Orientacijos sportas ir jo reikšmė

Įvadas

Orientacijos sportas ir jo reikšmė

Orientacijos sportas yra giminingas lengvajai atletikai. Tai – orientaciją lavinantis bėgimas arba greitas ėjimas raižytoje, nežinomoje vietovėje, nugalint gamtines kliūtis. Varžybų trasą dalyvis įveikia, orientuodamas pagal kompasą ir žemėlapį, arba bėgdamas markiruota trasa ir atžymėdamas kontrolinius punktus varžybų schemoje. Šios rūšies sportininkui reikia ne tik gerai fiziškai pasiruošti, bet ir nusimanyti topografijoje, skaičiavimo technikoje. Orientacijos sporto varžybose dalyviai vertinami pagal varžybų trasos praėjimo laiką ir pagal kontrolinių punktų suradimo arba jų pažymėjimo schemoje nubrėžtos trasos tikslumą. Vaaržybos vyksta uždaroje vietovėje, nepažįstamoje dalyviams ir žiūrovams.

Orientacijos sportas padeda stiprinti dalyvių sveikatą ir yra:
· Įdomus žaidimas;
· Prieinamas įvairaus amžiaus žmonėms, masiškas;
· Galimas bet kuriuo metų laiku;
· Tinkamas panaudoti ištvermės ugdymui ir fizinio pasiruošimo kėlimui visų šakų sportininkams;
· Orientacijos sporto varžybas galima organizuoti bet kurioje vietoje;
· Apranga paprasta ir nereikalingi įrengimai;
· Varžybas galima panaudoti bendrojo išsilavinimo pakėlimui.
Kaip matyti, tai nėra vien tik sportas sportui. Žinoma, kad kiekviena sporto šaka daugiau ar mažiau lavina žmogų fiziškai.
Orientacijos sportas – didelis fizinis apkrovimas dalyviui. Fizinio auklėjimo praktika parodė, kad orientacijos prratybos, vykdomos gražioje gamtoje, mobilizuoja sportininkus, juos maloniai nuteikia, daro gerą įtaką jų sveikatai, ugdo jų estetinius jausmus. J.Bielinskis yra pasakęs, kad gamta – amžinas meno pavyzdys. Visų sporto šakų treneriams pavyzdžiu gali būti nusipelnusio sporto meistro V. Aleksejevo daugiametis patyrimas. V.

. Aleksejevas savo auklėtiniams ruošdavo turistines išvykas pačiuose gražiausiuose kampeliuose, organizuodavo treniruotes. Orientacijos sportą galima paversti puiku, romantiškų vaikų žaidimu.
Daugelyje šalių orientacijos sportas naudojamas kaip viena svarbiausių priemonių žmogaus ištvermei ugdyti. Austrijoje orientacijos sportas yra pagrindinė priemonė slidininkų ištvermei ugdyti. Vokietijoje jį treniruotėms naudoja irkluotojai ir kiti sportininkai. Lenkijoje ši sporto šaka priklauso lengvajai atletikai. Skandinavų šalyse orientacijos sportas yra atskira šaka. Orientacinis sportas populiarus yra todėl, kad yra įdomesnis, romantiškesnis, o krosas – vienodas ir nuobodus.
Vis dažniau orientacijos sporto varžybos rengiamos Lietuvoje. Pirmos stambesnės varžybos įvyko 1958m. Nemunaityje IV respublikinio turistų sąskrydžio metu. Lietuvos orientacijos mėgėjai jau daug kartų išbandė savo jėgas su Pabaltijo respublikų šio sporto atstovais. Reikia pripažinti, kad latviai ir ypač estai yra stipresni už lietuvius tiek taaktiniu, tiek fiziniu atžvilgiu. Daugėjant orientacijos sporto mėgėjų, dar labiau išpopuliarėjant šiai įdomiai priemonei, mūsų sportininkai turėtų pasiekti daug geresnių rezultatų( R.Darškus.,k.Monstvilas.,1963).
Sportinė veikla – tai sudėtingas procesas, kurio metu žmogaus atskiri organai ir sistemos atlieka didelį darbą, dažnai reikalaujantį maksimalių gebėjimų. Sportuojančio žmogaus organizmas prisitaiko prie fizinių krūvių, vyksta įvairūs struktūriniai ir funkciniai pakitimai(Skernevičius,1997).

