TURINYS
Įvadas ………………………………………………………………………………………………………………… 2
1. Paveldimumas …………………………………………………………………………………………………. 3
2. Komponentų įvairovės metodai ……………………………………………………………………….. 4
2.1 Dvynių metodas …………………………………………………………………………………… 4
2.2 Šeimos panašumo ………………………………………………………………………………… 4
2.3 Longitudinio vystymosi stabilumo ………………………………………………………… 4
3. Treniruotumas ………………………………………………………………………………………………… 5
4. Sensityvinis ir kritinis periodas ……………………………………………………………………….. 6
5. Išvados ……………………………………………………………………………………………………………. 8
6. Literatūra ……………………………………………………………………………………………………….. 9
Įvadas
Pagrindinė problema yra ta, kad reikia suvokti kada ir kokia prasme galime naudoti sąvokas ir matus, tokius kaip „vystymasis“ ar „paveldimumas“. Tai įmanoma tada, kai atsižvelgsim į realias organizmo ypatybes (bruožus). O tai yra į tokias ypatybes, kurios turi realų pagrindą organizmo struktūroje ar funkcijoje. Taigi sunku išsivaizduoti, kad pvz:. motorinių gebėjimų testo rezultatas būtų ypatybė, kurią sąlygotų skirtingi genai. Būtent tuomet daugelis mokslininkų taip galvodavo (ir dar tebegalvoja). Šis mąstymo būdas yra klaidingas, todėl, kad:– motoriniai gebėjimai yra labiau elementarių bruožų kompleksai, išsiskiriantys įvairiu kintančiu svoriu, taip pat įvairia genetinės kontrolės jėga ir tarpusavyje kintančia sąveika.– antra, dauguma motorinių gebėjimų rezultatui gan didelę įtaką turi judėjimo gebėjimai
Paveldimumas
Pagrindinė sąvoka kuri apibrėžia genetinių ypatybių jėgos sąlygą yra paveldimumas (Falconer 1974, Szopa 1986). Fenotipinė įvairovė susideda iš dviejų pagrindinių dalių: a) genų įvairovės ( )b) įtakojančios aplinkos įvairovės ( )Tikslesnė ir gilesnė analizė leidžia išskirti dar kelias sudedamąsias dalis: a) – adityvinė įvairovė ( pridėtinė,gaunama sudėties būdu ( )) – dominantės įvairovė ( vyraujanti pagrindinė įvairovė ( )) – bei interaktinė įvairovė (dviejų ar daugiau asmenų tarpusavio sąveikos įvairovė ( )) b) – ilgalaikė ( ) aplinkos įtaka – trumpalaikė aplinkos įtaka ( )
Kur ir
Trumpesnė formulė;
Tai reiškia, kad paveldimumo rodiklis turi tik populiacinę prasmę. O paveldimumo aiškinimas gali turėti tik palyginamąją reikšmę. Vertinant pvz:. genetinės kontrolės įtaką reikia palyginti jų paveldimumo rodiklius su analoginiais genetiniais determinacijos dydžiais ( pvz:. kūno ūgis).
Komponentų metodų įvairovė
Šiuo metu labiausiai paplitę yra trys metodai, kurie apibūdina visišką komponentų įvairovę.1. Dvynių metodas
Labiausiai paplitęs. Šis metodas remiasi prielaida, kad duotos ypatybės variacijos dydis pas vienaląsčius dvynius (MZ) yra lygus aplinkos variacijos dydžiui, kadangi jie turi vienodą genotipą. Tačiau variacijos dydis pas dviląsčius dvynius (DZ) yra aplinkos ir genetinės variacijos suma.Tuo pačiu paveldimumo indeksą galime apskaičiuoti pagal formulę:Tačiau šis metodas yra diskusinis. Nes negalima priimti, kad duota ypatybės variaciją pas vienaląsčius dvynius atitinka aplinkos variacijos dydžiui populiacijoje. Todėl, kad jie yra dirbtinai atrinkti.Atlikti tyrimai yra netikslūs todėl, kad tyrimams buvo parinkta per mažai dvynių porų (Bergman 1988, Szopa 1986-1990).
