Apie darbines baimes

Kartais būna dienų, kai rodos, kad pasaulis tau sukrovė visas įmanomas pareigas ir tikisi, kad visas jas atliksi iškart bei dargi nepriekaištingai. Ir tuomet jauties, tarsi visos įmanomos akys žiūrėtų į tave, tarsi kiekvienas žingsnis būtų narstomas po smulkiausią detalę, ir privilegija klysti nebeatrodo tokia žmogiška.

Manau, labai normalu tokiais atvejais jausti baimę. Gerai, gal baimę ir ne visai tas žodis. Pavadinkime tai nerimu. Bet faktas, kad gerai jaustis tokiais atvejais tiesiog negali. Ir nežinau kaip Jums, bet man tuomet sunkiausia būna praadėti. Prisigalvoju tūkstančius įvairiausių veiklų, naujų “pareigų”, kad tik nereiktų imtis to, ko, manau, kad nemoku. Nors net nemėginu mokytis!

Ir ką tokiais atvejais daryti? Gerai, jeigu nerimas trumpalaikis ir greit praeina. Tuomet po kelių minutėlių lengvos panikos paprastai jau šaipaisi iš savęs ir pradedi versti kalnus. Tačiau jeigu laikas eina, darbai nejuda, o prieš akis ryškiai šviečia “deadline’as”. Ir vis ryškėja, vis labiau spinduliuoja.

Tokiais atvejais, manau, nieko gėdingo kreiptis pagalbos. Iškapstyti iš savo atminties žmogų, kuris galėtų turėti atitinkamos patirties, jauu yra šis tas. O padėti, jeigu pagalba yra susijusi su mokymu, žmonės mėgsta. Nes tuomet turi galimybę pajusti savo galią, išmanymą, profesinį autoritetą.

Taigi pagalbos prašymo situacijoje paprastai lieka patenkintos abi pusės – tiek prašantis, tiek mokantis. Tad kodėl kartais visgi tai

ip sunku imti ir pripažinti, kad vienas sunkiai susidorosi..? Vis tas įgimtas pranašumo troškimas. Regis, paprašydamas padėti kaip man sugriausi visą savo sunkiai pelnytą autoritetą. Bet ei! Leiskime sau prašyti! Tik pripažindamas savo silpnybes gali tapti stiprus.

To visiems ir linkiu!

0 thoughts on “Apie darbines baimes”

  1. Sutinku su tuo, kad daugelį problemų ir baimių neišssprendžiame, nes nemokame prašyti arba bijome būti tokie kokie esame, o esame netobuli. Pačiai teko būti darbe, kuriame mane laikė nevykėle, nes vis ne taip padarydavau arba nesuprasdavau kaip padaryti, nors neretai prašydavau pagalbos. Tačiu vis dar esu giliai įsitikinusi, kad nereikia pačiai visko spręsti, o tiesiog daugiau kalbėti, klausti ir nebijoti prisipažinti, kad esu nemokša arba nežinau to ir to ir tik tais atvejais, kai nepavyksta rasti būdų susikalbėti gali ištikti nesėkmė. Bet juk būna įvairių situacijų,įvairių kolegų, viršininkų, tad manau kuo ilgiau delsime, tuo sunkiau bus paprašyti pagalbos, ir lygiai taip pat atrodysime kvailesni, didesni nemokšos.Iškart paprašę pagalbos po to galėsime visą situaciją paversti juokais. Sėkmė priklauso nuo susikalbėjimo, mokėjimo paprašyti, paklausti, įsijausti :).

    Reply

Leave a Comment