Ekologinis ūkininkavimas

Untitled

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

MIŠKŲ IR EKOLOGIJOS FAKULTETAS

EKOLOGIJOS KATEDRA

Ekologinis ūkininkavimas

(kursinis darbas)

Parengė: Ernesta Alenskaitė

MEF – II- 3 gr.

AKADEMIJA 2012m.

Įvadas

Alternatyviosiosžemdirbystės yra keletas sistemų: biologinė, organinė, ekologinė ir kitos. Šiuo metu labiausiai naudojamos biologinio ūkininkavimo kryptys bioorganinė ir biodinaminė. Pagrindinis biologinio ūkininkavimo principas- tai siekimas natūraliu būdu didinti dirvožemio derlingumą. Tuo užtikrinama aplinkos apsauga nuo išsklaidytos žemės ūkio taršos ir išauginami ekologiškai švarūs žemės produktai. Biologiškai ūkininkaujant, ūkis turi gyvuoti kaip vieningas savarankiškas organizmas, kuriame būtų suderinta žemdirbystė, augalininkystė, ir jos papildytų viena kitą. Medžiagų apykaita tokiame ūkkyje turi vykti uždaru ratu. Tokiu būdu biologiniame ūkyje atsisakoma sintetinių medžiagų: mineralinių trąšų, pesticidų, augimo stimuliatorių ir kt.

Ekologinė žemdirbystė- tai ūkininkavimo sistema, kuri remiasi sėjomainomis ir jų rotacijomis, ūkyje sukaupiamomis organinėmis trąšomis: augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša, kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodų įvairove. Optimalu, kai sudaromas uždaras energijos apykaitos ciklas. Ekologinė žemdirbystė riboja sudėtinių trąšų, pesticidų, herbicidų, augimo reguliatorių naudojimą ir tuo padidina maisto produktų bei pašarų gyvybingumą.

Aš pasirinkau ekologinį žemės ūkį, nes mano gyyvenamojoje aplinkoje dominuoja smėlžemiai ir dirva reikia draskyti kuo mažiau vengiant erozijos bei maisto medžiagų išsiplovimo. Beto teritorijąsupa miškas. Trąšų pirkti nereikės, nes jas pagamins laikomi gyvuliai, o juos šersiu užauginamais pašarais.

Mano ūkis yra Kauno rajone, Bubių seniūnijoje, netoli Kriemalos ka

aimo apsuptas Pakarklės miško.

Ūkio planas

0x01 graphic

1- Rugiai+ įs.

2- Daug. ž. 1 n.m.

3- Daug. ž. 2 n.m.

4- Užimtas pūdymas

5- Žieminiai rugiai

6- Bulvės

7- Gyvenamasis namas

8- Sodas

9- Vandens telkinys

10- Klėtis

11- Tvartas

12- Geriamo vandensšulinys

13- Natūrali pieva

1.Dirvožemio charakteristika

Dirvožemis yra sudėtinga ir nuolat besivystanti ekosistema. Lietuvos teritorijoje reljefas iš esmės formavo keliu apledėjimu (3 – 5) ledynai, palike 100 – 300 ir ledyniniu nuogulų storymę aukštumuose ir 20 – 40 m žemumuose. Paviršiniame žemės sluoksnyje susidarė dabartinė dirvožemio danga. Dirvožemiu arba dirva vadiname viršutinį, puru žemės plutos sluoksni, pasikeitusi dėl gamtiniu veiksniu įtakos, žmogaus veiklos ir pasižyminti derlingumu. Dirvožemio derlingumas – yra gebėjimas aprūpinti augalus vandeniu ir maisto medžiagomis. Dirvožemio atsiradimo pradžia laikoma, kai jame apsigyvena mikroorganizmai. Dirvožemio derlingumas yra natūralus ir dirbtinis.

Mano gyvenamosios aplinkos dirvožemyje dominuoja smėlžemiai, bet pasitaiko ir molio. Smėlžemiai – nederlingi arba mažai derlingi dirvožemiai, kur smėlis sudaro ne plonesnį kaip 1 m sluoksnį. Lietuvoje tokie smėlio dirvožemiai užima apie 13 proc. žemės ūkiio naudmenų ir 25-30 proc. mišku, dažniausiai pušynais ir eglynais, apaugusio ploto. Smėlio dirvose vyksta stipri aeracija, ir lietaus vanduo greitai susigeria į gilesnius sluoksnius, o dirvos paviršius greitai išdžiūsta. Tokiuose dirvožemiuose iš apačios į viršų kapiliarinis vanduo mažai tepakyla. Smėlio dirvose, kur mažai augalijos, gegužės antroje pusėje ir vasarą pasireiškiasmėlio erozija. Nustatyta, kad 6 m/s stiprumo vėjas jau sukelia dirvos paviršiuje eroziją. Dalis giliųjų smėlių Lietuvoje apsodinama miškais.

0x01 graphic

Kauno apskrities žemės ūkio naudmenų vidutinis našumo balas 43,8

Kauno rajono žemės ūkio naudmenų vidutinis našumo balas 49,3

3

2. Klimatas

Lietuvos klimatui daugiausiai įtakos turi saulės spinduliavimas, oro masių judėjimas, žemės paviršiaus formos, geografinė padėtis.

Saulės šilumos daugiausia gauna Kuršių nerija ir Lietuvos pietvakarinė dalis.

Orus ir klimatą daugiausia lemia vidutinių platumų oro masės iš Atlanto vandenyno (jūrinis oras, ciklonai) ir iš Rytų Europos lygumos (žemyninis oras, anticiklonai).

Žemėsūkio veikla, nors ir mažesniais kiekiais nei kitos ūkio šakos, taip pat išmeta į atmosferą šiltnamio dujas. Žemės ūkį vargu ar galima laikyti labiausiai paplitusių šiltnamio dujų – CO2 emisijos šaltiniu. Tiesą sakant, žemės ūkio naudmenų plotai, kurie užima daugiau nei pusę ES teritorijos, turi dideles anglies, kuri padeda sumažinti CO2 kiekį atmosferoje, atsargas. Vis dėlto, žemės ūkis susidūrė su dvigubu iššūkiu: reikia sumažinti šiltnamio dujų išmetimą ir prisitaikyti prie naujų klimato sąlygų.

Dujų išmetimo dėl ūkininkavimo veiklos mažinimas

Žemės ūkis yra didžiausias dviejų svarbių išmetamų dujų – azoto oksido (N2O) ir

metano (CH4) – šaltinis.

• N2O išsiskiria į atmosferą iš dirbamos žemės, daugiausia dėl azoto trąšų mikrobinės transformacijos dirvožemyje. N2O sudaro daugiau kaip pusę visų žemės ūkyje išmetamų dujų;

• CH4 daugiausia išsiskiria atrajojančių gyvulių (karvių ir avių) virškinimo procese;

Tiek CH4, tiek N2O šaltinis taip pat yra gyvulių mėšlo kaupimas ir barstymas.

Klimato pokyčiai daro įtaką daugeliui ekonomikos sektorių. Žemės ūkis yra vienas iš labiausiai tą poveikį jaučiančių sektorių, kadangi yra priklausomas nuo oro sąlygų. Tai įtak

koja visus ir kiekvieną Europoje, nes žemės ūkio paskirties žemė ir miškai sudaro apie 90 % ES žemės paviršiaus ploto. Klimato įvairovė metai po metų yra viena iš pagrindinių javų derliaus nepastovumo ir neišvengiamos ūkininkavimo rizikos priežasčių.Todėl žemės ūkio veikla yra pirmose kovos su klimato kaitos poveikiu gretose.

ES žemės ūkio sektorius pilnai suvokia klimato kaitos iššūkius ir siekia juos įveikti. Žemės ūkis gali prisidėti prie klimato kaitos sukeltų problemų sprendimo trim pagrindiniais būdais: mažinti savo išmetamų dujų kiekį, stiprinti dirvožemio anglies kaupimo funkciją ir įnešti savo indėlį į atsinaujinančios energijos ir bioproduktų gamybą. Toliau pateikiame keletą praktinių pavyzdžių:

• Gyvulių organinių atliekų pavertimas biodujomis.

• Anaerobinio virškinimo sistemų diegimas yra ypač efektyvus būdas mažinti išmetamų dujų kiekius tuose regionuose, kurie pasižymi dideliu gyvulių tankiu ir dideliais srutų bei mėšlo kiekiais. Anaerobinis virškinimas – tai natūralus organinių medžiagų biologinio irimo procesas be oro. Anaerobinio virškinimosistema – žmogaus sukurta sistema, kurioje šis procesas panaudojamas įvairių organinių atliekų perdirbimui į biodujas, kurios vėliau gali būti paverčiamos šiluma ir elektra. Šis procesas leidžia sumažinti išmetamų dujų kiekį ir tuo pačiu gaminti taip vertinamą atsinaujinančią energiją.

• Dirvožemio anglies kaupimo funkcijos žemės ūkyje stiprinimas Didelius CO2 kiekius galima pašalinti iš atmosferos ir kaupti dirvožemyje naudojant tokias ūkininkavimo

technologijas, kaip ekologinis ūkininkavimas; nulinio ar sumažinto arimo sistemos, kai visiškai išve

engiama dirvožemio ardymo arba jis sumažinamas; baltyminių augalų auginimas; gyvatvorių sodinimas; nuolatinių ganyklų palaikymas ir ariamos žemės pavertimas ganyklomis ar pievomis.

• Ženklius anglies kiekius taip pat galima sukaupti vykdant apželdinimą mišku, nes medžiai geba sukaupti daug daugiau anglies, nei dauguma kultūrinių augalų. Aprūpinimas atsinaujinančias šaltiniais bioenergetikai ir bioproduktams

• Bioenergija, gaminama iš žemės ūkyje gaunamos biomasės, gali pakeisti kitus aplinką teršiančius energijos šaltinius, pavyzdžiu iškastinį kurą. Ūkininkai vis daugiau augina žaliavos biokurui, mažoms ar net didelėms elektrinėms arba ūkyje įrengtoms šilumos katilinėms ir elektros generatoriams. Taip pat pastebima nauja tendencija daugiau naudoti atsinaujinančius žemės ūkio resursus pramonėje (biochemija, agromedžiagos, bioplastmasė).

Pagal Kauno rajoną, kuris yra Vidurio žemumoje, klimatas labai žemyninis. Nuo jūros atslenkančios oro masės lemia dažnus atodrėkius žiemą ir lietingąorą vasarą. Kritulių kiekis per metus svyruoja 600- 700mm. Kritulių kiekis vasarą 214mm, lietingiausi Lietuvoje yra liepos ir rugpjūčio mėnesiai. Santykinis oro drėgnumas svyruoja nuo 68 iki 87 procentų. Šalnos prasideda rugsėjo mėnesį ir baigiasi balandžio mėnesį. Kritulių kiekis žiemą 97mm. Sniego dangos storis 20-25 cm. Ledas laikosi nuo gruodžio vidurio iki kovo pabaigos.

3.Hidroterminis koeficientas (HTK)

Vienas iš reikšmingiausių agrometeorologinių rodiklių, apibudinančių augalų vegetacijos periodo sąlygas, yra dirvožemio drėgnumas. Jam apibūdinti dažniausiai naudojamas rusų agrometeorologo G. Selianinovo pasiūlytas hidroterminis koeficientas: K=Σp/(0,1 Σt)

čia: suma p – kritulių suma (mm) per laikotarpį, kurio temperatūra aukštesnė už 10°C; suma t – to paties periodo aktyviųjų temperatūrų suma (°C).

