TURINYS
ĮVADAS……………………………………………………………. 3
I. INTERESAI IR INTERESŲ GRUPĖS:1.1. Intereso sąvoka……………………………………………………….51.2. Interesų grupių teorinė analizė………………………………….61.3. Interesų grupių samprata………………………………………….8
II. INTERESŲ GRUPĖS IR VALSTYBĖ2.1. Pliuralizmas………………………………………………………….122.2. Korporatizmas………………………………………………………13
III. INTERESŲ GRUPĖS ĮVAIRIOSE POLITINĖSE SISTEMOSE3.1. Demokratija ir JAV……………………………………………….143.2. Interesų grupių veikla Europos Sąjungojeir Lietuvoje………………………………………………………………….183.3. Ar egzistavo interesų grupės komunizme?……………..22
IŠVADOS…………………………………………………………………..24SUMMARY……………………………………………………………….25LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………26PRIEDAI……………………………………………………………………28
ĮVADAS
Interesų grupių teorija buvo pamatas formuotis pliuralistinės demokratijos sampratai, todėl sudaro reikšmingą politikos mokslo dalį. Šiuolaikinė politikos teorija interesų grupes laiko natūralia ir būtina politinio proceso dalimi. Būtent grupės atlieka esminį vaidmenį iškeliant į viešumą žmonių socialinius lūkesčius, viltis, emocijas, tikslus ir iliuzijas, kurias bandoma išreikšti per politinius reikalavimus. Interesų grupių teorija ir jos praktiniu taikymu domimasi daugelyje pasaulio valstybių.Šio domėjimosi priežastis būtų ta, kad kiekvieną valstybę galima būtų traktuoti kaip tam tikrą tikslą turinčią grupę, atsiradusią ir egzistuojančią tam, kad palaikytų vidaus tvarką, išliktų saugia ir nepriklausoma iškilus išorinei grėsmei. Tos grupės tikslų pagrindas yra bendros kultūros vertybės (pavyzdžiui kalba ir tradicijos), ekonominiai interesai (poreikis kurti daugiau darbo vietų, kelti žmonių vidutinį pragyvenimo lygį) ar etninis bendrumas (pavyzdžiui, tradicijos, kalba).Pliuralistinės- turinčios daugybę skirtumų ir juos suvokiančios šių laikų bendruomenės retai elgiasi kaip tikslą turinčios grupės. Dažniausiai tik ypatingi atvejai, pavyzdžiui, globalinės katastrofos ar karai, paskatina vienytis bendram tikslui, ir tokioje situacijoje valstybė tampa grupe, gebančia siekti vieningo tikslo. Valstybė yra organizacija, kur dalis valdo visumą, negausios bei privilegijuotos grupės- visą visuomenę. Valstybę taip pat galime traktuoti kaip organizuotą visumą, kurioje veikia politinės partijos, spaudimo grupės ir visuomeninės organizacijos. Interesų grupės ne mažiau nei politinės partijos yra įsitraukusios į politikos formavimo procesą. Tai ypač akivaizdu Jungtinėse Amerikos Valstijose – šalyje, kurioje ir prasidėjo jų vystymasis. Net jei mūsų ir nedomina politika, mes mažai ją išmanome, ji tiesiogiai veikia mūsų gyvenimus. Taigi juos veikia ir tie, kurie tiesiogiai su ja susiję. Kartais jie padeda siekti geresnio gyvenimo, kartais- yra abejingi mūsų reikalams, tačiau būna ir taip, kad jie trukdo mums gyventi, varžo žmonių veiklą. Žmonių gyvenimai tiesiogiai priklauso nuo valstybę, kurios piliečiais jie yra, valdančių grupių. Politika- teisėta veiklos forma yra tada, kai kyla iš poreikio siekti tikslų, naudingų jei ne visiems, tai bet didelei žmonių grupei. Kitais atvejais tai tebūna politikų manipuliacija žmonėmis.Paprastai manoma, kad per interesų grupių veiklą yra įgyvendinamos minties, žodžio bei susirinkimų laisvės- būtent tos laisvės, dėl kurių būtinumo ir buvo kuriama liberaliosios demokratijos idėja. Liberali demokratija yra atstovaujamosios demokratijos forma, kurioje šalia daugumos sprendimo egzistuoja ir pagarba žmogaus teisėms, tokioms kaip žodžio ir susirinkimų, religijos laisvė, nuosavybės ir privatumo teisė, taip pat lygybės prieš įstatymą bei teisės pirmenybės principai. Šios teisės ir principai garantuojami per įvairių institucijų veiklą ir yra apibrėžti konstitucijose arba atskiruose įstatymuose. Yra daugybė požiūrių į interesų grupes- jų privalumus ir trūkumus šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse. Būtų galima paminėti tokius interesų grupių teorijos problematiką ir svarbiausius aspektus nagrinėjusius autorius, kaip Džeimsas Madisonas (James Madison), Artūras Bentlis (Arthur Bentley) , Deividas Trumenas (Deivid Truman), M. Olsenas (M. Olsen). Jie pastebėjo įvairius socialinio gyvenimo reiškinius, paskatinusius akreipti dėmesį į grupinių interesų vaidmenį visuomenės ir valdžios sąveikoje. Problema yra ta, kad šie ir kiti interesų grupes analizavę asmenys nagrinėjo interesų grupių teoriją tam tikrais – tarkim teigiamais ar neigiamais- aspektais, todėl dažnai trūksta apibendrintos informacijos, kuri paliestų pačios teorijos esmę, bei jos pritaikymą konkrečiose valstybėse. Juolabiau, kad vienose valstybėse (pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose) tokios sąvokos kaip ,,spaudimo grupė”, ,,interesų grupė” egzistuoja jau daugelį metų, o kitose (tarkim Lietuvoje) jos atsirado visai neseniai. Be to būtų labai sunku rasti vieningą interesų grupių apibūdinimą, o ką jau kalbėti apie tokius pačius požiūrius į jų privalumus ar trūkumus atskirose valstybėse: valdžios institucijose ar visuomenėje. Todėl žmonės dar nėra iš esmės susipažinę su interesų grupių funkcijomis, dažnai mano, kad jų veikla susijusi su neigiamais aspektais. Norint atkleisti interesų grupių privalumus ir trūkumus, reiktų atsižvelgti į tokius svarbius kriterijus, kaip: paties intereso (individualaus, valstybinio ir kt.) esmę, teorinį interesų grupių nagrinėjimą, jų klasifikaciją, svarbą valstybėje ir jos politikos formavimo procese, vietą įvairiose politinėse sistemose (demokratinėse ir nedemokratinėse), funkcijas, ryšius tarp interesų grupių ir oficialios valdžios bei valstybės piliečių ir kt.Visų šių kriterijų analizė turėtų leisti pasiekti svarbiausią šio kursinio darbo tikslą- įvertinti ar interesų grupės atneša visuomenei ir pačiai valstybei daugiau naudos ar žalos. Taip pat kokiais būdais būtų galima pasiekti, kad vienas iš pagrindinių interesų grupių veiklos principų- tenkinti visos visuomenės, o ne tik atskirų jos dalių, interesus- pasireikštų ne tik teorijoje, bet ir praktikoje.
1. INTERESAI IR INTERESŲ GRUPĖS
1.1 Intereso sąvoka
Interesai- individų ir jų grupių tikslai, norai, inicijuojantys tiek jų individualią tiek ir grupinę veiklą. W.Lamentowicz : ,,Interesas- tai, kas objektyviai reikšminga, kad daugiau ar mažiau būtų patenkinti tam tikros žmonių grupės poreikiai” Svarbu yra tai, kad ,,realūs interesai- žmonių problemos bei poreikiai- skiriasi nuo politinių reikalavimų, t.y. nuo to, ko žmonės nori iš valdžios” . Dažnai būna, kad žmonės klaidingai suvokia interesus. Kad būtų galima juos identifikuoti kai kurie politologai interesus skiria į objektyvius ir subjektyvius. Nesileidžiant į įvairius teorinius šių autorių analizes aspektus, būtų galima apibendrinti, kas yra bendra jų požiūriams.
