ŽMOGAUS APSAUGA, JO TEISĖS IR PAREIGOS

TURINYS

ĮVADAS 3
VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA........................4
VAIKO TEISĖS 6
Teisė į individualybę ir jos išsaugojimą. 8
Teisė į gyvenamąjį būstą. 8
Teisė mokytis. Valstybės pareigos užtikrinant šią teisę. 8
Vaiko turtinės teisės. 8
Vaiko teisė į tėvų teikiamą išlaikymą, taip pat valstybės paramą. 8
Teisė sveikai vystytis (būti sveikam). 8
Kitos institucijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga 9
Vaikas su negalia 9
Vaiko globa 10
Įvaikinimas 10
Tarptautinis įvaikinimas 11
KONSTITUCINIS ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ UŽTIKRINIMAS 11
Privataus gyvenimo neliečiamumas 12
TAUTINIŲ MAŽUMŲ TEISĖS IR PAREIGOS LIETUVOJE 14
MOTERŲ TEISĖS 14
SEKSUALINIŲ MAŽUMŲ TEISĖS 16
NEĮGALIŲJŲ TEISĖS 17
ŽMOGAUS APSAUGA, JO TEISĖS IR PAREIGOS 18
Teisė dalyvauti valstybės valdyme 19
Teisė gauti informaciją. 20
Teisė į darbą 21
Teisė į tinkamas darbo sąlygas 21
Teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas ir teisingą attlyginimą 21
Teisė jungtis į organizacijas 21
Vaikų ir paauglių teisė į apsaugą 21
Dirbančių moterų teisė į motinystės apsaugą 22
Teisė į profesinį orientavimą 22
Teisė į profesinį rengimą 22
Teisė dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas ir darbo aplinką. 22
Teisė į orumą darbe 22
PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ TEISĖS 23
IŠVADOS 24
LITERATŪROS SĄRAŠAS 25ĮVADAS
Žmogaus teisės, teisinė santvarka ir demokratija yra glaudžiai susiję. Pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms charakterizuoja demokratiją. Teisinė santvarka, kuri kuria savus įstatymus ir jų tvirtai laikosi, remiasi pagrindiniais bei tarptautiniais įstatymais,- t.y. žmogaus teisėmis,- charakterizuoja demokratinę santvarką. Plačiąja prasme, demokratija žmonių grupėje reiškia dialogo egzistavimą: tarp valstybės ir jos piliečių, tarp vaaldžios ir valdomųjų bei tarp asmenų, turinčių skirtingus įsitikinimus. Kitais žodžiais, demokratija – tai gyvenimo kartu būdas bei pagarbos kitiems žmonėms išraiška, kuriuos lemia demokratinė kultūra, debatų ir dialogo kultūra.
Demokratinės visuomenės esmė – jos narių teisės ir pareigos. Valstybės pareiga – žmogaus teisių už

žtikrinimas.
Žmogaus teisių šaknys nusidriekia į istoriją ir į tolimus amžius, kur jas formulavo filosofai bei teisininkai. Didieji protai, susidūrę su neteisingumu, despotiškumu, kankinimais ir vergove, sukilo ir kovojo, kad būtų priimti rašytiniai įstatymai, kurių nuostatos galiotų visiems žmonėms.
Taigi žmogaus teisių istorija prasidėjo labai seniai, ir visos civilizacijos, religijos bei filosofijos, pripažinusios žmogaus vertę, prisidėjo prie žmogaus teisių, kurios šiandien užfiksuotos tarptautiniuose juridinę galią turinčiuose dokumentuose, idėjos plėtojimo. Be abejo, žmogaus teisių formulavimas bei teisinės garantijos, reikalingos jų praktiniam įgyvendinimui keisis ir toliau. Tačiau kova už teisingumą, laisvę ir žmogaus orumą bus amžina.
Jungtinių Tautų Organizacijos įkūrimas atspindi ir simbolizuoja norą sukurti tokį pasaulį, kuriame tautų tolerancija, taika ir solidarumas padėtų visiems žmonėms pasiekti socialinę ir ekonominę pažangą. Be to, pripažįstama, kad autonominių ir inndividualių vienos valstybės veiksmų nepakanka žmonių gerovei ir pažangai užtikrinti.
Jungtinių Tautų Chartijoje išdėstyti šie Jungtinių Tautų Organizacijos tikslai:
-“užtikrinti tarptautinę taiką ir stabilumą;
– vystyti draugiškus santykius tarp tautų., bei imtis kitų atitinkamų priemonių visuotinės taikos stiprinimui;
– siekti tarptautinio bendradarbiavimo, sprendžiant tarptautines problemas, skatinti gerbti žmogaus teises bei pagrindines visų laisves, nepaisant rasės, lyties, kalbos ar religijos”. Tautų įsitikinimą, kad efektyvi žmogaus teisių apsauga yra pagrindinis dalykas siekiant šių tikslų, parodo tas faktas, kas pirmasis atitinkamas Jungtinių Tautų Asamblėjos aktas buvo 1948 metų gruodžio 10 dieną pa
askelbta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.
Šiandien Visuotinė žmogaus teisių deklaracija laikoma pagrindiniu dokumentu, ginančiu žmogaus teises. Beveik kiekvienas dokumentas, susijęs su žmogaus teisėmis, cituoja Deklaraciją.
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir po to prasidėję bei dabar vykstantys demokratiniai procesai politinės, ekonominės ir socialinės veiklos sferose, šalies valdžios ir jos viešojo administravimo institucijoms kasmet kelia vis naujus uždavinius valstybės reikalams geriau tvarkyti. Per praėjusį dešimtmetį iš esmės buvo pakeista visa viešojo administravimo sistema, paveldėta po 50 metų krašto buvimo komandinėje valdymo sistemoje. Lietuvai pareiškus norą įstoti į Europos Sąjungą ir tuo tikslu pradėjus integracinius procesus, įvairių šios Sąjungos ekspertų ir komisijų išvadose pirmu ir vienu iš svarbiausių keliamų reikalavimų buvo ir šiuo metu yra mūsų valstybės administraciniai gebėjimai viešojo administravimo sistemoje ginant žmonių teises ir užtikrinant įstatymų vykdymą.
Žmogaus teisės – viena populiariausių šiuolaikinės pasaulio bendruomenės temų. Rūpinimasis žmogaus teisėmis tampa demokratinių valstybių vidaus politikos prioritetu. Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje skelbiama, kad lietuvių tauta siekia atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, o jos tekste įtvirtintos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės. Konstitucijos 29 straipsnis skelbia, jog draudžiama varžyti teises ar teikti privileg.ijas žmogui dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Čia išdėstytos nuostatos atitinka tarptautinių dokumentų reikalavimus, nustatančius būtinybę saugoti ir
r gerbti žmogų, jo garbę ir orumą bei apsaugoti nuo bet kokios diskriminacijos.VISUOTINĖ ŽMOGAUS TEISIŲ DEKLARACIJA
Atsižvelgdama į tai, kad visiems žmonių giminės nariams būdingo orumo ir lygių bei neatimamų teisių pripažinimas yra laisvės, teisingumo ir taikos pasaulyje pagrindas; atsižvelgdama į tai, kad žmogaus teisių visiškas nepaisymas ir niekinimas pastūmėjo vykdyti barbariškus aktus, piktinančius žmonijos sąžinę, o sukūrimas pasaulio, kuriame žmonės turės žodžio ir įsitikinimų laisvę ir bus išlaisvinti iš baimės ir skurdo pančių, paskelbtas kaip kilniausias žmogaus siekimas; atsižvelgdama į tai, jog būtinai reikia, kad žmogaus teises saugotų įstatymo galia, dėl to, kad jis nebūtų priverstas imtis, kaip kraštutinės priemonės, sukilimo prieš tironiją ir priespaudą; atsižvelgdama į tai, jog būtinai reikia remti draugiškų santykių tarp tautų vystymą; atsižvelgdama į tai, kad Suvienytųjų Nacijų Organizacijos įstatuose tautos vėl įtvirtino savo tikėjimą pagrindinėmis žmogaus teisėmis, žmogaus, kaip asmenybės, orumu ir vertingumu, lygiomis vyrų ir moterų teisėmis ir pareiškė, jog esančios pasiryžusios skatinti visuomenės pažangą ir sukurti geresnes gyvenimo sąlygas, didesnę laisvę; atsižvelgdama į tai, kad valstybės narės, bendradarbiaudamos su Suvienytųjų Nacijų Organizacija, įsipareigojo garantuoti visuotinę ir tikrą žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių laikymąsi; atsižvelgdama į tai, jog bendras visiems žmonėms šių teisių ir laisvių supratimas turi didžiausią reikšmę, kad būtų visiškai įvykdytas šis įsipareigojimas, Generalinė Asamblėja skelbia šią Visuotinę žm
mogaus teisių deklaraciją, kaip visuotinį idealą, kurio turi siekti visos tautos ir visos valstybės dėl to, kad kiekvienas žmogus ir kiekvienas visuomenės organas, nuolat turėdami galvoj šią Deklaraciją, pasitelkę švietimą ir mokslą, stengtųsi prisidėti prie to, kad šios teisės ir laisvės būtų gerbiamos ir kad būtų garantuota, imantis nacionalinių ir tarptautiniu pažangių priemonių, kad jos bus visuotinai ir tikrai pripažįstamos ir taikomos tiek valstybių narių gyventojams, tiek gyventojams teritorijų, esančių jų jurisdikcijoje.
1 straipsnis
Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.
2 straipsnis
Kiekvienas žmogus gali naudotis visomis teisėmis ir laisvėmis, paskelbtomis šioje Deklaracijoje, be jokių skirtumų, tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė, jo gimimo ar kokia nors kitokia padėtis.
Be to, neturi būti daroma jokių skirtumų remiantis šalies ar teritorijos, kuriai priklauso žmogus, politiniu, teisiniu ar tarptautiniu statusu, dėl to, kad ši šalis ar teritorija yra nepriklausoma, globojama, nesavavaldi ar kaip nors kitaip apribotas jos suverenitetas.
3 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę.
4 straipsnis
Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas: visų formų vergija ir prekyba vergais draudžiama.
5 straipsnis
Niekas negali būti kankinamas arba žiauriai, nežmoniškai žeminant jo orumą su juo elgiamasi ir jis baudžiamas.
6 straipsnis
Kiekvienas žmogus, kad ir kur jis būtų turi teisę būti pripažintas teisinių santykių subjektu.
7 straipsnis
Visi lygūs prieš įstatymą ir turi teisę, be jokio skirtumo, į lygią įstatymo apsaugą. Visi turi teisę į lygią apsaugą nuo visokios diskriminacijos, pažeidžiančios šią Deklaraciją ir nuo visokio kurstymo tokiai diskriminacijai.
8 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisė pasinaudoti kompetentingais nacionaliniais teismais savo teisėms atgauti, kai jo pagrindinės teisės, pripažįstamos jam konstitucijos ar įstatymo, buvo pažeistos.
9 straipsnis
Niekas negali būti savavališkai areštuotas, suimtas ar ištremtas.
10 straipsnis
Kiekvienas žmogus, remdamasis visiška lygybe, turi teisę į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, kuris nustatytų jo teises ir pareigas ar jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo pagrįstumą.
11 straipsnis
Kiekvienas žmogus, k.altinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas bus nustatytas įstatymo tvarka viešo teisminio nagrinėjimo metu, kur jam bus sudaromos visos būtinos gynybos garantijos.
Niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie jų įvykdymo metu nebuvo laikomi nusikaltimais pagal valstybės vidaus įstatymus arba tarptautinę teisę. Taip pat negali būti skiriama sunkesnė bausmė už tą, kuri buvo taikoma nusikaltimo padarymo momentu.
12 straipsnis
Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą jo buto neliečiamybę susirašinėjimo slaptumą kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų.
13 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai kilnotis ir laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą kiekvienoje valstybėje.
Kiekvienas žmogus turi teisę išvažiuoti iš kiekvienos šalies, įskaitant savąją, ir grįžti į savo šalį.
14 straipsnis
Persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis.
Šia teise negali būti pasinaudota, kai persekiojimas tikrai pagrįstas padarymu kriminalinio nusikaltimo ar veiksmų, prieštaraujančių Suvienytųjų Nacijų Organizacijos tikslams ir principams.
15 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę į pilietybę.
Niekam negali būti savavališkai atimta jo pilietybė ar teisė ją pakeisti.
16 straipsnis
Vyrai ir moterys, pasiekę brandos amžių, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, tautybės ar religijos sudaryti santuoką it sukurti šeima. Jie turi lygias teises tiek santuokos sudarymo bei jos trukmės, tiek santuokos nutraukimo metu.
