Vakar grįždama iš darbo į namus pajaučiau, kai visu kūnu sinchronizuojuosi su pavasarėjančiu oru. Žingsniai lėtesni, kvėpavimas gilesnis. Norisi pasimėgauti atgyjančia gamta. Ir žmonės aplinkui tarsi linksmesni, geresni. Dar prisiderinę žemės spalvų rūbais prie nežaliuojančios žemės, bet jau pasislėpę šiltas kailines kepures, kumštines pirštines ir pūkines striukes. Vis daugiau merginų įsispraudusios į sijonus, vaikinai atsilapoję striukes.
Per Lukiškių aikštę visi skersai išilgai mindė raudoną žemę, kas ėjo poromis ar po tris, o kas pavieniui – susimąstęs, susiraukęs, nuleidęs galvą, ar, kaip dabar darosi madinga, kalbėdamas telefonu. Visi su savomis mintimis, savo reikalais ir savo gyvenimais. Vieni išsipuošę, kiti elegantiškai pasidabinę, treti pasirinkę klasiką – kostiumą, juodas spalvas. Dar gausybė žmonių, kurie savo apranga rėkte rėkė apie savo požiūrį, stilių, skonį ir išsiskyrė iš minios.
Kartais atrodo keista, kaip skiriasi žmonių skoniai, tuose pačiose parduotuvėse išsirenkame skirtingus drabužius ir deriname juos prie skirtingų, mūsų nuomone tinkančių, aksesuarų. Kiti nesureikšmina išvaizdos ir leidžia aplinkybėms ją koreguoti – nusiperka tai, ką pamato pirmą, apsirengia tai, kas papuola po ranka. Žinoma kiekvienas turi teisę elgtis taip, kaip jam labiausiai patinka ir kaip jam atrodo teisinga. O šie skirtingi žmonių pasirinkimai ir sudaro tą įvairovę, kuri žavi, kai bandai fiksuoti fotoaparatais ar bent akies krašteliu savo žvilgsniu.
Tereikia tik sustoti ir apsidairyti, pamatysite daugelį dalykų, kurių dabar nepastebite. Pavasarį atgyja gamta, o žmonių širdys pradeda daužytis stipriau. Galbūt dėl to, o gal pagauta geros nuotaikos ėjau ir ir šypsojausi sau Gedimino prospekto parduotuvių vitrinose. Ėjau ir pagavau daug žmonių žvilgsnių, pasidalinau šypsena, patyriau stebuklingą stebėtojo džiaugsmą. Kai pradedi dairytis į šalis neišvengiamai pradedi spėlioti, kas tie žmonės yra, ką jie galvoja, kur jie keliauja. Dedi pliusus ir minusus. Taip darydama kartais pagalvoju, kad ir kitas galbūt mane stebi iš šalies. Taip labai motyvuoja pasitempti.
Vienišiems žmonėms aš rekomenduočiau nevaikščioti gatvėmis nuleidus galvą. Pasiimkite vidinį pasitikėjimą su savimi ir eikite iškėlę galvas. Taip tikrai padidinsite tikimybes netikėtai susipažinti. Tie žmonės, kurie alsuoja pasitikėjimu, džiaugsmu, spinduliuoja ir žavi bei traukia. Kai esi nusiteikęs naujiems kontaktams, tada tiesiog kaip magnetas juos pritrauki. Tam dažnai reikia ne tik vidinio pasiruošimo, bet ir išorinio, nes pasitinkama juk pagal etiketę ir sprendžiama pagal išvaizdą. Iš namų niekada neišeikite su jausmu, kad prastai atrodote. Turite pasižiūrėti į veidrodį ir patikti sau. Jei nepatiksite sau, tai vargiai ar kas nors kitas jumis susidomės. Deja tokia jau logika ir ji labai dažnai pasitvirtina. Todėl panelės, lakuokitės nagus, pakedenkite plaukučius – daugiau dėl savęs, kad pačios sau būtumėte nepakartojamos. Vyrukai – išsivalykite panages, nusiblizginkite batus, kad žinodami, jog moteris pastebi smulkmenas, nenorėtumėte susigūžti, o drąsiai demonstruotumėte save.
Nesuprantu tų damų, kurios įsispaudžia į trumpučius sijonus ir paskiau eina it sielą pardavusios. Atrodo, kad jos jaučia kitų smerkiantį žvilgsnį ir šiokią tokią kaltę už savo išsišokimą. Jeigu jau šiandien Jūsų nuotaika “mini”, tai ir eikite išdidžiai. Ir net jeigu esate ne iš tų, kurie mėgsta atkreipti dėmesį, kurie labai drąsūs, kupini ekstraversijos ir optimizmo ir per penkias minutes gali užmegzti pažintį su bet kuo, vis tiek tai ne priežastis nemylėti savęs ir giliai širdyje nekartoti sau, kad esate nuostabūs, bei nežiūrėti žmonėms į akis. Ir jūs verti flirto džiaugsmo!
Mielieji, linkiu išeiti į gatves ir apsidairyti!
Bučiuoju, Kris
PS Užmiršau paminėti savo džiaugsmą, kad dabar DarniPora.lt svetainėje galime šypsotis ir kitaip išreikšti emocijas laiškuose. Atsirado veidukai, kuriuos ir be mano įspėjimo matau, kad kai kuriai aktyviai naudoja. Šypsokimės laiškuose ir kasdieniame gyvenime. Juk kaip sakoma, šypsena kalba visomis pasaulio kalbomis… 🙂
Dabar jau tikrai viskas, einu gerti žalios arbatos ir žiūrėti per langų į pavasario akibrokštą – krentančias baltas snaiges. Tikiuosi jau paskutinį kartą šį pavasarį…
Comments are closed.