Objektyvūs interesai- visų pirma yra tie, kurie žmonėms daro poveikį, net jeigu šie žmonės jų nesuvokia (vanduo, maistas, sveikatos apsauga, valstybės užsienio politika). Taip pat tai yra įvairūs veiksmai arba politika, kurie tenkina esminius žmonių poreikius; dalykai, kurių individas pageidautų, jei žinotų visas pasirinkimo alternatyvas ir turėtų pasirinkimo laisvę; dalykai arba politika, kuri padidintų socialinės klasės gerovę (klasinis interesas).Subjektyvūs interesai- tai reiškiniai, politinio gyvenimo įvykiai, kurie žmonių įsitikinimu daro jiems tiesioginį poveikį (atlyginimų didinimas, naujų mokesčių įvedimas).Bet kurioje valstybėje egzistuoja individualūs ir nacionaliniai interesai. Nacionalinius interesus lemia konkrečios laikotarpio sąlygos. Vienose situacijose tai gali būti nepriklausomos demokratinės valstybės bei pilietinės visuomenės kūrimas; kitu- integracija į įvairias tarptautines organizacijas. Šie interesai geriausiai pastebimi oficialios valdžios priimamuose sprendimuose. Tuo tarpu individualūs interesai yra kiekvieno individo asmeniniai norai ir poreikiai. Viešieji ir asmeniniai interesai yra glaudžiai susiję. Interesų grupės kelia asmeninius reikalavimus, kurie turi realias galimybes patekti į viešųjų interesų sritį. Be to, šiuolaikinėje demokratijoje daugelis viešųjų problemų patenka į interesų grupių akiratį. Galima daryti išvadą, kad ,,demokratijoje interesų grupės taip integruojamos į į politinį procesą, kad dalis privačių interesų tampa ,,pusiau valstybiniais, o valstybiniai interesai – ,,pusiau privačiais”1.2.Interesų grupių teorinė analizė
Interesų grupės politinėse sistemose atlieka tarpininko vaidmenį tarp valstybės ir piliečių. Jos užtikrina politikos viešumą, valdžios instititucijų informuotumą, bando užtikrinti priimamų spendimų racionalumą. Interesų grupės turi daug panašumų su kitais socialiniais dariniais, kurie demokratijoje daro įtaką piliečių pasirinkimams politikų atžvilgiu. Iš esmės daugelis interesų grupių turi oficialių ar neoficialių ryšių su politinėmis partijomis ar kitais socialiniais judėjimais. Skirtumas būtų tik toks, kad skirtingai nei partijos interesų grupės rinkimuose į šalies valdžią dažniausiai nekelia kandidatų savo vardu, o bando atstovauti žmones kitais būdais. Interesų grupių teorija labiausiai išvystyta Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ši šalis pasižymi jų gausa, ir didele įtaka valdžios institucijų priimamiems spendimams. Galbūt būtent dėl šios priežasties Amerikos kūrėjai tikėjo, kad interesų grupės yra neišvengiamas blogis. Vienas iš pirmųjų į interesų grupių veiklą JAV dėmėsį atkreipė Džeimsas Madisonas (James Madison). Jis buvo vienas iš JAV konstitucijos bendraautorių, ketvirtasis šalies prezidentas (1809-1817), cvilinės teisės ir konstitucinės teisės žinovas. Jį taip pat būtų galima pavadinti ir interesų grupių teorijos pradininku. Savo publikacijose interesų grupes jis pavadino frakcijomis- suvienytomis piliečių grupėmis, kurių bendras interesas prieštarauja visos visuomenės poreikiams. Madisono teigimu: “…jos (interesų grupės) susidaro tik tam tikros bendros aistros ar intereso skatinamos, ir neša pavojų kitų piliečių teisėms ar nuolatiniams ir visuotiniams interesams” Taigi galima teigti, kad grupės kelia nestabilumo bei sumaišties pavojų viešajai tvarkai, o suvaldyti šį pavojų yra įmanoma dviem būdais: arba pašalinant jo atsiradimo priežastis, arba kontroliuojant jo daromą poveikį bei įtaką visai pilietinei visuomenei. Pilietinę visuomenę galima būtų suprasti gana įvairiai. Iš vieno požiūrio taško ji yra nepolitiniai santykiai tarp įvairių valstybės nekontroliuojamų asociacijų ir susivienijimų (religinių, kooperatyvų, klubų, interesų grupių). Kita nuomonė būtų, kad politinės visuomenės esmę išreiškia ta aplinkybė, kad šie susivienijimai (taip pat ir politinės partijos) yra tarpinė grandis tarp žmogaus ir valstybės, kuri apsaugo individą nuo visiško pajungimo valstybei. Klasikinės demokratijos teorija, ypač kaip ją interpretavo D. Madisonas, teigia, kad kiekvienas individas arba grupė asmenų, nesant kokių nors apribojimų, siekia tironijos ir suvaržo kitų žmonių teises. Tuo pasakoma, kad neegzistuoja bendra visos visuomenės valia, o yra tik individai ir grupės siekiančios apginti savo interesus. Iš Madisono teiginių galima daryti išvadas, kad : 1. vienas pagrindinių įstatymų leidėjų uždavinių turėtų būti skirtingų interesų suderinimas; 2. Bandymas apriboti ar uždrausti socialiniame gyvenime tokias grupes būtų tas pats kaip sunaikinti pačią laisvės idėją. Paskutinį teiginį galima būtų paaiškinti tuo, kad interesų grupės atstovauja žmonių teises ir laisves, todėl jos yra dėsningas visuomenės ir valdžios santykių padarinys. Madisono požiūris, kad interesų grupės yra neišvengiamos, dabar yra dominuojantis politikos mokslo požiūris. Tačiau svarbus yra ne tik jų neišvengiamumo požymis, o ir tai, kad mūsų dienomis organizuotos grupės dažnai suprantamos kaip brandžios demokratijos esminis elementas, t.y., kad savanoriškos asociacijos yra būtinos norint, kad individas galėtų prasmingai save susieti su politine sistema. Dauguma mokslininkų sutaria, kad Artūras Bentlis (Arthur Bentley) yra pirmas, kuris interesų grupių problemas ėmė aiškinti išties moksliškai. Jo darbas ,,Valdymo procesas” (The process of government” 1908m.) laikomas pirmąja teorine interesų grupių analize. Bentlis buvo įsitikinęs, kad interesų grupių elgesys paaiškina politinio proceso esmę. Kitaip tariant, pats valdymas yra procesas, kuriame svarbiausi ne atskiri žmonių interesai, o interesų grupės, be to, valstybės institucijų veikla turėtų atspindėti tam tikrų interesų pusiausvyrą, eančią visuomenėje. Galima būtų pridurti, kad bet kokie pokyčiai visuomenėje yra tiesiogiai susiję su pokyčiais valdžios institucijose bei teisinėje sistemoje. Tiek atskiri individai, tiek interesų grupės visada jautriai reaguoja į jų interesus atstovaujančių politikų elgesį. Todėl stabiliai situacijai valstybėje palaikyti būtinas nenutrūksantis dialogas tarp šių dviejų grandžių. Juolab, kad atstovavimas yra procesas, kuriam vykstant politikoje išjudinami interesai. Apie atstovavimą D. Stone teigė: ,, Politinės organizacijos, politika, pareigūnai ir atstovai visada siekia problemos sprendimą pavaizduoti taip, kad jis atrodytų naudingas arba žalingas skirtingoms interesų grupėms” Atsižvelgdami į tai ar tinkamai patenkinami jų interesai, individai ir jų grupės sprendžia kokią organizaciją ar kandidatus paremti ir tokiu būdu suteikia jiems dar daugiau valdžios.
