ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETO
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETO
VERSLO IR KAIMO PLĖTROS VADYBOS INSTITUTAS
Logistikos ir prekybos nuolatinių studijų
1 kurso 4 grupės studentas
Studijų knygelės
Įvado į studijas referatas
Tikrino doc. dr.
Akademija, 2014
TURINYS
ĮVADAS 3
1.LAISVALAIKIO samprata 4
2.LAISVALAIKIO PRALEIDIMO FORMOS 8
IŠVADOS 10
LITERATŪRA 11
ĮVADAS
Laisvalaikis – viena iš svarbiausių socialinių vertybių, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje dar nėra išsidiferencijavusi kokybiško laisvalaikio samprata. Žinoma, kad tarp vidinių, psichologinių asmens savybių elgsenai yra svarbi vertybinių orientacijų (dispozicijų) sistema. Vertybės paprastai susiformuoja žmogaus socializacijos procese, kada yra internalizuojamos socialinės aplinkos, šeimos ir visuomenines vertybes. Dėl šios priežasties vidinės internalizuotos vertybės (vertybinės orientacijos) tam tikroje žmonių grupėje (mus dominančiu atveju – studentų) priklauso nuo vertybių, kurios yra paplitusios visuomenėje.
Darbo objektas: laisvalaikis.
Darbo tikslas: išanalizuoti studentų laisvalaikį, jo praleidimo būdus.
Darbo uždaviniai:
Išanalizuoti laisvalaikio sampratą;
Atskleisti laisvalaikio praleidimo būdus;
Tyrimo metodai: mokslinės ir kitos literatūros analizė.
LAISVALAIKIO samprata
Aktyvus ir pasyvus laisvalaikis. Laisvalaikis yra viena didžiausių individo ir visos visuomenės vertybių išskiria kelis laisvalaikio būdus: organizuotas ar neorganizuotas, aktyvus ar pasyvus, individualus ar kolektyvinis, pozityvus ir negatyvus. Pagal aktyvumo lygį, laisvalaikis išskiriamas į dvi pagrindinias formas, pasyvųjį ir aktyvųjį. Aktyvus laisvalaikis – kai yra naudojama energija ir fizinės jėgos. Tai aktyvi rekreacija, mankšta judėjimas, žaidimai, sportas savo malonumui. Aktyvus gyvenimas gerina žmonių sveikatą, naudingiau praleidžiamas laikas, didinamas užimtumas. Pasyvus laisvalaikis – kai susilaikoma nuo energijos eikvojimo, vengiant sudėtingos ir intensyvios veiklos. Pasyvus laisvalaikis yra geras atsipalaidavimo būdas nuo aktyvios veiklos. Tai laikas dažniausiai leidžiamas užsiimant atsitiktine, paviršutiniška veikla. Pavyzdžiui skaitymas, pokalbiai su draugais arba atsipalaidavimas nuo įtampos.
Jaunosios kartos vertybių įsisąmoninimas laikomas svarbiausia asmenybės sėkmingo ugdymo prielaida. Globali technologizacija iš esmės keičia susiformavusią vyresniosios ir jaunesniosios kartos etninę tradiciją, kai studentas per jam artimą ugdomąją aplinką išmoko įvairių socialinių vaidmenų, įgijo patirties ir įsitvirtino visuomenėje. Iširus bendruomeninei aplinkai, susiformavus naujam gyvenimo būdui šeimoje, studento socializacija įgijo prieštaringų bruožų. Universitetas tapo kone svarbiausia socializacijos institucija. Tačiau aiškėjant tendencijai suabsoliutinti informacijos, žinių įgijimo, žinojimo reikšmę, teikti žinias izoliuotai nuo gyvenim konteksto, koncentruoti dėmesį mokslo pagrindus, o ne žmonijos patirtį, grįstą socialinėmis ir tautinėmis vertybėmis, universiteto galimybės nepakankamai panaudojamos.
Laisvalaikio sampratos istorinės raidos pažinimas leidžia geriau suprasti šį žmonijos veiklos
fenomeną, jį prognozuoti ir kryptingiau organizuoti.