Jeigu K >= 1,6 – perteklinis drėgnumas,

K – 1,5 – 1,0 – optimalus drėgnumas,

K – 0,9 – 0,8 – silpna sausra,

K = 0,7 – 0,6 – vidutinė sausra (žemės ūkio augalų. derlius sumažėja apie 25%),

K = 0,5 – 0,4 – stipri sausra (žemės ūkio augalų derlius sumažėja iki 50%),

K < 0,4 – labai stipri sausra (žemės ūkio augalų derlius sumažėja daugiau kaip 50%).

Hidroterminio koeficiento skirtumus Lietuvoje daugiausia lemia kritulių kiekio skirtumai. Šiltuoju metų periodu (balandžio-spalio mėn.) Žemaičių aukštumoje (Laukuvoje) iškrenta daugiausia, o Vidurio Lietuvos žemumoje – mažiausia kritulių. Pagal G. Selianinovą Vidurio Lietuvos žemumoje drėgnumas optimalus, o Žemaičių aukštumoje – perteklinis. Reikia atkreipti dėmesį, jog hidroterminiu koeficientu įvertinami tik kritulių ištekliai ir garavimo intensyvumas, o į dirvožemio tipą ir paviršinio nuotėkio sąlygas neatsižvelgiama. Todėl konkrečioje vietoje K gradacijų ribos nuo čia pateiktų gali skirtis ±0,2.

3.1 Hidroterminio koeficiento (HTK) skaičiavimas

HTK=Σp/(0,1 Σt)

Σp- kritulių suma(mm) per laikotarpį, kurio temperatūra aukštesnė už 10°C;

Σt- to paties periodo aktyviųjų temperatūrų suma (°C).

Mėnuo

Dekados

Temperatura  C

 

 

Krituliai (mm)

 

HTK

HTK mėnesio

 

 

Vid. Dekados

vid. Deka-dos

aktyviųjų temperatūrų suma

Kritulių suma

Kritulių suma per mėnesį

Balandis

6.2

 

0.6

 

6.7

 

 

1.8

Gegužė

8.9

 

0.6

 

13.6

0.6

 

15.2

Birželis

21.2

0.1

 

16.1

0.7

 

17.1

0.6

Liepa

18.8

0.3

0.4

 

0.8

 

20.1

0.4

Rugjūtis

0.3

0.4

 

17.1

0.7

 

17.3

0.3

Rugsėjis

13.8

0.5

0.1

 

13.8

0.4

 

13.2

0.5

Iš viso

 

 

 

 

 

0.5

4. Erozija

Erozija – tai dirvožemių ardymas. Nuardytuose dirvožemiuose labai sumažėja dirvožemių derlingumas.

Dirvožemio erozija labai priklauso nuo jo rišlumo, laidumo vandeniui, reljefo, granuliometrinės sudėties.

Smėliai labai laidūs vandeniui, bet mažai rišlūs, todėl susidarius vandens nutekėjimui, ypač kalvotuose vietose, juos veikia vandeninė ir labai pavojinga vėjinė erozija.

Molio dirvožemių paviršiuje ilgai telkšo vanduo, nes jie nelaidūs vandeniui. Nuo kalvų vanduo teka į žemesnes vietas ir ardo dirvožemius. Erozijos poveikį mažina puvenos.

Išskiriamos šios erozijos rūšys:

• Vandeninė erozija;

• Vėjinė erozija;

• Mechaninė erozija;

• Mišrioji erozija.

Kur žmogus savo ūkine veikla pažeidžia natūraliąaugaliją, atsiranda sąlygos skatinamajai dirvožemių erozija. Dirbamoje žemėje erozija vyksta žymiai greičiau negu nedirbamoje. Dirvodara yra lėtesnė už eroziją.

Ji pavojingiausia šiltuosiuose kraštuose, kur kritulių iškrinta daug mažiau negu išgaruoja. Čia skurdi augmenija, todėl intensyvi erozija.

Mano rajone vėjinė erozija ypač pavojinga. Be to, suvėlinus žemės dirbimą pavasarį matome, kokie dulkių debesys kyla dirbant žemę.

Vandeninė erozija. Šią eroziją sukelia vanduo. Ji skirstoma į požeminę ir antžeminę. Požeminė erozija priklauso nuo kritulių vandens dalies, kuri prasisunkia per dirvožemį. Ji priklauso ne tik nuo kritulių kiekio, bet ir nuo dirvožemių laidumo vandeniui. Toks vanduo gali ištirpinti koalitą, gipsą, kalcitą. Todėl gali atsirasti net karstinės įgriuvos.

Kai vanduo nespėja įsigerti į dirvožemį, jis teka į žemesnes vietas padarydamas griovius. Tai antžeminė erozija. Ji labiausiai stebima kalvų šlaituose.

Kitos erozijos rūšys. Mišrias erozijas sukelia vanduo ir vėjas. Mechaninę eroziją sukelia žmogus įvairiais padargais dirbdamas žemę.

Labai užteršia dirvožemius didelės gamyklos. Tinkamai naudojamas dirvožemis gali ir turi gerėti. Išskirtinę vietą užima kalvoto reljefo dirvožemis. Akivaizdus tokiems dirvožemiams gresiantis degradacijos dėl ardymo pavojaus. Be visų bendrųjų žemdirbystės ir augalininkystės reikalavimų, čia tenka planuoti savitą pasėlių struktūrą, keisti įprastines žemės dirbimo bei tręšimo sistemas, gyvulininkystės specializaciją pritaikyti prie augalininkystės galimybių.

Svarbu:

1. Žemės kultūrinimui priskiriama žemės sausinimas, drėkinimas, kultūrinė melioracija.

2. Dirvožemio erozija yra vandeninė, vėjinė, mechaninė ir mišrioji.

3. Vėjinė erozija labiausiai ardo lengvus ir durpinius dirvožemius bei neužsėtas dirvas.

4. Vandeninė erozija labiausiai ardo kalvotas dirvas.

5. Dirvožemius reikia saugoti nuo užteršimo sunkiais metalais, pesticidais ir mineralinėmis trąšomis, ir nuo erozijos.

6. Eroziją stabdo augalai, ypač daugiametės žolės, tinkamas ir savalaikis žemės dirbimas.

7. Kalvotose dirvose reikėtų naudoti specialią žemės dirbimo techniką, minimalizuoti dirbimų skaičių.

8. Tinkamai naudojant dirvožemius, jie turi gerėti.

Mano ūkis yra Kauno rajone, čia dirvožemiai gana lengvos granuliometrinės sudėties, todėl šiose vietovėse eroziją sukelia dideli vėjai, vandens išplovimai. Vėjai nupučia nuo smėlėtų laukų ir taip mažą humuso sluoksnį. Vanduo, nors ir greitai susigeria i žemę, tačiau kalvotose vietose, vanduo nuplauna žemę, susidaro gilios išplovos, kurios blogina žemės ūkio darbus, mažina humuso sluoksnius. Todėl čia geriausia apsauga nuo vėjo ir vandens erozijos yra kuo ilgesnį metų laika dirvožemį išlaikyti užimtą. Eroziją stabdo augalai, daugiametės žolės. Sunku, kalvotose vietovėse dažnai keisti turimas kultūras, nes dažnas žemės dirbimas, kalvotose vietovėse, taip pat daro eroziją ir jį blogina.

4.1 Antierozinis kalendorius

Augalai

Mėnesiai

Rugiai+ įsėlis

 

 

 

/

X

X

X

X

X

X

X

X

Daugiametės žolės 1 n.m.

X

X

X

X

X

X

X

X

X

X

X

X

Daugiametės žolės 2 n.m.

/

/

/

/

/

X

X

X

X

X

X

X

Žieminiai rugiai

X

X

X

X

X

X

X

/

/

X

X

X

Bulvės

X

X

X

/

/

X

X

X

/

/

/

/

Užimtas pūdymas

X

X

X

/

X

X

X

/

/

/

/

/

0x08 graphic

X- užimtas laukas /- dalinai užimtas -tuščias laukas

5. Dirvos dirbimas

Rudeninis arimas turi būti atliekamas visiškai riekę apverčiančiais plūgais, jų neturint- plūgais su priešplūgiais. Visiškai neleistinas arimas be priešplūgių, nes tai- piktžolių veisimas.

Tinkamai suartuose laukuose pavasarį taikytinas seklusis priešsėjinis įdirbimas, kurio pagrindinis uždavinys- pakirsti visas sudygusias piktžoles. Šįdarbą gerai atlieka virbalinės akėčios, ypač jei prie akėčvirbalių galų privirinamos plokštelės. Taip įdirbus prieš sėją, vasariniai javai vienodžiau ir greičiau sudygsta bei geriau stelbia piktžoles, o derlius būna didesnis.

Geriausia visą plotą palikti pūdymu. Taip intensyviai sunaikinamos piktžolės. Juodąjį pūdymą galima pagerinti tręšiant organinėmis trąšomis ( perpuvusiu mėšlu).

Juodasis pūdymas pradedamas dirbti nuėmus derlių. Dirva 1-2 kartus skutama 8-12cm gyliu. Po 2-3 sav. iškratomos organinės trąšos, ir visas plotas gilai suariamas. Anksti pavasarį dirva akėjama. Piktžolėm sudygus, sekliai skutama. Piktžolės masiškai dygsta nuo gegužės iki birželio mėn. Tuo laiku reikia jų kuo daugiau sunaikinti. Dirva sluoksniškai ariama 3-5 kartus. Tarp arimų turėtų praeiti 2-3 savaitės priklausomai nuo piktžolių daigų pasirodymo. Po kiekvieno arimo dirva kultivuojama ir akėjama. Tame plote, kur kitais metais numatoma augintikultūras, iškratomas perpuvęs mėšlas ir giliai suariama.

Užimtasis pūdymas pradedamas ruošti rudenį. Nuėmus derlių dirvą skutama, vėliau giliai suariama. Pavasarį akėjama, kultivuojama, vėl akėjama ir sėjamas mišinys. Norint, kad pasėlis būtų tankus ir stelbtų piktžoles, vikių- avižų mišinio sėjama 2- 2,5 kg/100 m2. Birželio pabaigoje liepos pradžioje mišinį nupjovus žaliajam pašarui, dirva skutama 5- 7 cm gyliu, po dviejų savaičių- giliau (10- 12cm). Piktžolėms sudygus, dar kultivuojama ir akėjama. Rudenį, prieš gulųjį arimą, patręšiama organinėmis trąšomis ir giliai suariama.

Sideralinis pūdymasruošiamas taip, kaip užimtasis. Žaliajai trąšai dažniausiai sėjami lubinai, dobilai, barkūnai. Galima sėti dirvą dezinfekuojančius augalus- baltasias garstyčias ( 15g/100m2). Žydinčias garstyčias gausiai lanko bitės, serenčiai dirvoje naikina nematodus. Greitai augančios garstyčios pjaunamos žydėjimo pabaigoje, lėkščiuojamos ir sekliai apariamos. Serenčiai lėkščiuojami ir apariami vėliau. Pavasarį pradžiuvusi dirva akėjama, kultivuojama ir ruošiama augalus sėti ar daigams sodinti.

6. Tręšimas

Ekologinio ūkininkavimo sistema turi būti pagrįsta augalų maisto medžiagų apykaitos uždaru ciklu, nenaudojant sintetinių mineraliniųtrąšų.

Trąšų normos turi būti tiksliai apskaičiuotos, atsižvelgiant į augalų ir dirvožemio savybes bei priešsėlį. Tręšiant mėšlu ir srutomis, būtina laikytis LAN33-99 „ Mėšlų ir nuotekų tvarkymo fermose aplinkos apsaugos reikalavimuose“ nustatytų normų.

Siekiama, kad dirvožemio reakcija būtų optimali, o dirvoms kalkinti naudojamos natūralios kalkinės medžiagos.

