmininku tapo Romas Valaitis. Priešingai negu Kaune ir Vilniuje, kur miestų komisijų paskirtis buvo koordinuoti kelių kolektyvų ir pavienių speleologų veiklą, Panevėžyje niekada nebuvo jokio tokios komisijos poreikio, nes mieste visada buvo tik vienas speleologų kolektyvas. Ji buvo įkurta tik tam, kad sureikšminti speleologų veiklą “aukščiau stovinčių” turizmo organizacijų akyse, ir tuo palengvinti plėtrą mieste. Nuo šio momento “Donaldų” sekcijos taryba kartu buvo ir miesto speleo komisija, kurių sudėtys toliau tikios:
1986-1987 – Romas Valaitis (pirmininkas), Rimas Cicėnas (pavaduotojas), Raimonda Mikučionytė (Panevėžio turistų klubas), Olegas Tichonovas, Sigitas Zakšauskas; 15 narių;1988-1990 – Romas Valaitis (pirmininkas), Rimas Cicėnas (pavaduotojas), A. Cicėnienė, Darius Simanavičius, Olegas Tichonovas;Nuolatos vyko speleologų kadrų “nutekėjimas” į kitus miestus: 1984 m. Kęstutis Tamošaitis persikėlė dirbti į Kauną, 1983 m. Geistis Mickus išvyko mokytis į Vilnių, 1985 m. Arūnas Liogė grįžo gyventi į Anykščius. Ten jie pagal galimybes vystė tam tikrą speleo veiklą, nors stulbinančių rezultatų nepasiekė. Tuo tarpu Panevėžio speleo sekcija ilgainiui tapo Speleo klubu “Kristalas”, vadovaujamu Dariaus Simanavičiaus.Darius Simanavičius taip pat yra “Aukštuminių statybų technologijos” įmonės direktorius. Įmonėje sutelkti pagrindiniai žmogiškieji speleologų resursai ir sukaupta šiuolaikinės speleologinės ir aukštuminės įrangos bazė, leidžianti taip pat realizuoti tam tikrus speleologinius projektus.
Anykščių speleo sekcija “Nykštukas” (1985-1990-…).Grįžęs gyventi į Anykščius mokytojas Arūnas Liogė 1985 m. subūrė moksleivių speleo sekciją “Nykštukas”, kuri aktyviai keliavo, dalyvaudavo Lietuvos speleologų varžybose. Nuolatinis pirmininkas – Arūnas Liogė. 1987 m sekcijoje buvo 42 nariai; sekcijos tarybos sudėtis;1988 – Arūnas Liogė (pirmininkas), Raimondas Kalinovas (pavaduotojas), Daiva Augustinaitė, Evaldas Bagdonas, Rasa Bieliauskaitė, Ina Romanova, Saulius Serbentavičius, Vytautas Žiukas.
Lietuvos RMKK speleo pakomisijis (1981-1990).1981-1985 – Erikas Laiconas (pirmininkas), Ričardas Jakubonis, Angelė Laiconienė, Vyrmantas Radzevičius (be parašo teisės), Jonas Sabaitis (be parašo teisės);1986-1987 – Vytautas Stravinskas (pirmininkas), Erikas Laiconas (pavaduotojas), Raimondas Daniūnas, Sigutė Daniūnienė, Angelė Laiconienė, Vyrmantas Radzevičius, (visi iš Kauno);1988-1889 – Vytautas Stravinskas (pirmininkas; Kaunas), Raimondas Daniūnas (pavaduotojas; Kaunas), Igoris Čalovas (Kaunas), Rima Jurgelevičiūtė (Vilnius), Arūnas Liogė (Anykščiai), Kastytis Sikorskis (Kaunas), Romas Valaitis (Panevėžys).
Lietuvos respublikinė speleo komisija [Lietuvos RSK] (1985-1990).Tik tada, kai speleologija Lietuvoje išplito už vieno miesto (Kauno) ribų, t.y. atsirado ir Vilniuje bei Panevėžyje, pavyko įtikinti Lietuvos turizmo federaciją, kad būtinas respublikinis organas, koordinuosiantis speleologų tarpusavio veiklą, įtrauksiantis ir pavienius urvų lankytojus į organizuotą judėjimą, tuo užtikrindamas speleologinės veiklos saugumą ir skatindamas speleologijos plėtrą Lietuvoje. Įkurti visus Lietuvos urvų tyrinėtojus apimančią organizaciją mes galėjome ir anksčiau, t.y. jau 1983 m., tačiau norėjosi ją įregistruoti oficialiai. Tik toks kelias žadėjo perspektyviausią plėtros variantą tarptautiniu mastu . Kaip ir kuriant Kauno miesto speleo komisiją, šiuo klausimu taip pat egzistavo opozicija bendraminčių tarpe. Daugiau paramos, kuriant respublikinę komisiją, mes, iniciatoriai kauniečiai, sulaukėme ne savo mieste, o Vilniuje ir Panevėžyje. Neįkainojamą pagalbą suteikė ištikimas ilgametis speleologų draugas, Lietuvos respublikinės turizmo ir ekskursijų tarybos masinio turizmo skyriaus darbuotojas Aleksandras Podolinskis. Jo dėka aš visada turėdavau visą reikiamą informaciją apie “aukštuose turizmo sluoksniuose” vyraujančias nuotaikas ir negarsinamus ketinimus. Man ilgainiui tapo gerai žinomas visų šios “turizmo tėvų ir mamų” požiūris į mus speleologus. Kategoriškas J. Litvino priešiškumas, “ciniškas” E. Cinevičiūtės veidmainiavimas, prisitaikėliškas R. Gogelio nuolankumas visokeriopai trukdė mūsų veiklai ir stabdė speleologijos plėtrą Lietuvoje. Tik neblogas jų poelgių prognozavimas ir kolegų Maskvoje patarimai leido sėkmingai skverbtis pro “kietakakčių” daromas kliūtis. Tik nuo “šventų raštų” iš Maskvos kiekio augo mano autoritetas Vilniaus koridoriuose. Reikalai akivaizdžiai pagerėjo, atėjus vadovauti V. Vengaliui . 1985 03 02 Eriko Laicono iniciatyva Kaune į pasitarimą susirinkęs Kauno, Panevėžio ir Vilniaus speleologų aktyvas nutarė prie Lietuvos turizmo federacijos įkurti Lietuvos respublikinę speleo komisiją. Nutarimą pasirašė: E. Laiconas (Kauno speleo komisijos pirmininkas), R. Valaitis (Panevėžio speleo sekcijos “Donaldai” pirmininkas), V. Vaškelis (Vilniaus speleo sekcijos “Venta” pirmininkas), R. Daniūnas (Kauno speleo komisijos narys), A. Liogė (Panevėžio speleo sekcijos “Donaldai” pirmininko pavaduotojas) ir R. Jurgelevičiūtė (Vilniaus speleo sekcijos “Venta” pirmininko pavaduotoja). Buvo suformuota komisijos sudėtis iš 9 asmenų, pirmininku paskirtas Erikas Laiconas. 1985 06 04, neturėdama kitos išeities, Lietuvos turizmo federacija pritaria speleologų aktyvo nutarimui ir pripažįsta Respublikinės speleo komisijos įkūrimo faktą, tačiau paprašo sušaukti pakartotiną aktyvo pasitarimą.1985 09 26 Kaune vykęs Kauno, Panevėžio, Vilniaus ir Anykščių speleologų aktyvo pasitarimas, dalyvaujant Lietuvos respublikinės turizmo ir ekskursijų tarybos, Kauno, Panevėžio, Vilniaus ir Kapsuko turistų klubų darbuotojams, išklausė Respublikinės speleo komisijos pirmininko E. Laicono ataskaitinį pranešimą ir pakartotinai nutarė tą patį, kas buvo nutarta kovo 02 d., tik komisijos sudėtį papildė 10-uoju nariu iš Panevėžio . Lietuvos respublikinės speleo komisijos sudėtys:1985 – Erikas Laiconas (pirmininkas; Kauno speleo klubas), Aleksandras Podolinskis (atsakingas sekretorius; Lietuvos RTET), Raimondas Daniūnas (Kauno speleo klubas), Rima Jurgelevičiūtė (Vilnius, “Venta”), Arūnas Liogė (Panevėžys, “Donaldai”), Vyrmantas Radzevičius (Kauno speleo klubas), Virgilijus Stoškus (Vilnius, “Venta”), Vytautas Stravinskas (Kauno speleo klubas), Romas Valaitis (Panevėžys, “Donaldai”).1985-1990 – Erikas Laiconas (pirmininkas ; Kauno speleo klubas), Raimondas Daniūnas (pirmininko pavaduotojas; Kauno speleo klubas), Aleksandras Podolinskis (atsakingas sekretorius; Lietuvos RTET), Rimas Cicėnas (Panevėžys, “Donaldai”), Rima Jurgelevičiūtė (Vilnius, “Venta”), Arūnas Liogė (Anykščiai), Vyrmantas Radzevičius (Kauno speleo klubas), Virgilijus Stoškus (Vilnius, “Venta”), Vytautas Stravinskas (Kauno speleo klubas), Romas Valaitis (Panevėžys, “Donaldai”).Lietuvos RSK įkūrimas įvyko pačiu paskutiniu priimtinu metu; vėliau jau būtų buvę pavėluota. Lietuvos RTET ir Turizmo federacijoje mes iškart tapome pilnateisiais valstybinės paramos gavėjais ir naudotojais. Atsirado lėšų respublikinėms varžyboms, kadrų rengimo skatinimui, valstybės lėšomis netgi buvo surengta mokslinė ekspedicija į Centrinę Aziją. Ypatingą vaidmenį speleologijos plėtrai suteikė RSK pirmininko E. Laicono delegavimas į SSRS Centrinę speleo komisiją, kurios nariu jis buvo 1986-1990 m. (2 kadencijos), atstovaudamas Lietuvos, Latvijos ir Estijos speleologų interesus.Lietuvos respublikinė speleo komisija kartu su trijomis miestų speleo komisijomis natūraliai išnyko, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Kartu atsirado galimybė atsiskirti nuo turizmo sistemos ir įkurti nepriklausomą speleologų organizaciją.
Lietuvos speleo sporto asociacija [LSSA] (1990-1996).Jau prieš atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, susiformavo iniciatyvinė žmonių, turinčių absoliučiai skirtingus interesus, grupė, paruošusi LSSA įstatų projektą ir sušaukusi steigiamąjį suvažiavimą. Šios grupės sudėtis: I. Čalovas (Kaunas), V. Gudaitis (Kaunas), E. Laiconas (Kaunas), G. Mickus (Vilnius), G. Sidaravičius (Kaunas), N. Vaitkus (Vilnius) ir A. Žvinakevičius (Vilnius). Aš prie grupės prisijungiau tik kuriant įstatų projektą. Parengiamajame etape buvo padarytos 2 esminės klaidos, faktiškai pasmerkusios šiaip jau puikią idėją. Pirma klaida: pavadinime įrašytas žodis “sporto”, tikintis, neva tai leis pretenduoti į kažkokią valstybės finansinę paramą. Antra klaida: buvo sutarta pirmininko pareigas siūlyti nieko bendra su speleologija neturinčiam žurnalistui A. Žvinakevičiui, neva jo pažintys palengvins tos paramos gavimą. 1990 03 17 Kaune, steigiamajame suvažiavime, dalyvaujant 47 speleologams, buvo įkurta Lietuvos speleo sporto asociacija. Jos prezidiumo sudėtys buvo tokios:1990-1992 – Algirdas Žvinakevičius (prezidentas; Vilnius), Igoris Čalovas (generalinis sekretorius; Kaunas), Erikas Laiconas (Kaunas), Arūnas Liogė (Anykščiai), Geistis Mickus (Vilnius);1993-1996 – Vytautas Gudaitis (prezidentas; Kaunas), Erikas Laiconas (generalinis sekretorius; Jurbarko raj.).Pirmąjį LSSA gyvavimo etapą neblogai apibudina 2 ištraukos iš protokolų. LSSA II-ojo suvažiavimo (16 delegatų), vykusio Kaune 1992 11 21, protokole Nr. 5 rašoma: “NUTARTA: 1. Susidariusią asociacijos veikloje padėtį vertinti nepatenkinamai.” LSSA naujojo prezidiumo posėdžio, vykusio Kaune 1992 11 26, protokole rašoma: “NUTARTA: 1. Bandyti atgauti iš buvusių prezidento ir generalinio sekretoriaus nežinia kur esančią asociacijos dokumentaciją.”Antrasis LSSA etapas buvo labai permainingas. Jis pažymėtas bene svarbiausiu per visą Lietuvos speleologijos istoriją įvykiu. Generalinio sekretoriaus pastangomis 1993 08 02 Pekine (Kinija), XI UIS kongrese Lietuva buvo priimta į Tarptautinę speleologijos sąjungą (UIS). Nuolatiniu LSSA atstovu prie UIS patvirtintas Erikas Laiconas.1993 09 18 Išlestakiuose (Jurbarko raj.) vykusiame LSSA III-e suvažiavime (14 delegatų) buvo priimta “Ilgalaikė speleologijos plėtojimo Lietuvoje programa”, kurioje numatytos 4 pirmenybinės veiklos kryptys: sportas, kūryba, informacija, mokymas. Programos pabaigoje sakoma: “Programa nėra LSSA prezidiumo ar kokios nors speleologų grupės veiklos darbo planas. Tai tik suvažiavimo rekomendacijos speleo kolektyvams ir kiekvienam speleologui, kuria kryptimi būtų tikslinga nukreipti savo veiklą.”1994 m. LSSA prezidiumo vardu kreipiausi į LR Krašto apsaugos ministeriją su pasiūlymu įsteigti Civilinės saugos departamento struktūroje “Speleologų gelbėjimo grupę”. Nei ministras L. Linkevičius, nei departamento direktorius G. Pulokas pageidaujamo dėmesio mano projektui neparodė ir mūsų paslaugų nepriėmė.1995 08 25-26 Laiconų viensėdyje Išlestakiuose (Jurbarko raj.) vyko masinis Lietuvos speleologų sambūris “Speleologų laužas”, sutraukęs neregėtą šiam laikotarpiui dalyvių skaičių (>60). 1996 08 23-25 ten pat vyko “II speleologų laužas”.1996 m. rudenį, įstatymų numatyta tvarka laiku neperregistravus LSSA, ji nepastebimai natūraliai nustojo egzistavusi. Tačiau gyvenimas tęsiasi. 1997 08 10-17 E. Laiconas atstovavo Lietuvos speleologus XII UIS kongrese La Šo de Fone (Šveicarija).
Speleo-Info-Centras “Stiksas” (1988-…).1988 04 17 Kaune E. Laicono iniciatyva buvo įkurtas Speleo-Info-Centras , kuris 1991 07 23 persikėlė į Išlestakius Seredžiaus sen. (Jurbarko raj.). Jo Statute sakoma:“1§. Speleo-Info-Centras “Stiksas” (toliau vadinamas SIC) yra privati organizacija, veikianti mokslo ir kultūros srityje. <…>4§. Pagrindinis SIC tikslas – plėtoti ir populiarinti speleologiją.5§. Svarbiausieji SIC uždaviniai: 1. kaupti ir skleisti speleologinę informaciją;2. teikti speleoekspertų konsultacijas;3. vykdyti originalius teorinės ir praktinės speleologijos projektus;4. bendradarbiauti su Tarptautine speleologijos sąjunga (UIS) ir kitomis tarptautinėmis bei nacionalinėmis speleologinėmis organizacijomis;6§. SIC savo veiklą vysto per privačius speleologinius fondus ir naudojasi dalyvaujančių jo veikloje speleologų intelektuale nuosavybe.<…>10§. Dalyvavimas SIC veikloje gali būti pasyvus (naudojimasis informacija) ir aktyvus (eksperto paslaugų teikimas). SIC eksperto vardas suteikiamas vadovo sprendimu.”
Nuolatinis Speleo-Info-Centro “Stiksas” vadovas yra Erikas Laiconas.Organizacinio speleologijos vystymosi Lietuvoje santrauka:1. 1977 – Kaune įsisteigė pirmoji speleo sekcija “Omega”.2. 1979 – Kaune įkurta pirmoji miesto speleo komisija.3. 1982 – speleologija išplito už Kauno ribų.4. 1984 – Kaune įsteigtas pirmasis speleo klubas.5. 1985 – įkurta Lietuvos respublikinė speleo komisija.6. 1986 – E. Laiconas tapo Centrinės speleo komisijos Maskvoje nariu.7. 1988 – įsteigtas privatus Speleo-Info-Centras “Stiksas”.8. 1990 – įsteigta Lietuvos speleo sporto asociacija.9. 1993 – Lietuva priimta į Tarptautinę speleologijos sąjungą (UIS).10. Speleologija įsitvirtino Kaune, Panevėžyje ir Vilniuje.11. Susiformavo 3 speleo kolektyvai:• “Omega” (1977) → “Kauno speleo klubas” (1984) …• “Akva-speleo” (1982) → “Gelmės” …• “Donaldai” (1982) → “Kristalas” …
3. MOKOMIEJI RENGINIAI
Nuo pat speleologijos atsiradimo Lietuvoje kadrų rengimui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Neturėdami patirties ir pasirinkimo galimybės, mes iškart priėmėme sovietinę mokymo sistemą. Pradžioje tai buvo senoji, gana archaiška sistema, labai ištęsianti mokymosi procesą, dirbtinai stabdanti greitą kvalifikacijos kėlimą. Ilgainiui ši sistema sovietinėje speleologijoje kaip ir visame turizme buvo pakeista pažangesne. Tačiau nepataisomą žalą ji jau buvo padariusi. Jos dėka savamokslių ir dažnai nekvalifikuotų speleologų būriai vaikščiojo karstiniuose SSRS rajonuose. Būdami ignoruojami “oficialiosios” speleologijos jie susiformavo į galingą neformalų judėjimą, vėliau pakeitusį “buvusiuosius vadus”. Lietuvos speleologams pasisekė ta prasme, kad mes, pradėję savo veiklą prieš pat persilaužimą, virsmo metu nuėjome su pažangiąja dauguma. Tai leido mums (bent jau tiems, kurie nebandė “traukti vežimo atgal”, o tokių pas mus irgi buvo) aktyviai dalyvauti, kuriant naująją organizacinę tvarką ir naująją mokymo sistemą sovietinėje erdvėje. Tuo būdu geras speleologinis išsilavinimas pasidarė prieinamas kiekvienam, to siekusiam. Bet pradžioje, 1978-1981 m. mes patys galėjome rengti tik “Priešstovyklinio paruošimo mokyklas” (PPM).
I Priešstovyklinio paruošimo mokykla “Kaunas-78” (1978 01 16 – 02 20).Ji vyko Kaune. Mokyklos viršininkas Erikas Laiconas, mokymo dalies vedėjas – Vytautas Petkus. Mokyklą baigė visi 11 klasytojų iš Kauno, t.t. 3 būsimieji instruktoriai.II Priešstovyklinio paruošimo mokykla “Kaunas-79” (1979 09 10 – 12 22).Vyko Kaune, praktiniai užsiėmimai-treniruotės – Kauno VII forte. Mokyklos viršininkas Erikas Laiconas, mokymo dalies vedėjas – Vyrmantas Radzevičius, 4 skyriams vadovavo treneriai – Vyrmantas Radzevičius, Angelė Laiconienė, Ričardas Jakubonis ir Gražina Radzevičienė. Iš 28 klausytojų kauniečių mokyklą baigė 20, t.t. 1 būsimasis instruktorius.III Priešstovyklinio paruošimo mokykla “KPI-80” (1980).Vyko Kaune, KPI. Mokyklos viršininkas Jonas Sabaitis, mokymo dalies vedėjas – Povilas Sabonis. Baigė 20 klausytojų iš KPI.IV Priešstovyklinio paruošimo mokykla “Kaunas-81” (1981 01 05 – 04 17).Vyko Kaune, praktiniai užsiėmimai-treniruotės – Kauno VII forte. Mokyklos viršininkas Vyrmantas Radzevičius, mokymo dalies vedėja – Angelė Laiconienė, 3 skyriams vadovavo treneriai – Gražina Radzevičienė, Angelė Laiconienė ir Vyrmantas Radzevičius, kuratorius Erikas Laiconas. Pradžioje paskirtas 4-as treneris Ričardas Jakubonis už atsisakymą atlikti savo pareigas buvo pašalintas iš mokyklos trenerių tarybos. Iš 21 klausytojo mokyklą baigė 9.
Iš 40 klausytojų, baigusių priešstovyklinio paruošimo mokyklas toliau aktyviai speleologija užsiiminėjo 16. Šis, už pradinį žemesnis, apmokymas atvėrė plačias galimybes mokytis toliau. Po intensyvių E. Laicono derybų Maskvoje, Lietuvos speleologams 1978 m. rusai suteikė 6 vietas savo I-ų metų speleo stovykloje.
I-ų metų speleo stovykla “Voroncovka-78” (1978 07 17 – 30).Vyko Vakarų Kaukazo kalnuose, Rusija. Organizavo Maskvos miesto speleo sekcija. Dalyvavo ir stovyklą baigė 5 lietuviai: Ričardas Jakubonis, Erikas Laiconas, Angelė Laiconienė, Gražina Radzevičienė ir Vyrmantas Radzevičius.Visasąjunginis instruktorių seminaras “Alekas-79” (1979 08 13–09 04).Vyko Vakarų Kaukazo kalnuose, Rusija. Organizavo Centrinė speleo sekcija iš Maskvos. Dalyvavo E. Laiconas. Baigus seminarą jam suteikiama teisė skverbtis į 4A sunkumo kategorijos vertikalius urvus ir stažuotis instruktoriaus vardui gauti.I-ų metų speleo stovykla “Karabi-80” (1980 gegužė).Vyko Krymo kalnuose, Ukrainoje. Organizavo Maskvos miesto speleo sekcija. Dalyvavo Stefanija Chreptavičienė, Vytautas Gudaitis, Artūras Jankauskas ir Nikolajus Voronojus.II-ų metų speleo stovykla “Alekas-80” (1980 gegužė).Vyko Vakarų Kaukazo kalnuose, Rusijoje. Organizavo Baltarusijos respublikinė speleo sekcija iš Minsko. Dalyvavo Ričardas Jakubonis ir Angelė Laiconienė. I-ų metų speleo stovykla “Divja-80” (1980 liepa).Vyko Šiaurės Uralo kalnuose, Rusijoje. Organizavo Sverdlovsko speleo komisija. Instruktoriumi-stažuotoju dirbo Erikas Laiconas. Dalyvavo Vasilis Achmetšinas, Izolda Aikinaitė, vėliau Kasperavičienė ir Ona Pilvelytė, vėliau Randienė.I-ų ir II-ų metų speleo stovykla “Čatyr-Dagas-80” (1980 liepa).Vyko Krymo kalnuose, Ukrainoje. Organizavo Ukrainos respublikinė speleo sekcija. II-ų metų stovykloje dalyvavo Vyrmantas Radzevičius. I-ų metų stovykloje dalyvavo Sigutė Daniūnienė.II-ų metų speleo stovykla “Sajanai-81” (1981 01 24 – 02 15).Vyko Sajanų kalnuose Sibire, Rusija. Organizavo Krasnojarsko srities speleo sekcija. Dalyvavo Artūras Jankauskas ir Nikolajus Voronojus.
1981 m. visoje SSRS vyko lūžis speleologų parengimo-mokymo sistemoje. Buvo atsisakyta PPM, o pereita prie dviejų krypčių seminarinio apmokymo: techninio ir pedagoginio. Techninis parengimas susidėjo tik iš 3 pakopų, o pedagoginis – iš 2:PTP (pradinis) → VTP (vidurinis) → ATP (aukštasis) . ↘ VIP (vidurinis) → AIP (aukštasis) .PTP buvo prilygintas I-ų metų stovyklai, VTP – II-ų metų stovyklai, o VIP – VIS’ui. Baigus VIP’ą ir atlikus stažuotę galėjo būti suteiktas Instruktoriaus vardas, o baigus AIP’ą ir atlikus stažuotę galėjo būti suteiktas Vyresniojo instruktoriaus vardas. Instruktorius turėjo teisę dirbti PTP seminaro vadovu ir VTP bei VIP seminarų instruktoriumi, o vyr. instruktorius turėjo teisę dirbti bet kokį pedagoginį darbą ir būti bet kokio lygio seminaro (t. t. ATP ir AIP) vadovu ar mokymo dalies vedėju. Neskaitant “ideologinių šiukšlių” programose, ši sistema buvo pažangi, pilnai atitiko speleologų poreikius. Ji buvo suprantama, lengvai prieinama kiekvienam, siekusiam speleologinio raštingumo ar gilesnio išsilavinimo. Lietuvos speleologams 1981 m. taip pat buvo tam tikro lūžio metai, leidusieji sekančiais metais pereiti platesnio ir aukštesnio lygio speleologinių kadrų rengimo Lietuvoje, panaudojant savus pedagoginius išteklius.
Viduriniojo instruktorių parengimo (VIP) seminaras (1980 12 15 – 1981 06 13).Teorinė dalis ir baigiamieji egzaminai vyko Sankt-Peterburge , o praktinė dalis-mokomoji stovykla vyko 1981 04 24 – 05 10 Aleke, Vakarų Kaukazo kalnuose, Rusija. Tai buvo pirmasis visoje SSRS VIP seminaras, pravestas pagal naująją mokymo sistemą. Seminaro vadovu buvo žinomas rusų naujosios kartos speleologas Vladimiras Rezvanas (kilęs iš Sočių). Iš Lietuvos dalyvavo Erikas Laiconas. Jam, baigusiam 2 instruktorių seminarus, atsivėrė galimybė ne tik 4 metus dirbti paskesniuose visasąjunginiuose seminaruose, bet ir formuoti sovietinio speleologų parengimo strategiją bei įtakoti būsimo sovietinio speleologų elito formavimąsi. Tai truko 1982-1985 metais.Pradinio techninio parengimo (PTP) seminaras “Achcu-81” (1981 08 01-23).Vyko Vakarų Kaukazo kalnuose, Rusija. Organizavo Sankt-Peterburgo speleologai. Stažuotoju dirbo Angelė Laiconienė. Dalyvavo Igoris Kulkovas, Laimutis Laiconas ir Šarūnas Tamašauskas.Pradinio techninio parengimo (PTP) seminaras “Alekas-81” (1981 04 28 – 05 10).Vyko Vakarų Kaukazo kalnuose, Rusija. Organizavo Minsko speleologai. Stažuotoju dirbo Vyrmantas Radzevičius. Dalyvavo Regina Achmetšina.Viduriniojo instruktorių parengimo eksternatas (1981 09 08).Vyko Dzinagoje, Šiaurės Osetijoje, Rusija, I-ojo SSRS turistų sąskrydžio metu. Egzaminus sėkmingai išlaikė Angelė Laiconienė ir Vyrmantas Radzevičius.
Lietuvos PTP/VTP speleo seminaras “Karabi-82” (1982 gegužė).Pirmasis Lietuvoje tokio lygio seminaras. Teorinė dalis vyko Kaune, mokomoji stovykla – Krymo kalnuose, Ukraina. Seminaro vadovas Erikas Laiconas. Dalyvavo 18 dalyvių, iš kurių VTP kursą baigė 3 speleologai: Regina Achmetšina, Sigutė Daniūnienė ir Igoris Kulkovas ; PTP kursą – 11 speleologų: Raimondas Daniūnas, Rima Jurgelevičiūtė (Vilnius), Marytė Mikalainytė, Violeta Pratkevičiūtė, Povilas Sabonis, Arūnas Skiragis, Irena Šalkauskaitė, Laima Šimavičienė (Klaipėda), Nijolė Tamošaitienė, Kęstutis Tamošaitis ir Aldona Žemaitytė (Prienai) .
Sąjunginis ATP speleo seminaras “Bzybė-82” (1982 rugsėjis).Tai pirmasis visoje SSRS ATP seminaras. Vyko Vakarų Kaukazo kalnuose, Gruzija. Dalyviai iš Lietuvos – Raimondas Daniūnas ir Sigutė Daniūnienė.
Sąjunginis VIP speleo seminaras “Alekas-82” (1982 09 02-29).Tai pirmasis SSRS sąjunginis VIP seminaras. Vyko Vakarų Kaukazo kalnuose, Rusija. Seminaro vadovas Vladimiras Rezvanas. Mokymo dalies vedėju ir instruktoriumi dirbo Erikas Laiconas.
Erikas Laiconas gavo Prancūzijos speleologijos federacijos kvietimą 1983 m. atlikti techninę stažuotę Prancūzijos nacionalinėje speleologijos mokykloje Lione. Šįkart įveikti biurokratinius barjerus nepavyko.
Sąjunginis VIP speleo seminaras “Alekas-83 (1983 09 03-28).Tai antrasis SSRS sąjunginis VIP seminaras. Vyko Vakarų Kaukazo kalnuose, Rusija. Seminaro vadovas Vladimiras Rezvanas. Mokymo dalies vedėju ir instruktoriumi dirbo Erikas Laiconas. Dalyviai iš Lietuvos – Raimondas Daniūnas ir Nikolajus Voronojus.
1983 12 23 Erikui Laiconui suteiktas SSRS speleo vyr. instruktoriaus vardas.Pirmasis speleologijos instruktorius Lietuvoje.
Lietuvos-tarptautinis PTP speleo seminaras “Achcu-84” (1984 vasaris-birželis).Teorinė dalis vyko Kaune ir Rygoje, mokomoji stovykla – gegužę Vakarų Kaukazo kalnuose, Rusija. Seminaro vadovas ir instruktorius Erikas Laiconas, instruktoriai-stažuotojai – Raimondas Daniūnas ir Nikolajus Voronojus. Dalyvavo 34 dalyviai iš Lietuvos ir Latvijos, iš kurių 3 buvo stažuotojai: Sigutė Daniūnienė, Laimutis Laiconas ir Vytautas Stravinskas. Dar 20 lietuvių buvo užskaityta PTP kvalifikacija: V. Čepukėnui, K. Čižiūnienei (Kaunas); V. Garbeniui (Trakai); Nerijui Gragalavičiui (Kaunas); Rimai Jurgelevičiūtei (Vilnius); Laimai Kairiukštytei (Kaunas); N. Koženevskajai, V. Krakauskui (Vilnius); V. Lazauskui (Kaunas); Violetai Mališauskaitei (Vilnius); G. Mikelinskui (?), Aldonai Nekrošiūtei, L. Pakšiui (Vilnius); Vidai Paliokaitei (Kaunas); A. Pivoriūnaitei (Vilnius); Kastyčiui Sikorskiui (Kaunas); D. Urbanavičiūtei, V. Vaitiekūnui, R. Vareikaitei, Vilmantui Vaškeliui (Vilnius).
Bulgarijos speleologijos instruktorių seminaras (1984 07 01-15).Vyko Balkanų kalnuose (Stara Planina), Bulgarija. Bulgarijos speleologijos federacijos kvietimu stažavosi vienintelis užsienietis Erikas Laiconas.
Lietuvos-tarptautinis VTP speleo seminaras “Alekas-85”(1985 vasaris-rugpjūtis)Teorinė dalis vyko Kaune, mokomoji stovykla – liepą/rugpjūtį Vakarų Kaukazo kalnuose, Rusija. Seminaro vadovas ir instruktorius Erikas Laiconas, mokymo dalies vedėjas ir instruktorius Raimondas Daniūnas, instruktoriai-stažuotojai Angelė Laiconienė ir Vyrmantas Radzevičius. Dalyvavo 23 dalyvių iš Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos (Minskas), iš kurių 2 buvo stažuotojai: Vytautas Stravinskas ir Valdas Urbaitis. Dar 9 lietuviams buvo užskaityta VTP kvalifikacija: Danutei Grigonytei, Andriui Grigui (Kaunas); Rimai Jurgelevičiūtei (Vilnius); Laimai Kairiukštytei, Laimučiui Laiconui, Jūratei Sikorskienei, Irenai Šalkauskaitei, Šarūnui Tamašauskui (Kaunas); Vilmantui Vaškeliui (Vilnius); o 2 – PTP kvalifikacija: Ingai Bradauskaitei, Daivai Černiauskaitei (Kaunas).
Bulgarijos gelbėjimo urvuose seminaras (1985).Vyko Bulgarijoje. Bulgarijos speleologijos federacijos kvietimu dalyvavo Raimondas Daniūnas ir Angelė Laiconienė.
1985 10 03 Raimondui Daniūnui, Angelei Laiconienei ir Vyrmantui Radzevičiui suteikti SSRS speleo instruktorių vardai.
Sąjunginis AIP speleo seminaras “Alekas-85” (1985 10 02-31).Tai pirmasis visoje SSRS AIP seminaras. Vyko Vakarų Kaukazo kalnuose, Rusija. Seminaro vadovas Vladimiras Rezvanas. Mokymo dalies vedėju ir instruktoriumi dirbo Erikas Laiconas. Dalyvis iš Lietuvos – Raimondas Daniūnas.
Lietuvos ATP speleo seminaras (1987) neįvyko, nes iš 18 teorinę dalį pradėjusių klausytojų, netrukus liko 6 lietuviai, 2 latviai ir 2 baltarusiai. Tai buvo paskutinis ir nesėkmingas bandymas rengti Lietuvoje speleologų seminarus.
Krasnojarsko speleologų-povandenininkų seminaras (1988 birželis).Dalyvavo Audronis Benkunskis iš Kauno “Akva-speleo” sekcijos.
1978-1985 m. laikotarpiu sėkmingai vykęs speleologų mokymas visais galimais lygiais natūraliai užgęso. Tam buvo 2 priežastys: Lietuvos instruktoriams nusibodo pedagoginis darbas, o potencialūs klausytojai prarado motyvaciją mokytis. Tam, kad situacija netaptų nevaldoma, teko tenkintis kadrų rengimu pačiuose kolektyvuose ir apsiriboti žinių patikrinimu eksternatuose. 1986-1988 m. buvo surengti net 5 eksternatai.
Lietuvos eksternatas pagal PTP speleo programą (1986 09 27).Egzaminų komisijos sudėtis: Raimondas Daniūnas (pirmininkas), Erikas Laiconas, Kęstutis Dagilis, Angelė Laiconienė ir Vyrmantas Radzevičius. Eksternatas užskaitytas visiems 8 pretendentams: Rimantui Cicėnui (Panevėžys); Daliai Gudaitytei (Kaunas); Arūnui Liogei (Anykščiai); Arūnui Maršalkai (Vilnius); Dariui Simanavičiui (Panevėžys); Virgilijui Stoškui, Viktorui Šarpiui (Vilnius); Romui Valaičiui (Panevėžys).Lietuvos eksternatas pagal PTP speleo programą (1986 12 06).Egzaminų komisijos sudėtis: Raimondas Daniūnas (pirmininkas), Erikas Laiconas, Vasilis Achmetšinas, Kęstutis Dagilis ir Vyrmantas Radzevičius. Eksternatas užskaitytas 10 iš 17 pretendentų: Nijolei Beriozovaitei, vėliau Undraitienei (Vilnius); Raimondui Jakėlaičiui (Kaunas); D. Kaziliūnaitei, Aidui Marcinkėnui (Anykščiai); Eduardui Puteliui (Kaunas); Inai Romanovai (Anykščiai); Jurgitai Švedaitei, vėliau Švedienei, Gintautui Švedui (Vilnius); Olegui Tichonovui (Panevėžys); R. Valiukaitei (Anykščiai).Lietuvos eksternatas pagal VTP speleo programą (1986 12 06).Egzaminų komisijos sudėtis: Erikas Laiconas (pirmininkas), Raimondas Daniūnas, Vasilis Achmetšinas, Kęstutis Dagilis, Angelė Laiconienė ir Vyrmantas Radzevičius. Eksternatas užskaitytas 6 iš 9 pretendentų: Vasiliui Achmetšinui, Artūrui Grendeliui, Vytautui Gudaičiui (Kaunas); Arūnui Liogei (Anykščiai); Kastyčiui Sikorskiui (Kaunas); Romui Valaičiui (Panevėžys). Lietuvos eksternatas pagal PTP speleo programą (1988 03 21).Egzaminų komisijos sudėtis: Erikas Laiconas (pirmininkas), Raimondas Daniūnas, Angelė Laiconienė ir Vyrmantas Radzevičius. Eksternatas užskaitytas 3 iš 5 pretendentų: Daliai Janušauskaitei (Kaunas), Virgilijui Markucevičiui (Vilnius), Algiui Vaištarui (Kaunas).Lietuvos eksternatas pagal VTP speleo programą (1988 03 21).Egzaminų komisijos sudėtis: Erikas Laiconas (pirmininkas), Raimondas Daniūnas, Angelė Laiconienė ir Vyrmantas Radzevičius. Eksternatas užskaitytas 2 iš 3 pretendentų: Gintautui Švedui, Geisčiui Mickui (Vilnius).
