Šiuo straipsniu norime pristatyti transseksualumą (lyties tapatumo neatitikimą) išgyvenantį asmenį. Prisiminkime, jog tai yra lyties tapatumo sutrikimas, pasireiškiantis noru gyventi kaip priešingos lyties asmuo ir būti juo (ja) laikomu, taip pat diskomfortas dėl savo anatominės lyties ar jos netinkamumo jausmas ir noras būti gydomam (-ai) hormonais ir chirurginiu būdu yra apibrėžiamas kaip transseksualumas.
Olandijoje atlikus tyrimus nustatyta, kad lyties tapatumo neatitikimą išgyvena apytiksliai 1 iš 11 tūkstančių vyrais gimusių asmenų ir 1 iš 34 tūkstančių moterimis gimusių asmenų. Remiantis šia statistika, galima suskaičiuoti, kad Lietuvoje taip pat yra nemažai transseksualų.
Pristatant vieno asmens gyvenimo istoriją, neišvengiamai iškyla karštos įvairių sričių specialistų diskusijos. Jas, manau, svarbu paminėti, nes gyvenimo kokybę kiekvienas suvokiame panašiai, tačiau priemones jai įgyvendinti matome skirtingas.
Kokiais būdais galime padėti tokiam asmeniui? Sudaryti sąlygas medicininiu būdu pakeisti lytį ir išspręsti su tuo susijusius juridinius klausimus, kad asmuo galėtų visuomenėje gyventi su ta lytimi, su kuria jis save identifikuoja (tačiau čia iškyla stigmos klausimas), ar nekeičiant lyties suteikti psichoterapinę, o, prireikus, ir psichiatrinę pagalbą, o gal skatinti priimti sprendimą migruoti į šalis, kurios jau yra išsprendusios šią problemą? Demokratinėse valstybėse, siekiant transseksualus apsaugoti nuo diskriminacijos, teisės aktais reglamentuojami visi su lyties pakeitimu susiję sveikatos ir juridiniai klausimai.
Pristatysiu 47 m. amžiaus klientą D.K., gyvenantį ir dirbantį Vilniuje, vedusį, neturintį vaikų, kuris kreipėsi į psichiatrą-psichoterapeutą.
Nebegali prisiversti dirbti, viskam reikia valios pastangų, sumažėjusi energija, sustiprėjęs pyktis iki „įsiūčio priepuolių”, smarkiai prislėgta nuotaika, savęs kaltinimo bei nepasitenkinimo savimi mintys, sutrikęs miegas (ilgai neužmiega), sumažėjęs apetitas bei nukritęs svoris (per pusę metų neteko apie 8 kg svorio), sumažėjęs poreikis bendrauti, pesimistinis ateities įsivaizdavimas. Tokia savijauta vargina ilgiau nei pusmetį. Ypač sustiprėjęs poreikis rengtis moteriškais drabužiais bei turėti moterišką kūną, baimė, kad jis nevaldomai stiprės. Labai nemaloniai jaučiasi žmonių minioje bei moteriškų drabužių parduotuvėje, kur ypač tenka slopinti stiprų poreikį rengtis moteriškai.
Gyvenimo istorija bei psichodinaminis jos supratimas
(iškart pabrėžia, kad lengviau dėstyti faktus nei kalbėti apie jausmus, tuo labiau apibūdinti žmones, o ypač artimus, nes „apibūdinimas jam reiškia vertinimą”)
1.Gimė Kaune, jam būnant vienerių metų amžiaus tėvai persikėlė gyventi į Vilnių. Turi 2 m. vyresnį brolį. Jis sukūręs šeimą, turi vaikų, įgijęs aukštąjį išsilavinimą. D.K. žodžiais, brolis daug pasiekęs profesinėje srityje, dabar – „laisvas menininkas”. Su juo bendrauja labai mažai, „nėra poreikio”. Kiek pamena, vaikystėje taip pat su juo mažai žaisdavo. Pasakoja, jog jausdavosi įskaudintas, kai gaudavo tik tai, kas likdavo nuo brolio (drabužius, žaislus). Taip pat, jo pasakojimu, į brolio nuomonę tėvai visada atsižvelgdavo, tuo tarpu „jo žodis vertę įgijo tik tada, kai sukūrė šeimą”. Visada jautė, kad brolis buvo labiau lepinamas ir „iš tėvų išsireikalaudavo, ko panorėjęs”. Be to, su nuoskauda pamena, jog brolio tėvas nebausdavo išvis, tuo tarpu jį baudė iki 11 m. (dažniausiai diržu) – nors, anot jo, visada būdavo už ką.