Žalioji trąša

Žaliajai trąšai sėjomainoje augalai gali būti auginami kaip pagrindiniai, taip pat kaip ir tarpiniai (posėlis ar įsėlis). Jeigu auginami kaip pagrindiniai augalai, vegetacijos periodas nebetoks svarbus, o kai sėjami žaliajai trąšai po ankstyvųjų augalų, labai svarbu, kas iki užarimo užaugtų pakankamai daug žalios masės. Dažniausiai žaliajai trąšai sėjomainoje gryname pasėlyje auginami lubinai. Tačiau gali būti auginami ir kiti ankštiniai augalai.

Norint išauginti nors vidutinį žaliosios masės derlių, į hektarą reikėtų išberti apie 200kg sėklos. Jei sėklų dygimo energija prasta, patartina sėti ne grynus lubinus, o pagal išgales įvairius mišinius. Mišiniai sutankins pasėlį ir geriau stelbs piktžoles. Ūkininkaujant anksti sėti lubinų nepatartina, nes prieš sėja dar galima sunaikinti daug dygstančių piktžolių. Žaliajai trąšai užariame žydėjimo- ankščių mezgimo fazės lubinus. Paprastai yra auginami lengvose dirvose, bet gerai dera ir sunkesnėse.

Kenkėjai ir ligos

Norint išvengti ekologiniame ūkyje kenkėjų, ligų ir piktžolių, reikia laikytis tam tikrų reikalavimų:

Parinkti tinkamas augalųrūšis ir veisles

Taikyti tinkamą sėjomainą ir agrotechnine priemones

Saugoti ir prižiūrėti natūralius kenkėjų priešus( įrengti paukščių peryklas, tinkamai prižiūrėti pagriovius, kelkraščius ir kt.)

Naudoti ištraukas ar nuovirus iš pesticidinių augalų. Šių produktų naudojimasturi nekelti pavojaus ekosistemai ir ekologiškų ž.ū. produktų kokybei.

Biologiniai preparatai

Ekologinės žemdirbystės sąlygomis prieš augalų ligas ir kenkėjus naudojami biologiniai preparatai. Taip pat yra siūloma preparatų ir augalų maisto medžiagom papildyti. Tiek sintetiniai, tiek ir biologiniai preparatai gali būti nuodingi žmonėms ir kitiems šiltakraujams gyvūnams.

Augaliniai preparatai

Biologiniai preparatai ruošiami iš antžeminių augalų dalių, surinktų žiedpumpurių ar žydėjimo metu,kai yra labiausiai toksiški, o iš šaknų, surinktų rudenį ar pavasarį, kai augalai yra ramybės būsenos.

7. Sėjomainos

Sėjomainų reikšmė ir klasifikavimas

Specializacija – ūkio veiklos kryptis augalininkystės šakų produkcijos kainos turi atitikti darbą ir išlaidas, bei duoti pelną.

Pasėlių struktūra – turimos žemės paskirstymas atskiriems augalams. Pasėlių struktūrą lemia ekonominiai, gamtiniai, bei matiniai, organizaciniai net politiniai veiksniai ir kt.

Ūkyje reikia auginti ne vieną, o keletą augalų rūšių. Tai sumažins nesėkmės galimybę.

Pasirinkus ūkininkavimo kryptį galima formuoti ūkio pasėlių struktūrą ir sudaryti sėjomainas.

Sėjomainos projektus sudaro žemėtvarkos specialistai, o ūkininkus, savarankiškai tvarkančius sėjomainas, konsultuoja Lietuvos Respublikos ir rajonų žemės ūkio konsultavimų tarnybų specialistai.

Projektuojant sėjomainą, pasirenkamas pagrindinis augalas, iš kurio produktų galima gauti pelno ir prie jo taikoma sėjomainos rotacija, pastatai, įsigyjamos žemės ūkio mašinos

Sudarant ir įgyvendinant sėjomainą vienu metu sprendžiami ekonomikos, žemėtvarkos ir agrotechnikos klausimai.

Sėjomaina – tai ariamosios žemės naudojimo būdas, kai ji suskirstoma pastoviais ir lygiais laukais, kuriuose augalai kaitomi iš anksto nustatyta tvarka, atsižvelgiant į ūkio gamtines, ekonomines ir organizacines sąlygas.

Rotacija – laikas, per kurį vienas augalaspereina per visus sėjomainos laukus.

Atsėliavimas – to paties augalo auginimas kitais metais toje pačioje vietoje.

Priešsėlis – ankstesniais metais augintas augalas.

Įsėlis – į kultūrinius augalus įsėjami kiti augalai, daugiausiai – daugiametės žolės.

Monokultūra – to pačio augalo auginimas tame pačiame lauke daug metų iš eilės

7.1 Sėjomainų reikšmė:

• Mažėja piktžolėtumas. Piktžolės yra prisitaikiusios prie atskirų kultūrų. Pvz. rugiuose auga dirsės, kviečiuose smilguolės, pasėjus kitas kultūras šios piktžolės išnyksta. Be to, kultūros nevienodai stelbia piktžoles. Žiemkenčiai stelbia piktžoles geriau negu vasariniai javai, todėl ir mažinant piktžolėtumą tikslinga vasarojų sėti po žiemkenčių.

• Mažėja ligų ir kenkėjų, nes ligos ir kenkėjai taip pat prisitaikęprie kultūrų. Pvz. žieminiai kviečiai ir miežiai serga panašiomis ligomis, todėl po miežių negalima sėti žieminių kviečių.

• Geriau išnaudojamos maisto medžiagos. Vieni augalai palieka daugiau organinių liekanų, kiti mažiau. Labai daug palieka daugiametės žolės, beveik visai nepalieka linai. Ankštiniai augalai gumbelinių bakterijų pagalba kaupia savo šaknyse oro azotą. Į paliekamas dirvoje maisto medžiagas reikia atsižvelgti parenkant priešsėlius ir planuojant tręšimą.

Tinkamų sėjomainų taikymas duoda ekonominę ir aplinkosauginę naudą:

a) efektyviau išnaudojamas natūralus dirvožemio derlingumas, todėl mažiau reikia mineralinių trąšų;

b) mažiau reikia pesticidų;

c) sumažėja dirvožemio erozijos pavojus;

d) sumažėja maisto medžiagų išplovimo ir gruntinio bei paviršinio vandens užteršimo pavojus.

Sėjomainos rūšys. Skirtingos ūkio kryptys ir ūkininkavimo sąlygos nulemia labai įvairias sėjomainas. Pagal paskirtį ir jose auginamų augalų sudėtį sėjomainos klasifikuojamos į:

• Lauko;

• Pašarines;

• Specialiąsias.

Lauko sėjomainoje javai ir prekiniai augalai užima daugiau kaip 50%, o pašarinėje sėjomainoje daugiau nei 50% sudaro pašariniai augalai. Specialiosios sėjomainos skirtos tam tikrų augimo sąlygų ir specialios agrotechnikos reikalingiems augalams. Jos yra daržo, medelyno, bityno, vaistingųjų augalų, dirvosaugos.

Specializuotose sėjomainose vyrauja specializuotuose ūkiuose auginami augalai, besiskiriantys savo agrotechnika (Pvz.:cukriniųrunkelių, linų, bulvių.)

Sėjomainos rotacija yra daugumos ekologinių ūkių pagrindas, paremtas principu, kad įvairovė ir kompleksiškumas suformuoja stabilumą žemės ūkio sistemoje, kaip ir bet kurioje kitoje ekosistemoje. Sėjomainos esmė:

• užtikrinti optimalų augalams prieinamų maisto medžiagų kiekį ir minimalizuoti jų praradimą (netekimą sistemoje);

• užtikrinti pasėlio savaiminį apsirūpinimą azotu panaudojant ankštinius augalus;

• sumažinti piktžolių, ligų ir kenkėjų plitimą bei padėti juos kontroliuoti;

• palaikyti humuso ir kitų dirvožemio organinių medžiagų balansą ir patvarią dirvos struktūrą;

• užtikrinti reikiamą pašarų kiekį gyvulininkystės šakai;

• palaikyti pelningą prekinių augalų plotą.

7.2 Rotacijų lentelė

2012m.

2013m.

2014m.

2015m.

2016m.

2017m.

Rugiai+ įs.

Daugiametės žolės 1 n.m.

Daugiametės žolės 2 n.m.

Žieminiai rugiai

Bulvės

Užimtas pūdymas

Daugiametės žolės 1 n.m.

Daugiametės žolės 2 n.m.

Žieminiai rugiai

Bulvės

Užimtas pūdymas

Rugiai+ įs.

Daugiametės žolės 2 n.m.

Žieminiai rugiai

Bulvės

Užimtas pūdymas

Rugiai+ is.

Daugiametės žolės 1 n.m.

Žieminiai rugiai

Bulvės

Užimtas pūdymas

Rugiai+ is.

Daugiametės žolės 1 n.m.

Daugiametės žolės 2 n.m.

Bulvės

Užimtas pūdymas

Rugiai+ įs.

Daugiaimetės žolės 1 n.m.

Daugiametės žolės 2 n.m.

Žieminiai rugiai

Užimtas pūdymas

Rugiai+ is.

Daugiametės žolės 1 n.m.

Daugiaimetės žolės 2 n.m.

Žieminiai rugiai

Bulvės

Vasariniai rugiai- 7%

Daugiametės žolės- 60%

Žieminiai rugiai- 11%

Bulvės- 7%

Užimtas pūdymas- 15%

8. Mano sėjomainos kultūros

8.1Bulvės

Tinkamiausias bulvėms auginti yra priesmėlio ir lengvo priemolio dirvožemis. Svarbu, kad dirva būtų puri. Geriausiai bulves sodinti, kai dirvos temperatūra 6 – 12 cm gylyje būna 7 – 80C, tuomet jos sudygsta per 20 – 30 dienų, esant 12 – 200C sudygsta greičiau. Daigintos bulvės sudygsta 7 – 8 dienomis greičiau už nedaigintas. Bulvės neatsparios šalnoms. Išaugusius daigus gali nušaldyti 5 – 6 valandas trunkančios 1,5 – 20C šalnos.

Trešimas rudenį: 40-60 t ha-1 gerai perpūvusio mėšlo.Žaliosios trąšos: ridikai, garstyčios, vikių ir avižų mišinys.

8.1.1 Priešsėliai

1. Žiemkenčiai: rudenį ražienų skutimas ir gilusis arimas.

2. Vasarojus – rudenį ražienų skutimas ir gilusis arimas.

Bulvės į tą patį lauką gali sugrįžti po 4-5 metų

Pavasarį – akėjimas (uždarant drėgmę), gilus kultivavimas

Bulvės yra šviesomėgiai augalai ir pavėsio nemėgsta. Bulvės vidutiniškai reiklios drėgmei. Vegetacijos pradžioje ir pabaigoje joms reikia mažai drėgmės, o butonizacijos ir žydėjimo laikotarpiu – daugiau. Esant drėgmės trūkumui butonizacijos- žydėjimo metu (liepos mėnuo), bulvių derlius gali sumažėti 2 – 3 kartus.

8.1.2 Auginimo agrotechnika

Tinkamai parinkus priešsėlius, laikantis tam tikros augalų auginimo kaitos, galima apsaugoti bulvių pasėlius nuo masinių, plintančių per dirvą, ligų ir kenkėjų. Bulvės į tą patį lauką gali grįžti ne anksčiau kaip po 4 -5 metų. Bulvėms ypač pavojingi nematodai, nes dažnai auginant tame pačiame lauke jie labai išplinta ir atneša augintojams daug žalos. Tuomet bulvių derlius gaunamas mažas ar net visai sunaikinamas. Geriausiais priešsėliais laikomi tie, po kurių dirvoje lieka kuo daugiau organinių medžiagų.