1993 09 18 Erikui Laiconui suteiktas “Lietuvos speleo vyr. instruktoriaus” vardas; Raimondui Daniūnui, Angelei Laiconienei ir Vyrmantui Radzevičiui suteikti “Lietuvos speleo instruktorių” vardai.Suformuota LSSA instruktorių taryba, nustatant, kad į jos sudėtį įeina visi Lietuvos speleo instruktoriai, ir suteikiant jai speleologų atestacijos teisę. Vardus suteikė ir instruktorių tarybą suformavo III-s Lietuvos speleo sporto asociacijos suvažiavimas.1993 09 19 Vytautui Gudaičiui suteiktas “Lietuvos speleo instruktoriaus” vardas.
Speleologų kadrų rengimo Lietuvoje santrauka:1. Stovyklų laikas (senoji apmokymo sistema) – 1978-1980 m.• 1978 – pirmoji PPM Lietuvoje.2. Seminarų laikas (naujoji apmokymo sistema) – 1981-1985 m.• 1982 – pirmasis seminaras Lietuvoje;• 1983 – pirmasis vyr. instruktorius;• 1985 – trys nauji instruktoriai.3. Eksternatų laikas (savimokymasis) – 1986-1988 m.4. Savieigos laikas (nesunormintas mokymasis) – nuo 1989 m.• 1993 – penktasis instruktorius.5. 1978-1988 m. paruošta speleo kadrų (82 asmenys): PPM PTP VTP ATP VIP AIP1978 11 5 1979 20 1 1980 9 3 1981 9 6 2 3 1982 11 4 2 1 1983 3 1984 26 1 1985 2 15 21986 18 6 1987 1988 3 2 VISO: 40 80 32 2 9 2Faktiškai 40 79 27 2 5 2
6. Speleologų speleologinio išsilavinimo kvalifikacinis reitingas:• Erikas Laiconas – PPMx2+PTPx3+VTPx2+VIPx5+AIP = vyr. instruktorius;• Raimondas Daniūnas – PTPx2+VTP+ATP+VIP+AIP = instruktorius;• Vyrmantas Radzevičius – PPMx3+PTPx2+VTPx2+VIP(ekst.)=instruktorius;• Angelė Laiconienė – PPMx2+PTPx2+VTPx2+VIP(ekst.) = instruktorė;• Vytautas Gudaitis – PPM+PTP+VTP(ekst.) = instruktorius;• Nikolajus Voronojus – PPM+PTPx2+VTP+VIP;• Sigutė Daniūnienė – PPM+PTPx2+VTP+ATP.
4. VARŽYBOS
Beveik nuo pat speleologijos atsiradimo Lietuvoje pradžios ištisą dešimtmetį mes rengėme įvairaus lygio speleo varžybas savo šalyje ir aktyviai dalyvaudavome už tarptautinėse varžybose už jos ribų. Pirmoji varžybų grupė buvo kasmetiniai Kauno speleo sąskrydžiai (1980-1984). Antroji grupė – Lietuvos speleo sąskrydžiai (1984-1988). Trečioji, tačiau nereikšminga, grupė – nepasiteisinę Kauno asmeninės speleo pirmenybės (1982-1987). Ketvirtoji grupė – Sąjunginiai SSRS sąskrydžiai, kuriuose dalyvaudavo Lietuvos rinktinė (1979-1988). Pradžia buvo išvykimas į Ukrainą 1979 m. atstovauti Lietuvą I SSRS speleo sąskrydyje. Ten mes pirmą kartą pamatėme, kaip atrodo speleologų varžybos. To užteko, kad mes ir Lietuvoje pradėtume organizuoti panašias. Tai tęsėsi tol, kol užteko dalyvių. Kai varžybų poreikis speleologų tarpe išnyko, natūraliai baigėsi ir varžybos.
LIETUVOS SPELEO VARŽYBŲ TEISĖJAI
Kvalifikuotų teisėjų stokos mes niekada nejautėme, nes varžybų lygis atitikdavo ne tik dalyvių galimybes, bet ir teisėjų kvalifikaciją. Taip mes visada sieidavome tik savais kadrais, o nuo 1985 m. mūsų teisėjai buvo kviečiami teisėjauti net sąjunginėse varžybose. Per 1980-1988 m. laikotarpį ~60 teisėjų buvo įtraukta į teisėjavimą speleo varžybose.
1981 11 16 suteikta turizmo teisėjų III kategorija:Erikui Laiconui, Angelei Laiconienei, Gražinai Radzevičienei, Vyrmantui Radzevičiui ir Nikolajui Voronojui.1982 11 17 Erikui Laiconui suteikta turizmo teisėjo II kategorija.Kauno turizmo teisėjų ruošimo seminaras (1983 03-04).Seminaro vadovas ir lektorius Erikas Laiconas. Seminarą sėkmingai baigė 18 speleologų: Regina Achmetšina, Izolda Aikinaitė, vėliau Kasperavičienė, Stefanija Chreptavičienė, Raimondas Daniūnas, Sigutė Daniūnienė, Vytautas Gudaitis, Dalia Gudaitytė, Ričardas Jakubonis, Artūras Jankauskas, Vytautas Juodis, Dana Karlonaitė, Laimutis Laiconas, Valerijus Matrochinas, Violeta Pratkevičiūtė, Vytautas Stravinskas, Irena Šalkauskaitė, Šarūnas Tamašauskas ir Nijolė Tamošaitienė.1983 suteikta turizmo teisėjų III kategorija:Vytautui Juodžiui ir Laimučiui Laiconui.Sąjunginį speleo teisėjų seminarą (1984 01) Maskvoje (Rusija) baigia Erikas Laiconas.Sąjunginį turizmo vyr. teisėjų ir vyr. sekretorių seminarą (1985 04) Kijeve (Ukraina) baigia Erikas Laiconas.II SSRS turistų sąskrydyje (1985 05 08-13) Jaremčioje (Ukraina) teisėjavo 2 Lietuvos speleologai: Erikas Laiconas (speleo varžybų vyr. sekretoriaus pavaduotojas) ir Rima Jurgelevičiūtė.1986 Vyrmantui Radzevičiui suteikta turizmo II kategorija.1986 suteikta turizmo teisėjų III kategorija:Reginai Achmetšinai ir Raimondui Daniūnui.1987 12 18 Erikui Laiconui suteikta speleo turizmo teisėjo I kategorija.
KAUNO SPELEO SĄSKRYDŽIAI
I Kauno speleo sąskrydis (1980 09 05-07).Vieta: Lazdijų raj. Krivonių girioje Baltosios Ančios upės k. krante. Varžybų sudėtis: speleo technikos rungtis; topografinės nuotraukos rungtis. Vyr. teisėjas Erikas Laiconas, vyr. sekretorė Regina Achmetšina. Dalyvavo 13 komandų-porų iš Kauno. Varžybų protokolas:
Komandos dalyviai Speleo technika Topografija Bendra laikas vieta laikas vieta laikas vieta1 Erikas LaiconasIzolda Aikinaitė 1.14 III 1.16 II 2.30 I2 Rimantas StančikasNerijus Grigalavičius 0.50 I 2.04 V 2.54 II3 Vytautas GudaitisŽiviliė Chreptavičiūtė 1.40 VI 1.18 III 2.58 III4 Antanas SadeckasStefanija Chreptavičienė 2.01 VIII 1.57 IV 3.58 IV5 Ona PilvelytėŠarūnas Tamašauskas 1.26 IV 4.45 VII 6.11 V6 Dalia GudaitytėGediminas Gudaitis 1.34 V 4.53 VIII 6.27 VI7 Angelė LaiconienėVasilis Achmetšinas 1.12 II 6.05 IX 7.17 VII8 Laimutis LaiconasVioleta Pratkevičiūtė 1.43 VII nuimta 9 Gražina RadzevičienėArtūras Jankauskas nuimta 3.15 VI 10 Valerijus MatrochinasRegina Achmetšina nuimta 12.08 X 11 Vyrmantas RadzevičiusVidmantas Sungaila nedalyvavo 1.07 I 12 Vyrmantas RadzevičiusKristina Gudaitienė nuimta nedalyvavo 13 Igoris KulkovasRūta Jakubonienė nuimta nedalyvavo
Pirmuose dviejuose Kauno sąskrydžiuose gana keistai atrodo teisėjų dalyvavimas varžybose ir net prizinių vietų laimėjimas. Tai buvo iš dalies pateisinama mažu dalyvių skaičiumi ir geru vienas kito pažinojimu. Teisėjams dalyvaujant rungtyje, susirinkdavo visi dalyviai, kurie darydavo didelį spaudimą tuo momentu teisėjaujantiems teisėjams. Dalyviai-teisėjai kartais būdavo baudžiami labiau už eilinius dalyvius. Todėl laimėti, būnant kartu ir teisėju, buvo žymiai sunkiau. Po 2 metų šios ydingos praktikos buvo atsisakyta.
II Kauno speleo sąskrydis (1981 04 10-12).Vieta: Kauno raj. Viršužiglio gyvenvietės apylinkėse. Varžybų sudėtis: speleo technikos rungtis, topografinės nuotraukos rungtis, konkursai (dainos, meninės saviveiklos, tvarkingiausios palapinės, linksmųjų-išradingųjų). Vyr. teisėjas Erikas Laiconas, pavaduotojas Nikolajus Voronojus, vyr. sekretorė Regina Achmetšina, teisėjai Angelė Laiconienė, Vyrmantas Radzevičius. Dalyvavo 19 komandų-porų iš Kauno. Varžybų protokolas: Komandos dalyviai Speleo tech Topografija Bendra laikas vieta laikas vieta balai vieta1 Stefanija ChreptavičienėVyrmantas Radzevičius O 1.16 I 0.41 I 2 I2 Loreta VaičiulytėRobertas Bačiulis K 1.29 III 1.12 IV 7 II3 Angelė LaiconienėErikas Laiconas O 1.51 VII 0.47 II 9 III4 Ona PilvelytėRimantas Stančikas 1.24 II 1.57 X 11,9 IV5 Dalia GudaitytėLaimutis Laiconas O 1.45 VI 1.22 VI 12 V6 Sigutė DomininkaitytėŠarūnas Tamašauskas O 1.40 V 2.16 XII 17 VI7 Erikas (Jono) LaiconasVytautas Juodis nedalyvavo 0.49 III 17 VII8 Danutė KarlonaitėStasys Šuminskas 1.56 VIII 2.00 XI 18,9 VIII9 Vitalija PovilaitienėNikolajus Voronojus 2.08 X 1.52 IX 19 IX10 Virginija LisauskienėRičardas Jakubonis nedalyvavo 1.13 V 19 X11 Vida AidukaitėValdas Gužys K 2.58 XII 1.44 VII 19,9 XI12 Violeta PratkevičiūtėNerijus Grigalavičius O 1.36 IV nuimta 20 XII13 Igoris KulkovasRomanas Zamkevičius nedalyvavo 1.39 VII 20,9 XIII14 Marija MatuloitVirginijus Vasaitis K 2.05 IX 2.45 XIII 21,9 XIV15 Laima KairiukštytėValerijus Matrochinas 2.49 XI nuimta 27 XV16 Valerija UrbonaitėŽoržas Voronojus K 3.19 XIII 3.42 XV 28 XVI17 Gražina RadzevičienėAldona-Zita Juknevičiūtė O nedalyvavo 3.23 XIV 28 XVII18 Marytė MikalainytėRomanas Zamkevičius 2.15 nuimta nedalyvavo 30 XVIII19 Igoris KulkovasVytautas Juodis 2.02 bekonk nedalyvavo – –Pastaba: O = “Omega”; K = “Kentaurai”.
III Kauno speleo sąskrydis (1982 04 23-25).Vieta: Šakių raj. Kidulių apylinkėse. Varžybų sudėtis: speleo kliūčių ruožo rungtis; konkursai. Vyriausiosios teisėjų kolegijos sudėtis:• Vyrmantas Radzevičius – vyr. teisėjas;• Angelė Laiconienė – vyr. teisėjo pavaduotoja;• Erikas Laiconas – vyr. sekretorius;• Šarūnas Tamašauskas – distancijos viršininkas.Dalyvavo 13 komandų-porų.Varžybų protokolas:
Komandos dalyviai Laikas Balai Vieta1 Sigutė DomininkaitytėRaimondas Daniūnas 1.13 0,4 I2 Šarūnas TamašauskasDaiva Černiauskaitė 1.45.03 2 II3 Algimantas ŽemaitisDanguolė Jaruševičiūtė 1.45.11 3 III4 Laima KairiukštytėVytautas Juodis 2.12 4 IV5 Dalia GudaitytėLaimutis Laiconas 2.24 5 V6 Saulius ŽiaukasIrena Šalkauskaitė 2.28 6 VI7 Rima JurgelevičiūtėNikolajus Voronojus 2.40 7 VII8 Laima KairiukštytėVygantas Jocius 2.48 8 VIII9 Igoris KulkovasRamunė Maleckaitė 2.54 9 IX10 Gražina RadzevičienėVytautas Gudaitis 3.19 9,4 X11 Regina AchmetšinaArūnas Skiragis 3.20 11 XI12 Marytė MikalainytėValerijus Matrochinas 3.23 12 XII13 Ona PūraitėVygantas Jocius nedalyvavo
IV Kauno speleo sąskrydis (1983 05 27-29).Vieta: Lazdijų raj. Giluišio apylinkės. Varžybų sudėtis: speleo kliūčių ruožo rungtis, konkursai. Dalyvavo 21 dalyvis. Vyriausiosios teisėjų kolegijos sudėtis:• Raimondas Daniūnas – vyr. teisėjas;• Erikas Laiconas – vyr. teisėjo pavaduotojas;• Ričardas Jakubonis – vyr. sekretorius;• Vytautas Stravinskas – distancijos viršininkas;• Vytautas Juodis – komendantas.Varžybų protokolas:
Dalyviai Šalis Klūtys BFP Konkur. VIETA vieta vieta Vieta 1 Vidas Rožanskas I I V I2 Saulius Žiaukas III VI I II3 Zigfridas Loginas Latvija VII II III-IV III4 Vytautas Stravinskas V IV-V III-IV IV5 Aigaras Liepinšas Latvija II VIII III-IV V6 Vytautas Juodis – III – VI7 Šarūnas Tamašauskas VIII VII – VII8 Nikolajus Voronojus VI IX II VIII9 Vasilis Achmetšinas IV – VI IX10 Kęstutis Tamošaitis – IV-V I X
1 Sigutė Domininkaitytė I II V I2 Dalia Gudaitytė III I I II3 Kristina Gurtaja Latvija II VII III-IV III4 Daiva Černiauskaitė IV V – IV5 Ineta Jansonė Latvija VIII IV III-IV V6 Violeta Mališauskaitė VI VI V VI7 Jūratė Roškovaitė IX III VI VII8 Rima Jurgelevičiūtė VII IX II VIII9 Regina Achmetšina V – – IX10 Gražina Radzevičienė – VIII – X11 Dana Grigonytė IX – VI XI
V Kauno speleo sąskrydis (1984 04 15-16).Vieta: Kauno raj. Varžybų sudėtis: speleo kliūčių ruožo rungtis, konkursai. Vyriausiosios teisėjų kolegijos sudėtis:• Raimondas Daniūnas – vyr. teisėjas;• Erikas Laiconas – vyr. sekretorius;• Vyrmantas Radzevičius – distancijos viršininkas.Varžybų protokolas:
Komandos dalyviai Varžybos Balai Bendra laikas vieta varž konk balai vieta1 Jūratė RoškovaitėKastytis SikorskisArtūras Grendelis O 1.20 I 3 12 15 I2 Kęstutis TamošaitisRomas ValaitisDanguolė Jakucevičiūtė D 1.28 II 6 15,5 21,5 II3 Arūnas DragūnasŽydrūnas KaroblisIna Babilauskaitė D 1.54 IV 12 11,5 23,5 III4 Daiva UrbonavičiūtėVytautas StravinskasLinas Pakšys V 2.13 VI 18 5,5 23,5 IV5 Dana GrigonytėLaimutis LaiconasVasilis Achmetšinas O 1.31 III 9 17,5 26,5 V6 Henrikas OkinskasRičardas VigelisErika Starovoitova D 2.12 V 15 18,5 33,5 VI7 Audra PivoriūnaitėNerijus GrigalavičiusNijolė Koženevskaja V 2.50 VII 21 15,5 36,5 VII8 Gytis MikelinskasKristina ČižiūnienėVidmantas Čepukėnas K – – 22 22,5 44,5 VIII9 Virgis StriogaDainius ButkevičiusEgidijus Mankauskas D 2.20 bekonkur – – – bekonkur
Pastabos:• = “Omega” (Kaunas), D = “Donaldai” (Panevėžys), K = Kaunas, V = Vilnius;• Pabrauktas dalyvis = komandos kapitonas.
Tai buvo paskutinis Kauno speleo sąskrydis, nes tais pačiais metais pradėjo vykti kasmetiniai Lietuvos speleo sąskrydžiai. Tam, kad neprarasti dalyvių skaičiaus abiejuose sąskrydžiuose, teko atsisakyti žemesniojo rango varžybų.
LIETUVOS SPELEO SĄSKRYDŽIAI
I Lietuvos speleo sąskrydis (1984 05 18-20).Vieta: Trakų raj. Lazdėnų apylinkėse. Varžybų sudėtis: speleo technikos rungtis su topografijos elementais, speleologų BFP (bendro fizinio paruošimo) daugiakovės rungtis; konkursai. Dalyvavo 13 komandų-trejetų (39 dalyviai). Vyriausiosios teisėjų kolegijos sudėtis:• Erikas Laiconas – vyr. teisėjas;• Violeta Mališauskaitė – vyr. sekretorė;• Kęstutis Tamošaitis – distancijos viršininkas.Varžybų protokolas:
Komandos, kapitonai Ko Sp.tech. BFP daugiak Bendra nk vieta balai vieta bal. balų vieta1 “DSD” (Kaunas)Sigutė Daniūnienė III I 3 I 2 5 I2 “KRD-84” (Panevėžys)Kęstutis Tamošaitis II 6 II 4 10 II3 “Donaldukai” (PanevėžysGurklytė I III 9 VI 12 21 III4 “Ryga-11” (Ryga)Zavadskis V 15 V 10 25 IV
5 “Karbiuratorius” (Vilnius)Garbenis II IV 12 VIII-IX 17 29 V6 “Ryga-1” (Ryga)Zigfridas Loginas VI 18 VII 14 32 VI7 “Žaibas” (Panevėžys)Žydrūnas Karoblis X 30 III 6 36 VII8 “Dalava” (Kaunas)Dana Grigonytė VIII 24 X 20 44 VIII9 “Spragtukas” (Kaunas)Jūratė Roškovaitė XII 36 IV 8 44 IX10 “Tuzinas” (Klaipėda)Laima Šimavičienė VII 21 XII-XIII 25 46 X11 “Mikronas” (Vilnius)Nemanis IX 27 XI 22 49 XI12 “Akva-speleo” (Kaunas)Nerijus Grigalavičius XI 33 VIII-IX 17 50 XII13 “Šikšnosparnis”,PanevėžysVirgis Strioga XIII 39 XII-XIII 25 64 XIII
Pastaba: iš visų numatytų konkursų įvyko tik sienlaikraščio konkursas.
II Lietuvos speleo sąskrydis (1985 04 13-14).Vieta: Kaunas, II fortas. Varžybų sudėtis: speleo technikos rungtis, topografinės nuotraukos rungtis, gelbėjimo darbų rungtis; mazgų rišimo konkursas. Dalyvavo 10 komandų-trejetų (30 dalyvių). Vyriausiosios teisėjų kolegijos sudėtis:Angelė Laiconienė – vyr. teisėja; Erikas Laiconas – vyr. teisėjo pavad.;Gražina Radzevičienė – vyr. sekretorė; Vyrmantas Radzevičius – distancijos virš.Varžybų protokolas: Komandos Sp.tech. Topogr Mazgai Gelbė Bendra Dalyviai vieta bal vieta bal vieta bal vt. bal balų vieta1 “Omega”,KauD. GudaitytėR. DaniūnasV. Stravinskas I 2 IV 4 V 1,0 I 3 10 I2 “KDS-85”,PanK. TamošaitisD. RemenytėS. Zakšauskas III 6 I 1 VII 1,4 II 6 14,4 II3 “Latvija-1”,RyA. ZelmulsasZ. LoginasE. Logina IV 8 III 3 IV 0,8 IV 12 23,8 III4 “Rsiutur”,RygaA. ZavadskisJ. FedosejevasI. Matisa VII 14 II 2 II 0,4 III 9 25,4 IV5 “Spragtukas”KaJ. RoškovaitėK. SikorskisA. Grendelis II 4 VII 7 VI 1,2 V 15 27,2 V6 “RDR-85”, PanR. ValaitisD. GedzevičiūtėR. Cicėnas V 10 V 5 VIII 1,6 VI 18 34,6 VI7 “Rsiutur-2”,RygA. MaulinšasJ. KirilpsasI. Engelė VI 12 VIII 8 III 0,6 – – – VII8 “Latvija-2”,RygV. PeiseniekasT. LiasinaJ. Pelekis VIII 16 VI 6 I 0,2 – – – VIII9 “Dalava”,KaunaD. GrigonytėL. LaiconasV. Achmetšinas IX 18 IX 9 IX 1,8 – – – IX10 “EVA-85”,PaneV. StriogaE. SamaitėA. Skudskas X 20 X 10 X 2,0 – – – X
III Lietuvos speleo sąskrydis (1986 05 31 – 06 01).Vieta: Kauno raj., X fortas. Varžybų sudėtis: speleo technikos rungtis, topografinės nuotraukos rungtis, gelbėjimo darbų rungtis. Dalyvavo 12 komandų-ketvertų (46 dalyviai). Vyriausiosios teisėjų kolegijos sudėtis:• Vyrmantas Radzevičius – vyr. teisėjas;• Erikas Laiconas – vyr. teisėjo pavaduotojas;• Rima Jurgelevičiūtė – vyr. sekretorė;• Laimutis Laiconas – distancijos viršininkas.
Varžybų protokolas:
Komandos Dalyviai Sp.tech. Topon. Gelb Bendr a vieta bal vieta bal vt. bl. balų vieta1 “Spragtukas”Kaunas K. SikorskisA. GrendelisD. GudaitytėR. Augutytė II 4 V 5 I 3 12 I2 “Elektronas”Panevėžys R. ValaitisA.PalumickaitėV.ZigmantavičiusR. Cicėnas III 6 II 2 II 6 14 II3 Latvijos RTETRyga Z. LoginasE. LoginaT. LiasinaJ. Senko I 2 VIII 8 III 9 19 III4 Latvijos RJTSRyga A. ZavadskisJ. KirilkoK. BardaI. Matisa V 10 VII 7 IV 12 29 IV5 “DASK”Kaunas K. TamošaitisA. LiogėD. RemenytėS. Zakšauskas IV 8 IX 9 V 15 32 V6 Kaunas//Vilnius R. JakėlaitisI. RomanovaV. StoškusČ. Matuzonis VII 14 IV 4 VI 18 36 VI7 Minskas S. ŠčiurokasS. LickevičJ. DregaloS. Šupevič VI 12 X 10 – – – VII8 Kirovo rajono Pionierių rūmai E. ŠneiderisJ. ZondakasI. EngelėS. Jirgena XI 22 I 1 – – – VIII9 “Venta”Vilnius L. PakšysA. KarpovasV. JakovlevasR. Vingilytė IX 18 VI 6 – – – IX10 Talinas M. RibergeV. EelmaaE. LassR. Vachtra VIII 16 nebaigė – – – X11 “Žiburys”Anykščiai A. MarcinkėnasA. NavickasV. PakalnisR. Valiukaitė X 20 nebaigė
– – – XI12 Kauno speleo klubas R. DaniūnasV. Stravinskas nedalyvavo III 3 – – – XII
IV Lietuvos speleo sąskrydis (1987 04 10-12).Vieta: Kauno raj., X fortas. Varžybų sudėtis: speleo technikos rungtis, topografinės nuotraukos rungtis. Dalyvavo 14 komandų-ketvertų (52 dalyviai). Vyriausiosios teisėjų kolegijos sudėtis:• Erikas Laiconas – vyr. teisėjas;• Vytautas Gudaitis – vyr. teisėjo pavaduotojas;• Rima Jurgelevičiūtė – vyr. sekretorė;• Vyrmantas Radzevičius – distancijos viršininkas.Varžybų protokolas:
Technik Topon Bendra Komandos Dalyviai vieta vieta vietų suma vieta1 “Donaldai-1”Panevėžys R. ValaitisR. CicėnasA. CicėnienėA. Eiva IV I 5 I2 “Latvija”Ryga J. SenkoT. LiasinaB. VilnisJ. Kirilko I IV 5 II3 “Donaldai-2”Panevėžys O. TichonovasD. SimanavičiusA. KiliusD. Gedzevičiūtė III III 6 III4 “KSK”Kaunas R. DaniūnasV. StravinskasK. SikorskisJ. Sikorskienė VII II 9 IV5 “Nykštukas-3”Anykščiai K. TamošaitisA. LiogėG. BleškevičiūtėA. Marcinkėnas V V 10 V6 RJTSRyga A. ZavadskisA. MaulinšasJ. FedosejevasA. Eglitė II VIII 10 VI7 “Nykštukas-1”Anykščiai V. PakalnisR. ValiukaitėV. ŽiukasV. Žukauskas VI VII 13 VII8 “Heliktitas”Minskas S. ŠčiurokasS. KomarovasV. IsačenkoO. Ščiurokas VIII VI 14 VIII9 “Akva-speleo”Kaunas R. JakėlaitisD. JakėlaitienėI. ČalovasA. Benkunskis IX IX 18 IX10 RJTSRyga R. ČirpusJ. StateckisR. KaulinšasS. Sibinia XI XI 22 X11 37 vid. m-laKaunas SidaravičiusNašliūnasMartinkutėVaišvila XIII X 23 XI12 “Nykštukas-2”Anykščiai I. RomanovaR. BieliauskaitėV. KulbokaitėR. Kalinovas XII XII 24 XII13 VISI TKVilnius G. MickusMarkucevičiusDuodaVorobjovaitė X XIV 24 XIII14 “Venta”Vilnius G. ŠvedasN. VaitkusE. LoginaM. Megis XIV XIII 27 XIV
V Lietuvos speleo sąskrydis (1988 06 24-26).Vieta: Kauno raj., II fortas. Varžybų sudėtis: speleo technikos rungtis, topografinės nuotraukos rungtis, gelbėjimo darbų rungtis. Dalyvavo 3 komandos-ketvertai (10 dalyvių). Vyriausiosios teisėjų kolegijos sudėtis:• Erikas Laiconas – vyr. teisėjas;• Virgilijus Skruodis – vyr. teisėjo pavaduotojas;• Rima Jurgelevičiūtė – vyr. sekretorė;• Vyrmantas Radzevičius – distancijos viršininkas;• Laimutis Laiconas – distancijos viršininkas.Varžybų protokolas: Komandos Miestas Kapitonas Tech Topo Gelb Vt.suma Vieta vieta vieta vieta 1 “Donaldai” Panevėžys R. Valaitis II I I 4 I2 KSK Kaunas R. Daniūnas I III II 6 II3 “Venta” Vilnius Č.Matuzonis III II – 5 IIIKAUNO ASMENINĖS SPELEO PIRMENYBĖS
I Kauno asmeninės speleo pirmenybės (1982 07 02-04 + 10 07-09).Vieta: Trakų raj. Aukštadvario apylinkėse+Jonavos raj. Svilonių apylinkėse. Varžybų sudėtis: speleo technikos rungtis, gelbėjimo darbų rungtis, topografinės nuotraukos rungtis. Dalyvavo 13 vyrų ir 12 moterų. Vyriausiosios teisėjų kolegijos sudėtis:• Erikas Laiconas – vyr. teisėjas;• Vytautas Gudaitis – vyr. teisėjo pavaduotojas, teisėjas-inspektorius;• Regina Achmetšina – vyr. sekretorė;• Izolda Aikinaitė – sekretorė;• Gražina Radzevičienė – topografinės nuotraukos distancijos viršininkė;• Artūras Jankauskas – speleo technikos distancijos viršininkas;• Ričardas Jakubonis – gelbėjimo darbų distancijos viršininkas.Varžybų protokolas:
Dalyviai Miestas Topo Tech Gelb Balų Vieta balai balai balai suma 1 Raimondas Daniūnas Kaunas 2,67 1,60 1,14 5,41 I2 Kęstutis Tamošaitis Panevėž 9,00 3,20 4,57 16,77 II3 Vilmantas Ratkus Panevėž 9,00 8,00 2,29 19,29 III4 Erikas Jono Laiconas Kaunas 1,33 9,00 9,00 19,33 IV5 Arūnas Dragūnas Panevėž. 9,00 4,80 6,29 20,09 V6 Olegas Tichonovas Panevėž. 9,00 6,40 6,29 21,69 VI7 Laimutis Laiconas Kaunas 4,00 9,00 9,00 22,00 VII8 Vyrmantas Radzevičius Kaunas 5,33 9,00 9,00 23,33 VIII9 Šarūnas Tamašauskas Kaunas 6,67 9,00 9,00 24,67 IX10 Igoris Kulkovas Kaunas 8,00 9,00 9,00 26,00 X11 Saulius Žiaukas Kaunas 2,66 9,00 11,66 XI12 Arūnas Skiragis Kaunas 13,33 3,43 16,76 XII13 Vytautas Gudaitis Kaunas 10,67 8,00 18,67 XIII1 Dalia Gudaitytė Kaunas 1,33 4,00 1,33 6,66 I2 Aldona Žemaitytė Vilnius 2,67 17,00 11,00 30,67 II3 Sigutė Domininkaitytė Vilnius 5,33 16,00 10,00 31,33 III4 Irena Šalkauskaitė Kaunas 6,67 17,00 11,00 34,67 IV5 Ona Pūraitė Kaunas 8,00 17,00 11,00 36,00 V6 Laima Kairiukštytė Kaunas 9,33 17,00 11,00 37,33 VI7 Daiva Zalomskytė Panevėž. – 5,33 5,33 10,66 VII8 Danguolė Jakucevičiūtė Panevėž. – 4,00 6,66 10,66 VIII9 Rūta Kripaitytė Panevėž. – 1,33 10,00 11,33 IX10 Stefanija Chreptavičienė Kaunas – 2,67 11,00 13,67 X11 Jolita Gurklytė Panevėž. – 6,67 8,00 14,67 XI12 Violeta Pratkevičiūtė Kaunas – 8,00 11,00 19,00 XII
II Kauno asmeninės speleo pirmenybės (1987 09 26-27).Vieta: Kauno raj., II fortas. Varžybų sudėtis: vertikalių atramų rungtis, nuolaidžių atramų rungtis, BFP rungtis, uolų maršruto dvi rungtys, “treniruoklio” rungtis, virvės traukimo rungtis, “nukentėjusiojo” transportavimo rungtis, topografinės nuotraukos rungtis. Dalyvavo 12 vyrų ir 6 moterys. Vyriausiosios teisėjų kolegijos sudėtis:• Raimondas Daniūnas – vyr. teisėjas;• Erikas Laiconas – vyr. sekretorius;• Vyrmantas Radzevičius – distancijos viršininkas.
Varžybų protokolas:
Dalyviai Miestas Klasė Įveiktų rungčių skaičius Balų suma Vieta1 Vytautas Stravinskas Kaunas, KSK A 8 8.910 I2 Gintautas Švedas Vilnius, TK A 8 20.267 II3 Darius Simanavičius Panevėžys, “Donaldai” A 6 18.316 III4 Artūras Kilius Panevėžys, “Donaldai” A 6 27.902 IV5 Algirdas Vaištaras Kaunas, KSK A 6 31.411 V6 Remigijus Kairys Vilnius, VISI B 6 25.382 VI-VIII7 Arminas Krikščiūnas Vilnius, VISI B 6 21.291 VI-VIII8 Romas Valaitis Panevėžys, “Donaldai” B 6 24.499 VI-VIII9 Žydrūnas Venckūnas Vilnius, VISI A 5 27.754 IX10 Brunas Margevičius Kaunas, KSK A 5 29.138 X11 Kastytis Sikorskis Kaunas, KSK A 5 31.928 XI12 Laimis Valaitis Panevėžys, “Donaldai” B 1 40.074 XII
1 Jūratė Sikorskienė Kaunas,KSK A 6 8.612 I2 Dalia Gudaitytė Kaunas,KSK A 5 7.886 II3 Aušra Matulytė Panevėžys, “Donaldai” A 4 16.957 III4 Gitana Vainauskaitė Kaunas, KSK B 2 15.487 IV5 Diana Labutytė Kaunas, 37 vid. mokykla B 0 5.864 V6 Grita Blaškevičiūtė Kaunas, 37 vid. mokykla B 0 6.006 VI
Kažką bendro su asmeninėmis pirmenybėmis turi ir 1981-1987 m. laikotarpiu vykdyti geriausio Lietuvos speleologo dešimtuko rinkimai. Tačiau juose speleologai buvo vertinami daug visapusiškiau, akcentuojant jų aktyvumą visuomeninėje veikloje ir ekspedicijose. Nors buvo pravesti 4 tokie konkursai, tačiau didelio pasisekimo jie nesulaukė.