Santuoka gali būti sudaryta tik tąsa, kai susituokiantieji duoda laisva ir visišką sutikimą.
Šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą.
17 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę turėti nuosavybę tiek vienas, tiek kartu su kitais.
Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė.
18 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Si teisė apima laisvę pakeisti religiją ar tikėjimą, taip pat laisvę skelbti savo religiją ar tikėjimą tiek vienam, tiek kartu su kitais, viešai ar privačiai, mokant, praktikuojant tikėjimą, laikant pamaldas bei atliekant apeigas.
19 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimų ir jų reiškimo laisvę, kuri apima teisę nekliudomai laikytis savo įsitikinimų ir teisę ieškoti, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas nepriklausomai nuo valstybių sienų, ir nesvarbu, kokiomis priemonėmis jos būtų išreikštos.
20 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę į taikių susirinkimų ir asociacijų laisvę.
Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors asociacijai.
21 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per laisvai išrinktus atstovus.
Kiekvienas žmogus turi teisę lygybes sąlygomis stoti į savo šalies valstybinę tarnybą.
Liaudies valia yra valstybinės valdžios pagrindas; ši valia turi būti išreiškiama teisinguose rinkimuose, kurie turi vykti periodiškai, kai yra visuotinė ir lygi rinkimų teisę ir slaptas balsavimas arba kitos lygiavertės procedūros, garantuojančios balsavimo laisvę.
22 straipsnis
Kiekvienas žmogus, kaip visuomenės narys, turi teisę į socialinį aprūpinimą, kuris skirtas būtinoms jo orumui ir laisvam asmenybės vystymuisi ekonominėms, socialinėms ir kultūrinėms teisėms įgyvendinti nacionalinėmis pastangomis ir per tarptautinį bendradarbiavimą ir pagal kiekvienos šalies vidinę struktūrą bei išteklius.
23 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę į darbą, į laisvą darbo pasirinkimą, į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas ir į apsaugą nuo nedarbo.
Visi žmonės, be jokios diskriminacijos, turi teisę į lygų apmokėjimą už lygiavertį darbą.
Kiekvienas darbo žmogus turi teisę į teisingą ir patenkinamą atlyginimą, garantuojantį žmogaus orumo vertą egzistavimą jam pačiam ir jo šeimai, ir papildomą, kai reikia, viso.mis kitomis socialinės apsaugos lėšomis.
Kiekvienas žmogus turi teisę kartu su kitais steigti profesines sąjungas ar stoti į jas savo interesams ginti.
24 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę į poilsį ir laisvalaikį ir ypač teisę į pagrįstą darbo laiko apribojimą ir periodines apmokamas atostogas.
25 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę į pakankamą gyvenimo lygį, kuris garantuotų jo ir jo šeimos sveikatą ir gerovę, ir ypač į maistą, drabužius, būstą, medicininę priežiūrą ir būtiną socialinį aptarnavimą: jis turi teisę į aprūpinimą nedarbo, ligos, invalidumo, našlystės, senatvės ar kitokio pragyvenimo šaltinių netekimo atveju dėl nepriklausančių nuo jo aplinkybių.
Motinystė ir kūdikystė turi būti itin globojamos ir remiamos. Visi vaikai, tiek gimę santuokoje, tiek nesantuokiniai, naudojasi vienoda socialine apsauga.
26 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę į mokslą. Mokslas turi būti nemokamas – bent jau pradinis ir bendrasis lavinimas. Pradinis lavinimas yra privalomas. Profesinis techninis mokymas turi būti visuotinai prieinamas; aukštasis mokslas turi būti vienodai prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogus sugebėjimus.
Mokslas turi būti skirtas tam, kad visiškai suklestėtų žmogaus asmenybė ir kad būtų vis labiau gerbiamos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės. Jis turi padėti ugdyti savitarpio supratimą, pakantumą ir draugystę tarp visų tautų, rasinių, ir religinių grupių, taip pat turi skatini Suvienytųjų Nacijų Organizacijos vykdomą taikos išsaugojimo veiklą.
Tėvai turi pirmenybės teisę parenkant savo vaikų mokymą.
27 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai dalyvauti visuomenės kultūriniame gyvenime, gėrėtis menu, dalyvauti mokslinėje pažangoje ir naudotis jos gėrybėmis.
Kiekvienas žmogus turi teisę į apsaugą jo dvasinių ir materialinių interesų, atsirandančių ryšium su mokslo, literatūros ar meno kūrinių, kurių jis yra autorius, sukūrimu.
28 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi teisę į tai, kad visuomenėje ir tarp tautų įsiviešpatautų tokia tvarka, kurioje galėtų būti visiškai įgyvendintos teisės ir laisvės, išdėstytos šioje Deklaracijoje.
29 straipsnis
Kiekvienas žmogus turi pareigas visuomenei, kurioje tik ir gali laisvai ir visiškai vystytis jo asmenybė.
Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų kaip įstatymo numatyti vien tik tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje.
Šios teisės ir laisvės jokiu būdu negali būti įgyvendinamos, jeigu tai prieštarauja Suvienytųjų Nacijų Organizacijos tikslams ir principams.
30 straipsnis
Jokia šios Deklaracijos nuostata negali būti aiškinama kaip suteikianti kuriai nors valstybei, grupei ar asmeniui teisę vykdyti kokią nors veiklą ar atlikti veiksmus, skirtus joje išdėstytoms teisėms ir laisvėms panaikinti.VAIKO TEISĖS
Kalbant apie žmogaus teises, ko gero, reikėtų pradėti nuo vaiko teisių. Kyla klausimas: kodėl vaiko teisės apskritai išskiriamos iš žmogaus teisių ir akcentuojamos? Koks čia santykis: žmogaus teisės ir vaiko teisės? Jį galima būtų išreikšti trimis aspektais:
1) vaikas kaip ir kiekvienas žmogus turi visas žmogaus (piliečio) teises ir laisves, kuriomis geba naudotis;
2) atsižvelgiant į fizinį ir protinį subrendimą, vaikui būtina ypatinga apsauga bei priežiūra, teisinė apsauga ir iki gimimo, ir po jo.
3) atsižvelgiant į tai, kad vaikas dėl savo asmenybės ypatumų (t.y. fizinio ir socialinio nesubrendimo) negeba savo teisėmis pasinaudoti bei apginti savo interesų, visuomenėje turi būti socialiniai institutai, garantuojantys efektyvų vaiko teisių gynimą ir atliekantys vaiko teisių įgyvendinimo garantų vaidmenį.
Kada prasideda žmogaus, kaip vaiko, teisės ir kada jos baigiasi? Yra pagrindinis vaiko amžiaus ribos kriterijus: ir dabartinėje Lietuvos teisėje, ir Vaiko teisių konvencijoje riba ta pati – iki 18 metų.
Vaiko teisių konvencijoje ryškus vienas bendras jos normoms principas: kai tik vaikas yra taip subrendęs, jog geba formuluoti ir išreikšti savo nuomonę, pageidavimus, požiūrį į savo interesų dalykus, geba suvokti savo interesus tuo ar kitu konkrečiu klausimu, ši jo nuomonė tampa svarbiausia, ji lemia konkretaus klausimo sprendimą. Todėl ir Lietuvos teisėje nurodyta, kad jau nuo 10 metų vaikas gali apsispręsti, su kuriuo iš tėvų pageidauja gyventi po jų skyrybų; arba, pvz.
Švietimo įstatyme nuo 15 metų amžiaus gali apsispręsti dėl tikybos dalykų ir panašiai. 1996m. kovo 14d. priimtas Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Jo paskirtis – gerinti vaikų teisinę apsaugą šalyje, nustatant suderintus su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautinės teisės normomis bei principais vaiko teisių ir laisvių gynimo pagrindus. Nevardijant visų vaiko teisių ir laisvių, kurios yra išvardintos Vaiko teisių deklaracijoje bei Vaiko teisių konvencijoje, reikėtų paminėti bent jau pagrindines. Tai:
– Vaiko teisė gyventi ir augti; teisė augti sveikam; teisė į individualybę ir jos išsaugojimą; teisė į asmeninį gyvenimą, asmens neliečiamybę ir laisvę; teisė į gyvenimo sąlygas; turtinės teisės (pvz., vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu tėvai ar kiti teisėti atstovai gali disponuoti tik turėdami vaiko teisių apsaugos institucijos išvadą, kad tokie sandoriai neprieštarauja vaiko interesams ir pan.); teisė į gyvenamąjį būstą; socialinės teisės (teisė į mokslą, specialybės įgijimą, minties, sąžinės, religijos, žodžio laisvė ir pan.); teisė į valstybės paramą ir išlaikymą; teisė į poilsį ir laisvalaikį ir t.t.
Tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės
institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų:
1) visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus;
2) vaikas turi teisę naudotis visomis LR Konstitucijoje ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytomis vaiko teisėmis bei laisvėmis;
3) kiekvienas vaikas turi lygias su kitais vaikais teises ir negali būti diskriminuojamas dėl savo arba savo tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų lyties, amžiaus, tautybės, rasės, kalbos, tikėjimo, pažiūrų, socialinės, turtinės, šeimyninės padėties, sveikatos būklės ar kokių nors kitų aplinkybių;
4) kiekvienam vaikui – tiek iki jo gimimo, tiek ir po jo – turi būti garantuota galimybė augti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai bei protiškai, o gimusiam vaikui – taip pat doroviškai ir dalyvauti visuomenės gyvenime;
5) nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos;
Sandoriai, sudaryti pažeidžiant vaiko interesus, kiti aktai, ribojantys ar kitaip varžantys įstatymų nustatytas vaiko asmenines, turtines, kitas teises bei laisves, pripažįstami negaliojančiais;
6) vaiko teises pi.rmiausia privalo užtikrinti tėvai ir kiti teisėti vaiko atstovai.Teisė į individualybę ir jos išsaugojimą.
CK 3.161 straipsnis numato kiekvieno vaiko teisę nuo gimimo turėti vardą ir pavardę. Tai yra įtvirtinta Vaiko teisiu konvencijoje bei Pagrindu įstatyme.
Atsižvelgiant i tai, kad įvaikinimu panaikinamos tėvu ir vaiku bei jų giminaičių pagal tarpusavio asmeninės teisės ir pareigos, įvaikintam vaikui teismo sprendimu suteikiama įtėvių pavardė ir gali būti pakeičiamas vaiko vardas, jeigu vardą pakeisti sutinka vaikas, galintis išreikšti savo nuomonę (CK 3.228 str.).
Be tėvų sutikimo, kol vaikas sulaukia nepilnametystės, negali būti atskleisti duomenys apie įvaikinimą, tačiau teismo, nagrinėjusio įvaikinimo bylą, leidimu, gali būti suteikta informacija apie įvaikinimą vaikui nuo 14 metų ar jo buvusiems artimiesiems giminaičiams pagal kilmę ar kitiems asmenims, jei ta informacija reikalinga dėl vaiko, jo artimojo giminaičio ar kitų asmenų sveikatos ar kitų svarbių priežasčių (CK 3.221 str.).
Nuo vaiko individualybės neatsiejama yra jo tautybė, pilietybė. Kaip jau buvo minėta, vaiko tautybė įrašoma registruojant vaiko gimimą. Tačiau jeigu vaiko tėvai nežinomi, vaiko tautybė nėra įrašoma (CK 3.292 str.). Vaiko pilietybės įgijimo klausimai reglamentuojami Pilietybės įstatymo.Teisė į gyvenamąjį būstą.
Pagrindų įstatymo 13 straipsnis įtvirtina vaiko teisę į gyvenamąjį būstą. Visuma priemenių, užtikrinančių šios vaiko teisės įgyvendinimą, yra numatyta CK.Teisė mokytis. Valstybės pareigos užtikrinant šią teisę.
Vaiko teisė mokytis įtvirtinta Konstitucijoje bei Švietimo įstatyme. Konstitucijos 41 straipsnio įteisina asmenų iki 16 metų privalomą mokymą. Šio įstatymo 24 straipsnis, atsižvelgiant į Konstitucijos 41 straipsnio nuostatą, kad asmenims iki 16 metų mokslas yra privalomas, numato tėvų pareigą užtikrinti, kad vaikai lankytų bendrojo lavinimo ar kitokią formaliojo švietimo sistemos mokyklą, iki jiems sueis 16 metų. Užtikrinant, kad mokytųsi visi mokyklinio amžiaus vaikai. reikalinga turėti patikimą informaciją apie mokyklų nelankančius vaikus ir stengtis pasirūpinti kiekvienu vaiku. Turi būti užtikrintas socialinių (pedagoginių, psichologinių ir kitų) paslaugų prieinamumas vaikams, tėvams ir pedagogams. Labai svarbu sudaryti kaimo moksleiviams palankesnes sąlygas siekti kokybiško išsilavinimo, garantuojant moksleivių pavėžėjimą iki artimiausios atitinkamo tipo mokyklos.Vaiko turtinės teisės.
