maras

aras ir cholera

MARAS

Maras – sunki užkrečiama liga, sukeliama Yersinia pestis bakterijų (iki 1967 m. vadinta Pasteurella pestis). Ši liga, kaip manoma, žmonijos istorijoje sukėlė keletą epidemijų ar pandemijų.

Sukėlėjai

Marą sukelianti Yersinia pestis bakterija dažniausiai užkrečia graužikus – juodąsias ir rudąsias žiurkes. Maru žiurkės dažniausiai užsikrečia per blusas. Žmonės maru užsikrečia per blusų įkandimus, fizinį kontaktą su užkrėstais daiktais, nuo kitų maru sergančių žmonių – oro lašeliniu būdu, marui smarkiau išplitus (epidemijos metu) – ir per maistą. Manoma, kad sukėlėjai gali ilgai (šimtmečius) išlikti sporomis.

Ligos eiga

Užsikrėtimas

Ligos vystymasis nėėra giliai ištirtas, žinoma, kad ligos eiga ir latentinės stadijos trukmė smarkiai priklauso nuo užsikrėtimo būdo, organizmo būsenos bei Yersinia pestis štamo. Latentinė stadija (nuo užsikrėtimo iki simptomų pasirodymo) dažniausiai trunka 3-6 dienas, bet kai kada gali trukti nuo kelių ar keliolikos valandų (užsikrėtus oro lašeliniu būdu ar per blusų įkandimus) iki kelių savaičių. Pagrindinis bakterijų poveikis susijęs su bakterijų išskiriamais toksinais, sukeliančiais audinių nekrozę.

Manoma, kad gali būti ir staigi maro forma, galinti išsivystyti per kelias minutes nuo kontakto su užkratu. Šiiuo atveju pirminis susirgimas greičiausiai kyla dėl apsinuodijimo Yersinia pestis išskiriamais toksinais.

Simptomai

Maru susirgusiems žmonėms būna stipraus apsinuodijimo požymiai: svaigimas, karščiavimas, vėmimas, ant liežuvio – storas baltas apnašas, papilkėjusi oda. Kiti požymiai smarkiai priklauso nuo užsikrėtimo būdo: per odą (kontaktą su užkrėstais da

aiktais) – užsikrėtimo vietoje atsiranda pūslės, kurios vėliau trūksta ir virsta juodais šašais. Buboninė maro forma atsiranda per blusų įkandimus, kyla limfmazgių uždegimas, vystantis ligai, limfmazgiai smarkiai išsiplečia (pavirsta į bubonus), dar vėliau – sutrūksta, išteka pūliai. Užsikrėtus oro lašeliniu būdu, pažeidžiami plaučiai, kyla kosulys, skrepliai būna su krauju. Užsikrėtus per maistą, būna viduriavimas ir vėmimas, išmatos bei vėmalų masė būna kraujinga.

Gydymas

Gydymas susijęs su visiška ligonio izoliacija, gydoma antibiotikais-sulfanilamidais ir specifiniu priešmariniu imunoglobulinu arba serumu, reanimacinėmis priemonėmis, buboninio maro atveju – chirurgiškai.

Epidemiologija

Maro plitimas nėra giliai ištirtas, tačiau pagrindiniu rizikos faktoriumi laikomas žiurkių paplitimas. Manoma, kad epidemija gali kilti, atsiradus naujam Yersinia pestis štamui: blusos perneša šią bakteriją tarp žiurkių, kurios, neturėdamos šiai bakterijai atsparumo, ima masiškai dvėsti. Staigiai sunykus žiurkių populiacijai, blusos ima kandžioti žmmones. Atsiradus tam tikram kiekiui buboniniu maru sergančių žmonių, maras ima sparčiai plisti oro lašeliniu būdu.

Siekiant išvengti maro epidemijos, naikinami graužikai, aptikus maru užsikrėtusių ligonių, jie skubiai izoliuojami, atliekama ligonio aplinkos, drabužių dezinfekcija. Saugantis užsikrėtimo oro lašeliniu būdu, naudojamos kaukės arba respiratoriai, apsauginė (priešmarinė) apranga. Ligoniai izoliuojami, su jais bendravę, ar įtariami kontaktais su užkratu žmonės perkeliami į karantino zoną, profilaktiškai gydomi antibiotikais ir vakcinomis. Ligos aptikimo vietovėje skelbiamas karantinas (apribojamas žmonių judėjimas, taikomos sanitarinės priemonės).

Mirusieji nuo maro laidojami tik specialiose la

aidojimo vietose, kurios privalo būti pažymėtos, vėlesnis patekimas į šias vietas griežtai apribotas. Ankstesnes žinomų ar įtariamų laidojimų vietas kasinėti, tyrinėti ar į jas patekti leidžiama tik su sanitarinių įstaigų leidimais ir kontrole.