“Geriausio Lietuvos-81 speleologo” konkursas (1981).Teisėjų kolegija: • Vytautas Gudaitis – vyr. teisėjas;• Erikas Laiconas – vyr. sekretorius. Vardas, pavardė Miestas Balų suma Vieta1 Erikas Laiconas Kaunas 116,5 I2 Valerijus Matrochinas Kaunas 107,5 II3 Nikolajus Voronojus Kaunas 105,5 III4 Sigutė Domininkaitytė Kaunas 92,5 IV5 Jonas Sabaitis Jonava 85 V6 Šarūnas Tamašauskas Kaunas 84 VI7 Vyrmantas Radzevičius Kaunas 79 VII8 Laimutis Laiconas Kaunas 74 VIII9 Angelė Laiconienė Kaunas 67 IX10 Violeta Pratkevičiūtė Kaunas 56 X
“Geriausio Lietuvos-85 speleologo” konkursas (1985).Teisėjų kolegija:• Vyrmantas Radzevičius – vyr. teisėjas;• Raimondas Daniūnas; Rima Jurgelevičiūtė; • Vytautas Stravinskas; Romas Valaitis. Vardas, pavardė Miestas Balų suma Vieta1 Raimondas Daniūnas Kaunas 166 I2 Erikas Laiconas Kaunas 156 II3 Vytautas Stravinskas Kaunas 87 III4 Vyrmantas Radzevičius Kaunas 70 IV5 Laimutis Laiconas Kaunas 58 V6 Angelė Laiconienė Kaunas 55 VI7 Jūratė Sikorskienė Kaunas 53 VII8 Vytautas Gudaitis Kaunas 52 VIII9 Kastytis Sikorskis Kaunas 48 IX10 Šarūnas Tamašauskas Kaunas 46 X
“Geriausio Lietuvos-86 speleologo” konkursas (1986).Teisėjų kolegija:• Raimondas Daniūnas – vyr. teisėjas; Erikas Laiconas – vyr. sekretor.;• A. Benkunskis; R. Dindaitė; R. Valaitis; R. Valiukaitė. Vardas, pavardė Miestas Balų suma Vieta1 Vytautas Gudaitis Kaunas 521 I2 Raimondas Daniūnas Kaunas 261 II
3 Vytautas Stravinskas Kaunas 245 III4 Erikas Laiconas Kaunas 232 IV5 Laimutis Laiconas Kaunas 214 V6 Rima Jurgelevičiūtė Vilnius 201 VI7 Eduardas Putelis Kaunas 186 VII8 Artūras Grendelis Kaunas 162 VIII9 Romas Valaitis Panevėžys 118 IX10 Arūnas Liogė Anykščiai 110 X“Geriausio Lietuvos-87 speleologo” konkursas (1987).Teisėjų kolegija:• Erikas Laiconas – vyr. teisėjas. Vardas, pavardė Miestas Balų suma Vieta1 Raimondas Daniūnas Kaunas 685 I2 Igoris Čalovas Kaunas 508 II3 Kęstutis Tamošaitis Kaunas 448 III4 Darius Simanavičius Panevėžys 340 IV5 Vytautas Stravinskas Kaunas 335 V6 Arūnas Liogė Anykščiai 310 VI7 Gintautas Švedas Vilnius 229 VII8 Romas Valaitis Panevėžys 142 VIII9 Geistis Mickus Vilnius 132 IX10 Erikas Laiconas Kaunas 126 XI Latvijos atviros respublikinės speleo technikos varžybos (1987 06 06-07).Vieta: Valmiera. Varžybų sudėtis: speleo technikos rungtis, uolų laipiojimo rungtis, topografinės nuotraukos rungtis, gelbėjimo darbų rungtis. Dalyvavo 13 komandų, t.t. 7 iš Lietuvos. Vyr. teisėja E. Logina, vyr. sekretorė A. Andersonė.Varžybų protokolas:
Komandos Kapitonai Tech Uol Topo Gelb Bendra balai balai balai balai balai vieta1 Kauno SpeleoKlubas R.DaniūnasV.StravinskasK.SikorskisJ.Sikorskienė 120,6 200 199,3 166,6 685,7 I2 Latvijos RTET, Ryga D.Ozolas 257 180 221,6 179,5 838,1 II3 Akva-speleoKaunas +Anykščiai K.TamošaitisA.LiogėR.ValiukaitėI.Čalovas 269,3 250 208,0 213,6 940,9 III4 Ryga, pionier. 192,3 240 379,0 242,2 1053,5 IV5 Lietuvos RTETPanevėžys R.ValaitisR.CicėnasA.CicėnienėA.Eiva 234,0 170 373,4 317,0 1094,4 V6 Ryga, pionier. 246,4 230 428,0 333,0 1237,4 VI7 Estijos RTET 264,0 240 439,0 – 942,0 VII8 Rygos TK 260,0 275 450,0 – 985,0 VIII9 AISI 287,0 210 – – 497,0 IX10 Panevėžio TK D.Simanavičius 267 – 248,8 – 518 X11 Anykščiai-I V.Pakalnis 250 – 423,0 – 673 XI12 Anykščiai-II – – – – – –13 Akva-speleo-I – 226 – – – –Pastaba: Geriausieji Lietuvos toponuotraukos dvejetai: R. Daniūnas + V. Stravinskas; K. Tamošaitis + A. Liogė, R. Valaitis + R. Cicėnas.
SĄJUNGINIAI SSRS SĄSKRYDŽIAI
I SSRS speleo sąskrydis (1979 10 07-12).Vieta: Ternopolio srities Skala-Podolskaja gyvenvietėje, “Zbručo” turistinė bazė (Ukraina). Varžybų sudėtis: topografinės nuotraukos rungtis, požeminio orientavimosi rungtis, konkursai (speleo propagandos, speleo kelionės ataskaitos, savidarbės įrangos, fotografijos, skaidrių, sienlaikraščio, dainos). Dalyvavo 27 komandos iš 4 šalių (Kirgizijos, Lietuvos, Rusijos – 16 komandų ir Ukrainos – 9 komandos). Lietuvos rinktinės sudėtis:• Erikas Laiconas – treneris ir rinktinės vadovas;• Vyrmantas Radzevičius – toponuotraukos rungtyje trejeto kapitonas;• Izolda Aikinaitė – toponuotraukos rungties dalyvė;• Rūta Jakubonienė – toponuotraukos rungties dalyvė;• Angelė Laiconienė –požem. orientavimosi rungtyje dvejeto kapitonė;• Dalia Gudaitytė – požeminio orientavimosi rungties dalyvė;• Ričardas Jakubonis–požem. orientavimosi rungtyje dvejeto kapitonas• Laima Tamašauskaitė – požeminio orientavimosi rungties dalyvė;• Vytautas Gudaitis – kino operatorius.Varžybų protokolo fragmentas:
Komandos Toponuotr Orientav. Konkursai Vietų suma VIETA vieta vieta vieta (1:1:1,5) SĄSK.1 Ternopolis (U) VII I IV 14 I2 Kijevas (U) VIII IX I 18,5 II3 Maskva (R) V II XI 23,5 III4 Čeliabinskas (R) XV V II 24 IV5 Černovicai (U) I III XV 26,5 V6 Tula (R) III XXI V 31,5 VI7 Irkutskas (R) VI XI X 32 VII8 Lvovas (U) IV XII XIV 37 VIII9 Charkovas (U) XII XIV VIII 38 IX10 Chmelnickis (U) XVII IV XII 39 X11 Černigovas (U) XI XX VII 41,5 XI12 Baškirija (R) IX XXIX III 42,5 XII13 Tomskas (R) XIII V XIX 46,5 XIII14 Primorė (R) XXV VIII IX 46,5 XIV15 Krasnojarskas (R) XVI XXIV VI 49 XV16 Lietuva XVI XXIV VI 49 XVI
Pagal vidutinę vietą šalys-respublikos pasiskirstė taip:
1 pozicija Ukraina 9,7 vid. vieta2 pozicija Rusija 15,9 vid. vieta3 pozicija Lietuva 16 vieta4 pozicija Kirgizija 21 vieta
Rinktinės vadovo ataskaitoje rašoma:“Spalio 9 d. Požeminės topografinės nuotraukos varžybos vyko Borščiovo rajono urve “Kristalnaja”. Varžybų trasą sudarė 98 m ilgio atviro žiedo maršrutas su 5 kontroliniais taškais. Maršrutą praeiti reikėjo be abrisų , užnešant trasą ant milimetrinio popieriaus lapo masteliu 1:200. Kontrolinis laikas 1 val. Lietuvai atstovavęs trejetas, vadovaujamas Vyrmanto Radzevičiaus (dalyviai Izolda Aikinaitė ir Rūta Jakubonienė), sugaišo 33,51 min., baudos gavo 22,00 min. ir užėmė 10 vietą iš 27 komandų.Speleo orientavimo varžybos vyko Borščiovo rajono urve “Mlynki”. Varžybų trasą sudarė 1800 m ilgio požeminis maršrutas su 6 kontroliniais punktais ir 4 pririšimo orientyrais. Urvo sąlygos: t=+11,50, galerijų plotis 0,5-3,0 m, galerijų aukštis 0,5-5,0 m. Galerijų asla padengta šlapiu moliu. Kontrolinis laikas 3 val. Dalyviams buvo išduoti urvo žemėlapiai, kuriuose adata reikėjo išdurti kiaurymes tariamuose kontroliniuose punktuose. Lietuvai atstovavo 2 dvejetai. I-as dvejetas: Angelė Laiconienė (kapitonė) ir Dalia Gudaitytė. II-as dvejetas: Ričardas Jakubonis (kapitonas) ir Laima Tamašauskaitė. I-o dvejeto baudos taškai pagal kontrolinius punktus: 1, 37, 29, 0, 66, 0 = 133. Kontrolinis laikas viršytas; dalyvavimas neužskaitytas. II-o dvejeto baudos taškai: 25, 0, 25, 1, 0, 2 = 53. Praėjimo laikas 2 val. 51 min. 21 sek. Bendrakomandinėje įskaitoje abiejų dvejetų 19 vieta iš 27 komandų.Spalio 10 d. Speleo gelbėjimo būrių parodomieji gelbėjimo darbai. Vakare – konkursai:1. Speleo propagandos konkurse užėmėme 9 vietą.2. Speleo kelionės ataskaitos konkurse dalytvauti negalėjome,…3. Skaidrių konkurse užėmėme 4 vietą (E. Laicono, V. Radzevičiaus ir V. Gudaičio skaidrės).4. Sienlaikraščio konkurse pelnėme 3 vietą (atliko R. Jakubonis).5. Dainos konkurse dalyvavusi D. Gudaitytė užėmė 12 vietą.Konkursuose aplamai Lietuvos rinktinė užėmė 16 vietą. <…>Spalio 12 d. III laipsnio diplomu Lietuvos rinktinė apdovanota už dalyvavimą sienlaikraščio konkurse. II laipsnio diplomu asmeninėje įskaitoje apdovanotas R. Jakubonis už juodas/baltas fotonuotraukas.II laipsnio diplomu asmeninėje įskaitoje apdovanoti E. Laiconas, V. Radzevičius ir V. Gudaitis už skaidres. <…>Sąskrydžio metu V. Gudaitis susuko juodą/baltą 16 mm kino filmą “I sąjunginis speleo sąskrydis”. Rinktinės narių tarpe ypatingai pasižymėjo Vyrmantas Radzevičius ir Ričardas Jakubonis.”
Lietuvos speleo rinktinės kandidatų treniruočių stovykla (1981 05 17-21).Vieta: Sankt-Peterburgo srities Vyborgo miesto apylinkės (Rusija). Sudėtis:• Erikas Laiconas – treneris ir stovyklos vadovas;• Gražina Radzevičienė – vadovo pavaduotoja;• Regina Achmetšina, Sigutė Domininkaitytė, Vytautas Gudaitis, Dalia Gudaitytė, Ričardas Jakubonis, Artūras Jankauskas, Laimutis Laiconas, Angelė Laiconienė, Ona Pilvelytė, Violeta Pratkevičiūtė, Vyrmantas Radzevičius, Jonas Sabaitis, Šarūnas Tamašauskas Nikolajus Voronojus – dalyviai.
I SSRS turistų sąskrydis (1981 09 10-13).Vieta: Šiaurės Osetijos ASSR “Dzinagos” turistinė bazė (Rusija). Speleo varžybų sudėtis: speleo technikos rungtis uolų maršrute. Dalyvavo 21 komandų iš 7 šalių (Baltarusijos, Kirgizijos, Lietuvos, Rusijos – 13 komandų, Turkmėnijos, Ukrainos – 3 komandos ir Uzbekijos). Lietuvos rinktinės sudėtis:• Erikas Laiconas – treneris ir rinktinės vadovas;• Vyrmantas Radzevičius – kapitonas;• Angelė Laiconienė;• Jonas Sabaitis;• Nikolajus Voronojus.Varžybų protokolo fragmentas:
Komandos Gryn. laikas Baud. laikas Rezultatas Vieta min. min. min. 1 Krasnojarskas(R) 31,28 9,00 0.40,28 I2 Čeliabinskas (R) 35,57 18,00 0.53,57 II3 Leningradas (R) 45,41 20,00 1.05,41 III4 Baškirija (R) 45,35 22,00 1.07,35 IV5 Odesa (U) 57,43 12,00 1.09,43 V6 Kirgizija 54,39 16,00 1.10,39 VI7 Doneckas (U) 43,06 29,00 1.12,06 VII8 Sverdlovskas (R) 49,17 26,00 1.15,17 VIII9 Baltarusija 1.02,13 15,00 1.17,13 IX10 Dnepropetrovskas U 31,46 56,00 1.27,46 X11 Rostovas (R) 1.04,50 56,00 2.00,50 XI12 Uzbekija 1.32,40 38,00 2.10,40 XII13 Altajus (R) 1.19,50 1.05,00 2.24,50 XIII14 Irkutskas (R) 1.29,59 56,00 2.25,59 XIV15-21 Lietuva XV-XXI
Pagal vidutinę vietą šalys-respublikos pasiskirstė taip:
1 pozicija Kirgizija 6 vieta2 pozicija Ukraina 7,3 vid. vieta3 pozicija Baltarusija 9 vieta4 pozicija Rusija 11,2 vid. vieta5 pozicija Uzbekija 12 vieta6 pozicija Lietuva 18 vid. vieta7 pozicija Turkmėnija 18 vid. vieta
Toks prastas mūsų rinktinės rezultatas buvo pasiektas dėka nepalankių mums aplinkybių. Tik viena A. Laiconienė prieš sąskrydį dalyvavo rinktinės kandidatų stovykloje, todėl komanda buvo ne tik silpnai treniruota, bet ir tarpusavyje nesusidirbusi. Kita vertus, komandų sudėtis buvo priverstinai minimizuota, bet tuo pačiu reikalaujama sudėtyje turėti mažiausiai vieną moterį, kurios pakeisti niekuo neįmanoma. Atsarginių pasiimti neleido išskirta pinigų suma. Taigi Šiaurės Osetijoje prieš pat varžybas treniruotės metu Angelės Laiconienės patirta trauma taip pat atsiliepė rezultatui. Ji startavo po kritimo!
II SSRS speleo sąskrydis (1984 10 04-07).Vieta: Gumistos upės slėnis netoli Suchumio miesto Abchazijoje (Gruzija). Varžybų sudėtis: speleo technikos rungtis (4 dalyviai), gelbėjimo darbų rungtis (6 vyrai), topografinės nuotraukos rungtis (2 dalyviai), konkursai (speleo propagandos, techninės kūrybos, turistinės atributikos, geriausios stovyklavietės, fotografijos, skaidrių, kinofilmų). Dalyvavo 20 komandų iš 11 šalių-respublikų (Baltarusijos, Gruzijos, Kazachijos, Kirgizijos, Latvijos, Lietuvos, Rusijos – 8 komandos, Tadžikijos, Turkmėnijos, Ukrainos – 3 komandos ir Uzbekijos). Lietuvos rinktinės sudėtis (?):Paskirtasis rinktinės treneris ir rinktinės vadovas Vyrmantas Radzevičius, komandos kapitonas Raimondas Daniūnas ir pagrindinė komandos dalyvė moteris Sigutė Daniūnienė dėl susidariusio chaoso pasirengimo metu į sąskrydį neišvyko. Todėl pasikeitusi komandos sudėtis tegalėjo dalyvauti tik “B” klasėje. Taigi išvyko:• Antanas Zakarka – rinktinės vadovas;• Ričardas Jakubonis – treneris;• Stefanija Chreptavičienė;• V. Garbenis;• Vytautas Gudaitis;• Artūras Jankauskas;• Igoris Kulkovas;• Violeta Pratkevičiūtė;• Antanas Sadeckas;• Nijolė Tamošaitienė;• Kęstutis Tamošaitis;• Romas Valaitis;• Nikolajus Voronojus.Sąskrydyje turėjęs teisėjauti Erikas Laiconas dėl asmeninių priežasčių atvykti į Gruziją negalėjo.Sąskrydžio protokolas neišsaugotas. Žinoma tik, kad “B” klasėje dalyvavo apie 8 komandos, kurių tarpe Lietuva užėmė tokias vietas:• Speleo technikos rungtis – “nuimta”;• Gelbėjimo darbų rungtis – VI vieta;• Topografinės nuotraukos rungtis – V vieta;• Konkursai – IX vieta bendroje įskaitoje (iš 20 komandų).“B” klasėje Lietuva užėmė VI vietą, o Latvija – I vietą. Tai didžiausias Lietuvos rinktinės nepasisekimas per visą tarptautinę varžybų praktiką.Bendroje įskaitoje Lietuva užėmė 18 vietą (iš 20 galimų).
II SSRS turistų sąskrydis (1985 05 08-13).Vieta: Ivano-Frankovsko srities Jaremčios miestelyje (Ukraina). Varžybų sudėtis: gelbėjimo darbų dvi rungtys, topografinės nuotraukos rungtis. Dalyvavo 15 komandų iš 6 šalių-respublikų (Kazachijos, Kirgizijos, Lietuvos, Rusijos – 8 komandos, Ukrainos – 3 komandos ir Uzbekijos). Pirmą kartą tokio rango varžybose teisėjavo 2 Lietuvos speleologai: Erikas Laiconas (speleo varžybų vyr. sekretoriaus pavaduotojas) ir Rima Jurgelevičiūtė. Lietuvos rinktinės sudėtis:• Raimondas Daniūnas – treneris ir kapitonas;• Dalia Gudaitytė;• Vyrmantas Radzevičius;• Vytautas Stravinskas.
Varžybų protokolas: Komandos Gelb.darb Gelb Toponuotr. Bendra 1run 2run vieta rezult. vieta balų vieta1 Rusija-V (Čeliabinskas) VIII I III 37,8 I 4 I2 Ukraina-III III IV II 94,1 VI 8 II3 Rusija-I (Sverdlovskas) VI VII VII 60,8 II 9 III4 Maskva (R) VII III IV 98,2 VII 11 IV5 Leningradas (R) IV X VIII 93,9 V 13 V6 Rusija-II (Krasnojarskas) I II I 211,1 XIV 15 VI7 Ukraina-II (Charkovas) II IX VI 147,05 X 16 VII8 Ukraina-I V VI V 183,4 XII 17 VIII9 Uzbekija IX XIV X 99,8 VIII 18 IX10 Rusija-IV (Permė) X VIII IX 163,4 XI 20 X11 Kazachija XI XIII XI 136,4 IX 20 XI12 Lietuva – XI – 77,0 IV 15(-1) XII13 Rusija-III (Novosibirsk… – XII – 189,6 XIII 25(-1) XIII14 Rusija-VI (Chabarovskas – V – 74,2 III 8 (-1) XIV15 Kirgizija – – – – – – –
Taip arti nuo garbingos vietos pirmame dešimtuke Lietuva niekad nebuvo. Net prasčiausias įvertinimas 1-e rungtyje, būtų garantavęs 7 vietą bendroje įskaitoje.Pagal vidutinę vietą šalys-respublikos pasiskirstė taip:
1 pozicija Ukraina 5,7 vid. vieta2 pozicija Rusija 7 vid. vieta3 pozicija Uzbekija 9 vieta4 pozicija Kazachija 11 vieta5 pozicija Lietuva 12 vieta6 pozicija Kirgizija 15 vid. vieta
III SSRS speleo technikos varžybos (1988 10 13-16).Vieta: Bachčisarajus Krymo srityje (Ukraina). Varžybų sudėtis: uolų rugtis (4 dalyviai), gelbėjimo darbų rungtis (6 dalyviai), topografinės nuotraukos rungtis (2 dalyviai). Lietruvos rinktinės sudėtis:• Vaclovas Šimkus – rinktinės vadovas;• Vyrmantas Radzevičius – treneris ir vadovo pavaduotojas;• Raimondas Daniūnas – vyr. treneris ir komandos kapitonas;• Eduardas-Kazimieras Putelis – gydytojas;• Rimantas Cicėnas, Audronė Cicėnienė, Česlovas Matuzonis, Jūratė Sikorskienė, Kastytis Sikorskis, Vytautas Stravinskas, Romas Valaitis.Deja, kai reikėjo išvykti ši sudėtis labai pasikeitė. Varžybų rezultatai neišlikę. Apie rinktinės pasirodymo rezultatus dalinai galima spręsti iš Lietuvos respublikinės speleo komisijos išplėstinio posėdžio, vykusio Kaune 1988 11 19 protokolo:“§1. Aptarti Lietuvos rinktinės, dalyvavusios III sąjunginėse speleo technikos varžybose, pasirodymo rezultatai. Pažymėta, kad Lietuvoje nepaprastai mažai speleologų, gerai laipiojančių uolomis; kad menkas speleologų suinteresuotumas speleo varžybomis; kad nėra deramų sąlygų rinktinei ruošti; kad konkrečiai šiemet delegacijos vadovui ir pavaduotojui nusišalinus nuo organizacinių klausimų sprendimo, visas darbas teko vienam vyr. treneriui; kad aplamai varžybos yra “antispeleologinis” reiškinys mūsų judėjime.”
Speleo varžybų santrauka:1. Lietuvos speleo varžybų teisėjų reitingas:• Erikas Laiconas – I kategorija (1987); 14 teisėjavimų VTK lygyje;• Vyrmantas Radzevičius – II kat. (1986); 10 teisėjavimų, iš jų 6 VTK;• Raimondas Daniūnas – III kat. (1986); 5 teisėjavimai, iš jų 3 VTK;• Gražina Radzevičienė – III kat. (1981); 8 teisėjavimai, iš jų 1 VTK;• Angelė Laiconienė – III kat. (1981); 5 teisėjavimai, iš jų 1 VTK;• Regina Achmetšina – III kat. (1986); 7 teisėjavimai, iš jų 2 VTK;• Laimutis Laiconas – III kat. (1983); 8 teisėjavimai, iš jų 1 VTK;• Vytautas Juodis – III kat. (1983); 7 teisėjavimai;• Nikolajus Voronojus – III kat. (1981); 2 teisėjavimai.2. Lietuvoje pravesta 12 varžybų:• 5 Kauno speleo sąskrydžiai (1980-1984);• 5 Lietuvos speleo sąskrydžiai (1984-1988);• 2 Kauno asmeninės speleo pirmenybės (1982-1987).3. Už Lietuvos ribų (1979-1988) dalyvauta 5 SSRS ir 1 Latvijos varžybose.4. Lietuvos rinktinės užimta vieta ir komandų dalyvių skaičius SSRS varžybose:1979 Ternopolis (Ukraina) I SSS 16 vieta iš 271981 Dzinaga (Rusija) I STS 15-21 vieta iš 211984 Suchumis (Gruzija) II SSS 18 vieta iš 201985 Jaremča (Ukraina) II STS 12 vieta iš 151988 Bachčisarajus (Ukraina) III SSV ? ?
5. EKSPEDICIJOS
1971 gegužė; ekskursija Kyzyl-Kobos urvyne (Krymas, Ukraina) turistinio pėsčiųjų žygio metu ( vadovas Kęstutis Dagilis). Dalyvavo Erikas Laiconas ir dar 11 turistų. Šis pirmasis apsilankymas urve Erikui Laiconui tapo postūmiu link speleologijos. Apie tai B. Bielskytė rašo:“Apie 16 val. atvažiavo likusieji ir tuoj pat išsiruošėme į urvus. Neturėjome supratimo apie ten slypintį grožį, apie urvų didumą. Pasirodo, Raudonieji urvai tęsiasi 12 km. Mums nebuvo galimybių praeiti nė trečdalio, bet ir tai, atrodo, kad nemažai matėme. Kęsto vedami, patekome į apatinius aukštus. Praėjimai visur buvo laisvi, beveik niekur nereikėjo pasilenkti. Į šoną buvo draudžiama ir žingsnį žengti, o ką ir bekalbėti apie landų apžiūrėjimą. Gal bijojo, kas paslysime ar netyčia ne ten koją pastatysime. Kęstas vadas, jo klausyti reikia. Eiti buvo labai gera: drėgnas šaltukas gaivino per dieną įkaitusį kūną, malšino troškulį. Taip aplink įdomu, kad jautiesi patekęs į požeminę karalystę ar net pasakų šalį, kur viskas gražu ir įspūdinga prie žvakių šviesos. Priėjome stalaktitus. Dar visai “jaunučiai” varvekliukai, turintys gal 300-600 metų.Kitą dieną ėjome į viršutinius aukštus. Vos paėjus 10 m, urvas pažemėja ir priverčia lenktis. Kuo tolyn ėjome, tuo labiau spaudė akmeninis urvas mus prie žemės. Vėl žavėjo niūrūs, bet didingi akmenys. Prasidėjo landos. Šliauždami pilvu per pažliugusį molį, išsitepėme rūbus, rankas ir veidus. Plonesnieji pralįsdavo laisvai, o Donatas, vargšelis, vis kentėdavo. Tai rankas ne taip padėjęs, tai koją ne ten pastatęs. Visai nestoras, bet va ilgis – 1,90 m viską ir diktavo. Daugiausia vargo buvo, kol pralindome “Begėdę”, taip pramintą studentų iš Nikolajevsko. Mat, jie vakar pirmieji atkirto stalaktitą, trukdžiusį praėjimui, pirmieji, aišku, praėjo. Mums teko garbė būti antrais. Tai jau šis tas. Nepamokyti vedlio, kur ir kaip laikyti kojas, ant kokio šono gulti, kur prisispausti kairę ranką, ką veikti dešine, būtume, tur būt, nė vienas pro ten nepraėjęs. Vargais negalais išsikrapštėme, tik Donatą teko traukte už rankų ištraukti.Vos pralindus “Begėdę” (ne vienam bandė kelnes nutraukti), atsidūrėme salėje, pasipuošusioje stalagmitų kolonomis. Čia galima laisvai vaikščioti ir gėrėtis tuo, ką išvydai dar pirmą kartą gyvenime. Kiek gali būti metų stalagmitų kolonai 1,80-2,0 m aukščio ir apie 20 cm storio, jeigu stalagmitas per 100 metų užauga 1 cm? Paskui patekome į “vargonų” salę. O kokių garsų čia gali išgirsti! Nejučiomis pradedi galvoti, kad čia gyveno pirmykštis žmogus, kad jau tada grojo gamtos sukurtais vargonais. O mes tik dabar palietėme nutekėjimus, lyg arfos stygas, tik dabar prabilo užsisvajoję ir tylūs akmenys.”
1971 rugpjūtis; ekskursija Karliukų urvyne (Turkmėnija) SSO būrių narių.1972 – Lietuvos alpinistų ekskursija Divjos ir Kunguro urvuose Urale (Rusija).1972 11 05-11; ekskursija Gaujos pakrančių urvuose: Gutmano, Revoliucijos, Peterio, Dagnes, Elitė, Mažoji Elitė; karstiniame tarpeklyje “Kraukliu aiza” (Latvija). Vadovas Erikas Laiconas. 14 dalyvių tarpe buvo ir Jonas Sabaitis.
1973 02 16-28; I ekspedicija “Krymas-73”. Vadovas Erikas Laiconas. Dalyviai: Vilius Balčiūnas, Gražina Gudaitytė, Faustas Keršys, Birutė Mendelytė, Albina Rugieniūtė, Jonas Sabaitis, Pranas Statulevičius, Edmundas Tradišauskas. Skverbtasi į urvus: Kyzyl-Koba, Romaška (Dolgorukio jailoje); Suuk-Koba, Binbaš-Koba, Gugerdžin-Chasar (Čatyr-Dagas). Iš E. Laicono dienoraščio:“Dabar mūsų laukia Gugerdžin-Chasar (Karvelių šulinys). Tai 22 m gylio šulinys, kurio dugne yra keletas horizontalių išsišakojimų. Leidomės naudodamiesi dviem 10 mm kaproninėmis virvėmis (po 30 m ilgio) ir dviem komplektais ‘abalakovo’ diržų…”
1973 04 28 – 05 07; II ekspedicija “Podolė-73/1”. Vadovas Erikas Laiconas. Dalyviai: Henrikas Kilius, Angelė Simukaitytė, vėliau Laiconienė, Romas Vyšniauskas, Gražina Miliūtė. Skverbtasi į urvus: Kristalnaja, Žydrieji ežerai, Mlynki. Iš E. Laicono dienoraščio:“Su Ternopolio speleologu apžiūrėjome urvą “Žydrieji ežerai”, esantį 17 m gylio karstinėje Popovo duobėje. Tai vienas iš įdomiausių urvų Podolėje. Po 1973 m. vasario ekspedicijos (XXX-ios) ištyrinėtų labirintų ilgis siekia 80.000 m. Manoma, kad urvas siekia 100 km ilgį ir jungiasi su Optimistiniu urvu. 30% urvo ploto apsemta vandeniu. Gausu ežerų, sifonų, kanalų…”
1973 gegužė; III ekspedicija “Podolė-73/2”. Vadovas Jonas Sabaitis. 4 dalyviai: Gražina Gudaitytė, vėliau Radzevičienė, Vyrmantas Radzevičius, ?. Skverbtasi į Optimistinį ir Kristalinį urynus.
1973 05 18-21; I išvyka į Biržų karstinį rajoną. Vadovas Erikas Laiconas. Dalyviai: Alfredas Daukantas, Marijus Daukantas, Jonas Sabaitis, Angelė Simukaitytė, vėliau Laiconienė.
1973 08 11 Erikas Laiconas (vadovas), Kazys Damulevičius, Angelė Laiconienė ir Pranas Statulevičius lankėsi Sataplijos urve (Gruzija).
1973 10 19-21; II išvyka į Biržų karstinį rajoną. Vadovas Erikas Laiconas. Dalyviai: Loreta Dzikaitė, Angelė Laiconienė, Dana Maleckaitė, Vita Medikšaitė, Vytautas Petkus, Jonas Sabaitis.
1976 05 02-09; IV ekspedicija “Podolė-76” (Ukraina). Vadovas Erikas Laiconas. Dalyviai: Angelė Laiconienė, Violeta Narbutaitė, Vytautas Petkus. Skverbtasi į urvus: Žydrieji ežerai, Kristalnaja, Verteba. Iš E. Laicono dienoraščio:“Trečiadienį 12.00 val. įlindome į urvą Kristalnaja. Buvome uždaryti. Turėjome kontrolinį laiką iki 17.00 val. Ties 21 žibintu įėjimo galerijoje, dešinėje sienoje, žiūrint nuo angos, sulindome į angą, kuri mus nuvedė prie taip vadinamų “Griaučių”. Tai 1905 m. žuvęs žmogus (austrų kareivis) – lobių ieškotojas. <…>20.10 val. įlindome į Paleozoologinį labirintą, kur radome nežinomų lietuvių (K. V. Ir M. A.) 1976 01 23 raštelį ir urvo planą.”
1977 kovas; V ekspedicija “Pinega-77” (Rusija). Vadovas Kazys Damulevičius.
1977 lapkritis; VI ekspedicija “Krymas-77” (Ukraina). Vadovas Jonas Sabaitis.
1978 02 10-25; VII ekspedicija “Pinega-78” (Rusija). Vadovas Erikas Laiconas. Dalyviai: Donatas Dainelis, Danius Kubilius, Vydmantas Mikulionis, Svetlana Panova, Feliksas Perskaudas, Liucija Raubaitė, Antanas Sadeckas, Roma Vasiliauskaitė. Buvo skverbtasi į Kulagorskaja (K-1, K-2, K-4), Leningradskaja (C-7), Golubino urvus. Apie ekspediciją E. Laiconas rašo:“…Pagaliau išvystame Sotką. Ji vingiuoja apie 40 m žemiau mūsų kojų. Stovyklą įsirengiame dešiniajame upės krante. Ankstyvos sutemos apgaubia vienišą palapinę, saugančią mus nuo trisdešimties laipsnių šalčio. <…>…Pirmą kartą Lietuvos speleologai ruošiasi skverbtis į ilgiausią ir sudėtingiausią Šiaurės Europoje – Leningradskaja urvą.Septynių metrų pločio ir dviejų metrų aukščio anga, iš kurios išteka upeliukas, skiria mus nuo nežinomybės. <…> Upeliukas pasitraukia kairėn, palenda po pakibusiu uolos kraštu; mes šliaužiame pro žemas ir plačias griūtines sales, per judančių luitų chaosą. <…> Apie 125 m nuo angos jų grandinė nutrūksta, ir, norint praeiti toliau, tenka grįžti prie upelio, kur prasideda landos ir plyšiai. Dar už 15 m praėjimas susiaurėja iki 35 cm. Šliaužiame skystu purvu, kurio temperatūra, kaip ir vandens, ne aukštesnė už +20 C. Atsispiriame kojų pirštais, stumiamės alkūnėmis.Pagaliau naujas uolų sąvartynas. Plyšys, už jo lubos staigiai kyla aukštyn, nelauktai atsiveria balti skliautai, vandens išplautos sienos. Per akmenis gaudžia upelis, tolsta tamson didelė salė – 10 m pločio ir panašaus aukščio.”
1978 rugpjūtis; kino ekskursija į Podolę (V. Mikulionis).1978 11 02-13; ekskursija į Krymą (E. Laiconas ir A. Laiconienė).
1978 lapkritis; VIII ekspedicija “Karabi-78” (Ukraina). Vadovas Jonas Sabaitis.
1979 vasaris; IX ekspedicija “Pinega-79” (Rusija). Vadovas Gediminas Rauba.
1979 gegužė; X ekspedicija “Karabi-79/1” (Ukraina). Vadovas Povilas Sabonis.
1979 04 28 – 05 13; XI (kino) ekspedicija “Atlantida-79” (Ukraina). Vadovas Erikas Laiconas. Dalyviai: Izolda Aikinaitė, vėliau Kasparavičienė, Regina Černiauskaitė, vėliau Achmetšina, Kazys Damulevičius (operatorius), Vytautas Gudaitis (operatorius), Dalia Gudaitytė, Rūta Jakubonienė, Ričardas Jakubonis, Artūras Jankauskas, Laimutis Laiconas, Angelė Laiconienė, Gražina Radzevičienė, Vyrmantas Radzevičius (pavaduotojas), Antanas Sadeckas, Aurelija Vaišiūtė, Nikolajus Voronojus. Apie ekspediciją E. Laiconas rašo:“…Susigrūdę į siaurus plyšius, mes turėjome pereiti labirintą. Posūkiai vos ne kas metras sekė vienas kitą. Tai būdingi gipso urvų labirintai. <…> ‘Urvo nugalėtojų’ salėje mus nustebino didžiulė kristalų įvairovė. Tiek dydžiu, tiek ir savo struktūra įvairios kristalų grupės labai skyrėsi. Jais apaugę didesnė dalis sienų ir skliautų. Kai kuriose urvo vietose dar ne taip seniai net grindys buvo nuklotos įvairiaspalviais kristalais. O spalvų įvairovė čia tikrai nepakartojama. Iš viso gana retai sutinkami rudi gipso kristalai čia formuojasi vos ne kiekviename žingsnyje. <…> Plačia galerija grįžtelėję atgal, už posūkio radome vertikalų plyšį, kylantį kažkur į viršų. Jo plotis svyruoja nuo 25 cm iki pusės metro, viršuje padidėdamas iki metro. Judėti tokiu plyšiu nelengva, tačiau labai malonu. Tenka naudotis visais galimais kūno atramos taškais. Ilsimasi atsirėmus sėdyne į vieną sieną, o kojomis – į priešingą. Keletas tokių pakilimų ir nusileidimų, ir mes ‘Dievų šventyklos’ salėje. Ji pranoko visus mūsų lūkesčius. Čia visos sienos daug gausiau nuklotos palyginti dideliais kristalais. Stambiausia kristalinė grupė siekia pusantro metro ilgio. Bet pats nuostabiausias šios salės papuošalas – heliktitai. <…> ‘Dievų šventyklos’ heliktitai – gipsiniai ir siekia degtuko ilgį. Jie įvairiausių formų; dauguma primena rožes ir kitas gėles. <…>Sekantį rytą prasidėjo filmavimo darbai, trukę iki pat ekspedicijos pabaigos.”
1979 liepa; XII (paieškų) ekspedicija “Kodoras-79”. Vadovas Vyrmantas Radzevičius.
1979 lapkritis; XIII ekspedicija “Karabi-79/2” (Ukraina). Vadovas Jonas Sabaitis.
1980 vasaris; XIV (paieškų) ekspedicija “Kodoras-80/1” (Abchazija, Gruzija). Vadovas Ričardas Jakubonis.
1980 gegužė; XV (paieškų) ekspedicija “Kodoras-80/2” (Abchazija, Gruzija). Vadovė Angelė Laiconienė.
1980 gegužė; XVI ekspedicija “Karabi-80/1” (Ukraina). Vadovas Jonas Sabaitis.