2. Šeimos panašumas Šis metodas buvo naudojamas labai retai. Šiuo atveju paveldimumo kriterijus apibūdinamas pagal koreliacijos koeficiento dydį tarp duotos pas tėvų ir vaikų ypatybės dydžio. Šis ryšys turėtų būti „tėvai-vaikas“ r= 0,5.Šeimos panašumo metodas yra tikslesnis už dvynių metodą. Didžiausia problema šiame metode yra pašalinti įtaka tarp kartos skirtumų kuriuos įtakoja aplinka (vienomis sąlygomis gyveno tėvai, kitomis vaikai).3. Longitudinis vystymosi stabilumasTaigi individo išlaikymo –arba ne- duotam lygyje, santykiu su vienamečiais (Kowar 1980). Labiausiai diskutuotinas metodas. Jis gali būti priimtas kaip papildomas todėl, kad leidžia ištirti tas ypatybes kurios yra silpnai genetiškai sąlygotos. Tačiau dideli koreliaciniai ryšiai gali atsirasti tiek iš intensyvios genetinės kontrolės, kiek iš didelės aplinkos įtakos. Tai gali turėti didelę įtaka atrenkant žmogų į tam tikrą sporto šaką.
Treniruotumas
Antra svarbi sąvoka yra treniruotumas.Tai yra duotos fizinės ypatybės ir individo tinkamumas išoriniams dirgikliams, ypač treniruotėms. Šis laipsnis priklauso nuo ypatybės (jos rūšies), individo genotipo bei raidos stadijos (amžiaus tarpsnio).Daugelis tyrimų parodė, kad treniruočių įtaka patvirtino reiškinį, kad „vidutiniai“ individai turi taip pat dideles galimybes pasiekti aukštą lygį, bet tik tada, jei duota fizinė ypatybė nėra stipriai genetiškai sąlygota (pvz:. sunku išsivaizduot, kad galėsime treniruočių priemonėmis ištreniruoti ūgį, kurio paveldimumo koeficjentas yra r= 0,7).
Tačiau absoliuti jėga genetiškai silpnai kontroliuojama, ypač jaunesnėse amžiaus grupėse (Kowar 1980, Szopa 1983). Ši ypatybė ypač priklauso nuo treniruotumo. Tyrimai rodo, kad genetinė kontrolė yra didesnė, kuo didesnę raumenų grupę tiriame. Tuomet santykinė jėga nepriklauso nuo genetinio sąlygotumo (Kowar 1980, Perusse 1987).Taip pat statinė jėga nedaug priklauso nuo genetinio sąlygotumo. Labiausiai genetiškai sąlygojamas yra kūno ūgis: paveldimumo koeficientas yra nuo r= 0,6-0,8 ir šiek tiek didesnis vyriškos lyties. Mažiau genetiškai sąlygojamos yra kūno griaučių apimtys.Šis reiškinys moterų didesnis. Kitos kūno dalys yra mažai priklausomos nuo paveldimumo ir gyvenimo eigoje ta priklausomybė kinta priklausomai nuo mitybos, gyvenimo būdo ir fizinio aktyvumo.Labai stiprus paveldimumo ryšys pastebimas greitųjų ir lėtųjų skaidulų santykyje. Todėl reikia atkreipti dėmesį renkant sportininkus į tas sporto šakas kurios reikalauja šių raumeninių skaidulų, nes jos beveik neištreniruojamos. Kūno sandara (somatotipas) taip pat paveldimas. Bet amžiui bėgant šis santykis keičiasi. Ypač silpnas ryšys pastebimas kūdikystėje, vėliau darželiniame amžiuje stiprėja. Taip išsilaiko iki brendimo laikotarpio, po to sumažėja. Tai įtakos turi tai, kad brendimo laikotarpyje įsijungę papildomi genai, taip vadinami brendimo augimo genais. Po lytinio brendimo paveldimumo rodiklis vėl auga, o vėliau stabilizuojasi. Galima teigti, kad jėgą (kūno tvirtumą) labiau paveldi moterys. Išorinė aplinka turi silpną ryšį įtakojant jėgos rodikliams. Tai turbūt vyksta dėl to, kad moterys yra gyvybės „nešiotoja“. Didelę priklausomybę tarp paveldimumo turi maksimalus anaerobinis galingumas. Bet tai nereiškia, kad jo negalima treniruoti. Tiesiog tai yra stipriai ribota.Iš Lortie tyrimų galime spręsti, kad anaerobiniai procesai (ypač glikolitinis) yra silpnai genetiškai sąlygotas, tad labiau priklauso nuo treniruotumo.
