Ropliai

26 0

KLAIPĖDOS UNIVERSITETAS

GAMTOS IR MATEMATIKOS MOKSLŲ FAKULTETAS

BIOLOGIJOS KATEDRA

ROPLIŲ KŪNO DANGOS HISTOLOGIJA IR JOS DARINIAI

Referatas

Darbą atliko

Klaipėda, 2005

ĮVADAS

Pagrindinis šio referato tikslas – susipažinti su roplių ( Reptilia) klasei priklausančių gyvūnų kūno dangos audiniais ir jų dariniais. Referatas suskirstytas į atskiras dalis, kad būtų lengviau suvokti pateiktą medžiagą. Visų pirma, bendrai apibūdinamos roplių klasei būdingos savybės, tačiau norėdama palyginti skirtingų gyvūnų kūno dangą, suskirsčiau šią klasę į tris pagrindinius poklasius, o šiuos į šeimas .Tokiu būdu lengviau susipažinti su roplių kūno dangos histologija b

bei jos dariniais . Taip pat, šiame darbe, nagrinėjama, kaip evoliucijos metu kito jų kūno danga ir forma, ir kaip ši klasė prisitaikė prie aplinkos bei kokias funkcijas atlieka kūno danga ir kaip ji susijusi su kitom organizmo gyvybinėm funkcijoms ir organizmų gyvenamąja aplinka.

Bendroji roplių (Reptilia) charakteristika

Roplių klasę jungia apie 6 tūkstančiai rūšių. Tai pirmieji tikri sausumos stuburiniai. Jie veisiasi sausumoje-deda kiaušinius, kvėpuoja tik plaučiais. Kvėpavime dalyvauja šonkaulius kilnojantys ir krūtinės ląstą išplečiantys bei susiaurinantys raumenys; viršutiniai kvėpavimo t

takai – trachėja ir bronchai yra gerai išsivystę. Krūtininiai šonkauliai siekia krūtinkaulį ir sudaro krūtinės ląstą. Kraujotakos sistema susideda iš dviejų kraujotakos ratų, širdis turi tris skyrius: du prieširdžius ir vieną skilvelį (tarp skilvelių esanti pertvara neaklina),dėl šios priežasties veninis k
kraujas maišosi su arteriniu, todėl gyvūnai yra šaltakraujai. Kūną dengia raginiai žvynai arba skydeliai. Tokia danga saugo kūną nuo išdžiūvimo, bet trukdo augti. Todėl beveik visi ropliai neriasi. Oda sausa, joje nėra liaukų. Ropliai judresni už varliagyvius, todėl geriau išsivystęs jų skeletas ir raumenys. Taip pat tobulesni galvos smegenys ir jutimo organai. Dauguma roplių – sausumos gyvūnai, tačiau kai kurios rūšys gyvena gėluose arba sūriuose vandenyse, yra tokių rūšių kurios gyvena medžiuose. Jų protėviai buvo sausumos gyvūnai, tačiau laikui bėgant jie iš naujo prisitaikė gyventi vandenyje. Jie dauginasi lytiniu būdu, gemalas vystosi kiaušinyje, kuris yra gerai apsaugotas nuo sausros. Kai kuriems būdinga pusiau gyvavedystė (kiaušiniai būna kiaušintakiuose, kol išsivysto embrionai). Vystymasis be metamorfozės. Jaunikliai išsirita gyvybingi, sugebantys gyventi savarankiškai. Vandens r
ropliai, kaip ir sausumos, kvėpuoja atmosferos oru, o daugintis išeina į krantą, kur ir padeda kiaušinius(pvz.: vėžlių ir krokodilų būrių atstovai). Ropliai yra tiesioginiai senovinių amfibijų, stegocefalų, palikuonys. Medžiagų apykaita palyginti lėta, ji suaktyvėja tik tam tikru metų laiku.

Šaltiniai:1) V. Logminas, J. Prūsaitė, J. Virbickas. 1982. Vadovas Lietuvos stuburiniams pažinti. Vilnius, 74 psl.. 2) D. Traitakas, N. Klinkovskaja, V. Karjenovas ir kiti. 1987. BIOLOGIJA Informacinė medžiaga. Kaunas, 75 psl. 3) K. Trainys. 1986. Zoologijos laboratoriniai darbai. Vilnius, 199 psl. 4) J
J. Gaižauskienė. 1981. Susipažinkite: Varliagyviai ir Ropliai. Kaunas, 43 psl.

Roplių klasifikacija

Ropliai skirstomi į tris poklasius: 1) ANAPSIDŲ (Anapsida), jų poklasiui priklauso vėžlių (Chelonia) būrys. 2) LEIPIDOZAURŲ (Lepidosauria), jų poklasiui priklauso snapagalvių (Rhynchocephalia) ir žvynaroplių (Squamata) būriai. 3) ARCHOZAURŲ (Archosauria), jų poklasiui priklauso krokodilų (Crocodylia) būrys.

Šaltinis: K. Trainys. 1986. Zoologijos laboratoriniai darbai .Vilnius, 199 psl.

