Daugelis psichologų sutinka, kad asmenybė suvokia save, užsiima veikla ir atskiria savo savastį nuo kitų. Savo savastį pradedame suvokti labai ankstyvoje vaikystėje, kai atskiriame save nuo mamos.
Psichologai kalba apie asmenybės formavimąsi
Pasak Mahler, normalaus kūdikio potraukis (drive) tapti individualia asmenybe, yra įgimtas. Tikriausiai tai libido energija, nes motinos rūpestis ir priežiūra libidizuoja kūdikio kūną, tai yra skatina tos įgimtos jėgos veikimą ir palengvina įgimtų galimybių optimalų vystymąsi.
Stern kalbėjo, kad kūdikis pajaučia atskirtį su mama fiziškai ir turi skirtingus afektinius potyrius. O vėliau, 7-9 mėnesių, formuojantis subjektyviam savasties jausmui, atsiranda jautrus psichinio atskirumo pajautimas, kai kūdikis supranta esant atskirus savo ir kitų žmonių subjektyvius gyvenimus.
Kiti psichologai asmenybės formavimąsi siejo su visą gyvenimą besitęsiančia raida – pagal Erikson savasties jausmas įgyjamas per visą rados procesą pamažu įveikiant visas aštuonias asmenybės krizes ir tampant asmenybe.
Asmenybė – kas tai?
Asmenybė susideda iš keleto dalių, panašių į kompiuterio loginius diskus, o tarp jų vykstantis “bendravimas” – intrapersonalinis. Bet tai per siaura samprata, nes individas taip pat sąlygotas visuomenės ir tarpasmeninio bendravimo. Svarbiausi tarpasmeninio bendravimo aspektai – socialinė percepcija, keitimasis informacija bei socialine interakcija, kurios dėka reguliuojamas ir pats asmenybės elgesys, vyksta nuolatinis asmenybės augimas.
Bet, kad ir kaip viskas nestabilu ir kintama, kad ir kiek stipri aplinkos įtaka, asmenybės lankstumas yra ribotas. Asmenybė turi savo rėmus, ir kartais atrodytų neprognozuojamas elgesys, tai yra tik mūsų asmenybės elgesio skalės kitas polis. Kitomis aplinkybėmis galime pasirodyti netipiški, bet yra tendencija kartotis, t. y. neatitolti nuo asmenybės bruožų apibrėžto elgesio modelio.
Bruožų teorija
Vieni iš garsiausiai asmenybės sąvoką kartojančių psichologų – bruožų teorijos atstovai. Jos pagrindas – tipologija, noras išskirti ir apjungti visus individus. Šios teorijos užuomazgos ryškios dar nuo senų laikų.
Plačiai žinomi Hipokrato skiriami keturi temperamentai: sangviniko, choleriko, melancholiko ir flegmatiko. Jis rėmėsi šių elementų tam tikru santykiu kiekviename individe, priskirdamas pastaruosius vienam ar kitam tipui pagal fiziologinę sandarą.
Sheldon taip pat sukūrė savitą tipologiją. Jis teigė, kad kūno tipai yra glaudžiai susiję su asmenybės fiziologija (viscerotonikai, somatotonikai ir cerebrotonikai).
Anglų psichologas Eysenc šiek tiek praplėtė temperamento sąvoką prabildamas apie mažiau apčiuopiamus konstruktus – polinkį į ekstraversiją arba intraversiją, emocinį stabilumą bei neurotizmą.
Leksinė hipotezė
O visgi, kas daro didesnę įtaką? Pasak leksinės hipotezės – didžioji dalis socialiai aktualios asmens charakteristikos turi būti užkoduota natūralios kalbos. Galima išskirti kelias žodžių kategorijas, kurios kiekvienoje kalboje yra vienodos:
Pirmai kategorijai priklauso asmenybės bruožai tokie kaip – komunikabilumas, agresyvumas, bailumas, apibrėžiami kaip – „visuotinė ir asmeninė tendencija koreguoti savo aplinką“.
Antroji kategorija įtraukia laikinus nuotaikos ar veiklos atspalvius – linksmai, pakylėtai.
Trečiąją kategoriją sudaro labai kritiniai asmens sprendimai, susiję su elgesiu ir reputacija, pavyzdžiui, – puikus, verta, vidutinis, erzinantis, t.y. nėra nurodyti kaip konkretūs požymiai, kurie duoda pagrindą daryti individualų įvertinimą.
Paskutinė kategorija įtraukia fizinių kokybių charakteristikas.