8.1.3 Tręšimas

Bulvių šaknų sistema nėra stipri, todėl joms reikia lengvai pasisavinamų maisto medžiagų. Trūkstant azoto, augalai būna žemesni, lapai šviesesni. Fosforo ir kalio trąšos taip pat reikalingos, nes šių medžiagų ūkiodirvožemyje yra mažai. Kai trūksta kalio, lapai ima raukšlėtis, pasidaro bronzinės spalvos ir prieš laiką apmiršta. Trūkstant fosforo, bulvės lėtai auga, vėliau žydi ir bręsta, lapai būna smulkūs ir siauri. Trūkstant maisto medžiagų, keras išaugina mažiau gumbų, o juose būna nedaug krakmolo. Trūkstant magnio ant augalų lapų tarp gyslų atsiranda rudų dėmių.

Bulvių tręšimui ekologiniuose ūkiuose galime naudoti mėšlą, kompostus, žaliąją taršą. Bulvių vegetacija yra ilga ir jos gerai išnaudoja organinių trąšų maisto medžiagas. Auginimo pradžioje iš dirvos jos paima nedaug maisto medžiagų, bet vėliau jų poreikis padidėja ir daugiausia maisto medžiagų reikia vegetacijos periodo viduryje, bulvėms pradėjus žydėti. Liepos – rugpjūčio mėnesiais (jeigu auginame vėlyvas veisles) jos greičiausiai auga, tada joms reikia daug maisto medžiagų.

Lengvuosedirvožemiuose mėšlą geriau iškratyti pavasarį. Iškratytą mėšlą svarbu tuojau pat užarti, nes neaparus mėšlo pavasarį tris paras jo veikimas sumažėja beveik 25 proc. Mėšlo norma turėtų būti 35 – 40 t/ha.

8.1.4 Piktžolių naikinimas

Piktžoles prieš bulvių sodinimą naikinamos dirvos dirbimu: Skutimu, arimu, kultivavimu, bei akėjimu. Visi šie darbai turi būti atlikti kokybiškai, nes tik tuomet bus sunaikinta dauguma piktžolių. Augant bulvėms piktžolės naikinamos dirvos kaupimu ir purenimu. Labai svarbus faktorius yra tinkamos sėjomainos parinkimas, nes taip galima labai sumažinti dirvos piktžolėtumą.

8.2Rugiai

Dirvožemių parinkimas. Iš visų Lietuvoje auginamų varpinių javų, žieminiai rugiai kelia mažiausius reikalavimus dirvų derlumui. Jų nepatartina sėti tik į sunkaus priemolio ar molio žemes, durpynus bei į užmirkstančias žemes.

Žieminiai rugiai, priešingai nei kviečiai, nėra reiklūs priešsėliams. Be to, jie turi gerą savybę – nebijo velėnas ar dideles ražienas formuojančių augalų. Todėl gali gerai augti bei gausiai derėti po ilgalaikių ganyklų, daugiamečių žolių, kukurūzų ar daug šiaudų paliekančių priešsėlių. Dėl žieminių rugių atsparumo ligoms juos galima atsėliuotinet 2-3 metus, tačiau sėjant hibridines žieminių rugių veisles, derėtų priešsėlius rinkti kaip ir žieminiams kviečiams.

žieminio rugio priešsėliai:

ankštinės daugiametės žolės, užimtieji pūdymai, sideraliniaipūdymai, ankštiniai javai, ankstyvos bulvės, kukurūzai

8.2.1 Tręšimas

Lengvesnėse dirvose rugius geriau tręšti prieš sėją. Perpuvęs mėšlas, kompostas ar kitos trąšos išbarstomos dirvos paviršiuje prieš gilųjį arimą ir apariamos plūgu be priešplūgio. Jeigu prieš sėją dirva neariama, išbarstytas trąšas reikia įterpti kultivatoriumi arba lengvomis lėkštinėmis ar peilinėmis akėčiomis. Šiuos padargus galima naudoti tik tada, kai dirvoje nedaug varpučio šakniastiebių. Tokiu pat būdu gali būti įterptas ir išlaistytas skystasis mėšlas arba srutos.

8.2.2 Dirvos dirbimas

Dirvos dirbimas. Labai svarbu, kad iki rugių sėjos gilusis dirvos arimas būtų atliktas ne vėliau kaip prieš 3 – 4 savaites. Jeiguviršutiniame dirvos sluoksnyje yra gausu priešsėlio augalinių liekanų, arti reikėtų plūgu be priešplūgio. Tada šios liekanos būtų geriau permaišytos su visu ariamuoju sluoksniu. Ariant plūgais be priešplūgių, iki arimo reikia intensyviai dirbant kultivatoriumi ar kitais padargais išnaikinti daugiametes piktžoles, nes dalis jų gyvybingų šaknų ar šakniastiebių, negiliai apversti, gali suželti. Šiam dirbimui siūlome naudoti dirvos dirbimo agregatą su strėliniais noragėliais ir stambiais ląsteliniais volais. Ypač ši mašina gerai dirba lengvesnėse ir vidutinio sunkumo dirvose, kur ląsteliniai volai nesunkiai sutrupina grumstus ir piktžolių šaknis ar šakniastiebius atskiria nuo prikibusių žemės grumstelių

8.2.3 Sėjos laikas

Žieminiai rugiai yra ankstyvos sėjos augalai. Anksčiau už juos sėjami žieminiai miežiai bei žieminiai kvietrugiai. Tyrimais nustatyta, kad žieminiai rugiai spėja pilnai išsikrūmyti (pavasarį jie nesikrūmija), jei jie pasėjami 55 – 60 dienų iki to laiko, kai vidutinė orų temperatūra nukrenta žemiau +5oC. Lietuvoje tai spalio 25 – lapkričio 6 diena, todėl ir optimalus sėjos laikas atskiruose rajonuose būna skirtingas.

9.Organinių ir mineralinių trąšų poveikis aplinkai

Trąšos yra tokios medžiagos, kurios įterpiamos į dirvą augalų derlingumui didinti. Tinkamai panaudotos trąšos padeda augalams įveikti nepalankias klimato sąlygas ir padaro juos atsparesnius ligomsir kenkėjams.

Augalų tręšimo nevienodumą lemia:

• Dirvožemio savybės;

• Augalų bei jų veislių ypatumai;

• Klimatas bei ekonominės sąlygos;

• Agrotechnika bei mechanizmai;

• Tręšimo tikslai.

Vieni augalai maisto medžiagų paima iš dirvos daugiau, kiti mažiau. Derlių priklausomai nuo augalo, iš dirvos negrąžinamai išneša maisto medžiagas.

Skirtinguose dirvožemiuose augalams prieinamų maisto medžiagų yra nevienodai. Kuo jų mažiau, tuo daugiau reikėtų tręšti. Augalų pertręšimas – taip pat žalingas.

Tręšiant mineralinių (N:P:K) trąšų veiklios medžiagos kiekis turi būti panašus (1:1:1). Parenkant trąšas reikia atsižvelgti ir į dirvožemio reakciją.

Organinės trąšos pagerina ne tik augalų, bei dirvožemiofizines savybes, struktūrą, padeda išlaikyti neišplautas mineralines trąšas. Norint veiksmingai panaudoti trąšas, sunku išsiversti be dirvos agrocheminių tyrimų.

Būtina ne rečiau kaip kas penki metai ištirti armens agrochemines savybes: pH, humuso, judriųjų fosforo, kalio, kalcio, magnio ir sieros bei mikroelementų (boro, mangano, cinko, molibdeno, vario) kiekius. Efektyviam trąšų panaudojimui sudaromi tręšimo planai.

Trąšų klasifikavimas. Trąšos skirstomos į organines ir mineralines. Pagal gavimo pobūdį į vietines ir chemines. Dar išskiriamos bakterinės.

Organinės trąšos. Pagrindinės organinės trąšos yra mėšlas, srutos, kompostai, žalioji trąša, biohumusas.

Svarbiausia ir vertingiausia organinė trąša yra mėšlas. Priklausomai nuo gyvulių laikymo technologijų mėšlas būna kraikinis ir bekraikis. Priklausomai nuo mėšle esančių sausųjų medžiagų kiekio mėšlas gali būti tirštas, pusiau skystas ir skystas.

Vienas galvijas per tvartinį laikotarpį vidutiniškai sukaupia 6 – 9 t kraikinio mėšlo, arklys 4 – 6 t, kiaulės 1,5 – 1,75 t.

Organinės trąšos yra dirvožemio humuso šaltinis, stabilizuoja dirvožemio drėgmės ir šilumos režimą, gerina struktūrą, padidina mikroorganizmų kiekį ir suaktyvina jų veiklą. Tręšiant pakankamu organinių trąšų kiekiu, dirvoje dažniausiai užtenka mikroelementų.

Sėjomainoje kraikinis mėšlas veiksmingas 4-5 metus, bekraikis apie 3, o skystas 1-2 metus. Kuo mėšlas labiau perpuvęs, tuo veiksmingesnis. Iškratytasmėšlas turi būti tuoj pat apariamas. Vidutinė mėšlo norma 40-80 t/ha. daugiau jo skiriama daržovėms, bulvėms, pašariniams šakniavaisiams, mažiau – žiemkenčiams, vienmetėms žolėms.

Šiltadaržiams geriau tinka (labiau kaistantis) arklių ir avių mėšlas.

Siekiant sumažinti aplinkos teršimą organinių trąšų biogeniniais elementais, reikia plačiau taikyti technologijas, kaupiančias tirštą kraikinį mėšlą. Dalį skystojo mėšlo ir srutų reikia panaudoti kompostų gamybai.

Mėšle yra visų augalams reikalingų maisto medžiagų, ir makro- ir mikroelementų bei fermentų. Mėšle esantys maisto elementai būna organiniu junginių pavidalo, augalų panaudojami įvykus mineralizacijai. Šio proceso intensyvumas įvairioms organinių trąšų rūšinis įvairios granuliometrinės sudėties dirvožemiuose būna skirtingas.Skystajame mėšle, srutose esančiomis maisto medžiagomis augalai gali pasinaudoti greitai. Dirvožemyje, tręštame šiomis trąšomis, humuso susidaro mažai. Gausiau tręšiant, daugiau maisto medžiagų gali iš dirvožemio išplauti arba nuplauti kritulių vanduo.

Kraikinis tirštasis mėšlas mineralizuojasi lėtai, todėl tręšti tokiu mėšlu augalai maisto medžiagas paima pamažu. Toks mėšlas turi didelę reikšmę dirvožemio humuso susidarymui.

1 t mišraus (koks dažniausiai būna ūkininkų ūkiuose) kraikinio mėšlo, turinčio apie 22 % sausųjų medžiagų, randama apie 5 kg azoto, apie 2,1 kg fosforo (P,O5). apie 4.7 kg kalio (K2O). Mėšlas turi ir mikroelementų, daug mangano, cinko ir vario, mažiau – molibdeno.

Azotas būna tiek tirštojoje, tiek skystojoje mėšlo dalyje. Augalai geriausiai pasisavina azotą iš skystosios dalies. Tirštų išmatų ir kraiko azoto junginiai augalų pasisavinami tik įvykus mineralizacijai. Nustatyta, kad vidutiniškai pirmaisiais metais augalai iš kraikinio mėšlo azoto paima tik apie 35 %. Organiniuose junginiuose esantis azotas iš dirvožemio neišplaunamas.

Fosforas būna tirštojoje mėšlo dalyje bei kraike. Jo beveik nėra skystojoje mėšlo frakcijoje. Iš mėšlo fosforas augalų lengviau pasisavinamas negu iš mineralinių trąšų. Pirmaisiais metais augalai jo paima iki 45 %, o iš mineralinių trąšų-tik apie 15-20%.