Vaiko turtinės teisės yra numatytos CK. Jos visų pirma siejamos su asmens teisnumu ir veiksnumu. Pagal CK 2.1 straipsnį civilinis teisnumas, t.y. galėjimas turėti civilines teises ir pareigas, tarp jų ir turtines teises, pripažįstamas visiems fiziniams asmenims. Jis atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus. Asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir su s: kurt i civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y, kai jam sueina 18 metų.Vaiko teisė į tėvų teikiamą išlaikymą, taip pat valstybės paramą.
Vaiko teisių konvencija numato, kad valstybės – konvencijos dalyvės, pripažindamos kiekvieno vaiko teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, atsižvelgdamos į nacionalines sąlygas ir savo galimybes, padeda tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikia materialinę paramą ir remia įvairias programas (27 str.)..Teisė sveikai vystytis (būti sveikam).
Rūpinimasis žmonių sveikata apskritai yra ir konstitucinė valstybės pareiga. Konstitucijos 53 straipsnis skelbia: “Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.”.
Vaiko teisių konvencijos 6 straipsnis įpareigoja valstybes – konvencijos dalyves užtikrinti vaikui galimybę sveikai vystytis. Kaip buvo pažymėta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimo Lietuvoje ataskaitoje,
Sveikatos sistemos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis numato, kad sveikatos priežiūros įstaigos privalo per nustatytą laiką tikrinti nėščiųjų, vaikų iki 16 metų bei motinų, iki vaikui sukaks vieneri metai, sveikatą.
Teise gyventi kartu su tėvais, bendrauti su tėvais bei kitais giminaičiais.
Vaiko teisė gyventi kartu su tėvais, būti auklėjamu ir aprūpinamu savo tėvų šeimoje. bendrauti su tėvais, nesvarbu, ar tėvai gyvena kartu, ar skyrium, bendrauti su giminaičius, jei tai nekenkia vaiko interesams, yra įtvirtinta ir CK 3.162 straipsnio 3 dalyje. Kaip jau minėta, vaikas turi teise bendrauti su artimaisiais giminaičiais (seneliais, broliais, seserimis). Kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais, teismas gali priimti sprendimą dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo (CK 3.180 str.).
Teismas, nagrinėjantis bylas dėl tėvų valdžios apribojimo bei pareiškimus dėl vaiko atskyrimo nuo tėvų, priima sprendimą atsižvelgdamas į susidariusią padėtį ir vaiko interesus, taip pat išklauso vaiko, galinčio suformuluoti savo pažiūras, nuomonę ir į tai atsižvelgia (CK 3.183 str.).Kitos institucijos, kurių veikla susijusi su vaiko teisių apsauga
Lietuvos labiausiai paplitusios visuomeninės organizacijos, religinės bendruomenės, bendruomenės ir jų centrai, labdaros ir paramos fondai, asociacijos, viešosios įstaigos.
Vaiko teisių apsauga rūpinasi įvairios socialinės globos ir rūpybos institucijos: ikimokyklinio, mokyklinio ugdymo institucijos. Šiose institucijose turi būti organizuojamos įvairios formos vaikų teisėms įgyvendinti, pvz., vaikų užimtumui užtikrinti – rengti sporto klubus, būrelius ir pan.
Remiantis Konvencijos 3 straipsnio 3 dalies nuostata, daug dėmesio reikia skirti institucijų, kurios rūpinasi vaikais, darbuotojų rengimui. Ypatingai svarbu rengti darbuotojus darbui su vaikais, turinčiais negalių, darbui su vaikais įkalinimo įstaigose, delinkventinio elgesio vaikams.
Nors Lietuvoje svarbiausieji vaiko teises ginantys įstatymai priimti, sukurta vaiko teisių apsaugos institucinė sistema, tačiau vaiko teisių gynimas lieka problematiškas, ir ypač tai susiję su šeima -jos gyvenimo sąlygomis, tėvu užimtumu ir t.t.. Pabaigoje belieka konstatuoti, kad pastangos vaiko teisių apsaugos gerinimo srityje nebus efektyvios, jei nepasikeis pačios visuomenės požiūris į vaiką.Vaikas su negalia
Kalbant apie vaiko teises, reikėtų į ypatingą vaikų grupę – tai vaikus su negalia.
Lygias žmonių galimybes, neatsižvelgiant į jų fizinės ar psichinės sveikatos būklę, užtikrina tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai. Viena vertus, vaikas su negalia turi visas Konvencijoje numatytas teises, todėl atskirai aptarti jo teisinę padėtį būtina tik siekiant pabrėžti minėtą principinę nuostatą. Kita vertus, teisės aktai numato tokio asmens ypatingą globą, kai kurias ypatingas jo teises.
1971 m. gruodžio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija 2856 ( XXVI ) buvo paskelbta Protiškai atsilikusių asmenų teisių deklaracija. Joje teigiama, kad ” protiškai atsilikęs asmuo turi kiek įmanoma įgyvendinti tas pačias teises, kaip ir kiti žmonės”.
1975 m. gruodžio 9 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos rezoliucija 3447 ( XXX ) priimta Invalidų teisių deklaracija. Ji skelbia, kad invalidai turi neatimamą teisę į pagarbą jų orumui. Jie turi tas pačias pagrindines teises, kaip ir to paties amžiaus jų bendrapiliečiai, pirmiausia teisę į kuo normalesnį ir visavertį gyvenimą. Jie turi būti ginami nuo bet kokio išnaudojimo.
Negalios vaikas, atsižvelgiant į jo specifinius poreikius, turi teisę į specialią ( ypatingą ) priežiūrą. Juo besirūpinančiam asmeniui teikiama socialinė, medicinos ir kitokia parama.
Užtikrinant vieną iš svarbiausių vaiko su negalia teisių – teisę į mokslą, sudaromos sąlygos įgyvendinti ir kitas jo teises.
Švietimo įstatymo 14 straipsnis įtvirtina, kad visi ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikai, turintys fizinių ar psichinių raidos sutrikimų, yra ugdomi namuose, ikimokyklinių įstaigų bendrosiose ar specialiosiose grupėse, specialiosiose ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo lavinimo mokyklų bendrose ar specialiose klasėse bei spec. mokyklose kuo arčiau tėvų gyvenamosios vietos. Asmenys, negalintys lankyti švietimo įstaigų, ugdomi namuose.Vaiko globa
Konvencijoje yra įtvirtinta principinė nuostata, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be globos ir priežiūros.
Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymas ir nustato vaiko globą, jos įteisinimo, pasibaigimo, organizavimo tvarką, globos rūšis ir formas, globėjų teises, pareigas bei atsakomybę, globojamo vaiko asmeninių, turtinių teisių ir interesų apsaugą Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Įstatymas vaiko globą apibrėžia kaip likusio be tėvų globos vaiko, įstatymo numatyta tvarka patikėto fiziniam ar juridiniam asmeniui priežiūrą, auklėjimą, jo asmeninių ir turtinių teisių bei interesų atstovavimą ir gynimą.
Įteisinant globą, vadovaujamasi šiais principais:
1) vaiko interesų pirmumas;
2) pirmumo teisę tapti globėjais turi vaiko artimi giminaičiai, jeigu tai atitinka vaiko interesus;
3) vaiko globa šeimoje;
4) broliai ir seserys neišskiriami, išskyrus tuos atvejus, kai pažeidžiami vaiko interesai.
Įstatymas įtvirtina vaiko globos rūšis ir formas. Rūšys: 1) laikinoji globa;
2) nuolatinė globa. Formos: 1) globa šeimoje;
2) globa šeimynoje;
3) globa institucijoje.
Negalima būtų nepanagrinėti Lietuvos Respublikos pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymo.
Šis įstatymas reglamentuoja valstybinių pašalpų mokėjimą auginančioms vaikus šeimoms, kurioms labiausiai reikalinga valstybės socialinė parama, taip pat našlaičių ir likusių be tėvų globos vaikų rėmimą.
Įstatymo numatytos pašalpos mokamos LR piliečiams taip pat Lietuvoje nuolat gyvenantiems užsienio piliečiams ir asmenims be pilietybės, jeigu kitaip nenustatyta LR įstatymuose ir tarpvalstybinėse sutartyse.
Mokamos sekančios pašalpos:
1) Vienkartinė pašalpa gimus kūdikiui (motinai arba tėvui, arba kitam jį paėmusiam auginti asmeniui);
2) Nėštumo pašalpa besimokančioms moterims;
3) Šeimos pašalpa (šeimai neturinčiai teisės gauti motinystės (tėvystės) pašalpos );
4) Pašalpa šeimoms, auginančioms 3 ir daugiau vaikų;
5) Vaiko globos pašalpa;
6) Pašalpa tikrosios krašto apsaugos tarnybos karių vaikams;
7) Našlaičio stipendija (vyresniems kaip 18 m. aukštųjų, aukštesniųjų, profesinių mokyklų dieninių skyrių nedirbantiems studentams ir moksleiviams, pirmąkart įgyjant profesiją);
7) Pašalpa našlaičiams ir likusiems be tėvų globos vaikams įsikurti (būstui įsigyti vienkartinė pašalpa, sulaukusiems 18 metų).Įvaikinimas
Tėvų teisė rūpintis savo vaiku ir jį auklėti yra išimtinė. Tėvystės teisės negali būti priešingos vaiko interesams. Atskirti vaiką nuo tėvų galima tik išimtiniais numatytais įstatymuose atvejais:
1) tėvams gyvenant atskirai, jiems skiriantis;
2) kai atimtos tėvystės teisės;
3) kai vaikas paimamas iš tėvų, o tėvystės teisės neatimamos;
4) bet kada, kai atimama laisvė ( areštas, sulaikymas, suėmimas, įkalinimas );
5) mirties atveju;
6) kai taikomos medicininio pobūdžio priemonės psichikos ligoniams;
7) kai tėvai vaiku nesirūpina, neprižiūri, neauklėja, daro jam neigiamą įtaką ir yra pavojus dėl jo fizinio bei psichinio saugumo;
8) kai vaiku negali rūpintis dėl ligos;
9) kai tėvai nežinomi ( rastas vaikas );
10)kai tėvai žinomi, bet ieškomi ir kita.
Jeigu tėvai nevykdo arba netinkamai vykdo pareigas auklėti savo vaiką iki pilnametystės, jį išlaikyti, vaikas turi teisę į ypatingą valstybės apsaugą ir paramą.
Laikinai arba visam laikui netekusiam savo šeimos vaikui arba dėl savo interesų negalinčiam būti šeimoje turi būti parinktas atitinkamas priežiūros būdas: globa ( rūpyba ), įvaikinimas arba institucinė priežiūra.
Įvaikinimo instituto tikslas – apsaugoti vaiko interesus.
Įvaikinant tarp įtėvio ir įvaikio sukuriami tokie teisiniai santykiai, kokie yra tarp tėvų ir vaikų, įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims suteikiamos tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę.
Kitų šalių piliečiai gali vaiką įvaikinti, kai tai labiausiai atitinka vaiko interesus ir kai jam užtikrinamos visos garantijos ir teisės, kaip ir įvaikinimo gimtojoje šalyje atveju.Tarptautinis įvaikinimas
1997 m. spalio 16 d. įstatymu ratifikuota 1993m. gegužės 29 d. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, kuri įsigaliojo Lietuvoje nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d.
Tarptautinio įvaikinimo reikalavimų bus laikomasi pagal Konvenciją tik tuomet, jei valstybės – gimtinės kompetetingos institucijos:
a) nustatė, kad vaiką galima įvaikinti;
b) deramai išnagrinėjusios klausimus, ar vaiką galima įkurdinti valstybėje gimtinėje, nusprendė, kad tarptautinis įvaikinimas labiausiai atitinka vaiko interesus;
c) užtikrino, kad: (1) asmenys, valstybinės ir kt. institucijos, kurių sutikimas būtinas, pradėdami įvaikinimo procedūrą, turėjo galimybę gauti teisininkų konsultacijas ir buvo informuoti apie tokio sutikimo pasekmes, ypač dėl to, ar nutrūks, ar ne juridiniai vaiko ir šeimos, iš kurios jis kilęs, santykiai;
(2) minėti asmenys, institucijos pateikė raštišką sutikimą;
(3) sutikimai nebuvo išgauti prievartos būdu ar siekiant gauti neteisėtą finansinę naudą;
(4) motinos sutikimas, jei jis yra reikalingas, buvo pateiktas tik po vaiko gimimo;
(5) užtikrino, atsižvelgiant į vaiko brandumą bei amžių, kad vaikas turėtų galimybę gauti teisininko konsultaciją ir būtų tinkamai informuotas dėl įvaikinimo ir dėl savo sutikimo būti įvaikintam galinčių atsirasti pasekmių;
(6) būtų atsižvelgta į vaiko norą ir nuomonę;
(7) būtų gautas raštiškas sąmoningas vaiko sutikimas būti įvaikintam ( jei reikalinga );
(8) toks sutikimas nebūtų išgautas prievartos būdu ar siekiant gauti neteisėtą finansinę naudą.
