Turinys
1. ANALITINĖ DALIS 2DIRVŲ PARINKIMAS IR PRIESSĖLIAI 2DIRVŲ RUOŠIMAS IR TRĘŠIMAS 3LINŲ VEISLĖS, JŲ BIOLOGINĖS SAVYBĖS 4SĖMENŲ RUOŠIMAS IR SĖJA 4PASĖLIŲ PRIEŽIŪRA. 5KOVA SU PIKTŽOLĖMIS, LIGOMIS IR KENKĖJAIS 5LINŲ KLOJĖJIMAS 5DERLIAUS NUĖMIMAS IR DOROJIMAS 7LINŲ GALVENŲ DŽIOVINIMAS 7SĖMENŲ VALYMAS 72. PROJEKTINĖ DALIS 91. ANALITINĖ DALISDIRVŲ PARINKIMAS IR PRIESSĖLIAIRenkant dirvas linams, reikia atsižvelgti į dirvožemio mechaninę sudėtį ir reakciją. Linai auga įvairiose dirvose, tačiau labiausiai jiems tinka lengvi ir vidutinio sunkumo priemoliai. Neblogai gali augti ir priesmėliuose, jei juose yra pakankamai maisto medžiagų. Molio dirvose linų šaknys kenčia dėl oro stokos, nes dažnai susidaro plutelė, o sausrų metu tokios dirvos perdžiūsta. Durpynai taip pat netinka, nes dėl azoto pertekliaus čia auginami linai ilgiau nesubręsta, greičiau išgula, stiebeliai dažniausiai auga stori, žali. Gerai auga neutraliose arba silpno rūgštingumo dirvose (pH 5—7). Rūgščias dirvas reikia kalkinti, geriausia, kai kalkinama prieš Keletą metų iki linų sėjos. Linams reikia lygesnių dirvų. Šlaitų nuolydis neturėtų būti didesnis kaip 5°. Linai paprastai užima vieną sėjomainos lauką.Prie bendrųjų žemės dirbimo uždavinių priklauso ir jų sėklininkystės uždaviniai:1. Išlaikyti ir gerinti dauginamų linų veislines savybes.2. Išauginti sveikus ir geriausios kokybės sėmenis.3. Gauti kuo gausesnį ir pastovesnį derlių.4. Neleisti mechaniškai užteršti dauginamos veislės kilų veislių ar reprodukcijų sėmenimis.Geriausi linų priešsėliai yra po daugiamečių žolių sėti žiemkenčiai. Kartais linai gali būti sėjami po kaupiamųjų kultūrų ir daugiamečių žolių.Linų sėklas geriausia auginti specialiose sėjomainose. Kadangi linai į tą patį lauką gali sugrįžti ne anksčiau kaip po 6—7 metų, tai ir sėjomaina turėtų būti iš 7—8 ir daugiau laukų. Iš jų vienas laukas būtų skiriamas linams.
Sėjant linus po žiemkenčių, tinkama linų sėjomaina yra tokia: 1) vienametės žolės; 2) žiemkenčiai; 3) kaupiamosios ir silosinės kultūros; 4) vasarojus su įsėliu; 5) pirmųjų metų daugiametės žolės; 6) antrųjų metų daugiametės žolės; 7) žiemkenčiai; 8) linai. Sudarant 9 laukų sėjomaina, nekeičiant 8 laukų sėjomainos rotacijos, reikėtų dar pridėti vieną — 9-ą lauką ir jame sėti vasarojų. Kai ūkyje trūksta linams tinkamų dirvų arba norima turėti intensyvesnę linų auginimo sėjomainą, tuomet ją galima sudaryti iš 6 laukų: 1) pirmųjų metų daugiametės žolės; 2) antrųjų metų daugiametės žolės; 3) žiemkenčiai; 4) linai; 5) kaupiamosios ir silosinės kultūros; 6) vasarojus.Nors pereinant į naują sėjomainą linus tenka sėti ir po kilų priešsėlių, bet visais atvejais stengiamasi, kad linų priešsėlis būtų nepiktžolėtas. Be to, žiūrima, kad linai į tą pačią dirvą nebūtų sėjami anksčiau kaip po 6—7 metų. Iš patyrimo žinoma, kad, sėjant