Interesų grupes analizavo ir Deividas Trumanas ( Deivid Truman). Savo studijoje ,,Valdymo procesas: politiniai interesai ir viešoji nuomonė” (1951) teigė, kad būtent interesų grupės padeda pažinti politikos prigimtį. Jis jas vertino kaip itin svarbius politinio proceso dalyvius, siekiančius kuo labiau sumažinti aplinkos joms daromą poveikį. Šioje situacijoje grupių konkurencija, siekiant daryti kuo didesnę įtaką politiniams sprendimams, dalinti įvairius visuomenės išteklius kuo naudingiau sau, sudaro prielaidas visuomenės gyvenimo stabilumui įtvirtinti.Į klausimą, kodėl žmonės vienijasi į grupes, bandė atsakyti ir M. Olsonas (M.Olson). Atsakymas būtų gana nesudėtingas- susivienijus į grupes žmonėms yra žymiai lengviau pasiekti savo tikslų. M. Olsonas į interesų grupes žvelgė naujoviškai ir gana neigiamai. Jo manymu, interesų grupių prigimtis yra tenkinti individualius interesus. To priežastis yra visada kylantis prieštaravimas tarp asmeninių žmogaus interesų patenkinimo ir būtinumo rūpintis kolektyviniais interesais. M.Olsono teiginiuose svarbi yra mintis, kad įvairių interesų grupių daroma įtaka priimant politinius sprendimus, yra nevienoda. Valstybėje egzistuoja taip vadinamos ,,privilegijuotos grupės”, kurios turi daug didesnes financines galimybes, daugiau žmogiškųjų išteklių ar geresnę organizacinę strukūrą bei daugiau ryšių, todėl sugeba primesti savo reikalavimus valdžiai bei daryti įtaką silpnesnėms konkuruojančioms grupėms. Savo veikale ,,Tautų iškilimas ir nuosmukis” (1982), teigė, kad vis stiprėjanti grupių konkurencija, imantis bet kokių būdų nukonkuruoti kitas grupes, dažnai tampa ekonominės stagnacijos bei nuosmukio priežastimi. Kas be ko, tai gali sugriauti ir stabilią demokratinių valstybių politiką.1.3 Interesų grupių samprata
Norint tiksliai suprasti kokais būdais interesų grupės veikia demokratijoje, reikia suvokti interesus realizuojančių grupių esminius bruožus. Visų pirma- demokratinėje valstybėje partijos nėra vienintelė piliečių politinių siekių įgyvendinimo priemonė. Jeigu valdžios institucijos laikosi svarbiausių demokratijos principų ir netrukdo reikštis žmonių laisvai valiai, tai ir kitos egzistuojančios organizacijos ar visuomenę sudarantys socialiniai junginiai gali daryti pastebimą, o dažnai ir lemiamą įtaką valstybės politikai. Taigi stabiliose demokratijose interesų grupės yra sudėtinė politinės sistemos dalis. Demokratijoje svarbūs yra ne tik laisvi ir sąžiningi rinkimai, bet ir žmonių teisė vienytis į grupes, per jas įgyvendinti savo teises, jausti pagarbą įvairioms nuomonėms, nors jos ir prieštarautų tiems, kurie yra valdžioje. Interesų grupės susieja individą su valdžios institucijomis, taigi yra kiekvienos veikiančios demokratijos bruožas. Tiesą sakant, jeigu tik piliečių grupė turi interesų, kuriuos norint patenkinti reikia daryti įtaką valstybės politikai, visuomeniniams reikalams- ją galima būtų pavadinti interesų grupe. Todėl kiekvienoje demokratinėje valstybėje yra didelė gausa interesų grupių- konkretaus skaičiaus nustatyti beveik neįmanoma. Iš esmės interesų grupės gali egzistuoti ir nedemokratinėse sistemose, nors jose jos gali veikti nebent pogrindyje ir dažniausiai būna persekiojamos. Tuo tarpu demokratija visos valstybės mastu yra neįmanoma be interesų grupių. Interesų grupių aktyvumas padaro politiką ne vien valdžios atstovų, o ir piliečių reikalu- jie gauna gerą galimybę dalyvautu bendrųjų reikalų tvarkyme. Interesų grupes yra ganėtinai sunku surūšiuoti pagal tam tikrus iš anksto nustatytus kriterijus. Visų pirma dėl jų gausos, skirtingų naudojamų poveikio priemonių, nevienodo dydžio ar struktūros. Yra keletas kriterijų, pagal kuriuos galima bet salyginai jas sugrupuotiPirmiausia interesų grupes galima būtų suskirstyti pagal jų dydį. Tačiau šis kriterijus visiškai nereiškia, kad tik didelės grupės gali paveikti valdžios atstovų sprendimus, turėti daugiau galimybių konkuruoti su mažesnėmis grupėmis. Dažnai būna taip, kad mažesnės grupės dėl savo aktyvios veiklos, gerų specialistų darbo įgūdžių- kitaip tariant, dėl aukštesnio kvalifikacinio lygio- pasieks daug geresnių rezultatų, kai tuo tarpu didelių grupių pasiekimai bus ganėtinai kuklūs.Interesų grupes galima kvalifikuoti pagal jų veiklos būdą ir taktiką. Žinoma, visada išlieka galimybė, kad visiškai skirtingos grupės naudos panašias poveikio priemones ar įtaką. Yra daugybė tiesioginės ir netiesioginės įtakos formų, t.y kiek veikla, kurioje jos pačios tvarko savo reikalus (svarstant kokį nors klausimą) ar veikla, kurioje organizacijos siekia daryti įtaką politikos sprendimams, paveikia kitus asmenis ar institucijas. Įtakos būdai gali būti labai įvairūs, pvz: tiesioginiai ryšiai su valdžios atstovais, koalicijų su kitomis organizacijomis sudarymas, darbas patariamosiose tarybose, finansinis įnašas rinkimų kampanijai, įsitraukimas į protestus ir demonstracijas ir kt. Pagal Kay’o Lehmano ir Johno T. Tierney’o atliktą tyrimą galima matyti kokias priemones interesų grupės JAV daugiausia naudoja: didžiają dalį iš pateiktų veiksmų naudoja trys ketvirtadaliai interesų grupių, o bandymus daryti įtaką paskyrimams į viešąją tarnybą daro mažų mažiausiai pusė visų tirtų organizacijų. Šių poveikio būdų pasirinkimas priklauso nuo organizacijos pobūdžio ir veiklos srities : ar tai yra verslo asociacijos, sąjungos, piliečių interesų grupės ar kitos. Interesų grupės, nusprendusios imtis tam tikro klausimo privalo apsispręsti į kuriuos valstybinius taikinius telks savo dėmesį. Interesų grupė, kurios interesai aprėpia kelias politikos sritis, turės naudoti daug įvairių priemonių, pritaikant jas skirtingoms situacijoms. Tarkim, viena interesų grupė, neturinti visuomenės palaikymo, stengsis veikti tyliai, niekam nekristi į akiratį, o kita, stengdamasi atskleisti kitų (pvz., kokios nors valdžios įstaigos) veiklos aspektus, gali pasirinkti strategiją, kurioje bus svarbus viešumas ir akistata. Svarbus ir klausimas- ar, apskritai, interesų grupei verta veikti. Žinoma, kartais būna situacijų, kai nebūna kito pasirinkimo, o tik imtis veiksmų. Pavyzdžiui, kitų politikos veikėjų, ypatingai valdžios atstovų, veiksmai verčia imtis tam tikrų priemonių. Interesų grupės neapsiriboja įstatymų leidybos sprendimų, kuriems jos prieštarauja, neigimu ar tik bandymu atkreipti dėmesį į naujai atsirandančias problemas, tačiau stengiasi, kad nebūtų užmiršti ir klausimai, kuriems gresia būti išbrauktiems iš valžios dienotvarkės, nepaisant daugybės pastangų juos išspręsti.
Grupes galima klasifikuti ir pagal jų reikalavimų turinį. Tačiau tai nėra labai efektyvu, nes paprastai grupių interesai kardinaliai skiriasi. Galima išskirti esminius dalykus, kam skirtos arba ką duoda interesų grupės demokratijai:· Piliečių dalyvavimas grupėse leidžia jiems pasiekti savo tikslų politikos srityje;· Organizacija suteikia galių tiems, kuriems reikia daugiau įtakos, pagrįstos įvairiais resursais (ekonominiais, socialiniais, kultūriniais);· Kolektyviniai veiksmai leidžia išsiugdyti sugebėjimus (organizuoti, koordinuoti įvairias veiklas), kuriuos vėliau galima naudoti kitose veiklose;· Dalyvavimas apibendrina individualius tikslus, paverčia juos kolektyviniais- todėl lengviau pasiekiamais;· Bendradarbiaujant išmokstama lojalumo, ugdoma tautinė savimonė, kuri susieja individą su valdžia- vystosi pilietinė visuomenė;· Dvišaliai santykiai su valdžia leidžia suderinti požiūrius bei užtikrinti demokratinį suverenumą;Svarbiausia, kad grupės leidžia nustatyti pusiausvyrą tarp valstybės ir visuomenės galių.Tęsiant mintį apie interesų grupių tipologiją, reiktų suprasti, kad grupės skiriasi savo finansiniais ištekliais, narių skaičiumi, tikslais ir t.t. Interesų grupės gali būti: legalios ir nelegalios (dažniausiai nedemokratinėse sistemose), atviros ir uždaros, formalios arba ne, įkurtos siekti pastovių ar laikinų tikslų.
Interesų grupių tipai :Anoniminės grupės- laikini susibūrimai dėl tam tikros problemos sprendimo. Jos dažnai svarbios, kai valstybėje trūksta būdų, kaip teisėtai pateikti valdžiai savo reikalavimus. Šios grupės buvo svarbus demokratizacijos proceso veiksnys buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse. Anoniminės grupės gali griebtis pačių primityviausių politinės kovos taktikų: masinių demonstracijų, grasinimų ar net tiesiogiai vartoti jėgą. Jos yra labai neapibrėžtos, todėl valdžiai sunku jų veiklą kontroliuoti taikiomis priemonėmis. Šios grupės dažniausiai susiformuoja besivystančiose šalyse, kuriose dar nėra nusistovėjusios demokratines tradicijos. Tarkim JAV kokiai nors grupei nesutikus su siūlomu įstatymo projektu, ji gali kreiptis į žiniasklaidą, gali veikti savo atstovus kongrese, o kokioje nors atsilikusioje šalyje dažnai nutinka taip, kad žmonių grupei belieka griebtis masinių protesto akcijų ar net prievartos. Palyginti su kitomis grupėmis (ypač demokratinėje valstybėje) šios grupės ko gero būtų mažiausiai įtakingos. Tačiau kartais ir joms gali pavykti pasiekti akivaizdžių rezultatų. ,,Indijoje, anglų kalba tapo antrąja valstybine kalba tik todėl, kad daugybė anoniminių grupių labai energingai protestavo prieš hindi kalbos, kuria kalba 40 proc. gyventojų, paskelbimą vienintele Indijos kalba.” Neasocijuotos grupės- jos aktyviai valstybės politikoje nedalyvauja, tačiau susideda iš žmonių turinčių vienodus interesus. Nėra paprasta tokų grupių pavyzdžius atrasti šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse. Jos egzistuoja šalyse, kur žmonės pasyvesni ir nesikiša į visuotinių reikalų tvarkymą. Tai galbūt galėtų būti religinės grupės ar tautinės mažumos. Paprastai šios grupės yra rūpestis vyriausybei, nes susideda iš vargingiausių sluoksnių, kurie linkę į socialinius konfliktus. Šių grupių pavyzdžių galima rasti istorijoje: tarkim klajojančios čigonų gentys, apie kurias ir mūsų dienomis (dažnai pagrįstai) yra išlikusi itin neigiama nuomonė.Institucinės- šios grupės susiformuoja pačioje vyriausybėje, įvairiose institucijose. Prie jų būtų galima priskirti armiją, biurokrtiją, kitas valstybės lėšomis išlaikomas įstaigas – tarkim, universtitetus. Šios įstaigos dažnai būna politiškai neaktyvios iki vyriausybė nepriima sprendimų, grasinančių jų gerovei. Šios grupės nevaidina itin svarbaus vaidmens demokratinėse šalyse, nes jas kontroliuoja vyriausybė (tarkim, skirdama iš biudžeto lėšas), visuomenė iš jų reikalauja tinkamo savo tiesioginių pareigų atlikimo, o ne savanaudiškų ar politinių interesų. Asocijuotos- šios grupės labiausiai paplitusios demokratinėse šalyse, nes jose piliečiams užtikrinama teisė jungtis į grupes , kad galėtų atstovauti savo interesams ir juos ginti, galėtų siekti tam tikrų politinių sprendimų. Šios grupės pasižymi itin dideliu organizuotumu Didelis šių grupių skaičius demokratinėse valstybėse atspindi ne tik skirtingus interesus, bet ir tai, kad visi norintieji gali dalyvauti politikoje. Demokratinėse valstybėse tarp reikšmingiausių šių grupių atstovių reiktų paminėti profesines sąjungas bei verslininkų susivienijimus. Tarkim D. Britanijoje beveik 12 mln. žmonių priklauso profesinėms sąjungoms, o profesinių sąjungų yra apie 400. Šioje šalyje apie 80 proc. partijų išlaidų rinkiminių kampanijų metu sudaro profsąjungų lėšos.