Kalio daugiausia randama skystojoje mėšlo dalyje. Svarbiausia, kad mėšle nėra chloro junginių. Todėl mėšlaslabai gera trąša chlorui jautriems augalams. Be to. tręšiant mėšlu, nėra pavojaus užteršti dirvožemį ir vandenį šiuo biogeniniu elementu. Pirmaisiais metais augalai pasisavina kalio daugiausia iš visų makroelementų – apie 60-70 %.

Mėšle esančių maisto medžiagų panaudojimo pirmaisiais ir tolesniais metais normatyvai yra apytikriai ir priklauso nuo mėšlo kaupimo technologijų, mėšlo rūšies, įterpimo technikos ir kt.

Srutos laikomos kalio ir azoto trąša, nes jose mažai fosforo. Vidutiniškai su l t tvarkingai laikytų srutų į dirvą patenka: azoto – apie 2-4 , kalio – apie 4-6, o fosforo – tik 0,1-0,2 kg. Šios mėšlo ir srutų savybės labai svarbios nustatant augalams racionalias ir aplinkosaugos požiūriu tinkamiausias tręšimo normas bei laiką

Kompostai. Dažniausiai gaminami kolektyviniuose soduose ir sodybose.Juos darant panaudojamos įvairios augalų, organinės liekanos, maisto ir kitos virtuvės atliekos, šiaudai, gyvulių atmatos, lapai, žolė. Visos šios atmatas sukompostavus, pridengus durpėmis ir palaikius metus, gaunama gera organinė trąša.

Žalioji trąša. Jai naudojami ankštiniai augalai, dažniausiai lubinai, kurie apariami ankščių susidarymo metu. Žalioji trąša ypač tinka lengvoms žemėms.

Geriausia organines trąšas naudoti rudenį. Lengvesnėse dirvose galima ir anksti pavasarį. Nemaža dalis mėšlo įterpiama vasarą į pūdymus.

Biohumusas. Tai Kalifornijos sliekų perdirbtos organinės liekanos.

Mineralinės trąšos. Mineralinės trąšos, tai pramoniniu būdu gaunami junginiai, turintys augalams prieinamų maisto medžiagų (makro ir mikro elementų).

Pagal veikliąją medžiagą, esančią jose, skirstomos į paprastas (Amonio salietra, superfosfatas, kalio chloridas ), turinčias po vieną makroelementą, mikroelementines, sudėtines ir kompleksines. Jų sudėtyje, be pagrindinių makroelementų yra ir mikroelementų.

Šiuo metu plačiausiai naudojamos “Kemiros”, “Hydro”, ”Achemos” ir “Arvi” firmų kompleksinės trąšos.

Azoto trąšos. Gali būti nitratinės – jos šarmina dirvą ir amonio – kurios rūgština dirvą. Mineralinės azoto trąšos yra tirpios, greitai veikia, todėl jas reikia išberti tuo metu, kai augalai vegetuoja. Vasariniams augalams rekomenduojamos įterpti pavasarį priešsėjinio žemės dirbimo metu. Azotu tenka tręšti ir papildomai vegetacijos metu. Papildomam tręšimuitinkamiausios N normos javams yra 30-40 kg/ha, kaupiamuosius – 30-60 kg/ha.

Amonio sulfatas Azoto šioje trąšoje yra 21%. Rūgščios reakcijos. Veikia lėtai. Būtina įterpti į dirvą. Ypač tinka bulvių tręšimui, nes jos mėgsta rūgštesnę reakciją (pH6). Jos veikimas – apie 2 mėnesiai.

Amonio salietra (Azoto – 34%.). Pagrindinė azotinė trąša, tinkanti visiems augalams, pagrindiniam ir papildomam tręšimui.

Karbamidas (CO(NO3)2). Azoto – 46%. Tręšiant būtina įterpti. Galima naudoti papildomam tręšimui per lapus (ištirpiname ir išpurškiame). Naudojama kaip papildoma priemonė prieš kenkėjus.

Fosforo trąšos. Dažniausiai naudojamas superfosfatas. Beveik visą fosforą augalai pasisavina intensyviai augdami.

Fosforo trąšos veikia daug lėčiau negu azoto, todėl jos išberiamos priešsėją, o ne retai kartu su kalio trąšomis rudenį, galima sėjos metu. Gerai patręšti fosforo trąšomis augalai anksčiau subręsta, gausiau dera.

10. Mėšlo tvarkymas ir naudojimas ekologiniame ūkyje

Mėšlo reikšmė. Mėšlas pasaulyje yra seniausiai ir daugiausiai augalams tręšti naudojama organinė trąša. Lietuvos sąlygomis visų tipų dirvožemiuose mėšlu patręšti augalai išaugina gausesnį derlių, nes su juo gauna visų augimui ir vystymuisi reikalingų maisto medžiagų. Kaip žinia, tręšiant mėšlu, iš vienos tonos daugiausia augalai gauna makroelementų: azoto, fosforo, kalio. Vienoje tonoje mėšlo yra maždaug 4.5-5.0 kg azoto, 2.5-3.0 kg fosforo ir ~ 6.0 kg kalio. Be to, organinių trąšų poveikis juntamas ne vienerius, o trejus, ar net penkerius metus. Pirmais metais augalai iš mėšlo paima 15-30% azoto, 20-30% fosforo ir apie 60% kalio (nuo bendro kiekio). Taigi, patręšus mėšlu, iš vienos tonos pirmais metais augalai gauna iki 1.5 kg azoto, iki 1 kg fosforo ir iki 4 kg kalio. Antrais ir trečiais metais azoto augalai sunaudoja kiek daugiau, o fosforo ir kalio-mažiau. Per visą mėšlo veikimo laikotarpį augalai iš mėšlo paima apie 50-60% jame esančio azoto, iki 50% fosforo ir iki 80% kalio.

Be pagrindinių maisto medžiagų, iš mėšlo augalai įsisavina kalcio, magnio, geležies, sieros bei kitų elementų, kurie buvo ankščiau augusių ir kraikui panaudotų ar gyvulių suvirškintų ir neįsavintų augalų sudėtyje. Taigi, mėšlasyra pilnavertė trąša ir juo tręšdami, mes grąžiname dirvožemiui didesnę dalį to, ką iš jo buvo paėmę anksčiau augę augalai. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad mėšlu tręšiamuose dirvožemiuose būna gerokai daugiau anglies dioksido, kuris taip pat yra augalams reikalinga maisto medžiaga.

Mėšlas ne tik praturtina dirvožemį maisto medžiagomis, bet ir gerina jo savybes. Patręšti šia trąša sunkūs dirvožemiai tampa laidesni vandeniui, o iš lengvų jis ne taip greit išgaruoja. Tręšiant mėšlu mažėja visų tipų dirvožemių rūgštingumas.

Mėšlas ypač veiksmingas mažai puveninguose, nualintuose, silpnai sukultūrintuose dirvožemiuose, o daug organinės medžiagos ir normaliam augalų augimui būtinų medžiagų turinčiuose, mėšlo veiksmingumas yra mažesnis.

Mėšlo sudėtis. Paprastai mėšląsudaro gyvulių ekskrementai (išmatos ir šlapimas), pašarų likučiai, vanduo, kraikas (šiaudai, durpės ir kt.). Nuo šių medžiagų cheminės sudėties labiausiai priklauso mėšlo kokybė bei sudėtis. Išmatų cheminę sudėtį lemia auginamų gyvulių rūšis, amžius, paskirtis ir pašarų kokybė. Augantys gyvuliai savo kūno statybai sunaudoja daug azoto, todėl prieauglio išmatose šio elemento visada yra mažiau, nei tos pačios rūšies suaugusių gyvulių išmatose. Meldžiamos karvės daug azoto sunaudoja pieno gamybai, todėl jų išmatose azoto kiekis taip pat yra mažesnis. Penimų galvijų, arklių ir avių išmatose azoto kiekis yra didesnis, nei kitų gyvulių išmatose, nes jų organizmai daugiau įsisavina neturinčių azoto junginių. Pagrindinių mėšle esančių maisto medžiagų paskirstymas kietojoje ir skystojoje išmatų dalyse taip pat yra nevienodas. Didesnė fosforo dalis yra kietoje mėšlo dalyje, o azoto ir kalio-šlapime (srutose ).

Galvijų ir kiaulių išmatose yra daug vandens, todėl mineralinių medžiagų kiekis jose santykiai yra mažas. Arklių ir avių išmatos, atvirkščiai, yra sausos, todėl mineralinių medžiagų kiekis jose yra santykinai didesnis, nei kitų gyvulių.

Jei maisto medžiagų kiekį lygintume pagal atskiras gyvulių rūšis, tai azoto daugiausiai yra avių mėšle, fosforo ir kalio – avių ir arklių mėšle, kalcio – avių ir galvijų mėšle. Kiaulių mėšlas azoto kiekiu yra lygiavertis galvijų mėšlui, kalio kiekiu jis žymiai pralenkia pastarąjį, o fosforo kiekiu žymiai atsilieka. Pagal augalams reikalingųmaisto medžiagų kiekį atskirų gyvulių rūšių mėšlas vertinamas tokia seka:

1. avių mėšlas;

2. arklių mėšlas;

3. galvijų mėšlas;

4. kiaulių mėšlas.

Šeriamų pašarais, kuriuose gausu augalams reikalingų maisto medžiagų, gyvulių mėšlas būna aukštos kokybės, o šeriant menkaverčiais pašarais, gaunamas mėšlas taip pat bus prastos kokybės.

Be kraiko arba su labai mažu jo kiekiu, mėšlas būna vandeningas. Amonifikuojančių mikroorganizmų iš gyvulių išmatų atpalaiduotas amoniakas, nesant kam jo sugerti, ”išlekia“ į orą. Mėžiant vandeningą mėšlą bei vežant jį į laukus, labai daug jo išbarstoma. Dėl to, mažai kreikiant, azoto nuostoliai būna didesni.

Ant imlaus drėgmei ir amoniakodujoms bei turinčio daug augalams reikalingų maisto medžiagų kraiko stovintys gyvuliai primina daug geros kokybės mėšlo, o kreikiant menkaverčiu kraiku, mėšlas būna neaukštos kokybės.

Daugiausia drėgmės ir dujų sugeria durpinis kraikas. Antrą vietą šiuo požiūriu užima smulkinti šiaudai ir medžių lapai, trečią vietą-sveiki javų šiaudai, ankštinių augalų virkščios ir sausi bulvienojai. Skirstant kraiką pagal maisto medžiagų kiekį jame, daigiausia azoto turi durpės, tačiau fosforo ir kalio jose yra mažiausia. Antroje vietoje po durpių pagal azoto kiekį eina ankštinių augalų virkščios, medžių lapai ir sausi bulvienojai, trečioje-javų šiaudai.

Geriausias mėšlas, įvertinus visus minėtus rodiklius, gaunamas kreikiant durpėmis. Durpės sugeria drėgmę ir amoniaką. 100 kg šiaudų sugeria maždaug 225 mg, 100 kg durpių-1150-2400 mg amoniako. Kreikiant šiaudais, sekliuose tvartuose per parą prarandama apie 10% bendro azoto, randamo kietose ir skystose suaugusių galvijų išmatose, o kreikiant durpėmis- tik 0. 7%. Žymiai daugiau, negu bet kuri kita kraiko rūšis, durpės turi azoto. Dėl to mėšlas, kai kreikiama durpėmis, visada būna geresnės kokybės, nei kito kraiko mėšlas. Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filialo bandymuose šiaudų kraiko mėšlas per ketverius metus augintų kultūrų derlių padidino 30. 8%.

