VERTYBIŲ ĮTAKA INDIVIDO SOCIALIZACIJAI

VERTYBIŲ ĮTAKA INDIVIDO SOCIALIZACIJAI
1. Vertybės samprata ir vertybių klasifikacija

Viena iš socialinio darbo veiklos sričių – individo socializacija visuomenėje. Pačią socializaciją įtakoja ir lemia daug veiksnių. Vienas iš šių įtakojančių veiksnių yra vertybės arba vertybinės orientacijos, kurios smarkiai įtakoja individo socializacijos procesą.
A.Suslavičius (1997, p.40) vertybine orientaciją arba tiesiog vertybę apibūdina kaip “daiktą, procesą ar reiškinį, kuriam asmenybė teikia didžiausią reikšmę ir kuris lemia asmenybės veiklos kryptingumą”. Autorius vertybę įvardina tarsi atramos tašką, vertybė įprasmina individo veiklą. A.Suslavičius (1997) pavadina vertybę savotišku imperatyvu, liepimu, privaloma elgesio taaisykle. Jeigu vertybės yra pažeidžiamos ar staiga pasikeičia, individas tarsi netenka paminėto atramos taško. Atskirų individų ar socialinių grupių narių vertybių neatitikimas visuomenės priimtoms ir propaguojančioms vertybėms A.Suslavičiaus yra įvardintas “giluminiu konfliktų šaltiniu”. Minėtas autorius vertybėms suteikia individo veiklos, jo elgesio krypties pasirinkimo, visuomenės narių santykių reguliavimo vaidmenį. Kuomet vertybė neatlieka elgesio reguliavimo funkcijos, socialinio elgesio reguliavimo pagrindu tampa individualus, egoistinis ego. Tuomet individai formaliai pripažįsta tam tikras vertybes ir į jų pažeidimą reaguoja tik tada, kai tie pažeidimai paliečia jų assmeniškus interesus ar ambicijas. A.Suslavičius tai įvardija kaip “egocentrinę orientaciją”, o iš tokios orientacijos žmonių susidariusią visuomenę – “egocentriškos orientacijos visuomenė” (p.41). A.Suslavičius (1997, p.42-44) naudojasi E.Fromo vertybių skirstymu į produktyvias ir neproduktyvias. Produktyvioms vertybėms E. Fromas priskiria sugebėjimą panaudoti individo kūrybines galias, iš