Interesų grupių funkcijos :· Jos yra savarankiškos ir nepriklausomos, todėl gali padėti išspręsti kai kurias vietinio lygio problemas;· Interesų grupių vadovai gelbsti įteisinant esamą valdžios sistemą veikdami jos viduje;· Dėl grupių gausos atsiranda skirtingi konkuruojantys interesai, kova tarp grupių apriboja kiekvienos iš jų įtaką ir valdžios atsidūrimo vienose rankose pavojų.Taigi, kaip matome, interesų grupės veikia įvairiais būdais, jos gali sąveikauti su valdžios institucijomis, gali daryti įtaką per politines partijas, veikti viešąją nuomonę, tarkim mitingais, protestais ar net prievarta.
2.INTERESŲ GRUPĖS IR VALSTYBĖ
Aptariant interesų grupių įtaką demokratijai, negalima nepaminėti interesų grupių ir valstybės sąveikos modelių: korporatyvinio ir pliuralistinio. Pasak A. Lukošaičio, ,,demokratinėms sistemoms, aukštos politinės kultūros atviroms pilietinėms visomenėms, būdingos pliuralizmo ir korporatizmo charakteristikos” . Šie modeliai parodo kokį vaimenį interesų grupės atlieka politiniame gyvenime.
2.1 Pliuralizmas
Pliuralizmas reiškia, kad visi įvairiausių interesų žmonės gali laisvai susiorganizuoti ir konkuruoti vieni su kitais dėl įtakos vyriausybei, kai pastaroji yra atvira įvairių grupių įtakai. Vyriausybė nuolat renkasi, kuriuos siūlomus spendimų variantus geriau būtų naudoti. Ta interesų grupė, kuri labiau paveikia vyriausybę, laimi vienu ar kitu atveju. Pliuralizmo atveju interesų grupės turi plačias veikimo galimybes- jos gali naudotis: rinkimų kampanijomis (didelės grupės gali užtikrinti didelį rinkėjų skaičių remiamam kandidatui, o šis tampa jį rėmusios grupės atstovu); gali naudoti ekonominį spaudimą, jei yra susijusi su svarbiais valstybei ekonomikos sektoriais; gali vykdyti visuomenės informavimo priemonių kampanijas- demokratijos atveju visuomenės informavimo priemonės nėra sutelktos valdžios atstovų ar vienos interesų grupės rankose, tad jomis gali naudotis opozicija, kitos interesų grupės; reiktų užsiminti ir apie jėgos naudojimą ar terorizmą- šio būdo grupės imasi jei visos kitos poveikio priemonės jau išbandytos ar dėl kažkokių priežasčių neįgyvendinamos. Kaip pliuralistinės sistemos pavyzdį galima imti Jungtines Amerikos Valstijas. Šioje šalyje geriausia yra tai, kad interesų grupių pusiausvyra užtikrinama labiausiai visuomenės interesus tenkinančiu būdu.
Kaip matome, pliuralizmo sąlygomis grupės naudoja įvairią taktiką, tačiau ji ne visada atitinka demokratinius principus (tai ypač atspindi kai kurios poveikio priemonės, pvz., galimas jėgos panaudojimas). Kita problema, kad už šių poveikio priemonių slypi nevienodos grupių galimybės- ,,didesnę įtaką gali daryti turtingesnės ir gausesnės narių skaičiumi grupės, kai tuo tarpu mažesnės ir neturtingesnės nepajėgia bent kiek esmingiau su pirmosiomis konkuruoti” .2.2 Korporatizmas
Dėl šių priežasčių daugelyje demokratinių valstybių palaikoma korporatizmo sistema. Joje vyriausybė privalo atsižvelgti į interesų grupių pozicijas, ji yra suinteresuota įtraukti šias grupes į valstybės valdymą, konsultuojasi su jomis spręsdama aktualius klausimus. Iš esmės, interesų grupės tampa vyriausybės partnerėmis. Ši sistema labiausiai išvystyta Skandinavijos šalyse. Įdomu tai, kad, tarkim, Švedijoje pagal Konstituciją vyriausybė privalo rengiamų įstatymų projektus išsiųsti visoms suinteresuotoms grupėms, kas skatina ieškoti abi puses tenkinančių kompromisų. Kitaip nei pliuralizme, korporatizme padidėja mažesnių grupių galimybės reikštis politikoje ir nebereikia imtis tokių pavojingų visuomenei ir demokratinei valstybės santvarkai priemonių (pvz., jau minėto terorizmo). Žinoma, jokia sistema nebūna ideali ir be trūkūmų. Korporatizme vyriausybė tampa priklausoma nuo interesų grupių, neturi galimybes laisvai ir savarankiškai spręsti daugelio klausimų. Taigi, šioje sistemoje gal ir daugiau grupių įtraukiamos į valdymo veiklą, tačiau tų pačių grupių kategoriškas nusistatymas gali sukelti pavojų visai demokratinei sistemai.
Išvada- sunku būtų nuspręsti, kuri sistema ir kada yra geresnė ir naudingesnė ne tik valdžiai, bet ir visuomenei. Kaip matome, abi turi ir privalumų ir trūkumų. Galbūt tai priklauso nuo konkrečios valstybės pilietinės kultūros ar politikų sugebėjimo eiti į kompromisus įvairiose situacijose.
3. INTERESŲ GRUPĖS ĮVAIRIOSE POLITINĖSE SISTEMOSE
Interesų grupes galima nagrinėti ne tik demokratinėse sistemose. Kaip jau buvo minėta, kitose sistemose jos galbūt ribojamos, persekiojamos ar draudžiamos, tačiau šių sistemų palyginimas leistų geriau suvokti kodėl demokratijoje iškyla vienokie ar kitokie jų privalumai ir trūkumai. Taigi, galima būtų sukonkretinti šiuos du aspektus demokratijoje ir keliose šią santvarką palaikančiose valstybėse bei pažvelgti kokiu būd interesai reiškiasi kitose sistemose.