Kraikui vartojami šiaudai turėtų būti smulkinami. Šiaudų kapojai drėgmės ir amoniako sugeria 1. 5-2 kartus daugiau, negu sveiki šiaudai. Laikymo metu smulkintų šiaudų mėšlas azoto praranda taip pat daug mažiau,nei nesmulkintų šiaudų mėšlas. Kreikiant kapojais, mėšlas būna veiksmingesnis bei augalų lengviau įsavinamas, negu kreikiant nesmulkintais šiaudais.

Mėšlo laikymas. Mėšlo gamybos procese laikymo periodas yra labai svarbus. Laikymo būdas ir sąlygos dažnai lemia mėšlo cheminę sudėtį ir kokybę, panaudojimo efektyvumą, teritorijos šalia tvartų ir gyvenamųjų patalpų veterinarinę – sanitarinę būklę.

Mėšlo laikymo būdas ir būsimi techniniai sprendimai pirmiausiai priklauso nuo galimybės kreikti. Jei kraiko neturite arba turite nedaug, mėšlą reikia kuo greičiau pašalinti iš tvarto ar kitaip sumažinti amoniako ar kitų dujų garavimą (maisto medžiagų nuostolių mažinimas, mikroklimato tvarte gerinimas). Europos šalyse plačiai paplitusi skysto arba bekraikio mėšlo laikymo technologija. Tačiau daugeliui mūsų ūkininkųji kol kas yra per brangi. Kraikinio mėšlo laikymo technologija yra daug priimtinesnė. Be to, iš esmės išsprendžiama mėšlo laikymo problema – kraikas sugeria drėgmę bei dujas (amoniakinis azotas ), o tai labai svarbu ir aplinkosauginiu (neteršiamas oras ir vanduo), ir ūkiniu (maisto medžiagų nuostolių mažinimas) požiūriu. Lietuvoje labiau paplitusi kraikinio mėšlo laikymo technologija.

Jei tvartas seklus, šalia jo turi būti įrengta atskira mėšlidė. Paprasčiausiomis mėšlidėmis gali būti išbetonuotos aikštelės su išmūrytomis sienelėmis ar borteliais arba iškasta žemėje ir taip pat išbetonuota duobė su išmūrytomis ar išbetonuotomis sienelėmis. Kadangi mėšlidė yra ilgalaikis įrenginys, vietą jai parinkti reikia apgalvotai-privažiavimas prie jos ir mėšlo šalinimas iš tvarto turi būti patogus. Be to, patartina, kad ji būtų šiaurinėje (pavėsingoje) tvarto pusėje ir toliau nuo gyvenamųjų pastatų ir geriamo vandens šulinio.

Nusprendus statyti mėšlidę, reikia apskaičiuoti, kokio dydžio ji turėtų būti. Lietuvos sąlygomis, joje turėtų tilpti per 8 mėnesius susikaupęs mėšlas.

Patartina, kad naudingas mėšlidės plotas turi būti 10-15% didesnis, nei apskaičiuotas teoriškai, nes kai kuriais metais gali būti naudojama didesnė kraiko norma, pasikeisti kraiko rūšis ir pan. Taip pat iš anksto reikėtų įvertinti ir tai, ar artimiausiu laiku numatomas gyvulių skaičiaus padidėjimas. Tokiu atveju reikia iš anksto padidinti ir mėšlidės plotą.

Naudingą mėšlidės plotą galimaapskaičiuoti ir paprasčiau, nors toks skaičiavimas nėra tikslus. Skaičiuojant rengiamos mėšlidės dydį, vieno suaugusio galvijo pagamintam mėšlui sukrauti reikėtų skirti maždaug 5 m2, arklio – 4m2, galvijų ir arklių prieauglio – 3m2, suaugusios kiaulės – 2 – 3m2, avies apie 0.5m2 naudingo mėšlidės ploto.

Tokiose mėšlidėse turi būti įrengtas ir srutų rezervuaras. Bendras rezervuaro tūris gali būti apskaičiuotas pagal specialias formules, tačiau paprasčiau žinoti, kad 100m3 mėšlidės turėtų tekti ne mažiau, kaip 0.5m3 rezervuaro talpos, nes be srutų ten pateks ir vanduo iš girdyklų, bei, jei mėšlidė bei srutų rezervuaras neuždengti, – kritulių vanduo (tiek tiesiogiai, tiek per mėšlą). Jei numatyta mėšlidė su stogu, srutų surinktuvas gali būti mažesnis, nes mėšlas bus apsaugotas nuo kritulių vandens.

Tokio tipo mėšlidėse mėšlaspradedamas krauti nuo srautų rezervuaro pusės, kad naujai iš mėšlo ištekėjusios srutos maksimaliai susigertų į ankščiau sukrautą rietuvę. Kita problema, liečianti srutų laikymą-maksimalus amoniako garavimo sumažinimas. Ankščiau, kad amoniakas negaruotų, į rezervuarus srutoms buvo pilama naudota mineralinė ar sintetinė automobilių ar traktorių variklių alyva, kuri pasiskleisdama srutų paviršiuje, sudarydavo “apsauginę” plėvelę. Tačiau aplinkosauginiu požiūriu ekologiniuose ūkiuose jos naudojimas nėra pageidautinas. Vakarų Europos šalyse tam naudojamos įvairios augalinės kilmės (rapsų, saulėgrąžų ir kitos) alyvos ar aliejai. Jos yra brangesnės nei paprastos mineralinės alyvos, tačiau dėl nedidelio sunaudojamo kiekio išlaidos nėra didelės.

Mėšlidėse mėšlas nepaliekamas gulėti pakrikai, o tvarkingai sukraunamas į vieną krūvą per visą mėšlidės plotį arba, jei ji yra plati, išilginėmis eilėmis pagal kažkurią šoninę sienelę. Suformavus 1. 5 m aukščio rietuvę, šalia pradedama nauja rietuvė, o pabaigus eilę – rietuvė naujoje eilėje ir toliau. Tokiu būdu kraunant ir papildomai suminant mėšlą, labai sumažėja azoto nuostoliai. Dar vienas būdas azoto nuostoliams sumažinti, pageidautinas ir higienos sumetimais, yra mėšlo mulčiavimas (uždengimas durpėmis, šiaudais ir t.t.). Azoto nuostoliai iš mulčiuoto mėšlo, lyginant su neuždengtu, būna 5-7% mažesni (apie 17%, kai iš neuždengto apie 23-24%), be to bus panaudotas šiaudų perteklius.

Išlaidas statybai gali sumažinti tie, kas turi didelius durpių išteklius-tuometgalima visiškai atsakyti talpų srutoms kaupti ir laikyti. Ant mėšlidės dugno pilamas ne mažesnis kaip 0.5-0.6 m. storio durpių sluoksnis, į kurį susigeria iš mėšlo išbėgusios srutos bei prasisunkęs vanduo. Jei mėšlidė dengta, tuomet ant dugno pakaktų užberti 10 cm storio durpių sluoksnį.

Kitas kraikinio mėšlo laikymo būdas-“gilus” tvartas. Šis būdas gana paplitęs Lietuvos kaime. Giliame tvarte gyvuliai kojomis sumina kraiką, į kurį susigeria srutos ir iš girdyklų ar kibirų išbėgęs vanduo. Kaip ir seklaus tvarto mėšlidėse, gilaus tvarto grindis reikia iškloti 0.5 m storio sausų durpių sluoksniu (“kempinė” srutoms) arba, jei to negalima padaryti, išbetonuoti ar išplūkti moliu. To tikslas-apsaugoti dirvožemį ir paviršinius bei gruntinius vandenis nuo užteršimo tvarto nuotekomis, taip pat neprarastimaisto medžiagų. Giliame tvarte gyvuliai turėtų būti laikomi palaidi, nes laisvai judėdami jie geriau ir tolygiau sumina mėšlą. Kai gyvuliai laikomi pririšti, ėdžios turi būti lengvai perkeliamos iš vienos vietos į kitą, o neturint šios galimybės, mėšlą ir po užpakalinių gyvulių kojų kas dvi ar tris dienas reikia permesti po priekinėmis. Lietuvos vandens ūkio instituto mokslininkai, įvertinę įvairių kraikiniomėšlo tvarkymo technologijų rodiklius (investicijos, darbo ir energijos sąnaudos, technikos amortizacija ir t. t ) bei maisto medžiagų nuostolius į dirvožemį, paviršinius ir gruntinius vandenis, atmosferą, nustatė, kad nedideliuose tvartuose (iki 40 galvijų ) racionaliausia gyvulius laikyti palaidus ant storo kraiko. Skandinavijos mokslininkai taip pat pataria šiai nuomonei bei teigia, kad tai labiausiai ekologinio gyvulių laikymo principus atitinkantis būdas.

Gilaus tvarto mėšle įvairūs biologiniai pakitimai (skaidymasis, garavimas ir t.t) vyksta labai lėtai ir maisto medžiagų nuostoliai būna labai nedideli (kai kuriais paskaičiavimais-iki 13%). Nuostoliai būna minimalūs, kai mėšlas pakankamai drėgnas ir gerai sumintas. Tokiu būdu laikomo mėšlo temperatūra būna apie 20-250C, o tai labai atitinka “buitinius” gyvulių poreikius. Ant gilaus mėšlo rekomenduojama lakyti mėsinius galvijus, kiaules, avis, ožkas, arklius bei kitus gyvulius.

Vakarų Europoje pastaruoju metu labai populiari bekraikio, arba skysto mėšlo tvarkymo technologija. Tokiuose tvartuose gyvuliai laikomi ant grotelinių grindų, po kuriomis yra latakai su transporteriais ar be jų šlapimui ir išmatoms nutekėti įsurinkimo rezervuarus. Šio mėšlo šalinimo technologijos įrengimas yra brangus, tačiau vėliau mėšlui pašalinti reikia nedaug darbo sąnaudų (pro groteles į surinkimo lataką patenka iki 78% ekskrementų, gyvuliai visuomet švarūs, mėšlo šalinimą transporterių pagalba galima pilnai mechanizuoti ir automatizuoti.

Melžiamų ir penimų galvijų tvartuose maciono vietoje grotelės turi būti gelžbetoninės, penimų kiaulių tvartuose naudojamos metalinės ar plastmasinės grotelės. Ir galvijams, ir kiaulėms grotelių profilis turėtų būti trapecinis.

Mėšlo patekimo į mėšlidę būdas priklauso nuo vietovės reljefo. Kalvotoje vietovėje iki lakato transporteriu ar kitu būdu atstumtas mėšlas į mėšlidę gali patekti savitaka. Lygioje vietovėje tenka rinktis brangesnį mėšlo šalinimo būdą-slėginį.

Pirmuoju būdu mėšlasgali būti šalinamas dvejopai – periodiškai arba pastoviai. Jei mėšlas šalinamas periodiškai, jis kaupiasi latakuose, ištekėjimas iš kurių uždaromas sklendėmis. Latakų talpa turi būti tokia, kad juose tilptų 1-2 savaičių mėšlas, kuris pašalinamas periodiškai atidarant sklendes. Kad mėšlas iš latakų išbėgtų kuo “švariau”, jie projektuojami “U” formos. Latako siaurėjimas žemėjimo kryptimi didina skysčio judėjimo greitį ir, tuo pačiu, latako švarumą. Visgi dalis nuosėdų lieka ant latako sienelių ir dugno, todėl jas kartais reikia nuplauti švariu vandeniu ar skystąja mėšlidėje sukaupto ir nusistovėjusio mėšlo dalimi. Plaunant vandeniu, atitinkamai “skystėja” mėšlas ir mažėja maisto medžiagų koncentracija jame. Todėl labiau rekomenduotinas antrasis būdas, nors reikalingos nedidelės papildomos išlaidos specialaus siurblio įrengimui.