Motina žuvo autoavarijoje 1982 m., būdama 53 m. amžiaus (jam buvo 23 m.), ekskursijos metu Sankt Peterburge. „Liūdėjo jai žuvus, tačiau gana greitai su netektimi susitaikė, nes – nieko nepakeisi”. Ji buvo „normali, paprasta”. Bandant labiau detalizuoti, patikslina, jog buvusi rami, santūri, moteriško sudėjimo, tačiau per daug to nepabrėždavusi. Motina įgijo aukštąjį išsilavinimą, dirbo dėstytoja universitete. Su tėvu sutarė gerai, „aukojosi jo labui”, buvo „šeimos galva”. Seksualiniai santykiai tėvų šeimoje visada buvo uždrausta tema.
Tėvui – 74 m. Jį apibūdina sunkiau, pradžioje pastebėdamas, kad „nieko ypatingo negalįs pasakyti – tėvas kaip tėvas”. Vėliau pasakoja jį esant kintamo charakterio, jam nuolat savęs gaila, vis kuo nors nepatenkintas. Taip pat turi aukštąjį išsilavinimą, dirbo dėstytoju universitete, turėjo docento laipsnį. Dabar – pensininkas, papildomai dirba vertėju. Jis esąs „fiziškai labai panašus į tėvą, tačiau tai jam nieko nereiškia”. Tėvas, kiek žino, motinai nebuvo ištikimas. Aiškiai pamena, kad jis turėjo romaną, kai pacientui buvo 14 m. Tėvas vedė antrą kartą, praėjus 2 m. po motinos žūties.
„Aiškių jausmų tėvams, ypač tėvui, nejautė”. Daug paprasčiau, anot jo, įvardyti jausmus žmonai ar jos seseriai, „kurios yra tolerantiškos jo keistumų atžvilgiu”.
Kiek atsimena, pats gimė panaudojus „akušerines reples”, buvo sutrikę kojų refleksai. Šeimoje buvo planuotas vaikas. Augo sveikas. Savęs apibūdinti vaikystėje „negali, nes nežino, kaip apibūdinti”. Tačiau vėliau prisimena, jog buvo savarankiškas, tai, jo žodžiais, reiškia, kad nerodė savo poreikių. Dar vėliau prisimena, kad buvo „prilipęs prie mamos sijono”, geriausiai jausdavosi būdamas su ja. Tėvams dažnai išvažiuojant į profesinio tobulinimosi kursus, labai ilgėdavosi mamos. Darželį lankė nuo 3–4 m., ten jautėsi vienišas. Pamena, kad jau tada nenorėjo būti berniuku, bjaurėjosi savo lytiniais organais, o pamatęs mergaites pavydėdavo joms ir pykdavo, kad negali būti toks, kaip jos. Pasakoja, jog labai norėjo rengtis mergaitiškais drabužėliais, ypač patiko vaikiškos suknelės. Kartą, apie 5 m. amžiaus, mamai sakęs, kad norėtų būti mergaitė, rengtis kaip jos, tačiau mamos reakcijos nepamena. Daugiau niekam per visą savo gyvenimą apie tai nėra užsiminęs. Mylimiausias vaikystės žaislas buvo pliušinis pingvinas5.