švystyti individo gabumus. Sąvoką “produktyvumas” E.Fromas asocijuoja su “kūrybiškumu”, nes kūrybingas individas moka ir sugeba tinkamai ir tikslingai save realizuoti (tapti kuriančia socialine būtybe). Neproduktyvias vertybes E.Fromas skirsto į gavimo, atėmimo, kaupimo ir rinkos vertybines orientacijas.
A.Jacikevičius (1995, p.43) vertybes apibūdina kaip “sudėtingas nuostatas, kurių turinį sudaro mintys, vaizdiniai ir emocijos apie daiktų ir reiškinių reikšmingumą asmenybėms ir grupėms”. A.Jacikevičius išskiria trijų rūšių vertybes: pirma – poreikius tenkinančius objektus, antra – priemones vertybiniams objektams pasiekti ir trečia – sąlygas vertybiniams objektams pasiekti tam tikromis priemonėmis. Vertybinės orientacijos formuojasi vertybių sistemos pagrindu. Kai atsiranda vertybių siekimas, vertybės tampa vertybinėmis orientacijomis. A.Jacikevičius teigia, kad “vertybinės orientacijos yra sudėtingos asmenybės ar grupės nuostatos, kurių turinį sudaro vertybių pažinimas ir jų siekimas” (p.44).
I.Dubrovinos ir B.Kruglovo (1983) nuomone, vertybės yra suvokiamos kaaip “objektyvių daiktų ir reiškinių funkcinė kokybė” (p.33). Remdamiesi tokia pozicija, minėti autoriai vertybes klasifikuoja ne tik pagal individo veiklos sritis (ekonominės, etinės, estetinės), bet ir individo viduje grupuoja kiekvienos srities vertybes pagal jų svarbumą. Vertybių specifiškumas pasireiškia ne tik daiktų ar reiškinių suvokimu, bet ir daikto ar reiškinio savybių (naudingumo, jo būtinumo ir pan.) vertinimu.
K.Rogers’as (1969) išskiria tris vertybių sąvokos aspektus. Pirmasis – operantinės vertybės. Tai visų gyvų būtybių tendencija reikšti preferencijas vienokių ar kitokių veiksmų, objektų atžvilgiu. Į tokį procesą neįtraukiamas jo
oks pažinimas ar sąvokinis mąstymas. Antras vertybių sąvokos vartojimo aspektas – suvoktos, arba suprastos vertybės. Tai individo ar visuomenės grupių teikiama pirmenybė simboliško objekto atžvilgiu. Šiuo atveju renkantis numatomas arba laukiamas tam tikras elgesio, nukreipto simboliško objekto link, rezultatas. Trečiasis aspektas – objektyvios vertybės. Jis reiškia tai, kad egzistuoja objektyviai vertingi dalykai, nepriklausomai nuo to, ar jie suvokiami, suprantami kaip pageidaujami.
A.Maslow (1970) mano, kad vertybių, kaip ir poreikių, struktūra yra hierarchiška: biologinių, saugumo, meilės bei priklausymo, savo vertės pajautimo bei pagarbos poreikius galima išdėstyti piramide, kurios pagrindą sudaro biologiniai poreikiai. Išvardintus poreikius, arba vertybes, A.Maslow vadina baziniais. Piramidės viršūnę sudaro saviraiškos poreikiai, arba aukštesniosios vertybės. Motyvuojančią aukštesniųjų vertybių galią A.Maslow vadina metamotyvacija, o jomis besiremiančius individus – save aktualizuojančiomis asmenybėmis. Tai žmonės, kurie yra pakankamai sveiki, jų baziniai poreikiai pakankamai patenkinti, jie pozityviai panaudoja savo galimybes ir juos motyvuoja tam tikros vertybės, kurių jie siekiai ir kurioms yra ištikimi.
A.Maslow nuomone, vertybės yra individo prigimties dalis ir jos yra tarsi “biologiškos”, vidinės. Kuomet vertybės yra atrandamos, reiškia, kad jos nėra sukuriamos, išrandamos ar sukonstruojamos. A.Maslow teigia, kad vertybių biologiškumą įrodo tai, kad jų realizavimas žmogaus gerovei ir sveikatai būtinas lygiai taip, kaip ir jo poreikių tenkinimas. Pasak autoriaus, “vertybės yra žmogaus prigimties dalis, ta
ai ir būdai, kuriais atrandamos, turi būti natūralūs. Vertybės atrandamos žmogaus pastangomis naudojant eksperimentus ir klinikinį bei filosofinį žmonių patyrimą” (A.Maslow, 1979, p.144).

T.Malkovskaja (1983) vertybes klasifikuoja į dvi grupes:
• gyvenimo vertybes (gyvenimas, sveikata, bendravimas su žmonėmis ir pan.);
• kultūros vertybės: materialinės (technika, gyvenamasis būstas, maistas, rūbai ir pan.), socialinės-politinės (socialinė tvarka, taika, saugumas, laisvė, lygybė, teisingumas, žmogiškumas), dvasinės (išsilavinimas, mokslas, menas).
R.May’aus (1983) teigimu, “žmogiškosios vertybės nėra mums duotos gamtos, jos
mums iškeltos kaip užduotys, kurias turime vykdyti” (p.78).

