Ignoravimo sindromas

Ignoravimo sindromas yra sutrikimas, atsirandantis galvos smegenų insultą patyrusiems asmenims, dažniausiai pažeidus dešinįjį galvos smegenų pusrutulį. Taip pat jis gali atsirasti dėl galvos smegenų auglio, galvos smegenų sužalojimų, toksinės metabolinės encefalopatijos, subduralinės hematomos, neurodegeneracinių ligų, galvos traumų.

Ignoravimo sindromas dažnai būna itin sunkus, pacientai ignoruoja didelius objektus, nesuvokia jų, nepastebi žmonių, esančių jų erdvėje, nesuvokia savo pačių kūno, nepaisant to, kad regos aštrumas, somatinis jutimas ir motorika nepažeisti.

Ignoravimas gali būti apibūdinamas pagal jo kilmę ir pasireiškimo būdus. Yra dvi pagrindinės ignoravimo sinndromo klasifikacijos:

  • Sensorinis ignoravimas yra ligonio neatidumas sensoriniams stimulams priešingoje kūno pusėje nei yra smegenų pažeidimas. Sensorinis ignoravimas taip pat gali būti skirstomas į regimąjį, klausos ir taktilinį (somatosensorinį).
  • Motorinis ignoravimas pasireiškia paciento nesugebėjimu generuoti judesio kaip atsako į stimulą, net jei pacientas jį mato. Motorinis ignoravimas gali pasireikšti judesių amplitudės sumažėjimu (hipometrija), sulėtėjusiu judesio inicijavimu (hipokinezija) ar bepriežastiniu judesių lėtumu (bradikinezija).

Dažniausi klinikiniai ignoravimo sindromo požymiai yra šie:

  • Pacientas nesuvokia, kad turi galūnes priešingoje nei pažeidimas pusėje.
  • Pacientui pasireiškia regos lauko pažeidimai – atsiranda dalinis regos praradimas, suttrinka ir erdvės suvokimas. Toks regos sutrikimas yra vadinamas hemianopsija, dėl jos pacientas ignoruoja objektus, esančius pažeistoje pusėje.
  • Pasireiškia pažinimo sutrikimai. Nors ligonio psichika nėra sutrikusi, jis neatpažįsta daiktų, žmonių, neskiria garsų ir kvapų. Pagal pusrutulių pažeidimo vietą, pasireiškia:
  • kūno įvaizdžio suvokimo pra
    aradimu, kai pacientas neskiria anatominės rankų ir kojų padėties, tiek atlikdamas judesius, tiek pavaizduodamas save piešinyje;
  • paciento nesugebėjimu įvykdyti iš anksto apgalvotų judesių, nors užduotis yra suprantama ir ją gali įvykdyti automatiškai;
  • koordinuotų judesių sutrikimu. Pažeidus nedominuojantį pusrutulį, sutrinka regimosios erdvės įgūdžiai;
  • nesugebėjimu iš detalių sudėti visumos, iš raidžių surinkti žodžių. Pacientai, kuriems yra šis sutrikimas, nesugeba planuoti judesių, užbaigiančių veiksmą;
  • paciento dezorientacija erdvėje, vietovėje, nesugebėjimu piešti ir braižyti.

Ignoravimo sindromo tyrimas

Ignoravimo sindromas gali būti vertinamas keliais būdais:

  • Neformaliu testavimu. Tai paciento veiklos bei elgesio stebėjimas (stebima, kaip jis sugeba apsirengti, kaip guli lovoje, kaip renkasi daiktus ir pan.).
  • Formaliu testavimu. Tai testai, kurie skirstomi į:
  1. piešimo (kopijavimas, laikrodžio piešimas);
  2. apibraukimo (perbraukimo);
  3. vidurio linijos;
  4. skaitymo ir rašymo.

Piešimo ir kopijavimo užduotys yra paprastos, jas lengva vertinti, todėl dažnai naudojamos ignoravimo sindromui tirti. Šiųų užduočių dėka galima nustatyti vidutinį arba smarkų ignoravimą. Yra skiriami 2 piešimo testų tipai: kopijavimo ir spontaninio piešimo. Kopijavimo testuose pacientams duodamas piešinys, kurį jis turi nukopijuoti. Paveikslėliai turi būti simetriški. Todėl dešinė ir kairė nukopijuoto paveikslėlio pusės gali būti lengvai palyginamos, kad būtų aiškiai matoma ignoruojama pusė.