Anapsidų poklasis, vėžlių būrys — Chelonia

Iš visų dabartinių roplių vėžliai yra labiausiai specializuota grupė. Jų liemuo uždarytas kauliniame šarve, po kuriuo slepiama galva ir kaklas, kojos ir uodega. Tai veiksminga apsisaugojimo priemonė nuo priešų. Šarvą sudaro viršutinis skydas — karapaksas (carapax) ir apatinis skydas — plastronas (plastron). Abu skydai sujungti iš šonų, dažnai net suauga. Karapaksą sudaro susiformavusios odoje kaulinės plokštelės, kurios išsidėsčiusios tam tikra tvarka. Vidurinės eilės plokštelės (vertebralia) suauga su stuburo slankstelių nugarinėmis ataugomis. Iš šonų yra porą eilių pailgų plokštelių (costalia), kurios suauga su šonkauliais. Karapakso kraštuose yra smulkiausios kraštinės plokštelės (marginalia). Plastrono priekis (epiplastron) sudarytas iš poros pakitusių raktikaulių, o toliau yra dar 3 plačių kaulinių plokštelių poros: hyoplastron, hypoplastron ir xiphiplastron, kurios taip pat priklauso odos dariniams, nes susiformavo iš pilvinių šonkaulių. Visas kaulinis šarvas yra padengtas raginiais įvairaus storio skydeliais, tačiau jų ir kaulinių plokštelių ribos nesutampa. Sausumos v

vėžlių šarvas būna aukštesnis negu gyvenančių vandenyje. Trioniksų, kurie gyvena gėlame vandeny, kaulinis šarvas būna padengtas tik minkšta oda, o jūrinio kietaodžio vėžlio (Dermochelys), jis redukuotas iki šimtų smulkių kaulelių, kurie yra storoje odoje.

1 pav. Balinio vėžlio (Emys orbicularis) skeletas:

1 — šonkaulis; 2 — mentė; 3 — korakoidas; 4 — žastikaulis; 5 — stipinkaulis; 6 — alkūnkaulis; 7— gaktikaulis; 8 — sėdynkaulis; 9 — klubikaulis; 10 — šlaunikaulis; 11 — blauzdikaulis; 12 — šeivikaulis; 13 — epiplastron (seu clavicula); 14 — endoplastron (seu interclavicula); 15 — hyoplastron; 16 — hypoplastron; 17 — xiphiplastron

(Šaltinis: A.Mačionis, 1981, Stuburiniai gyvūnai, Vilnius, 150 psl.)

Vėžlių kaukolė priskiriama anapsidiniam tipui, nes nėra tikros smilkinio duobės, o yra tik paviršinis smilkinio užpakalinės dalies įlinkimas. Nosikauliai dažniausiai išnyksta, ir kaulinė pertvara tarp šnervių redukuojasi. Dantis atstoja aštrios žandų raginės briaunos. Choanos pastūmėtos atgal, todėl susidaro nedidelis antrinis gomurys. Pečių juosta (mentė ir korakoidas) yra ne iš išorės nuo šonkaulių, kaip visų kitų keturkojų, o po šonkauliais, kurie yra įsilieję į karapakso sudėtį. Panašiai po šarvu atsiduria ir dubuo, kuris kai kurių vėžlių net priauga iš vidaus prie karapakso ir plastrono. Dėl šarvo atsiradimo ir tokios juostų padėties vėžlių galūnės yra plačiai išžergtos ir judantis žeme v

vėžlys daro jomis tik nedidelius žingsnius.

Dėl šarvo išsivystymo, liemens raumenys silpni. Užtat kaklo, galūnių ir uodegos raumenys yra stiprūs. Vėžliai paplitę daugiausia tropikų juostoje, gyvena dykumose, tropiniuose miškuose, prie gėlųjų vandenų ir atvirose jūrose. Jų žinoma apie 200 rūšių, skirstomi į 2 pobūrius ( Slaptakakliai ir Šonakakliai vėžliai) ir 12 šeimų (Sausumos, Baliniai, Kaimyniniai, Jūriniai, Kietaodžiai, Minkštaodžiai (Trioniksai), Pelomedūzos ir Žalčiakakliai vėžliai).

Šaltinis: A.Mačionis, 1981, Stuburiniai gyvūnai, Vilnius, 150 — 154 psl.

Lepidozaurų poklasis, snapagalvių būrys — Rhynchocephalia

Vienintelis jų atstovas ,kuris mažai pakitęs išliko ik mūsų dienų ,yra Tuatara arba Haterija (Sphenodon punctatus Gray ). Ji buvo plačiai paplitusi Naujojoje Zelandijoje, tačiau ją jau sunaikino įvežtos žiurkės, sulaukėjusios kiaulės ir besibastantieji šunys. Dabar ji išliko tik keliose mažytėse salelėse prie Naujosios Zelandijos šiaurinės salos. Tuatara išore panaši į vidutinio didumo (50 — 80 cm) driežą, ypač agamą, tačiau sandara labai skiriasi. Turi senoviškų bruožų įrodančių didelį to gyvūno primityvumą.

2 pav. Tuatara (Sphenodon punctatus)

(Šaltinis: A.Mačionis, 1981, Stuburiniai gyvūnai, Vilnius, 154 psl.)

Kaukolė su dviem stambiomis smilkinio duobėmis. Praemaxillare priekinis galas lyg snapas užlinkęs į apačią. Stuburas labai primityvus, su amficeliniais slanksteliais ir choruos liekanomis tarp jų. Gerai išsivystę odos kilmės pilviniai šonkauliai (gastralia). Nulūžusi uodega, kaip . . .

Komentuokite!