Dauguma vertybių teorijų vertybes aiškina kaip specifinį reiškinį. Specifiškumas pasireiškia tuo, jog vertybės tarsi atspindi žmogaus sąmonėje susidariusį daiktų ir reiškinių reikšmingumą, suteikiantį individui galimybę tenkinti jo poreikius ir interesus.
2. Vertybių formavimasis ir jų funkcijos

T.Malkovskaja (1983), remdamasi septintajame dešimtmetyje vykdytais vertybinių orientacijų tyrimais, pateikia tokį vertybinių orientacijų formavimosi mechanizmą ir nurodo pagrindinius jo elementus:
1) bendros ir specifinės asmenybės formavimosi sąlygos (individo auklėjimo sąlygos, jo veikla), kurioms priklauso socialinių – ekonominių santykių suformuotos socialinės vertybės. Šios vertybės prasiveržia pro artimiausios socialinės aplinkos grupinės sąmonės rėmus.
2) minėtos sąlygos formuoja socialinius asmenybės poreikius, interesus, nuostatas, vertybines orientacijas. Visa tai pasireiškia visuomeninių reiškinių vertinimo ir individų elgesio formomis objektyvioje individų veikloje.
3) individo elgesį apsprendžia veiklos motyvai. Tokiu būdu, individo elgesys yra apibūdinamas kaip jo vertybinių orientacijų išraiška.
T.Malkovskajos nuomone, vertybinių orientacijų formavimesi moksleivių tarpe yra svarbūs trys aspektai:
1. Įvairiapusės vertybinės or

rientacijos formavimasis;
2. Spartesnės vertybinės orientacijos, nukreiptos į idealus, socialines visuomenės vertybes, formavimasis;
3. Vertingų gebėjimų socialinėje veikloje, kurių pagalba įsisavinamos visuomenės vertybės, formavimasis.

Vertybės individo bei socialinių grupių gyvenime atlieka keletą svarbių funkcijų. M.Rokeach (1976) išskiria tokia funkcijas:
• Vertybės skatina užimti tam tikrą poziciją įvairių klausimų ar problemų atžvilgiu, yra konfliktų sprendimų priėmimo atskaitos taškas, padedantis individui ar socialinėms grupėms pasirinkti tarp kelių alternatyvų;
• Vertybės yra lyginimo procesų pagrindas, naudojamos kaip tam tikras pavyzdys doros, kompetencijos ar sąžiningumo nustatyme, kitų bei savęs vertinime pagal įsitikinimus, poelgius ir panašiai;
• Vertybės, atspindėdamos idealizuotus elgesio tipus ar trokštamus galutinius tikslus, atlieka motyvacines funkcijas bei suteikia individų ar socialinių grupių poreikių tenkinimui tam tikras išraiškos formas;
• Vertybės daro poveikį socialinės informacijos perdirbimui. Jos gali turėti įtakos informacijos perdirbimui visuose etapuose, pradedant selektyviu dėmesiu tam tikriems orientuojantiems stimulams, vertybių poveikis yra didžiausias galimų reakcijų įvertinimo stadijose (K.A.Dodge, 1993).
3. Vertybės ir individo socializacijos procesas

Kalbėdami apie individo socializaciją visuomenėje, B.Bratusis, (1988) ir A.Leontjevas
(1975) nurodo asmeninių vertybių svarbą, nes asmeninės vertybės – tai daugiau ar mažiau įsisąmonintos ir interiorizuotos žmogaus gyvenimo prasmės. Veikiamas vertybių sistemos, aplinkinis pasaulis individui tampa kažkuo daugiau, nei paprastu fiziniu pasauliu. Atskiri daiktai, reiškiniai ar individai įgauna tam tikras prasmes, yra atitinkamai hierarchizuojami ir vertinami. Dažnai individai ar socialinės grupės vertybes tik deklaruoja, todėl tikrąsias vertybes būtina skirti nuo jau minėtų deklaruojamųjų, nes jos neturi asmeninės prasmės, neįgauna atitinkamo emocinio atspalvio.