Vienas dažniausiai naudojamų paveikslėlių yra laikrodis. Neurologiniu požiūriu sveiki žmonės sugeba nukopijuoti analogišką laikrodį pateiktajam, tačiau žmonės, kuriems išsivystęs ignoravimo sindromas, dažniausiai klysta kopijuodami kairę laikrodžio pusę. Toje pusėje jie praleidžia skaičius arba sup

painioja jų eilę.

Taip pat kopijuoti gali gėles, žvaigždes, veidą, žmogų, drugelį bei geometrines figūras. Galima naudoti ir struktūrizuotas piešimo užduotis, pavyzdžiui, Ogdeno scena, kurioje pavaizduotas namas, tvora bei du medžiai. Šios užduotys vertinamos pasižymint praleistus objektus piešinyje. Spontaniniuose piešimo testuose pacientai paprašomi nupiešti paprastą objektą iš atminties, šiuo atveju jie taip pat tipiškai klysta piešdami kairę pusę.

Vidurio linijos testuose yra naudojamos įvairaus ilgio linijos, nubrėžtos ant A4 formato lapo. Šiuos testus lengva paruošti ir įvertinti. Pacientai turi pažymėti linijų vidurį. Linijos gali būti skirtingo ilgio. Neurologiniu požiūriu sveiki žmonės tiksliai pažymi linijos vidurį, o tie, kuriems išsivystęs ignoravimo sindromas, linijos vidurį pažymi labai nukrypusį į dešinę pusę. Šie rezultatai rodo sumažėjusį dėmesį kairei pusei ir įrodo, kad pacientui pasireiškia ignoravimo sindromas. Jo sunkumas nustatomas išmatavus ignoruotą linijos dalį.

Apibraukimo testai (numerių, raidžių, žodžių ir/ar paveikslėlių) gali būti pateikiami struktūrizuotai ir nestruktūrizuotai. Ši užduotis pateikiama ant A4 formato lapo. Kiekvienas elementas abiejose pusėse pasikartoja po tiek pat kartų. Pacientas šiuos elementus turi apvesti arba nubraukti. Fiksuojamas visų praleistų figūrų skaičius, užduoties atlikimo laikas. Šie testai itin jautrūs, nes tik 6 proc. pacientų, kuriems pasireiškia ignoravimo sindromas, juos atlieka teisingai.

Skaitymas. Paciento yra prašoma skaityti trumpą tekstą, kuris yra ant vertikalaus A4 formato lapo. Testą sudaro dvy

ylika eilučių, tačiau pacientas sustabdomas perskaitęs penktą eilutę. Fiksuojamas visų praleistų žodžių skaičius ir kairėje bei dešinėje praleistų žodžių skirtumas.

Rašymas. Priešais pacientą ant stalo padedamas vertikalus A4 formato lapas. Ligonio paprašoma ant atskirų trijų linijų parašyti jo vardą, pavardę, adresą bei profesiją (arba galima užrašyti tos dienos datą, jei pacientas neturi profesijos). Fiksuojamas atstumas iki žodžių pradžios, paliktas kairėje linijų pusėje.

Ignoravimo sindromo gydymas

Ignoravimo sindromas gydomas ergoterapija, atsižvelgiant į ignoravimo sindromo patofiziologiją.

Dažniausios ergoterapijos metodikos:

  • regos lauko lavinimas,
  • dėmesio lavinimas,
  • motorinė aktyvacija,
  • pažeistosios pusės lavinimas.

Regos lauko lavinimas

Turi būti lavinamas regos laukas – iš kairės į dešinę. Jie dažnai mano, kad žiūri į kairę, nors iš tiesų taip nėra. Juos reikia išmokyti surasti išorines užuominas, kurios bus kaip kairės pusės indikatoriai. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas paciento mokymui surasti lapo kraštus arba daikto periferiją. Prieš pradedant užduotį, juos reikia pažymėti, pavyzdžiui, spalvota juostele, žymekliu, ryškiu objektu ar parodyti paciento ranka. Jei pacientas nevaldo kairės rankos, tuomet parodoma dešine. Pacientai aktyviai skatinami įdėmiai tyrinėti aplinką iš kairės pusės į dešinę, kad galėtų teisingai skaityti, kopijuoti, piešti ar panašiai.

Dėmesio lavinimas

Šiuo atveju gydymo programos tikslas – padidinti dėmesingumą ir bendrą budrumo lygį.