Antruoju, pastovaus šalinimo būdu, mėšlas iš tvarto pašalinamas savitakos latakais, į kuriuos, prieš įvedant į tvartą gyvulius, turi būti pripilta vandens (10-20 cm ). Latakai turi būti be nuolydžio, nes priešingu atveju, šlapimas nubėgs, o kietoji dalis liks. Per groteles nukritę latako apačią, mėšlas ir srutos jame susimaišo ir pastoviai, traukos jėgos veikiami, juda link kolektoriaus. Kolektoriaus kanalas eina skersai surinkimo latakų ir būna šiek tiek žemiau, kad susijungimo vietoje nesusidarytų latako paviršiuje plūduriuojančių išmatų grūstis. Ši sistema yra gana paprasta, patogi naudoti ir, laikant galvijus arkiaules, jos nereikia papildyti vandeniu. Ji ypač veiksminga, kai sausųjų medžiagų kiekis mėšle yra apie 8-12%. Todėl pageidautina, kad girdyklos būtų tvarkingos ir vanduo iš jų nepatektų į mėšlo šalinimo sistemą. Taip pat nepageidautinas ir pašarų patekimas į sistemą, o įvairaus kraiko patekimas išvis neleistinas.

Šalinant mėšlą slėgiminiu būdu, rekomenduojama įsirengti recirkuliacinę sistemą, t. y. latakai turėtų būti praplaunami nusistovėjusiomis, ”švariomis” nuo kietosios mėšlo dalies srutomis iš mėšlidės. Tokiu būdu labai sumažėja vandens sunaudojimas ir nebūna problemų, jei į mėšlą papuola pašarų likučiai.

Mėšlo kanalo gale, išorinėje tvarto sienos pusėje, reikia įrengti ventiliacijos stovą su įmontuotu elektriniu ventiliatoriumi, kurį įjungus saulėtomis karštomisar nevėjuotomis dienomis, labai pagerėja tvarto mikroklimatas. Jei esate priversti mėšlą šalinti slėgiminiu būdu, patartina įsirengti šulininę perpumpavimo siurblinę. Mėšlui perpumpuoti naudojami specialūs siurbliai, turintys smulkintuvus šiaudams, šienui ar kitoms kietoms priemaišoms smulkinti.

Universaliausi yra “Alfa-Laval Agri” ME 15-25 ir MT 50 bei rusiški NCI-F-100 siurbliai, kadangi jie turi mėšlo hidraulinio maišymo įrenginį – tręšiant laukus, šie siurbliai gali būti išimami iš šulinio ir sumontuoti mėšlidėje. Tokiu būdu jie atlieka ne tik mėšlo permaišymo funkciją, bet ir pagreitina krovimo darbus.

Praktiškai, skysto mėšlo mėšlidės talpa būna 1/5 mažesnė, nei kraikinio mėšlo. Jei mėšlidės rezervuaras bus žemėje, rekomenduojama, kad jos dugnas būtų ne giliau kaip 3 m nuo žemės paviršiaus, nes daugelis siurblių mėšlo paėmimui iš bekraikio mėšlo mėšlidžių, pritaikyti būtent tokiam gyliui. Mėšlidėje mėšlas išsisluoksniuoja į tris funkcijas: viršuje susidaro mėšlo pluta, apačioje nusėda įvairios nuosėdos, o tarp jų nusistovi “švarios” srutos. Pagal tūrį kiekvienas sluoksnis užima, atitinkamai 10-15%, 20-30% ir 55-70% mėšlidės talpos. Viršuje susidariusi mėšlo pluta yra labai pageidautina, tuo nuostoliai mažesni. Ruošiantis tręšti laukus, mėšlidėje esantis mėšlas specialiomis maišyklėmis (mikseriais), turi būti gerai pamaišytas. Šios maišyklės būna elektrinėsarba mechaninės, kabinamos prie traktoriaus.

Gerai išmaišyti išsisluoksniavusį mėšlą labai svarbu, nes tik tada jame tolygiai pasiskirsto maisto medžiagos (azotas, fosforas, kalis ir mikroelementai ) ir jos tolygiai bus paskleistos ir lauke. Maišyklės galingumas priklauso nuo mėšlidės talpos – mažai(100 m3) mėšlidei pakanka 2 kW galingumo maišyklės, o didelei (3000 m3 ) reikėtų 25 kW galingumo elektros variklio.

Palyginus azoto nuostolius iš kraikinio ir bekraikio mėšlo galima pasakyti, kad tvarte jie yra beveik vienodi, tačiau laikymo metu iš kraikiniošie nuostoliai gali būti 10 kartų didesni, nei iš bekraikio.

Didesni azoto nuostoliai iš kiaulių mėšlo paaiškinami tuo, kad jame šlapimas sudaro didesnę, nei galvijų mėšle, ekskrementų dalį.

Lyginant su kraikinio mėšlošalinimo technologija, bekraikio mėšlo šalinimo būdas turi daug privalumų:

mėšlas greitai pašalinamas iš tvarto;

nedidelės darbo ir energetinės išlaidos;

esant nedideliems atstumams, išcentriniais siurbliais gali būti tiksliai permaišomas;

dėl vientisumo gali būti tiksliai normuojamos;

tolygiai paskleidžiamas;

iš jo augalai lengviau ir daugiau pasisavina maisto medžiagų (~ 50% azoto per metus);

gali būti naudojamas visos augalų vegetacijos metu;

galima maksimaliai sumažinti azoto nuostolius tręšimo metu, nes gali būti įterptas į dirvožemį.

Tačiau bekraikio mėšlo tvarkymo technologija turi ir trūkumų:

mėšlidėje beveik pastoviai jaučiamas nemalonus amoniako kvapas;

lieka nepanaudoti šiaudai.

Taigi, palyginus kraikinio ir bekraikio mėšlo panaudojimo privalumus ir trūkumus, matome, kad pastarasis turi daugiau esminių pranašumų (pirmiausia, jo tvarkymas gali būti visiškai mechanizuotas ir automatizuotas), tačiau šios sistemos įrengimas yra brangus.

11. Pievos ir ganyklos

Pieva yra daugiamečių žolių laukas, skirtas šienavimui. Ganykla yradaugiamečių žolių laukas skirtas ganymui. Pagal ES standartus yra skiriamos daugiametės pievos, ganyklos (5-eri metai ir daugiau), ganyklos, pievos( nuo 1 iki 5 metų), ir ganyklos, pievos (iki 1 metų).

Žolininkystės vystymo perspektyvos priklauso nuo gamtinių sąlygų: dirvožemio savybių, meteorologinių sąlygų, ūkio krypties bei intensyvumo.

Rūgštūs (tiek lygumų, tiek ir kalvų) dirvožemiai yra mažo potencinio derlingumo. Melioracija ir agrotechninės priemonės gali pakeisti dirvožemio savybes, padidinti derlingumą, tačiau šiose zonose iš hektaro vidutiniškai gaunama 3 – 4 tonos javų. O šiam derliui gauti reikia įdėti daug sąnaudų: dirvožemį kalkinti, daugiau tręšti, rinkti akmenis, o meteorologinių sąlygų anomalijos kartais visai sunaikina derlių. Javus auginti čia per brangu, todėl šiose dirvožeminėse zonose nuo seno susiklosčiusios pieno – mėsos kryptiesūkių tradicijos, o pastaraisiais metais ir penimų galvijų auginimas. Galvijams yra reikalingos ganyklos ir kiti žoliniai pašarai žiemai. Be to daugiamečiai žoliniai augalai yra ne tik pigus pašaras, bet ir patikima dirvų apsaugos nuo erozijos priemonė.

Prioritetas priklauso kalvotiems dirvožemiams, tokiems kurie yra Dzūkijoje..

Šieno gamyba. Žoles geriausia šienauti dobilų ir kitų ankštinių žolių žiedų krovimo ir žydėjimo, o varpinių žolių – plaukėjimo pradžioje. Savo ūkyje, aš naudoju natūralių pievų žolę pašarams gaminti.

Vėlinant pjūtį, blogiau auga atolas, šiene mažiau lengvai virškinamų maisto medžiagų, daugiau ląstelienos. Galima ruošti palaidą, nesmulkintą, smulkintą ir presuotą šieną. Žolės baigiamos džiovinti ražienoje, žaiginyje arba saugykloje. Kiekvienas iš šių būdų turi privalumų ir trūkumų.

Geriau džiūsta pradalgėse paskleista ir dažnai vartoma žolė. Ražienoje žolė vytinama iki kondicinio drėgnumo (20-17 proc.), grėbliais sugrėbus į sangrėbas , rinktuvinėmis priekabomis ar presais surenkama ir sukraunama į daržines. Tai pats pigiausias šieno gamybos būdas. Drėgną vasarą nedideliuose plotuose šieną džiovinti galima ir žaiginiuose. Jai šienas nepakankamai sausas, jis baigiamas džiovinti aktyviąja ventiliacija. Jai įrengta aktyvioji ventiliacija, galima vežti 40-45 proc. drėgnumo masę, kuri baigiama džiovinti daržinėje.

Šiuo metu vytinta žolė dažniausiai presuojama į rulonus ar stačiakampius ryšulius. Šalyje šis gamybos būdas paplito dėl presų didelio našumo ir mažų darbosąnaudų. Presuotą šieną patogu laikyti ir juo šerti galvijus.

9.1 Natūralios ganyklos

Ganyklų vaidmuo. Ganykloje auginamos žolės suteikia gyvuliams reikiamą kiekį SM (sausa medžiaga), maisto medžiagų ir vitaminų. Ganomi gyvuliai būna gryname ore ir gauna saulės energijos, kuri skatina vitamino A susidarymą gyvulio organizme. Produktyvios pievos yra išankstinė sėkmingo ganymo sąlyga. Iš hektaro gaunant 15 tonų žolės, o iš kilogramo SM – 6-7 MJ energijos, kasdien bus gaunama 20-25 kg pieno, apie 0,7-1,0 gyvo svorio galvijų prieaugio ir 0,2 kg 16-17 % žalių baltymų ir 20-22 % žalių skaidulų patenkins žolės SM keliamus reikalavimus. Kiekviename SM kilograme turi būti 105-120 g virškinamųjų baltymų ir 110-180 mg cukraus. Ekologiškai ūkininkaujant svarbu, kad žolė turėtų mineralų: 1 kg SM turi būti 3-5 g kalcio, 2,2-3,5 g fosforo,2 g magnio, 9-10 g kalio ir 1,5 g natrio.

Tokios kokybės žolę galima išauginti laukuose, kurie apsėti daug ankštinių kultūrų turtinčiais mišiniais. Svarbu gerai organizuoti darbus, tręšiant ir prižiūrint tuos laukus.

Gyvuliai mano ūkyje

Laikant gyvulius, kaupiamos organinės trąšos, racionaliau panaudojamos ž.ū. naudmenos, išlaikomas ūkininkavimo sistemos balansas- sukuriama ir palaikoma dirvos ir augalo, augalo ir gyvulio, gyvulio ir dirvos tarpusavio harmonija. Naudojant gamtinius atsinaujinančius išteklius (gyvulių mėšlą, ankštinius ir pašarinius augalus), augalininkystės ir gyvulininkystės sistema leidžia išsaugoti bei pagerinti dirvožemio derlingumą ir prisidėti prie ž.ū. plėtros. Mano ūkyje laikoma 15 avys, 10 ėriukų tiek pat ožkų kurios ganysis 20ha ploto ganykloje ir 15ha ploto pievoje 10 vištų dėdeklių, bei tiek pat mėsinių viščiukų, 8 žąsų, ančių ir kalakutų tai pat 2 kiaulės

Avys ūkyje

Nors pagrindinė avių produkcija yra vilna, tačiau visame pasaulyje labiausiai vertinama mėsa, ypač jaunų ėriukų, išaugintų ekologiniuose ūkiuose. Avienos trūksta Lietuvoje, ir užsienyje, todėl mėsinė ekologinė avininkystė- perspektyviausia gyvulininkystės šaka. Lietuvoje auginamos 15 veislių avys: iš jų 11 mėsinės. Auginant avis mėsai, svarbu gauti kuo daugiau ėriukų, užtikrinti jų greitą augimą bei vystymąsi ir avių pieningumą. Todėl reikėtų mišrinti avis su skirtingų produktyvumo krypčių produktyviausiaisavinais- reproduktoriais.

