Runkeliai

21.4. Auginimo agrotechnika
Siekiant gauti didelius cukrinių runkelių šakniavaisių derlius, labai svarbu teisingai naudoti visas jų išauginimui reikalingas agrotechnikos priemones. Be to, svarbu, kad derlius būtų išauginamas kuo mažesnėmis sąnaudomis, o šakniavaisiai būtų kokybiški ir cukringi. Cukrinių runkelių sėklos Lietuvoje neauginamos, todėl sekioju auginimo technologija nebus aprašoma.
Vieta sėjomainoje. Pradėjus Lietuvoje plačiau auginti cukrinius runkelius, laukuose jie buvo sėjami po žiemkenčių, bulvių, dobilų, o kai kada ir po vasarinių javų. Pokario metais cukrinius runkelius dažniausiai sėdavo po dobilų ir mėšlu tręštų žiemkenčių. Tačiau niiekuomet jų neatsėliuodavo.
67 lentelė. Cukrinių runkelių priešsėlių įtaka šakniavaisių derliui ir kokybei
(LŽŪA, 1989-1992 m. vidutiniai bandymų duomenys)

Cukrinių runkelių priešsėlis Šakniavaisių derlius t/ha Lapų derlius Cukringu-mas % Cukraus išeiga
% Cukraus kiekis t/ha
Žieminiai kviečiai 44,9 32,4 17,9 13,2 6,15
Žieminiai rapsai Dobilai I n.m. 42,8 39,5 34,1 32,0 17,2 17,4 12,9 12,5 5,41 5,21
Bulvės 42,5 35,2 17,7 13,3 5,69
Vasariniai rapsai 41,9 41,1 32,3 31,7 17,0 17,2 12,8 13,0 5,45 5,48
Vikių ir avižų mišinys 43,1 33,0 17,2 13,0 5,70

Joniškėlio bandymų stotyje 1964-1966 m. tirta priešsėlių įtaka cukrinių runkelių derliui. Didžiausias cukrinių runkelių derlius bandymuose gautas auginant juos po kukurūzų, žieminių kviečių ir žirnių, o mažiausias – po dobilų. Cukrinių runkelių priešsėliai 1989-1992 m. tirti Lietuvos žemės ūkio akademijos bandymų stotyje [1156]. Vidutiniais bandymų duomenimis, cukrinių runkelių derlingumas (67 lentelė) po visų priešsėlių, išskyrus dobilus, buvo labai panašus. Patikimai derlius sumažėjo, palyginti su sėja po žieminių kviečių, tik sėjant cukrinius runkelius po dobilų.
Cukringiausi šakniavaisiai buvo tuose variantuose, kur cukriniai runkeliai buvo sėti po