Pacientas mokomas savo pažeistą viršutinę galūnę naudoti kaip orientyrą (kai skaito, ranka liesti lapą, judinti ranką kai vaikšto, kad padidėtų dėmesys pažeistai pusei).

Kairės kūno pusės gal

lūnių aktyvacijos metodas

Pacientui turi būti paaiškinama, kad kairės kūno pusės viršutinės galūnės aktyvavimas judesiais sumažina regimąjį ignoravimą ir pagerina rankos funkciją. Paciento prašoma koncentruoti dėmesį į kairės rankos judesius ir nenaudoti papildomai dešinės rankos. Pacientas turi nuolat aktyvinti kairę ranką, jis tai gali daryti žaisdamas paprastus stalo žaidimus (domino, žodžių loto ir pan.).

Pacientų, kuriems pasireiškia ignoravimo sindromas, kasdienės veiklos mokymas

Apsirengimas, nusirengimas, apsiavimas. Rengimasis yra įgūdžių kompleksas, kuris svarbus sėkmingai reabilitacijai.

Pirmiausia ligonį reikia išmokyti apsirengti apatinius rūbus, tada viršutinius ir baigti kojų apsiavimu. Svarbiausia, kad jis pirmiausia apvilktų nesveikąją kūno pusę, o nuvilktų pirmiausia sveikąją. Drabužiai gali būti vienu dydžiu didesni, jei tai padeda pacientui lengviau judėti. Labai svarbu, kad drabužiai turėtų kišenes. Ligoniams, kurių aktyvi tik viena ranka, yra svarbu:

  • visus reikalingus daiktus padėti tam tikra tvarka;
  • kairė rūbų pusė turėtų būti paženklinta ryškios spalvos siūlu ar lipduku;
  • garantuoti tinkamą paciento padėtį lovoje ar kėdėje;
  • vienu metu rengti tik apatinę arba tik viršutinę kūno dalį;
  • rengiantis pirmiausia reikia vilkti nesveiką galūnę;
  • nusirengiant pirmiausia nuvilkti sveiką kūno pusę.

Pacientams yra būtina tinkama avalynė. Jiems reikėtų avėti specialius batus, o ne šlepetes, nes taip saugiau. Kairįjį batą galima pažymėti ryškios spalvos juostele ar batraiščiu ir pacientui akcentuoti, kad jis ieškotų šio kaspinėlio nusiaudamas batus.

Valgymas ir gėrimas. Nepriklausomas valgymas – tai procesas, kurio metu naudojami įprasti ir specialūs indai ir indeliai maistui guminiu dugnu. Ergoterapeutas turi stebėti paciento galvos, rankų ir burnos padėtį, kai jis valgo ar geria. Stiklinę, puodelį ar ryškią servetėlę ir valgymo įrankius rekomenduojama padėti į ignoruojamą pusę ir pacientui nuolat priminti, kad jis kartkartėmis vis pasižiūrėtų į kairę pusę. Pacientas turi valgyti prie stalo, stalas turi būti tinkamo aukščio ir pločio.

Asmens higiena. Pirmiausia vonioje šie pacientai turi būti saugūs, tam gali prireikti pritaikyti aplinką. Grindys turi būti neslidžios, jei reikia, turi būti įtaisyti reikiamo aukščio turėklai. Vandens čiaupai taip pat turi būti atitinkamame aukštyje ir patogūs naudoti. Muilas, rankšluosčiai ir kiti panašūs daiktai turi būti pacientui lengvai pasiekiami ir visuomet padėti toje pačioje vietoje, taip pat jie gali būti ryškių spalvų. Praustis pacientus reikia pradėti mokyti nuo pažeistos pusės, kad jie suvoktų ir pažintų savo ignoruojamą pusę.

Judėjimas. Tinkamas ir patogus persikėlimas žmonėms su negalia įmanomas tik tada, kai kėdės, tualeto, vonios kraštų bei mašinos sėdynės aukštis yra jiems pritaikyto aukščio. Persikeliant ligoniui reikia priminti apie pažeistąją pusę.

Labai svarbu kuo anksčiau nustatyti ignoravimo sindromą, jo pobūdį bei parinkti teisingą gydymo taktiką. Ignoravimo sindromui gydyti labai svarbu anksti ir laiku taikyti ergoterapijos procedūras, tai gali padėti ligoniui būti kiek įmanoma savarankiškesniam kasdienėje veikloje.

Leave a Comment