Socializacijos procese pagrindinės socialinės vertybės individualioje vertybių sistemoje gali būti skirtingai integruojamos į hierarchinę struktūrą, pakeičiamos antraeilėmis ar joms suteikiama kita prasmė (R.Paulauskas, 1988). Nesėkmės, patirtos pagrindinėje veikloje, gali būti kompensuojamos atsidavimu pomėgiams, pasilinksminimais, kurie laipsniškai gali tapti pagrindine individo gyvenimo prasme. Kitu atveju individai gali pradėti kitaip interpretuoti tokias vertybes, kaip draugystė, drąsa, meilė ir kt. Minėti vertybinių sistemų hierarchijų neatitikimai tampa įvairių konfliktų priežastimi ir asocialaus elgesio prielaida. Galiausiai neatitikimai tarp vyraujančios ir individualios vertybių sistemos padidėja tiek, kad susiformuoja asociali vertybių sistema. Tokiam persiorientavimui įvykus, individai pažeidžia egzistuojančias normas, ignoruoja vyraujančias vertybes, bet dėl to jau neišgyvena kaltės ar gėdos jausmų. Toks persiorientavimas yra laipsniškas procesas.

Socialinės aplinkos įtakoje besiformuojančios asmenybės individuali vertybių sistema dažniausiai atitinka visuotinai priimtas vertybes, kadangi kryptingų socialinių poveikių įtakoje asmenybė interiorizuoja priimtinus elgesio standartus. Tačiau tuomet, kai individas nuolatos susiduria su nesėkmėmis, neigiamu aplinkinių vertinimu bei atstūmimu, jo savęs vertinimo lygis pradeda pamažu kristi. Paauglys pradeda ieškoti tokių veiklos sferų, kuriose galėtų pasiekti sėkmę, gauti pritarimo. Iš pradžių tokios paieškos neperžengia socialiai priimtų normų ribų arba pastebimas tik nedidelis nukrypimas nuo jų. Bet jei daugkartiniai bandymai pakelti savo vertinimo lygį socialiai priimtinais būdais neleidžia vaikams ar paaugliams pasiekti norimų tikslų, jei kaupiasi negatyvus patyrimas, tai po tam tikro laiko visuotinai pripažinta vertybių sistema tampa nereikšminga. Asocialioje aplinkoje paaugliai perima neigiamas, redukuotas, vertybes, neigiamus idealus ir elgesio normas, kurios jam padeda pakelti savęs vertinimo lygį ir pajusti savąją vertę (G.Valickas, 1997).
Vertybių interiorizacijoje svarbią vietą užima atskirų individų ir socialinių grupių identifikacija su jau esamomis vertybėmis. Tokia identifikacija gali vykti su realiais ar įsivaizduojamais asmenimis, su socialiniais vaidmenimis. Nepalankios identifikacijos funkcionavimo sąlygos pasireiškia tuomet, kada šeimoje nėra identifikacijos objekto (pvz., tėvo ar motinos), artimoje aplinkoje (pvz., šeimoje, bendraamžių grupėje) dominuoja netinkami identifikacijos objektai arba aplinkiniai akcentuoja redukuotas vertybes. Vertybių hierarchijos susidaryme modeliavimas (kuomet stebint perimama vertybių sistema ar atskiros vertybės) gali turėti įtakos. Kada pagrindiniai modeliavimo šaltiniai (šeima, referentinės grupės, artimiausia subkultūra) pateikia asocialaus elgesio pavyzdžius, sukuriamos sąlygos interiorizuoti visuomenės atžvilgiu redukuotas vertybes.
Individualios ir vyraujančios vertybių sistemos skirtumai atsiranda tada, kada yra nuolat frustruojami svarbiausi individo poreikiai. Pradžioje šie skirtumai pasireiškia kaip individualios bei vyraujančios vertybių sistemos hierarchinės kultūros neatitikimai, kurie gali tapti įvairų konfliktų (jų tarpe ir vertybinių) šaltiniu. Jei asmuo ar socialinė grupė ir toliau negali patenkinti pagrindinių poreikių prosocialiais būdais, atotrūkis tarp esamos ir vyraujančios vertybių sistemos vis didėja, kol įvyksta persiorientavimas į asocialią vertybių sistemą pagal dėsningumą: didėjant asocialumo laipsniui, stiprėja asocialios vertybių sistemos interiorizacija (G.Valickas, 1997).
Nuo vertybių sistemos turinio ir vertybių hierarchijos ypatumų priklauso visuomenės narių elgesio formos, todėl yra svarbu supažindinti juos su prosocialiomis vertybėmis, sudaryti sąlygas patenkinti pagrindinius poreikius prosocialiais būdais, taip užkertant kelią asocialiems poreikių patenkinimo būdams ir galimam persiorientavimui į alternatyvią (asocialią) vertybių sistemą.
Vertybinės orientacijos tampa svariu faktoriumi, įtakojančių besiformuojamam moksleivių socialiniam aktyvumui. Moksleiviai yra ypatinga visuomenės grupė. Šios grupės išskirtinis bruožas yra tas, kad, skirtingai nuo kitų socialinių grupių, vertybių interiorizavime išskirtinę vietą užima moksleivių tėvai, bendraamžių grupės, nes moksleiviai dar nėra pakankamai aktyvūs visuomenės nariai. Tačiau kaip ir kitose socialinėse grupėse, moksleivių grupėje išskiriamas specifinis elgesys, kuriame išsiskiria ypatingos bendravimo formos ir kontaktų su žmonėmis tipas. Egzistuojant moksleivių gyvenimo būdui, kuris skiriasi nuo suaugusiųjų visuomenės narių gyvenimo būdo, ypatingą svarbą įgyja moksleivių interesai, vertybės, jų poreikiai, specifinė kalba.