1980 liepa-rugpjūtis; XVII ekspedicija “Kutukas-80” (Baškirija, Rusija). Vadovas Erikas Laiconas. Dalyviai: V. Achmetšinas, I. Aikinaitė, V. Gudaitis, N. Grigalavičius, R. Kakubonienė, A. Jankauskas, A. Laiconienė, O. Pilvelytė, vėliau Randienė, N. Sakalauskaitė, R. Stančikas. Apie ekspediciją E. Laiconas rašo:“Pradžioje atlikome keletą treniruočių ir aklimatizacinių nusileidimų. Grupės, vadovaujamos V. Gudaičio, A. Laiconienės ir A. Jankausko, nusileido į Kutuko, Zigzago, Sraigtinį, Barsukų urvus. Kaunietės A. Laiconienė ir R. Jakubonienė, nusileisdamos į giliausią Urale –175 m Kutuko urvą, pasiekė naują Lietuvos moterų gylio urvuose rekordą. Vėliau prasidėjo sudėtingiausios Urale Sumgan Kutuko šachtos šturmas. 75 m gylio pirmasis šulinys, atsiveriantis žemės paviršiuje nemaža kiauryme, speleologus privertė gerai pasiruošti. Juk net vasaros karščių metu jo sienos yra padengtos ledo, kuris tirpdamas ne tik pats krenta žemyn, bet taip pat velka su savimi ir akmenis.Įrangą teko kabinti pačiame šulinio centre. Tai gerokai apsunkino speleologų veiksmus ant virvių. <…>Antrasis – 30 m šulinys, vadinamas Veiso vardu, priėmė mus tiesiog požeminio ežero centre. Painus aukštų koridorių labirintas atvedė prie didžiulio giluminio ledyno, o dar toliau išgirdome galingo požeminio srauto gaudesį. <…>Po žeme išbuvusi 33 valandas, grupė sėkmingai išlipo į paviršių.”
1980 rugsėjis; XVIII (paieškų) ekspedicija “Kodoras-80/3” (Abchazija, Gruzija). Vadovas Ričardas Jakubonis.
Šių 4 paieškų ekspedicijų Abchazijoje rezultatai pagal Kauno speleo komisijos pirmininko Eriko Laicono ataskaitą: “Rasta virš 30 naujų niekam iki šiol nežinomų horizontalių ir vertikalių urvų. Giliausias iš jų – 50 m gylio Kapbos urvas, ilgiausias horizontalus – I KSS vardo urvas, kurio ištyrinėtoji dalis siekia 1608 m. Mes jau baigiame tyrinėjimo darbus šiame regione. Dar laukia viena baigiamoji ekspedicija 1981 m. 1980 m. gegužę Kauno zoologijos muziejaus pavedimu buvo sužieduoti 98 šikšnosparniai.”
1980 lapkritis; XIX ekspedicija “Karabi-80/2” (Ukraina). Vadovas Jonas Sabaitis.
1980 lapkritis; XX ekspedicija “Podolė-80” (Ukraina). Vadovas Vyrmantas Radzevičius.
1981 02 27 – 03 08; XXI ekspedicija “Pinega-81” (Rusija). Vadovas Vyrmantas Radzevičius. Dalyviai: Sigutė Domininkaitytė, Marytė Mikalainytė, Gražina Radzevičienė, Antanas Sadeckas, Irena ?, Sigis ?
1981 03 26-31; XXII ekspedicija “Zoluška-81” Podolėje (Ukraina). Vadovė Sigutė Domininkaitytė. Dalyviai: Laimutis Laiconas, Šarūnas Tamašauskas, Aldona Žemaitytė, Gaila ?, Sigitas ?, Violeta ?.
1981 07 15-31; XXIII (paieškų-sportinė) ekspedicija “Kodoras-81” (Gupi rajonas, Abchazija, Gruzija). Vadovas Valerijus Matrochinas. Dalyviai: R. Daniūnas, N. Voronojus, Ž. Voronojus, L. Laiconas, Š. Tamašauskas, S. Chreptavičienė, A. Chreptavičius, J. Varkalis, D. Karlonaitė, Kondrotaitė, Maleckaitė, S. Daniūnienė, V. Pratkevičiūtė, N. Tamošaitienė, O. Pūraitė, L. Paužienė (Kairiukštytė), Urbonaitė, L. Vaičiulytė, A. Žemaitytė.
1981 10 01-29 Erikas Laiconas dalyvavo “Deltos” ekspedicijoje “Kyrktau-81” Gisaro Alajuje (Uzbekija). Iš E. Laicono dienoraščio:“Spalio 7 d. Apie 9.00 val. 9 asilų vilkstine iškeliavome į kalnus. Ant kiekvieno asilo pakrovėme po 100 kg svorio, o ant savo pečių dar po 20 kg. Per 2 val. serpantinu pakilome ~1000 m į Jachtono perėją Kara-Tiube kalnagubryje. Saulė, karštis, vėjo nėra. Nuo perėjos prasidėjo sunkiausia kelio dalis – staigus pakilimas stačiu akmenuotu šlaitu į kitą perėją. Asilai ėjo sunkiai. Viršuje stiprus pietų vėjas. Toliau nusileidimus keitė pakilimai, kol pagaliau pakilome į Kyrktau plynaukštę (~2350 m aukštyje). Pakeliui gausu karstinių įgriuvų. Viršuje vienintelis purvino vandens ežeriukas ir viena karstinė duodė su sniegu. Kitų vandens šaltinių nematėme. Vandens skonis nekoks. Augalija labai skurdi – reta trumputė žolė ir ‘bolegolovka’ (skaudagalvė), siekianti iki 1 m aukščio ir sausa labai tinkanti kurui. Kurui dar naudojome ‘kiziaką’ – arklių mėšlą. Jis dega prastai ir nemaloniai ‘kvepia’. Valgio gaminimas sunkus. Higienos sumetimais paviršiuje visai nesiprausiame (vanduo stovintis) ir rankų neplauname. Tenka laikytis vietinio papročio: visada ta pačia ranka imame kiziaką, kurendami laužą, o kita imame maistą. Tokiu būdu viena ranka visada ‘švari’, kita ne labai. <…>Spalio 11 d. 19.05 val. aš su Paša Rasputinu pradėjau skverbtis į giliausią Azijoje Kijevskajos prarają (-990 m). Pirmieji 200 gylio metrų gana sausi, bet purvini. <…>Spalio 12 d. 1.00 val. paaiškėjo, kad telefono ryšys su paviršiumi pažeistas. ~4.00 val. pasiekėme PBS-400. Pavalgėme ir pailsėjome. Toliau leidomės jau 6-iese. Visur labai šlapia, nors ant galvų vanduo nesilieja. Šulinių skaičiuoti nebandau, žinau tik, kad iki dugno jų bus 52. 19.00 val. pasiekiame –785 m gylį, kur įrengiame PBS-785. Pavalgę virtų bulvių dribsnių su džiuvėsiais ir užgėrę 2 puodeliais arbatos 21.00 val. sumiegame. <…>Spalio 13 d. Keliamės 14.00 val. ‘Šaknis’ ruošia pietus (grikių košę su sviestu ir arbatą su džiuvėsiais ir ‘Maliutka’). <…> 19.00 val. lieku visiškai vienas PBS-785 laukti draugų, su kuriais leisiuosi į dugną. Salė, kurioje įrengtas ši stovykla, yra maždaug 10 m ilgio, 7 m pločio ir 30 m aukščio. Jos viduryje guli 2 m aukščio ir 2×3 ploto luitas. Pusė salės užversta mažesniais luitais, kurie apnešti moliu ir sudaro nepatogią laiptuotą pakylą. Nuo vaikščiojimo ji pasidarė slidi. Ten įrengta mūsų virtuvė ir valgomasis. 2 m nuo jų į šalį ir šiek tiek aukštyn – tualetas. Pačioje žemiausioje salės vietoje – lygi sausoka 2×4 m dydžio aikštelė, kurioje vos išsitenka 2 palapinės. Per visą šulinio aukštį (27 m) nusileidimo vietoje teka vidutiniškas vandens srautas. Tai mūsų geriamo vandens šaltinis. Kad prieiti pastatyti puodą, tenka palįsti po šaltu dušu. <…>Spalio 14 d. Užsiimu speleo faunos ieškojimu. Tur būt šiame urve niekas negali gyventi. <…> Staiga mano dėmesį patraukė papuvęs seno transportinio maišo brezento gabalėlis, gulintis pusiau paniręs vienoje vonelėje. Jį apvertęs, nustebau pamatęs kažką krutant. Tai pirmas gyvybės egzempliorius mano kelyje šioje prarajoje. Tai gelsvai rausvas, labai šviesus mažytis vabalėlis su kojomis. <…> Pasirodė, kad besibaigiant mano 3 požeminei parai, aš valgiau tik 4 kartus. Tai aiškiai per mažai. Todėl 19.30 val. aš nedelsdamas atsikėliau ir išsiviriau 150 g bulvinių dribsnių su gera sauja šroto ir 70 g sviesto. Bet, deja, visko taip ir nesuvalgiau. Ko gero aš be reikalo susirūpinau – užtenka man to maisto. <…> Per visą savo speleo veiklą, aš dar niekad nebuvau urve taip prisirengęs. Ant manęs yra sportiniai marškinėliai ilgom rankovėm, jūreiviški marškiniai, vyriški marškiniai, treningas, storas vilnonis megztinis, kitas treningas. Žemiau – apatinės kelnaitės ir dvejos treningo kelnės. Dar žemiau – vyriškos puskojinės ir dvejos vilnonės kojinės. Šių drabužių aš nenusiimu visai. Spec. apranga darbui ertmėje – sauso tipo hidrokostiumas, paprastas medvilninis kombinezonas ir guminiai auliniai batai. Beje dar ir šalmas. Kepuraitės urve nenaudoju nei dirbdamas, nei miegodamas. <…>Spalio 15 d. Išlipau vienas per 3 šulinius į –700 m gylį, surinkau atliekamą įrangą ir 18.00 val. grįžau į PBS-785. <…>Spalio 16 d. Atsikėlėme 15.00 val. ‘Joka’ paruošė valgyti. <…> 22.00 val. ėmėme leistis žemyn. Iškart tenka gultis į purvą, šliaužti vandeniu, per uolas ir pan. Sutinkame daug antrinių darinių. Toliau šulinys seka šulinį vis gylyn ir gylyn. Visur liejasi vanduo. Šiek tiek sušalome. Ir štai paskutinis ~30 m šulinys atveria prieš mus prarajos dugną.Spalio 17 d. Nusileidžiame tiesiai į požeminį ežerą. Naktis. Aplink uolos, iš viršaus vanduo liejasi į ramų ežerą, kurio vanduo palengva dingsta neištyrinėtame sifone. Mes vaikštome ežero pakrante, fotografuojame. Mums visiems šešiems (Antonui, Daniai, Jokai, Rafai, Sergejui, ir man) tai asmeninis rekordas. O man dar taip pat ir naujas Lietuvos gylio rekordas. Mes –990 m gylyje. Pasėdėjome, patylėjome ir pradėjome pakilimą į viršų. Dabar mūsų uždavinys – iškelti įrangą iki PBS-785. Stovyklą pasiekėme 14.30 val. Pavalgėme ir ~17.00 val. nuėjome miegoti.Spalio 19 d. 0.00 val., sukrovę PBS-785, iškeliavome į viršų. <…> 90 m šulinio viršuje randame raštelį, kurį čia paliko iš paviršiaus nusileidęs Stasas. Jame rašoma, kad paviršiuje visi serga ir aišku, kad nebus, kas po mūsų traukia įrangą. Taigi mes privalome ją ištraukti iki PBS-400. Tai sunkus uždavinys, bet turėdami galvoje, kad niekas mums jau nebepadės, mes su padidinta energija imamės tolimesnio darbo. Juk mūsų grupė stipriausia. Jei neiškelsime įrangos mes, niekas jos nebeiškels. <…> 18.00 val. nuvargę, bet išdidūs, pasiekiame PBS-400. <…>Spalio 21 d. Lygiai 6.00 val. ryto, prabuvęs po žeme 9,5 paros arba lygiai 227 valandas, aš pagaliau paviršiuje.”Ekspedicijos tikslas: sportinis įsiskverbimas.Ekspedicijos uždaviniai: įrangos pakabinimas (45 pakabos), dviejų bazinių stovyklų įrengimas (PBS-400, PBS-785), nusileidimas iki dugno. Topografinė nuotrauka, sportinis-techninis aprašymas (STA) ir įrangos iškėlimas.Ekspedicijos rezultatai: esminis rezultatas – visiškas įsiskverbimas iki prarajos dugno trumpiausiu būdu (14 dienų). Dugną pasiekė 12 dalyvių iš 20. Buvo atliktas STA. Mūsų duomenimis prarajos gylis –1010 m iki ežero paviršiaus. Potvynio pavojaus prarajoje nėra, galima dirbti tik su hidrokombinezonu ir be telefoninio ryšio. Techniškai praraja nesudėtinga. Esminis sunkumas – kokybiškų PBS įrengimas. Maksimalus speleologų skaičius PBS-uose – ne daugiau 6. Rudeninės ekspedicijos turi aiškų privalumą prieš vasarines: oro temperatūra žemesnė, yra sausos žolės kurui, nėra gyvačių bei nuodingų vabzdžių ir mažesnis įvairių susirgimų pavojus. Praraja labai užteršta speleologų veiklos atliekomis – šiukšlių krūvos ir smarvė tiksliausia Kijevskajos charakteristika. Daugybės skrandžio ir žarnyno susirgimų ankstesnėse ekspedicijoje priežastis yra nepakankamas higienos ir sanitarinių taisyklių laikymasis urve, kuris faktiškai yra vientisas milžiniškas meandras, kuriame visa kas išmetama viršuje, būtinai nukeliauja į apačią.
1981 10 16 – 11 01; XXIV ekspedicija “Karabi-81/1” (Ukraina). Vadovas Vytautas Gudaitis. Dalyviai: Raimondas Daniūnas, Sigutė Domininkaitytė, Stasys Griškevičius, Valerijus Matrochinas, Nijolė Sakalauskaitė, Šarūnas Tamašauskas, Kęstutis Tamošaitis.
1981 10 15 – 11 01; XXV ekspedicija iš Jonavos “Karabi-81/2” (Ukraina). Vadovas Jonas Sabaitis.
1981 10 30 – 11 08; XXVI ekspedicija “Karabi-81/3” (Ukraina). Vadovas Ričardas Jakubonis. Dalyviai: Izolda Aikinaitė, Violeta Pratkevičiūtė, Stasys Šuminskas, Vaičiulytė.
1981 11 19-24; XXVII ekspedicija “Podolė” (Ukraina). Vadovė Dalia Gudaitytė. Dalyviai: Nijolė Čėsnaitė, Z. Janušauskas, Oona Pūraitė, V. Stanionis.
1982 vasaris; Maskvos ekspedicija Šiaurės Kaukaze (Rusija). Skverbtasi į urvus Majskaja ir Južnyj Slon. Dalyviai: Vytautas Gudaitis, Ričardas Jakubonis, Artūras Jankauskas, Nikolajus Voronojus.
1982 kovas; XXVIII ekspedicija “Karabi-82/1” (Ukraina). Vadovas Laimutis Laiconas. Pavaduotojai: Izolda Aikinaitė, Sigutė Domininkaitytė, Igoris Kulkovas, Povilas Sabonis.
1982 05 08-23; XXIX ekspedicija “Karabi-82/2” (Ukraina). Vadovė Sigutė Domininkaitytė. Dalyviai: Rima Jurgelevičiūtė, Marytė Mikalainytė, Romas Norkūnas. Skverbtasi į urvus b/p, Tisovaja, Kruberio, Mamino, Didžiojo Buzluko, Monastyr-Čokrako, Krymskaja.
1982 gegužė; XXX ekspedicija Šiaurės Kaukaze (Rusija). Vadovė Stefanija Chreptavičienė. Dalyviai Ričardas Jakubonis, Dana Karlonaitė,… Skverbtasi į urvą Majskaja.
1982 birželis; XXXI ekspedicija plaustais Urale (Rusija). Vadovas Artūras Jankauskas. Dalyviai: Vytautas Gudaitis, Jurijus Matrochinas, Sinila, Jonas Varkalis.
1982 07 04-19; XXXII ekspedicija “Karabi-82/3” (Ukraina). Pagrindinės grupės vadovė Sigutė Domininkaitytė. Dalyviai: Nijolė Čėsnaitė, Rima Jurgelevičiūtė, Violeta Pratkevičiūtė, Kęstutis Tamošaitis. Skverbtasi į urvus Krymskaja, Tisovaja, Kruberio, Monastyr-Čokrak. Pagalbinės grupės vadovas Raimondas Daniūnas. Dalyviai: Juozas Biržis, Rasa Čechanavičiūtė, Dana Karlonaitė, Audronė Pivoriūnaitė, Fausta Steckytė, Vytautas Stravinskas, Aigoras Svencis, Žydrūnas Valatkevičius. Skverbtasi į urvus Mamino, Nejumeno, Didžiojo Buzluko, Kruberio, Tisovaja, Krymskaja.
1982 rugpjūtis; XXXIII ekspedicija iš Panevėžio “Karabi-82/4” (Ukraina). Vadovas Kęstutis Tamošaitis.1982 lapkritis; XXXIV ekspedicija iš Vilniaus “Karabi-82/5” (Ukraina). Vadovas Zigfridas Loginas (Ryga).
1982 11 20-28; Erikas Laiconas dalyvavo “įrangos užgabenime” į Bzybę skverbimuisi į Sniego urvyną (Gruzija).
1983 01 23 –03 03; Erikas Laiconas dalyvavo “Deltos” ekspedicijoje “Sniežnaja-83” Vakarų Kaukaze (Bzybė, Abchazija, Gruzija). Iš E. Laicono dienoraščio:“PIRMAS CIKLAS (50 val.) Skridimui palankaus oro laukėme 10 dienų, kol pagaliau vasario 2 d. nedidukas sraigtasparnis Mi-8 su 6 speleologais ir trisdešimčia modulių pakilo iš Adlerio oro uosto ir pasuko į Abchaziją. Perskridę Arabikos kalnyną, netrukus pakimbame virš Bzybės sniegynų ir paskubomis iššokę laukan, mes pradedame net 24 paras truksiančią požeminę ekspediciją į antrą tarp giliausių pasaulyje urvą –1335 m gylio Sniego prarają. 17.45 su ilgesiu akyse apžvelgę kalnus ir jūrą imame leistis į gelmes… <…>Vasario 3 rytą susirenkame Didžiojoje salėje –220 m gylyje, kur įsirengiame savo pirmą požeminę kilnojamąją stovyklą – PKS-220.ANTRAS CIKLAS (40 val.)Praleidę keletą nejaukių, o gal ir šiurpokų minučių besileisdami biriais šuliniais ir pralindę keletą siaurų landų, netikėtai patenkame prie pat Didžiojo šulinio. Tai milžiniškas 165 m gylio vamzdis, nedidelėmis lentynėlėmis sudalintas į 3 dalis. Volodia, ekspedicijos vadovas, nusileidžia per vieną virvę žemiau ant lentynėlės ir priiminėja krovinį. Rafa su Antonu šulinio viršuje siunčia jam žemyn maišus, o aš jiems perduodu tai, ką atneša Serioža. Tuo tarpu Joka leidžia juos žemyn prieššulinyje. Dirbame gana sparčiai. Man ant galvos nuolat iš kažkur lekia akmenukai – net du kartus pataikė į šalmą. Kai visi maišai susikaupia pas Volodią, šis leidžiasi į šulinio dugną, , į Universiteto salę. <…>Universiteto salėje, įrengę antrąją stovyklą PKS-445 ir užvalgę grikių košės, ruošiamės poilsiui. Baigę valgyti miegame iki 14.00 val. Atsikėlę baigiame tvarkyti įrangą ir galutinai pasiruošiame sekančiam veiklos ciklui. 17.30 val. vėl gulamės antram 8 valandų miegui.TREČIAS CIKLAS (80 val.)Keliamės vasario 6 d. 2.00 val. Visi mieguisti, o Antonas tik ‘vos vos gyvas’. Vadinasi mums dar sunku atsikratyti paviršinio gyvenimo ritmo. Išėjimui ruošiamės nepaprastai lėtai, tiesiog krapštomės. Tik 8.00 val. pajudame žemyn…Pačių įrengtais 20 m turėklais nusileidžiame tiesiai į Aukštutiniąją upę. Vanduo joje toks grynas ir skaidrus, kad sunku įtarti esant 2 m gylį. Apskritai, šioje vietoje vandens dar nedaug, tačiau mes puikiai suprantame, kad nuo čia visas tolesnis mūsų maršrutas bus lydimas vandens, o kartais net po kelias valandas mes neturėsime, kur iš jos išlipti…Pagaliau vasario 7 d. paryčiais prieiname garsiąją Penktąją užgriuvą. Šiek tiek jaudinamės šliauždami siaura landa, davusia viltį tolesniam paieškų darbui tada, kai čia, nerasdami kelio gylyn ne kartą sustodavo pajėgiausi urvų tyrinėtojai. Pats pakilimas į 60 m aukščio užgriuvą prasideda Vilties salėje. Štai ant sienelės kabo pirmtakų paliktos stacionarios 8 m trosinės kopėčios ir saugos trosas. Nors šios 5 metų senumo įrangos kokybė mums kėlė daug abejonių, vis dėlto Joka, saugodamasis trosu, pamažu ima lipti aukštyn. Jau beveik pasiekus viršų, staiga kopėčios trūksta, o po akimirkos plyšta ir savisaugos virvė ir Joka krinta žemyn! Krisdamas iš pradžių jis atsitrenkia į sieną, o po to į pasvirusią didžiulio akmens plokštumą, kuria ir nuslysta ant maišų krūvos. Taip viskas baigėsi laimingai, neskaitant sumušto dešinės rankos nykščio. Šis nuotykis palieka gilią nuosėdą iki pat ekspedicijos pabaigos.Įveikę sienelę laisvu lipimu, kabiname ant jos įrangą ir užkeliame į viršų maišus. Toliau seka ilgas ir varginantis pakilimas. Retai kur tenka atsistoti visu ūgiu, vietomis esame priversti šliaužioti painiais ir ankštais labirintais tarp sukritusių mažų ir didelių akmens luitų. Nieko panašaus iki šiol urvuose nebuvau matęs, o besilankiusiųjų čia pasakojimai buvo menkesni už tikrovę. Tai milžiniškas griūtinis labirintas, tarytum duonos kepalas, visas išvarpytas daugybe nežinia kur vedančių siaurų landų. Čia gausu įvairios konfigūracijos ‘kailialupių’, ‘kalibrų’, neretai nežinia iš kur ima byrėti akmenys. Nei nupasakoti, nei juo labiau aprašyti šio fenomeno neįmanoma. Net ir apžvelgti jį visą iš karto nėra galimybių. Jį reikia pajusti pačiam, pajusti savo pavargusiu kūnu jo šaltą ir drėgną alsavimą, priešiškumą žmogui, gebantį tave sutriuškinti fiziškai ar bent morališkai, kad imtum nuo jo bėgti neatsigręždamas, kad niekada nebenorėtum jo įveikti. <…> …laimingi, kad niekur nebereikės eiti nei šiandien nei rytoj, susmunkame Penktosios užgriuvos viršuje. Šis perėjimas truko 29,5 val., iš kurių net 26 val. intensyviai dirbome, ir dabar intuityviai jaučiame, kad priartėjome prie tos pervargimo ribos, kai organizmas gali pradėti negrįžtamai dėvėtis. Trečiojoje stovykloje – PKS-630 užmiegame leisgyvi 19.00 val.Pabundame tik po 16,5 valandų vasario 8 vidurdienį. Po skanių pusryčių imamės remonto darbų. <…> Baigę šiuos darbus ir po vakarienės išgėrę kakavos, pasineriame į antrą, kiek trumpesnį miegą, truksiantį tik 11,5 valandos.KETVIRTAS CIKLAS (72 val.)Vasario 9 d., besileisdami Giliosios upės link, pakeliui grožimės vaizdais. Upė teka ilgu, aukštu ir gana siauru kanjonu, kurio sienos stipriai išraižytos karstinių gremžių. <…>Vis dažniau pasitaiko gilaus vandens atkarpų. Modulius plukdome pasroviui, o ten, kur jie patys neplaukia, pernešame ant nugaros po du. Prieiname labai gilią vietą, kur tenka virš vandens įrengti turėklus. Karabinais sukabiname po 3-4 maišus į daiktą, prikabiname tokį paketą prie turėklų, pasineriame iki kaklo vandenin ir, apsikabinę modulius, leidžiamės pasroviui. Netrukus dugnas dingsta iš po kojų, moduliai stengiasi išsiskirstyti į šalis, o hidrokostiume esantis oras nori apversti tave į nepatogią ir gana pavojingą padėtį. Stengiesi jokiu būdu neprisiryti vandens ir nepasinerti. Štai ir kitas krantas, toliau vėl upe su kriokliais ir rėvomis. Po to vėl gilus baseinas ir vėl upė, nesibaigianti upė, kuri tęsiasi iki pat Šeštosios užgriuvos. O čia vėl pakilimas į kalną. Šie keliasdešimt metrų – puikus nervų treniruoklis. Turbūt niekada negalėsiu to pamiršti. Judame ‘gyvais’- akmenimis ir luitais. Naudotis virve ar įrengti saugą tiesiog nėra jokių galimybių. Belieka paskliauti tik savo meistriškmu ir intuicija.Vasario 11 d. 1.00 val. ant Septintosios užgriuvos įrengiame PKS-800 ir sustojame ilgalaikiam poilsiui.PENKTAS CIKLAS (73 val.)12 m aukščio Priešrekordinis krioklys mums primena, kad artėjame prie 1000 m gylio. Įrangą nusileidimui kabiname greta tėkmės, o maišus žemyn leidžiame trolėjumi. Gražus reginys. Tuoj pat už krioklio įsibėgėjęs vanduo ~40 m lekia nuolaidžia galerija ir su milžiniška jėga neria žemyn į Rekordinį krioklį iš 25 m aukščio. Triukšmas toks stiprus, kad per krioklio aukštį neįmanoma susikalbėti. Apačioje daug, labai daug vandens. Ir aš gaunu jo porciją su kaupu. Salėje, į kurią nusileidžiame, pučia labai stiprus vėjas, nuo krioklio pusės nešantis dulksną. Toliau vandens srautas mus veda prie Molinosios užgriuvos, į kurią kylame labai sunkiai. Pagaliau vasario 13 vidurdienį, pasiekę kilometro gylį, užgriuvos viršuje dairomės tinkamos vietos įsirengti PKS-1000. Čia bus mūsų penktoji stovykla, iš kurios žemyn leisimės nedaug apsikrovę. Į šią žemiausiąją stovyklavietę atgabenome net 15 maišų, o žemyn nešimės tik 6 – kiekvienas po vieną. Molinoji užgriuva labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Čia nėra geriamo vandens – vien tik lipnus molis.Jaučiame, kad yra šilčiau nei anomis dienomis. Nors mūsų termometras rodo net +5,250 C, skersvėjai ir drėgmė kankina kiekviename žingsnyje. Pirmas mūsų miegas trunka 16 valandų. Mūsų naudojama dviejų miegų kiekviename cikle taktika pasiteisino. Neskaitant paties miego, kurio reikšmė savaime suprantama, pirmojo miego metu mes visiškai išsidžioviname ant savęs drabužius ir sudrėkusių miegmaišių vidinę pusę. Tuo tarpu antrasis miegas didžiausią pasitenkinimą teikia dėl padidėjusio sausumo ir šilumos jausmo. Tik antrojo miego metu mūsų raumenys ir apskritai visas organizmas visiškai pailsi. Taigi ir dabar mes gulamės antrajam 13 valandų miegui…ŠEŠTAS CIKLAS (72 val.)Nusileidę 7 m sienele patenkame į vandens karaliją. Pradžioje brendame vandenyje iki kelių, toliau iki juosmens, o vietomis vanduo siekia net pečius. <…> Plaukimas Akvakailialupiu taip pat nepakartojamas. Tai ilgas, aukštas ir vingiuotas, apačioje vandens pripildytas plyšys. Stumdami modulį prieš save ir šiek tiek už jo prisilaikydami, plaukiame ‘varlyte’ pirmyn.Nusileidę nesuskaičiuojamais slenksčiais, kurių didžiausuias buvo 10 m, iš tolo išgirstame Šniokščiančiojo kaskado artumą.. Tai aibė didelių ir patrauklių slenksčių, kuriais dideliu greičiu verčiasi kalnai vandens. Besileidžiant vandens srautas bando stumti žemyn, bloškia į šoną, spaudžia prie sienos.Purslai taško veidą, tarpais užlieja burną ir akis…Pagaliau mes prie paskutiniojo mūsų kelyje žemyn šulinio – 25 m Olimpinio krioklio. Žemyn leidžiuosi ketvirtas, judėdamas virve ir besisaugodamas už troso. Apatinis troso galas draugų nuvestas į šoną, matyt tam, kad besileisdami nepatektume į srautą. Patogumo dėlei kairiąja koja apkabinu trosą ir įstrižai tolstu nuo sienos. Likus iki apačios apie 10 m, juntu netikėtą timptelėjimą, o mano saugos čiuptikas su nutrūkusiu trosu pakimba žemiau manęs. Lieku tik ant vienos linijinės atramos! Kaip paaiškės vėliau, draugai suklydo kabindami įrangą. Šis neatidumas sukėlė pavojų visai grupei! Ir štai vasario 15 d. 23.45 val. visi susirenkame Ikso salėje, pasiekę –1320 m gylį, tolimiausią ir giliausią mūsų ekspedicijos tašką. Tam mums prireikė beveik 13,5 paros…Ikso salė stebina savo gabaritais. Nuo vieno jos galo kito nesimato. Išilgai ją galima pereiti tik maždaug per 15 min. Viduryje – daug švaraus smėlio lopų. Kažkaip keistai sausa ir ramu. Tačiau čia būna ir kitaip. Vasaros potvynių metu vanduo šioje salėje kartais netikėtai pakyla iki 40 m… <…>Sunkus buvo šis ciklas. Laipiodami užgriuvomis aukštyn žemyn, plaukdami srautais ir šokinėdami per akmenis mes vertikaliai įveikėme 640 m, o horizontaliai – tris su puse tūkstančio. Dabar vėl sėdime PKS-1000 ir bandome išsidžiovinti sausu kuru…SEPTINTAS CIKLAS (50 val.)Lipdamas iš Katilo, Antonas nuslysta ir patenka po srautu, kuris jam nuo šalmo numuša prožektorių. Už kažko užsikabinęs, jis vis dėlto išsilaiko. Panašus nemalonumas netrukus ištinka ir Rafą. PKS-800 vietą Lūkesio salėje, kur mūsų laukia palikti produktai, pasiekiame vasario 19 paryčiais. Nors atidirbome tik 15 valandų, bet jaučiamės ypač prastai…AŠTUNTAS CIKLAS (46 val.)Šiandien, vasario 20 d., darbas vyksta nepaprastai sklandžiai. <…> Ne tiek dėl nuovargio, bet greičiau dėl visiško apsipratimo su urvu ir jo pavojais mes gerokai praradome savisaugos jausmą. Jau ne retenybė, kad kas nors iš mūsų kur nors neįkristų ar nuo ko nors nenukristų. Štai ir vėl aš kelintą kartą prisirenku po hidrokostiumu vandens, o Joka, keldamas viršun didelį primirkusį maišą, praranda pusiausvyrą ir su visa manta įkrenta iki kaklo į vandens duobę…DEVINTAS CIKLAS (48 val.)PKS-630 Pergalės salėje paskutinį kartą prabundame vasario 22 d. <…>PKS-445 pasiekiame per 15 valandų, be didesnių nuotykių…DEŠIMTAS CIKLAS (67 val.)Pakilimą iš Universiteto salės pradedame vasario 24 d. <…> Visus 165 metrus su 15 maišų iškėlimu įveikiame per 7,5 valandos…4 valandas numigę PKS-220 Didžiojoje salėje tęsiame kelionę paviršiaus link…Likus iki urvo angos tik 80 m aukščiui, nelauktai aptinkame, kad kitas 15 m šulinys visiškai užkimštas sniegu. Tai reiškia, kad į urvą nuslinkusi sniego griūtis atkirto mums kelią į paviršių. Draugai perduoda man specialiai šiam tikslui pasiimtą kastuvą ir aš pradedu kasti. Atkapstęs šulinio dugną, patenku prie iš sniego kabančių virvių. Prisisegu prie vienos iš jų karabinais ir vis po truputį palypėdamas kasu virš savęs vertikalų sniego tunelį. Iš pradžių šis užsiėmimas primena pramogą. Palaipsniui sniegas darosi puresnis – vadinasi, artėja storymės viršus. Bet anaiptol… Staiga vėl prasideda standaus sniego sluoksnis. Tai jau antra griūtis virš pirmosios. O kiek jų dar bus? Netikėtai virvė, ant kurios aš kabu, iš lėto trūkčiodama ima slinkti žemyn! Nejaukus jausmas užlieja mane nuo šalmo iki batų – kristi tektų gal kokius 7 m. Bet netrukus slinkimasis baigiasi – matyt ne viskas dar prarasta. Vėliau paaiškės, kad virvė buvo prišalusi prie sienos ir, mano svorio veikiama, ėmė vaduotis iš ledo gniaužtų. Aukščiau virvės laisvos, bet apledėjusios. Esu sniego maiše, kur nėra jokios oro apykaitos. Nuo įtempto darbo imu net garuoti, nuo to oro temperatūra aplink mane žymiai pakyla. Krintantis ant manęs sniegas iškart limpa prie kombinezono ir kausto mano judesius. Kastuvo kotas jau taip apledėjęs, kad vos galiu jį apimti ranka. <…> Pradeda apsunkti kvėpavimas – greit ims trukti oro. Reikia skubėti! Dar keletas mostų kastuvu ir, iškasęs ~10 m gylio šulinį, aš praduriu sniego kamštį. Pūsteli stiprus ir šaltas vėjas iš žemės paviršiaus. Virš manęs visiškai besniegė požeminė erdvė…Tą pačią, vasario 26 d. 18.00 val., lygiai po 24 parų mes stovime ant prarajos krašto, laimingi vėl sugrįžę į mums įprastą pasaulį. Kai namie suskaičiuosime, paaiškės, kad 32,3 % viso po žeme praleisto laiko mes skyrėme darbui, t. y. judėjome urvynu; 34,3 % – aktyviai ilsėjomės (tvarkėmės, remontavomės, gaminome valgį ir jį valgėme…), o 33,4 % laiko miegojome. Skirtumas tik tas, kad 24 paviršinės paros mums virto dešimčia požeminių ciklų.”Ekspedicijos tikslas: sportinis įsiskverbimas į giliausią ir sudėtingiausią SSRS urvyną, išskyrus atkarpą dugne, kur tęsiasi paieškų-tyrinėjimo darbai ir kuriame apsilankymas iki darbai bus baigti mums atrodė neetiškas.Ekspedicijos uždaviniai: įrangos pakabinimas (67 pakabos) ir nusileidimas iki Ikso salės, sportinis-techninis aprašymas (STA), pakilimas su įrangos iškėlimu.Ekspedicijos rezultatai: Skverbimosi metu buvo tokie trūkumai: didelė gaišatis atkarpoje “anga- Gvozdeckio salė” (Kreivajame šulinyje nukrito maisto modulis), bedras lėtumas atkarpoje “Didžioji salė-Universiteto salė” (adaptacijos periodas), Saakiano sušlapimas Didžiajame šulinyje (buvo be hidrokostiumo), kelio pametimas kylant į Nulinę užgriuvą, kopėčių nutrukimas, kylant į Penktąją užgriuvą (Jugelainenas), ilgos landos Pergalės salę paieškos, pernelyg ilgas poilsis ant Šeštosios užgriuvos, modulio nukritimas antroje perkėloje, 2 modulių pakibimas Rekordiniame krioklyje, lėtas kilimas Olimpinio krioklio šuliniu, išsibarstymas Penktosios užgriuvos prieigose, beveik visiems prakiurę hidrokostiumai, Saakiano skrandžio skausmai, užsitęsęs valgymas ant Antrosios užgriuvos, apsunkintas maišų transportavimas atkarpoje “Kreivasis šulinys-anga”. Bendro pobūdžio trūkumai: ilgi pasirengimai prieš išėjimus, dažnas maišų diržų trukinėjimas, lėtas judėjimas atskiruose ruožuose. Lėtesnį judėjimo tempą apsprendžia prarajos pobūdis: didelis gylis ir ilgis, didelis apvandeninimas, kliūčių įvairovė, orientavimosi kai kuriuose ruožuose sudėtingumas; o taip pat būtinybė gabenti didelį kiekį modulių. Visa tai speleologams kėlė emocinę įtampą, sąlygojusią tam tikro “nusiteikimo” susiformavimo būtinybę prieš įveikiant tam tikras atkarpas.