Istorija

Maro gydytojas. 1656 m. Paulus Fürst vario raižinys

Keletas didelių maro pandemijų palietė didelę dalį pasaulio gyventojų bei ženkliai įtakojo žmonijos istoriją. Europos istoriją ypač paveikė XIV a. pandemija. Kadangi tuo metu nebuvo priemonių tiksliai diagnozuoti ligas, o liudininkų pranešimai nėra vienareikšmiai negalima tiksliai teigti, kad tuometinis maras tikrai buvo toks kaip jį suprantame dabar, t.y. sukeltas Yersinia pestis. XIX a. buvo identifikuota Yersinia pestis bakterija, kuri susieta su šiomis epidemijomis. 1907 Indijoje užfiksuota paskutinė maro epidemija.

Manoma, kad paskutiniais amžiais maro epidemijų tikimybė yra gerokai sumažėjusi dėl ilgainiui išsivysčiusio paveldimo imuniteto maro bakterijoms, geresnių medicininių, sanitarinių ir antiepideminių sąlygų. Yra ir alternatyvių teorijų, kurios teigia, kad Viduramžiais kilusios epidemijos galėjo būti sukeltos Ebolos ar kito panašaus viruso.

Cholera

Cholera yra pavojinga žarnyno liga. Jai būdingi viduriavimas, vėmimas, ligos eigoje organizmas netenka daug skysčių. Senovėje, viduriniais amžiais ir netgi XX a. pradžioje kildavo milžiniškos choleros epidemijaos, nusinešdavusius gausybę žmonių gyvybių. Tačiau ekonomiškai atsilikusiose pasaulio valstybėse ir šiandien kyla choleros epidemijos.

Priežastys

Cholera yra bakterinė liga, ją sukelia choleros vibrionas (Vibrio cholerae). Plankioje terpėje ji greitai dauginasi. Kaip dauginimosi pr

roduktas išsiskiria stiprus toksinas, sutrikdantis žarnyno veiklą, mat nuo jo ypač nukenčia žarnyno epitelio ląstelės.
Vibrio cholerae kolonija
Vibrio cholerae kolonija

Užkrato židinys yra vibriono nešiotojas. Bakterijos plinta oraliniu-fekaliniu būdu (per išmatas). Didelė dalis sergančiųjų gali užsikrėsti nuo musių, kurios lietėsi prie apkrėstų išmatų ir nutūpė ant maisto produktų. Choleros vibrionai taip pat veisiasi stovinčiame vandenyje. Tai – didelė problema vietovėse, kurių kanalizacuijos sistema yra netvarkinga.

Simptomai ir ligos eiga

Inkubacinis periodas gali tęstis iki 5 dienų. Tada pajuntami choleros simptomai:

* Bendras silpnumas;

* Pykinimas;

* Viduriavimas;

* Toškulys;

* Vėmimas;

* Pilvo skausmas;

* Retas šlapinimasis, sumažėjęs šlapimo kiekis;

* Paaštrėję veido bruožai (įkritę akys ir kt.).

Ligos pradžioje stipriausiai pasireiškia viduriavimas, pykinimas, vėmimas. Viduriuojama gausiai vandeningomis bespalvėmis išmatomis. Nuo jų gali sklisti specifinis (nebūdingas išmatoms, šiek tiek primenantis žuvies) kvapas. Netenkama daug skysčių, tačiau šlapinimasis tampa retas. Kankina troškulys.

Laiku kreipusis į gydytoją galima išvengti choleros komplikacijų: inkstų, širdies ir kraujotakos sistemos, sąmonės sutrikimų.
Cholera šluoja gyvybes. La Petit Journal viršelis, XIX a. Tuo metu choleros epidemijos perpildytuose Vakarų Europaos didmiesčiuose dar buvo gana dažnos
Cholera šluoja gyvybes. La Petit Journal viršelis, XIX a. Tuo metu choleros epidemijos perpildytuose Vakarų Europaos didmiesčiuose dar buvo gana dažnos

Tyrimai ir gydymas

Cholera diagnozuojama tais atvejais, kai kraujyje pastebimas vandens ir elektrolidų netekimas. Taip pat ligą galima nustatyti iš išmatų bei kitų išskyrų: vėmalų, tulžies.

Gydymo tikslas yra atstatyti prarasto vandens ir

r išplautų mineralinių medžiagų kiekį organizme. Be to, skiriamas antibakterinių Vibrio cholerae veikiančių vaistų kursas.

Gydymo kursas yra gana ilgas ir sudėtingas, organizmas jėgas atgauna negreit. Tačiau laikantis gydytojo nurodymų galima išvengti didesnių komplikacijų. Dėl ligos pavojingumo ir visuomenės sveikatos vardan, ligonis dispanserizuojamas.

Choleros profilaktika

Geriausias būdas nesusirgti – laikytis griežtos asmens higienos. Negalima gerti vandens iš tokių vandens telkinių kaip upeliai, upės, ežerai, balos. Saugumo sumetimais vertėtų virinti ir vandentiekio vandenį.

Cholera didesnė galimybė užsikrėsti Trečiojo pasaulio šalyse, todėl patariama pasiskiepyti prieš ten vykstant.M

Leave a Comment