o žieminių kviečių ir bulvių. Didžiausia cukraus išeiga ir didžiausias fabrike pagaminto cukraus kiekis gautas auginant cukrinius runkelius po žieminių kviečių, vikių ir avižų mišinio, bulvių [156].
Nustatyta, kad cukrinius runkelius j tą patį lauką galima sėti ne anksčiau kaip po 4-5 metų. Turint ūkyje specializuotą sėjomainą, cukriniai runkeliai joje gali užimti 17-20% pasėlių ploto. Geriausi priešsėliai mėšlu tręšti arba sėti po daugiamečių bei vienamečių žolių žiemkenčiai. Ankštiniai kaip priešsėlis mažiau tinka, nes po jų cukrinių runkelių šakniavaisiai turi daugiau baltymų ir būna mažesnė cukraus išeiga.
Dirvos dirbimas. Žeme cukrinių runkelių auginimui reikia paruošti atidžiai, kad ji būtų puri ir nepiktžolėta. Pradedama dirbti tuojau pat nuėmus priešsėlį.
Rudeninio žemės dirbimo bandymai 1964-1965 m. atlikti Joniškėlio ir Rumokų bandymų stotyse. Gauti duomenys parodė, kad, norint apvalyti lauką nuuo piktžolių, dirvą reikia skusti bent du kartus ir tik po to suarti visu ariamojo sluoksnio gilumu.
1970, 1972 ir 1973 m. rudeninio dirvų dirbimo tyrimai buvo atlikti Rumokų bandymų stotyje. Tyrimų duomenys parodė, kad sukultūrintas dirvas, kuriose nėra daugiamečių piktžolių, galima giliai suarti tuojau nuėmus derlių. Jeigu po arimo rudenį sudygsta piktžolės, jos sunaikinamos kultivatoriumi.
Dotnuvoje 1978-1980 m. tirta rudeninio žemės dirbimo įtaka cukrinių runkelių derliui lengvo priemolio dirvoje. Nustatyta, kad cukriniai runkeliai geriausiai auga ir gaunamas pastoviausias jų derlius, kai dirva iš rudens skutama, ar
riama, akėjama arba skutama, jeigu reikia, lyginama ir ariama. Po paskutinio dirbimo išlyginta dirva pavasarį ilgiau džiūsta ir 2-4 dienomis vėliau tenka pradėti ją dirbti.
P. Bertulio Dotnuvoje 1978-1980 m. atliktų tyrimų duomenimis, pavasarį dirvą cukrinių runkelių sėjai reikia paruošti kultivatoriumi 10-12 cm gilumu. Tuomet cukrinių runkelių sėkla giliai įsiterpia į dirvą, vienodai sudygsta ir išauga didžiausias derlius. Pavasarį lyginti dirvas nenaudinga, nes sumažėja derlius.
Pavasarį, kai tik galima įeiti į dirvą, suakėjama. Puri dirva gali būti įdirbama sekliai kultivatoriumi ir akėčiomis, labiau supuolusią reikia įdirbti giliau. Prireikus kultivuojama ir akėjama kelis kartus.
232

Joniškėlio bandymų stotyje sunkaus priemolio dirvoje 1959-1961 m. tirta kultivavimo gylio įtaka cukrinių runkelių derliui. Duomenys parodė, kad sukultūrintoje dirvoje, kai iš rudens giliai ir gražiai suarta, pavasarinis dirvos purenimo gilumas cukrinių runkelių derliui įtakos neturi. Panašūs duomenys gauti tais pačiais metais ir Rumokų bandymų stotyje lengvo priemolio dirvoje atliktuose bandymuose.
Tręšimas. Cukriniai runkeliai sunaudoja daug maisto medžiagų. Lietuvos žemės ūkio akademijoje 1972-1973 m. atliktų tyrimų duomenimis, 10 t cukrinių runkelių šaknų su atitinkamu lapų kiekiu iš dirvos paima 45-50 kg azoto, 15-17 kg fosforo ir 75-80 kg kalio.
Cukrinių runkelių tręšimu buvo susidomėta pradėjus didėti cukrinių runkelių pasėlių plotams. 1934-1940 m. Joniškėlyje, Dotnuvoje ir Rumokuose azoto trąšų normų nustatymo klausimu atlikta 17 lauko bandymų. Gauti duomenys parodė, kad, auginant juos be mėšlo, į hektarą įterpus 22