linus į tą pačią dirvą kelerius metus iš eilės, dėl įvairių priežasčių sumažėja derlingumas, blogėja produkcija. Linai nesėjami ir tose vietose, kur jie buvo prieš tai pakloti, nes tada padidėja apsikrėtimo pavojus linų ligomis.DIRVŲ RUOŠIMAS IR TRĘŠIMASNuėmus žiemkenčiu, derlių ir sudorojus šiaudus, skutamos ražienos. Po skutimo dirvas reikia išlyginti. Jei lyginama po arimo, išlyginta dirva kultivuojama. Pavasarį pradžiūvusios dirvos nuakėjamos. Kad neperdžiūtų, akėjama atrankiniu būdu — drėgnesnės vietos paliekamos. Kai ir žemes pradžiūsta, ruošiamas visas laukas. Geresnės struktūros nepiktžolėtas dirvas galima ruošti vien zigzaginėmis akėčiomis. Linų šaknų sistema labai silpnai išsivysčiusi, jiems reikia lengvai išsisavinti maisto medžiagų. Linų stiebelių centneriui ir tam tikram sėmenų kiekiui išsaugoti reikia 1,5 kg azoto, 0,7 kg fosforo ir 1,2 kg kalio. Kai trūksta vienos kurios nors maisto medžiagos, sutrinka augalų vystymasis. Šis palyginti nedidelis maisto medžiagų kiekis būtinas kritišku linų augimo laikotarpiu. Mažiausiai jų sunaudoja iki eglutės fazės. Palaipsniui maisto poreikis didėja.Didžiausias linų derlius gaunamas tada, kai augalams užtenka visų rūšių maisto medžiagų . jų kiekį nulemia ne tik mineralinės trąšos, išbertos prieš linų sėją, bet ir priešsėlio tręšimas bei pats priešsėlis. Jeigu priešselis buvo gausiai patręštas, galima mažinti trąšų normas. Tinkamiausias NPK trąšų santykis linams nuo 1:2:3 iki 0:3:4. Fosforo ir kalio trąšas geriausia išbarstyti prieš rudeninį arimą. Jei dirva ariama ne vėlai, PK trąšas galima barstyti ant išlyginto arimo. Galima jomis tręšti ir pavasarį, tik nutirpus sniegui arba — vėliausiai— po I akėjimo. O azotinės trąšos barstomos po akėjimo, po I kultivavimo arba paliekamos papildomam tręšimui. Linai tręšiami N20-30P60-90K80-120 Paprastai tenka 6—8 cnt/ha mineralinių trąšų. Viršyti 10 cnt/ha — netikslinga, geriau gausiau patręšti priešsėlį.LINŲ VEISLĖS, JŲ BIOLOGINĖS SAVYBĖSLinų veislė ‘K-6‘, pasižymi šioms savybėmis: mažiau išgula, pasižymi geru derliumi, didele pluošto išeiga. Veislė vidutinio vėlyvumo, aukštaūgė. Iš veislės K-6 gaunama 7,1-12,5 nt/ha sėmenų ir 64-86 cnt/ha.‘Oršanskij-2‘- veislė vienodai subręsta, aukštaūgė. Ji duoda stiprų, lankstų ir ploną pluoštą. Verpalai pasižymi gera kokybe ir mažai verpimo atliekų.SĖMENŲ RUOŠIMAS IR SĖJASėmenys turi būti švarūs, daigūs. Prieš sėją sėmenys beicuojami. Jei sėkla sausa išbeicuoti ją galima prieš 2-3mėn. prieš sėja. Iš anksto galima beicuoti, jei sėmenų drėgnumas neviršija 13%. Sėjama sėklos norma — 20—22 mln. daigių sėklą į hektarą, arba 100— 110 kg/ha. Sėjama linų sėjamosiomis 7,5 cm tarpueiliais 1,5-2,5 cm gyliu. Prieš sėją laukas suskirstomas barais. Baras turi būti toks, kad jį galima būtų nurauti per dieną ar dvi. Aplink barą per sėjamosios