3.1 Demokratija ir JAV
Įvairiais interesų grupių veiklos praktiniais aspektais yra domimasi visame pasaulyje. Įvairiose valstybėse požiūriai į jas visiškai skiriasi. Žiūrint platesniu mastu, Europos žemyne interesų grupės dažniausiai įtraukiamos į politikos formavimo ir sprendimų priėmimo procesą . Tuo tarpu JAV ( kur visuotiniu požiūriu labiausiai klesti demokratija) požiūris į interesų grupes yra neigiamas, nors šioje šalyje jau daugiau nei šimtą metų klesti lobistinė veikla. Amerikos kūrėjai tikėjo, kad interesų grupės yra neišvengiamas blogis. Nepaisant akivaizdžių grupių keliamų pavojų, pirmoji Konstitucijos pataisa garantavo piliečių teisę į taikius susirinkimus. Galime numanyti, kad nors Konstitucijos kūrėjai ir tikėjo, kad grupės yra pavojingos, bet asociacijų laisvės privalumai viršijo šį pavojų.Interesų grupių, kaip visos politikos supratimo atskaitos taško dienos jau praėję, ir šiandien jų analizei JAV skiriama žymiai mažiau dėmesio. Nors negalima nepripažinti, kad tiek teorinius, tiek praktinius interesų grupių aspektus geriausiai nušviečia amerikiečių autoriai, nes organizuotų interesų grupių veikla aktyviausiai reiškiasi būtent JAV. Nuo pat bandymo apibrėžti interesų grupę matyti, kad akivaizdūs autorių požiūrių nesutapimai trukdo suformuoti nuoseklią nuomonę apie interesų grupes Amerikoje. Nesutariama ne tik kaip apibrėžti interesų grupę, narystę joje, problemas, bet ir kaip jas tirti.Net ir demokratinėje visuomenėje yra gausu nelygybės apraiškų ( nevienodos mokymosi sąlygos, sveikatos priežiūra, pajamos, turimas turtas ir tt.), be to, ne visoms susidarusioms visuomenės grupėms yra vienodai lengvai prieinami įvairių rūšių ištekliai, net nekalbant apie jų vienodumą. Tačiau beveik kiekviena grupė turi kokį nors pranašumą, kuris leistų demokratiniuose procesuose daryti tam tikrą įtaką. Kadangi skirtingoms grupėms prieinami skirtingų rūšių ištekliai, konkrečios grupės įtaka turėtų priklausyti nuo to, kokiais klausimais yra diskutuojama. Valstybės valdžios instititucijos stengiasi tarpininkauti konkuruojančių grupių norams ar reikalavimams ir juos kokiu nors būdu suderinti. Žinoma, šio proceso eigoje valdžiai gali būti sunku pajusti ribą tarp derybų ir suinteresuotų grupių spaudimo. Tad priimant demokratinius valdymo sprendimus, pastoviai vyksta mainai tarp įvairių grupių. Taigi, kokiu būdu reiktų pasiekti stabilumą tokioje demokratinėje visuomenėje kaip Jungtinės Valstijos?A.de Tocqueville interesų grupių poveikį JAV apibūdino kaip : ,,Bet kokio amžiaus, bet kokios padėties, bet kokio mąstymo amerikiečiai nuolatos buriasi į sąjungas. Jie turi ne tik prekybinių, pramoninių sąjungų, kurių veikloje aktyviai dalyvauja, bet ir tūkstančius kitų: religinių, dorovinių, rimtų, lėkštų, visiems prieinamų ir uždarų”. Savaime kyla klausimas, kam reikalingos šitos sąjungos ir kokia iš jų nauda? A. de Tocqueville pateikia ir atsakymą: ,,Jungtinių valstijų gyventojai sugeba daugeliui žmonių nubrėžti bendrą tikslą ir paskatinti juos laisva valia kibti į darbą” Paprastai manoma, kad per interesų grupių veiklą įgyvendinamos žodžio, minties ir susirinkimų laisvės- konkrečiau tos laisvės, dėl kurių ir buvo kuriama liberalioji demokratija. Susirinkimų laisvė suteikia žmonėms galimybę jungtis į grupes, žodžio- nevaržomai reikšti savo įsitikinimus. Visa tai lyg ir nušviestų interesų grupes palankiomis spalvomis. Tačiau dažnai šie dalykai visiškai prasilenkia su praktika. Suteikus tas laisves, kurios turėjo būti skirtos individualiems piliečiams, vis didėjančioms ir daugiau įtakos įgaunančioms organizacijoms, galima tikėtis ir neigiamų pasekmių, dėl pastarųjų galių išplitimo.Konkrečiai JAV, viešosios nuomonės tyrimai rodo, kad į klausimą, ką būtų galima laikyti pagrindiniu Amerikos vyriausybės trūkumu, daugelis piliečių atsako, kad demokratijai trukdo per daug įtakos turinčios organizuotos interesų ir lobistinės grupės. Daugiau nei 80 procentų apklaustųjų sutinka, kad ,,Vyriausybė labiau tarnauja tam tikriems interesams nei visiems žmonėms” . Tai galima paaiškinti tuo, kad JAV interesų grupės gauna didelį finansavimą, o pinigai politikoje dažnai užgožia kitus interesus- ,,…ten, kur grumiamasi dėl politinių pinigų, nebelieka vietos žmogiškumui ir pilietinei dvasiai” . Iš tikrųjų politikos formavime dalyvauja įvairios interesų grupės, ypač Jungtinėse Valstijose. Tarp jų: Oro pajėgų asociacija, Nacionalinė ginklų asociacija, Amerikos medicinos asociacija, Aplinkos apsaugos fondas ir kitos. Žmonės stoja į šias ir kitas organizacijas dėl įvairių priežasčių, dažnai neturėdami nieko bendro su politika. Daugeliui žmonių politika nėra ypatingai svarbi, jie tik nori gauti tam tikras lengvatas, siekia prestižo, naudingų ryšių, t.y. renkasi įtakingas grupes. Kitas dalykas- dalyvavimas grupėje iš asmens visuomet reikalauja tam tikrų pastangų, tad nė vienas protingas asmuo nerizikuos stoti į organizaciją, kol nebus visiškai tikras, kad narystė jam duos kokios nors naudos, o ši nauda viršys dalyvavimo grupėje veiklos pastangas.
Visi šie kriterijai į valdymo proceą įneša iš tiesų nemažai sumaišties elementų. Trumano žodžiais tariant: ,,Tik labai rutiniškai valdymo veiklai yra būdingas šioks toks stabilumas… ir ji gali būti taip pat lengvai subordinuojama įstatymų leidžiamosios ir aukščiausios valdžios elementams… organizuotos suinteresuotos grupės gali supriešinti struktūros segmentus vieni kitiems, kiek tai joms leidžia daryti sąlygos ir strateginiai motyvai…” Iš šio teiginio galima suprasti, kad: daugelis žmonių priklauso įvairioms grupėms, turinčioms dažnai visisiškai nesuderinamų interesų, tad visos suinteresuotos grupės tikriausiai bus per daug susiskaldžiusios savo pačių viduje, be to, bus per daug silpnos, kad galėtų turėti tokią galią, kuri neatitiktų jų dydžio ar tikslų. Valstybės politiką kuria daugybė valdžiai daromų spaudimų, kuriuos ji jaučia iš visų konkuruojančių jėgų. Tačiau dažniausiai nei viena iš jų neturi pernelyg didelės įtakos. Iš tokių suinteresuotų grupių kovų demokratinėse valstybėse atsiranda iš dalies nuo politikų pastangų nepriklausanti politika.Žinoma, tai nereiškia, kad rinkimai ar partinė sistema neturi jokios reikšmės. Jie yra nepaprastai svarbūs garantuojant, kad politikos atstovai kaip nors reaguotų į paprastų piliečių preferencijas. Tačiau vien rinkimai ir partijos negarantuoja demokratinių valstybių pusiausvyros. Įvairių aktyvių interesų grupių veikla yra lemiamas momentas palaikant demokratinį procesą ir piliečiams keliant savus tikslus. Demokratiniame pasaulyje žmonės gali laisvai organizuotis, turi galimybes kelti reikalavimus kaip suinteresuotos grupės, turi teisę balsuodami pašalinti vadžią, kurios poelgiais yra nepatenkinti. Žmonių sprendimas dalyvauti ar ne politiniame gyvenime priklauso tik nuo jų pačių. Nors iš kitos pusės tam tikras neveiklumas politiniame gyvenime gali padėti sustiprinti patį politinės sistemos stabilumą. Tiesiog tokiu būdu nekyla socialinių konfliktų, neskatinamas bereikalingas susiskaldymas. Iš kitos pusės žmonių nesikišimas į politiką, gali būti ir pasitikėjimo valdžios atstovais ženklas. Pasak vieno autoriaus, ,,politinė apatija gali atspindėti demokratijos sveikatą” . Savaime aišku, kad demokratijoje yra svarbūs procesai, kurie leidžia piliečiams ir jų grupėms kontroliuoti lyderius. Politikų veikimo laisvę varžo reguliarūs rinkimai ir partijų, grupių bei individų politinė konkurencija. Šiuo atžvilgiu interesų grupių įtaka yra gana teigiamas dalykas, nes neleidžia išrinktiesiems tautos atstovams per daug piktnaudžiauti valdžia, slėpti svarbią informaciją ar nesitaikstyti su visuomenės nuomone. Visos demokratinės valstybės valdžios institucijos demonstruoja tik oficialią politinių sprendimų priėmimo ar nepriėmimo pusę. Tačiau nemažiau svarbu yra atskleisti ir nematomus, realius faktus. Šį dalyką dažnai padeda išspręsti ir interesų grupės, kurios, kovodamos už savo teises, parodo tikroviškesnę esamos situacijos pusę. Remiantis tarptautine patirtimi, daugelyje valstybių yra atliekami korupcijos laipsnio tyrimai, kurių duomenys lengvai visiems prieinami. Iš esmės korupcija yra viena iš poveikio politikai priemonių. Konkrečioje valstybėje nustatyti jos mąstą yra labai sudėtinga. Tačiau sutariama dėl to, kad kartais politinė korupcija gali pagreitinti ir padaryti efektyvesniais įvairias procedūras ir sprendimus. Tačiau nepaprastai svarbu bent dalinai kontroliuoti jos mąstą, nes, atsiradus masinei korupcijai, valdininkija gali tapti visiškai nekontroliuojama. Demokratinėse valstybėse ši interesų grupių naudojama poveikio priemonė gali pridaryti nepaprastai daug žalos visam biurokratiniam valstybės aparatui. Minėtoji valdininkija yra viena iš neatspariausių korupcijai grupių, nes dažnai nesugeba kontroliuoti sprendimų priėmimo proceso. Dažnai ją nuo pernelyg neteisėtų veiksmų sulaiko tik sankcijų iš valstybės pusės baimė. Demokratinėse valstybėse interesų grupių veiksmus apriboja Konstitucija ir kiti teisės aktai. Tam įtakos turi ir pačios valstybės politinė kultūra, t.y. kokių veiksmų piliečiai pageidauja iš savo valdžios, kaip supranta jos vaidmenį jų gyvenime. Galiausiai praeityje vykdyta politika dažnai riboja pasirinkimus, kuriuos interesų grupės galėtų pasiūlyti apsvarstymams, o kartais atsiranda ir reikalavimų, kurių siekti nepraktiška ir neprotinga yra pačioms interesų grupėms.3.2 Interesų grupių veikla Europos Sąjungojeir Lietuvoje