1983 vasaris; XXXV “Sajanai-83” (Rusija). Vadovas Nikolajus Voronojus. Pavaduotojas Valerijus Matrochinas.
1983 balandis; XXXVI ekspedicija “Turkmėnija-83” (Turkmėnija). Vadovas Vyrmantas Radzevičius. Pavaduotojas Vytautas Gudaitis.
1983 balandis-gegužė; XXXVII (paieškų) ekspedicija “Karabi-83/1” (Ukraina). Vadovas Raimondas Daniūnas. Įsiskverbta į Ventos urvą (-196 m).
1983 08 19 – 09 04; XXXVIII tarptautinė ekspedicija “Alekas-83” (Rusija). Vadovas Erikas Laiconas. Dalyviai: Vasilis Achmetšinas, Raimondas Daniūnas, Sigutė Domininkaitytė, Laimutis Laiconas, Valerijus Matrochinas, Kęstutis Tamošaitis, Nikolajus Voronojus (Lietuva); Flora Jusupova, Anatolijus Menšikovas, Sergejus Simachinas, Olegas Veselovas (Minskas, Baltarusija). Skverbtasi į Nazarovskaja-Oseniaja ir Zabludšich-Ručejnaja urvynus.
1983 rugpjūtis; IXL ekspedicija iš Panevėžio Vakarų Kaukaze. Vadovas Kęstutis Tamošaitis.
1983 spalis; XL ekspedicija “Karabi-83/2” (Ukraina). Vadovas Vytautas Stravinskas.
1983 spalis; XLI ekspedicija iš Vilniaus “Karabi-83/3” (Ukraina). Vadovė Violeta Mališauskaitė. Pavaduotoja Ežerinytė (?).
1983 lapkritis; XLII ekspedicija iš Panevėžio “Karabi-83/4” (Ukraina). Vadovas Arūnas Liogė.
1983 lapkritis; XLIII ekspedicija iš Vilniaus “Podolė-83” (Ukraina). Vadovė Rima Jurgelevičiūtė.
1983 trys VVU studentai dalyvavo Lvovo ekspedicijoje Optimistiname urvyne. Dalyvis Gintaras Aleknavičius rašo:“Pirmieji žingsnai į urvą mums nežadėjo nieko gero: paprasta, po didžiuliu gipso luitu prasidedanti landa išsitęsė į siaurą, žemą, kokių šimto metrų ilgio koridorių, kuriuo galėjai tik šliaužti arba – geriausiu atveju – repečkotis keturiomis. Anot grupės vadovo Valentino Ovčarenkos, mums labai pasisekė – buvo sausa,, tad rankomis ir keliais rėmėmės į tvirtą, nors ir šlapią molį, o ne į vandeningą jo tyrę, kurion paprastai grimzta speleologai, pradedantys kelionę į Optimistinį urvą. <….>Bet štai pagaliau Ciklopas. Tai lyg pažadėtoji žemė, kur galima vaikščioti išsitiesus, atsipūsti po pirmojo požeminio žygio. Čia bus mūsų stovykla. <…> …Stovyklavietė buvo lyg iš trijų dalių: virtuvės su valgomuoju, miegamųjų, na, ir tos vietos, kur karaliai pėsti vaikšto. Visas šias tris patalpas jungė išsišakoję koridoriai. <…>Nejučiom prisimenu žodžius: ‘Čia, urvuose, gimė žmonijos protas’. <…>Mes matavome, niveliavome, rinkome uolienų pavyzdžius. Tai kruopštus ir šiomis sąlygomis varginantis darbas.”
1984 vasaris; Maskvos ekspedicija Vakarų Kaukaze. Skverbtasi į Sniego urvyną. Dalyviai: Vytautas Gudaitis, Artūras Jankauskas, Valerijus Matrochinas, Nikolajus Voronojus.
1984 balandis; XLIV ekspedicija “Turkmėnija-84” (Turkmėnija). Vadovas Antanas Sadeckas.
1984 balandis; XLV ekspedicija iš Panevėžio “Karabi-84/1” (Ukraina). Vadovas Kęstutis Tamošaitis. Pavaduotojai Romas Valaitis ir Krisiūnas.
1984 gegužė; XLVI ekspedicija “Podolė-84” (Ukraina). Vadovė Stefanija Chreptavičienė. Dalyviai: Dindaitė, Vytautas Gudaitis, A. Sadeckas, J. Sikorskienė. Skverbtasi į Žydriųjų ežerų urvyną.
1984 liepa; XLVII ekspedicija iš Panevėžio “Uralas-84” (Rusija). Vadovas Kęstutis Tamošaitis. Pavaduotojas Dragūnas.
1984 07 14-29; I speleo turiada “Kutukas-84” Pietų Urale (Baškirija, Rusija). 4 grupės; 33 dalyviai. Vadovas Artūras Jankauskas. Pavaduotojai (grupių vadovai): Kęstutis Tamošaitis, Dragūnas ir Sinila.
1984 liepa; XLVIII ekspedicija “Karabi-84/2” (Ukraina). Vadovas Raimondas Daniūnas. Dalyviai: Nerijus Padegimas, Vyrmantas Radzevičius, Vytautas Stravinskas,… Ištyrinėtas Ventos urvas.
1984 rugpjūtis; IL ekspedicija “Achcu-84” Vakarų Kaukaze (Rusija). Vadovas Vytautas Gudaitis. Dalyviai: Artūras Grendelis, Aidas Gudaitis, Daiva Mališauskaitė, Nikolajus Voronojus.
1984 vasara; L ekspedicija “Kodoras-84” (Gruzija). Vadovas Ričardas Jakubonis.
1984 09 14-29; Erikas Laiconas ir Raimondas Daniūnas dalyvavo “Deltos” ekspedicijoje “Napra-84” Vakarų Kaukaze (Bzybė, Abchazija, Gruzija). E. Laicono dienoraštyje rašoma:“Skverbimasis į prarają prasidėjo rugsėjo 16 d. Mano vadovaujamas I-sis trejetas (Raimondas Daniūnas, Sergejus Tkačiovas ir aš) 16.00 val. pradėjo leistis žemyn su 4 transportiniais maišais. Iki 24 m šulinio apačios kabinome stacionarią įrangą. Toliau savo pakabintą įrangą nuiminėjome, palikdami tik kilpas ir karabinus. Prieš ‘balną’ įrengėme trolėjų, o paskutinį 38 m šulinį įrengėme stacionariai.Rugsėjo 17 d. 3.00 val. mes jau buvome PKS, kur iki 6.00 val. laukėme II-ojo trejeto. Tai slenkstėta apie 10 m ilgio ir 2 m pločio galerijos dalis, sąlyginai padalinta į 2 dalis. Antroje dalyje įrengėme PKS. Visiems 6 susirinkus į daiktą, pavalgėme. Kadangi II trejetas nutraukė ryšį su paviršiumi, visiems ilgai miegoti nebuvo galima, nes III trejetas turėtų išeiti mums į pagalbą. Volodia (vadovas) nutarė palikti čia mane ir Raimį, o kitiems lipti viršun. Pasėdėjome po folguotomis skraistėmis, pavalgėme ir apie 11.00 val. jie pradėjo lipti į viršų, o mes su Raimiu pradėjome ruoštis miegui. Pasikabinome 2 hamakus, specialiai pagamintus iš sintetinio pluošto. Apačioje – oro tarpas tarp hamako ir polietileno, kurio viduryje, hamako centre – skylė, prie kurios pritvirtintas tubusas, kuriame kabo žvakidė su degančia žvake. Sušilęs oras patenka į oro tarpą ir šiek tiek šildo kūną iš apačios. Aš apsirengęs kelnaitėmis, izotermiku, izoterminėmis kojinėmis, vilnone kepuraite ir vilnone apykakle. Apsiklojame folga ir taip miegame 4 valandas. 19.00 val. prabundame nuo šalčio. Atsikeliame, pavalgome ir galvojame, kaip toliau kovoti už būvį. Aš nutariau apsivilkti kombinezoną iš pragumuoto audinio. Žvakės nelabai efektyvios, nes dėl pernelyg storo knato ir išvarvėjimo greitai sudega. Rugsėjo 18 d. 1.30 val. einame miegoti, šįkart 7,5 valandoms. Miegoti šiek tiek geriau, nors šaltoka nugarai. Naudojuosi ‘speleo boba’. Tačiau ji prispausta ir, negaudama pakankamai oro, dirba silpnai. <…> Trečias miegas nuo 20.30 val. iki 19 d. 1.30 val., trukęs 5 valandas, buvo žymiai geresnis.Rugsėjo 19 d. Pavalgę einame kapitaliniam miegui, tačiau yra diena, todėl miegame tik 4 valandas (nuo 9.00 iki 13.00 val.). Vadinasi visiškai adaptavomės. <…> 21.00 val. pas mus nusileido lauktieji draugai. Pavalgėme irRugsėjo 20 d. (ketvirtadienį) 1.30 val. išėjome žemyn su 12 transportinių maišų. Mūsų tikslas ‘Vėžio’ salė, kur yra tinkama vieta PKS-ai. Tačiau mūsų planams nebuvo lemta išsipildyti. Pirma, 20 m šulinyje prieš pat ‘Gran Prix’ (65 m šulinį) nutrūko kordeleto virvelė. Kaltas buvo bloko defektas. Kiseliovas lipo uolomis ir perkabino įrangą stacionariai. Tuo pat metu Volodia ‘užsėdo’ ‘Gran Prix’ šulinyje, susipainiojus virvei su telefono laidu. Jis prakabojo 40 min. 11.00 val. atėję į PKS-430, pavalgėme ir išėjome link ‘kelnių’. Viskas buvo gerai, išskyrus tai, kad mes niekaip negalėjome nustatyti, kur yra tos ‘kelnės’. Ilgai ieškojome, kol pagaliau nusprendėme, kad esame ties 42 m šuliniu. Buvo daug abejonių, todėl Volodia leidosi su viršutine sauga. Kai virvė baigėsi, jis paprašė ją pailginti dar 20 metrų. Kai ir ši baigėsi, paprašė dar. Mes pasiūlėme jam lipti lauk, tačiau pasirodė, kad jis stovi ant lentynėlės ir vos nulaiko rankose virvės galą… Pailginome virvę, kiek galėjome, ir jis ėmė lipti aukštyn. 60 m jis lipo 58 min… Kadangi buvome pakankamai nuvargę ir senai bevalgę, nutarėme grįžti į PKS-430 ir ten kapitaliai įsikurti. 22.30 val. mes jau ten. Kabiname hamakus, valgome ir tylėdami einame miegoti. <…>Rugsėjo 21 d. miegame du kartus.Rugsėjo 22 d. (šeštadienį) atsikėlę 10.00 val., ruošiamės tolesniam skverbimuisi. <…> 14.00 val. pradedame leistis. Šį kartą be didelių pastangų Volodia ir aš randame reikiamą plyšį, kurį įveikus, pagaliau pasiekiame ilgai ieškotąjį 42 m šulinį. Nežymus nuotaikos pagerėjimas, nors tur būt kiekvieno galvoje jau bręsta supratimas apie beviltišką mūsų veržimąsi į šįkart mums nepasiekiamą tikslą. Juk, norint sugrįžti paviršiun kaip tartasi 25 d., reiktų jau dabar judėti aukštyn, o ne žemyn. Taip pat ir šviesos beliko nedaugiau kaip 3 paroms. <…>Žemyn nusileido Volodia, Sergejus Tkačiovas ir visi maišai. ‘Vėžio’ grota jau laukė mūsų. Tačiau ne visiems buvo lemta į jį nusileisti. <…> Prisiklausęs mano pasakojimų apie ‘vienos virvės techniką’ (SRT), naudojamą užsienyje, ir prisižiūrėjęs jos pavyzdžių literatūroje, Raimis nusprendė šioje ekspedicijoje kai ką išbandyti ant savęs. Viską gerai apskaičiavęs, jis vienok padarė vieną esminę klaidą – savo visos apraišų sistemos pagrindinei jungiančiai grandžiai panaudojo karabiną ‘Irbis’ be movos. Vienas menkutis neatidumas prieš pradedant leistis į 42 m šulinį jam tapo lemiamu. Nusileidus vos kelis metrus žemyn, apkrauta ‘katalka’ išvertė į priešingą pusę nevisai uždarytą karabino kumštelį. Tuo būdu Raimis pakibo virš bedugnės praktiškai beviltiškoje būklėje. Nei judėti, nei kabėti. Tai supratęs ir akimirksniu įvertinęs situaciją, jis kreipėsi į mus žodžiais: ‘Vaikinai, aš dabar krisiu’. Kostia nuleido Raimiui mano atsarginį karabiną, kuriuo sudubliavęs išėjusįjį iš rikiuotės, Raimis sėkmingai nusileido į apačią… <…>18.00 val. Volodia priėmė sprendimą skverbimąsi nutraukti, ir mes iš –530 m gylio, iki dugno likus tik 440 m, pradėjome pakilimą, o 22.30 val. sugrįžome į PKS-430. Rugsėjo 25 d. 1.30 val. mes visi jau buvome paviršiuje.”Ekspedicijos tikslas: sportinis įsiskverbimas į trečią tarp giliausių SSRS prarają, atliekant eilę techninių eksperimentų.Ekspedicijos uždaviniai: įrangos pakabinimas, “kordeleto” išbandymas ekstremaliomis sąlygomis, PKS be palapinių išbandymas, patobulintų hamakų išbandymas, skverbimasis be miegmaišių ir be hidrokostiumų, sportinis-techninis prarajos aprašymas (STA), įrangos iškėlimas.Ekspedicijos rezultatai:Aklimatizacinis išėjimas buvo vykdomas pernelyg giliai. Hamakus reikia tobulinti, pritaisant iš abiejų pusių sintetinių pukų sluoksnius; tada nereiktų žvakės. Vietoj veidrodinės folgos užtektų paprastos polietileno plėvelės. Telefono panaudojimas labai problematiškas – tik trukdo vykdyti skverbimąsi. Tokio lygio speleologiniai eksperimentai SSRS buvo atliekami pirmą kartą. “Deltos” grupė dar kartą patvirtino savo narių priklausymą žymiausiems SSRS speleologams.
1984 lapkritis; LI ekspedicija iš Vilniaus “Karabi-84/3” (Ukraina). Vadovas Vaškelis. Pavaduotojai Ežerinytė ir Krakauskas.
1984 lapkritis; LII ekspedicija iš Vilniaus “Karabi-84/4” (Ukraina). Vadovas Gintas ?.
1984 lapkritis; LIII ekspedicija iš Panevėžio “Karabi-84/5” (Ukraina). Vadovas Romas Valaitis.
1984 gruodis; Vytautas Gudaitis su Nikolajum Voronojum dalyvavo “įrangos užgabenime” į Bzybę skverbimuisi į Sniego urvyno Meženo prarają (Gruzija).
1984 12 – 1985 01 26; Nikolajus Voronojus, dalyvaudamas Viktoro Kozlovo vadovaujamoje maskviečių ekspedicijoje Sniego urvyne pasiekė Lietuvos trukmės urvuose rekordą – 33 paros (792 val.) po žeme. Ekspedicija dirbo Meženo prarajos žemutinėje dalyje, iš kurios yra praėjimas į Sniego prarają. Savo atsiminimuose jis rašo:“Trisdešimt maišų trims ekspedicijos dalyviams! Juos nuleidžiame į pirmąją – Inteligentų salę. Pritampom akmenų ir pastatom palapinę. Gulam miegoti apie 5 val. nakties. <…>Praraja žemiau –380 m keičiasi, atsiranda begalė kliūčių: siauros landos, gilūs plyšiai, balkonai, vandens užtvaros (sifonai). <…>…Plyšiai – tarsi siauri, vingiuoti koridoriai be lubų ir grindų. Apačioje vėl marma požeminė upė. <…> Pasiekiame –430 m gylį.Ramu, sausa, šilta. Vieta palapinei tinkama. Dirbome be poilsio 34 valandas. Kas tai per darbas? Kliūčių nugalėjimas, kopimas, leidimasis, virvių tvirtinimas. Užkandame, išgeriame arbatos ir griūname miegoti. Miegame 18 valandų.Prarajoje sutiksime Naujuosius metus.Įrengėme pirtį, nusiprausėme. Iš cukraus, sviesto ir medaus pasidarėme tortą. Išsiverdame grikių košės ir Ceilono arbatos. <….Dvi paras ruošiamės tolimesnei kelionei. Priekyje – du šlapi šulinukai, horizontalioji urvo dalis su ‘kailialupiais’. Prieiname dar vieną požeminę upę. Ji teka ramiai, bet aplinkui matyti potvynių pėdsakai. Paupyje bus bazinė sovykla. Įrengiame apšvietimą, džiovyklą, prausyklą, virtuvę, valgomąjį. Susitvarkome tarsi viešbutyje, kad galėtume ruoštis įveikti tolimesnį maršrutą ir ilsėtis. Iš stovyklos tyrinėsime nežinomą Meženo prarajos dalį iki susijungimo su Snežnaja, braižysime labirintų schemą. <…>Sausio aštuntąją šventėme mano gimtadienį. Išvirėme grikių košės. Svogūną ir dvi česnako skilteles perpjovėm į tris dalis. Neįprastas ir įdomu sutikti trisdešimt pirmuosius –540 m gylyje!Leidžiamės tolyn ir gilyn, link Kataklizmų šulinio. Pakeliui daug salių, plyšių, ‘kailialupių’, purvo, nuobirynų. Išeiname į upės vagą. Aplinkui vaizdingi ežerėliai, tviskančios kaskados, didinga Jupiterio salė su daugybe kolonų. Ir štai paskutinė kliūtis – anga, užgriozdinta akmenimis. Nuritiname akmenį ir plyšiu patenkame į Snežnają.Vaizdas iškart keičiasi. Atsiduriame kanjone – jis pribloškia savo dydžiu. Aplink švaru, akmenys nuplauti, balti kaip gulbės. <…>Išeiname dar kartą. Upė veda aukštyn. Randame erdvią salę. Joje iš svaiginančio aukščio krinta krioklys. Salė paskendusi ūke. Veltui ieškome išėjimo į tolimesnes erdves. Be galingų prožektorių lipti aukštyn siena negalime.Nutarėme grįžti atgal. <…> Pasiekiame stovyklą –380 m gylyje. Rytojaus dieną vėl aukštyn. Prieš akis 19 šulinių, iš kurių 13 šlapi. <…> Paskutinis šulinys, ir nemaloni staigmena. Visi 14 šulinio metų užversti sniegu. Paimame paliktus kastuvus ir kasamės kaip kurmiai…Po 33 parų matome saulę, mėlyną dangų, debesis. Kvėpuojame gaivinančiu kalnų oru.”
1985 vasaris; Vytautas Gudaitis su Rostovo speleologais dalyvavo skverbimesi į Mčištos vokliuzą (Gruzija).
1985 vasaris; Vytautas Gudaitis su Maskvos speleologais dalyvavo skverbimesi į Tkibulos-Dzevrulos urvą (Gruzija).
1985 balandis-gegužė; II speleo turiada “Podolė-85” (Ukraina). 4 grupės; 28 dalyviai. Vadovas Laimutis Laiconas. Pavaduotojai (grupių vadovai): Regina Achmetšina, Vasilis Achmetšinas, Irena Šalkauskaitė.
1985 gegužė; Kijevo organizuotoje ekspedicijoje dalyvavo: Vytautas Gudaitis, Stefanija Chreptavičienė, Garbenis, Artūras Grendelis, Jūratė Roškovaitė, Antanas Sadeckas. Kur ?
1985 liepa; ekspedicija “Bzybė-85” (Gruzija); Daniūnas ????
1985 07 16 – 08 10; Adlerio organizuotoje ekspedicijoje į Kaukazo valstybinį draustinį dalyvavo:, Igoris Čalovas, Daiva Černiauskaitė, Artūras Grendelis, Vytautas Gudaitis, Nijolė Sakalauskaitė, Antanas Sadeckas, Šarūnas Tamašauskas.
1985 08 10–?; Vytautas Gudaitis dalyvavo maskviečių ekspedicijoje Arabikoje (Abchazija, Gruzija).
1986 01 25 02 01; Rastovo prie Dono speleologų ekspedicijoje į Mčištos vokliuzą dalyvavo:, A. Benkunskis, Donėla, Vytautas Gudaitis, R. Jaruševičius.
1986 02 01-08; Maskvos speleologų ekspedicijoje į Naująjį Afoną dalyvavo: A. Benkunskis, Donėla, Vytautas Gudaitis, R. Jaruševičius.
1986 04 26 – 05 11; III speleo turiada “Karabi-86” Kryme (Ukraina). Koordinatorius – Raimondas Daniūnas. Vadovai: Vyrmantas Radzevičius, Vytautas Stravinskas, Irena Šalkauskaitė. Dalyvavo grupės iš VISI (vilnius) ir “Ąžuolų” (KPI, Kaunas). Ištraukos iš Raimondo Daniūno dienoraščio:“Balandžio 28 d. <…> Naktį praleidau prastokai – susirangiau po eglaitėm, įlindau į izotermiką, po to į miegmaišį ir nutariau nekabinti jo ant medžių, o gulėt ant kilimėlio. Buvo šalta kojom, nes su savimi turėjau tik vieną kojinę. <…>Autobusas neišvažiavęs, bet pilnas daiktų ir žmonių. Pro priekį lenda žmonės ir netelpa. Pro galą kišami daiktai ir jau prikrauta iki lubų. Liko tik viena vieta žmogui ant galinių durų laiptelio, ir į tą vietą gana energingai įsispraudė apie 75 metų amžiaus bobutė, o juk daiktų ir mes atsivežėm ir dar daug turistų neįlipo. Iš pradžių aš pasijuokiau, o po to nutariau padaryti tvarką. Iš pradžių nukrapštyti bobutę. Tas man niekaip nebūtų pavykę, jeigu atėjęs vairuotojas nebūtų jai pažadėjęs, kad ji tikrai važiuos šiuo autobusu – ‘vairuotojo garbės žodis’. <…> Įstumiu giliau daiktus, pralendu per daiktus prie autobuso stogo ir išreplioju į autobuso vidurį per žmonių galvas, kur kyla konfliktas su moteriške, kuri atkakliai nenori patraukti rankos nuo sėdynės atlošo, kur aš turėjau nuleisti savo koją. Ir, tik supratusi, kad aš vis tiek padėsiu ten savo koją, ji atitraukė ranką ir pradėjo šaukti ‘Milicija!’ <…> Pagaliau sulipo visi. Labai tvanku.”
1986 07 12 – 08 17; respublikinė paieškų ekspedicija “Tadžikistanas-86”. Vadovas Erikas Laiconas. Dalyviai: Raimondas Daniūnas, Rima Jurgelevičiūtė, Virmantas Kučys, Aurita Kučytė, Eduardas-Kazimieras Putelis, Vyrmantas Radzevičius, Giedrė Ribikauskaitė, Vytautas Stravinskas, Romas Valaitis.Pirmoje ekspedicijos dalyje dirbta Pietų Tadžikijoje Chodža-Mumino druskos kupole (Kuliabo ir Maskvos rajonuose). Apie jį Erikas Laiconas rašo:“…Sekantį, liepos 14-os rytą su vietiniais gyventojais nesunkiai sutarėme dėl asilų vilkstinės, kuri nugabeno mūsų krovinius aukštyn į Stovyklos terasą, kur maždaug 300 metrų aukštyje virš slėnio įsirengėme savo I-ją bazinę stovyklą.KALNAS…Jachsu upės kairiajame krante, tik 15 km į šiaurę nuo Piandžo, net 880 metrų virš slėnio iškilęs Chodža Muminas yra gryniausios valgomosios druskos kupolas, šiek tiek primenantis milžinišką šalmą su nedideliu gumbu centre. Jis pastebimas iš labai toli, nes baltuojanti druska panaši į ką tik iškritusį sniegą. Tai antras pagal dydį valgomosios druskos kupolas pasaulyje. Jį pranoksta tik apie 1200 m aukščio Kuhi Namako kalnas Pietų Irane. Kiti žinomi kupolai Irane, Palestinoje, Arabijos pusiasalyje, Afganistane ir Tadžikistane yra kur kas mažesni. “Mūsų kalno” pagrindas pailgas, 8,5 km ilgio ir 4 km pločio. Lygesnės kalno vietos padengtos plonu, apie 10-15 m storio, gipsingo molio sluoksniu. Kupolo šiaurės-rytų pakraštį nuo likusios dalies skiria gilus, vietomis iki 300 m gylio, karstinis kanjonas. Žemutinės kalno dalies šlaitai statūs ir skardingi – kai kur druskos sienos siekia net 500 metrų aukštį. Kiek aukščiau Kalno pakraščiai išraižyti grandiozinėmis karstinėmis daubomis ir cirkais . Daubų dugnu nusidriekę baltos kaip sniegas upelių išgraužtų druskos takelių juostos.Tvarkingas druskos klodo sluoksniuotumas byloja apie kadaise vykusio druskos nusėdimo sezoninį periodiškumą. Todėl nesunku paskaičiuoti, kad visa ši Chodža Mumino druskos masė susiformavo daugiau nei per 20 000 metų. O tai vyko maždaug prieš 150 mln. metų, tuo metu, kai čia tyvuliavo šilta bedžiūstanti tropikų jūra. Kita vertus, tokio amžiaus druska turėjo likti giliai po žeme arba kupolas galėjo ištirpti per kokius 80 000 metų. Atsakyti į klausimą, kodėl visgi kupolas egzistuoja, galima atsižvelgus į nepaprastą druskos savybę – gebėjimą ‘tekėti’ ir, esant dideliam slėgiui, būti išspaudžiamai. Visai kaip ledas kalnų ledynuose, tik šis – žemyn, o druska – iš gelmių aukštyn. Sunkios gaubiančiosios uolienos lengvesnę druską slegia ir žemės plutos trūkio vietose išspaudžia ją, tarytum kūnas votį, į paviršių. Procesas vis dar tęsiasi ir kol kas nėra jokių požymių, kad ruoštųsi nutrūkti. Čia, kaip ir kitur, gamta pasirūpino pusiausvyra.
Stovyklos terasa, nuo kurios pradėjome pažintį su Kalnu, gyvenimui labai patogi. Vietos daug, anksti rytą ir vėlai vakare nekamuoja kaitri saulė. Čia pat vietoje – nedidelis urvas, atliekantis maisto sandėlio ir šaldytuvo [jame tik +300C] vaidmenį. Jis taip ir vadinasi – Stovyklinis. Terasos paviršius lygus – ideali vieta palapinėms. Tačiau miegodavome po žvaigždėmis – bent jau netvanku, nors miegmaišiuose užmigdavome ne iš karto. Nors ‘šaldytuvas’ veikė patikimai, vis tik dešras teko likviduoti pirmosiomis dienomis, o lietuviškos kiaulės lašiniai ėmė gausiai ‘prakaituoti’ ir po savaitės tapo visai skaidrūs, tarytum ką tik nuimti nuo keptuvės. Dienos metu stovykloje be batų nė žingsnio – paviršius įkaisdavo tiek, kad basų kojų padams nudegimas neišvengiamas. Vandens problemos nebuvo – prausdavosi tik tie, kurie nusileisdavo į slėnį parnešti guminiuose maišuose ‘geriamo’ vandens. Kiek atnešdavo tiek jo ir išgerdavome. Vienintelis rimtas I-s bazinės stovyklos trūkumas – atokumas nuo mūsų pasirinkto veiklos rajono.Pirmiausia reikėjo pasižvalgyti nuo viršūnės. Tačiau pasirodė, kad tai ne taip jau paprasta, nes Kalno paviršius duburiuotas, griovuotas ir smegduobėtas. Įgriuvų šlaituose ir skardžių sienose puikiai matosi, kaip vanduo išplauna kares , tarp kurių palaipsniui išauga balti druskos stulpeliai. Tolesnė kritulių veikla gilina tarpus ir dailina viršūnėles, kol jie tampa aštriabriaunėmis smailėmis, kurių aukštis svyruoja nuo kelių centimetrų iki 1,5-2 metrų! Vietomis tokiomis smailėmis nusėti didžiuliai paviršiaus plotai yra visai nepraeinami, be to kelia didelį pavojų ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Štai 1934 metų rudenį Tadžikijos-Pamyro ekspedicijos metu Kalno take vedlio arklys suklupo ant tokios smailės ir mirtinai susižalojo. Jie taip pat aptiko negyvą šerną, pervertą milžiniška smaile. Matomai iš Jachsu upės brūzgynų į druskos taką išėjęs šernas neatsargiai metėsi į šalį nuo tako ir netikėtai žuvo ant druskos ‘durklo’.Kildami aukštyn dairėmės po apylinkes. Kiek akis užmato nuo Kuliabo šiaurėje iki Afganistano pietuose ir toliau augmenijos beveik nematyti – nenuostabu, tai juk pusdykumė. Stebina štai kas: lyginant su slėniu, Kalnas pakankamai žalias. Kur tik įmanoma, gyvenimu džiaugiasi nedideli krūmai – pistacijos, migdolmedžiai, gudobelės ir erškėtrožės, o tarp jų karaliauja geltonžiedės dedešvos. Netoli kupolo viršūnės aptikome daug grybo formos atlikuonių. Jie mums priminė lygiai tokios pat išvaizdos ledo grybus su uolienos kepurėmis, matytus kalnų ledynuose. Pastarieji, vietomis 30 metrų aukštį siekiantys druskos ‘grybai’ atsirado tirpsmo pasėkoje. Sąlygos ‘grybams augti’ susidaro ten, kur palyginus gryną druską dengia anhidrito-gipso ‘kepurė’. ‘Grybo’ koja, atsirandanti žemėjant tirpstančiam druskos masyvui, ilgainiui gali tiek suplonėti, jog ‘kepurė’ nukris. Tokių sukriošusių grybų sutikome gana daug.Lietaus vanduo, kurio čia per metus iškrenta apie 500 mm, kupolo paviršiumi suteka į dubes , kurių čia nesuskaičiuojama galybė. Patekęs į masyvo gelmes, jis ilgai keliauja klaidžiais požemių labirintais kol pagaliau vėl pasirodo paviršiuje Kalno papėdėje. Stebėtina tai, kad net karščiausiais vasaros mėnesiais kai kurie iš pusantro šimto druskos šaltinių tebetrykšta. Daugelis jų mažavandeniai, tačiau kai kurie per sekundę išleidžia iki 10-15 m3 koncentruoto druskos tirpalo. …IR JO URVAIUrvų gausa Chodža Mumine yra akivaizdi, tačiau su jų apskaita prasti reikalai. Tam yra kelios priežastys. Visų pirma Tadžikijoje nėra vietinių speleologų, o iš svetimšalių čionai reguliariai atvažiuoja tik novosibirskiečiai. Taigi rajono požemiai, išskyrus kelis stambiausius, beveik netyrinėti. Tai ir nulėmė mūsų pasirodymą prie Kalno. Kita vertus, neabejotina yra tai, kad didžioji dauguma druskos urvų pernelyg laikini: požeminis vanduo juos suformuoja gana greitai, bet ir sunyksta jie dėka griūčių ne ką lėčiau. Pradėję požeminę ekspedicijos dalį, šiek tiek atkutome – gelmėse tik apie +250C. Anksti rytais, kol dar ne taip karšta, skubėdavome į urvus, o į paviršių grįždavome tik vakarop dėl tų pačių priežasčių. Pirmučiausia skubėjome susipažinti su senai žinomu ir neblogai ištyrinėtu Tigro urvu. Šiaurine kanjono šaka kildami aukštyn, dešiniajame skardyje aptikome ir pasižymėjome aibę angų į dar niekieno netyrinėtus požemius. Pakilę apie 400 metrų virš slėnio, visai netoli perėjos priėjome Čiubeko upelio ištakas. Dešimčia metrų aukščiau šaltinio žiojėjo didžiulė nebyli anga. Aplink mirtina tyla ir fantastiškai negyvas landšaftas. O juk prietaringi čiabuviai su baime pasakoja legendas apie ‘skambantį’ urvą. Tik sekančios ekspedicijos metu ankstyvą pavasarį man pavyko išgirsti ypatingą Tigro urvo skambėjimą. Dar geroku atstumu nuo angos, pučiant nestipriam šiaurės-vakarų vėjui, girdėjosi gana muzikalūs garsai. Vėjui stiprėjant, skambėjimas irgi stiprėjo. Klausantis šių garsų, pavyko nustatyti, kad šie įvairaus tembro tonai atsiranda dėka vėjo, pučiančio pro urvo angą, poveikio ilgiems akmens druskos stalaktitams urve. Tai nebuvo triukšmas, o švarūs muzikiniai tonai. Su kiekvienu stipresniu vėjo gūsiu keitėsi ir garsai, ypatingai kada lūžo ir ant urvo aslos krito plonų ir trapių stalaktitų vamzdelių nuolaužos.Nesunkiai patekome į vėsią požeminę ertmę ir iškart pasinėrėme į druska prisotintą orą. Netrukus druska plonu sluoksniu ėmė nusėsti ant mūsų veido, rankų ir drabužių. Sūru darėsi ir burnoje. Nuo urvo skliauto tankiomis užuolaidomis nutįsę stalaktitai, o ant aslos jiems priešpriešiais stiebiasi druskos stalagmitai . Visas šis grožis susikaupęs tik sausojoje Tigro urvo dalyje, kur jautėsi puiki ventiliacija. Kaip tik ši oro trauka ir patraukė mūsų dėmesį. Likome maloniai nustebinti, kai po poros valandų nesudėtingų paieškų ir landžiojimo tarp druskos luitų ploniausiam mūsų ekspedicionieriui pavyko prasiskverbti į siaurą plyšį didžiosios salės skliaute ir netrukus pro jį išlįsti žemės paviršiun. Taip atradome iki šiol dar niekam nežinomą antrąją Tigro urvo angą. Valgomosios druskos urvai neilgaamžiai. Todėl retai kur pasaulyje jie suspėja pasiekti įspūdingų gabaritų. Bene didžiausias žinomas yra 5685m ilgio ir 135m gylio Malhamo urvas Izraelyje. Taigi skverbimuisi į vieną iš didžiausių pasaulyje Didžiojo Cirko druskos urvą ruošėmės ypač atidžiai. Juk druska – minkšta uoliena. Jai netinka įprasta speleologinė ir alpinistinė įranga. Tenka naudotis ledo kabliais, nors tai ir neužtikrina deramo saugumo vertikaliuose ruožuose. Urvo angą aptikome Kalno šiaurinio šlaito viduryje, milžiniško cirko pakraštyje. Urvas prasideda 8m pločio ir 5m aukščio anga, nuo kurios požeminė galerija staigiai nusileidžia į 50m gylį. Toliau gana vargingai judėjome 900m ilgio palengva žemėjančiu plyšiu, teisingiau požeminio upelio vaga, bevingiuojančia akmens druskos klode, kur įveikėme 15 omegos formos užverstų išlinkių ir 10 ankštų senvagės kilpų. Gale, nuolydžiui staiga padidėjus, plyšys tapo slenkstėtu ir 120m gylyje išvedė mus į paskutiniąją, didžiausią 20m aukščio urvo salę, 1150m nutolusia nuo angos. Visą laiką mus lydėjęs upelis dingo tarp druskos luitų. Druskos tirpalas jame šiltas – net žiemą jo temperatūra nenukrinta žemiau +120C. Patyrinėję žemutinę urvo dalį ir neradę jo tąsos, palengva grįžome paviršiun, pakeliui sustodami gražiausiose vietose. Įspūdingiausias buvo apie 2m aukščio stalagmitas – ‘eglutė’. Apie panašaus dydžio kristalinius NaCl požeminius darinius man neteko girdėti.Druskos Stebuklas – tai ne tik 870m ilgio ertmės pavadinimas, bet tiesiog gamtos šedevras atšiauriajame Chodža Mumine. Čia taip pat teka požeminė slenkstėta upė, kurios duburiuose kur ne kur matosi urviniai perlai. Tai tokie 5-10 mm diametro druskos rutuliukai, susiformavę aplink kokią nors atsitiktinę smiltelę, ilgai ilgai besisukiojusią upės verpetuose. Praleidę urve visą dieną, gerai pailsėjome, nes tyrinėti jo neplanavome. Tada buvo nutarta persikelti gyventi į pietinę Kalno pusę, kad nereiktų kas dieną taip toli vaikščioti. II-ją bazinę stovyklą įsirengėme keliais šimtais metrų aukščiau Karagočo kišlako Didžiojo skirpsto kaimynystėje. Nežinau, ar tai buvo geras sumanymas, ar ne, tačiau vietą mes pasirinkome atsižvelgdami į čiabuvių rekomendacijas. Jie mums parodė – o tai labai didelis pasitikėjimas – vieną iš savo slaptų vandens duobių, esančią visai netoli Skirpsto. Tokios nedidelės akmenimis ir velėna kruopščiai uždengtos duobės priklauso giminei ar genčiai ir yra saugomos paslaptyje. Suprantama, juk geriamas vanduo čia tapatus gyvybei. Joks priešas nebaisus, kol jis nežino, kur glūdi vanduo. O to vandens čia negausu. Mūsų dešimtuką viena tokia duobė vos vos išmaitindavo. Prausimąsi mes žinoma turėjome visai pamiršti, išskyrus tuos atvejus, kai neiškentę sukrisdavome į koncentruotos druskos tirpalą kokioje nors natūralioje Čiubeko vonioje. Naujoji mūsų stovykla skyrėsi nuo senosios taip pat ir gausesne žoline augmenija, o tai savo ruožtu sąlygojo ir gausesnę gyvūniją. Dieną be abejo tuščia ir nyku – šioje pusėje karštis dar nepakenčiamesnis. Bet, palyginus su naktimi, tai vis tik palaima – turėjome vieną skystašakį Skirpstą. Kaip jau buvome įpratę, miegoti bandėme miegmaišiuose po žvaigždėmis. Tačiau, nespėjus net užmigti, na maždaug po penkių minučių prasidėdavo…Visi, kas tik gali ropoti, o jų pasirodo čia daug, atsigavę po kaitrios dienos ir gerokai praalkę ima pašėlusiai lakstyti ir vienas kitą gaudyti. Gulinčių žmonių jie nė kiek nesivaržo, o gal net priešingai, ir bėgioja skersai išilgai per aklinai miegmaišiuose užsidariusius ir prakaituojančius bėdžius. Buvome jau beapsiprantą prie šios kaimynystės, kai netikėtai paaiškėjo, kas čia ‘kiečiausias’. Pasirodo, laukymėje šeimininkavo falangos. Tai toks iki 7 cm ilgio plaukuotas, plėšrus ir neįtikėtinai greitas voragyvis. Mūsų stovykloje jų mėgiamiausias užsiėmimas buvo naršyti po Skirpstu sukrautose mūsų maisto atsargose ir ilsėtis mūsų palapinėse. Po to, kai čiabuviai mus nuramino, kad kobros negyvena ten, kur pilna falangų, šios tapo beveik mūsų ‘šeimos nariais’. Kita vertus, juk jos mūsų neužpuolė, tai mes įsibrovėme į jų daubą.Daugiausiai laiko mes paskyrėme kanjonui. Vakariniame jo skardyje mes atradome daug iki tol nežinomų urvų, dalį jų topografavome ir aprašėme, suteikėme jiems pavadinimus. Bet aibė požeminių ertmių liko neliestos, nes aprėpti šį 48 km2 plotą užimantį druskos gigantą ne taip paprasta.”Vadovo dienoraštyje rašoma:“Liepos 29 d. Vakar pastebėjome didėjantį Vyto susierzinimą dėl visko. Jo norai neaiškūs, kalba labai abstrakčiai. Į urvą eiti atsisakė. Jhis visą dieną pragulėjo po medžiu, sukdamasis aplink jį nuo Saulės. Vakare vėl pradėjo filosofuoti. Sunkus žmogus. <…>Rugpjūčio 4 d. Poilsio diena Choroge ir Garm-Čašmoje. Užsisakėme autobusą tiesiai į Garm-Čašmą, nes autobusas važiuoja tik į Iškašimą. Garm-Čašmoje maudėmės karstiniame terminiame šaltinyje. Po to 6 km pėsčiomis iki Andarobo gyvenvietės Piandžo pakrantėje. Apsilankėme 10 asmenų šeimoje. Gėrėme arbatą 20 metrų atstumu nuo SSRS/Afganistano sienos. Visą dieną grožėjomės Afganistano kalnais, matėme keletą afganų. Šio kranto badachšaniečiai – malonūs, vaišingi ir gražūs žmonės.”Antroji ekspedicijos dalis vyko Salaktašo tarpeklyje netoli Rangkulio ežero (Murgabo raj.) Rytų Pamyre. Dirbome nuo +4050 m iki +4400 m aukštyje. Trūkstant aklimatizacijos, nuolat kamavo kalnų liga. 5 dienų paieškos rezultatų nedavė.1986 spalis; KSK sportinė ekspedicija “Podolė-86”. Vadovas Raimondas Daniūnas. 6 dalyviai. Skverbtasi į Zoluškos urvyną.1987 05; ekspedicija “Karabi-87” (Ukraina). Vadovas Raimondas Daniūnas. 12 dalyvių.