2,5 kg azoto, cukrinių runkelių šaknų derlius padidėjo 8,6-17,2%, įterpus 45 kg azoto, derlius padidėjo 12,1-29,4%, o suvartojus 67,5 kg azoto – net 17,1-36,8%. Derlingesnėje (Rumokų) dirvoje azoto trąšų efektyvumas buvo mažesnis.
Kokiomis azoto trąšomis cukrinius runkelius geriau apsimoka tręšti, tirta 1932 m. Joniškėlio, 1933 m. Dotnuvos ir 1932-1933 m. Rumokų bandymų stotyse. Azoto buvo skiriama po 45 kg veikliosios medžiagos į hektarą. Variante, kur azotu iš viso netręšta, vidutinis cukrinių runkelių šaknų derlius buvo 23,2 t/ha. Azoto trąšos vidutiniškai padidino derlių: Čilės salietra -23,5%, kalio salietra – 22,0%, kalio amonio salietra – 19,3%, Leunos salietra – 18,7% ir amonio sulfatas – 14,7%.
Dotnuvos, Joniškėlio ir Rumokų bandymų stotyse 1932-1937 m. atliktų tyrimų duomenimis, salietrą cukriniams runkeliams geriausia išberti iš karto, nes, išbėrus per du kartus, derlius nepakito, o darbo padaugėjo.
Cukraus fabrikų duomenimis, ne visi cukrinių runkelių augintojai juos tręšdavo organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Pavyzdžiui, 1940 m. 13% cukrinių runkelių pasėlių ploto nebuvo patręšta organinėmis trąšomis, 4,5% negavo fosforo, 17% – kalio ir 2% – azoto mineralinių trąšų. Tręšiamiems plotams vidutiniškai į hektarą buvo įterpta po 30-40 t mėšlo, 200-300 kg/ha superfosfato, 100-150 kg/ha kalio druskos ir 200-300 kg/ha natrio ar kalio salietros.
Nustatyta, kad cukriniams runkeliams labai veiksmingos yra organinės trąšos. Lietuvoje atliktų 13 bandymų vidutiniais duomenimis, tona mėšlo padidina cukrinių runkelių šakniavaisių derlių 148 kg/ha. Tačiau gausiausi derliai gaunami tręšiant ne tik organinėmis, bet ir mineralinėmis trąšomis. Joniškėlio bandymų stotyje 1961-1963 m. atliktų tyrimų duomenimis, netręštame cukrinių runkelių pa
asėlyje šakniavaisių derlius buvo 23,6 t/ha, patręšus N^P^^ – padidėjo iki 28,7 t/ha, o pridėjus dar 40 t/ha mėšlo, derlius pasiekė 33,1 t/ha.
233

Rumokų bandymų stotyje 1959-1961 m. atliktų tyrimų duomenimis, mėšlas cukriniams runkeliams yra efektyvesnis, kai jis įterpiamas iš rudens. Įterpiant mėšlą pavasarį suvėlinama cukrinių runkelių sėja ir dėl to sumažėja derlius. Remiantis atliktų bandymų duomenimis, nustatyta, kad įterpiant mėšlą tiesiogiai cukriniams runkeliams, jo reikia skirti 50-60 t/ha, o kai mėšlas išvežamas priešsėliui, mažiau įtręštose dirvose jo normą tikslinga padidinti iki 60-80 t/ha.
Labai svarbu cukrinius runkelius patręšti ir mineralinėmis trąšomis. Atliktų tyrimų duomenimis, l kg šių trąšų padidina cukrinių runkelių šakniavaisių derlių: azoto – 94,5, fosforo – 40, kalio – 14,2 kg/ha.
Melioruojant, kultūrinant dirvas ir intensyvinant augalininkystę, cukrinių runkelių tręšimo bandymai buvo tęsiami. 1961-1963 m. Joniškėlio bandymų stotyje mineralinių trąšų efektyvumas buvo tirtas mėšlu tręštoje ir netręštoje dirvoje. Gauti duomenys parodė, kad, be mėšlo, didžiausias šakniavaisių derlius ir cukraus kiekis gaunamas patręšus N^P^Kg,,. Mėšlu tręštoje dirvoje cukrinių runkelių derlius buvo didesnis visuose variantuose, negu auginant juos mėšlu netręštoje dirvoje. Tačiau tręšiant mėšlu mineralinių trąšų efektyvumas buvo mažesnis. Ekonomiškiausia trąšų norma taip pat buvo N^P^K^. Didesnės azoto normos mažino cukrinių runkelių cukringumą.
Lietuvos žemės ūkio akademijoje 1972-1974 m. bandymuose patręšus
gausiai NPK trąšomis (azoto – 120-160 kg/ha, fosforo – 120-150 kg/ha ir
kalio 180-200 kg/ha), buvo gauta 45-48 t/ha cukrinių runkelių šakniavaisių.
Remiantis Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, nustatyta, kad fosforo ir
kalio trąšas cukriniams runkeliams reikia išberti iš rudens, o azoto – pavasarį.
1972-1974 m. Lietuvos žemės ūkio akademijoje atliktų bandymų duomenys
parodė, kad cukriniams runkeliams priemolio dirvoje skirti daugiau kaip 120-
160 kg/ha azoto neracionalu, nes šakniavaisių derlius jau nedidėja (padidėja
tik lapų kiekis), o cukringumas netgi sumažėja. Tai patvirtino ir 1975-1980
m. Rumokų bandymų stotyje atliktų tyrimų duomenys.
Joniškėlio bandymų stotyje 1963-1965 m. ir Lietuvos žemės ūkio akademijoje 1962-1964 m. ištirta amoniakinio vandens efektyvumas ir jo įterpimo laikas cukriniams runkeliams, Tačiau pastaruoju metu amoniakiniu vandeniu cukriniai runkeliai netręšiami, todėl duomenys tapo neaktualūs.
Cukrinių runkelių tręšimo bandymai 1988-1991 m. vykdyti Panevėžio rajono Ramygalos ūkyje lengvo priemolio ant priesmėlio dirvoje [3]. Didžiausias cukrinių runkelių šakniavaisių derlius užaugo (68 lentelė), patręšus N^^P^K^,,. Fosforo ir kalio trąšos išbertos pavasarį prieš sėją, o azoto per du kartus: N120 – pavasarį ir N45 – papildomai 6-8 lapų porų fazėje. Cukrinius runkelius patręšus daugiau kaip 120 kg/ha azoto, cukrinių runkelių cukringumas mažėjo. Bandymuose ypač efektyvios buvo kalio trąšos.
Kai dirvoje trūksta boro, cukriniai runkeliai suserga sausuoju vidurinių lapų puviniu ir dėl to sumažėja šakniavaisių derlius bei cukringumas. Nustatyta,
234