Galima bus teigti, kad tarptautinis įvaikinimas atitinka Konvencijos reikalavimus, jei priimančios valstybės kompetetingos institucijos:
a) nustatė, kad būsimieji įtėviai yra tinkamai pasirengę vaiką auklėti;
b) pasirūpino, kad būsimiems įtėviams, jei reikia, bus suteikta teisinė konsultacija ir
c) nusprendė, kad vaikui yra ar bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti į tą šalį ir pastoviai joje gyventi.KONSTITUCINIS ŽMOGAUS TEISIŲ IR LAISVIŲ UŽTIKRINIMAS
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra išdėstytos visos pačios svarbiausios žmogaus teisės ir laisvės: žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės; žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas; žmogaus asmuo neliečiamas; žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; nuosavybė neliečiama; žmogaus būstas neliečiamas; žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma; žmogaus įsitikinimais, praktikuojama religija ar tikėjimu negali būti pateisinamas nusikaltimas ar įstatymų nevykdymas; žmogus privalo laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių; įstatymui, teismui ir kt. valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs; asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą; asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas; pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos; piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį, stoti į LR valstybinę tarnybą; 18 metų ir vyresni piliečiai turi rinkimų teisę; turi teisę vienytis į bendrijas, partijas, asociacijas, jei šių veikla ir tikslai nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams; piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius; šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas; valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, teikia joms paramą; valstybės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės, jose tėvų pageidavimu mokoma tikybos; asmenims iki 16 metų mokslas privalomas; kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi; masinės informacijos cenzūra draudžiama; piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai.
Tai tik trumpai išdėstyti pagrindiniai dalykai. Konstitucijoje žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo būdų yra labai daug ir labai įvairių. 1 – tai pačias žmogaus teises ir laisves skelbti Konstitucijoje, 2 – tai konstitucinis imperatyvas Seimui priimti vienokį ar kitokį įstatymą. Itin svarbu, kad Konstitucija suteikia galimybę patiems piliečiams tiesiogiai užtikrinti savo teises ir laisves. Tai referendumu spręstini svarbiausi valstybės ir tautos ( taip pat žmogaus teisių ir laisvių ) klausimai. Be to, piliečiai turi įstatymo leidybos iniciatyvos teisę: tam reikia nemažiau kaip 50000 piliečių nuomonės.
Konstitucija žmogaus teises ir laisves įpareigoja ginti tam tikras institucijas ir pareigūnus: Seimo kontrolierius, tiriančius piliečių skundus dėl įvairių pareigūnų (išskyrus teisėjus) piktnaudžiavimo ar biurokratizmo, Konstitucinį Teismą, prokuratūrą.
Bendroji konstitucinių žmogaus teisių bei laisvių gynimo įstaiga – teismas: asmuo dėl teisės atkūrimo ar gynimo į teismą gali kreiptis bet kada, išskyrus tuos atvejus, kai pačioje Konstitucijoje numatyta kitaip – tam nereikia jokių specialių leidimų ar procedūrų; visi teismai sudaro vieningą teismų sistemą, jiems ir teisėjams užtikrintas konstitucinis nepriklausomumas nuo bet kokio asmens, įstaigos, organizacijos ir t.t., ir bet kokia forma.
Seimo kontrolieriai turi teisę siūlyti teismui kaltus pareigūnus atleisti iš einamų pareigų. Pateikti skundą Seimo kontrolieriui gali kiekvienas pilietis, taip pat gautus piliečių skundus gali perduoti Seimo nariai. Nustatęs pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo požymių iš spaudos ar kt. visuomenės informavimo priemonių bei kitokių šaltinių, Seimo kontrolierius gali pradėti tyrimą savo iniciatyva.Privataus gyvenimo neliečiamumas
Pirmą kartą tarptautiniu mastu teisė į privatų gyvenimą buvo įtvirtinta tik 1948 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje, kuris skelbia: niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo būsto neliečiamybę, korespondencijos slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir reputaciją, Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų. Teisė į privatų gyvenimą yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1966 m. gruodžio 16 d. priimto Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 17 straipsnyje, kuris skelbia: niekas negali būti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimos gyvenimą, savavališko ar neteisėto kėsinimosi į būsto neliečiamybę, ar korespondencijos slaptumą ar neteisėto kėsinimosi į garbę ir reputaciją auka. Šio pakto 14 straipsnyje nors ir pripažįstama, kad vienas iš pagrindinių tinkamo teismo proceso privalomas viešumas, tačiau numatoma, kad teismo procesas gali būti neviešas, jeigu to reikia atsižvelgti į bylos šalių privataus gyvenimo interesus.
Vaiko teisę į privatų gyvenimą gina 1989 m. lapkričio 20 d. priimtos Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos 16 straipsnis, kuriame numatyta, kad nė vienas vaikas neturi patirti savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį, šeimyninį gyvenimą, buto neliečiamybę, susirašinėjimo paslaptį arba neteisėto kėsinimosi į jo garbę ir. reputaciją. Vaikas turi teisę nuo tokio kišimosi ar kėsinimosi būti įstatymo ginimas.
1992 m. pirmą kartą Lietuvos istorijoje teisė į privatų gyvenimą buvo įtvirtinta pagrindiniame šalies įstatyme ir tapo konstitucine teise. Teisė į privatų gyvenimą yra įtvirtinta Lis uvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje, kuris skelbia:
> Žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas.
> Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.
> Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeiminį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.
Nors Konstitucijoje asmens privataus gyvenimo apsaugai skiriama pakankamai dėmesio, tačiau gyvenime šios normos yra nepakankamai įgyvendintos kituose įstatymuose bei praktikoje. Tai, matyt, sąlygoja ta aplinkybė, kad šis teisės institutas yra gana naujas, mažai įsisavintas, trūksta ryškesnių teisminės praktikos pavyzdžių, o taip pat teorinių darbų.
Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse, kuris šiuo metu yra priimtas, tačiau dar neįsigaliojęs, yra naujas dvidešimt ketvirtasis skyrius “Nusikaltimai asmens privataus gyvenimo neliečiamumui”, kuriame yra tokie straipsniai: 165 straipsnis (neteisėtas asmens būsto neliečiamumo pažeidimas); 166 straipsnis (neteisėtas susirašinėjimo, kitokių pranešimų, siuntą ar pokalbių telefonu slaptumo pažeidimas); 167 straipsnis (neteisėtas informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimas); 168 straipsnis (neteisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimas ar panaudojimas).
Kadangi teisė į privatų gyvenimą yra palyginti nauja Lietuvos teisinėje aplinkoje ir dar nepakankamai visuomenės suvokiama, labai svarbu šiuo aspektu plėtoti teisinį švietimą ir aiškinti žmonėms šios teisės turinį bei jos gynimo būdus.
Šiuo metu Lietuvoje problematiškiausios sritys, kuriose yra didžiausios galimybės pažeisti asmens privatumą, yra visuomenės informavimas, asmens duomenų tvarkymas ir teisėsaugos institucijų veikla.
Lietuvos Respublikos Konstitucija ne tik įvardija privataus gyvenimo neliečiamumą kaip savarankišką konstitucinę teisę bei numato jos gynimo garantijas, bet ir kituose straipsniuose gan plačiai netiesiogiai reglamentuoja įvairius privataus gyvenimo aspektus.
LR Konstitucijos 22 straipsnyje numatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefo.nu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami, informacija apie privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ar šeimyninį gyvenimą, kėsintųsi į jo garbę ar orumą. Tačiau ne tik šiame, bet ir kituose Konstitucijos straipsniuose galima rasti ginamų privataus asmens gyvenimo sričių. Pvz., 19 str. Reglamentuojama žmogaus teisė į gyvybę, 20 – asmens laisvės neliečiamumas, 21 – žmogaus asmens neliečiamumas ir pagarba jo orumui, 24 -žmogaus būsto neliečiamumas, 25 – teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, 26 – minties, tikėjimo ir sąžinės laisvės nevaržomumas, 37 – teisė puoselėti savo kalbą, kultūrą, papročius, 38 – laisvas pasirinkimas sudarant santuoką ir kt. Taigi LR Konstitucijoje asmens privataus gyvenimo apsaugai skiriama daug dėmesio, tačiau tik Konstitucija be kitų įstatymų paramos mums šių teisių negarantuos. Čia jai talkina ir LR Civilinis kodeksas, kurio 7 ir 7″ straipsniai reglamentuoja garbės ir orumo gynimą ( kai paskelbiamos garbę ir orumą žeminančios ir tikrovės neatitinkančios žinios taip pat be asmens sutikimo skelbiamos žinios, liečiančios asmeninį gyvenimą, nors ir atitinkančios tikrovę). LR Sveikatos sistemos įstatymo 140 straipsnyje numatyta, kad asmenys, pažeidę sveikatos informacijos konfidencialumą privalo atlyginti asmeniui padarytą žalą. Reikia paminėti ir LR Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą, Paciento teisių ir sveikatai padarytos žalos įstatymą.
Reikia paminėti ir nemažiau svarbias žmogaus teises į asmens neliečiamybę ir laisvę (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 4 str. – niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas, 5 str. – niekas negali būti kankinamas arba žiauriai, nežmoniškai žeminant jo orumą su juo elgiamasi ir jis baudžiamas, 9 str. – niekas negali būti savavališkai areštuotas, suimtas ar ištremtas), į mokymąsi ( Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 26 str. -kiekvienas žmogus turi teisę į mokslą. Mokslas turi būti nemokamas – bent jau pradinis ir bendrasis lavinimas. Profesinis techninis mokymas turi būti visuotinai prieinamas; aukštasis mokslas turi būti vienodai prieinamas visiems pagal kiekvieno žmogaus sugebėjimus), į poilsį ir laisvalaikį (Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 24 str. – kiekvienas žmogus turi teisę į poilsį ir laisvalaikį ir ypač teisę į pagrįstą darbo laiko apribojimą ir periodines apmokamas atostogas).
Plačiau reikėtų panagrinėti mažumų teises.TAUTINIŲ MAŽUMŲ TEISĖS IR PAREIGOS LIETUVOJE
Tautinių mažumų teises būtų galima suskirstyti sekančiai:
1) Teisė egzistuoti, būti pripažintam (tautinio, kalbinio, religinio tapatumo pripažinimas; teisė laisvai pasirinkti tautybę; teisė į Lietuvos pilietybę);
2) Nediskriminavimo ir lygybės prieš įstatymą principas (tautinės, kalbinės, religinės diskriminacijos, tautinės nesantaikos, neapykantos, prievartos kurstymo draudimas ir baudimas LR įstatymų numatyta tvarka; atsakomybė už nusikaltimus žmogiškumui; piliečių, užsieniečių, asmenų be pilietybės nepriklausomai nuo jų rasės, tautybės, kalbos, tikėjimo, socialinės padėties lygybė prieš įstatymus)
3) Švietimo teisės (teisė mokytis gimtąja kalba ar mokytis gimtosios kalbos; teisė mokytis etnokultūros, tikybos; teisė įgyti išsilavinimą, rengti kadrus; teisė turėti ir steigti švietimo įstaigas )
4) Kalbos vartojimo laisvės (kalbos ir kalbų mokymosi teisė; teisė vartoti mažumos kalbą privačiai ir viešai; vardažodžių ir vietovardžių vartojimo teisės; kalbos vartojimas teismo procese )
5) Kultūros laisvės (teisė palaikyti ir puoselėti tautinių mažumų kultūrą, tradicijas ir papročius, saugoti kultūros paveldą; teisė kurti kultūros įstaigas; teisė gauti finansinę paramą kultūrai vystyti)
6) Religijos laisvės (tikėjimo ir sąžinės laisvė, religinių bendruomenių ir bendrijų teisė egzistuoti bei tvarkytis pagal savo kanonus; teisė mokytis tikybos, atlikinėti religines apeigas gimtąja kalba; teisė kurti religines organizacijas )
7) Informacijos laisvė ( laisvė gauti ir skleisti informaciją tautinės mažumos kalba )
8) Judėjimo ir gyvenamosios vietos pasirinkimo laisvė ( teisė atvykti ir išvykti iš šalies, laisvė judėti ir pasirinkti gyvenamąją vietą šalyje; teisė palaikyti ryšius su tautiečiais, bendradarbiavimas per sieną)
9) Asociacijų ir organizacijų laisvės ( teisė steigti nevyriausybines organizacijas, dalyvauti visuomeniniame gyvenime )
10) Politinės teisės ir laisvės ( teisė dalyvauti valdant šalį; rinkimų teisė; teisė vienytis į politines partijas ir organizacijas; susirinkimų teisė )
11) Socialinės ir ekonominės teisės (teisė į darbą, į socialinę apsaugą, dalyvavimo ekonominiame gyvenime laisvė )
12) Vietos savivalda ( regionų specifikos pripažinimas )
13) Valstybės įsipareigojimai ( saugoti tautinių mažumų savitumą, puoselėti švietimą, kultūrą; tautinės diskriminacijos ir asimiliacijos draudimas, tolerancijos skatinimas, konsultavimasis su tautinėmis mažumomis sprendžiant jų klausimus; institucijų, užsiimančių tautinių mažumų reikalų sprendimu įkūrimas )
14) Teisė į efektyvią teisinę gynybą.