1987 07 – 08 (?); IV speleo turiada “Achcu-87” V. Kaukaze (Rusija). Vadovai: Raimondas Daniūnas, Laimutis Laiconas,…
1987 07; ekspedicija “Kodoras-87” (Abchazija, Gruzija). Vadovas Raimondas Daniūnas. 6 dalyviai.
1987 09; ekspedicija “Armėnija-87”.
1987 10; ekspedicija “Bzybė-87” (Abchazija, Gruzija). Vadovas Raimondas Daniūnas. 2 dalyviai.
1987 10; KSK ekspedicija “Podolė-87”. Vadovas – ?. 4 dalyviai.
1987 10; KSK (paieškų) ekspedicija “Kostiverė-87” (Estija). Vadovas Laimutis Laiconas.
1987 ekspedicija “Tadžikistanas-87” (Tadžikija). Dalyvavo Antanas Sadeckas. Lankytasi Chodža-Mumino kalne.
1988 06 01-08; kelionė į Čekiją. Prahos speleo klubo 25-metis. Vadovas Vyrmantas Radzevičius. Dalyviai: Angelė Laiconienė (pavaduotoja), Raimondas Daniūnas, Gražina Radzevičienė, Antanas Sadeckas, Irena Šalkauskaitė.
1988; Igoris Čalovas ir Vytautas Gudaitis Čekijoje.
1988; Erikas Laiconas ir Rūta Jakubonienė Slovakijoje ir Čekijoje.
1988; Igoris Čalovas ir Vytautas Gudaitis Bulgarijoje.
1988; Arūnas Liogė ir Kęstutis Tamošaitis Bulgarijoje.
1988 07 29 – 08 21; ekspedicija “Napra-88”. Vadovas Raimondas Daniūnas. Dalyviai: įsiskverbė iki –970 m gylio – vadovas, Rimantas Cicėnas, Vytautas Stravinskas, Gintautas Švedas, Romas Valaitis; įsiskverbė iki –530 m gylio – Rima Jurgelevičiūtė, Povilas Sabonis, Algirdas Vaištaras; įsiskverbė iki –300 m gylio – Nijolė Beriozovaitė, Dalia Janušauskaitė, Eduardas Putelis; dar dalyvavo – Vilija Maigaitė, Nida Ruzgaitė. Nuo Magnetinės grotos (-650 m) iki dugno (-970 m) skverbtasi, naudojant dinaminę “kordeleto” techniką. Vadovo ataskaitoje rašoma:“Skverbimasis į Napros prarają prasidėjo rugpjūčio 4 d. 9 val. <…>Pagrindinė grupė į prarają pradėjo leistis rugpjūčio 5 d. 12 va., gabendama įrangą, ir 20 val. pasiekė Vėžio grotą –530 m gylyje. Pavalgę įkūrė požeminę bazinę stovyklą ir nuėjo miegoti. <…> Rugpjūčio 6 d. 9.15 val. į Vėžio grotą nusileido pagalbinė grupė. Kartu pavalgius, pagalbinė grupė nuėjo miegoti, o pagrindinė grupė kabindama įrangą ėmė leistis žemyn. Rugpjūčio 6 d. 17 val. ji pasiekė prarajos dugną, pavalgė ir nuimdama įrangą ėmė kilti į viršų. Rugpjūčio 7 d. 12 val. jie pasiekė Vėžio grotą. Abi grupės kartu pavalgė. 15.30 val. pagalbinė grupė ėmė kilti į viršų, gabendama įrangą, o pagrindinė grupė 36 valandas ilsėjosi. <…> Pagrindinė grupė išardė PBS ir nuimdama įrangą pradėjo kilti į viršų rugpjūčio 8 d. 23.30 val. <…> Pagrindinės grupės darbo laikas be poilsio neleistinai augo. Nutarė kilti į viršų be krovinio. Rugpjūčio 10 d. 0.10 val. buvo paviršiuje. <….>Įsiskverbimas į Napros prarają sėkmingai baigėsi rugpjūčio 10 d. 23 val.”
1988 08 12 – 09 04; ekspedicija “Lenkija-88”. Vadovas Erikas Laiconas. Sudetai, Krokuvos-Čenstochovos aukštuma, Tatrai, Švento kryžiaus kalnai.
1989 04; ekspedicija “Sudetai-89” (Lenkija). Vadovė Angelė Laiconienė. Dalyviai: Laimutis Laiconas ir Virgilijus Skruodis. Skverbtasi į urvą Niedźwiedzia.
1989; Šarūnas Tamašauskas lankėsi Bulgarijoje.
1989; Erikas Laiconas, Izolda Aikinaitė, Rūta Jakubonienė ir Angelė Laiconienė lankėsi Vengrijoje.
1989; du kart 2 ir 3 speleologai lankėsi Bulgarijoje.
1989; Igoris Čalovas lankėsi Švedijoje.
1989; Vytautas Gudaitis ir Algirdas Žvinakevičius lankėsi Ispanijoje.
1990; Erikas Laiconas Belgijos lankėsi urvuose.
1990; Erikas Laiconas Paryžiuje lankėsi Prancūzijos speleologijos federacijoje.
1991 03 16-24; tarptautinė video-foto ekspedicija “Tadžikistanas-91” (Tadžikija). Vadovas Erikas Laiconas. Dalyviai: Liuda Bursevičiūtė (Kaunas), Daiva Guntytė (Vilnius), Dalia Janušauskaitė (Kaunas), Stanislovas Kazlauskas “Pifas”(operatorius, Kaunas), Žilvinas Pajarskas (Vilnius), Bogna Parma (Varšuva), Christianas Parma (fotografas, Varšuva), Diana Rakauskaitė (operatorė, Vilnius), Virgilijus Skruodis (pavaduotojas, Kaunas).
1991 06 06 – 07 06; ekspedicija “Baltija-91” (Lietuva, Latvija, Estija, Rusija). Vadovas Erikas Laiconas. Dalyvis Edita Laiconienė.
1995 10 09-17; ekspedicija “Apusenai-95” (Rumunija). Vadovas Erikas Laiconas. Dalyviai: Gintautas Alekna (Mažeikiai, operatorius), Vytautas Gudaitis, Vilmantas Midvikis, Jonis Pilkauskas, Gražina Radzevičienė, Vyrmantas Radzevičius, Antanas Sadeckas, Jūratė Sikorskienė, Kastytis Sikorskis. Video filme “Požemių pasaulis” E. Laiconas pasakoja:“Baigę darbą Vintulujuje, keliaujame į Apusenų kalnų centrinę dalį, į Bihariją. Ji apima Skėrišoaros plokščiakalnį su garsiuoju Skėrišoaros ledo urvu, Girda-Siakės upės aukštupio baseiną, o taip pat Padišo karstinį plokščiakalnį. PADIŠAS užima keliasdešimties kvadratinių kilometrų plotą su požeminiu drenažu. Čia gausu dubių, ponorų, šulinių ir urvų. Pažymėtinas natūralus didingas Rėdiasos tunelis, periodiškai atsirandantis ir vėl išnykstantis ežeras Pojana-Ponorulujus, milžiniškos Četėcės upės.Tačiau įspūdingiausias ne tik Padišo, bet ir visos Rumunijos, karstinis objektas yra Četėcilė-Ponorulujus. Jis ir yra mūsų ekspedicijos pagrindinis tikslas. Tai trijų milžiniškų daubų grupė, apribota vertikaliais klinčių šlaitais, labai giliai panirusiais į tamsų neliestą spygliuočių ir bukų mišką. Pačioje giliausioje vietoje (+925 m virš jūros lygio) daubas jungia didžiulis urvynas – požeminės upės vaga. Čia po žeme vienoje vietoje susilieja 2 požeminiai ir 1 paviršiaus srautas, kuris surenka viso Padišo plokščiakalnio vandenis. Riaumojanti požeminė upė sukūrė keliolikos metrų pločio ir vietomis keliasdešimt metrų aukščio galeriją, už 7,5 km nusileidžiančią iki –201 m gylio. Tai 11-s tarp ilgiausių ir 13-s tarp giliausių Rumunijos urvų. Šis įspūdingas gamtos paminklas savo didingumu prilygsta garsiausiems pasaulio karstiniams objektams.”
1999-2003; Erikas Laiconas reguliariai lankėsi ir dirbo Kroatijoje, kur aplankė ne vieną karstinį šalies rajoną. Apie “Plitvicos ežerų” nacionalinį parką E. Laiconas rašo:“Požeminės ertmės yra neatskiriama ir paslaptingiausia parko dalis. Čia jos aptinkamos klinties kloduose ir travertino nuogulose. Jos nėra įspūdingų dydžių, tačiau pasižymi plačia formų įvairove. Tai horizontalūs urvai ir paprastos grotos, vertikalios šachtos ir ledo šuliniai. Šiuo metu parko teritorijoje atrastos ir ištyrinėtos kelios dešimtys įvairių požemių, tačiau tik keletas urvų ežerų apylinkėse gali būti rekomenduoti nepatyrusių turistų lankymui. Apsirūpinę šviesos šaltiniais, ir mes pasižvalgykime po kiek neįprastą, bet labai viliojančią tamsos viešpatiją. Aukštutiniųjų ežerų apylinkėse travertino amžius yra gana jaunas. Todėl tik minėtame ‘urvų parke’ gausu požeminių tuštumų. Tačiau, pakitus hidrologinėms sąlygoms, jos tapo sunkiau pasiekiamos, ir tik dideli entuziastai ryžtasi brautis pro nesuskaičiuojamas vandens užtvaras. Paprastai dauguma lankytojų tenkinasi žemutiniųjų ežerų pakrančių urvais. 10 metrų ilgio travertininis Milano urvas [Milanova pečina] glūdi po šiaurine Ožių krioklio dalimi, tačiau dėl nepatogaus priėjimo yra rečiau lankomas. Tuo tarpu klintinis Milkos Trninos urvas [Pečina Milke Trnine] turistų dėmesio nestokoja. Jo 32 metrų požeminė galerija puikuojasi keliais stalaktitais ir stalagmitais. Nedidelis Žydrasis urvas [ Modra pečina] yra pasiekiamas tik valtimi, tačiau, siekiant netrikdyti gyvenančių jame šikšnosparnių, žmonių lankymasis čia nepageidaujamas. Šupliaros urvo [ Pečina Šupljara] 20 metrų aukščio angos nepastebėti neįmanoma. Ypač gerai ji matoma nuo didžiojo krioklio viršaus. Būdami prie Vienuolio ežero, būtinai užsukime vidun. Labai savitas vaizdelis atsiveria, pažvelgus atgal pro angą, tačiau nemažiau įdomus ir 68 metrų ilgio požemio vidus, vietomis gamtos išdekoruotas kalcito dariniais. Gilumoje galerija siaurėja ir žemėja, kol aukščiausioje vietoje tapusi plyšiu, atsiveria antrąja anga virš gilaus kanjono. Jei skubame, negaiškime laiko kitiems Plitvicos ir Sastavcų kaimynystėje išsimėčiusiems urveliams, o keliaukime tiesiai į Koranos kanjoną. Prie trečiojo Koranos krioklio trumpam sustokime apžiūrėti Juodojo urvo [ Crna pečina]. Tai 105 metrų ilgio nežymiai aukštyn kylantis platus kanalas, kurio žiotys paprastai būna apsemtos vandens. Sausringuoju metų laiku, kai vandens lygis žemas, visai nesunku patekti į vidų. Šioje vietoje perėję į dešinįjį Koranos krantą virš ketvirtojo krioklio randame bene reikšmingiausią Balandžių urvą [ Golubnjača pečina] su dviem didžiulėmis, 24 ir 46 metrų aukščio, angomis. Šis 160 metrų ilgio urvas kadaise buvo elektrifikuotas ir pritaikytas turistų lankymui. Todėl į jį veda 230 uolose iškaltų laiptelių. Viduje gausu įvairių kalcitinių darinių, kurių dalis deja negrįžtamai suniokota.Netoliese taip pat yra keletas urvų, garsių savo paleontologiniais ir archeologiniais radiniais, tačiau dėl suprantamų priežasčių eiliniai lankytojai į juos neįleidžiami, todėl jų ir neminėsiu. Turinčios laiko ir tam pasirengę specializuotos grupės, gavę parko administracijos leidimą, gali prasiskverbti ir į kitus nemažiau įdomius bei sudėtingesnius urvus, tame tarpe ir į įžymiausiąjį maždaug 200 metrų gylio Čudinkos urvą.”
Apie Biokovo gamtos parką E. Laiconas rašo: “Dabar Monika su Nikša buvo trečiojoje, ekzotiškiausioje Biokovo juostoje. Tai “karsto juosta” – maždaug 3-4 km pločio nepaprastai banguotas plokščiakalnis, kupinas Mėnulio paviršių primenančių daubų grandinių, taip vadinamasis ‘tinklinis karstas’. Po pusvalandinių pusryčių iš savo krepšelio jie patraukė į rytus. Nieko panašaus Monika pamatyti nesitikėjo. Iš pajūrio ‘nuplikęs’ Biokovas atrodo gana niūrus ir neįveikiamas. Tuo tarpu čia, viršūnių papėdėje, takelis vingiavo tarp uolų, karstinių duobių ir skardingų daubų, apaugusių mišku, gilių plyšių ir pragorių. Vietomis prie pat tako žiojėjo šiurpą keliančios šulinių ir tamsių urvų angos.”
Apie Biševo salą E. Laiconas rašo:“Biševas – nedidelė sala pietrytinėje Adrijoje. XI a. čia bandė įsikurti vienuoliai, bet Omišo piratai trikdė jų gyvenumą tol, kol vieną kartą jie visam laikui apleido salą. Bet štai 1774 m. kažkokie austrai aptiko saloje urvą, ir ne bet kokį, o vadinamąjį pakrantės urvą, susidariusį klintyje dėl abrazinės jūros vandens veiklos. Tik žymiai vėliau, palyginus jį su analogiškais, paaiškėjo, kad tam tikra prasme jam nėra lygių Pasaulyje.‘Žydrasis’ urvas yra rytinėje salos pakrantėje. Iki jo Monika su Nikša ir dar 11 anglų bei vokiečių plaukė žema motorine valtimi. Į arabą panašus vairininkas profesionaliai nardė tarp pro bangas kyščiojančių rifų. Bangavimas vis stiprėjo ir teko skubėti. Urvo anga žema: įplaukiant valtimi, visiems teko pasilenkti. Kol akys apsiprato, aplink atrodė labai tamsu. Tačiau netrukus Monika suprato plaukianti siaura (apie 3 m pločio), palaipsniui aukštėjančia galerija, kuri už kokių 50 m staigiai pasisuko dešinėn ir tapo didele grota. Priešingame grotos gale yra apie 3 m pločio sifonas, jungiantis urvo ertmę su atvira jūra. Priešais sifoną grotos dugnas sudarytas iš visiškai baltos klinties. Todėl tarp 11:00 ir 13:00 val. saulės spinduliai, įspįsdami į urvą pro sifoną, atsispindi nuo grotos dugno, esančio 16 m žemiau vandens paviršiaus, apšviečia visą urvą, o pats požeminis vandens telkinys švyti nežemiškai žydra spalva. Šviesos spindulių refrakcijos pakerėta Monika negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo žydros gelmės ir nematė, kad urvo skliautas net 15 m iškilęs virš vandens paviršiaus, o visas urvo ilgis tėra tik apie 100 m.”
Apie Imotskio polję E. Laiconas rašo:“Imotskio ežerai – ypatingas geologinis reiškinys tiek savo kilme, tiek ir dydžiu, forma bei hidrologinėmis savybėmis. Žydrasis ežeras [Modro jezero] – vakariniame miesto pakraštyje yra elipsės formos dauboje, kurios matmenys viršuje – 800 x 500 m, o jos perimetras iškilęs virš jūros lygio 386-527 m. Daubos gylis ties šiauriniu šlaitu – 288 m, o ties pietiniu – 147 m. Ežero dugne yra estavelė – karstinė anga, kuri sausros metu veikia kaip drenažas, o liūčių metu tampa šaltiniu. Todėl ežero vandens lygis svyruoja nuo 0 iki 100 m. Žemyn veda turistinis takas, ir, jei ežere yra vandens, jame galima net maudytis. Paskutinius penkis metus rudenį ežeras visai išdžiūdavo, o 2001 m. rugsėjį ežero dugne, sako, net futbolo rungtynės vyko. Raudonasis ežeras [Crveno jezero] – 1 km atstumu į šiaurės vakarus nuo Žydrojo ežero panašus į didelį šulinį (skersmuo 200 m, gylis 528 m), kurio didesnė dalis užpildyta vandens. Daubos paviršius yra 522 m iškilęs virš jūros lygio. Ežero gylis – 287 m. Raudonai ruda uolienos spalva davė ežerui pavadinimą. Nusileisti negalima. Ežero kilmė – karstinė: atsirado, įgriuvus didelio urvo skliautui. Akivaizdu, kad abu ežerai yra vienos požeminės hidrologinės sistemos ir to paties labai labai senai egzistavusio urvyno dvi dalys.”Ekspedicijų santrauka:
1. Ekspedicijų skaičius:Metai Iš Kauno Iš Vilniaus Iš Panevėžio Iš kitur VISO1973 3 3
1976 1 11977 2 21978 2 21979 5 51980 7 71981 6 1-Jonava 71982 4 2 1 71983 5 2 2 91984 5 2 3 101985 9 1 2 121986-
-1987 21 11 7 6Anykščiai 45
1988 1989 1990 1991 1992 1993 1994 1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002
2. Vadovų aktyvumo reitingas 1973-1984 m. laikotarpiu:• Erikas Laiconas – 7;• Jonas Sabaitis – 7;• Vyrmantas Radzevičius – 4;• Kęstutis Tamošaitis – 4;• Ričardas Jakubonis – 3;• Stefanija Chreptavičienė – 2;• Raimondas Daniūnas – 2;• Sigutė Domininkaitytė, vėliau Daniūnienė – 2;• Vytautas Gudaitis – 2;• Artūras Jankauskas – 2.
3. Ekspedicijų skaičiumi visada pirmavo Kauno speleologai.4. Pirmoji sportinė ekspedicija įvyko 1973 m.: “Krymas-73” (Ukraina); vadovas Erikas Laiconas.5. Pirmoji foto ekspedicija įvyko 1978 m.: “Pinega-78” (Rusija); vadovas Erikas Laiconas.6. Erikas Laiconas 1978 m. “Karvės duobės” urve atrado keturioliktąją šikšnosparnių rūšį Lietuvoje: ūsuotojo pelėausio kaukolę.7. Pirmoji kino ekspedicija įvyko 1979 m.: “Atlantida-79” (Ukraina); vadovas Erikas Laiconas.8. Pirmoji paieškų ekspedicija įvyko 1979 m.: “Kodoras-79” (Gruzija); vadovas Vyrmantas Radzevičius.9. Ilgiausias lietuvių atrastas ir ištyrinėtas urvas 1980 m.: 1608 m ilgio “I KSS vardo” urvas Kodoro kalnagubryje (Gruzija); vadovas Ričardas Jakubonis.10. Didžiausią įtaką mūsų šalies speleologijos vystymuisi turėjo speleo grupės “Delta” (SSRS) ir Maskvos speleologų ekspedicijos (Gruzija, Rusija, Uzbekija), kuriose dalyvavo Lietuvos atstovai.11. Giliausias lietuvių atrastas ir ištyrinėtas urvas 1983 m.: 196 m gylio “Venta” Karabi jailoje Kryme (Ukraina); vadovas Raimondas Daniūnas.12. Ryškiausia lietuvių paieškų ekspedicija įvyko 1986 m.: “Tadžikistanas-86” (Tadžikija); vadovas Erikas Laiconas.13. Ryškiausia lietuvių sportinė ekspedicija įvyko 1988 m.: “Napra-88” (Gruzija); vadovas Raimondas Daniūnas.
6. KŪRYBINĖ VEIKLA
Literatūra.• J. A. Krikštopaitis. “Požeminis Uralas” (1972);• G. Aleknavičius. “Bijojau grįžti į žemę” (1983);• A. Sadeckas. “Stūkso pilys po žeme” (1986);• A. Sadeckas. “Ant druskos kalno” (1988);• B. Paukštys. “Mamuto urvai – ilgiausias planetos požemio labirintas” (2000).Eriko Laicono apybraižos:• “Krištoliniais požemių labirintais” (1978);• “Paskutinis laužas” (1979);• “Požeminio krioklio muzika” (1979);• “Požeminė Europa” (1999);• “Žemės gelmėse” (1999);• “Plitvicos ežerai” (2000);• “Chodža Muminas” (2002);• “Hevizas šildo ir viduržiemį” (2003);• “8 naktys Makarskoje” (2003).
Kinas.1979 m. kino ekspedicija “Atlantida-79” (Ukraina); vadovas Erikas Laiconas:• V. Gudaitis. “Atlantida”, 16 mm spalvotas k/f (1980);• K. Damulevičius. “Be instruktoriaus į urvą neikite”, 16 mm j/b k/f.1983 11 21 Kauno “Laisvės” kino teatre buvo demonstruojamas Nikolajaus Voronojaus ir Artūro Jankausko dpeleo kino filmas “Šachta Majskaja”.1987 03 07-08 II-e atvirame Leningrado speleo kino- ir skaidrių filmų festivalyje dalyvavo kino mėgėjai iš Maskvos, Leningrado, Rygos, Odesos, Krasnojarsko, Kijevo ir Kauno. Iš 36 parodytų filmų, daugiausia jų (5) pristatė Vytautas Gudaitis: “Arabika-85”, “Savo sultyse”, “Grotai”, “Estavela”, “Urvų almanachas”. 1991 m. speleo ekspedicija “Tadžikistanas-91”:• D. Rakauskaitė. “Tadžikistanas-91”, video (1991);• S. Kazlauskas. “Tadžikija-91”, video (1991).1995 m. speleo ekspedicija “Apusenai-95”:• G. Alekna. “Požemių pasaulis”, video (1995);• G. Alekna. “Pokalbis su Eriku Laiconu” (1996).• G. Alekna. “Eriko Laicono penkiasdešimtmetis” (2000).
Fotografija.1978 m. vasaris; foto ekspedicija “Pinega-78” (Rusija). Vadovas Erikas Laiconas.1983 XVIII –e Pabaltijo turistų sąskrydyje turistinių skaidrių konkurse nugalėjo Eriko Laicono speleo siužetas “Naujos ribos”.1987 03 07-08 II-e atvirame Leningrado speleo kino- ir skaidrių filmų festivalyje III vietą ir festivalio laureato diplomus iškovojo Raimondo Daniūno ir Eriko Laicono skaidrių filmas “Speleo”.
Televizija.• 1980 03 20 LTV laida “Gamta ir mes” (30 min.), Vilnius.• 1980 09 14 LTV laida “Savaitės aidai” (5 min.), Kaunas.
Radijas.• 1986 05 30 LR I-e programoje laidoje “Prie TSRS ekonominio-geografinio žemėlapio” skyrelyje “Iš įdomių kelionių sugrįžus” interviu su R. Daniūnu apie Lietuvos miestų speleologų turiadą, vtkusią 1986 05 Kryme.
Atributika.Ženkliukai:• “Kaunas. Speleo”• “Lietuvos speleo sporto asociacija” (1993);• “Speleo-info-centras” (1993);• “E. A. Martel” (1993);• “N. Casteret” (1993).Emblemos:Gairelės:Medaliai:
Ekspozicijos.1986 06 29 Raimondo Daniūno ir Eriko Laicono iniciatyva Veliuonos kraštotyros muziejuje (Jurbarko raj.) pradėjo veikti Speleo ekspozicija, sudaryta iš Kauno speleologų privačių eksponatų. Veikė maždaug iki 1990 m.2003 Editos Laiconienės viensėdžio Burbiškių kaime (Jurbarko raj.) etnografiniame muziejuje pradėjo veikti Speleo ekspozicija, sudaryta iš Editos ir Eriko Laiconų privačių eksponatų.
Kolekcijos.Speleo-Info-Centre “Stiksas” be kita ko saugoma didžiausia Lietuvoje speleologinių įvairenybių kolekcija, sudaryta iš >1100 vnt., t. t.:• atvirutės >625 vnt.;• ženkliukai >130 vnt.;• emblemos ir gairelės >100 vnt.;• lipdukai >85 vnt.;• pašto ženklai ir spec. vokai >60 vnt.;• medaliai ir suvenyrai >50 vnt.
7. KONFERENCIJOS IR SUVAŽIAVIMAI
Tarptautiniai pasitarimai, konferencijos, kongresai ir suvažiavimai suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį speleologijos plėtrai Lietuvoje. Nors 1983-1988 m. mūsų šalyje buvo organizuoti tik 4 tokie renginiai, mūsų speleologai 1985-1997 m. net 11 kartų aktyviai dalyvavo 10 šalių panašiuose renginiuose.
Sąjunginis speleo grupės “Delta” pasitarimas (1983 11 06-07).Vyko Kaune. Organizacinio komiteto sudėtis: Erikas Laiconas (pirmininkas), Raimondas Daniūnas, Angelė Laiconienė, Nikolajus Voronojus ir Antanas Zakarka. Dalyvavo 24 speleologai iš 4 šalių: Rusijos (14, daugiausia iš Maskvos), Lietuvos (6), Kazachijos (2) ir Latvijos (2).Neformalios grupės “Delta” įkūrimo idėja gimė 1981 m. spalio mėn. Gisaro Alajaus kalnuose Uzbekijoje, ekspedicijos į giliausią Azijos žemyno prarają metu, bendraujant idėjos autoriams Vladimirui Rezvanui ir Erikui Laiconui. Ši ekspedicija laikoma pirmuoju grupės renginiu. Tuo metu jau gerai matydami sovietinių turizmo taisyklių nesuderinamumą su mūsų veiklos pobūdžiu (o juk “sistemos” buvom priversti funkcionuoti butent turizmo struktūroje) ir patys nuolat patirdami diskriminaciją, nutarėme suburti nedidelį, bet rinktinį kvalifikuočiausių SSRS speleologų iš įvairių regionų kolektyvą, kuris ne tik, kad nepaisytų mums primetamų taisyklių, bet pats įtakotų speleologijos vystymosi SSRS raidą. Ką tik pasikeitus centrinės speleo komisijos sudėčiai ir speleologų mokymo sistemai, buvo ypač palankus momentas įsikišti mums. Vladimirą Rezvaną pripažinome nuolatiniu “Deltos” pirmininku; Erikui Laiconui teko jo pavaduotojo vaidmuo. Mūsų grupė egzistavo neilgai, tik 4 metus (1981-1985), tačiau per juos mes padarėme “tam tikrą” darbą. Pravedėme 3 aukščiausio lygio sąjunginius instruktorių seminarus (VIP-82, VIP-83, AIP-85), kurių metu parengėme ~150 instruktorių (Visuose vadovas V. Rezvanas, mokymo dalies vedėjas E. Laiconas). Atlikome 3 aukščiausios kategorijos sportines ekspedicijas į giliausias Pasaulio prarajas: Kijevskają Uzbekijoje (1981), Snežnają (Sniego urvynas) Gruzijoje (1983) ir Naprą Gruzijoje (1984). Iš Lietuvos kai kuriuose iš šių renginių dalyvavo R. Daniūnas ir N. Voronojus. Grupės Įstatuose taip pat buvo rašoma:“Grupės tikslai: • Sportinis skverbimasis;• Sportinis-techninis urvų aprašymas (STA);• Urvų paieškos;• Tolesnis žinomų urvynų tyrinėjimas;• Naujų skverbimosi metodų įsisavinimas (“kordeletas”, pavienis skverbimasis, VVT-vienos virvės technika, kilimas šuliniais ir kiti);• Biospeleologiniai tyrinėjimai, siekiant ištobulinti gyvybės užtikrinimo metodus, esant ilgalaikiam buvimui dideliuose gyliuose po žeme.”Pasitarime pranešimus skaitė žymūs SSRS speleologai:• Aleksandras Morozovas (Centrinės speleo komisijos pirmininkas; Maskva) – “Techninės speleologijos vystymosi perspektyvos SSRS”;• Vladimiras Anufrijevas (Kalnų gelbėjimo tarnybos viršininkas, Salavatas, Baškirija) – “Nelaimingų atsitikimų urvuose analizė”;• Erikas Laiconas (Lietuvos RMKK speleo pakomisijo pirmininkas, Kaunas) – “Kai kurie speleologijos vystymosi vakaruose aspektai”;• Konstantinas Serafimovas (Speleo klubo “Sumgan” pirmininkas, Ust-Kamenogorskas, Kazachija) – “Urvų sportinio-techninio aprašymo (STA) metodika”;• Vladimiras Rezvanas (Speleo grupės “Delta” pirminkas, Seredeiskas, Rusija) – “Aleko masyvo ištirtumas. Tolesnių tyrinėjimų perspektyvos”;• Jevgenijus Snitkovas (Speleo grupė “Troglodit”, Maskva) – “Napros prarajos tyrinėjimų rezultatai”.
I Pabaltijo miestų speleologų konferencija (1984 12 22-23).Vyko Kaune. Organizacinio komiteto sudėtis: Erikas Laiconas (pirmininkas), Raimondas Daniūnas (pavaduotojas), Regina Achmetšina, Laimutis laiconas, Angelė Laiconienė, Vyrmantas Radzevičius, Jūratė Roškovaitė, Kastytis Sikorskis, Vytautas Stravinskas ir Irena Šalkauskaitė. Dalyvavo 68 speleologai iš 7 miestų: Kauno (27), Vilniaus (23), Rygos (10), Panevėžio (5), Jonavos (1), Liepojos (1) ir Trakų (1). 10 pranešimų, kurių dauguma buvo skirti speleologijos istorijai, skaitė R. Daniūnas, E. Laiconas, A. Liogė, K. Sikorskis, V. Vaškelis (Lietuva); D. Andersonė, A. Jaunzemis, E. Logina (Latvija).