Antikinės Graikijos visuomenėje laisvalaikis buvo suprantamas kaip aukštųjų vertybių: tiesos, gėrio, grožio, pažinimo kontempliavimas. Ši kontempliacija reikalavo tam tikro gyvenimo būdo. Laisvalaikis nebuvo suprantamas kaip nieko nedarymas, bet buvo kaip dvasinis pasinėrimas į taikos bei ramybės būseną – kūrybiškumas. Toks laisvalaikis reikalavo daug laiko sau, ir buvo įmanomas tik žmonėms, kurie neturėjo būtinybės dirbti. Laisvalaikis asocijavosi su aukštesniąja klase ir buvo pagrįstas individo atleidimu nuo kasdienio darbo, suteikiant jam laisvę atsiduoti intelektualiai, estetinei ir pilietinei veiklai. Tai nulėmė visuomenės stratifikaciją, kurioje tik elitas turėjo laiko siekti šio aukštesnio dvasingumo lygio, tuo tarpu visi kiti turėjo dirbti (Kublickienė, 2001). Romėnai, skirtingai nuo graikų, laisvalaikį suvokė kaip laiką, reikalingą pailsėti ir atsigauti nuo darbo, kad vėl galėtų grįžti prie jo. Priešingai nei graikų laikais, romėnams laisvalaikis nebuvo socialinio statuso ar gyvenimo būdo rezultatas. Tai buvo laikas, skirtas poilsiui po produktyvios darbo veiklos. Tuo metu atsirado įvairios masinio laisvalaikio formos: sporto renginiai, žaidynės, kuriais kaip pasilinksminimo priemonėmis pasirūpindavo valdančiosios klasės. Laisvalaikis papildydavo darbą (Kublickienė, 2001).
Viduramžiais laisvalaikis turėjo ne vien poilsio ir atgaivos funkcijas: jis aukštesniuose socialiniuose sluoksniuose tapo socialiai parodomuoju. Priešingai graikų filosofijai, laisvalaikis buvo susilaikymas nuo darbo, laisvė pasirinkti tą veiklą, kurioje norima dalyvauti. Vėlyvaisiais viduramžiais laisvalaikis transformavosi į parodomumą, prabangą, švaistymą, malonumų siekimą. Laisvalaikio naudojimas tapo kilmingumo ženklu (Kublickienė, 2001).
Puritonai (XVI–XVII a.) laisvalaikį tapatino su dykinėjimu ir tuščiu laiko švaistymu. Ši doktrina darbui suteikė religinę vertę, o laisvalaikį pavadino nuodėme. Ši laisvalaikio interpretacija tapo industrializacijos laiko pažiūru dalimi.
Industrializacijos epochos pradžioje pagrindinis visuomenės tikslas buvo gamybos plėtojimas ir produktyvumo didinimas, todėl iš dalies ilgėjo darbo laikas. Darbas užėmė svarbiausią vietą tiek visuomenės, tiek žmogaus gyvenime. Laisvalaikis – nedidelė laisvo laiko nuo darbo gamybinėje sferoje dalis – buvo labiau suprantamas kaip rekreacija. Pagrindinė jo funkcija buvo ekonominė ir siejosi su poilsiu nuo darbo, pasiruošimu darbui. Todėl tuo laikotarpiu laisvalaikis nebuvo vertingas, požiūris į jį apsiribojo pragmatiniu siekimu reformuoti ir racionalizuoti rekreacinį elgesį (Kublickienė, 2001).
Dabartinė laisvalaikio samprata atsirado didėjant industrializacijai ir urbanizacijai. Vykstant technikos ir mokslo pažangai, didėjo darbo našumas, kilo gyvenimo lygis, todėl buvo galima trumpinti darbo laiką ir didinti laisvą laiką. Taigi laisvalaikis formavosi kaip laikas, laisvas nuo darbo, neturintis savo reikšmės. Šiuolaikinis laisvalaikis atsirado ne dėl to, kad savaime būtų reikšmingas ar vertingas, o todėl, kad darbas, mažėjant jam būtinoms laiko sąnaudoms, prarado savo vertę. Taigi galima sakyti, kad dabartinė laisvalaikio samprata yra išvestinė iš darbo.