Pasakoja, kad jau nuo vaikystės šeimoje tėvas bei senelis nuolat pabrėždavo „vyriškumo privalumus”, jog „tikrus vyrus reikia auklėti vyriškai, kad neišaugtų vištgaidžiai”, jog „laimė būti vyru, nes jie viską sukuria”. Vyravo nuostata ko nors siekti gyvenime. Tačiau jau nuo vaikystės nedomino rungtyniavimas, vyriški žaidimai, nemėgo būti komandoje, visada traukė individuali veikla6.
Vidurinę mokyklą pradėjo lankyti 7 m. amžiaus. Nuo vaikystės išsiskyrė aukštu ūgiu ir berniukams mažiau įprastais pomėgiais (pvz., labai patiko ruošti maistą). Artimų draugų neturėjo, santykiuose iniciatyvos niekada nerodė, vertino individualią veiklą.
Ypač mėgo skaityti grožinę literatūrą, gerai sekėsi matematika bei fizika (buvo įstojęs į fizikų „Fotono” mokyklą). Sėkmingai baigęs 12 klasių, toliau mokslus tęsė universitete, įsigijo tą pačią, kaip ir tėvų, specialybę. 10 m. dirbo moksliniu bendradarbiu. Vėliau darbus keitė – kurį laiką dirbo leidyklose, dar vėliau, pasimokęs poligrafijos, maketavimo bei dizaino specialybės, pradėjo dirbti individualiai namuose (apie 4 m. dirba kompiuteriu priimdamas užsakymus namuose – internetinio tinklo bei reklamos kūrimo, serverių administravimo srityje). Darbu patenkintas, „jaučiasi nevaržomas”, o „namų sąlygomis gali bent dalinai realizuoti savo poreikius – rengtis moteriškais rūbais”.
Su nuoskauda prisimena, kaip, dar būdamas moksleivis, jausdavo pavydą vyrams, kuriuos matydavo filmuose persirengiant moteriškai. Visą gyvenimą ypač stengėsi nuslėpti šį savo potraukį. Anot jo, poreikis dėvėti moteriškus drabužius mokyklos metais dar nebuvo kankinantis. Paauglystėje jautė simpatijas merginoms, tačiau pats joms patrauklus niekada nesijautė, „iš drovumo nežinodavo, ką su jomis kalbėti”. Paauglystėje masturbuodavosi, „dėl to gėdos nejautė, nes tai – tik biologinis palengvinimas”. Vyrai seksualiai niekada netraukė, o homoseksualiais žmonėmis „šlykštisi”.
Jau paauglystėje savijauta priklausė nuo aprangos – „užsidedi norimą drabužį ir tampi norimu savimi”. „Nekentė spontaninės erekcijos, nes tai, kaip ir žarnų gurgėjimas, reiškė kūno kontrolės praradimą”. „Bręsti buvo šlykštu”, „nemėgo savo kūno”, bjaurėjosi kūno plaukuotumu. Dėvėti moteriškus rūbus pradėjo paauglystės metais, kai jautė mažesnę tėvų kontrolę (tada tėvas turėjo romaną su kita moterimi).
Pamena, kad pradėjo dėvėti moteriškas pėdkelnes, tačiau labai saugodamasis, kad niekas to nepastebėtų, pvz., tomis dienomis, kai būdavo fizinio lavinimo pamokos, niekada jų nemūvėdavo. Poreikis rengtis moteriškais drabužiais ir noras tapti moterimi (turėti moterišką kūną) vis stiprėjo, o moteriškų rūbų „asortimentas” plėtėsi. Apsirengęs moteriškai, jausdavo didelį pasitenkinimą, palengvėjimą, tačiau visada vargindavo baimė, kad niekas (net žmona) to nepamatytų. Pastaruoju metu, be moteriškų pėdkelnių, naudoja moteriškus šalikėlius, golfus, moteriškus naktinius marškinius bei apatines kelnaites (vyriškomis apatinėmis kelnaitėmis bei vyriška sportine apranga „šlykštisi”), taip pat buvo užsisakęs vyriškus batus su moteriška aukštesne pakulne. Būdamas vienas namuose „leidžia sau vis daugiau” – „puošiasi moterišku ilgu klasikiniu sijonu”. Žino, kad į svečius niekas nepranešęs neužsuks, o, jei taip atsitiktų, – neatrakintų durų. Prieš grįžtant iš darbo žmonai, persirengia tradiciškai.