EUROPOS SĄJUNGANuo pat Europos Sąjungos (toliau- ES) įkūrimo interesų grupės šiame procese turėjo didelės reikšmės. Europos Sąjunga apima visus ekonomikos ir socialinių veiklų sektorius, privačias įstaigas, teisininkų firmas, viešųjų reikalų konsultantus, vietinės ir regioninės valdžios atstovus ir pan. Visas šias organizacijas būtų galima apibūdinti kaip interesų grupes. Kadangi Europos Sąjungos narės savo veiklą grindžia demokratijos principais, šių grupių yra labai daug. Kai kurios iš jų išskirtinai atstovauja savo šalių interesams ( tarkim, žemės ūkio ar pramonės grupės), kitos gina labiau visuomeninius interesus (tarkim, vartotojų, aplinkosaugos, žmogaus teises) . Europos Sąjungos Komisija vadovaujasi įsitikinimu, kad reikia būti atvirai išorinio pasaulio idėjoms, kadangi jos yra lemiamos kuriant tarptautinę politiką. Interesų grupės sudaro jungiamąją grandį tarp valstybės narės gyventojų bei nuo jos nutolusių centrinių ir svarbiausių valdžios institucijų. Verslo interesų grupės, besinaudodamos ES rinkos teikiamomis galimybėmis, skatina kompetencijos perdavimą iš valstybinių institucijų į Bendrijos institucijos, o pastarosios gerokai sustiprėja. Šiuo metu Briuselyje veikia daugiau nei 3000 interesų grupių, siekiančių veikti ES lygiu priimamus sprendimus. Narystė ES sustiprina ir silpnesnių, tarkim, mokesčių mokėtojų, grupių įtaką. Kita pasekmė yra akivaizdus vyriausybės galių, susijusių su vieninga rinka, mažėjimas. Atskira šalis tiesiog nebegali vykdyti veiklos, nesuderindama jos su vieninga rinka, negali riboti kapitalo pasiskirstymo, judėjimo ir pan. LIETUVALietuvos gyventojų polinkis telktis į interesų grupes buvo pastebimas dar sovietiniais laikais. Tuo tarpu per pirmuosius laisvės metus (apie 1990) Lietuvoje įsikūrė per 200 visuomeninių organizacijų. Nemaža dalis atitinka interesų grupių tipologiją. Geriausiai žinomais tų laikų grupių pavyzdžiais būtų galima laikyti tokius ekologinius klubus, kaip: ,,Žemyną” (Vilnius); ,,Žvejonę” (Klaipėda) ir kt. Galima būtų teigti, kad Lietuvoje interesų grupės steigėsi daugiausia profesiniais (ypač sveikatos, socialinės apsaugos sektoriuose), įvairių pomėgių (laisvalaikis, sporto šakos), tautinių mažumų, religiniais ir kitais pagrindais. Statistikos departamento duomenimis, 1994m. Lietuvoje buvo registruota daugiau kaip 900 visuomeninių organizacijų, o 1997m. jų skaičius padidėjo iki 1083. LR Teisingumo ministerijoje buvo įregistruotos 1505 visuomeninės organizacijos, 144 profesinės sąjungos, 508 labdaros ir paramos fondai.
Ir visgi Lietuvoje galima jausti interesų grupių sustiprėjimo baimę. Šaliai įstojus į Europos Sąjungą, ši baimė palengva mažėja, nes interesų grupės gali padidinti gaunamos finansinės ir kitokios pagalbos galimybes. Be to, Europos Sąjunga siūlo naujas darbo vietas Lietuvos lobistams. Svarbiausios verslo asociacijos turės savarankiškai, neieškant pagalbos Lietuvos diplomatinėse atstovybėse, organizuoti savo grupių atstovavimą Briuselyje (taip elgtis rekomenduoja ES institucijos).Grįžtant prie klausimo, kodėl gi Lietuvoje jaučiama interesų grupių baimė, galima remtis A. Lukošaičio teiginiu: ,, …todėl, kad politinio proceso kraujotakos mechanizmas nuo apačios iki viršaus nėra iki galo institucionalizuotas” Iš esmės Lietuvoje yra sukurta juridinė bazė, reglamentuojanti interesų grupių veiklą, tačiau pati visuomenė dar nesugeba vieningai organizuotis, susitelkti į grupes. Lietuvoje yra daug galimybių interesų grupėms veikti valdžios struktūras. Taip yra ir dėl dažno politikų noro patenkinti savo asmeninius motyvus, kitaip tariant, naudotis galimybe daryti ,,paslaugą už paslaugą”. Žinoma, Lietuvoje valdžia turėtų būti suinteresuota, kad interesų grupių veikla būtų kuo aktyvesnė, nes tai padėtų užtikrinti labai reikalingą komunikaciją tarp valdžios atstovų ir visuomenės, kurios mūsų dienomis šalyje itin trūksta. Dažnai Lietuvoje vis dar vadovaujamasi požiūriu, kad interesų grupės kėsinasi į valstybės galios suverenumą. Tačiau tai rodo tik vis dar egzistuojantį pilietinės visuomenės nebrandumą.Demokratinėje visuomenėje labai svarbu, kad interesų konfliktus užbaigtų susitarimais ar bent jau kompromisais tarp visų dalyvaujančių pusių. Tą pasiekti padeda viešos derybos ar kitos procedūros. Svarbu, kad …”būtų užtikrintas sprendimų legitimiškumas ir visų susitarimo pusių lojalumas sprendimo vykdymo procese” . Šiuo metu Lietuvoje galime stebėti, kad dažnais atvejais šis procesa vyksta. Todėl svarbiausią tikslą- suderinti priimamus sprendimus su interesų grupėmis, siekiant išvengti didesnių politinių kovų dėl nepagrįstų priimamų sprendimų, prieštaraujančių daugumos interesus- pasiekti darosi įmanoma.Lietuvoje vienos grupės yra gerai žinomos, sugeba veikti politiką, kitos gi tik labai retai sugeba atkeipti į save dėmesį (dažniausiai tokiais būdais, kaip mitingai, streikai ir pan.) Palyginti su kitais politiniais interesais, verslo sektorius Lietuvoje yra žymiai pranašesnis. Net jeigu verslo įmonės, jų vadovai tiesiogiai nedaro įtakos politinei veiklai, verslas vis tiek vaidina svarbų vaidmenį formuojant viešąją politiką. Savaime suprantama, kad verslo nepajėgumas užtikrinti pakankamą užimtumo lygį gali sukelti viusomenės nepasitenkinimą. Nepatenkinti rinkėjai gali lengvai išstumti esamus pareigūnus iš valdžios, tad, ištikus ekonominei krizei, Vyriausybė neturės galimybių išlikti valdžioje. Todėl Vyriausybės formuotojai pastoviai stengiaisi, kad verslo veikla būtų sėkminga (pvz., teikia nuolaidas, privilegijas, paskatinimus ir pan.) Galima kaip pavyzdį pateikti Lietuvos prekybos įmonių asociaciją, kuri jungia visus didžiuosius prekybos tinklus ir dažnai kelia Vyriausybei reikalavimus, protestuoja prieš įvedamus mokesčius . Dažnais atvejais Vyriausybė privalo nusileisti, nes verslo sektorius savo rankose turi milžiniškus finansinius ir žmogiškuosius išteklius ir tuo sėkmingai manipulioja, jei ne- valstybės ūkis gali patirti nuosmukį.Lietuvoje interesų grupės gali būti suskirstytos ir į keletą pogrupių. Pagal interesų turinį ir kokybę interesų grupės skirstomos į septynias grupes: 1. specialistų asociacijos;2. verslo, prekybos ir pramonės grupės;3. profesinės sąjungos;4. žemės ūkio organizacijos;5. vieno intereso grupės;6. viešųjų interesų grupės;7. socialinės paramos sąjungos;Profesinės sąjungosLietuvoje profsąjungos vienija maždaug 20-25 proc. visų dirbančiųjų. Jų veiklą ypač silpnina jų nesutarimai dėl perimamo „sovietinių“ profsąjungų turto. 2001m. pabaigoje Lietuvoje buvo įregistruota apie 130 profesinių sąjungų . Lietuvai, kaip ir kitoms pokomunistinėms šalims, būdinga, kad profsąjunginis judėjimas yra labai fragmentuotas, trūksta veiksmų koordinavimo, interesai atstovaujami nevieningai. Iš gausaus profsąjungų būrio savo ištekliais bei įtaka išsiskiria Lietuvos profesinių sąjungų centras, Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas, Lietuvos darbininkų sąjunga ir Lietuvos darbo federacija. Taigi, kalbant apie profsąjungas, akivaizdūs mažiausiai du faktai: pirma, iš darbo interesams atstovaujančių profesinių organizacijų tarpo išsiskiria ryškūs lyderiai, antra, įtakingiausios profsąjungos ne tik įsitikino kontaktų su politinėmis organizacijomis reikšmingumu, bet ir nemažai nuveikė, kad šie kontaktai iš fragmentiškų taptų ilgalaikiais ir nuolatiniais.