kad cukriniams runkeliams reikia išberti apie 1,5-2,0 kg/ha boro. Kai sėjos metu trąšos beriamos į eilutes, jo pakanka 0,5-0,7 kg/ha, o purškiant ant sulapojusių daigų, reikia sunaudoti 0,25-0,35 kg/ha. Boro trąšos gali būti įterptos tręšiant boro turinčiu granuliuotu superfosfatu.
68 lentelė. Mineralinių trąšų įtaka cukrinių runkelių derliui ir kokybei
(Ramygala, 1988-1991 m. vidutiniai bandymų duomenys)

‘ Tręšimo norma Šakniavaisiu Lapu Šaknia- Cukraus
N derlius derliaus * ” derlius vaisiu kiekis
pagrin- papil- PP KP t/ha priedas t/ha cukrin- t/ha
dinis domas t/ha gumas
tręši- tręši- O •—— —
%
mas mas
0 – 0 0 24,8 — 19,1 18,8 4,66
0 — 90 120 28,4 3,6 16,2 18,6 5,28
120 — 0 120 27,5 2,7 24,8 18,2 5,00
120 — 90 0 26,6 1,8 28,2 17,4 4,63
i 12° — 90 120 33,4 8,6 30,9 17,8 5,94
l 12° — 135 120 33,6 8,8 30,5 18,3 6,15
į 120 — 90 165 27,6 2,8 29,9 17,6 4,86
į 30 45 90 120 32,5 7,7 33,6 18,3 5,95
i 75 — 90 120 32,0 7,2 26,7 18,4 5,89
f 75 45 90 120 33,2 8,4 30,2 18,1 6,01
i 12°
A 4 f ~ 45 90 120 35,0 10,2 38,8 17,3 6,06
l i65 — 90 120 32,4 7,6 35,6 17,4 5,64
1 165 45 90 120 32,5 7,7 38,1 16,8 5,46
Didelę įtaką cukrinių runkelių derliui turi rūgščių dirvų kalkinimas. Rumokų bandymų stotyje 1965-1966 m. atliktais tyrimais [55] nustatyta, kad l kalkių norma cukrinių runkelių šaknų derlių hektare padidino 17,6%. Kalkės gali būti išberiamos cukrinių runkelių priešsėliui arba tiesiogiai runkeliams. Pavasarį išbertos kalkinės trąšos būna mažiau efektyvios už išbertas rudenį.
Sėja. Cukrinių runkelių sėkla Lietuvoje neišauginama, bet įvežama iš kitų šalių, todėl sėjai ji būna tinkamai paruošta. Ją tenka papildomai apdoroti tik tais atvejais, kai norima paveikti augimo reguliatoriais.
1991-1993 m. Rumokų bandymų stotyje tirta augimo reguliatorių efektyvumas cukriniams runkeliams [152]. Visais tyrimų metais stilitai (mirkytos sėklos ir purkšti pasėliai tikrųjų lapelių fazėje) turėjo tendenciją didinti cukrinių runkelių šakniavaisių ir cukraus derlių. Vidutiniais tyrimų duomenimis, šakniavaisių derlius padidėjo 1,9-2,9, o cukraus kiekis – 0,6-0,8 t/ha.
Nustatyta, kad teigiamos įtakos cukrinių runkelių derliui turi sėklos apvėlimas insekticidais. Rumokų bandymų stotyje 1991-1993 m. atlikti
235