II Pabaltijo miestų speleologų konferencija (1985 12 07-08).Vyko Rygoje (Latvija). Dalyvavo 56 speleologai iš 10 miestų: Rygos (16), Kauno (14), Vilniaus (8), Liepojos (3), Talino (3), Panevėžio (2), Šiaulių (2), Dobelės (1), Stučkos (1), Trakų (1), o taip pat Maskvos (2), Kijevo (1) ir Simferopolio (1). 7 pranešimus skaitė R. Daniūnas, E. Laiconas, V. Stravinskas (Lietuva), G. Eninšas, D. Ozolas (Latvija), G. Pantiuchinas (Ukraina).
III Pabaltijo miestų speleologų konferencija (1986 12 10-11).Vyko Vilniuje. Dalyvavo 82 speleologai iš 7 miestų: Vilniaus (36), Kauno 20), Panevėžio (11), Rygos (10), Talino (2), Anykščių (1), Liepojos (1), o taip pat Černovicų (1).
V SSRS karsto-speleologinis pasitarimas “Urvų tyrinėjimo, ekologijos ir apsaugos problemos” (1987 10 27-29).Vyko Kijeve (Ukaraina). Dalyvavo 162 specialistai iš 43 miestų, atstovaujantys 70 įvairių valstybinių ir visuomeninių, mokslinių ir sportinių organizacijų. Po labai ilgos pertraukos SSRS buvo pastebėta, kad jau senai nebeliko ryšio tarp mokslininkų, gvildenančių karstologijos problemas, ir specialistų speleologų, užsiimančių betarpišku urvų tyrinėjimu. Šis penktasis sąjunginis pasitarimas sukvietė prie vieno stalo visus, kuriems rūpi urvai, speleologija ir karstotyra. Dalyvavo ne tik 7 mokslų daktarai ir 40 mokslų kandidatų, bet ir gausus būrys speleologų praktikų. Lietuvos delegacijai vadovavo Lietuvos RSK pirmininkas Erikas Laiconas. Pasitarimas suvaidino nepaprastai svarbų vaidmenį, konsoliduojant mokslinį ir sportinį sovietinės speleologijos elitą, siekiant suaktyvinti urvų paieškas, pakelti pirminių tyrinėjimų kokybę ir pagreitinti speleologijos plėtrą. Bendrai priimtame pasitarimo nutarime rašoma:“Speleologiniame judėjime atsirado rimti sunkumai ir prieštaravimai; <…>Iki šiol SSRS nėra vieningos urvų apskaitos sistemos;… <…>Mokslinių ir taikomųjų speleologijos aspektų vystymasis sulėtėjęs;… <…>Visiškas nepatenkinamas urvų panaudojimo mastas;… <…>Ypatingai paaštrėjo urvų apsaugos problema… <…>Pasitarimas nutaria:1. Svarbiausiu uždaviniu laikyti urvų paieškas, jų kompleksinį tyrinėjimą, apsaugą ir racionalų panaudojimą. <…> Pagrindu šio uždavinio sprendimui turi tapti visa apimančio speleologinio judėjimo vystymasis… <…>2. Kertiniu uždaviniu laikyti sąjunginės visuomeninės organizacijos, užtikrinsiančios speleologinio judėjimo konsolidavimą, sukūrimą… <…>
3. Vienu iš pagrindinių speleologinio judėjimo vystymosi sąlygų laikyti visuomeninių speleo klubų sukūrimą ir jų normalų funkcionavimą… <…>”Šie pirmieji 3 iš 8 esminių nutarimo punktų, nuskambėję iš tokio lygio tribūnos, pirmą kartą oficialiai išreiškė tai, ko SSRS buvo siekiama apie 10-20 metų, tai, kas Lietuvoje mums, kai kuriems speleologinio judėjimo lyderiams buvo aišku nuo pat veiklos pradžios. Šis pasitarimas sąlygojo po kurio laiko įvykusį nepriklausomos visuomeninės speleologų organizacijos SSRS įsteigimą.
IV Pabaltijo miestų speleologų konferencija (1987 12 10-20).
Vyko Taline (Estija). Dalyvavo 36 speleologai iš 7 miestų: Kauno (13), Rygos (7), Talino (7), Panevėžio (2), Vilniaus (2), Kochtla-Jarvės (1), Liepojos (1), o taip pat Kijevo (1), Maskvos (1) ir Simferopolio (1).
II regioninis karsto-speleologinis pasitarimas “Karsto-speleologiniai Vakarų Kaukazo karstinių teritorijų ir urvų tyrinėjimai, panaudojimas ir apsauga” (1988 05 06-08).Vyko Sočyje. Jame buvo perskaityti 42 64-ių autorių pranešimai. Iš Lietuvos dalyvavo Erikas Laiconas, kuris skaitė E. Laicono ir R. Daniūno pranešimą “Pavienis įsiskverbimas į Nazarovo urvyną”:
“1987 m. rugpjūty vienas iš autorių atliko pavienį įsiskverbimą į Nazarovo urvyną ‘kordelet’o’ būdu (dinaminė technika) iki –310 m (‘senasis dugnas’). Skverbimasis truko 11 valandų: 3 val. – skverbimasis iki PBS 260 m gylyje; 1 val. – poilsis (maitinimasis, dienoraščio rašymas, elektros energijos šaltinių keitimas); 3 val. – leidimasis iki 310 m, raštelio rašymas būsimiems vienišiams, kilimas iki PBS-260 m; 1 val. – poilsis (maitinimasis, dienoraštis, elektros energijos šaltinių keitimas); 3 val. – kilimas į paviršių.Visa įranga tilpo viename transportiniame maiše. Pradžioje jo svoris buvo apie 15 kg. Transportinis maišas buvo gabenamas ‘ant savęs’.Pagrindinės virvės tvirtinimo taškų ant šulinio perlinkių perkėlimui buvo naudojamos trosinės kilpos. Kilpos buvo pagamintos iš 3,5 mm diametro troso, kurio galai buvo sujungti plokščiuoju mazgu, užveržtu per 600 kg apkrova.Buvo naudojama viena 10 mm virvė, kuri viršutiniame taške (bloke) buvo fiksuojama duralio žiedo ir ‘kruvinojo’ mazgo pagalba. Įveikus šulinį, pagrindinė virvė kiekvieną kartą būdavo nuimama ir sudedama į transportinį maišą, nepriklausomai nuo atstumo tarp šulinių. Virvė visada būdavo transportiniame maiše ir iš jo būdavo išimama tik leidimosi metu.Išryškėjo tokie ‘kordeletinio solo’ ypatumai:1. Gana didelė psichologinė įtampa.2. Išimtinė (ypatinga) speleologo atsakomybė už savo veiksmus, kiekvieno žingsnio, veiksmo pasvėrimas.3. Skverbimosi ekonomiškumas; darbas pagal savo vidinį ritmą; minimalus maisto gaminimosi ir kitų ‘ūkio darbų’ laikas; prastovų nebuvimas dėka gerai apgalvotos taktikos.4. Psichologinio suderinamumo problemos nebuvimas.5. Privaloma gelbėjimo būrio parengtis pradėti skverbimasi pasibaigus kontroliniam laikui.6. Aukšta skverbimosi kaina: naudojama nauja virvė, didelis kiekis pakabos kilpų, karabinų, blokų.7. Skverbimuisi giliau nei 500 m būtinas pilnas gyvybės užtikrinimo komplektas. Tuo atveju krovinys netelpa į vieną maišą ir kyla transportavimo keblumų.Pavienis skverbimasis į urvus, ypač gilesnius nei 500 m, reikalauja aukšto techninio, fizinio ir psichologinio pasirengimo ir, tikriausiai, dar ilgai bus tik nedaugelio speleologų prerogatyva.”
Lietuvos speleologų respublikinė konferencija (1988 09 16-18).Vyko Trakuose Eriko Laicono iniciatyva. Dalyvavo 26 speleologai iš Kauno, Pavevėžio ir Vilniaus.
“Konferencijos metu aptarti aktualūs speleo judėjimo Lietuvoje klausimai, pasikeista nuomonėmis dėl tolesnės speleo veiklos plėtojimo respublikoje. Pritarta E. Laicono minčiai, kad respublikoje pribrendo reikalas įkurti LIETUVOS SPELEOLOGIJOS FEDERACIJĄ, kuri padėtų glaudžiau bendradarbiauti speleo kolektyvams. Šiuo tikslu konferencijoje pradėjo formuotis laisvanoriška grupė, kuri sekančiais metais turėtų pateikti respublikos speleologams svarstyti būsimos federacijos dokumentų projektus. Iniciatyvinės grupės koordinatoriumi tapo E. Laiconas.”
III tarptautinė speleologų-esperantininkų stovykla (1988 10 20-24).Vyko Aukštuosiuose Tatruose, Tychá slėnyje (“Tatrų” nac. parkas), Liptovo Mikulašo regione (Slovakija). Dalyvavo 11 dalyvių iš 5 šalių: Vengrijos (4), Čekijos (2), Lietuvos (2), Slovakijos (2) ir Bulgarijos (1). Lietuvą atstovavo Erikas Laiconas ir Rūta Jakubonienė. Neskaitant išvykų į Aukštųjų Tatrų viršūnes ir urvus, daugiausia dėmesio buvo skirta ką tik pradėtam esperantiškam-daugiakalbiui speleologinių terminų žodynėliui.
V Pabaltijo miestų speleologų konferencija (1988 12 02-04).Vyko Trakuose. Organizacinio komiteto sudėtis: Erikas Laiconas (pirmininkas), Gintautas Švedas (pavaduotojas), Igoris Čalovas, Raimondas Daniūnas, Rima Jurgelevičiūtė, Virgilijus Skruodis. Dalyvavo 103 speleologai iš 7 miestų: Kauno (40), Vilniaus (18), Anykščių (12), Panevėžio (11), Rygos (9), Jelgavos (2), Liepojos (1), o taip pat iš Maskvos (9) ir Jerevano (1). 20 pranešimų skaitė: S. Chreptavičienė, I. Čalovas, R. Daniūnas, E. Laiconas, A. Liogė, V. Radzevičius, V. Stravinskas, V. Šimkus, G. Švedas (Lietuva); B. Apinė, A. Jaunzemis, T. Liasina, Z. Loginas (Latvija); V. Kozlovas (Maskva, Rusija); G. Stepanianas (Armėnija).
X tarptautinis speleologų kongresas (1989 08 14-20).UIS organizuotas kongresas vyko Budapešte. Dalyvavo daugiau kaip 1100 speleologų iš daugiau nei 40 šalių. Lietuvos savarankišką delegaciją sudarė Erikas Laiconas (vadovas), Rūta Jakubonienė, Izolda Kasparavičienė ir Angelė laiconienė. Trumpam kongrese lankėsi Kęstutis Tamošaitis. Tai buvo tikrai įspūdinga ir puikiai organizuota Pasaulio speleologų šventė. Kongreso metu UIS generalinė asamblėja parėmė Glomdal’o karsto (į Pietus nuo Svartiseno ledyno), esančio netoli Šiaurės poliarinio rato Norvegijoje, apsaugą nuo didelių hidroenergetinių darbų, planuojamų tame rajone. Taip pat buvo pareikštas oficialus susirūpinimas Budapešto urvų ir jų rajono apsauga nuo miestui gresiančios urbanizacijos.Šiais metais prasidėjęs lietuvių dalyvavimas UIS veikloje ėmė plėstis. 1990 m., įkūrus Lietuvos speleo sporto asociaciją, buvo pasiųstas prašymas priimti Lietuvos tautinę speleologų organizaciją į tarptautinę bendriją.
IV tarptautinė speleologų-esperantininkų stovykla (1989 08 20-24).Vyko Šimonfoje (Vengrija). Dalyvavo 22 speleologų iš 5 šalių: Vengrijos (14), Lietuvos (4), Slovakijos (2), Čekijos (1) ir Latvijos (1); taip 8 vaikai, suaugusiųjų palydovai. Buvo tęsiamas esperanto-daugiakalbio speleo terminų žodynėlio sudarymas. Lietuvą atstovavo Erikas Laiconas (delegacijos vadovas), Rūta Jakubonienė, Izolda Kasparavičienė ir Angelė Laiconienė.
76-s pasaulinis esperanto kongresas (1991 07 31 –08 03).Vyko Bergene (Norvegija). Lietuvos esperantininkų draugijos delegacijos sudėtyje dalyvavo Erikas Laiconas. Kongreso metu įvyko trumpas pasitarimas su Slovakijos speleologų-esperantininkų atstovais dėl tolesnės jų veiklos.
1993 04 19 LSSA prezidiumo sprendimu Erikas Laiconas paskirtas nuolatiniu Lietuvos atstovu prie UIS.
XI tarptautinis speleologų kongresas (1993 08 02-08).Į XI UIS organizuotą kongresą Pekine (Kinija) kartu su kitais 235 dalyviais iš 35 šalių nuvyko tik vienas oficialus Lietuvos atstovas – Erikas Laiconas. Kongresas vyko Kinijos mokslo ir technologijos informacijos institute. Deja, pasiruošta jam buvo prastai – organizatoriai nesugebėjo sudaryti deramų darbo sąlygų. Nepaisant to, kongresas savo paskirtį atliko. Pirmosios generalinės asamblėjos metu (1993 08 02) Lietuva vienbalsiai buvo priimta į UIS nares. UIS padidėjo iki 60 narių. Antroji Generalinė asamblėja pritarė siūlymui įtraukti į UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašą Rozsadombo rajoną su termokarsto sistemomis Budapešte. Kitas svarbus nutarimas buvo priimtas dėl Indonezijos urvų apsaugos. Kreipimesi į tos šalies vyriausybę ir mokslo institucijas buvo prašoma imtis skubių priemonių išsaugoti kai kuriuos pasaulinę vertę turinčius Javos ir Sulavesio salų karstinius rajonus.Diskusijų metu išryškėjo susidariusi taisytina padėtis Tarptautinėje speleologijos sąjungoje. Pastaruoju metu labai išsiplėtusi ekspedicijų geografija skatino priimti speleologų etikos kodeksą, sudaryti bendrojo pobūdžio rekomendacijas speleologams, vykstantiems į kitų šalių urvus. Labai kritikuotos tokios šalys, kaip Albanija, Kinija ir Rusija, kurios reikalauja specialaus mokesčio iš atvykstančių svetimšalių ekspedicijų. Kongresų programose pastebimas ryškus speleologų praktikų ir speleologų mokslininkų interesų netapatumas. O tai drauge su labai išaugusiais kongresų organizavimo kaštais neskatina daugelio įžymių Pasaulio speleologijos specialistų dalyvavimo tokio lygio forumuose. Susidariusi padėtis buvo kai kuo panaši į tai, su kuo mes prieš 10 metų patyrėme sovietinėje speleologijoje. Šias ir daugelį kitų problemų tikėtasi išspręsti sekančiame kongrese Šveicarijoje, kur bus sudarytos kuo palankiausios sąlygos dalyvauti plačiosioms speleologų tyrinėtojų masėms.
I Rumunijos speleologų kongresas (1995 10 11-15).Vyko Šunkujuše, Apusenų kalnuose (Rumunija). Dalyvavo Lietuvos delegacija: Erikas Laiconas (vadovas), Gintautas Alekna, Vytautas Gudaitis, Vilmantas Midvikis, Jonis Pilkauskas, Gražina Radzevičienė, Vyrmantas Radzevičius, Antanas Sadeckas, Jūratė Sikorskienė ir Kastytis Sikorskis. Kongreso metu mūsų delegacija buvo nuvykusi į Klužo miestą ir lankėsi “Emilio Rakovicos” speleologijos institute , kur išsamiai susipažino su gausiu Emilio Rakovicos moksliniu palikimu ir jo sūnumi Georgu Rakovica, kuris taip pat yra žinomas biospeleologas.
XII tarptautinis speleologų kongresas (1997 08 10-17).Vyko La Šo de Fone [La Chaux-de-Fonds] (Šveicarija). Iš Lietuvos dalyvavo nuolatinis atstovas prie UIS Erikas Laiconas, Aidas Gudaitis ir jo žmona. Simpoziume “Urvų archeologija ir paleontologija” E. Laiconas skaitė pranešimą “Paleontologiniai J. Čerskio atradimai Sibiro urvuose”. Pranešimo santrauka:“Jonas Čerskis (1845-1892), keliautojas, paleontologas, geologas ir geografas, buvo pirmasis lietuvių urvų tyrinėtojas.1871 m. Irkutske (Rusija) jis aptiko paleolito materialinės kultūros liekanas ir meno dirbinius (pirmasis atradimas Sibire). 1875 m. Nižneudinsko urve Rytų Sajane atrado ir aprašė daug kvartero periodo gyvūnų liekanų, naują lemingų rūšį (Myodes Brandti), išnykusių žinduolių naują rūšį – Nižneudinsko šunį (Cuon nishneudensis). 1876 m. tyrinėjo Balagansko urvą Rytų Sajane. Žinoma, kad Bogatyrskajos urve aptiko paleolito urvinį meną – ‘bėgančio elnio’ piešinį.Už 1875-1876 metų tyrinėjimus Rusijos Geografų draugija apdovanojo Čerskį, pirmąjį Sibiro paleolito tyrinėtoją, mažuoju sidabro medaliu.”Antroji generalinė asamblėja pritarė UIS bendradarbiavimo sutarčiai su Tarptautine geografijos sąjunga (IGU). Taip pat buvo priimtas “Etikos kodeksas tyrinėjant urvus užsienyje” (UIS Code of Ethics for Cave Exploration and Science in Foreign Countries). Priėmus į narius Armėniją, UIS narių tapo 61.
{XIII tarptautiniame speleologų kongrese, vykusiame 2001 m. Brazilijoje, Lietuvos atstovų nebuvo.}
Konferencinės veiklos santrauka:1. 1983-1988 m. Lietuvoje vyko 5 konferencijos, kuriose taip dalyvavo svečiai iš Estijos, Kazachijos, Latvijos, Rusijos ir Ukrainos.2. 1985-1997 m. lietuviai 11 kartų dalyvavo tarptautinėse konferencijose 10-e užsienio šalių.3. 1984-1988 m. vyko 5 Pabaltijo miestų speleologų konferencijos.4. Svarbiausieji lietuvių dalyvauti tarptautiniai sambūriai:• V SSRS karsto-speleologinis pasitarimas Kijeve (Ukraina) 1987 m.;• XI tarptautinis speleologijos kongresas Pekine (Kinija) 1993 m.5. Erikas Laiconas skaitė svarbius pranešimus:• II regioniniame karsto-speleologiniame pasitarime Sočyje (Rusija) 1988 m.;• XII tarptautiniame speleologijos kongrese La Šo de Fone (Šveicarija) 1997 m.;6. Lietuviai dalyvavo 3 tarptautiniuose speleologijos kongresuose:• X-e Budapešte (Vengrija) 1989 m.;• XI-e Pekine (Kinija) 1993 m.;• XII-e La Šo de Fone (Šveicarija) 1997 m.
8. ŽYMIAUSI XX a. LIETUVOS SPELEOLOGAI
RAIMONDAS DANIŪNAS
“Aš akimirksniu supratau, kad atsitiko baisiausia: atsidarė karabinas – su šiuo pasauliu mane siejančios virvės įtvirtinimas. Laikiausi ant paties karabino kraštelio. Žvilgtelėjau žemyn. Visur buvo kapų tamsa. Įsivaizdavau, kaip krisiu, kaip dribtelsiu į akmenis. Apėmė klaiki baimė.”
Gimė 1956 12 04. Broniaus sūnus. Išsilavinimas aukštasis – inžinierius-mechanikas. Lietuvis. Kaunas. Sovietmečiu gyveno Piliakalnio 45-1; yra dirbęs Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute laboratorijos vedėju.Speleologinis stažas nuo 1980. Speleologinis pasirengimas. PTP: “Karabi-82”; ATP: “Bzybė-82”; VIP: “Alekas-83”; stažuotė PTP instr.: “Achcu-84”; mok. d. vedėjas VTP: “Alekas-85”; AIP: “Alekas-85”; speleologijos instruktoriaus vardas nuo 1985; PTP ir VTP eksternatų egzaminų komisijų narys 1986 ir 1988; gelbėjimo urvuose seminaras –87. Užima II vietą speleologinio išsilavinimo kvalifikacijos reitinge.Nuo 1982 vadovauja ekspedicijoms: “Karabi-82/3”, “Karabi-83/1, “Karabi-84/2 (Ukrainoje); “Bzybė-85” (Gruzija); “Karabi-87” (Ukraina); “Kodoras-87”, “Bzybė-87”, “Napra-88” (Gruzija). 1986 buvo III speleo turiados “Karabi-86” koordinatorius, 1987 buvo vienas iš IV speleo turiados “Achcu-87” vadovų. 1984 09 14-29 dalyvavo “Deltos” grupės eksperimentinėje ekspedicijoje “Napra-84” (Gruzija). 1987 atliko unikalų eksperimentinį įsiskverbimą į Nazarovo prarają (Rusija) “kordeleto” būdu. Žymesni įsiskverbimai į urvus dalyviu: Napra (-530 m), Nazarovo (-500 m), Suvenyras (-400 m), Oktiabrskaja (-430 m), Oseniaja; vadovu: Soldatskaja, Napra (-970 m).III kategorijos speleo teisėjas nuo 1986. III Kauno speleo sąskrydyje (KSS) 1982 užėmė I vietą; V KSS 1984 dirbo vyr. teisėju. II Lietuvos speleo sąskrydyje (LSS) 1985 užėmė I vietą; III LSS 1986 užėmė III vietą topografinės nuotraukos varžybose; IV LSS 1987 užėmė IV vietą; V LSS 1988 užėmė II vietą. I Kauno asmeninėse speleo pirmenybėse (KASP) 1982 užėmė I vietą; II KASP 1987 dirbo vyr. teisėju. “Geriausio Lietuvos speleologo” konkursuose yra užėmęs I vietą (1985), II vietą (1986) ir I vietą (1987). I Latvijos atvirose respublikinėse speleo technikos varžybose 1987 užėmė I vietą (kapitonas). II SSRS tiristų sąskrydyje 1985 buvo Lietuvos rinktinės treneris ir komandos kapitonas, kur laimėta XII komandinė vieta, o topografinės nuotraukos varžybose užėmė IV vietą.KSK tarybos narys 1985, Kauno speleo klubo pirmininkas nuo 1986. Pasirašė 1985 pasitarimo nutarimą apie RSK įkurimą. RSK narys 1985-1990. RMKK narys 1986-1989. Respublikinės turizmo trenerių tarybos narys 1985.1983 rugsėjį apie save:“Užaugau prie Nemuno, todėl vandens nebijau. Sunkiai pernešu karštį. Nesenai apsivedžiau, todėl pakeičiau į teigiamą pusę požiūrį į saugumo techniką po žeme. Galvoju lėtai, nuosekliai, logiškai. Tikrų draugų turiu mažai, nes jiems keliu pernelyg aukštus reikalavimus. Esu griežtas ir reiklus vadovas (turiu 7,5 m pedagoginį stažą). Esu cholerikas, tačiau išoriškai bandau tai paslėpti po flegmatiko kauke. Linkęs į tiksliuosius mokslus, nemėgstu dirbti su popieriais. Gana greit galiu išvesti iš pusiausvyros silpnai pasiruošusius psichologiškai žmones ir tuo dažnai naudojuosi, tokiu būdu stengdamasis greičiau susipažinti. Visada stengiuosi būti punktualus ir to paties reikalauju iš kitų. Esu pakankamai pasirengęs instruktoriaus darbui. Urvuose dirbu ramiai, techniškai ir taktiškai pasirengęs gerai.”
SIGUTĖ DANIŪNIENĖ
Gimė 1958 03 31 kaip Domininkaitytė. Lietuvė. Kaunas. Speleologinis stažas nuo 1980. Speleologinis pasirengimas. PPM: “Kaunas-79”; PTP: “Čatyr-Dagas-80”, “Achcu-84” (staž.); VTP: “Karabi-82” (staž.); ATP: “Bzybė-82”. Užima VII vietą speleologinio išsilavinimo kvalifikacijos reitinge.Nuo 1981 vadovauja ekspedicijoms: “Zoluška-81”, “Karabi-82/2, “Karabi-82/3” (Ukraina). Yra įsiskverbusi į urvus: Suvenyras (-270 m), Nazarovo (-260 m). Ne kartą yra gerinusi Lietuvos moterų gylio urvuose rekordą.II Kauno speleo sąskrydyje (KSS) 1981 užėmė VI vietą; III KSS 1982 užėmė I vietą; IV KSS 1983 užėmė I vietą. I Lietuvos speleo sąskrydyje 1984 užėmė I vietą. I Kauno asmeninėse speleo pirmenybėse 1982 užėmė III vietą. “Geriausio Lietuvos speleologo” konkurse 1981 užėmė IV vietą.1982 04 07 Vilniuje Sigutės Domininkaitytės, vėliau Daniūnienės, iniciatyva prie “Mokslinio tyrimo instituto “Venta” su gamykla” įkurta pirmoji sostinėje speleo sekcija “Venta”, kuri netrukus tapo miesto speleologų centru. “Ventos” sekcijos pirmininkė 1982-1983. RMKK narė 1986-1987.
VYTAUTAS GUDAITIS
Gimė 1952 05 19. Povilo sūnus. Lietuvis. Kaunas. Speleologinis stažas nuo 1979. Speleologinis pasirengimas. PPM: “Kaunas-79”; PTP: “Karabi-80”; egzaminas eksternu už VTP: 1986; speleologijos instruktoriaus vardas nuo 1993. Užima V vietą speleologinio išsilavinimo kvalifikacijos reitinge.Nuo 1981 vadovauja ekspedicijoms: “Karabi-81/1” (Ukraina); “Achcu-84” (Rusija). Taip pat dalyvauja kitų šalių ekspedicijose: 1985 Gruzijoje (Mčišta, Tkibula-Dzevrula, Naujasis Afonas, Arabika). Lankėsi 1988 Čekijoje, Bulgarijoje; 1989 Ispanijoje; 1995 Rumunijoje; 2001 Kroatijoje.I Kauno spele sąskrydyje 1980 užėmė III vietą; IV Lietuvos speleo sąskrydyje 1987 ir I Kauno asmeninėse speleo pirmenybėse 1982 buvo VTK narys. “Geriausio Lietuvos speleologo” konkursuose 1981 buvo vyr. teisėjas, o 1985 užėmė VIII vietą, 1986 užėmė I vietą.Speleo sekcijos “Omega” biuro narys 1980. KSK narys 1980-1981 ir 1984; KSK pirmininkas 1982-1983. Sekcijos “Omega” filialas – “KPI speleo grupė” 1982 m. V. Gudaičio iniciatyva buvo pertvarkyta į savarankišką “Akva-speleo” sekciją KPI sportinio techninio klubo “Politechnika” rėmuose. “Akva-speleo” sekcijos pirmininkas 1982-1990. LSSA steigimo iniciatyvinės grupės narys. Vietoj “Akva-speleo” sekcijos 1991 m. įkūrė Kauno speleopovandeninio sporto klubą “Gelmės”, kurio pirmininku yra nuo 1991. LSSA prezidentas 1993-1996.Nuo 1979 yra pagrindinis ir aktyviausias filmavimo urvuose operatorius Lietuvoje.
ANGELĖ LAICONIENĖ
Gimė 1954 09 25. Antano duktė. Lietuvė. Kaunas. Ašigalio 31-41. Sovietmečiu yra dirbusi Kauno kelionių ir ekskursijų biure grupių vadove.Speleologinis stažas nuo 1973. Speleologinis pasirengimas. PPM: “Kaunas-78”, “Kaunas-79” (trenerė), “Kaunas-81” (mok. d. vedėja); PTP: “Voroncovka-78”, “Achcu-81” (staž.); VTP: “Alekas-80”; egzaminas eksternu už VIP: 1981; stažuotė VTP instr.: “Alekas-85”; speleologijos instruktoriaus vardas nuo 1985. PTP ir VTP eksternatų egzaminų komisijų narė 1986 ir 1988. Užima IV vietą speleologinio išsilavinimo kvalifikacijos reitinge.Nuo 1980 vadovauja ekspedicijoms: “Kodoras-80/2” (Gruzija); “Sudetai-89” (Lenkija). Yra įsiskverbusi į urvus: Gvozdeckio, Molodiožnaja, Oseniaja, Školnaja, Gigantų, Dievičja, Geografičeskaja (iki –310 m gylio). Ne kartą yra gerinusi Lietuvos moterų gylio urvuose rekordą.III kategorijos speleo teisėja nuio 1981. I Kauno speleo sąskrydyje (KSS) 1980 užėmė VII vietą; II KSS 1981 užėmė III vietą; III KSS 1982 buvo VTK narė. II Lietuvos speleo sąskrydyje 1985 buvo vyr. teisėja. “Geriausio Lietuvos speleologo” konkursuose 1981 užėmė IX vietą, 1985 užėmė VI vietą. Du kartus buvo Lietuvos speleo rinktinės narė: I SSRS speleo sąskrydyje 1979 buvo požeminio orientavimosi dvejeto vadovė (XIX vieta) ir I SSRS turistų sąskrydyje 1981.Yra viena iš speleologijos Lietuvoje pradininkų. Speleo sekcijos “Omega” biuro narė 1983. KSK narė 1980-1981. RMKK narė 1981-1987. 1989 Lietuvos delegacijos sudėtyje dalyvavo X tarptautiniame speleologų kongrese Budapešte (Vengrija) ir IV tarptautinėje speleologų-esperantininkų stovykloje Šimonfoje (Vengrija).
VYRMANTAS RADZEVIČIUS
Gimė 1953 09 22. Petro sūnus. Išsilavinimas aukštasis – inžinierius-technologas. Lietuvis. Kaunas. Sukilėlių 11. Sovietmečiu yra dirbęs RMTMTI inžinieriumi.Speleologinis stažas nuo 1973. Speleologinis pasirengimas. PPM: “Kaunas-78”, “Kaunas-79” (mok. d. vedėjas), “Kaunas-81” (vadovas); PTP: “Voroncovka-78”, “Alekas-81” (staž.); VTP: “”Čatyr-Dagas-80”; egzaminas eksternu už VIP: 1981; stažuotė VTP instr.: “Alekas-85”; speleologijos instruktoriaus vardas nuo 1985. PTP ir VTP eksternatų egzaminų komisijų narys 1986 ir 1988. Užima III vietą speleologinio išsilavinimo kvalifikacijos reitinge.Nuo 1979 vadovauja ekspedicijoms: “Kodoras-79” (Gruzija); “Podolė-80” (Ukraina); “Pinega-81” (Rusija); “Turkmėnija-83”. 1986 buvo vienas iš III speleo turiados “Karabi-86” vadovų. 1988 vadovavo kelionei į Čekiją. 1995 lankėsi Rumunijoje.III kategorijos speleo teisėjas nuo 1981, II kategorijos – nuo 1986. I Kauno speleo sąskrydyje (KSS) 1980 topografinės nuotraukos varžybose užėmė I vietą; II KSS 1981 užėmė I vietą; III KSS 1982 buvo vyr. teisėjas, IV KSS 1983 buvo vyr. teisėju; V KSS 1984 buvo VTK nariu. II Lietuvos speleo sąskrydyje (LSS) 1985 buvo VTK nariu; III LSS 1986 buvo vyr. teisėju; IV LSS 1987 ir V LSS 1988 buvo VTK nariu. I Kauno asmeninėse speleo pirmenybėse (KASP) 1982 užėmė VIII vietą, o II KASP 1987 buvo VTK nariu. “Geriausio Lietuvos speleologo” konkursuose 1981 užėmė VII vietą, o 1985 užėmė IV vietą. Tris kartus buvo Lietuvos speleo rinktinės narys. I SSRS speleo sąskrydyje 1979, būdamas topografinės nuotraukos trejeto vadovu, užėmė X vietą; I SSRS turistų sąskrydyje 1981 buvo komandos kapitonu; II SSRS turistų sąskrydyje 1985 užėmė XII vietą.Yra vienas iš speleologijos Lietuvoje pradininkų. Speleo sekcijos “Omega” biuro narys 1979 ir 1981. KSK narys 1980-1983. RSK narys 1985-1990. RMKK narys 1981-1987.
ROMAS VALAITIS
Gimė 1961 02 26. Vinco sūnus. Išsilavinimas spec. vidurinis – statybininkas-technologas. Lietuvis. Panevėžys. Speleologinis stažas nuo 1982. Speleologinis pasirengimas – savarankiškas. Egzaminas eksternu už PTP: 1986; egzaminas eksternu už VTP: 1986.Nuo 1984 vadovauja ekspedicijoms: “Karabi-84/5” ir kitos. Žymesni įsiskverbti urvai: Soldatskaja, Napra (-970 m, 1988).V Kauno speleo sąskrydyje 1984 užėmė II vietą. II Lietuvos speleo sąskrydyje (LSS) 1985 užėmė VI vietą; III LSS 1986 užėmė II vietą; IV LSS 1987 užėmė I vietą; V LSS 1988 užėmė I vietą. II Kauno asmeninėse speleo pirmenybėse 1987 užėmė VI-VIII vietą. “Geriausio Lietuvos speleologo” konkursuose 1986 užėmė IX vietą, o 1987 – VIII vietą. I Latvijos atvirose respublikinėse speleo technikos varžybose 1987 užėmė V vietą. II SSRS speleo sąskrydyje 1984 buvo Lietuvos speleo rinktinės narys.Speleo sekcijos “Donaldai” biuro narys 1984; pirmininkas 1985-1990. Panevėžio speleo komisijos įkūrėjas ir pirmininkas 1986-1990. Pasirašė 1985 pasitarimo nutarimą apie RSK įkūrimą. RSK narys 1985-1990. RMKK narys 1988-1989.
NIKOLAJUS VORONOJUS
Gimė 1955 01 08. Kaunas. Speleologinis stažas nuo 1979. Speleologinis pasirengimas. PPM: “Kaunas-79”; PTP: “Karabi-80”; VTP: “Sajanai-81” (staž.); VIP: “Alekas-83”; stažuotė PTP instr.: “Achcu-84”. Užima VI vietą speleologinio išsilavinimo kvalifikacijos reitinge.1984 12 – 1985 01 26 su maskviečių ekspedicija (vadovas Kozlovas) dirbo Sniego urvyne, kur pasiekė Lietuvos trukmės urvuose rekordą – 33 paros po žeme (792 val.).III kategorijos speleo teisėjas nuo 1981. II Kauno speleo sąskrydyje (KSS) 1981 buvo VTK narys, o varžybose užėmė IX vietą; III KSS 1982 užėmė VII vietą; IV KSS 1983 užėmė VIII vietą. “Geriausio Lietuvos speleologo” konkurse 1981 užėmė III vietą. I SSRS turistų sąskrydyje 1981 buvo Lietuvos speleo rinktinės narys.Speleo sekcijos “Omega” biuro narys 1981 ir 1983. Speleo sekcijos “Kentaurai” biuro narys. KSK narys 1980-1983.
