JAV psichologai Vera Kaponi ir Tomašas Novakas siūlo keletą taisyklių, kurios leidžia gyventi nemanipuliuojant aplinkiniais ir netampant jų manipuliacijų auka. Šios taisyklės kai kam gali atrodyti akivaizdžios, o kitiems itin originalios, bet apsvarstyti jų prasmę veikiausiai pravartu kiekvienam.
Norintieji manipuliuoti kitais tvirtina, kad žmogus negali objektyviai vertinti savęs. Tai turėtų daryti kiti, kurie vadovaujasi pripažintomis taisyklėmis, autoritetų nuomone ar kažkieno išmintingesnio, doresnio, labiau patyrusio nuostatomis. Prisiminus, kad autoritetai ir taisyklės dažnai prieštarauja vieni kitiems, tenka priimti atsakomybę už save.
Manipuliuotojas primeta požiūrį, kad už savo elgesį mes pirmiausia atsakome ne prieš pačius save, o prieš kažką kitą. Todėl ir privalome paaiškinti, pagrįsti ir pateisinti savus norus bei poelgius. Jeigu patikėsime, kad atsakingi esame visų pirma prieš save, tai ir mūsų elgesio paaiškinimas taps nebe sunkia prievole, o paslauga, kurią, kai to patys norime, darome kitam žmogui.
Nuolat atsiduriame padėtyje, kai mums leidžiama suprasti, jog esame atsakingi už artimuosius, aplinkinius ar organizacijas. Atsakomybės priskyrimu neretai kiti sumaniai naudojasi. Tai galima iliustruoti situacija parduotuvėje, kai ir pardavėjas, ir eilė skubina pirkėją, leidžia jam suprasti, kad šis pernelyg daug klausinėja, kad gaišina itin brangų pardavėjo ir kitų žmonių laiką. Taigi priskiria jam pareigą rūpintis parduotuvės darbo sparta bei kitų pirkėjų komfortu. Kiekvienas sveiko proto žmogus supranta, jog už tai jis neatsako, tačiau daugelis pasiduoda įtakai, o kai kurie ir nusiperka tai, ko jiems nereikia.
Tėvai, pedagogai, o kartais ir žiniasklaida tvirtina, jog rimtas, patikimas žmogus tvirtai laikosi kartą pasirinktų pažiūrų. Jas keisti – tai pripažinti savo klaidą. Jeigu reikalaujantiems absoliutaus pastovumo iš mūsų pavyktų patiems nepadaryti nė vienos klaidos, būtų galima patikėti, kad jie siūlo aukštus dorovinius reikalavimus, o ne bando daryti mums įtaką sau palankia linkme.
Socialinis mitas skelbia: suaugęs žmogus privalo suprasti savo motyvus ir atsakyti į bet kokį klausimą apie savo elgesio niuansus. Iš jo reikalaujama visiškos savo elgesio ir jausmų kontrolės. Taigi mamytė, mokytoja, viršininkas įgyja teisę smerkti mūsų elgesį vien todėl, kad nepakankamai sklandžiai pasiaiškinome. O ir kiti manipuliuotojai reikalauja, jog mūsų gyvenimas būtų tarsi kompiuterinė programa, kurios viena dalis nuosekliai keičiama kita. Pagrįstas elgesys nėra blogas dalykas, tačiau jo nereikia painioti su logiškais samprotavimais. Jeigu kieno nors argumentai yra svaresni, tai dar nereiškia, kad turime sekti jo nurodymais.
Meilės mitas – tikrai mylintieji supranta vienas kitą be žodžių. Gal įsimylėjėliams kartais taip ir nutinka, bet reikalavimas atspėti aplinkinių norus ir ketinimus dažniau tėra užmaskuotas bandymas priversti mus labiau rūpintis kitais nei savimi. Norintis, kad jo pageidavimai būtų atspėti, neleidžia mums pasakyti „ne”, neleidžia apsvarstyti savo ir jo interesų derinimo galimybių.
Įvairiausi dvasiniai vadovai nuolat siūlo būdus, kaip mes turėtume tobulinti save. Sutuoktinis, draugas ir vadovas taip pat primena mūsų galimybes ir siūlo jų tobulinimo programas. Jeigu neatsižvelgsime į šiuos patarimus, būsime priskirti tingių, nerimtų, neperspektyvių žmonių rūšiai. Jeigu atsižvelgsime, prisiimsime vaidmenį vaiko, klusniai vykdančio tėvo, geriau išmanančio, ko mums reikia, nurodymus.
Kiekviena iš pasiūlytų taisyklių gali sukelti ginčų. Gal tai ir yra jų vertė, leidžianti kritiškiau pažvelgti į save ir savo santykius su aplinkiniais?