Piliečių ir užsieniečių, tautinių, kalbinių, religinių mažumų pareigos:
– žmogaus teisių ir laisvių pripažinimas ir jų gerbimas bei laikymasis, pagarba pagrindinei ir kitoms tautybėms;
– lojalumas valstybei, pilietiškumo ir patriotizmo ugdymas;
– šalies nepriklausomybės, teritorijos vientisumo saugojimas
– piliečių ir užsieniečių bei asmenų be pilietybės pareiga laikytis LR Konstitucijos, įstatymų, teisės aktų, tarptautinių susitarimų ir įsipareigojimų.MOTERŲ TEISĖS
Demokratija ir žmogaus teisės negali būti pripažintos tik pusei visuomenės – vyrams. Tik viena visuomenės dalis objektyviai nepajėgi sukurti optimalių prielaidų demokratijai, ekonominei bei socialinei raidai. Lygybės principas grindžiamas moterų ir vyrų lygiomis teisėmis, atsakomybe, galimybėmis visose gyvenimo srityse. Kiekvienas žmogus, kiekvienas visuomenės narys turi turėti vienodas galimybes siekti mokslo, profesinio tobulėjimo, karjeros, turi turėti vienodas galimybes: saviraiškai kultūros ir meno srityje
2000 m. Lietuvos Respublikos Prezidentas pasirašė Konvencijos dėl visų formų diskriminacijos moterims panaikinimo Fakultatyvinį protokolą, patvirtintą Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 54 – joje sesijoje 1999 m. spalio 6 d. Šis protokolas suteikia asmenims ar asmenų grupėms teisę į peticiją bei suteikia Moterų diskriminavimo panaikinimo komitetui (CEDAW) teisę nagrinėti šias peticijas arba pradėti savarankišką tyrimą dėl diskriminacijos. Lygios moterų ir vyrų teisės įtvirtintos daugelyje Lietuvos Respublikos įstatymų: Rinkimų, Referendumo, Darbo sutarties, Valstybės tarnybos, Darbo saugos, Bedarbių rėmimo ir kituose įstatymuose bei kodeksuose
Lietuvos moterų nevyriausybinės organizacijos aktyviai veikia lyčių lygybės srityje. Jų vis gausėja. Šiuo metru yra virš 70-ties tokių organizacijų. Pažymėtina ir nevyriausybinių organizacijų moterų teisėms ginti koalicijos veikla. Ši koalicija jungia daugiau negu 50 nevyriausybiniu organizacijų.
Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. gruodžio 1 d. priėmė Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymą. Tam, kad būtų užtikrintas šio įstatymo vykdymas, Seimas 1999 m. balandžio mėn. 20 d. nutarimu paskyrė moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierę, o 1999 m. gegužės 25 d. įsteigė moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Tokia tarnyba yra pirmoji ir kol kas vienintelė Visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Ši Tarnyba savarankiška valstybės institucija atskaitinga tik Seimui jos veikla grindžiama demokratijos, teisėtumo, bešališkumo ir teisingumo principais.
Moterų reprodukcinės teisės
Reprodukcinės žmogaus teisės yra svarbi visuotinai pripažintų žmogaus teisių dalis Tik įgyvendinusi savo reprodukcines teises, moteris gali būti sveika, turėti sveiką šeimą, vaikus, pa siekti gyvenimo kokybę, t.y. pilnai įsijungti j darbą, mokslą, aktyviai dalyvauti visuomeniniame bei politiniame gyvenime.
Lietuvoje reprodukcinės teisės nėra išskiriamos, pilnai nušviečiamos bei skelbiamos. Sąvoka yra nauja ir neįprasta net tarp medikų, kurie teikia sveikatos, taip pat ir reprodukcinės, paslaugas, įgyvendina kai kurias reprodukcines moterų teises. Lietuva yra prisijungusi prie daugelio tarptautinių teisės aktų, kuriuose yra pripažįstamos ir skatinamos šios tarptautinės žmogaus teisės.
Plačiąja prasme reprodukcinės teisės apima du principus: teisę į reprodukcinės sveikatos priežiūrą ir teisę į reprodukcinį apsisprendimą. Reprodukcinės sveikatos priežiūra yra fundamentalus moterų gerbūvio aspektas. Todėl užtikrinant šių teisių įgyvendinimą, valstybės vaidmuo tampa kertiniu veiksmu.
Geriausiai reprodukcinę sveikatą charakterizuoja abortų skaičius šalyje, lytiškai plintančių infekcijų, ŽIV/AIDS paplitimas, kontracepcijos vartojimas . Abortų skaičius Lietuvoje yra vis dar didelis kasmet atliekama apie 20 000 abortų. Ir nors absoliutus abortų skaičius mažėja, santykiniai rodikliai lieka panašūs. Abortas, kaip reiškinys, rodo, kad moteris neplanuojanti nėštumo, nepateisinamai nevartojanti kontracepcijos, pasirenka abortą, rizikuodama turėti sveikatos sutrikimų, kartais nulemiančių nevaisingumą.
Tarptautinė planuotos tėvystės federacija (angį. IPPF) – didžiausia pasaulyje nevyriausybinė organizacija, besirūpinanti moterų reprodukcine sveikata ir teisėmis, remdamasi visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis, suformulavo dvylika žmogaus teisių reprodukcinėje srityje:
> Teisė į gyvybę taip pat reiškia, kad dėl nėštumo neturi grėsti pavojus moters gyvybei;
> Teisė į asmeninę laisvę ir sa.ugumą. Nė vienai moteriai negali būti žalojamos genitalijos. Abortas, sterilizacija, nėštumas negali būti priverstinis;
> Teisė į lygybę ir laisvę nuo visų diskriminacijos formų, taip pat seksualiniame reprodukciniame gyvenime;
> Teisė į privatumą reiškia, jog visos seksualinės – reprodukcinės sveikatos paslaugos turi būti konfidencialios, ir kiekviena moteris turi teisę savarankiškai rinktis;
> Teisė į minčių laisvę seksualinės ir reprodukcinės sveikatos klausimais;
> Teisė į informaciją ir švietimą, įskaitant prieinamą visapusišką informaciją apie kontraceptinių priemonių bei metodų naudą, pavojus ir veiksmingumą;
> Teisė pasirinkti: tuoktis, kurti ir planuoti šeimą
> Teisė nuspręsti: turėti arba kada turėti vaikų;
> Teisė į sveikatos priežiūrą ir apsaugą, tarp jų ir teisė nesinaudoti tradicinėmis priemonėmis, žalojančiomis sveikatą;
> Teisė naudotis mokslo pažangos laimėjimais, tarp jų seksualinės reprodukcinės sveikatos paslaugų vartotojų teisė į naujas šios srities technologijas, kurios yra saugios, veiksmingos ir priimtinos;
> Teisė laisvai burtis ir dalyvauti politikoje, taigi – visų žmonių teisė daryti įtaką bendruomenei ir vyriausybei, kad teiktų prioritetą seksualinei – reprodukcinei sveika ui bei teisėms;
> Teisė būti apsaugotam nuo kankinimų ir žeminančio elgesio; visų moterų, vyrų ir jaunuoliu teisė į apsaugą nuo smurto, seksualinės prievartos ir išnaudojimo.
Moterys negali naudotis savo reprodukcinėmis teisėmis, jeigu joms nėra užtikrinama galimybė naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, jeigu šios paslaugos žemos kokybės, jeigu nebuvo suteikta informacija apie pasirinkimo galimybes arba jei dėl lėšų trūkumo jos negali pasinaudoti paslaugomisSEKSUALINIŲ MAŽUMŲ TEISĖS
Iš tiesų homoseksualumas vis dar sukelia stiprias kultūrines reakcijas kai kuriose visuomenėse ar jų sluoksniuose, bet tai nepateisina vyriausybių ar parlamentų pasyvumo. Priešingai, šis faktas tik pabrėžia būtinybę skatinti didesnę toleranciją lytinės orientacijos klausimais.
Lytinė orientacija, kaip ir lytis ar rasė, susieta su pagrindiniais žmogaus tapatumo aspektais, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos įžanginiai žodžiai patvirtina, kad žmogaus teisės pagrįstos pagarbos įgimtiems asmens orumui ir vertei samprata. Seksualinių mažumų teisių pripažinimas žmogaus teisių dalimi nereiškia, kad siekiama naujų ar “ypatingų” teisių. Juk reikalaujama tik to. kad kiekvienam asmeniui, nepriklausomai nuo jo lytinės orientacijos, būtų garantuotos visos pilietinės, politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės teisės. I
Lietuvoje toks pripažinimas pradėjo sunkiai skintis kelią homoseksualiems piliečiams susibūrus į pirmąsias savo teisių gynimo grupes. 1991 metais Vilniuje veikė Gėjų ir lesbiečių informacijos biuras. Lietuvoje, paskutinėje iš trijų Baltijos valstybių, 1993 m. liepos 21 d. neteko galios Baudžiamojo kodekso 122 straipsnio 1 dalis. Vienalytė meilė iš kriminalinio nusikaltimo virto privataus gyvenimo laisve atsižvelgus į Europos Tarybos narystės reikalavimus žmogaus teisių srityje.
Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (toliau – Komitetas) prižiūri kaip valstybės įgyvendina savo įsipareigojimus ginti žmogaus teises pagal Tarptautini pilietinių ir politinių eisiu paktą (toliau – Paktas). Šis paktas, kurį pasirašė 101 šalis, – viena svarbiausių tarptautinių žmogaus teisių sutarčių. Pakto 17 straipsnis garantuoja teisę į privatumą. Pakto 2(1) straipsnis skelbia, kad teisės ir laisvės garantuojamos šiuo Paktu, turi būti apgintos visiems asmenims be diskriminacijos Valstybės, šio Pakto dalyvės, įsipareigoja gerbti ir garantuoti visiems esantiems jos teritorijoje ir priklausantiems jos jurisdikcijai asmenims teises, pripažįstamas šiame Parke, be jokių skirtumų tokių kaip rasė, odos spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kokie nors kiti įsitikinimai, nacionalinė ar socialinė kilmė, turtinė padėtis, jų gimimo ar kokia nors kitokia padėtis. Visi žmonės yra lygus prieš įstatymą ir turi teisę į vienodą, be jokios diskriminacijos, įstatymo apsaugą.
Vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos teisės aktų, kuriame įtvirtintas draudimas dėl seksualinės orientacijos, o taip pat dėl religijos, įsitikinimų, negalios, amžiaus yra Europos Sąjungos Tarybos 2000 m. lapkričio 27 d. direktyva Nr. 2000/78/EB Dėl vienodų sąlygų taikymo įdarbinant ir darbui sistemos. Ši direktyva papildė anksčiau, t.y. 2000 m. birželio 29 d. priimtą Tarybos direktyvą, kuria buvo uždrausta diskriminacija dėl rasinės ar tautinės kilmės.
Direktyvos 2 straipsnyje draudžiama tiek tiesioginė, tiek ir netiesioginė diskriminacija dėl lytinės orientacijos.
Direktyvos 3 straipsnyje griežtai apibrėžiama šios direktyvos taikymo sritis, kur pabrėžiama, kad ji taikoma vienodai visiems asmenims – tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje.