9. LIETUVOS REKORDAI
Gylio urvuose rekordai:
• -22 m 1973 02 24 E. Laiconas Gugerdžin Krymas Ukraina V. Balčiūnas (Čatyr-Dagas) G. Gudaitytė F. Keršys B. Mendelytė A. Rūgieniūtė J. Sabaitis P. Statulevičius E. Tradišauskas• -75 m 1978 07 26 E. Laiconas Kobanja V. Kaukazas Rusija R. Jakubonis (Achcu) A. Laiconienė V. Radzevičius• -300 m 1979 08 24 E. Laiconas Oktiabrskaja V. Kaukazas Rusija (Alekas)• -450 m 1981 05 01 E. Laiconas Oktiabrskaja V. Kaukazas Rusija (Alekas)• -990 m 1981 10 17 E. Laiconas Kijevo pr. Gisaro Alajus Uzbekija (Kyrktau)• -1320 m 1983 02 15 E. Laiconas Sniego urvyn. V. Kaukazas Gruzija (Bzybė)• -1392 m 2001 07 Lukino pr. Dinarai Kroatija (Velebitas)
Trukmės urvuose rekordai:
• 227 h 1981 10 11-21 E. Laiconas Kijevo pr. Gisaro Alajus Uzbekija (9,5 paros) (Kyrktau)• 576 h 1983 02 02-26 E. Laiconas Sniego urvyn. V. Kaukazas Gruzija (24 paros) (Bzybė)• 792 h 1984 12 – N. Voronojus Sniego urvyn. V. Kaukazas Gruzija (33 paros) – 1985 01 (Bzybė) Moterų gylio urvuose:
• -22 m1973 02 24 G. Gudaitytė Gugerdžin Krymas Ukraina B. Mendelytė (Čatyr-Dagas) A. Rūgieniūtė• -75 m1978 07 26 A. Laiconienė Kobanja V. Kaukazas Rusija (Achcu)• -160 m 1980 05 A. Laiconienė Nazarovo V. Kaukazas Rusija (Alekas)• -170 m 1980 07 29 R. Jakubonienė Kutukas-4 P. Uralas Rusija A. Laiconienė (Baškirija)• -191 m 1982 05 R. Achmetšina Gvozdeckio Krymas Ukraina S. Domininkaitytė (Karabis) V. Pratkevičiūtė• -261 m 1982 05 R. Achmetšina Molodiožnaja Krymas Ukraina S. Domininkaitytė (Karabis) V. Pratkevičiūtė• -270 m 1982 09 S. Domininkaitytė Suvenyras V. Kaukazas Gruzija -Daniūnienė (Bzybė) (Abchaz.)• -300 m 1983 08 S. Daniūnienė Nazarovo V. Kaukazas Rusija (Alekas)• -310 m 1985 08 A. Laiconienė Geografičeskaja V. Kaukazas Rusija (Alekas)• -330 m 1985 08 R. Jurgelevičiūtė Nazarovo V. Kaukazas Rusija J. Sikorskienė (Alekas)• -??? m 2001 07 Lukino pr. Dinarai Kroatija (Velebitas)
Kiti urviniai rekordai:
Pirmą kartą Pasaulyje sportiniu lėktuvu kiaurai perskrido per urvą:• 1999 12 09 Jurgis Kairys “Rojaus vartai” Vulingo kaln. Kinija ~30 m pločio; ~120 m aukščio.
10. NETEKTYS
VIOLETA MALIŠAUSKAITĖ1959 – 1984
Violeta Mališauskaitė gimė 1959 m. Kilusi iš Biržų. Buvo netekėjusi. Dirbo ‘MTI “Venta” su gamykla’ operatore. Speleologija pradėjo užsiiminėti 1982 m. 1982-1983 m. buvo Vilniaus speleo sekcijos “Venta” pirmininkės pavaduotoja. Pirmininkei S. Domininkaitytei persikėlus gyventi į Kauną, nuo 1984 m. tapo sekcijos pirmininke.1983 05 27-29 dalyvavo IV Kauno speleo sąskrydyje Lazdijų raj. ir užėmė VI vietą individualioje įskaitoje moterų tarpe.1983 10 vadovavo sportinei vilniečių ekspedicijai “Karabi-83/3” Kryme (Ukraina).1984 m. vasario-birželio mėn. Lietuvos PTP speleo seminare “Achcu-84” su mokomąja stovykla Vakarų Kaukaze, Rusija įgijo pradinį speleologinį parengimą.1984 05 18-20 dirbo vyr. sekretore I Lietuvos speleo sąskrydyje Lazdėnuose (Trakų raj.).Tragiškai žuvo 1984 06 17 Kaune, VIII forte, KPI “Akva-speleo” sekcijos treniruotės metu.
Iš visuomeninės komisijos V. Mališauskaitės žuvimo aplinkybėms ištirti “Pažymos”:“1984 m. birželio 16-17 d. d. KPI ‘Akva-speleo’ sekcijos pirmininkas Vytautas Gudaitis, turintis povandeninio sporto instruktoriaus vardą ir pradinį speleo paruošimą, vadovavo nėrimo su akvalangais ir uždarų sifonų įveikimo treniruotei Kauno VIII forte. Treniruotėje dalyvavo ‘Akva-speleo’ sekcijos narys N. Grigalavičius, ‘Omegos’ sekcijos narys K. Sikorskis, kandidatas į šios sekcijos narius N. Voronojus ir Vilniaus ‘Ventos’ sekcijos pirmininkė V. Mališauskaitė, kuri anksčiau povandeniniu sportu neužsiiminėjo. Kiti treniruotės dalyviai, taip pat ir vadovas, turi vidutinį akvalangistinį patyrimą.Birželio 16 d. visi jie, išskyrus K. Sikorskį, VIII forte treniravosi: išbandė įrangą ir atliko bandomuosius nėrimus. Tą dieną V. Mališauskaitė pirmą kartą gyvenime užsidėjo akvalangą ir pasinėrė su juo po vandeniu.Birželio 17 d., sekmadienį, jie vėl susirinko ten pat. V. Mališauskaitei primygtinai prašant, V. Gudaitis sutiko leisti jai įveikti trumpesnįjį (apie 3-4 m ilgio) uždarą sifoną kartu su N. Voronojumi. Viso jie turėjo 2 pilnus komplektus gerai paruoštos, patikrintos ir tvarkingos įrangos (akvalangai, sauso tipo hidrokostiumai ir kt.). Kadangi tarp neriančiojo ir krante stovinčiųjų tiesioginio ‘matomumo’ nebuvo (sifono konfigūracija buvo gerai žinoma), todėl saugojimas virve nebuvo organizuotas, o pagal taisykles buvo išleisti iš kart du nardytojai, t. y. V. Mališauskaitė – pirma ir N. Voronojus – antras, turėjęs atlikti saugojančiojo funkcijas. Vietoj virvės, kaip signalinis galas buvo panaudotas nelabai tvirtas daugiagyslis varinis laidas su izoliacija. Buvo apie 15 val. Įveikus sifoną, kitoje jo pusėje, pirmoji į vandens paviršių išplaukė V. Mališauskaitė, o paskui ją ir N. Voronojus, kuris pamatė, kad V. Mališauskaitė buvo be kandiklio burnoje. Tai įvyko ne betarpiškai už sifono, o kiek toliau nuo jo. Manoma, kad būnant po vandeniu, jai po kauke pradėjo rinktis vanduo. Kaip ir buvo instruktavęs V. Gudaitis, ji bandė prasipūsti kaukę, bet tai atlikti nesitreniravusiam žmogui gana sunku. Vietoj to, kad įtraukti orą pro burną, o išpūsti pro nosį, ji, tikriausiai, įkvėpė kartu pro burną ir nosį, ko pasėkojepritraukė į plaučius šalto vandens. Tai turėjo sukelti balso plyšio spazmus ir šoką. Iškilusi į paviršių, ji, matomai, išspjovė kandiklį ir išsigandusi ėmė blaškytis. Išlipti ten niekur neįmanoma, nes patalpa yra vertikaliomis lygiomis sienomis. Greta išnirus N. Voronojui, ji blaškydamasi išmušė jam iš burnos kandiklį. Kadangi jie abu buvo su švino juostomis, išsilaikyti vandens paviršiuje buvo galima tik intensyviai dirbant pelekais. Stresas neleido jai susiorientuoti, ir jie abu nugrimzdo gilyn. N. Voronojui vis tik pavyko, kaip jis papasakojo, pakilti su ja į paviršių. Šiaip netaip jis priplukdė ją prie sienos, kur atsitiktinai pastebėjo nedidelę atbrailą, už kurios ir užsikabino V. Mališauskaitė. Įsitikinęs, kad ji laikosi, bet kartu suprasdamas, kad išsilaikyti virš vandens ji galės ne daugiau penkių minučių, ir jausdamas, kad pats negali jai niekuo padėti (buvo taip pat prisigėręs vandens), N. Voronojus, nedelsdamas nėrė atgal per sifoną prašyti pagalbos. Dar kartą nerti pas nukentėjusiąją jis neturėjo nei fizinių, nei moralinių jėgų, todėl atsisakė.Kadangi perrengti kitą žmogų reikia tam tikro laiko, V. Gudaitis pasiuntė paeiliui N. Grigalavičių ir K. Sikorskį be hidrokostiumų, tik su akvalangu, nerti per sifoną, tačiau pastarieji sugrįžo iš vandens taip ir nepernėrę jo, nes vandens temperatūra paviršiuje buvo tik +80 C. Per tą laiką buvo nurengtas N. Voronojus, ir N. Grigalavičius pilnai ekipiruotas nunėrė į sifoną. Kitoje jo pusėje dugne jis rado gulinčią V. Mališauskaitę be gyvybės ženklų. Jis ištraukė ją per sifoną į lauką, ir buvo pradėtas gaivinimas, trukęs apie tris valandas. Jo metu iš burnos išbėgo nedidelis vandens kiekis su kraujo putomis. Remiantis Kauno Teismo medicinos ekspertizės aktu, ji mirė nuo uždusimo dėl paskendimo. Alkoholio pėdsakų organizme nerasta. Smurto žymių nepastebėta. Sulaužyta keletas šonkaulių darant dirbtinį kvėpavimą, kas visai suprantama. Žuvimo metu V. Mališauskaitė niekuo nesirgo. Pirmoji pagalba buvo atlikta kvalifikuotai treniruotės dalyvių jėgomis, tačiau rezultatų nedavė.Paskutiniojo V. Mališauskaitės panėrimo po vandeniu, ko pasėkoje ji nuskendo, priežastis nenustatyta. Galimos dvi versijos. Pirma, kad ji netrukus neteko sąmonės ir nugrimzdo. Apie tai bylotų tas faktas, kad plaučiuose buvo maža vandens. Antra, kad ji, nesupratusi N. Voronojaus veiksmų (jis nėrė prašyti pagalbos), bandė pati viena sugrįžti atgal, priplaukė sifoną ir ten, netekusi jėgų, nuskendo. Tai patvirtintų tas faktas, kad ji buvo rasta žymiai arčiau negu, kad ją paliko N. Voronojus. Aišku tik viena, kad, jei N. Voronojus būtų nuėmęs jai švininį diržą, V. Mališauskaitei būtų buvę daug paprasčiau išsilaikyti vandens paviršiuje, kol būtų suteikta pagalba.Komisija atkreipia dėmesį į savotišką V. Gudaičio poziciją po įvykio. Kadangi jo vadovaujama KPI ‘Akva-speleo’ sekcija yra vienu metu ir speleologinė ir povandeninio sporto, o jos materialinę bazę sudaro KPI LDAALR inventorius, V. Gudaitis skaito, kad jų sekcija dirba tik KPI LDAALR vadovaujama, jos veikla tolima nuo turistinės ir speleologinės, o nagrinėjamas įvykis neturi nieko bendro su turizmu.Išvados:1. V. Mališauskaitė žuvo nuo uždusimo dėl paskendimo nelaimingo atsitikimo pasėkoje, treniruotės su akvalangu metu, požeminės ne karstinės kilmės ertmės sifone. Betarpiška žuvimo priežastis yra neteisingi jos veiksmai po vandeniu ekstremalioje situacijoje dėl visiško kvalifikacijos nebuvimo.2. Pagrindinė nelaimingo atsitikimo priežastis yra V. Gudaičio klaida, kad jis leido nerti į sifoną žmogui, nebaigusiam specialaus apmokymo kurso, neturinčiam akvalangisto pažymėjimo ir nesitreniravusiam.3. V. Gudaitis taip pat pažeidė saugumo technikos taisykles, leisdamas V. Mališauskaitei prisitvirtinti signalinį galą taip, kad būtų buvę neįmanoma vandenyje greitai atsipalaiduoti nuo akvalango.4. N. Voronojus, atlikdamas saugančiojo funkcijas ir būdamas betarpiškai kartu su V. Mališauskaite nėrimo metu, padarė ne viską , kad ją išgelbėti.5. Pirmoji med. Pagalba buvo suteikta kvalifikuotai.
Komisijos pirmininkas (parašas) E. LaiconasNariai: (parašas) R. Daniūnas (parašas) K. Ašmonas A. Podolinskis”
ΩΩΩΩΩ
Violeta Mališauskaitė pasižymėjo drąsa, tačiau kartu nepakankamai įvertindavo pavojus, buvo linkusi į nuotykius. Ji mėgo bendrauti su aplinkiniais, lengvai paklusdavo labiau prityrusiems draugams. Ji buvo draugiška, taktiška ir kultūringa. Prieš mirtį buvo Nikolajaus Voronojaus mergina. Manoma, kad jie būtų susituokę. Palaidota Biržų kapinėse.
EDUARDAS PUTELIS1960 – 1998
Eduardas-Kazimieras Putelis, daraugų vadinamas tiesiog Edu, gimė 1960 03 11 Kaune, medikų šeimoje. Lietuvis. Gyveno Kaune, Aušros g. Nr. 12-40. 1978 m. baigęs Jablonskio vidurinę mokyklą, įstojo į Kauno medicinos institutą. 1982 m., nusivylęs komjaunuoliška veikla, viešai suplėšė savo VLKJS nario bilietą. Dėl to buvo pašalintas iš instituto (vieneriems metams apsiformino ‘akademines’ atostogas) ir metus dirbo darbininku Kauno Dzeržinskio staklių gamykloje. Vėliau tęsė medicinos studijas ir 1985 m. baigė KMI. Paskyrimą gavo į Marijampolę, kur išdirbo 13 metų. Tuo pat metu dirbo Kauno klinikose. 1990 m. Kauno politechnikos institute įgijo inžinieriaus-programuotojo specialybę. Visą savo laisvalaikį skirdavo pomėgiams. 1987 m., vos tik įkūrus Kauno skraidyklių klubą, jis užsiėmė medicininiu klubo aprūpinimu ir tuo pat metu skraidė. Vėliau Švedijoje atliko tuo metu lietuviams unikalų šuolį parašiutu dviese su švedu instruktoriumi. Buriavimas buvo bene svarbiausias jo pomėgis. Jis buvo mėgėjiškos kategorijos kapitonas. Su draugais pasistatė jachtą “Rietavas”, kuria plaukiodavo Baltijos jūroje: lankėsi Bornholmo saloje (Danija), Gotlando saloje (Švedija), Lenkijoje. 1996 09 20 susituokė su Valentina. 1997 04 28 jiems gimė sūnus Valentinas. Mirė 1998 12 28 darbo vietoje budėjimo metu miegodamas. Priežastis – širdies sustojimas. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse Kaune.
Speleologija pradėjo užsiiminėti Kauno speleo klube.1985 (?) – dalyvavo II s/k sportinėje ekspedicijoje Krymo kalnuose (Ukraina); įsiskverbė į Molodiožnajos šachtą.1986 07 12 – 08 17 dirbo gydytoju speleo paieškų ekspedicijoje “Tadžikija-86”.1986 12 06 išlaikė eksternu egzaminus pagal PTP speleo programą.1986 m. vykusiame “Geriausio Lietuvos-86 speleologo” konkurse užėmė 7 vietą.1988 m. buvo įtrauktas į Lietuvos speleo rinktinę gydytojo pareigoms.1988 07 29 – 08 21 dirbo gydytoju sportinėje ekspedicijoje “Napra-88” (Abchazija, Gruzija) ir nusileido iki –300 m gylio.Kažkada buvo Soldatskaja (ne iki dugno).
Vida Pečiulytė straipsnyje “Tai buvo mūsų dvasia” rašo:“Vasarą jis su darbo draugais ketino plaukti savo jachta į svečias šalis. Labai norėjo išvykti į specializaciją Vilniuje. Planavo baigti kolektyvo šių metų triūso rezultatų suvestinę paties sukurtoje kompiuterinėje programoje. Tai teliko ketinimai. Širdis nustojo plakusi budėjimo valandomis Marijampolės ligoninėje. Buvo gruodžio dvidešimt aštuntoji. Pats prieššventinių dienų šurmulys. Skaudžią netektį dabar išgyvena ir Kauno medicinos universiteto Kardiochirurgijos klinikos anesteziologijos ir intensyvios terapijos poskyrio kolektyvas. Jame gydytojas Eduardas Putelis triūsė jau penketą metų perfuziologu prie dirbtinės kraujo apytakos aparato širdies operacijų metu arba budėdamas reanimacijoje šalia sunkių ligonių.Tik trisdešimt aštuonerių išėjęs iš gyvenimo gydytojas jau buvo suspėjęs įsigyti dvi specialybes. 1985-aisiais baigęs Kauno medicinos institutą, šiek tiek padirbėjęs internu Anesteziologijos-reanimatologijos katedroje, po internatūros buvo paskirtas anesteziologu-reanimatologu Marijampolės rajoninėje centrinėje ligoninėje. Nors pats kaunietis, J. Jablonskio vidurinės mokyklos auklėtinis, gydytojų šeimos atžala, tačiau pirmajai savo darbovietei provincijoje gydytojas liko ištikimas iki mirties valandos. 1990-aisiais įsidarbinęs Kauno respublikinės ligoninės kardiochirurgijos skyriuje perfuziologu, antraeilėse pareigose liko dirbti ir Marijampolės ligoninėje, savaitgaliais budėdamas reanimacijoje. Tais pačiais metais gydytojas Eduardas Putelis įgijo Kauno politechnikos institute inžinieriaus-programuotojo specialybę. Kompiuterinė technika ir programavimas – velionio gydytojo hobis, anot jo kolegos gydytojo Tado Lenkučio, – Eduardo ‘arkliukas’. Jis sukūrė specialią kompiuterinę medicinos programą, į kurią įvesdavo įvairią Kardiochirurgijos klinikos darbo informaciją: kiek ligonių išgelbėta, kiek mirė, su kokiomis patologijomis gydėsi ir t. t. Programoje buvo galima rasti ir kiekvienų metų pabaigoje jo parengtą kolektyvo darbo rezultatų suvestinę. Kolegoms rengiant pranešimus, prireikdavo įvairių duomenų, ir jis niekuomet neatsisakydavęs jiems padėti.Kaip pamena velionio darbo kolegos, jis buvo labai darbštus, nepaprastai daug skaitė medicinos, technikos, pasaulinės klasikos literatūrą, kiek įmanoma, stengėsi tobulėti. Gydytojui teko stažuotis Lundo universiteto Kardiochirurgijos centre Švedijoje, prieš ketveris metus – Čikagos masonų ligoninės Kardiochirurgijos klinikoje, taip pat Vilniaus universiteto Kardiochirurgijos centre. Pasak kolegų, Eduardas niekuomet nepasimesdavo ekstremaliomis situacijomis. Gydytojas Tadas Lenkutis pasakojo, kaip vienos operacijos metu dingo elektra, maitinusi dirbtinės kraujo apytakos aparatą, kurį tąkart prižiūrėjo Eduardas. ‘Jis ramiai atidarė rolikiuką ir visą tą darbą šaltakraujiškai ėmė atlikinėti rankomis, dar pajuokaudamas: ‘Benski šou… benski šou…’ Taip buvo išvengta suirutės operacinėje. Nelengva buvo dirbti ir reanimacijoje. Iš tiesų, anot gydytojo Tado Lenkučio, čia gali dirbti tik pasiaukojantys fanatikai, ramiai ir kantriai susitaikantys su aplink tvyrančia mirties nuojauta ir įsitikinę, kad laimės kovodamas su šia tamsia neganda. Sunku išgyventi kraupų šypsnį mirties, pakirtusios žmogaus gyvybę, už kurią kovota dieną ir naktį, pamiršus net savo sveikatą, širdį, į kurią vienądien tyliai įsėlino liga… Velionis kolegas žavėjo visad gera savo nuotaika, humoru, praskaidrinančiu neretai slogią reanimacijos atmosferą. ‘Nepamename, kad Eduardas būtų ant ko nors šiurkščiai užrikęs ar paaštrinęs balsą. Tai buvo mūsų dvasia’. Velionio gydytojo gerumas <…> tai ne komplimentas. <…> Savo gerumą Aduardas ne kartą įrodęs. Jį viliojo pavojai: mėgo buriuoti, kopė į kalnus ar slidinėjo, klaidžiojo tamsiais urvų labirintais. Iš tiesų, tai romantiškas, bet gana pavojingas sportas. Dar vienas Eduardo pomėgis – tai lyrinė muzika ir poezija. <…>
Prieš kelis metus sukurtoje velionio gydytojo šeimoje auga sūnelis – mirties pakirsto medžio atžala. Galbūt jis taps tokiu, kaip tėtis – fanatiku kovoje už mirštančio žmogaus gyvybę, artimųjų, darbo draugų dvasia.”1999 m. video filme “Žemėj, jūroj ir danguj…” apie Eduardą sakoma:“Netradicinis gydytojas, kaip ir žmogus netradicinis…”“Visas jo gyvenimas buvo vaikščiojimas ašmenimis…”“Urve jis įstrigdavo gana dažnai…”“Jis ignoravo bet kokią gyvenimo materialinę pusę…”“Jis buvo toks kuklus, kad jam atrodė nepadoru į save atkreipti dėmesį…”
ΩΩΩΩΩ LAIMUTIS LAICONAS1964 – 2000
Laimutis Laiconas gimė 1964 01 19 Kaune tarnautojų Eriko ir Mirgos Laiconų šeimoje (antrasis vaikas). Turėjo 14 metų vyresnį brolį Eriką [g.1950 m.]. Ūgis 190 cm. Visą laiką gyveno Kaune:• 1964-1972 m. – Šančiuose (XX kranto g.,Nr.9-1, nuo 1971–Nr.7);• 1972-1973 m. – Žaliakalnyje (J.Gvardijos g., Nr. 1);• 1973-1992 m. – Centre (Kęstučio g., Nr. 3-8);• 1992-1997 m. – Žaliakalnyje (K.Petrausko g., Nr. 42-2);• 1997-1999 m. – Centre (Kęstučio g., Nr. 3-8);• 1999-2000 m. – Lampėdžiuose (Romuvos g., Nr. 77-3).Mokėsi Kaune:• 1971-1972 m. – 7 vidurinėje mokykloje;• 1972-1973 m. – 22 vidurinėje mokykloje;• 1973-1982 m. – 4 vidurinėje mokykloje (baigė);• 1982-1983 m. – Lietuvos žemės ūkio universiteto (tuo metu – akademijos) Hidromelioracijos-žemėtvarkos fakultete;• 1985 m. baigė LDAALR radiotechnikos mokyklos radiotelefonistų kursus.Santuoka su Vilma Sagaityte (vėliau Laiconiene, vėliau ?, gim. 1968 m.) 1992.05.01. –1997.08.12. Dirbo:• 1984 m. – Alytaus ENSK Statybos direkcijos Kauno SMO-2 2-s kategorijos pagalbiniu darbininku;• 1984-1987 m. – Kauno tvirtinimo detalių gamyklos energomechaninio cecho automatikos biure 2-s, vėliau – 3-s kategorijos kontrolinių matavimo prietaisų derintoju;• 1988-1991 m. – UAB “Aura” darbininku (faktiškai – papuošalų gamybos meistru);• 1992 m. – vertėsi atsitiktine smulkia prekyba;• 1992-1995 [?] m. – naktinį darbą kiosko pardavėju (apie metus), vėliau barmenu.Buvo “Sąjūdžio” aktyvistu.Pomėgiai: filatelija, meškeriojimas, krepšinis, kinologija ir speleologija. Turėjo dviratį ir motociklą. Laisvai mokėjo lietuvių ir rusų kalbas, vidutiniškai – lenkų ir silpnai – anglų. Būdamas 15 metų, tapo speleologu.
Speleologas. Reikšmingiausias L.Laicono gyvenimo laikotarpis – 1979-1989 metai, kai jis labai aktyviai užsiiminėjo speleologija.
1979-1984 m. buvo Kauno speleo-sekcijos “Omega” narys.
1979 m.:• Pirmoji ekspedicija [balandžio 28 – gegužės 13] ir pirmieji urvai (Kristalnaja, Kijevlianka, Atlantida, Perlina) – Ukraina, Podolė; dalyvis;• Priešstovyklinio parengimo mokykla (PPM) speleologams “Kaunas-79”; klausytojas;1980 m.: • Paieškų ekspedicija [sausis] – Gruzija, Abchazija, V.Kaukazas (urvas Kapba); dalyvis;• I Kauno speleo-sąskrydis [rugsėjo 05-07] – Lazdijų raj., Krivonių giria; varžybų teisėjas + dalyvis (VIII-XI komandinė vieta iš 13 komandų);
1981 m.:• Kauno speleo-sekcijos “Omega” iždininkas;• Ekspedicija [kovo 26-31] – Ukraina, Podolė (urvas Zoluška); dalyvis; • II Kauno speleo-sąskrydis [balandžio 10-12] – Kauno raj., Viršužiglis; varžybų teisėjas + dalyvis (V komandinė vieta iš 19 komandų);• Kandidatų į Lietuvos speleo-rinktinę laipiojimo uolomis treniruočių stovykla [gegužės 17-21] – Rusija, Sankt-Peterburgo (tada Leningrado) sritis, Vyborgo raj.; dalyvis; pažintis su Sablino katakombomis (prie Sankt-Peterburgo);• Ekspedicija [liepos 15-31] – Gruzija, Abchazija, V.Kaukazas; dalyvis;• Pradinio turistinio parengimo (PTP) speleologų seminaras “Achcu-81” [rugpjūčio 01-23] – Rusija, Krasnodaro kraštas, V.Kaukazas; klausytojas;• Pažintis su Š.Lietuvos karstiniu rajonu;• “Geriausio LTSR-81 speleologo” konkurse užėmė VIII vietą;
1982 m.:• Kauno speleo-sekcijos “Omega” biuro narys;• Ekspedicija [kovas] – Ukraina, Krymas; vadovas;• III Kauno speleo-sąskrydis [balandžio 23-25] – Šakių raj., Kiduliai; varžybų teisėjas + dalyvis (V komandinė vieta iš 13 komandų);• I Kauno asmeninės speleo-pirmenybės – Trakų ir Jonavos rajonai; varžybų teisėjas + dalyvis (VIII vieta iš 13 dalyvių-vyrų);
1983 m.:• IV Kauno speleo-sąskrydis [ ] ; dalyvis;• Turizmo teisėjų parengimo seminaras – Kaunas; klausytojas;• Ekspedicija [rugpjūčio 19 – rugsėjo 04] – Rusija, Krasnodaro kraštas, V.Kaukazas, Alekas [šachta Nazarovskaja]; dalyvis;• Suteikta turizmo teisėjo III kategorija;
1984 m.:• V Kauno speleo-sąskrydis [balandžio 14-15] – Kaunas, II fortas; dalyvis (V komandinė vieta iš 9 komandų);• I Lietuvos speleo-sąskrydis [gegužės 19-20] – Trakų raj., Lazdėnai; dalyvis (VIII komandinė vieta iš 13 komandų);• Pradinio turistinio parengimo (PTP) speleologų seminaras “Achcu-84” – Rusija, Krasnodaro kraštas, V.Kaukazas; stažuotojas;• I Pabaltijo miestų speleologų konferencija [gruodžio 22-23] – Kaunas; organizacinio komiteto narys.
1985-1990 m. buvo Kauno speleo klubo narys.
1985 m.:• Kauno miesto speleo-komisijos narys;• Kauno speleo-klubo tarybos narys;• II Lietuvos speleo-sąskrydis [balandžio 13-14] – Kaunas, II fortas; varžybų teisėjas + dalyvis (IX komandinė vieta iš 10 komandų);• Speleo-turiada [gegužė] (28 dalyviai, 4 grupės) – Ukraina, Podolė; turiados ir grupės vadovas;• Vidurinio turistinio parengimo (VTP) speleologų seminaras “Alekas-85” – Rusija, Krasnodaro kraštas, V.Kaukazas; klausytojas;• “Geriausio LTSR-85 speleologo” konkurse užėmė V vietą;
1986 m.:• Kauno miesto speleo-komisijos narys;• Kauno speleo-klubo tarybos narys;• III Lietuvos speleo-sąskrydis [gegužės 31 – birželio 01] – Kauno raj., X fortas; vyriausios teisėjų kolegijos narys + distancijos viršininkas;• “Geriausio LTSR-86 speleologo” konkurse užėmė V vietą;
1987 m.:• IV Lietuvos speleo-sąskrydis; varžybų teisėjas;• Paieškų ekspedicija [vasara] – Tadžikija, Pamyras; vadovas; • Paieškų ekspedicija [spalis] – Estija, Kostiverė; vadovas;
1988 m.:• V Lietuvos speleo-sąskrydis [birželio 24-26] – Kaunas, II fortas; vyriausios teisėjų kolegijos narys + distancijos viršininkas;• V Pabaltijo miestų speleologų konferencija [gruodžio 02-04] – Trakai; dalyvis;
1989 m.:• Ekspedicija – Lenkija, Sudetai (Lokio urvas); dalyvis.
ΩΩΩ
Gyvendamas santuokoje Laimutis Laiconas nustojo domėtis speleologija, ėmė šalintis draugų ir įgijo žalingų įpročių. Paskutiniaisiais gyvenimo metais gyveno nesveikai… Mirė 2000 04 13 Lampėdžiuose nuo kepenų cirozės. Palaidotas Romainių kapinėse Kaune.
11. ATMINTINI ĮVYKIAI
1583 09 11 -Egipte įvyko pirmasis žinomas lietuvių nusileidimas į vertikalų (6-7 m gylio) urvą. Vadovas Radvila Našlaitėlis.
1601 -lotynų kalba išleistoje M. K. Radvilos knygoje “Kelionė į Jeruzalę” pirmą kartą išspausdinti lietuvių autoriaus urvų aprašymai.
1816 -Teodoras Grotus aprašė vienintelį tuomet Lietuvoje egzistavusį “Šventosios olos” urvą.
1875 -savo III ekspedicijos metu Jonas Čerskis kompleksiškai ištyrinėjo ir aprašė Nižneudinsko urvą. Tai pirmasis lietuvio ištyrinėtas urvas. Didžiausia J. Čerskio mumifikuotos faunos atradimo Nižneudinsko urve sensacija buvo išnykusių žinduolių rūšies – Nižneudinsko šuns [Cuon (cyon) nishneudensis] atradimas (paskelbta 1888).
1937 -Antanas Poška tyrinėjo Bulgarijos urvus.
1953-1958 -Vytautas Narbutas nuodugniai ištyrė šiaurės Lietuvos karstą.
1955-1958 -Antanas Poška tyrinėjo Kirgizijos urvus.
1971 05 03 -lietuviai prasiskverbė į Krasnaja urvą Kryme (Ukraina).
1973 02 24 -Krymo urve Gugerdžin Chasar (Ukraina) pasiektas 22 m gylis. Vadovas Erikas Laiconas.
1973 -Erikas Laiconas ištyrė “Karvės duobės” urvą, kuriame1978 04 16 atrado naujos Lietuvoje keturioliktosios šikšnosparnių rūšies – ūsuotojo pelėausio [Myotis mystacinus] kaukolę.
1977 12 09 -Kaune įkurta pirmoji Lietuvoje speleo sekcija “Omega”.
1978 07 26 -Erikas Laiconas Kaukazo urve Kobanja (Rusija) pagerino Lietuvos gylio urvuose rekordą (-75 m).
1979 08 24 -Erikas Laiconas Kaukazo šachtoje Oktiabrskaja pasiekė naują Lietuvos gylio urvuose rekordą (-300 m).
1979 12 18 -įkurta pirmoji Lietuvoje Kauno speleo komisija.
1981 05 01 -Erikas Laiconas Kaukazo šachtoje Oktiabrskaja pagerino Lietuvos gylio urvuose rekordą (-450 m).
1981 10 17 -Erikas Laiconas Gisaro Alajuje nusileido į giliausią Azijoje Kijevo prarają (Uzbekistanas) ir pasiekė naują Lietuvos gylio urvuose rekordą (-990 m).
1983 02 15 -Erikas Laiconas Kaukaze nusileido į antrą tarp giliausių Pasaulyje Sniego urvyną (Gruzija) ir pasiekė naują Lietuvos gylio urvuose rekordą (-1320 m).
1984 04 09 -įkurtas pirmasis Lietuvoje Kauno speleo klubas.
1985 03 02 -įkurta Lietuvos respublikinė speleo komisija.
1986-1990 -Erikas Laiconas atstovauja Lietuvai, Latvijai ir Estijai SSRS Centrinėje speleo komisijoje.
1988 04 17 -Kaune įkurtas privatus Speleo-Info-Centras.
1989 08 14-20 -X UIS kongrese Budapešte (Vengrija) pirmą kartą dalyvavo lietuvių delegacija. Vadovas Erikas Laiconas.
1990 03 17 -įkurta Lietuvos speleo sporto asociacija. Veikė iki 1996 m.
1993 08 02 -Lietuva priimta į UIS nares.Nuo 1993 08 02-Erikas Laiconas atstovauja Lietuvai UIS.1993 08 02-08 -XI UIS kongrese Pekine (Kinija) dalyvavo Erikas Laiconas.
1997 08 10-17 -XII UIS kongrese La Šo de Fone (Šveicarija) dalyvauja lietuviai: Erikas Laiconas, ? Gudaitienė ir Aidas Gudaitis.
1999 12 09 -Jurgis Kairys pirmą kartą Pasaulyje sportiniu lėktuvu kiaurai perskrido per “Rojaus vartų” urvą (~30 m pločio ir ~120 m aukščio) Vulingo kalnuose (Kinija).
2001 07 -naujas Lietuvos gylio urvuose rekordas (-1392 m) Lukinos prarajoje (Kroatija).
2002 07 12 -pirmą kartą Lietuvos speleologai lankėsi Biševo salos (Kroatija) Žydrajame urve. Dalyvavo: Erikas Laiconas, iniciatorius (Kaunas), Rasa Černiauskaitė (Anykščiai), Loreta ir Ieva Černiauskaitės (Vilnius) ir Vilma Kozlovaitė (Kaunas).
2002 08 03 -pirmą kartą grupė iš Lietuvos lankėsi Vezero slėnio paleolito meno urvuose (Prancūzija). Vadovas Erikas Laiconas.
12. ĮVAIRENYBĖS
Algimantas Juozas JANUŠKA2002 08 11
EUROPOS PASLAPTYS
Su agentūra “BUSTURAS” Mes, pradėję savo turą,Po truputį “opa-opa”Apkeliavome Europą.
Kai per Lenkiją paskaudo “klyną”,Atvažiavom į BERLYNĄ.Ten Reichstagą apžiūrėjom –Tarsi pergalę laimėjom.
“LIUKSO” sostinę valstybęKaip didžiausią įžymybęApžiūrėjom išsižioję,O po to įkėlėm koją
Mes į BELGIJOS urvyną.Gaila tik, kad neišvydomEurosostinės Briusélio –Nenorėjom sukt iš kelio.
Per “Francé” į pietusAtvažiavus nėra vietosNei urve, nei šalia jo –Nors keliauki sau namo…
Bet SARLATAS atgaivino,O Vitrakas pamaitino.Tik Belvederio kaimelyVyrams dviem viena lovelė.
Sekanti diena stebuklų:LURDE prausėm kūną kuklų.Dvasiai peno pasisėmę,Išdardėjom į PIRĖNUS.
(Iš arti ten) Matėm dangų, matėm rojų,Pragarą po savo kojų.Ačiū dievui už sveikatą,Kad pasiekėme MONAKĄ.
Prieš tai Nicoje sustojom –Jūroj rūpesčius nuplovėm.Prasilošę kazino,Išvažiavome namo.
Dar VENECIJON užsukom –Morkaus aikštėje užtrukom,Išmėginom vandens “busą”.Nuo grožybių atsidusom
Tik SLOVĖNIJOS urvyneIr EGERYJE prie vyno.Potvynio pamatę pradžią,Išlėkėme namo skradžiai
Vengrų ir slovakų žemę:Žiūrim, ir mūs ratus semia!Tiktai LENKIJOJ sustojom –Oras čia jau be pavojų.
Karšta, giedra, visur sausaVisi snaudžia, nieks neklauso…Visi miega, nes išvargę…LIETUVA čia pat jau. Argi?
Kaziui, Mindaugui dėkosimIr Eriką minavosimUž išvaikščiotus keliusIr Europos kampelius.