cukrinių runkelių sėklų apvėlimo insekticidais efektyvumo šakniavaisių derliui tyrimai [153]. Variantuose, kur sėklos buvo apveltos insekticidais, jų sudygo daugiau ir pasėlis buvo tankesnis. Be to, apvėlus sėklą insekticidais, kai kurių kenkėjų plitimas ant sudygusių augalų sumažėjo apie 10 kartų. Gerokai didesnis buvo šakniavaisių (14-24%) ir cukraus (15-26%) derlius.
1934-1939 m. Dotnuvos, Joniškėlio ir Rumokų bandymų stotyse atlikti cukrinių runkelių sėjos laiko tyrimai. Vidutiniai (15 bandymų) duomenys pateikti 69 lentelėje. Jie rodo, kad didžiausias šakniavaisių ir cukraus derlius gaunamas tada, kai cukriniai runkeliai sėjami anksčiau. Todėl, remiantis šiais tyrimais, ir buvo rekomenduojamas ankstyviausias sėjos laikas.
69 lentelė. Sėjos laiko įtaka cukrinių runkelių derliui
(Dotnuva, Joniškėlis, Rumokai, 1934-1939 m. vidutiniai vandymų duomenys)

Sėjos laikas Derlius t/ha Cukraus
% Cukraus t/ha

šakniavaisių lapų

Sėta kuo anksčiau 35,4 Sėta 10 dienų vėliau 32,8 Sėta 20 dienų vėliau 29,0 32,2 19,3 6,85 32,3 19,2 6,30 31,9 19,2 5,58
Rumokų bandymų stotyje 1973-1975 m. atliktų tyrimų duomenimis, didžiausias cukrinių runkelių derlius gautas pasėjus juos balandžio antrą dekadą, tačiau pasėlyje buvo apie 8% žyduolių. Tuo tarpu pasėjus balandžio trečią dekadą, derlius buvo beveik toks pat, o žyduolių išaugo visai nedaug.
Dotnuvoje 1986-1990 m. tirta sėjos laiko ir augalų tankumo įtaka cukrinių runkelių augimui, derliui ir jo kokybei [105]. Didžiausias cukrinių runkelių šakniavaisių ir cukraus derlius buvo ankstyvos sėjos pasėliuose. Todėl, jeigu tik žemė pradžiūvusi, galima sėti ir balandžio pradžioje. Žyduolių ankstyvos sėjos pasėliuose gali būti daugiau, tačiau cukrinių runkelių šakniavaisių derlius yra kur kas didesnis. Vėliau sėtuose runkeliuose intensyvaus jų augimo metu buvo mažiau cukraus ir sausųjų medžiagų, o daugiau tirpiųjų pelenų, palyginti su anksti sėtaisiais. Auginant nuo 60 iki 100 tūkst. augalų hektare, sėjos laikas cukrinių runkelių šakniavaisių ir cukraus derliui hektare didelės įtakos neturėjo [105].
Taigi priklausomai nuo pavasario ankstyvumo tinkamiausias cukrinių runkelių sėjos laikas yra balandžio trečioji dekada – gegužės pradžia. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, suvėlinus cukrinių runkelių sėją 10 dienų, šakniavaisių derlius sumažėjo 2,6 t/ha, o suvėlinus sėją 20 dienų, derlius sumažėjo 6,4 t/ha (1,3 t/ha cukraus).
Cukriniai runkeliai sėjami plačiaeiliu būdu, 45-60 cm tarpueiliais. Sėjant tikslią normą išsėjančiomis sėjamosiomis, gerai paruoštoje dirvoje užtenka į