Žmona apie jo norą rengtis moteriškais rūbais nieko nežino, „galbūt tik miglotai kažką įtaria”. Kartą bandė kalbėtis apie tai, bet žmona nieko nenorėjo girdėti, tad nusprendė jos neskaudinti ir niekad apie tai daugiau neužsiminti. Mano, kad ji įtaria turint jį tokių pomėgių, nes savo spintoje moteriškų drabužių nebando paslėpti, tačiau kiekvienam dėvimam moteriškam rūbui turi sugalvojęs „pateisinimą” (pvz., moteriškos pėdkelnės daug šiltesnės).
Pirmąją seksualinę patirtį įgijo su žmona – 20 metų. Su kitomis moterimis intymių ryšių neturėjęs. Žmona buvo to paties fakulteto studentė, su ja susipažino studentų mokslinės draugijos veikloje. Įsimylėję vienas kito, anot jo, nebuvo, tačiau greit prisirišo. Su žmona iki vedybų draugavo vienerius metus. Žmona dirba reklamos srityje, yra aktyvi, „emocingai reaguojanti į supantį pasaulį”, dominuojanti asmenybė, tačiau sprendimus priima abu kartu. Seksualiniai santykiai „abiem neteikė didesnio pasitenkinimo, tačiau nebuvo ir nemalonūs”. Pradžioje intymiai bendraudavo kartą per savaitę, vėliau kartą per mėnesį, o dar vėliau „aistra užgeso savaime”. „Dėl to nesisieloja”. Paskutinį kartą seksualinius santykius turėjo prieš 10 m. Vaikų neturi, niekada jų neplanavo ir dėl to nesigaili. Šeimyninis gyvenimas, anot jo, pagrįstas abipusiu pasitikėjimu bei pagarba.
Draugų neturi, nes „nėra didesnio poreikio bendrauti”, „tam pakanka žmonos”. Visada patiko „netradiciniai, subtilūs žmonės, turintys savo vertybių sistemą, jautrūs grožiui”8. „Niekada nedomino tradiciniai vyrai – mėgstantys žiūrėti krepšinio ar futbolo varžybas, medžioti, gerti alų kompanijose ar jauni, agresyvūs karjeristai”9. Nemėgsta sporto, azartinių žaidimų.
Kartu su žmona altruistiškai rūpinasi socialiai remtinais vaikais, benamėmis katėmis, nuskriaustais paukščiais. Patinka keliauti, stebėti gamtą. Pirmasis susitikimas
Klientas atrodo vyresnis nei pagal amžių, aukštas, liesas, neišvaizdus. Nedrąsiai klausia, kur galėtų atsisėsti, dažnai atsiprašinėja. Dėvi tamsius, neryškių spalvų rūbus – moterišką golfą, o vėliau, konsultacijos metu, pasisako, kad mūvi moteriškas pėdkelnes. Pasakoja, kad norėtų pasveikti nuo „seksualinio iškrypimo”, tikisi, kad yra vaistų, kurie galėtų pakeisti jo norą rengtis moteriškais drabužiais, turėti moterišką kūną (nors anksčiau buvo užsiminęs, kad, turėdamas pinigų, ryžtųsi lyties keitimo operacijai). Prašo apie šią problemą, dėl kurios kreipėsi, jokiu būdu neužsiminti žmonai. Kalba nedrąsiai, atsargiai parinkdamas žodžius.