Direktyvos 9 straipsnis įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad visiems asmenims, manantiems, kad jie buvo diskriminuojami dėl lytinės orientacijos bei kitų direktyvoje nustatytų pagrindų, būtų sudarytos galimybės ginti savo teises teisme, naudotis administracinėmis procedūromis bei taikinimo sistema.
Direktyvos 10 straipsnis dėl įrodinėjimo pareigos įpareigoja valstybes nares taikyti priemones, kurios leistų asmenims, manantiems, kad jie nukentėjo dėl to, kad nebuvo taikytas vienodo elgesio principas teismui ar kitai kompetentingai institucijai nurodyti aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl diskriminacijos, o pats atsakovas šiuo atveju turi įrodyti kad šis principas r e buvo pažeistas.
Direktyvos nuostatos įpareigoja valstybes nares užtikrinti, kad nebūtų persekiojamas darbuotojas, pateikęs skundą dėl diskriminacijos (11 straipsnis), o 20 straipsnio nuostatos nustato, kad sankcijos už bet kokį diskriminacijos vei.ksmą turi būti efektyvios, proporcingos ir atgrasančios.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis nustato, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu Konstitucijos 29 straipsnis nustato, kad žmogaus eisiu negalima varžyti įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu, tačiau vargu ar lytinio gyvenimo orientaciją galima būtų tapatinti su įsitikinimais ar pažiūromis, kurie daugiau siejami apskritai su žmogaus pasaulėžiūra, intelektu, subjektyviu tam tikrų gyvenimo reiškinių vertinimu. Lytinė orientacija priskirtina žmogaus privačiam gyvenimui, kurio neliečiamybę garantuoja Konstitucijos 22 straipsnis. Taigi pagrindinis Lietuvos Respublikos įstatymas tiesiogiai nedraudžia diskriminacijos dėl 1} lytinės orientacijos, tačiau, lytinę orientaciją tapatinant su privačiu gyvenimu, galima daryti išvadą kad Konstitucija garantuoja asmeninio ir šeimyninio gyvenimo neliečiamumą, o įstatymas ir teismas saugo, kad nebūtų kėsinamasi į žmogaus garbę ir orumą.
Baudžiamojo kodekso 170 straipsnyje numatytos bausmės už kurstymą prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę:
1. Tas, kas viešais pareiškimais žodžiu, raštu ar panaudodamas visuomenės informavimo priemones tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausanti asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas viešai kurstė smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tik ė ji m įsitikinimų ar pažiūrų arba finansavo ar kitaip materialiai rėmė tokią veiklą, baudžiamas bauda ark: laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
3. Už šiame straipsnyje numatytas veikas atsako ir juridinis asmuo.
Didžioji visuomenės dalis į homoseksualus vis dar žiūri kaip į iškrypėlius, nevisaverčius žmones ar potencialius nepilnamečių tvirkintojus. Lietuviai tebemaišo dvi skirtingas sąvokas: “homoseksualumas” ir “pedofilija”. Manoma, kad viena homofobijos priežasčių – griežta Katalikų bažnyčios pozicija šiuo klausimu. Romos popiežius Jonas Paulius II viešai atsiprašė už katalikių moterų bei etninių grupių diskriminaciją praeityje. Tiesa, palyginti su ankstesniais dešimtmečiais Romos katalikų bažnyčia šiuo metu vis dėlto atlaidžiau žvelgia į kitos seksualinės orientacijos žmones. Dabar Bažnyčia sako, kad homoseksualūs polinkiai, skirtingai nei veiksmai, nėra nuodėmingi.NEĮGALIŲJŲ TEISĖS
Neįgalieji – asmenys, kurie dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigu. Šie žmonės, nepriklausomai nuo neįgalimo priežasties, pobūdžio, pasireiškimo laipsnio, t J /i tas pačias teises kaip ir kiti asmenys. Neįgaliesiems, negalintiems savarankiškai įgyvendinti savo teisių, visuomenė ir valstybė privalo teikti papildomą paramą ir garantijas, jie turi būti apsaugoti nuo be1: kokio išnaudojimo, diskriminavimo, juos įžeidžiančio arba paniekinančio elgesio.
Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė 1996 metus Lietuvoje Invalidų metais. Vyriausybė parengė ir vykdo valstybinę, o savivaldybės – teritorines Invalidų metų programas ir skiria joms įgyvendinti lėšų iš savo biudžetų. Tarptautiniu mastu pripažintos “neįgalumo” sąvokos vis dar nėra. Todėl tikslingiausia būtų remtis požiūriu, įtvirtintu Standartinėse taisyklėse dėl žmonių su negalia galimybių lygybės, priimtose 1993 metais, kurių tikslas “užtikrinti, jog visi neįgalieji galės įgyti tokias pačias teises ir pareigas, kaip ir kiti” [4]. Šiose Standartinėse taisyklėse numatyta, kai “sąvoką “neįgalumas” apima didelį skaičių funkcinių sutrikimų, atsirandančių bet kurioje populiacijoje. žmonės gali būti neįgalus fiziškai, protiškai ar turėti jutimo pakenkimų, sveikatos būklių ar psichiniu ligų. Pagal pasireiškimo laipsnį neįgalumas skirstomas į tris grupes (I, II, III), be to, išskiriama ir “visiškos negalios invalido” sąvoka – tai bet kurio amžiaus invalidas, kurio fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankiškam.
Lietuvos Respublikoje neįgaliųjų teisių Paktas įsigaliojo 1992 m. vasario 20 d., tačiau nebuvo paskelbtas). Neįgaliųjų žmonių teisės, žmogaus teisių aspektu, yra ginamos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Taigi, neįgaliųjų teisės ginamos ir įtvirtinamo:; tiek bendraisiais aktais, tiek ir specialiais. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas taip pat yra įtvirtinęs specialų neįgaliųjų teisių apsaugos režimą. Pagrindinis įstatymas, nustatantis neįgaliųjų žmonių teises yra Invalidų socialinės integracijos įstatymas (Žin., 1998, Nr. 98-2706), o tam tikros pilietinės teisės numatytos ir kituose įstatymuose.
Europos socialinės chartijos (toliau- ESCh) 15 straipsnyje įtvirtinta, jog siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta neįgaliųjų asmenų, nepaisant amžiaus ir negalios pobūdžio bei kilmės, teisė į savarankiškumą, Šalys įsipareigoja, visų pirma imtis reikiamų priemonių, kad būti! užtikrintas neįgaliųjų asmenų konsultavimas, mokymas ir profesinis rengimas, kur tai įmanoma bendrų įstaigų sistemoje, o jei nėra galimybių – naudojantis specializuotų valstybinių ar privačių įstaigų pagalba. Savarankiško gyvenimo įgūdžių ugdymas garantuoja neįgaliojo socialinę integraciją. Įgūdžiai ugdomi namuose, reabilitacijos, socialinės paramos, ugdymo, darbo, sporto įstaigoje r organizacijose, panaudojant skirtingas priemones ir tenkinant įvairius poreikius priklausomi: nu negalios pobūdžio, sunkumo laipsnio, neįgaliojo amžiaus ir pan. Bar jie turi teises i: neįgaliųjų medicininė reabilitacija ir protezinė pagalba; socialinės paslaugos ; aplinkos ir statinių pritaikymas neįgaliųjų poreikiams.
Lietuvos Respublikos įstatymu dėl 1996 m. Europos socialinės chartijos ratifikavimo įstatymo 2 straipsniu Lietuva įsipareigojo laikytis chartijos 15 straipsnio 2 dalies kuri numato, jog Šalys įsipareigoja padėti neįgaliesiems įsidarbinti naudojantis visomis priemonėmis, kurios skatintų darbdavius priimti ir aprūpinti darbu neįgaliuosius įprastoje darbo aplinkoje arba pritaikyti darbo sąlygas prie neįgaliųjų poreikių, arba, jeigu tai neįmanoma dėl neįgalumo pobūdžio, nustatant arba sukuriant užimtumo garantijas pagal neįgalumo laipsnį. Neįgalieji, taip pat kaip ir kiti visuomenės nariai, turi teisę į socialinę apsaugą ir socialinę paramą. Socialinė apsauga.
1997. m. balandžio 29 d. buvo įsteigta Lietuvos invalidų reikalų taryba prie Vyriausybės, Vyriausybės nutarimu Nr. 420 patvirtintuose Lietuvos invalidų reikalų tarybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatuose nurodyta, kad taryba yra Vyriausybei atskaitinga institucija,
koordinuojanti invalidų medicininę, profesinę, socialinę reabilitaciją ir integraciją. Galutinės institucijos, įgyvendinančios neįgaliųjų teises yra apskričių administracijos bei savivaldybės.ŽMOGAUS APSAUGA, JO TEISĖS IR PAREIGOS
Per praėjusį Lietuvos valstybės dešimtmetį nebuvo sukurta institucinė sistema žmonių teisėms ginti vartojimo srityje. Nors Vartotojų teisių gynimo įstatymas buvo priimtas 1994 m., tačiau daugiau kaip penkmetį jis buvo nevykdomas. Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba, numatyta šiame įstatyme, buvo įsteigta tik 2001 m. Šiuo metu tik pradedama rengti vartotojų teisių gynimo strategija ir ją patvirtinus bus rengiami atitinkamų įstatymų pataisų projektai, siekiant užtikrinti užbaigtos institucinės sistemos žmonių teisėms vartojimo srityje ginti bei kylantiems ginčams nagrinėti ikiteismine tvarka {angį out-of-court procedures), pagal Europos Sąjungos šalių patirtį ir šios Sąjungos pasiūlymus.
Nors žmonių kreipimusi į valdžios institucijas dėl jų teisių pažeidimų tvarka šalyje formaliai jau visose srityse ligimituota, tačiau ji žmonių dar neakceptuojama, o valstybės institucijų jos dar tinkamai neadaptuoja.
Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija “Gelbėkit vaikus” – įregistruota 1996 m. kovo 5 d. Organizacijos tikslas- prisidėti prie Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos nuostatų įgyvendinimu Lietuvoje, padėti įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas vaiko teisės.
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – įregistruota 1996m. birželio l2 d. Savo veiklą asociacija vysto žmogaus teisių ir laisvių priežiūroje: žmogaus gyvybės, laisvės, lygybės, privačios nuosavybės, buto neliečiamybės, susirašinėjimo ir kitų komunikacijos būdų slaptumo teisę. Žmogaus teisę mokytis, plėtoti savo gabumus, tobulinti išsilavinimą, dirbti pagal pasirinktą profesiją, gauti atlyginimą už darbą, poilsio teisę, laisvai išpažinti religiją.
Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga – įregistruota 2000 m. kovo 15 d. Sąjunga privalo veikti prieš korupciją, valdžios veiklos skaidrumą; žmogaus teisių, įteisintų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos įstatymuose ir tarptautiniuose susitarimuose, apsaugą; Lietuvos valstybinės valdžios ir teisingumo institucijų pilnavertę veiklą, užtikrinant Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos įstatymais ir tarptautiniais susitarimais deklaruojamas žmogaus teises Lietuvoje.
Lietuvos žmogaus teisių centras – įregistruotas 1995 m. rugsėjo 5 d. Pagal Centro nuostatus jo tikslai yra šie: skatinti visuomenės domėjimąsi ir pagarbą žmogaus teisėms; telkti specialistų ir visuomenės pajėgas žmogaus teisių apsaugos ir garantijų srityje; analizuoti žmogaus teisių būklę šalyje, formuluoti ir kelti problemas, siūlyti jų sprendimo būdus; plėtoti švietėjišką veiklą žmogaus teisių srityje; kaupti informacinę ir metodinę medžiagą žmogaus teisių klausimais; teikti informacinę, metodinę, konsultacinę paramą; inicijuoti mokslinius tyrimus žmogaus teisių apsaugos srityje; inicijuoti įstatymų ir jų pataisų projektus žmogaus teisių apsaugos srityje.
Žmogaus teisių gynimo asociacija – įregistruota 1996 m. vasario 9 d. Asociacijos tikslas -padėti užtikrinti kiekvienam žmogui politines, ekonomines, socialines ir kultūrines teises bei laisves;
siekti pašalinti visas žmogaus žeminimo, jo teisių bei asmens laisvių varžymo formas bei apraiškas; remti žmonių teisę į laisvę ir nepriklausomą Lietuvos gyvavimą.