Socialinės grupės nariai vertybes perima ar naujas formuoja dvejopai: per asmeninę kiekvieno grupės nario patirtį ir bendravimo tarp grupės narių pagalba. Kiekvienoje socialinėje grupėje pastebimas atitinkamas psichologinis bendrumo lygis. Pats žemiausias bendrumo lygis pasireiškia tuo, kad tokioje grupėje pastebimi tik keli bendri grupės požymiai, grupės veikloje nematyti vieningumo. Tai daugiau aritmetinė individų suma, kurie nesukuria naujos socialinės kokybės. T.Malkovsakaja (1983) naudojasi G.Diligenskio apibrėžimu ir tokią grupę vadina tipologine bei akcentuoja, kad “kiekvienos socialinės makrogrupės, tame tarpe ir moksleivių, socialinis vystymasis prasideda nuo tokio “tipologinio” etapo” (p.13).
Gavimo (ėmimo) vertybes interiorizavę individai ar socialinės grupės yra įsitikinę, kad visko ko reikia šaltinis yra išorinis pasaulis. Jie nesugeba prieštarauti, nesutikti, nes bijo būti negerais. Tokie individai yra ypač priklausomi nuo kitų, saugūs jaučiasi gavę pagalbą, t.y. tada, kai kas nors kitas išsprendžia jų problemas. Šios vertybinės orientacijos individai neplėtoja savo kūrybinių galių, yra įsitikinę, kad jų reikmes turi tenkinti kiti. Atėmimo vertybių orientaciją turintys individai irgi mano, kad jų gėrybių šaltinis yra išorinis pasaulis, tačiau skiriasi tų gėrybių gavimo būdai. Malonumą jiems suteikia ne tik atimtas daiktas, bet ir pats atėmimo procesas. Tokie visuomenės nariai jaučia pasitenkinimą imdami kažką iš kitų, todėl per daug vertina tai, ką turi kiti, ir nepakankamai vertina tai, ką turi patys. Jei individų vertybinių hierarchijoje pirmaujančią vietą užima kažkokių daiktų kaupimas ir laikymas, tokie individai, anot E.Fromo, turi kaupimo vertybinę orientaciją. Tokie individai siekia kontroliuoti ne tik daiktus, bet ir laiką, jie vengia bendravimo, laikosi nuošalėje, yra perdėm pedantiški, konservatoriški. Rinkos vertybinės orientacijos individai save traktuoja kaip prekę. Būdami tokios vertybinės orientacijos, jie stengiasi išryškinti tas ypatybes, kurios sukelia greičiausią ir didžiausią efektą, ignoruoja ir nelavina tų savo ypatybių, geriausiai išryškinančių vidines galias ir skatinančių tobulėti. Tokiu atveju krinta savęs vertinimo lygis, susijęs su devalvuota (redukuota) vertybe. Kaip pasėka, tokie individai renkasi asocialias grupes, kurių vertybinės orientacijos leidžia jiems tenkinti savo poreikius ir gerai jaustis.
Vertybės formuojasi asmeninės patirties keliu, individams suprantant savo poreikius ir lyginant juos su aplinkos objektais. Daiktai, reiškiniai ar žmonės, kurie tiesiogiai patenkina, padeda patenkinti arba spėjama, kad ateityje patenkins asmenybės materialinius ar dvasinius poreikius, laikomi vertybėmis”. Vertybės formuojasi ne tik pačios asmenybės iniciatyva. Individai perima tos visuomenės, kurioje jie auga ir formuojasi, vertybių sistemą. Ši sistema gali būti fragmentiška, sudaryta iš atsitiktinių vaizdinių ir teiginių, gali būti junginys, kokių nors svarbiausių vertybių, nuo kurių priklauso antraeilės reikšmės vertybių turinys ir pasikeitimai.