metro ilgio eilutę įterpti 21-23 kamuolėlius vienasėklių runkelių sėklos. Tuomet hektarui sunaudojama iki 15 kg sėklos. Nepakankamai sukultūrintose dirvose į metro ilgio eilutę reikia sėti 26-30 kamuolėlių (apie 20 kg/ha sėklos). Sėjant dražuotą sėklą pakanka į metro eilutę išberti 16-19 kamuolėlių. Tiek pat sėjama ir daugiasėklių cukrinių runkelių sėklos.
Labai svarbu juos pasėti tiesiomis eilutėmis, nes tada daug lengviau pasėlius prižiūrėti ir nuimti derlių. Sėklas reikia įterpti sunkiose dirvose 2-3 cm, o lengvose priesmėlio dirvose – 3-4 cm gilumu.
Pasėlių priežiūra. Tarpukario Lietuvoje cukrinių runkelių auginimui skirtuose laukuose piktžoles valstiečiai stengdavosi sunaikinti žemės dirbimu, o augančias – raudavo rankomis. Labai svarbus priežiūros darbas buvo cukrinių runkelių retinimas. Pirmą kartą būdavo retinama, kai cukriniai runkeliai turėdavo 2-3 lapelius. Augalą nuo augalo pirmo retinimo metu palikdavo per 20-25 cm. Po savaitės arba 10 dienų retindavo antrą kartą. Retinant, tuščius tarpus paprastai atsodindavo išrautais daigais.
Joniškėlio bandymų stotyje sunkaus priemolio drenuotoje dirvoje 1960-1962 m. atlikti 9 cukrinių runkelių akėjimo bandymai. Didžiausias derliaus priedas (8,5-12,7%) gautas tada, kai buvo akėjama susidarius po lietaus plutai. Ir kitais atvejais po akėjimo cukrinių runkelių derlius padidėjo. Akėjimu buvo sunaikinta didelė dalis piktžolių, paspartėjo retinimas, nes dalis cukrinių runkelių daigų akėjant žuvo.
Ten pat 1965-1966 m. atliktuose akėjimo bandymuose, nuakėjus runkelius prieš dygimą vieną kartą, žuvo 24% piktžolių, o akėjant du kartus – 48%. Paskutinį kartą akėjama 3-4 dienos prieš dygimą.
Lengvomis akėtėlėmis galima akėti ir sudygusius cukrinius runkelius. Joniškėlio bandymų stotyje 1966-1967 m. atliktais bandymais nustatyta, kad sudygusius cukrinių runkelių pasėlius reikia akėti, kai pasirodo pirma pora tikrųjų lapelių. Akėjama skersai eilučių. Jeigu pasėlis pakankamai tankus, galima akėti ir antrą kartą, įstrižai eilučių, praėjus 3-4 dienoms nuo pirmojo akėjimo.
Labai atsakingas darbas cukrinių runkelių pasėliuose yra tarpueilių purenimas. Purentuvas turi gerai išpjauti piktžoles ir palikti kuo siauresnę nesupurentą apsauginę juostą prie daigų.
Piktžoles cukrinių runkelių pasėliuose galima naikinti ir herbicidais. Lietuvos žemdirbystės institute Dotnuvoje 1991-1993 m. I. Deveikytės atliktuose [88] bandymuose nustatyta, kad prieš cukriniams runkeliams sudygstant juos tikslinga nupurkšti 2 kg/ha fenazono ir 0,75 kg/ha lenacilo mišiniu, o sudygus – 4 l/ha betanalo tandemo. Jeigu iki sėjos herbicidai nevartojami, sudygusius cukrinius runkelius galima purkšti betanalo tandemo (2 l/ha), skystu piramino (2 kg/ha) ir goltikso (l kg/ha) mišiniu, o esant bekvapių ramunių, dirvinių usnių, dirvinių pienių, goltiksą reikėtų pakeisti lontrelu (0,15 kg/ha) arba nupurkšti 2 kartus betanalo tandemo ir skysto piramino (2+2 kg/ha) mišiniu.