Verslo interesų grupėsĮtakingiausios ir efektyviausios ES interesų grupės priklauso verslo sričiai. Visų pirma jos disponuoja dideliais finansiniais ištekliais savo lobistinei veiklai, kita vertus, pvz., palyginti su visuomeninio intereso grupėmis, jos pakankamai sutelktos ir turi aiškias bei neginčijamas preferencijas. Lietuvos atveju taip pat galima pastebėti, jog verslo interesų grupės disponuoja pakankamomis lėšomis savo lobistinei veiklai finansuoti. Be to, valstybės mastu Lietuvos verslo interesų grupės sėkmingai buriasi į nacionalines asociacijas, itin besiskverbiančias į politiką. Pakankamai efektyviai veikia ir bendrovės, turinčios didelę įtaką šalies ekonomikai. Verslo asociacijų startas Lietuvoje buvo sunkesnis, jų kūrimasis užtruko ilgiau. Beje, ir šiandien verslo interesams atstovaujančių organizacijų nėra tiek daug, kiek, pavyzdžiui, profsąjungų. Tai lėmė tokios priežastys : (a) verslo asociacijos neturėjo pirmtakų, iš kurių galėtų pasisemti patirties; (b) jų organizacinė natūra sąlygojo, kad atstovaujami labai platūs ir fragmentuoti interesai; juos organizuoti yra gana sunku dar ir dėl to, kad čia save primena ir vienas pagrindinių laisvosios rinkos dėsnis – konkurencija, todėl tenka konkuruoti ne tik su profsąjungomis, bet ir tarpusavyje. Tik pastaraisiais metais yra išryškėję aiškūs verslo interesams atstovaujantys lyderiai, vienijantys daugelį šakinių organizacijų. Visų pirma, – tai Lietuvos pramonininkų konfederacija bei Lietuvos verslo darbdavių konfederacija. Iš viso priskaičiuojama apie 300 organizacijų, atstovaujančių verslo interesams.
Viešųjų interesų grupėsES mastu šios interesų grupės dažniausiai siejamos su vartotojų teisių gynimu ir veikia kaip europinės asociacijos, skirtos atskirų tikslų siekimui. Palyginti su verslo interesų grupėmis, jos neturi didelių finansinių išteklių, tačiau gali daug efektyviau veikti viešąją nuomonę. Lietuvos atveju tenka pripažinti, kad jos neturi labai daug įtakos, nes organizacijos, turinčios užsiimti vartotojų interesais, ne iki galo atlieka savo darbą.
Žiūrint į santykį tarp vyriausybės ir interesų grupių, Lietuvoje galima pastebėti ir korporatyvizmo elementų. Pramonės, prekybos ir amatų rūmai; Žemės ūkio rūmai- tai vis būdingi korporatyvistinės sistemos elementų pavyzdžiai. Būdinga Lietuvai ir tai, kad atsiranda monopolistinės valdžios institucionalizuotos bendrų interesų grupės, naikinančios pliuralistinę įvairovę. Mes, žinoma, galime pamatyti ir gerų ir blogų to reiškinio aspektų. Iš vienos pusės, valdžia gali geriau suprasti kas vyksta visuomenėje, išgirsti jos reikalavimus – kitaip tariant, atsiranda ta komunikacija, kurios, kaip minėta, vis dar trūksta. Kita vertus, nėra labai paprasta tas grupes ar organizacijas priversti būti lojaliomis ir atskaitingomis. Kalbant konkrečiai apie demokratiją, ta situacija, kai valdžia atiduoda tam tikras gyvenimo sritis valdyti nevalstybinėms organizacijoms, iš pirmo žvilgnio gal ir atrodo gera- valdžia sumažina savo veiklos sritį, didėja savivalda. Bet iš kitos pusės drauge plečiasi ir sfera, kurios nebegali kontroliuoti rinkėjai. Kitas dalykas, kad Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, visiems politiniams junginiams reikalingi turtingi remėjai. Būtų naivu tikėti, kad verslininkai tik iš geros valios rems politines partijas, finansuos jų rinkimų kampanijas, nesitikėdami, kad už investicijas ką nors gaus. Akivaizdu, kad įstatymų leidėjai, gavę paramą iš tam tikrų grupių, vėliau bus linkę priimti nutarimus, naudingus būtent šioms grupėms. ,,Veikiant tarpusavio papirkinėjimo mechanizmui ir principui ,,ranka ranką plauna” (ypač Lietuvoje!), atsiranda galimybė politikų globojamų verslo grupių gėrovę didinti visuomenės sąskaita. Visa tai veda į vis didesnį politinio elito suaugimą su pramoninėmis finansinėmis interesų grupėmis, jų įtakos stiprėjimą” Visi minėtieji aspektai nežada nieko gero, žvelgiant į ateities demokratijos plėtros galimybes.
3.3 Ar egzistavo interesų grupės komunizme?
Į šį klausimą taip pat nėra vieningo atsakymo, tačiau galima apibendrinti kelis požiūrius. Jeigu perėjimo į demokratijos pagrindu laikysime totalitarinę visuomenę, tai gali pasirodyti, kad jokios grupės komunizme nebuvo įmanomos. Tačiau galima pažvelgti į situaciją šiek tiek kitaip. Kiekvienoje diktatūroje susiformuoja interesų priešprieša: tarp civilinės ir karinės valdžios, partijos ir vykdomosios valdžios, ministerijų ir pan. Institucinių grupių konfliktas buvo esminė komunizmo sklaidos priežastis. Komunistinė valdžia kuria ir asocijuotų interesų grupių prielaidas. Tai įvairios profesinės sąjungos, draugijos, būreliai ir pan. Žinoma, jos priklausė nuo valstybės ir partijos, tačiau, artėjant komunizmo žlugimui, palengva įgavo tam tikrą nepriklausomybę. Vienas iš skiriamųjų totalitarinės visuomenės bruožų- visus reikalus kontroliuojanti politinė partija. Taigi, bet kokie kiti politiniai veikėjai yra paprasčiausiai pavergiami . Taigi, politinė partija visuomenės paklusimą užtikrina per įvairias kitas organizacijas (sporto, jaunimo, moterų ir kt.). Visos šios organizacijos suvienodinamos, naudojant įvairias kultūrines, idėjines tezes ar paprasčiausią terorą. Taigi galima suprasti, kad jos neturi jokio savarankiškumo ir turi paklusti, jei nori egzistuoti.Vienintele nesuvalstybinta interesų organizacija (daugiausiai Vidurio Europoje ir Baltijos šalyse), net ir komunizmo laikotarpiu buvo bažnyčia. Ji formavo tam tikrą politinę opoziciją, tačiau vėliau dėl įvairių išorės poveikių jos vaidmuo silpnėjo. Išvada: totalitariniuose rėžimuose egzistuoja tam tikri visuomenės junginiai, kuriuos būtų galima pavadinti interesų grupėmis. Didžiausias skirtumas nuo demokratinės santvarkos yra tas, kad šios grupės neturi jokių laisvių ar galimybių reikšti savo interesus, kovoti už savo teises ar idėjas jei jos prieštarauja partijos tikslams bei rėžimo nuostatoms.
IŠVADOS
Iš interesų grupių teoriją nagrinėjusių autorių darbų analizės galima daryti išvadas, kad:
1. Prielaida, jog už geresnį socialinių problemų sprendimą atsakingi tik profesionalūs politikos veikėjai yra visiškai klaidinga. Plėtojant demokratiją ir formuojant politiką, demokratinėje valstybėje vienas iš svabiausių intrumentų užtikrinančių visuomenės ir valdžios bendradarbiavimą yra interesų grupės. Jų pagalba paprasti žmonės gali tikėtis būti išgirsti, jie turi galimybę užtikrinti, kad būtiniausi jų poreikiai bus patenkinti. Tačiau ši situacija gali pasiekti kritinį tašką, jei interesų grupės ima labiau rūpintis savo asmeniniais tikslais: nori gauti kuo didesnį pelną, užsitikrinti postus valdžios institucijose. Ši interesų grupių kova dėl platesnių įtakos sferų gali privesti valstybę prie didelių ekonominių, socialinių problemų- visuomenė gali paprasčiausiai susiskaldyti.
2. Interesų grupių vaidmuo įvairiose valstybėse gerokai skiriasi. Išsivysčiusiose demokratinėse šalyse (pvz. JAV) interesų grupės yra neatsiejama valdžios aparato dalis. Jos daro įtaką valdžios priimamiems sprendimams, gali taikyti įvairias priemones (tarkim, pasitelkti spaudą, televiziją, reklamą ir kt.), norėdamos paveikti viešąją nuomonę, atstovauti piliečių interesams. Patys piliečiai sugeba susitelkti į grupes ir siekti bendro tikslo. Tuo tarpu, nedemokratinėse ar tik žengiančiose į demokratiją šalyse interesų grupės tik pradeda plėtoti savo veiklą.