A.Jacikevičius daro prielaidą, kad atskirų asmenų ar socialinių grupių vertybinės orientacijos daugeliu atvejų yra perimamos iš tos visuomenės kultūros, kuriai individai ar socialinės grupės priklauso, tačiau atskirų individų vertybinių orientacijų sistemos turi skirtumų ir tuos skirtumus sąlygoja priklausymas vienai ar kitai socialinei grupei (šeima, mokykla, draugai ir kt.), amžius (vaikai, jaunuoliai, senyvi žmonės), kitos išorinės ir vidinės sąlygos.
Asmenybė formuojasi perimdama socialinėje aplinkoje sukauptą patirtį, kurioje svarbų vaidmenį atlieka egzistuojančių normų ir vertybių sistemos. Suaugusieji perduoda vertybinius teiginius ir vaizdinius savo vaikams juos mokydami ir darydami kitokį poveikį. Kai kur patys tėvai gali atsainiai žiūrėti į egzistuojančias socialines normas ar vertybes, gali visai jų nepaisyti ir atvirai demonstruoti asocialų elgesį. Tokiose šeimose paaugliai gali greitai ir lengvai perimti iš tėvų asocialias vertybes, išmokti atitinkamo elgesio normų (G.Valickas, 1997). Vaikai, o ypač paaugliai perima redukuotas vertybes tokiu laipsniu, kokiu jie sutapatina save su jiems patraukliomis realiomis ir įsivaizduojamomis asmenybėmis, propaguojančiomis redukuotas vertybes. Katrais toks susitapatinimas gali vykti ir ne savo noru. Toks procesas yra žinomas kaip “etikečių klijavimo” efektas (E.M.Lemert, 1969). Konkreti aplinka suformuoja tam tikrus individų ypatumus, kurie gali formuoti skirtingas vertybes, vertybių sistemą bei elgesio scenarijus. Kita kryptis – suteikti galimybę moksleiviui save realizuoti. Tai gali būti sportas, saviveikla, muzika ir kita veikla. Vaiko apsauga nuo neigiamo aplinkos poveikio (paauglių grupių formavimosi profilaktika) yra svarbi tuo, nes jei kuo ilgiau individas būna įsitraukęs į grupę, kurioje vyrauja vertybės, prieštaraujančios visuomenės priimtoms, tuo labiau jis atitrūks nuo prosocialios aplinkos ir sukels negatyvias prosocialios aplinkos sankcijas. Tokiu elgesiu dažniausiai pasižymi socialiai apleistų šeimų vaikai.
Paauglystė, I.Dubrovinos ir B.Kruglovo (1983) teigimu, yra “vienas iš sudėtingiausių ir atsakingiausių asmenybės formavimosi laikotarpių. Savęs vertinimas, sugebėjimas suprasti kito žmogaus jausmus ir nuotaikas, domėjimasis savo vidiniu pasauliu – tai nauji psichologiniai dariniai, būdingi šiam asmenybės vystymosi periodui” (p.28). Šioje socialinėje individo vystymosi stadijoje paaugliui būdinga vis didėjanti jo santykių su aplinka subjektyvizacija, spartėjantis įsitraukimas į veiklą. Kaip tik dėl to paauglystė laikoma tokiu vystymosi laikotarpiu, kuomet formuojasi idealai, jausmai, socialinis aktyvumas, socialinis vertinimas ir visa tai, kas ir sudaro asmenybės kryptingumo ir vertybių sistemos pagrindą.