Orientavimosi sporto charakteristika

Dalis sporto šakų, tokių kaip: orientavimosi sportas, sportiniai žaidimai, lengvoji atletika, pateikia ilgos trukmės ir intensyvumo fizinius, bei protinius kruvius. Jie iš sportininko reikalauja greitos ir ti

ikslios susidarusios situacijos vertinimo, mokėjimo galvoti ir priimti sprendimus fizinio bei emocinio nuovargio sąlygomis.
Orientavimosi sporte rezultatas priklauso nuo nuotolio, esančio raižytoje vietovėje, įveikimo greičio ir tikslaus iškylančių vietovėje protinių užduočių sprendimo. Orientacininkų protinį darbą galima prilyginti šaškininkų arab šachmatininkų. Taigi, fizinis, techninis ir intelektualinis pasiruošimas šiame sporte yra ypač sudėtingas, nes geri varžybiniai rezultatai priklauso nuo širdies kraujagyslių ir kvėpavimo sistemų paruošimo lygio, nuo mąstymo tipo, susikaupimo ir k.t.( Cyclov i dr.,1998)
Orientavimosi veiklą nusako trys pagrindiniai veiksniai: žmogus (asmenybė), aplinka ir uždavinys.

UŽDAVINYS

ASMENYBĖ APLINKA

Psichinės savybės Žemėlapis

Fizinės savybės Vietovė

Socialiniai faktoriai

Realybė

Orientavimosi veiklą apibrėžiantys veiksniai

ASMENYBĖ

Mąstydami apie sportininką turime galvoti apie jo psichomotorines savybes. Yra senai įrodyta, kad geras fizinis ir psichologinis pasirengimas lemia rezultatą orientavimosi sporte. Norint gerai pasirodyti varžybose reikia, kas sąveika tarp fizinių ir psichinių faktorių būtų gerai subalansuota. Sunkiausia yra rasti optimalų greitį, prie kurio bėgant orientavimasis būtų pakankamai tikslus.

APLINKA

Aplinka, kurioje vyksta orientavimasis yra skirstoma į: realią ir nerealią.
Nereali aplinka – žemėlapis. Sportininkas turi suprasti skirtumus tarp žemėlapio ir vietovės, nes daugelis vietovės ypatumų yra perteikti žemėlapyje.
Reali aplinka – materialūs ir socialiniai faktoriai. Materialūs faktoriai yra vietovė, starto vieta, finišo vieta ir t.t. Socialiniai faktoriai – kiti sportininkai, žiūrovai, teisėjai ir t.t.

UŽDAVINYS

Orientacininkui dažniausiai iškylantis uždavinys yra surasti vietovėje esančius kontrolinius pinktus (KP) nurodyta tvarka, per ku

uo trumpesnį laiką. Uždavinys kiekvieną kartą yra vis kitoks. Nėra jokios standartinės programos, kuri galėtų padėti sportininkui. Priešingai kekvienos nuotolio atkarpos įveikimas ar KP ieškojimas turi būti interpretuojamas, kaip atskiras veiksmas, kurio įgyvendinimui turi būti sukurta nauja programa. Ji baigiasi tik tada, kai surandamas KP (Seiler,1996).

Bėgimo greitis nuotolyje

Koks nuotolyje turi būti bėgimo greitis? Aišku, kad laimėti galima bėgant tik dideliu greičiu. Tačiau kiekvienas sportininkas žino, kad būna ir tokių momemtų, kada mąstymass “išsijungia” t.y. sportininkas praranda ryšį tarp žemėlapio ir vietovės, nekontroliuoja judėjimo krypties, pamiršta prabėgtus orientyrus. (Orogodnikov ir dr.,1978).
Kuo didesnis bėgimo greitis, tuo mažiau laiko lieka kitoms operacijoms atlikti. Tokiu atveju į bėgimo greitį galima žiūrėti ne tik kaip į organizmo funkcijų apkrovimo reguliatorių, bet kaip į informacijos srauto reguliatorių.
Tarp bėgimo greičio ir orientavimosi patikimumo yra priklausomybė, kurioje galima išskirti tris zonas:
· Patikimo orientavimosi zona;
· Kompensacinė orientavimosi zona;
· Fragmentinio orientavimosi zona.
Patikimo orientavimosi zonoje bėgimo greitis yra nuo ėjimo iki 45% Vmax, informacijos
srautas yra nedidelis ir pilnai apdorojamas.
Kompensacinė orientavimosi zona pasireiškia tuo, kad siekiant išsaugoti bėgimo greitį sąmonigai ar nesąmoningai sumažinama informacijos apimtis. Pereina nuo tikslaus orientavimosi prie grubaus.

