Baroko stiliaus bažnyčios Vilniuje

Lietuvos baroko architektūros raidoje išryškėjo trys periodai, kurių chronologinės ribos artimos italų baroko laikotarpiams: ankstyvasis (1600–1650 m.), brandusis (1650–1730 m.) ir vėlyvasis (1730–1790 m.). Pabandykime apžvelgti, kaip keitėsi bažnyčių, dekoracijos, plano modifikacijos ir t.t., keičiantis baroko laikotarpiams.
Kryžminių bazilikinių bažnyčių yra įvairaus didumo, skirtingų plano modifikacijų. Pavyzdžiui šoninių navų koplyčios vienur tarpusavyje sujungtos (Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia), kitur– izoliuotos (Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia), pasitaiko, kad tarp centrinės navos ir koplyčių eilių įsiterpia siauros šoninės navos– praėjimai (Vilniaus misionierių Marijos žengimo į dangų bažnyčia). Lootyniškojo kryžiaus plano bažnyčios buvo statomos visais baroko plitimo Lietuvoje periodais. Vilniaus Visų šventųjų bažnyčia yra pirmas bebokštis sakralinis pastatas Lietuvoje. Tai būdinga ankstyvajam barokui. Bažnyčia pastatyta 1620–1631 m. XVIII a. viduryje abu pastatai labai nukentėjo nuo gaisro. Atnaujinant varpinė užbaigta grakščiu šalmu, o bažnyčios interjeras praturtintas puošniais vėlyvojo baroko altoriais, skulptūromis. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios eksterjero kompozicijoje dominuoja stambus, virš kryžmos iškilęs kupolas su aukštu būgnu ir voliutomis suremtu žibintu. Jis palengvintų kresnas pagrindinio fasado proporcijas, bet yra maatomas tik iš toli. Tai brandusis barokas. Gana turtinga Šv. Petro ir Povilo bažnyčios išorė neprilygsta jos interjero tektoniškos puošybos grožiui. Brandaus baroko periode, be labai paplitusio kryžminio, statyti ir centriško plano sakraliniai pastatai. Pirmasis LDK centriškos kompozicijos pastatas– Pažaislio ka

amaldulių bažnyčia. Ji vienintelė yra šešiakampė. Visos kitos centriškos bažnyčios– aštuoniakampės. Vilniaus Marijos žengimo į dangų bažnyčios planas originalus trinavis bazilikinis. Prie siaurų, lyg praėjimų, šoninių navų prijungta po dvi koplyčias. Pagrindinis bažnyčios fasadas būdingas Lietuvos vėlyvajam barokui. Apatiniame tarpsnyje, išskyrus puošnų tambūrą, jokių dekorų elementų nėra. Viršutinis fasado tarpsnis ir bokštai gausiai išpuošti rokokiniais lipdiniais: kartušais, rokailiais, augaliniais ornamentais. Grakščiais svogūniniais šalmais užbaigtus bokštus pagyvina įvairių formų angos ir nišos, meniškos kalto metalo grotelės, dekoratyvinės vazos. Todėl bokštų siluetas patraukia žaismingumu, ažūriniu trapumu.
Ankstyviausios barokinės bažnyčios Vilniuje yra kryžminės bazilikos, su šoninėse navose išdėstytomis koplyčiomis. Ankstyvojo baroko periodu pradėtos statyti bebokštės bažnyčios. Kryžminės bažnyčios brandaus baroko laikotarpiu buvo įvairiai modifikuojamos. Pasirodo pirmieji kupolai ant aukštų būgnų. Bažnyčios imtos statyti ne tik krryžminio, bet ir centriško plano tipo. Vėlyvojo baroko periode išplito modernizuoti tradicinai, paveldėti iš gotikos ir renesanso, sakralinių pastatų plano ir tūrio tipai: vienanavės bei halinės bažnyčios su stačiakampe navų dalimi. Pagausėjo ir pagražėjo interjero detalės.

Naudota literatūra:

„Lietuvos architektūros istorija“ II;

„Tarybų Lietuvos enciklopedija“,Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986 m.

Leave a Comment