plotį paliekamos neapsėtos apsauginės juostos. Vėliau jos apsėjamos mišiniu žaliajam pašarui arba paliekamos tuščios ir per vasarą kelis kartus kultivuojamos.Linus geriausia sėti — balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje. atsižvelgiama į dirvos būklę, o ne į šalnas. Ankstyvosios sėjos prasmė ta, kad lieka daugiau laiko vasaros pabaigoje linų brendimui, nes sėklinius linus reikia rauti labiau subrendusius.Taigi linai turi būti labiau subrendę, o rovimo laikas neuždelstas, nes vėliau gali pablogėti oras. Labiau subrendę sėmenys yra sausesni, sausesnės ir pačios galvenos Anksti pasėtus linus mažiau puola ligos, kenkėjai, jiems doroti būna palankesnės sąlygos.PASĖLIŲ PRIEŽIŪRA.Sunkesnės mechaninės sudėties dirvožemiai po smarkaus lietaus pasidengia plutele. Ji laužoma spygliuotaisiais arba žiediniais volais.Daug žalos dygstantiems linams padaro spragės. Jas naikinti reikia kasmet. Jei prieš dieną ar dvi iki linų sudygimo laukų pakraščiai apipurškiami insekticidų tirpalu, dažniausiai nebereikia purkšti viso lauko. Visas pasėlis purškiamas, kai kvadratiniame metre randama 10—20 spragių.Linai jautrūs piktžolėms. Be to, stiebelius ir šiaudelius, kuriuose yra daugiau piktžolių, negu leidžia standartas, reikia rūšiuoti.KOVA SU PIKTŽOLĖMIS, LIGOMIS IR KENKĖJAISSvarbu išauginti nepiktžolėtus linus, nes nuo to priklauso ne tik derlius, jo kokybė, bet ir sėkmingas linų nuėmimas bei realizavimas. Naikinant piktžoles, geriausių rezultatų gaunama derinant žemės dirbimą ir herbicidus. Varputėtas dirvas po 1-2 skutimų bei arimo reikia nupurkšti natrio 25-30kg/ha veikliosios medžiagos ( geriausia rugsėjo mėn. ar spalio pr.)Norint, kad linai augtų sveiki, svarbu laikytis agrotechnikos reikalavimų, sėjomainos, nesėti linų į labai rūgščias ir šlapias dirvas. Kalkinti reikia kokybiškai , prieš 4-5 metus iki linų sėjos. Šviežiai bei nekokybiškai pakalkintose, nelygiai suartose (išvertus podirvį) dirvose linai dažnai suserga bakterioze.Linų kenkėjai naikinami šiomis agrotechninėmis priemonėmis: laiku nuskustomis ražienomis, savalaikiu rudeniniu arimu, ankstyvąja sėja, piktžolių naikinimu, tinkamu galvenų džiovinimu, geru sėmenų išvalymu, laikymu ir kt.LINŲ KLOJĖJIMASReikia pažymėti, kad, auginant skirtingo originalumo veislinę linų sėklą, yra taikomos skirtingos agrotechnikos priemonės, ir dėl to išauga nevienodos technologinės vertės stiebeliai. .Linai, kurie laiku nuraunami, išdžiovinami ir iškuliami, paklojami rugpjūčio mėnesio pabaigoje, kada naktys ilgesnės ir būna didelė rasa. Be to, tuo metu būna daugiau lietaus ir oro temperatūra esti tinkama linams, klojėtis. Esant šaltesniam orui ir dažnesnėms šalnoms, spalio mėnesį pakloti linai ne visada suspėja tinkamai atsiklojėti, o kartais gali ir persiklojėti, nes neretai dėl dažno lietaus sunku linus