Avių šėrimas

Avys- greitai bręstantys gyvuliai. Jos nereiklios laikymo ir šėrimo sąlygoms, ieškodamos pašaro, gali nueiti didelius atstumus, lengvai pakenčia karštį ir šaltį. Lietuvoje yra daug nenašių ir kalvotų žemių, apleistų ir nenaudojamų pastatų kuriuos galima panaudoti auginant avis.

Avis vienas iš tinkamiausių gyvūnų ekologiniame ūkyje. Jų judriuos lūpos sugeba nukasti pačią trumpiausią žolę, nuganytą galvijų ir arklių.

Vasara pagrindinis avių maistas yra žolė, jos suėda po 6- 8kg. Jų negalima ganyti šlapiose ir užliejamose pievose, nes jos gali susirgti Helmintine liga- fascioliozė. Žiemą pagrindinis pašaras- šienas jo kasdien reikia po 0,5- 1kg.

Koncentruoti pašarai yra grūdai ir techninės atliekos( sėlenos, išspaudos). Grūdaiavims malami rupiai. Tinka ruginiai, kvietiniai, miežiniai ir avižiniai miltai.

Prie ganyklinio laikotarpio avys pripratinamo po mažu per keletą dienų, nes, staigiai pakeitus pašarus, sutrinka virškinimas. Avims turi būti pakankamai vandens. Per dieną jos gali išgerti nuo 3-5 litrus vandens, o žindamos ir daugiau. Vėsiomis dienomis užtenka karto, o karštomis 2-3 kartus per dieną.

Ėriukų auginimas

Intensyviausiai jaunikliai auga per pirmąsias 4 savaites, o jų svorį daugiausiai lemia avies pieningumas. Natūraliomis prieauglio auginimo sąlygomis ėriukai laikomi prie ėriavedės kol jų kūno masė pasiekia 20-30kg. Tai trunka apie 13-16 savaičių. Ekologinės gamybos ūkiuose natūraliu pienu avinukai ir ožiukai žindomi ne trumpiau kaip 45 dienas, todėl atjunkomi 7 savaitę. Tuo metu jie turi pasiekti 15kg svorį ir turi pajėgti pasisavinti apie 300g koncentruotų pašarų per parą.

Penėti galima ekstensyviai arba intensyviai. Penėti reikia pradėti tuo pat po atjunkymo t.y. nuo 2,5- 3,5 mėn. amžiaus. Tvartiniu laikotarpiu penint savo gamybos pašarais reikia duoti kuo daugiau stambiųjų pašarų, o ganykliniu laikotarpiu pagrindinis pašaras yra žolė.

Avių laikymas

Avims nereikia sudėtingų ir brangių patalpų. Avidės sienos gali būti apie 2,8m aukščio, iš plytų, medžio ar kitokių šilumai nelaidžių medžiagų. Netinka gelžbetonio konstrukcijos, nes ant jų laikosi drėgmė. Geriausios yra medinės lubos- su tarpais, užklotos šiaudais. Pro jas greičiau išgaruoja garai. Langai avidėje turi būti dvigubi, įstiklinti švarūs. Atstumas iki palangių 120cm.Optimali temperatūra +6 laipsniai.

Kiaulės ūkyje

Kiaulių šėrimas

Kiaulė- visaėdis gyvulys, ji gerai virškina tiek augalinius, tiek gyvūninius pašarus. Kiaulių paros racionas turi būti kuo įvairesnis papildytas stambiaisiais, žoliniais pašarais ar silosu.

Koncentruoti pašarai yra pagrindinis pašaras kiaulėms, nes juose mažai vandens, ląstelienos ir daug maisto medžiagų. Avižose yra daug krakmolo ir riebalų. Kiaulėms gerai tinka lukštentųavižų miltai, o nelukštentas avižas jos blogai virškina. Penimoms kiaulėms daug avižų duoti negalima, nes nuo jų riebalų blogėja skerdienos kokybė. Rugiai yra panašaus maistingumo kaip ir miežiai. Šviežiais ruginiais miltais gyvulių šerti negalima nes nuo jų sutrinka virškinimas. Ruginiaimiltai šeriami tik sumaišyti su kitais koncentratais. Suaugusioms kiaulėms rugių reikėtų duoti iki 1kg. Pašariniai saldieji lubinai turi daug proteinų, tačiau juose daug ląstelienos. Smulkiai sumaltus saldžiųjų lubinų grūdus kiaulės geriau virškina. Į koncentruotų pašarų mišinius galima pridėti iki 20 proc. saldžiųjų lubinų. Bulvės kiaulėms šeriamos virtos arba šutintos ir sutrintos. Prieš šutinant bulves reikia švariai nuplauti. Pavasarį reikia nulaužyti sudygusių bulvių daigus, nes juose yra nuodingos medžiagos- solanino.

Kiaulių laikymas

Laikomoms kiaulėms ekologiniuose ūkiuose, kaip ir kitiems gyvuliams, turi būti pakankamai erdvės, kad galėtų laisvai judėti, knaisiotis, lengvai atsistoti ir atsigulti, kasytis ir kt. Garduose turi būti pakankamai šiaudų ar šieno, kad kiaulės galėtų visą laiką kramtyti.

Kiaulės jautrios drėgmei, skersvėjams ir temperatūros svyravimams. Tinkamą mikroklimatą kiaulidėse galima palaikyti įrengiant gerą ventiliaciją, patogius gardus, apšvietimą ir kreikiant sausais pakratais. Laikant ant storo šiaudų sluoksnio, žiemą nereikia papildomai šildyti tvartų, gaunama daug gero mėšlo. Vasarą kiaules reikėtų kuo ilgiau laikyti vasaros stovyklose, tam tikslui įrengiant aptvarus ir kilnojamus namelius. Laikant kiaules tik tvartuose, reikia, kad visų amžiaus grupių kiaulės nuolat galėtų išeiti į lauką.

Paukščiai ūkyje

Lietuvoje dar trūksta ekologiškų kiaušinių, nėra ekologiškos paukštienos. Šie produktai reikalingi netik tiesiogiai vartojimui,bet ir ekologiškų produktų gamybai plėsti. Ekologiškų kiaušinių gavyba tiesiogiai susijusi su specialia dėsliųjų vištaičių priežiūra ir jų lesinimu. Vištas reikia įsigyti tokio amžiaus, kad kol jos pradės dėti kiaušinius, praeitų 6 savaičių laikotarpis per kurį jos bus lesinamos ekologiškais lesalais. Norint pakeisti paukščius ar išplėsti paukščių pulką, jei nėra galimybės jų įsigyti iš ekologinės gamybos ūkių, galima įsigyti iš įprastinių ūkių, bet viščiukai broileriai turi ne vyresni kaip dviejų dienų amžiaus.

Paukščiai turi būti lesinami savo ar kituose ekologinės gamybos regiono ūkiuose išaugintais lesalais. Didžiausias perkamų lesalų kiekis iš įprastinių ūkių neturi viršyti 10 procentų. Subalansuotų ir ekologiškų lesalų įsigyti nėra sunku.

Paukščiųlesinimas

Kad paukščiai normaliai augtų, vystytųsi ir būtų produktyvūs, lesaluose turi būti netik baltymų, riebalų angliavandenių, bet ir mineralinių medžiagų bei vitaminų.

Nemažiau kaip 65 procentus paukščių lesalų sudaro grūdai, likusią dalį- kuo įvairesnis pašaras (šienas, šiaudai, žolė). Pagrindinę paukščių raciono dalį sudaro koncentruoti lesalai. Normaliai organizmo veiklai palaikyti būtinos mineralinės medžiagos ir vitaminai. Ekologijos gamybos ūkiuose patogiausia ekologiškus grūdinius lesalus papildyti sertifikuotais mineralų ir vitaminų priedais. Kombinuotuosiuose lesaluose yra visų paukščių organizmui reikalingų medžiagų, o sertifikuotos pašarų gamybos įmonės gali pagaminti reikiamos receptūros lesalus.

Lesalų normą nustato patys paukščiai, nes jie lesa iki soties. Viena dedeklė per dieną sulesa apie 135g gerai subalansuotų ekologiškų lesalų. Vištos lesinamos 3-4 kartus per dieną. Ryte ir vakare duodama grūdinių lesalų. Dieną- įvairių lesalų, drėkintų mišinių, kurie per 40- 45min. turi būti sulesti, o lesalinės išvalytos. Mineraliniai lesalai, žvyras pilami į atskiras lesalines. Per metus suaugusioms vištoms reikia 50-55kg sausų lesalų. Būtina, kad paukščiai nuolat turėtų vandens. Jis netik reikalingas virškinimui, įeina į kūno sudėtį, bet ir reguliuoja kūno temperatūrą.

Paukščių laikymas

Pastatai, kuriuose laikomi visų rūšių paukščiai, turi atitik zoohigieninius reikalavimus. Vandens paukščiams reikia iškasti kūdras ar pritaikyti kitus vandens telkinius.Ekologinės gamybos ūkiuose vištų, kaip ir triušių, negalima laikyti narvuose.

Bent trečdalis paukščių laikymo patalpų turi būti tvirtos konstrukcijos, ne iš lentjuosčių ar grotelių, grindys kreikiamos šiaudais, medžio drožlėmis, smėliu ar durpėmis. Paukščiams įrengtų laktų skaičius ir dydis turi atitikti paukščių grupę ir skaičių. Paukštides 1m2 galima laikyti iki 6 vištų dedeklių. Patalpoje kiekvienai dedeklei skirti 18cm laktos ilgio, o 8 vištoms būtina įrengti vieną lizdą.

Dedeklėms skirtuose nameliuose nuo didesnės grindųdalies, kuria vaikšto vištos, turi būti valomas mėšlas. Kai tik leidžia oro sąlygos, paukščius reikia išleisti į diendaržius. Jei neįmanoma, paukščiai turi praleisti juose mažiausiai trečdalį savo gyvenimo. Paukščių nameliuose turi būti angos paukščiams įeiti, išeiti ir žvalgytis. Kiekviename namelyje galima laikyti ne daugiau kaip 3 tūkst. dedeklių, 4,8 tūkst. viščiukų ir 2,5tukst. žąsų ar kalakutų.

Prie atsižvelgiant auginti naują paukščių partiją, pastatus ir įrenginius reikia išvalyti ir išdezinfekuoti. Be to, kiekvieną sykį, pabaigus auginti eilinę paukščių partiją, lauke esančius aptvarus palikti tuščius, kad ataugtų augmenija.

Literatūros sąrašas

LŽUŪ Agronomijos fakultetas, sudarytojas Petras Lazauskas, EKOLOGNIS ŽEMĖS ŪKIS, vadovėlis Akademija 2008

A. J. Motuzas, V. V. Buivydaitė, R. Vaisvalavičius, R. A. Šleinys ,,DIRVOTYRA“, 2009.

www.manoukis.lt

Leave a Comment