Pasakoja, kad jau ilgiau nei pusmetį jaučiasi prislėgtas, nedarbingas, be iniciatyvos, smarkiai sutriko miegas, „tapo ypač gaila savęs, kad tenka visą gyvenimą slapstytis”. „Pasiruošęs ir toliau savo poreikius ignoruoti, jeigu tai tik įmanoma, nori tapti normalus”. Klientas išreiškė norą lankytis psichoterapijos seansuose, sutiko su paskirtu medikamentiniu depresijos gydymu, kategoriškai atsisakydamas, kad psichoterapija ir medikamentais gydytų skirtingi specialistai.
Šiam vyriškiui diagnozuotas transseksualumas.
Kokios galimybės transseksualams siūlomos Lietuvoje
Naujasis Civilinis kodeksas, įsigaliojęs nuo 2001 m. liepos 1 d., transseksualams suteikė vilčių, kad teisinėje valstybėje, kokia Lietuva siekia būti nuo 1990-ųjų, bus deramai reglamentuota ir teisė pakeisti lytį. Civilinio kodekso 2.27 str. 1 d. nustatyta, kad „nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai mediciniškai įmanoma”. Civilinio kodekso 2.27 straipsnio norma dėl teisės pakeisti lytį įsigalioja nuo 2003 m. liepos 1 d.
Įstatymo, reglamentuojančio lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką, projekte yra siūloma, kad lytis gali būti keičiama tik esant šioms sąlygoms – asmuo nėra pripažintas neveiksniu, jis yra pilnametis, bet dar nėra sulaukęs senatvės pensinio amžiaus, nėra sudaręs santuokos, neturi vaikų, jo transseksualumas yra nuolatinis ir nepertraukiamas ne mažiau kaip 2 m., ir tai sukelia jam dvasinius išgyvenimus bei trikdo asmeninį gyvenimą. Lytį pakeitęs asmuo turėtų tokias pat socialines ir darbo garantijas, išskyrus atvejus, kai garantijos yra nustatytos vienai lyčiai, o asmuo yra kitos lyties.
Lyties pakeitimas būtų atliekamas taikant psichoterapiją, hormonų terapiją, chirurgines operacijas.
Šis įstatymo projektas, be abejonės, susilaukė atgarsių. Prieš šį įstatymą griežtai pasisakė keturi Lietuvos bioetikos komiteto nariai.
Tačiau, Europos teisės departamento specialistų nuomone, tai neprieštarauja Europos Sąjungos teisei. Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijoje yra nurodyta, jog intervencija į žmogaus sveikatos sritį galima, jeigu asmuo duoda tam sutikimą, žinodamas apie visus galimus padarinius. Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtinta žmogaus teisė i fizinį ir psichinį vientisumą ir laisvo asmens sutikimo principas.
Tuo tarpu Lietuvos katalikų bažnyčios kunigas, Lietuvos bioetikos komiteto narys Andrius Narbekovas (kuris pats yra baigęs medicinos mokslus ir dirbęs chirurgu) yra įsitikinęs, jog lyties pakeitimas yra susijęs su radikaliu žmogaus suluošinimu, nes tokie asmenys, anot jo, yra kastruojami, lieka nevaisingi, jiems duodamos didžiulės hormonų dozės, kad pasikeistų išoriniai lyties požymiai. Jo nuomone, už tokį žmogaus sužalojimą gydytojas yra ne tik moraliai atsakingas, bet ir gali būti baudžiamas.
Kunigo teigimu, žmogaus elgesio ir mąstymo pakeitimas jį luošinant yra nepateisinamas. Doc. A.Narbekovo manymu, pats teiginys „lyties pakeitimas” yra nesusipratimas, nes pakeisti lyties neįmanoma. Tai, anot jo, tik techninis terminas, susijęs su išorinių ir vidinių lytinių požymių pakeitimu. Pakeitus požymius, lytis nepasikeičia, nes ji yra genetiškai nulemta.
Įdomu, ką apie lyties keitimą transseksualiems asmenims galvoja Lietuvos psichiatrai, psichoterapeutai?