Yra žinoma, kad žmogus gyvenime remiasi savo ir kitų patirtimi, auga ir mokosi, studijuoja, dirba, ilsisi ir kt. Visa ši patirtis susiklosto į tam tikrus psichikos darinius- požiūrius, dispozicijas, įtakojančias asmens elgesio kryptį. Kiekvieno žmogaus asmeninės vertybinės orientacijos parodo, ką jis linkęs daryti su savo ribotu laiku ir energija. Juk kasdieniniame gyvenime susiduriame su begale įvairių situacijų, jas sprendžiame atsižvelgdami į daugelį aspektų, vienas kurių yra vertybinis paties individo pasaulis. Vertybės suvokiamos labai įvairiapusiškai ir individualiai. Todėl problematiška yra kalbėti apie vertybę kaip subjektyvų ir visiems visuomenės nariams priimtiną sąvoką. Pačios vertybės taip pat gali būti įvairiai klasifikuojamos, tačiau, jei jau pradėjome kalbėti apie studentą, kaip visuomenės dalį bei sieti jo laisvalaikio vertybinį pasaulį su aplinka, tai arčiausia jo galime teigti esant socialines vertybės.
Būtent laisvalaikį, kaip socialinę vertybę galime spėti esant arčiausiai mūsų bei darant didžiausią įtaką kiekvieno iš mūsų gyvenimui. Žinoma, be jokios abejonės, vertybės nesusiformuoja iš karto, jos yra ugdomos, kinta kartu su pačia žmogaus raida. O juk, kaip ir minėjome, žmogaus raidos procesui didelę įtaką daro patirtis: tai, ką jis yra matęs, ko išmokęs, su kuo susipažinęs. Individo vertybės iš esmės yra pastovios, jos remia viena kitą. Negalima vadovautis viena vertybe ir ignoruoti kitas. Tik tokiu būdu sukuriamas vertybių pasaulis, kuris ir lydi individą (studentą) jo gyvenime, iš dalies apsprendžia jo vaidmenį visuomenėje.
skyrybos;
įkalinimas arba izoliacija kitoje įstaigoje;
artimo giminaičio mirtis;
sunkus sužeidimas ar liga;
darbo vietos praradimas;
paskolos paėmimas;
artimos draugo mirtis;
reikšminga profesinės veiklos permaina (perkėlimas, pažeminimas);
sūnaus ar dukters išėjimas iš namų (vedybos, studijos ir pan.);
sutuoktinio darbo praradimas;
persikėlimas į kitą vietą;
ir kt.
Vidiniai stresoriai
Vidiniai stresoriai – nervų sistemos ypatumai, atsiskleidžiantys per reakcijų, tame tarpe ir psichinių, greitį, per dirginimo ir slopinimo reiškinius, galų gale per tam tikrą elgesio būdą, kuris pats savaime sukelia psichinę įtampą, adekvačiai didina susidariusios situacijos įveikimui reikalingą įtampą iki nenormalios. Pastaroji tampa nerimo, depresijos, adikcijų priežastimi, o tai vėlgi streso požymiai (J. Pikūnas, A. Palujanskienė, 2005).
Taip pat vidiniai stresoriai yra apibūdinami kaip tam tikras mūsų vidinis nusiteikimas. Tai gali būti per dideli reikalavimai sau arba siekimas mums iš dalies primestų tikslų, kurių patys sau nesame išsikėlę. Vidinius stresorius galima suskirstyti į fiziologinius, emocinius, socialinius, intelektinius ir dvasinius (J. Pikūnas, A. Palujanskienė, 2005). Jie yra ypatingai svarbūs žmogaus psichologinei būsenai.
Stresoriai skirstomi ir į kitokias grupes:
fiziniai (temperatūros pokyčiai, įtemptas darbas, virusų invazija, fizinis sužeidimas ir pan.). Šio pobūdžio grėsmė visiems žmonėms gali būti vienoda. Tai kaip ilgai ar intensyviai žmogus išgyvena stresinę būseną, priklauso nuo žinojimo bei mokėjimo įveikti grėsmę, turimų organizmo ištklių iškilusiems reikalavimams (grėsmei įveikti).
psichologiniai. Grėsmė nėra tokia akivaizi, tačiau apibrėžiama kaip pavojus mūsų poreikiams tenkinti.
Psichologiniai stresoriai skirstomi dar ir į šias pagrindines grupes:
spaudimas – reikalavimas padaryti daug per trumpą laiką.
nuobodulys – priešingybė spaudimui. Organizmas sunkiai pakelia situaciją, kai visiškai aprobojama jo veikla, atskirų sistemų funkcionavimas.
trauma – krizė, arba šokiruojanti fizinė ir psichologinė patirtis, kuri gali lemti didelius fizinės ir psichinės sveikatos pokyčius.
konfliktai – gali būti išoriniai ir vidiniai.