Maksimalus deguonies suvartojimas pagal (Bouchard) yra vidutiniškai genetiškai sąlygotas procesas (koreliacinis ryšys r= 0,4-0,6). Nors šis procesas genetiškai sąlygojamas tačiau taip pat gerai treniruojamas.Ypač patvirtinta, kad vaikų maksimalus deguonies suvartojimas turi koreliacinį ryšį su motinų šio proceso dydžiu. Mažiausia tyrimų atlikta su koordinaciniais gebėjimais.Daugiausiai jų atlikta buvo Lenkijoje. Buvo tiriama: paprasta reakcija, judėjimo-regėjimo koordinacija, orientacija, kinestetiniai jutimai.Iš jų labiausiai genetiškai sąlygota yra erdvės orientacija kur r= 0,4-0,6, vidutiniškai – judėjimo-regėjimo koordinacija. Yra įrodyta, kad ankstyvasis koordinacijos ugdymas sudaro geras sąlygas ugdyti judesių techniką. Tačiau visiškas genetinio sąlygotumo trūkumas pastebimas lavinant kinestetinius jutimus. Jų lygis priklauso nuo aplinkos poveikio (Szopa 1985).
Sensityvinis ir kritinis periodas
Sensityvinis periodas – tai periodas, kuris pasižymi padidėjusiu polinkiu aplinkos dirgikliams, ypač treniruotėms. Kritinis periodas – tai sensityvinio periodo „paskutinis momentas, riba), kurioje turi įvykti stimulas tam, kad pasiekti teigiamą rezultatą.
Iš dalies kritinio periodo apibūdinimas yra klaidingas. Nes nepriklausomai nuo amžiaus mes galim pasiekti tam tikrus rezultatus, bet jie gali būti arba didesni arba mažesni. Tai priklausys nuo duotos fizinės ypatybės treniruotumo lygio. Kai kurie tyrimai rodo, kad pagreitinto vystymosi periodai, tai tiesiog padidintas polinkis dirgikliams, bet tik koordinaciniams gebėjimams. Likusioms fizinėms ypatybėms kol kas tyrimai nepatvirtino šio ryšio. Todėl, kad tie tyrimai turėtų būti atlikti kiekviename ontogenezės etape. Todėl šią problemą reikėtų nagrinėti labai atsargiai. Nes tokių tyrimų dar neatlikta, o iš tiesų vargu ar juos atlikti įmanoma. Tuomet pristatau rodiklius kurie buvo gauti atliekant eksperimentinius tyrimus buvusioje TSRS ir Vokietijoje. Šie rodikliai nevienodi. Greitumo sensityvinis periodas 14-16 m bern., 11-14 m merg.; kiti autoriai teigia, kad šis laikotarpis yra nuo 9-11m ; 14-15 merg; dar kiti 5-10 metų (Liach 1990). Jėgos (15-25 mot., 18-30 vyr). Ištvermės (15-35 mot., 20-35 vyr). Šie visi duomenys yra orientaciniai.
Išvados
Tad apsvarsčius ir pamąsčius atrodo, kad labiausiai argumentuotas (pateisintas) būtų teiginys, kad visas žmogaus gyvenimas yra sensityvinis, tačiau išskiriant atskirų fizinių ypatybių progresyvų vystymąsi pavadinti, labiausiai (ypatingai) sensityvų.Tada aiškėja viena neabejotina taisyklė: geriausias būdas formuoti motorinius gebėjimus yra veikla suderinta su natūraliu, kryptingu individo vystymosi ritmu.
LITERATŪRA
1. Jan Szopa, Edward Mleczko, Stanislaw Żak „ Podstawy antropomotoryki“ Warszawa-Kraków, 1996