Daugelis psichologų sutinka, kad asmenybė suvokia save, užsiima veikla ir atskiria savo savastį nuo kitų. Savo savastį pradedame suvokti labai ankstyvoje vaikystėje, kai atskiriame save nuo mamos.
Psichologai kalba apie asmenybės formavimąsi
Pasak Mahler, normalaus kūdikio potraukis (drive) tapti individualia asmenybe, yra įgimtas. Tikriausiai tai libido energija, nes motinos rūpestis ir priežiūra libidizuoja kūdikio kūną, tai yra skatina tos įgimtos jėgos veikimą ir palengvina įgimtų galimybių optimalų vystymąsi.
Stern kalbėjo, kad kūdikis pajaučia atskirtį su mama fiziškai ir turi skirtingus afektinius potyrius. O vėliau, 7-9 mėnesių, formuojantis subjektyviam savasties jausmui, atsiranda jautrus psichinio atskirumo pajautimas, kai kūdikis supranta esant atskirus savo ir kitų žmonių subjektyvius gyvenimus.
Kiti psichologai asmenybės formavimąsi siejo su visą gyvenimą besitęsiančia raida – pagal Erikson savasties jausmas įgyjamas per visą rados procesą pamažu įveikiant visas aštuonias asmenybės krizes ir tampant asmenybe.
Asmenybė – kas tai?
Asmenybė susideda iš keleto dalių, panašių į kompiuterio loginius diskus, o tarp jų vykstantis “bendravimas” – intrapersonalinis. Bet tai per siaura samprata, nes individas taip pat sąlygotas visuomenės ir tarpasmeninio bendravimo. Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai – socialinė percepcija, keitimasis informacija bei socialine interakcija, kurios dėka reguliuojamas ir pats asmenybės elgesys, vyksta nuolatinis asmenybės augimas.
Bet, kad ir kaip viskas nestabilu ir kintama, kad ir kiek stipri aplinkos įtaka, asmenybės lankstumas yra ribotas. Asmenybė turi savo rėmus, ir kartais atrodytų neprognozuojamas elgesys, tai yra tik mūsų asmenybės elgesio skalės kitas polis. Kitomis aplinkybėmis galime pasirodyti netipiški, bet yra tendencija kartotis, t. y. neatitolti nuo asmenybės bruožų apibrėžto elgesio modelio.
Bruožų teorija
Vieni iš garsiausiai asmenybės sąvoką kartojančių psichologų – bruožų teorijos atstovai. Jos pagrindas – tipologija, noras išskirti ir apjungti visus individus. Šios teorijos užuomazgos ryškios dar nuo senų laikų.
Plačiai žinomi Hipokrato skiriami keturi temperamentai: sangviniko, choleriko, melancholiko ir flegmatiko. Jis rėmėsi šių elementų tam tikru santykiu kiekviename individe, priskirdamas pastaruosius vienam ar kitam tipui pagal fiziologinę sandarą.
Sheldon taip pat sukūrė savitą tipologiją. Jis teigė, kad kūno tipai yra glaudžiai susiję su asmenybės fiziologija (viscerotonikai, somatotonikai ir cerebrotonikai).
Anglų psichologas Eysenc šiek tiek praplėtė temperamento sąvoką prabildamas apie mažiau apčiuopiamus konstruktus – polinkį į ekstraversiją arba intraversiją, emocinį stabilumą bei neurotizmą.
Leksinė hipotezė
O visgi, kas daro didesnę įtaką? Pasak leksinės hipotezės – didžioji dalis socialiai aktualios asmens charakteristikos turi būti užkoduota natūralios kalbos. Galima išskirti kelias žodžių kategorijas, kurios kiekvienoje kalboje yra vienodos:
Pirmai kategorijai priklauso asmenybės bruožai tokie kaip – komunikabilumas, agresyvumas, bailumas, apibrėžiami kaip – „visuotinė ir asmeninė tendencija koreguoti savo aplinką“.
Antroji kategorija įtraukia laikinus nuotaikos ar veiklos atspalvius – linksmai, pakylėtai.
Trečiąją kategoriją sudaro labai kritiniai asmens sprendimai, susiję su elgesiu ir reputacija, pavyzdžiui, – puikus, verta, vidutinis, erzinantis, t.y. nėra nurodyti kaip konkretūs požymiai, kurie duoda pagrindą daryti individualų įvertinimą.
Paskutinė kategorija įtraukia fizinių kokybių charakteristikas.
Į šias kategorijas atsižvelgiant Norman išskirė asmenybės bruožus, kurie iš pradžių buvo pažymėti: ekstraversija (bendraujantis, atkaklus, energingas), sutariamumas (geranoriškas, bendradarbiaujantis), sąžiningumas (tvarkingas, atsakingas, patikimas), emocinis stabilumas lyginant su neurotiškumu (ramus, neneurozinis, susitvardantis), kultūra (intelektualus, nepriklausomai mąstantis).