Lietuvos Gėjų Lyga – įregistruota 1995 m. gegužės 4 d. Pagrindinis Lygos veiklos tikslai pagal jos nuostatas yra seksualinių mažumų teisių gynimas, siekiant panaikinti lesbiečių, gėjų ir biseksualų teisinę, kultūrinę ir ekonominę diskriminaciją; kovoti už garantuotas seksualinių mažumų atstovų civilines teises, jų socialinį integravimąsi į visuomenę; ginti masinėse informacijos priemonėse ir teisėsaugos organuose kiekvieną asmenį, kurį persekioja arba žemina jo garbę ir orumą dėl priklausomybės seksualinėms mažumoms.
Lietuvos Lesbiečių Lyga – įregistruota 1995 m. spalio 4 d. Jos veiklos tikslas – seksualinių mažumų teisių gynimas, siekiant panaikinti lesbiečių teisinę, kultūrinę ir ekonominę diskriminaciją.
Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad žmonėms, kaip viešųjų paslaugų vartotojai irg.i kuria visuomenines organizacijas vartojimo interesams ginti. Šiuo metu įregistruotos 6 tokios visuomeninės organizacijos. Iš aktyvesnių pažymėtinos šios:
Lietuvos vartotojų asociacija – įregistruota 1997 m. kovo 25 d. Asociacija savo veikla gina gyventojų, kaip prekių ir paslaugų vartotojų, teises, jų ekonominius ir socialinius interesus. Siekdama savo tikslų ji analizuoja prekių ir paslaugų rinkos būklę; tiria gyventojų nuomonę apie prekių ir paslaugų asortimentą ir kokybę, vartotojų aptarnavimo organizavimą. Asociacija turi vartotojų informacijos centrą bei Vartotojų institutą, kurie vykdo vartotojų sistemą ir teikia jiems informaciją.
Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija – įregistruota 2000 m. gegužės 24 d. Federacija turi vartotojų informacijos centrus Vilniuje ir Klaipėdoje. Ši organizacija yra Sveikatos priežiūros ir kirų viešųjų paslaugų vartotojų koordinatorė. Jos veikla finansuojama iš Europos Sąjungos fondų.
Lietuvoje yra įsteigta tik viena tarptautinė organizacija, sietina su žmogaus teisių apsaugą. Tai Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. rugsėjo 7 d. dekretu įkurta Tarptautinė Komisija – nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti. Jos veiklos pagrindinis tikslas -gerbti žmogaus teises ir stiprinti pilietinę visuomenę Lietuvoje.
Lietuvos viešojoje teisėje įteisintą žmogaus teisių gynimo ir ginčų dėl jų nagrinėjimo institucinę sistemą schematiškai galima pavaizduoti taip
Pažymėtina, kad įvardinta viešosios teisės institucinė sistema žmogaus teisių apsaugos srityje dar tik baigiama formuoti ir nėra pakankamai efektyvi. Akceptuodami šioje srityje esamą teisinę bazę, empiriškai su praktikoje pasitaikančiais pavyzdžiais, parodėme, kad ji dar nėra tobula todėl taisytina ir būtina stiprinti. Viena iš pagrindinių priežasčių, sąlygojančių šią aplinkybę yra ta. kad atitinkami įstatymai dėl aiškios ir skaidrios institucinės sistemos žmogaus teisėms ginti buvo priimti pavėluotai. Todėl būtina greitinti kitų atitinkamai susijusių su žmogaus teisių gynimu įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų rengimą ir jų priėmimą siekiant užtikrinti visos institucinės sistemos veiklos efektyvumą.Teisė dalyvauti valstybės valdyme
Šią platesnę žmogaus teisės dalyvauti valdant savo šalį sampratą įtvirtina beveik visų demokratinių valstybių, taip pat ir Lietuvos Respublikos, Konstitucijos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtinta: “Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą.
Visuotinės žmogaus teisių Deklaracijos 21 straipsnyje nustatytas teisės turinys. Kur teigiama: l. Kiekvienas žmogus turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek ir laisvai išrinktus atstovus.
2. Kiekvienas žmogus turi teisę lygybės sąlygomis stoti į savo šalies valstybinę tarnybą.” Trečias šio straipsnio punktas taip pat kalba apie balsavimo laisvę. Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką. Piliečiams laiduojama peticijos teisė, kurios įgyvendinimo tvarką nustato įstatymas”.
Konstitucija yra svarbiausia žmogaus teisių įgyvendinimo garantija ir ta prasme, kad joje įtvirtintos ne tik žmogaus, bet ir piliečio teises, t.y. politinės žmogaus teisės pilna jų apimtimi. Tuo pačiu būtent Konstitucija garantuoja, visuose pagrindiniuose tarptautiniuose aktuose įtvirtinti kiekvieno žmogaus teisę dalyvauti valdant savo šalį. Be to, tik Konstitucija .gina žmogų ne tik nuo valdžios savivalės, bet ir nuo kito žmogaus neteisėtų veiksmų.
Apibendrinant galima teigti, kad kitų esminių akcentuotinų trūkumų realizuojant piliečių konstitucinę teisę dalyvauti valdant savo šalį nėra. Situacija yra panaši kaip ir kitose demokratinėse šalyse. Taigi piliečių teisės dalyvauti valdant savo šalį teisinis reguliavimas atitinka tarptautinius šios teisės turinio standartus.Teisė gauti informaciją.
Saviraiškos laisvė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją ir idėjas. Svarbus saviraiškos laisvės elementas – žodžio laisvė išsivystė iš teisės reikšti skirtingas nuomones, visų pirma religinio pobūdžio, vėliau ir politinio pobūdžio. Teisė į informaciją yra vėliau susiformavusi teisė, susijusi su siekiu sukurti atvirą, atskaitingą visuomenei valstybės valdžią, kur yra demokratinės valstybės pagrindas. Šiuo metu ypač didelis dėmesys yra skiriamas būtent šiai teisei, kadangi teisės į informaciją tinkamas įgyvendinimas asmeniui turėtų padėti realizuoti ir kitas teises, jų tarpe ir socialines, ekonomines bei kultūrines.

TEISĖS Į INFORMACIJĄ REGLAMENTAVIMAS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOJE IR ĮSTATYMAI

Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į tarptautinius dokumentus, reglamentuojančius žmogaus teises. Žmogaus teisių nuostatoms ir jų formulavimui turėjo įtakos ir Europos žmogaus teisių konvencija. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje teisės į informaciją reglamentavimas atitinka tarptautinių dokumentų reikalavimus.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis yra skirtas saviraiškos laisvei Įtvirtinti. Šiame Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta, kad :
> Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
> Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
> Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam
> gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
> Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais -tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.
> Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.
Pagal Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas kiekvienas asmuo turi teisę: rinkti informaciją ir ją skelbti visuomenės informavimo priemonėse; neleisti skelbti savo parengtos informacijos, jeigu jos turinys redakcinio rengimo metu buvo iškreiptas; užsirašinėti, fotografuoti, filmuoti, naudotis garso ir vaizdo technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją. išskyrus kai kuriuos apribojimus, nustatytus Visuomenės informavimo įstatymo 13 straipsnyje; publikacijas ar laidas skelbti savo pavarde, slapyvardžiu ar anonimiškai. Niekas negali būti verčiamas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, platinti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų biudžetinių įstaigų informaciją.
Visuomenės informavimo įstatymas formuluoja ir visuomenės informavimo priemonėse neskelbtinos informacijos kriterijus – tokiai informacijai priskiriama informacija, kuria :
a) raginama prievarta keisti Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką;
b) skatinama kėsintis į Lietuvos Respublikos suverenumą, jos teritorijos vientisumą;
c) kurstomas karas, taip pat tautinė, rasinė, religinė, socialinė bei lyčių neapykanta;
d) platinama, propaguojama ar reklamuojama pornografija, taip pat propaguojamos ir (ar) reklamuojamos seksualinės paslaugos, seksualiniai iškrypimai;
e) propaguojamos ir (ar) reklamuojamos narkotinės ar psichotropinės medžiagos.
Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Neleidžiama skleisti informacijos, pažeidžiančios nekaltumo prezumpciją bei kliudančios teisminės valdžios nešališkumui. Įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka teismas gali apriboti vertinimų bei komentarų, susijusių su teisme dar neišnagrinėta byla bei galinčių turėti įtakos teismo nešališkumui ir nepriklausomumui, skleidimą visuomenės informavimo priemonėse.
Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai plačiai reglamentuoja įvairius teisės į informaciją aspektus. Tačiau ne visais atvejais šios nuostatos tinkamai regl.amentuotos. Kaip vienas iš pasiūlymų: ne tik naujajame BPK, bet priimant ir kitus baudžiamojo proceso įstatymus, o ypač jų taikymo praktikoje, turi būti atsižvelgta į visapusiškesnį teisės gauti informaciją įgyvendinimą.Teisė į darbą
Lietuvos Respublika 1994 m. priėmė įsipareigojimus pagal TD Konvenciją dėl prievartinio darbo panaikinimo. Lietuvos Respublika skelbia, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą, kad priverčiamasis darbas draudžiamas (Konstitucijos 48 straipsnis).Teisė į tinkamas darbo sąlygas
(Chartijos. 2 str.)(30 direktyvų, 2 reglamentai ir 7 sprendimai)
Pagal LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 54 straipsnį darbuotojo poilsio laikas kiekvieną savaitę privalo būti ne trumpesnis kaip 35 valandos. Bendra poilsio diena – sekmadienis
Pagal LR darbo sutarties įstatymo 8 straipsnį kiekvienoje darbo sutartyje šalys, privalo dėl būtinų sutarties sąlygų: darbuotojo darbo vietos, darbo funkcijų ir darbo apmokėjimo sąlyčiu.Teisė į saugias ir sveikas darbo sąlygas ir teisingą atlyginimą
(Chartijos3,4 str.)
Lietuvos Respublika 1994 m. priėmė įsipareigojimus pagal TDO konvenciją Nr.100 dėl vienodo atlyginimo vyrams ir moterims už vienodą darbą. Pagal LR darbo apmokėjimo įstatymo 1 straipsnį draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, amžiaus, rasės, tautybės ir politinių Įsitikinimu. LR moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 5 straipsnio 4 punktu nustatyta, kad darbdavys privalo moterims ir vyrams už tokį pat darbą mokėti vienodą užmokestį.Teisė jungtis į organizacijas
(Chartijos 5 str.)
Lietuvos Respublika yra prisiėmusi įsipareigojimus pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, kurios 11 straipsnis skelbia, kad kiekvienas turi teisę į taikių susirinkimų laisvę, taip pat laisvę jungtis į asociacijas kartu su kitais, įskaitant teisę steigti profesines sąjungas ir stoti į jas, kad būtų ginami savi interesai.Vaikų ir paauglių teisė į apsaugą
( Chartijos 7 str.)
Lietuvos Respublika priėmė įsipareigojimus pagal TDO konvenciją Nr. 138 dėl minimalaus įdarbinimo amžiaus. LR darbo sutarties įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalimi -darbuotoju gali būti nuolatinis Lietuvos gyventojas, sulaukęs 16 metų. Lengviems darbams, airiu sąrašas tvirtinamas Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme nustatyta vaiki;, atlikti gali būti priimami asmenys, sulaukę 14 metų ir pagal sveikatos būklę galintys atlikti darbą, numatytą šiame sąraše. LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 58 straipsnyje nustatyta, kad vieno iš tėvų arba kito vaiką auginančio asmens ir darbdavio rašytiniu susitarimu, jeigu vaikas pageidauja ir yra gydytojo pažyma apie vaiko sveikatą bei gydytojo leidimas, vaikas (moksleivis) iki 16 metų gali dirbti lengvus darbus. Vaikams (moksleiviams) iki 16 metų leidžiamų dirbti lengvų darbų sąrašą, poilsio laiką ir kitas išimtines sąlygas, kurioms esant jie gali dirbti lengvus Garbus, tvirtina Socialinės apsaugos ir darbo ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerijaDirbančių moterų teisė į motinystės apsaugą
(Chartijos 8 str.)
LR Konstitucija garantuoja, kad dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias darbo sąlygas ir kitas lengvatas (Konstitucijos 39 str.).Pagal LR atostogų įstatymo 18 straipsnį moterims suteikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos 70 kalendorinių dienų iki gimdymo ir 56 dienos po gimdymo (komplikuoto gimdymo atveju arba gimus dviems ir daugiau vaikų -70 kalendorinių dienų).Teisė į profesinį orientavimą
( Chartijos 9 str.)