Šiuo metu cukrinių runkelių pasėliuose yra leidžiama naudoti daugiau įvairių herbicidų [109].
Labai svarbu, kad cukriniai runkeliai turėtų maksimalų maitinimo plotą. Lietuvos žemės ūkio akademijoje 1977-1978 m. atliktų tyrimų duomenimis, normaliai įdirbtame ir tinkamai patręštame lauko hektare po retinimo turi būti 90-100 tūkst., o nuimant derlių – ne mažiau kaip 80-90 tūkst. augalų.
1936-1940 m. Dotnuvoje, Joniškėlyje ir Rumokuose atliktų 14 bandymų vidutiniais duomenimis, didžiausias šakniavaisių derlius gaunamas runkelius išretinus, kai jie turi pirmąją tikrųjų lapų porą. Retinant kai jie turėjo antrąją tikrųjų lapų porą, šakniavaisių derlius sumažėjo 2,7, trečiąją – 7,4 ir ketvirtąją – 13,7%.
Siekiant nustatyti, kada retinti vienasėklių cukrinių runkelių daigus, Rumokų bandymų storyje lengvo priesmėlio dirvoje 1978-1981 m. atlikti lauko bandymai. Cukriniai runkeliai buvo sėti 45 cm pločio tarpueiliais į metro ilgio eilutę išbėrus 20,12 ir 8 sėklos kamuolėlius. Bandymų duomenys parodė, kad, pasėjus į metro ilgio eilutę 20 kamuolėlių, didžiausias šakniavaisių derlius ir daugiausia cukraus gauta, kai runkeliai retinti po 5-15 dienų, išaugus antrajai tikrųjų lapelių porai. Pasėjus 12 kamuolėlių į metro ilgio eilutę, retinimo laikas neturėjo didesnės įtakos, bet retinti būtina. Tuo tarpu pasėjus į metro ilgio eilutę 8 sėklos kamuolėlius, retinti nebereikia.
Remiantis Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, galima teigti, kad didžiausias cukrinių runkelių šakniavaisių derlius ir cukraus kiekis gaunamas tada, kai augalai eilutėse išretinami per 20-25 cm (kai jie pasėti 45 cm tarpueiliais) ir per 17-20 cm (kai pasėti 60 cm tarpueiliais). Retinti pasėlį galima iki dviejų savaičių.
Dygstančius cukrinius runkelius gali užpulti spragės, sudygusius – runkelinė musė, o dar vėliau – amarai. Nuo spragių pasėliai gali būti purškiami 0,3% chlorofosu, nuo runkelinės musės – 0,15% ragoru arba kitais insekticidais. Amarai naikinami tais pačiais insekticidais, kaip ir kitų augalų pasėliuose.
Derliaus nuėmimas. Lietuvos sąlygomis cukriniai runkeliai subręsta tik spalio mėnesį. Tačiau derlių dažniausiai pradeda imti rugsėjo paskutinėmis dienomis.
1976-1979 m. Rumokų bandymų stotyje vykdytuose bandymuose, nukasus cukrinius runkelius rugsėjo 20 d., šakniavaisių derlius buvo 35,9 t/ha, o cukringumas – 17,2%. Nukasus juos spalio 5 d., šakniavaisių derlius buvo 2 t/ha, o cukringumas 0,4% didesni. Taigi cukrinių runkelių derlių Lietuvoje geriausia imti spalio pradžioje. Derlių reikėtų nuimti antroje spalio dekadoje.

Leave a Comment