LAISVALAIKIO PRALEIDIMO FORMOS
Laisvalaikis gali būti įvardinamas ir kaip tam tikra vertybė. Kiekvienam individui vertybės yra suprantamos skirtingai ir ne visiems jos yra vienodai reikšmingos. Didelę įtaką student laisvalaikiui turi daugelis veiksnių, tokių kaip: individo asmens savybės, amžius, lytis, šeima, socialinė padėtis, išsimokslinimo lygis, draugai, žiniasklaida, ekonominiai, finansiniai, kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai nulemia studentų laisvalaikio pobūdį, laiko trukmę ir kokybę. Vienos iš svarbiausių yra studentų asmeninės savybės. Žmogaus elgesį įtakoja psichologinės savybės, situacinė būsena, bendravimo lygis ir aplinka kurioje vyksta veiksmas. Interesų pasirinkimas, gyvenimo būdas, socialinė nuostata, subjektyvus – objektyvus požiūris, dominuojanti motyvacija, visa tai apibūdina asmens pasirinkimą ir kryptingumą. Žmogaus vertybinės orientacijos ir asmeninės savybės nulemia, ką jis labiau mėgsta ir linkęs 21 daryti. Studentų asmeninės savybės tiesiogiai įtakoja pagrindinį laisvalaikio suvokimo principą ir laiko panaudojimą. Šiuolaikinis akademinis jaunimas priklauso nuo kintančio pasaulio, pasaulėžiūros, o tai nulemia pačio laisvalaikio praleidimo būdus.
Laisvalaikis gali turėti aktyvias ir pasyvias formas. Aktyvios organizuoto laisvalaikio formos, kuomet visi dalyviai daugiau ar mažiau yra įtraukiami į veiklą. Veikla turi būti planuojama iš anksto, sudarant įstaigos laisvalaikio programas. Norint, kad ji būtų sėkminga, reikia vadovautis komandinio darbo principais. Tačiau tam, kad laisvalaikis būtų prasmingas, atitiktų klientų poreikius ir galimybes, reikalingos žinios ir tam tikri įgūdžiai, padedantys parinkti ir adaptuoti įvairias laisvalaikio veiklas: užsiėmimų pagal pomėgius (būrelių) ar meninę veiklą, sportinius ar kitokius žaidimus, išvykas, pramogas ir šventes.
Organizuojant pasyvų laisvalaikį – poilsį, reikia sukurti tokią atmosferą, kurioje pageidaujantys galėtų atsipalaiduoti, pabūti vienumoje, pažiūrėti televizorių ar paskaityti knygą, paklausyti muzikos ar išeiti pasivaikščioti. Estetiniai interesai kelia daug poreikių: išgyventi džiaugsmą, patirti grožį ir malonumą, poreikį būti pripažintam, įvertintam, norą pradžiuginti kitus.
Laisvalaikis praleidžiamas labai įvairiai, visų pirma laisvalaikis tai – renginiai. Renginys – tai vieningas, laike ir erdvėje apribotas žodžių, veiksmų, vaizdų junginys, skirtas tam tikrai temai atskleisti ir išreikštas atitinkamomis priemonėmis bei metodais. Renginių žanrinė įvairovė – itin gausi. Vieningos renginių klasifikacijos nėra, tačiau juos galima skirstyti įvairiu pagrindu:
Pagal laisvalaikio lygius:
Rekreaciniai (pramoginiai);
Švietėjiški (pažintiniai);
Šventiniai.
Pagal laisvalaikio renginių pobūdį (žanrą, stilių):
Etnografiniai;
Pramoginiai (estradiniai ir kt.);
Sportiniai;
Pagal dalyvių skaičių:
Masiniai;
Kameriniai.
Pagal dalyvių amžių:
Vaikams;
Jaunimui;
Vyresnio amžiaus žmonėms.
Pagal organizavimo laiką:
Kalendoriniai;
Proginiai.
Pagal organizavimo vietą:
Patalpose;
Lauke.
Laisvalaikio forma, praleidimo būdas labai priklauso nuo to, kokios yra gaunamos pajamos, visuomeninė – socialinė padėtis, koks požiūris į laisvalaikį kaip į vertybę. Šiandien visuomenėje vis plačiau įsigali nuostata, jog viską galima įvertinti pinigais ir parduoti. Apie pardavimą rašo spauda, įvairias prekes siūlo televizijos reklama. Pardavimo ir pirkimo dvasia darosi kasdieninės mūsų sąmonės branduolys, tai iš dalies taikoma ir laisvalaikio praleidimo pasiūlai. Taigi tokiu būdu tarsi „Taip rinka nustato ne tik vertybes, bet ir jų naudingumą, prestižiškumą žmogui. Vadinasi, visos vertybės, kurių siekia žmogus, turi būti suderintos su rinkos vertybėmis, būti rinkos „palaimintos” (V.Pruskus, 2005). Laisvalaikis tampa preke, vartotojo požiūris formuojamas visuomenės informavimo priemonių, taigi laisvalaikio formoms įtakos turi daugelis veiksnių.