Fragmentinio orientavimosi zona pasireiškia tada, kai sportininkas bėgdamas spėja atpažinti tik kai kuriuos orientyrus ir nepriima susidariusios situacijos iš esmės, to pasekoje atsiranda klaidos. (Vasilev, 1984).

OS tehnikos įgūdžiai, skirtingai ne

egu kitų sporto šakų, yra psichinio pobūdžio. Žemėlapio skaitymas, vietovės vaizdo sukūrimas, susikurto vaizdo lyginimas su realiu vietovės vaizdu, vietovės orientyrų patikrinimas, atsiorientavimas paklydus – veiksmai, atliekami psichinių procesų veiklos, apibrėžia orientavimosi sportą ( Seiler,1991).

Literatūros apžvalga
Aerobinis pajėgumas ir jį lemiantys veiksmai
Aerobinis pajėgumas – žmogaus gebėjimas dirbti fizinį darbą, kai raumenyse mechaninė energija gaminama iš energetinių medžiagų vartojant deguonį (Stonkus, 1996).

Aerobinis pajėgumas (AeP) priklauso nuo įvairių organizmo sistemų sugebėjimo efektyviai įsisavinti atmosferos deguonį ir pateikti jį dirbančių raumenų mitochondrijoms (Karoblis, 1996,1999).

J.Skernevičius(1997) pateikia šiuos aerobinį pajėgumą lemiančius veiksnius:

Aerobinis pajėgumas
Raumenu funkcija1.Mioglobino kiekis2.Mitochondrijų kiekis ir aktyvumas3.Oksidacinių fermentų kiekis ir aktyvumas4.iocheminių procesų eiga 1. Aerobinis galingumas (MDS)

2.Įsidirbimo greitis
3.Darbo trukmė (ištvermė)
4.Efektyvumas, ekonomiškumas Hormoninės sistemos pajėgumas ir pastovumas
Centrinės nervų sistemos funkcinis pastovumas

Kraujo ir kvėpavimo sistema1. MMPT2. MMŠT3. Kraujo kiekis ir sudėtis4. Kraujagyslių elastingumas5. Kraujo klampumas

Aerobinis pajėgumas, bei jį lemiantys veiksniai

Vienas iš svarbiausių rodiklių, nusakančių aerobinį organizmo pajėgumą yra maksimalus deguonies suvartojimas(MSD). Šis rodiklis parodo aerobinių energetinių prosecų galingumą (Stasiulis,1996).

Maksimaliu deguonies suivartojimu laikomas didžiausias deguonies kiekis, kurį organizmas gali pasisavinti ir pasinaudoti sunkaus darbo metu( Gailiūnienė ir kt.,2001).

Aerobinį pajėgumą (AP) apibūdina šie komponentai: galingumas, kurį lemia maksimalus deguonies suvartojimas (MDS), aerobinė ištvermė, kuri daugiau priklauso nuo anaerobinės apykaitos slenksčių (AAS), aerobinių procesų paslankumo, susijusio su deguonies suvartojimo ir jį lemiančių komponentų (pvz.,širdies susitraukimo dažnio)kaita tarp krūvio ir poilsio fazėmis (Jones, Carter,2000). AAS rodo perėjimą nuo aerobinės prie anaerobinės ATF sintezės. (Cabrera, Czizek,1997).

Žmogaus organizmas geba prisitaikyti prie įvairių dirgiklių, taip pat prie fizinio krūvio poveikio. Galima skirti greitąją ir lėtąją adaptaciją ( Enoka,1996).

Nustatyta, kad orientavimosi sporte didesnė laiko dalis skiriama aerobiniam darbui, kurio intensyvumas kinta ir dėl to pasitaiko aerobinio darbo fazių( Bird et al.,1993). Yra atlikta tyrimų, nagrinėjančių orientacininkų darbingumą(Creagh, Railey,1997). Gana išsamiai geriausių pasaulio orientacininkų aerobinį ir anaerobinį darbingumą, raumenų savybes ištyrė Švedijos mokslininkai(Rolf et al.,1997).

Leave a Comment