Lietuvos Respublika 1994 m. priėmė įsipareigojimus pagal TDO konvenciją Nr. 142 dėl profesinio orientavimo ir profesinio rengimo ugdant žmogaus išgales, 1992 m. prisijungė prie UNESCO profesinio mokymo (UNEVOC) konvencijos. Vadovaujantis LR profesinio mokymo įstatymu profesinį orientavimą ir konsultavimą bendrojo lavinimo ir profesinėse mokyklose organizuoja Švietimo ir mokslo ministerija, o darbo rinkos ir užmokyklinį profesinį konsultavimą – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Profesinio orientavimo ir konsultavimo paslaugos visiems gyventojams teikiamos nemokamai.Teisė į profesinį rengimą
(Chartijos 10 str.)
Lietuvos gyventojų profesinis rengimas yra nepakankamas, nes jie nesugeba greitai ir lengvai prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos sąlygų. Todėl nuolatinis tęstinis profesinis mokymas tampa
pagrindinė sąlyga konkuruoti darbo rinkoje, keisti joje darbo vietą. Tai aktualu ir industrinei visuomenei sparčiai virstant informacine visuomene, darbuotojams pereinant iš vienos ekonominės veiklos srities į kitą, plečiantis naujiems ūkio sektoriams, ypač paslaugų sektoriui. Nuolatinis darbuotojų profesinis mokymas- darbdavių sėkmingos veiklos ir valstybės konkurencingumo pasaulio rinkoje laidas. Suaugusiųjų tęstiniame profesiniame mokyme dalyvauja 5-10% suaugamųjų, kai ES šalyse šis rodiklis viršija 40 %. Nemaža dalis jaunų žmonių šiuo metu neturi jokios kvalifikacijos, nes 1990-1995 metų laikotarpyje buvo labai sumažėjęs poreikis siekti išsilavinimo bei įgyti profesiją.Teisė dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas ir darbo aplinką.
( 22 str.)
Pagrindinis darbuotojų teisę dalyvauti nustatant ir gerinant darbo sąlygas bei darbo aplinką įmonėje numatantis įstatymas yra LR darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas ir kiti jame nurodyti norminiai aktai, kurie atitinka ES direktyvų reikalavimams. Sudarytos ir veikia įmonių, apskričių ir respublikinė darbuotojų saugos ir sveikatos komisijosTeisė į orumą darbe
(Chartijos 26 str.)
Lietuvos Respublikos Konstitucija, Civilinis kodeksas, Baudžiamasis kodeksas gina žmogaus teisę į garbę ir orumą. LR moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme darbdavio pareigų laikoma įgyvendinti lygias moterų ir vyrų teises priimant į darbą, sudarant vienodas darbo sąlygas, galimybes kelti kvalifikaciją, teikti vienodas lengvatas; naudoti vienodus darbo kokybės vertinimo kriterijus; už tokį pat darbą mokėti vienodą užmokestį; imtis priemonių, kad nebūtų persekiojamas darbuotojas, pateikęs skundą dėl diskriminacijos.
2001 m. gegužės 8d. LR Vyriausybės nutarimu Nr.529 yra patvirtintos LR užimtumo didinimo 2001-2004 m programos svarbiausios kryptys yra: darbo vietų sistemos plėtojimas (verslininkystės skatinimas); užimtumo rėmimo tobulinimas; gebėjimų prisitaikyti prie pokyčiu didinimas; lygių galimybių darbo rinkoje didinimas ir užimtumo politikos integralumo didinimas. Šioms penkioms kryptims finansuoti lėšos numatytos iš Užimtumo fondo, valstybės, savivaldybių biudžetų, PHARE, ES ir kitų paramos fondų,- iš viso 630 mln. litų.
Garantuojant teisę į darbą būtina iš esmės pagerinti darbo santykių teisinį reguliavimą. Čia pirmiausia reikia greičiau priimti paruoštą Darbo kodeksą, pagal kurį geriau bus realizuojama teisė į darbą ir kuris atitinka ES teisę į darbą reglamentuojantiems norminiams aktams. Kita svarbus teisės į darbą užtikrinimo įrankis yra darbo teismai, kurių steigimą Teisingumo ministerija turi paspartinti.
Teisė į privataus gyvenimo apsaugąPAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ TEISĖS
Tiek tarptautiniuose dokumentuose, teik ir nacionaliniuose teisės aktuose žmogaus teisės yra suformuluotos taip, jog valstybės privalo ginti pažeidžiamiausius visuomenės narius. Be abejonės, pagyvenę žmonės yra priskirtini tokiai grupei. Tokie žmonės, kaip socialinė grupė yra nevienalytė ir skiriasi nuo kitos visuomenės dalies, jų būklė priklauso nuo valstybės ekonominės ir socialinės situacijos, nuo demografinių, kultūrinių ir darbinių faktorių, o individualiu lygmeniu – nuo šeimyninės padėties, išsilavinimo, gyvenamosios aplinkos (miesto ar kaimo vietovė) bei dirbančiųjų ar jau nebedirbančių (pensininkų) užimtumo. 1998 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. III-649 1599 metus paskelbė Tarptautiniais pagyvenusių žmonių metais Lietuvoje. Pagyvenusių žmonių metų Lietuvoje paskelbimo tikslu buvo nurodytas siekis keisti požiūrį į senatvę.
Lietuvos Respublikoje pagyvenusių žmonių kategorijai priskirtini asmenys, kurie sulaikę 60 metų ir vyresni. Pabrėžtina, kad pastaroji amžiaus riba ne visiškai sutampa su senatvės pensijos amžiumi, nustatytu Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu (Žin. 1994, Nr. 59 – 1153): 60 metų moterims ir 62 metai 6 mėnesiai vyrams. Atsižvelgiant į tai, toliau pranešime sąvoka “pagyvenęs žmogus” bus naudojama kalbant apie 60 metų sukakusius (ir vyresnius) asmenis, Pagyvenusių žmonių teisės, žmogaus teisių aspektu, yra ginamos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas taip pat yra įtvirtinęs specialų pagyvenusių žmonių teisių režimą. Pagrindiniai įstatymai, kuriais ginamos darbinės pagyvenusių žmonių teisės.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostata yra ta, kad tėvų pareiga – išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga – globoti tėvus senatvėje. Pilnamečių vaikų pareiga išlaikyti nedarbingus ir reikalingus paramos savo tėvus numato ir Civilinio kodekso 3. 205 straipsnis. Tėvams – iki šiol teikiant valstybinę socialinę paramą vadovaujamasi principu, kad valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti. Taigi valstybė užtikrina šias teises:
1) teisę į pensinį aprūpinimą,
2) teisę į socialines paslaugas
3) teisę į kitokią socialinę paramą.
Pagal ESCh 23 straipsnio, kurio Lietuvos Respublika neįsipareigojo laikytis, antrojoje pastraipoje įtvirtinta, kad Šalys įsipareigoja imtis atitinkamų priemonių arba remti jas, kuriomis sudaromos sąlygos pagyvenusiems žmonėms laisvai pasirinkti gyvenimo būdą ir gyvenu nepriklausomiems jiems įprastoje aplinkoje tiek, kiek jie norės ir galės, šiais būdais:
a) aprūpinant juos gyvenamuoju plotu, atitinkančiu jų poreikius ir sveikatos būklę, arba teikiant pakankamą paramą jų būstui tinkamai pertvarkyti
b) teikiant medicinos priežiūrą ir paslaugas atsižvelgiant į jų sveikatos būklę. Pagyvenusi žmogaus teisė į atitinkamą gyvenimo lygį.
Pažymėtina, kad specialios institucijos, vykdančios pagyvenusių žmonių teisių apsaugą Lietuvos Respublikoje nėra. Pagyvenusių žmonių, kaip socialinės grupės, teisių apsauga garantuojama institucijoms pagal kompetenciją vykdant bendrąsias funkcijas, štai, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija įgyvendina darbo rinkos, darbo rinkos profesinio mokymo, darbuotoju saugos ir sveikatos darbe, darbo apmokėjimo ir jo garantijų politiką, be abejo, ministerija, vykdydama nurodytas funkcija, kartu vykdo ir pagyvenusių žmonių teisių apsaugą. Tuo pačiu pagyvenusių žmonių teisių apsaugą užtikrina ir kitos institucijos. Tai pat pagyvenusių žmonių apsaugoje svarbios ir nevyriausybinės organizacijos, kurių skaičius auga, tačiau, jų vaidmuo taptų įtakingesnis, jeigu šios organizacijos būtų pripažintos lygiaverčiu socialiniu partneriu įstatymų leidybos procese ir pan.IŠVADOS
Sąvoka “žmogaus teises” jau tapo svarbia viešojo diskurso dalimi, visuomenes nuomones vertinimo objektu, tik nedidele gyventoju dalis neturi nuomones šiuo klausimu. Šiuo metu žmogaus; teisės sistemingai pažeidžiamos. Tą galima aiškinti mažai pakitusia socialine ekonomine situacija Lietuvoje. Kalbant apie žmogaus teisių pažeidimus, absoliuti dauguma gyventojų turi galvoje socialines ekonomines problemas. Tik labai maža dalis respondentų paminėjo politinių teisių aktualumą. Tas gali liudyti, kad šio pobūdžio problemos Lietuvoje didžiąja dalimi išspręstos.
Kalbant apie žmogaus teisių būklę Lietuvoje daugumoje atvejų nebuvo nustatyti žymūs skirtumai socialinėse demografinėse grupėse, kalbant apie senyvo amžiaus žmonių teisę į socialinę apsaugą žymų susirūpinimą šiuo klausimu pareiškė ir jaunimas, o kalbant apie bedarbystę ir skurdą – gerai materialiai apsirūpinę žmonės. Tai galėtų liudyti apie neblogą socialinio solidarumo lygmenį visuomenėje.
Žmogaus teisių tema yra labai plati, ją nagrinėti reikėtų įvairių socialinių sluoksnių atstovų požiūriu, nagrinėjant ir analizuojant žmogaus teises nusakančius, apibrėžiančius dokumentus, kurie galioja tiek visame pasaulyje, tiek Lietuvoje, nagrinėjant įstatymus, ginančius žmogaus teises ir panašiai.
Kaip gali būti gerbiamos žmogaus teisės teritorijoje, kurioje vyksta karas? Tik taikos metu individai gali gerbti vienas kitą, džiaugtis savo teise į gyvenimą ir naudotis pagrindinėmis žmogaus teisėmis. Jei karus sugalvoja
Tačiau tikrai nepakanka tik trokšti taikos, neapkęsti karo ir būti žmonės, tai jie taip pat privalo sugalvoti ir kaip apsaugoti taiką. sujaudintam kančios, kurią jis sukelia. Reikia suprasti, kad žmogaus teisių išmanymas ir jų gerbimas atveria žmonijai ir kiekvienam žmogui kelią į visuotinę taiką, kurios mes visi taip siekiame. Supratimas, kas yra tikrai demokratiška santvarka ir žmogaus teisės, bei naudojimasis jomis – tai priemonės, kuriomis pasaulis gali užtikrinti teisingumą ir taiką.
Taikos palaikymo kultūra, kurios viziją turi skirtinguose pasaulio kampeliuose gyvenantys žmonės, turėtų eiti kartu su visuotiniu žmogaus teisių mokymu. Žmogaus teisės – tai teisės, kurios išreiškia visuotines vertybes: individo laisvę, teisingumą ir visų lygybę. Tai principus ir vertybes išreiškiančios teisės, kurios žmogiškosios bendruomenės nariams padeda gyventi kartu, spręsti tarp individų kylančius konfliktus bei reguliuoti socialinį gyvenimą. Jos – pagrindiniai taikos kultūros elementai.

Literatūros sąrašas:

1. Lietuvos Respublikos konstitucija. – V., 1992
2. Jungtinių tautų vaiko teisių deklaracija
3. Pieters D. Įvadas į pagrindinius socialinės apsaugos principus. – V., 1998
4. N. Letukienė, L. Deveikis “Žmogaus teisių mokymas (is) vidurinėje mokykloje” V., 1999 m.
5. G. Sakalauskas “Vaiko teisių apsauga Lietuvoje” V., 1976m
6. “Asmens konstitucinės teisės Lietuvoje” (konferencijos medžiaga 1996 kovo 5d.)
7. “Žmogaus teisių apsaugos mechanizmas” (konferencijos medžiaga 1997 gegužės 14 d.)
8. “Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992” V., 1996 m.
9. “Vaikų teisės ir jų įgyvendinimo garantijos” (konferencijos medžiaga) V., 1996
10. “Vaiko teisių Konvencija” V., 1996 m.
11. “Švietimo apie žmogaus teises uždaviniai” V., 1999 m.
12. “Žmogaus teisės”( Tarptautinių dokumentų rinkinys) V., 1991 m.
13. “Vaiko teisės” V., 1997 m.
14. “Žmogaus teisių mokymo vadovas” V., 1999 m.

Leave a Comment