Laisvalaikio organizavimo metodika iš esmės glaudžiai siejama su renginiais, paremtais bendravimu, įtraukimu į dalyvavimą bei veiksmo užtikrinimu. Bendri renginių organizavimo dėsniai taikytini visiems renginiams. Tačiau kai kurie iš renginių turi savo specifiką: publicistiniai renginiai, pokalbiai, diskusijos, paskaitos ir pan. Koncertai, šventės, festivaliai, dekados ir kiti didesnės apimties (trukmės, vietos, dalyvių bei atlikėjų skaičiaus, įdėtų pastangų požiūriu) renginiai reikalauja ir didesnių organizacinių paskatų.
IŠVADOS
Apibendrinant laisvalaikio istorinę kaitą, galima daryti išvadą, kad laisvalaikio samprata istorinėje raidoje kito nuo laisvalaikio kaip vertybės sampratos iki laisvalaikio kaip rekreacinės funkcijos suvokimo. Tačiau skirtingais istoriniais laikotarpiais pastebimas ir laisvalaikio sampratos pasikartojimas, pavyzdžiui, laisvalaikio kaip rekreacinės funkcijos suvokimas būdingas Senovės Romoje ir industrializacijos laikotarpiu. Laisvalaikio, kaip vertybės, samprata, būdinga Antikinėje Graikijoje, tačiau šios idėjos aktualios ir XXI amžiuje.
Studentų laisvalaikį įtakoja daugelis veiksnių, tokių kaip: individo asmens savybės, amžius, lytis, šeima, socialinė padėtis, išsimokslinimo lygis, draugai, žiniasklaida, ekonominiai, finansiniai, kultūriniai veiksniai. Šie veiksniai nulemia studentų laisvalaikio pobūdį, laiko trukmę ir kokybę. Išskiriami pagrindiniai studentų laisvalaikio būdai: veikla namuose, sportinė veikla, pramogų ir bendravimo su draugais, kultūrinė veikla, kurios gali būti skirstomos į aktyvias ir pasyvias veiklas. Apžvelgus studentų laisvalaikio praleidimo ypatumus, galima daryti išvadą, kad laisvalaikis, jo funkcijos, samprata, suvokimas, tikslai, būdai, formuojasi ir nuolat kinta, tam tikroje aplinkoje ir yra nuolat veikiamas įvairiausių veiksnių.
LITERATŪRA
DZERVAN, A., AŠIKINYTĖ, R., BALČIUS, J. 2012. Laisvalaikis Ir Paauglių Vertybinės Orientacijos. Vilniaus:Vilniaus pedagoginis universitetas. [interaktyvus], [žiūrėta 2015-01-19]. Prieiga per internetą: <http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2012~D_20120801_112545-31059/DS.005.0.01.ETD>
EIGELIENĖ, S., GRIGAS, R., NEVEDOMSKIENĖ, D. 2008. Laisvalaikis: Kaip Vertybė Jaunimo Vertybinių Prioritetų Kontekste.Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. [interaktyvus], [žiūrėta 2015-01-19]. Prieiga per internetą: <http://vddb.laba.lt/obj/LT-eLABa-0001:E.02~2008~D_20080924_174207-38844>
VAIŠVILA, M., MERECKAS, Š., BULOTIENĖ, D. 2013. Lietuvos Sporto Universiteto Sportinės Rekreacijos Ir Turizmo Programos Studentų Laisvalaikio Praleidimo Ypatumai. Lietuvos kūno kultūros akademija. [interaktyvus], [žiūrėta 2015-01-19]. Prieiga per internetą: < http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2013~D_20130906_115233-81780/DS.005.0.01.ETD>
STATKEVIČIUS, P. 2004. Studentai apie idealą, inteligentiškumą ir kai kurias žmogiškąsias vertybes. Istorija. [interaktyvus], p.138-144. [žiūrėta 2015-01-19]. Prieiga per internetą: <http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2004~1367166127435/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content>