išdžiovinti. Kai linai nebaigia klojėtis, pluošteliai nuo medienos neatsiskiria, nors iš tokių šiaudelių gaunama nemaža brukto pluošto, bet jis yra menkesnės vertės. Kai linai spalio mėnesį klojėjami persikloji, gaunama daugiau pakulų, bet mažiau ilgo pluošto.Sunku gerai paruošti linų šiaudelius ir klojėjant pavasari. Pavasarį dienos, palyginti, yra ilgos, saulėtos, o drėgmės mažoka. Paklojus linus ant gerai augančios žolės, stiebeliai su ja susipina, pajuosta ir dažnai persikloji. Taip atsiklojėję linai duoda nevienodos rusvos spalvas pluoštą. Mažai padeda ir dažnas linų vartymas. Žodžiu, praleidus geriausią linų klojėjimosi laiką tinkamai paruošti linų šiaudelius yra sunku.Vengiama tokių vietų, kur auga plačialapės žolės ir nėra vejos. Tokiose vietose rasos neilgai išsilaiko, o stiebeliai, pasiekę pliką žemę, pradeda pūti. Norint neapkrėsti dirvos ligų sporomis ir neišplėsti linų ligų, neklojami linai ir tose dobilienose, kuriose kitais metais bus auginami linai.Pirmiausia paruošiamos numatytos linams kloti vietos. Čia pašalinami esantieji kurmiarausiai, pašaliniai daiktai, kupstai ir t. t. Surūšiuoti pagal ilgį ir storį linai paklojami atskirai. Linų stiebelius dirvos paviršiuje reikia paskleisti vienodo storumo sluoksniu; nuo to labai priklauso atsiklojėjimo ir pluošto spalvos vienodumas. Klojant taip pat žiūrima, kad paklotų linų stiebtai gulėtų statmenai vyraujantiems vėjams. Taip paklotus linus ne taip suvarto vėjas. Kad linai vartomi nesusitaršytų, tarp eilių paliekami tarpiai.Paklotus linus reikia nuolatos prižiūrėti ir vėjo sutaršytus — sutvarkyti.Labiausiai stengiamasi laiku pakelti atsiklojėjusius linus. Tinkamas linų atsiklojėjimo laiko nustatymas yra svarbiausia sąlyga didesniam ir geresnio pluošto derliui gauti.Atsiklojėję linai yra pakeliami. Pakelti šiaudeliai paprastai sustatomi į kūgelius džiūti. Tinkamai išdžiovinti linus, ypač vėlyvosios sėjos, kartais būna sunku.DERLIAUS NUĖMIMAS IR DOROJIMASLinai pluoštui pradedami rauti ankstyvosios geltonosios, o sėklai — geltonosios brandos. Linų stiebeliai klojami linienoje. Efektyviausia linų produkciją realizuoti stiebeliais. Darbo sąnaudų reikia du kartus mažiau, negu realizuojant šiaudeliais, ir derlius nuimamas per rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius, kol dar laikosi neblogi orai. Mūsų respublikoje klimatas drėgnokas, todėl reikėtų ne mažiau kaip pusę linų realizuoti stiebeliais — lengviau išsaugoti geresne linų produkcijos kokybę ir racionaliau išnaudoti transportą bei darbo jėgą.LINŲ GALVENŲ DŽIOVINIMASNuimant linus kombainais gaunama apie 2…4 t/ha galvenų. Jų svoris ir kiekis priklauso nuo linų išgulimo, piktžolėtumo ir derlingumo. Galvenų drėgnumas būna 40…60%. tokio drėgnumo galvenos ilgesnį laiką nedžiovintos kaista, todėl sugenda sėmenys. Be to, kūlimui jas reikia