Į šias kategorijas atsižvelgiant Norman išskirė asmenybės bruožus, kurie iš pradžių buvo pažymėti: ekstraversija (bendraujantis, atkaklus, energingas), sutariamumas (geranoriškas, bendradarbiaujantis), sąžiningumas (tvarkingas, atsakingas, patikimas), emocinis stabilumas lyginant su neurotiškumu (ramus, neneurozinis, susitvardantis), kultūra (intelektualus, nepriklausomai mąstantis).
Ankstyvosios bruožų teorijos ir Didysis penketas
Didysis penketas – tai asmenybės bruožų taksonomija, bet dažnai sakoma, kad tai empiriškai pagrįstas reiškinys, o ne asmenybės teorija. Didžiojo penketo veiksniai buvo aptikti per statistinę procedūrą, vadinamą faktorinė analizė, kuri buvo naudota siekiant ištirti, kaip koreliuoja įvairūs asmenybės bruožai. Visi šie bandymai atrasti dėsningumus ir tipizuoti buvo pradžia bruožų teorijos gimimui.
Tyrimo objektas – asmenybės bruožai, bandoma atrasti tuos vienetus, kurie skiria vieną individą nuo kito. Teoretikai rėmėsi teiginiu, kad žmogaus asmenybė yra tam tikrų bruožų arba asmeniui būdingų elgesio formų, jausmų visuma.
Ankstyvosios bruožų teorijos asmenybę apibrėžė būtent per šias savybes.
Allport kalbėjo apie unikalumą, žmogui būdingus vienintelius ir nepakartojamus bruožus – antraeilius, individualizuojančius.
Cattel teorijos pagrindas – giluminiai bruožai .Pasak šio autoriaus, kiekvienas individas turi begalę formuojančių ir apibrėžiančių jo asmenybės struktūrą bruožų. Pagal šią individualią bruožų schemą spėjama, kaip žmogus elgsis. Niekada nenuspėsime individo veiksmų, bet galime suteikti spėjimui kryptį, nes pasak bruožų teorijos, vienoje ar kitoje situacijoje yra polinkis elgtis tam tikru būdu.
Taigi, bruožus tiriantys mokslininkai apibūdina žmogaus polinkius, nuo kurių priklauso jo veiksmai. Daugeliui šių savybių turi įtakos biologiniai veiksniai – genetiniai polinkiai, autonominė nervų sistema.
Socialinių investicijų teorija dar kalba apie asmenybės bruožus ir socialinius veiksnius (socialiniai vaidmenys, bendravimas, aplinkos poveikis).
Asmenybės bruožai pastovūs?
Taigi, bandymų išskirti asmenybės bruožus būta daug, šiuo metu vienas iš plačiausiai naudojamų – Didysis Penketas. Bet ar asmenybės bruožai yra pastovūs ir daugiau nulemti biologinių faktorių? Psichologai atliko daug tyrimų norėdami patvirtinti Didžiojo penketo, kaip stabilių, mažai kintančių asmenybės bruožų egsistavimą.Tyrimai atliekami Amerikoje ir Vakarų Europoje ir vis dar aiškinamasi, kiek ši struktūra apibendrina asmenybės bruožus visose kultūrose.
Be teorijos šalininkų yra ir oponentų, kurie įžvelgia bruožų teorijos spragų. Galima šią teoriją kritikuoti – žmonių bruožai per ilgesnį laiką atrodo nesikeičia, bet žmogaus elgesys labai įvairuoja kintant aplinkybėms.
Pasak Gould, „taksonomija visada yra ginčytinas klausimas“ ir deja neįmanoma, kad asmenybės taksonomija apimtų individualius žmogaus aspektus, kurie daro kiekvieną asmenybę unikalią. Visgi suvidurkintas elgesys skirtingomis aplinkybėmis išlieka gana pastovi tendencija.
Pasak Sullivan Didysis Penketas – tai „gana patvarūs bruožai, pasikartojantys tarpasmeninėse situacijose, apibūdinančiose žmogaus gyvenimą“. Pagaliau, svarbu pažymėti, kad Didysis Penketas yra naudojamas daugelyje sričių kaip psichologinio tyrimo būdas.
Kam tie asmenybės bruožai ir teorijos?
Kodėl naudinga turėti sistemą, pagal kurią galime suskirstyti tokiu individualius skirtingus nuostabious unikalius žmones? Tam tikrų universalių tipažų išskyrimas padeda mums atsirinkti gausybės jūroje, o tada, turint reikalingą imti žmonių galima ieškoti individualių skirtybių/vertybių/savybių.
Šis skirstymas gelbėja tiek darbuotojų atrankoje, tiek renkantis porą ar specialybę. Pažink savo asmenybę, susigyvenk su ja ir išnaudok savo stipriąsias puses maksimaliai visose srityse!
Kristina Leščinskaitė