3. Kalbant konkrečiai apie besivystančias šalis (tarkim, Lietuvą) jose interesų grupių veikla jau nėra pradinėje savo raidos bei brandos stadijoje. Lietuvoje socialiniai interesai yra pakankamai aiškūs, o juos atstovaujančis asociacijos gana tikliai nurodo savo tikslus bei veiklos metodus. Interesų grupės žino savo galimybių ribas, konkurencinė tarpusavio kova (tarp grupių) užtikrina jų ateities perspektyvas. Tačiau iki visiško interesų atstovavimo dal reikės nueiti ilgą kelią. Narystė Europos sąjungoje, ko gero, turėtų paspartinti politinio proceso dalyvių pastangas užtikrinti žmonėms galimybę būti tinkamai atstovaujamiems, kas sukurtų prielaidas interesų grupių sistemos stabilizavimui.
SUMMARY
For some, pressure groups are a fundamental part of democracy. To others, pressure groups undermine the whole principle of democracy. Democracy is a system of government where decisions are arrived at by majoritarian principles with representatives elected at periodic elections where political equality and political freedom allow the voter an effective choice between competing candidates in a secret ballot.A pressure group can be described as an organised group that does not put up candidates for election, but seeks to influence government policy or legislation. They can also be described as ‘interest groups’, ‘lobby groups’ or ‘protest groups’.Pressure groups can use a variety of different methods to influence law. Firstly, it can merely inform legislators of its member’s preferences. Second it may well give money or time to help with an election campaign. Third, its members may threaten, as a group, to vote as a bloc. By doing this they promise to help a cooperative legislator, and threaten to harm a non-cooperative legislator. Fourth, a pressure group may speed up legislation by writing bills and helping legislators make progressive agreements. Finally, a pressure group my attempt to influence members of the executive, who have some law making input and who can partly decide the strength and effectiveness of law enforcement.How do pressure groups fit in with this concept? For example In the pluralist model of democracy, pressure groups play an essential role. Pressure groups improve the quality of government. They are a product of freedom of association, which is a fundamental principle of liberal democracy. Pressure groups enable new concerns and issues to reach the political agenda. Their activity gives people hope that they can make a difference. This hope is a distraction. The ruling class would rather that people put their energies into pressure group activities, which do not question the fundamentals of the system than into political activity, which seriously challenges the right of the elite to govern.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Bentley F.A. The Process of Government// Pressure groups. Ed. By J.J.Richardson- New York: Oxford University Press, 1993. P. 19-222. Heineman A.H. Political Science //Free Press.- New York, 1996. P.104-1103. Krupavičius A. Interesų grupės ir partijos pokomunizme: teorijos beieškant// Interesų grupės valdžia ir politika. Metinės konferencijos tekstai –Vilnius, 1997m. Lapkričio 21-22d.- Vilnius: Pradai, 1998. P. 29-374. Krupavičius A. Interesų grupės: sandara, kvalifikacija ir efektyvumas// Šiuolaikinė valstybė. Sud. J.Matonis.- Kaunas: Technologija. 1999. P. 155-1745. Kubilius A. Lobizmo institucionalizavimas- demokratinio proceso pranašumas ar trūkumas// Interesų grupės valdžia ir politika. Metinės konferencijos tekstai –Vilnius, 1997m. Lapkričio 21-22d.- Vilnius: Pradai, 1998. P. 89-1006. Leontjeva E. Interesų grupės ir valdžia: pasiūlos ir ištakos// Interesų grupės valdžia ir politika. Metinės konferencijos tekstai –Vilnius, 1997m. Lapkričio 21-22d.- Vilnius: Pradai, 1998. P.25-287. Lukošaitis A. Interesų grupės Lietuvoje: raidos dinamika ir instocionalizacijos bruožai// Politologija. 2000. Nr.2 (18). P.86-878. Lukošaitis A. Komentarai // Interesų grupės valdžia ir politika. Metinės konferencijos tekstai –Vilnius, 1997m. Lapkričio 21-22d.- Vilnius: Pradai, 1998. P.44-459. Madison J. The Federalist, No 10// Burns J., Peltason J., Cronin T. Government by the People- New Jersey: Prentice Hall, Englewood Cliffs, 1990. P. 508-51310. Novagrockienė J. Interesų grupės ir jų vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje.- Politikos mokslo pagrindai: paskaitų konspektai.- Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. P. 199-20211. Novagrockienė J. Lietuvos valdžių elito bruožai. Kn. G.Babachinaitė, J.Novagrockienė, A.Rauličkytė, G.Valickas. Lietuvos valdžių elito teisinės sąmonės ir savimonės ypatumai. – Vilnius: Eugrimas, 1998. P.13-3912. Olson M. The Logic of Collective Action// Pressure Groups. P.23-2713. Tocquiville de A. Apie demokratiją Amerikoje// Amžius. 1996. P.560-59014. Žeruolis D. Interesų grupių ir valstybės sąveika: teoriniai modeliai// Interesų grupės valdžia ir politika. Metinės konferencijos tekstai –Vilnius, 1997m. Lapkričio 21-22d.- Vilnius: Pradai, 1998. P.17-24
15. Geleževičius R. Interesų grupės ir lobizmas.- Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2004. P.6-2716. Kaminskas R. Asocijuotų interesų grupių politikos tinklai Lietuvoje: charakteristikos, orientacijos ir veiksmai.- Kaunas: technologija, 2001. P.11-1717. Lamentowisz W. Šių laikų valstybė.- Vilnius: Alma littera, 1998. P. 33-4018. Lietuvos Respublikos Konstitucija.- Vilnius, 2004. str 25, str.3519. Lukošaitis A. Interesų grupės. Kn. A.Krupavičius, A.Lukošaitis (sud.) Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Poligrafija ir informatika, 2004, P.83-10420.Lifanova L. Interesų grupės Lietuvoje: sandara ir tipologija: magistro tezės.- Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 1997. P. 4-2021. Linz J., Stepan A. Problems of demkratic Transition to Demokracy. P.123-124 22. Lindblom Ch., Woodhouse E. Politikos formavimo procesas.- Vilnius: Algarvė, 1999. P. 42-47, 116-13823. Parsons W. Viešoji politika: politikos analizės teorijos ir praktikos įvadas.- Vilnius: Eugrimas, 2001. P.239-24424. Sabato L. Real and Imagined Corruption in Campaign Financing.- Washington, 1987. P.155-17925. Stone D. Viešosios politikos paradoksai: Sprendimų priėmimo menas politikoje.- Vilnius: 22. Eugrimas, 2004. P. 264-268, 245-25226. Vitkus.G. Politologija.- Vilnius:Danielius, 2001. P. 140-15127. Zeigler. H. Politinė bendruomenė: įvadas į politinių sistemų ir visuomenės lyginamąją analizę.- Kaunas: Littera universitati Vytauti Magni, 1993, P.154-16528.Žigaras F. Politologija.- Vilnius: Gimtinė, 2001. P.421-447
29.Interesų grupės Europos sąjungoje: http://europa.eu.int/comm/secretariat_general/sgc/lobbies/approche/apercu_en.htm30. Pugačiauskas V. Interesų grupių veikla kontinentinės Europos šalyse: //www. geocities.com/vykintas/m21gvp2.html31. Informacija apie ketinamą įvesti laikinąjį verslo mokestį http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=6615941&categoryID=11&ndate=1115240400
PRIEDAI1 LENTELĖ
Oranizacijų, naudojančių tam tikrus įtakos būdis, santykis procentais
%1 Įrodymų, argumentų išklausymas per svarstymus 992 Tiesioginiai ryšiai su valdžios atsovais 98
3 Tyrimo rezultatų pristatymas 924 Koalicijų su kitomis oranizacijomis sudarymas 905 Bandymai modeliuoti politinių sprendimų įgyvendinimą 896 Pokalbiai su žiniasklaidos atstovais 867 Konsultacijos su valdžios pareigūnais dėl įstatymų leidybos planavimo 858 Parama įstatymų leidybai 859 Laiškų rašymo ir telefonų kampanijų inspiravimas 8410 Paprastų piliečių lobistinių pastangų kėlimas 8011 Parama rengiant nuostatų, taisyklių projektus 7812 Darbas patariamosiose komisijose ir tarybose 7613 Sprendimų apskundimas ir įsitraukimas į bylų nagrinėjimą 7214 Finansinis įnašas rinkimų kampanijai 5815 Bandymai daryti įtaką paskyrimams į viešąją tarnybą 5316 Kandidatų balsavimo įrašų viešinimas 4417 Reklama žiniasklaidos priemonėse 3118 Įsitraukimas į protestus ir demonstracijas 202 LENTELĖ
Atsakymai “per daug įtakos” ar “per mažai įtakos” (proc.)
Per daug Per mažai Profesinės sąjungos 57 9 Verslo ir pramonės organizacijos 51 4 Gydytojų organizacijos 44 6 Nekilnojamojo turto savininkai 31 4 Kariškių grupės 30 11 Moterų teisių org. 23 25 Važnyčių grupės 22 29 Aplinkos apsaugos grupės 15 37 Koledžų organizacijos 14 16 Bartotojų grupės 12 34 veteranų grupės 7 38 Fermerių grupės 6 60 Garbingų piliečių grupės 4 58