G.Valickas, remdamasis A.Ratinovu, pažymi, kad daugeliu atvejų besiformuojančios asmenybės individuali vertybių sistema daugiau ar mažiau atitinka konkrečioje socialinėje aplinkoje egzistuojančias vertybes ir standartus. Tai įvyksta todėl, kadangi individai ar socialinės grupės auklėjimo, mokymo, modeliavimo ir kitų socialinių poveikių įtakoje interiorizuoja socialiai priimto elgesio standartus. Vertybių formavimosi metu, atskirtos vertybės yra integruojamos į hierarchiškai organizuotą sistemą, kur kiekviena vertybė pagal jos svarbą užima atitinkamą vietą kitų vertybių atžvilgiu. Dėl to elgesio reguliacijoje laipsniškai ima dalyvauti ne atskiros vertybės, bet visa vertybių sistema. Pagrindinis vertybių ir elgesio normų perteikėjas yra šeima. Tačiau šeimos nariai pirmiausiai perduoda tas vertybes, kurias patys yra perėmę, tai yra vaikas auklėjamas tame vertybių ir normų diapazone, kuris yra priimtinas ir svarbus jo tėvams. Asmenybei, perėmusiai socialinėje aplinkoje vyraujančią vertybių sistemą, bet kokie nukrypimai nuo jos sukelia psichologinę įtampą, gėdos ir kaltės jausmus (G.Valickas, 1997). Vertybių sistemos veiksmingumas priklauso nuo jos interiorizacijos laipsnio. Kuo mažiau vertybės išgyvenamos kaip vidinės gyvenimo prasmės, kaip vidinis vertybinis konfliktas, tuo labiau jų poveikis individo ar socialinių grupių elgesiui yra apribojamas pozityvių ar negatyvių sankcijų prognoze. Jei socialinėje aplinkoje priimtos vertybės yra visiškai interiorizuotos ar įprasmintos, tai individų ar socialinių grupių elgesio reguliacijai didesnę įtaką turės ne išorinė (socialinė), bet vidinė kontrolė.
Socialinių grupių ar atskirų jų grupių narių atitolimas nuo prosocialių vertybių kai kuriais atvejais prasideda nuo tada, kuomet interiorizuojama asociali vertybių sistema. Jei individas savo, kaip asmenybės, raidos pradžioje patenka į asocialios subkultūros poveikio zoną, yra natūralu, kad gali būti perimamos tokios vertybės, prieštaraujančios vyraujančiai vertybių sistemai. Kuo dažniau, ilgiau ir artimiau yra sąveikaujama su asocialios subkultūros atstovais, tuo didesnė galimybė perimti asocialias vertybės. Šiame procese svarbų vaidmenį atlieka individų amžius. Kuo jaunesni individai, tuo lengviau ir greičiau yra perimama nepageidautinų vertybių sistema.
V.Lepeškienė (1997) yra tokios nuomonės, kad augant vaikui, vykstant jo socializacijai, kinta jo santykis su vertybėmis ir jų šaltiniais. Vertybių interiorizacijos procese kinta ir vertybių lokalizacija. Jei kūdikio vertinimai remiasi patyrimu ir šis procesas yra lankstus, o vertybių lokalizacija – vidinė, tai individui augant, vykstant jo socializacijai, kinta vertybių vertinimo procesas ir jų lokalizacija. Kuomet augantis individas “pasisavina” aplinkinių vertinimą, jų nuostatą į save, jis atmeta savo paties išmintį ir perkelia vertybių lokalizaciją į išorę. Kuo žmogus geriau pažįsta savo prigimtį, savo troškimus ir norus, tuo savaimingesnis tampa jo vertybių pasirinkimas. Tuo atveju, kuomet individas ar socialinė grupė, realizuodama vertybes susiduria su sunkumais, jie patiria frustraciją, kuri gali pasireikšti tokių individų ar socialinių grupių narių elgesio pakitimais. Tokio elgesio pavyzdžiu gali būti smurtas, agresija, narkomanija, polinkis vartoti alkoholinius gėrimus ir t.t.