išdžiovinti iki 12…13% drėgnumo. Pats progresyviausias galvenų džiovinimas aktyviąja ventiliacija pašildytu oru.SĖMENŲ VALYMASNukūlus ir ištrynus linų galveles, valomi sėmenys. Sėklai užaugintų linų sėmenų valymas yra itin svarbus jų sėklininkystės darbo etapas. Blogai išvalyti sėmenys laikomi per žiemą genda, netenka daigumo, o pavasarį pasėti duoda silpnus, piktžolėtus pasėlius. Todėl sėmenys valomi arpu, fukteliu, terkšle, linų trijeriu.Pirmiausia sėmenys valomi arpu. Arpas sėmenis išskiria iš priemaišų sietų ir oro srovės pagalba. Kad arpas gerai valytų sėmenis, reikia tinkamai sustatyti jo sietus. Viršuje turi būti dedamas stambiausiomis, viduryje — vidutinio stambumo ir apačioje— smulkiausiomis akutėmis sietai. Pirmasis sietas atskiria sėmenis nuo pačių stambiųjų priemaišų, o antrasis — nuo smulkesniųjų. Sekantis linų sėmenų valymo etapas — fukteliavimas. Fuktelyje sėmenys išskiriami pagal lyginamąjį svorį. Lengvuosius sėmenis ir lengvąsias priemaišas oro srovė iš fuktelio išpučia; sunkesnieji sėmenys oro srovės arčiau nunešami ir nukrinta ant pirmojo sieto. Šio sieto akutės turi būti tokio dydžio, kad sulaikytų visas už sėmenis didesnes priemaišas. Stambesnės už sėmenis priemaišos nuo šio sieto patenka j atskirą dėžutę. Normalaus didumo bei smulkesni sėmenys su priemaišomis pro šį sietą praeina ir patenka ant antrojo. Antrasis sietas yra tankesnis. Pro jį pralenda tik smulkiausi sėmenys su atitinkamo didumo piktžolių sėklomis. Normalaus gi didumo sėmenys ant jo užsilaiko ir, slinkdami nuožulniu jo paviršiumi, išeina į fuktelio priekį..Išvalyti bei išrūšiuoti arpu ir fukteliu sėmenys perleidžiami per linų terkšlę. Pirmojoje terkšlės sieto dalyje iškrinta tik smulkesnės už sėmenis piktžolių sėklos. Antrojoje sieto dalyje, kur akulės yra ovalinės formos, išsiskiria stambesnės priemaišos ir plonesni sėmenys; normalaus didumo sėmenys pro šias sieto dalies akutes nepralenda, tik paslenka į priekį. Genai išsivystę sėmenys patenka ant trečiosios sieto dalies, kur yra specialios, plokščios formos akulės. Pro šias akutes sėmenys pralenda ir iškrinta, o kitokios formos sėklos susilaiko, nuslenka dar toliau ir nukrinta.Išvalyti linų sėmenys gerai laikosi tik tuomet, kai jie yra ne didesnio kaip 12 procentų drėgnumo. Jeigu jie yra drėgnesni arba jeigu abejojama dėl jų sausumo, papildomai džiovinami.LITERATŪRA1. Derškevičius K. Veislinių linų auginimas. – V. : 1956.-p. 7-24.2. Linų auginimo ir derliaus dorojimo technologija. – V. : Lietuvos žemės ūkio ministerija 1981. -p 9-27 . – Aut. A. Andrišiūnas.2. Kas lemia linų derlių – V. : Mokslas. – 19873. Laukų mechanizatoriaus žinynas/ Sudarė Bakasėnas A., Baranauskas G.- V.: Mokslas, 1981.4. Lazauskas J. Agronomo sėklininko žinynas – V.: Mokslas, 1991.5. Agronomo žinynas / S. Polikaitis, J. Žukas. – V.: Mokslas, 1987.