4. Išvados

• Įvairūs autoriai vertybes klasifikuoja skirtingai.
• Individo vertybių formavimesi išskiriami trys svarbūs aspektai, tokie kaip įvairiapusės vertybinės orientacijos formavimasis, socialinių visuomenės vertybių formavimasis ir gebėjimų, kurių pasekoje įsisąmoninamos visuomenės vertybės, formavimasis.
• Vertybės individo socializacijoje atlieka svarbias funkcijas, tokias kaip pagalba konfliktų sprendime, yra lyginimo procesų pagrindas, padeda suvokti socialinę informaciją.
• Individo vertybių interiorizacijoje svarbią vietą užima jo artimiausia aplinka.
• Paauglystė yra svarbi vertybių interiorizacijos stadija, turinti tiesioginį sąryšį su individo socializacija.
• Individo socializaciją įtakoja vertybių interiorizacijos procese kintanti individo vertybių lokalizacija.
5.Literatūra

1. Bratusis B. ir bendr. Psichologinės išmokimo problemos ir asmenybės anomalijų korekcija. – Maskva, MVU leidykla, 1988, (rusų k.).
2. Dubrovina I., Kruglovas B. Psichologiniai moksleivių vertybinių orientacijų ir interesų formavimosi aspektai // Moksleivių vertybinės orientacijos ir interesai. – Maskva, APN, 1983 (rusų k.).
3. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. -Vilnius, “Žodynas”, 1995.
4. Leontjevas A. Veikla. Sąmonė. Asmenybė. -Maskva, Politizdat, 1975.
5. Lepeškienė V. Vertybių problema humanistinėje ir egzistencinėje psichologijoje // Psichologija. t.17.- Vilnius, VU leidykla, 1997.
6. Malkovskaja T. Moksleivių vertybinių orientacijų ir interesų teoriniai tyrimų pagrindai // Moksleivių vertybinės orientacijos ir interesai. Maskva, APN, 1983 (rusų k.).
7. Maslow A. (1979). The Farther Reaches of Human Nature.
8. Paulauskas R. Delinkventiškos asmenybės formavimosi priežastys ir jos perauklėjimo problemos. -Vilnius, PMTI, 1988.
9. Rogers C. (1969). On becoming a person.
10. Rokeach M. (1976). The Nature of Human Values and Value Systems // Current perspectives in social psychology. New York: University Press.
11. Suslavičius A. Socialinė psichologija. -Vilnius, Šviesa, 1995.
12. Valickas G. Psichologinės asocialaus elgesio ištakos. -Vilnius, Lietuvos teisės akademijos leidykla, 1997.

Leave a Comment