VAIKŲ IR JAUNIMO SAVIŽUDYBIŲ SOCIALINĖS PRIEŽASTYS

TURINYS

Įvadas .............................. 2 psl.
Socialinių faktorių įtaka jaunų žmonių savižudybėms ..... 2 psl.
Savižudybės įvairiais amžiaus tarpsniais ............. 5 psl.
Savižudybės būdai ........................ 8 psl.
Savižudybės procesas ....................... 10 psl.
Savižudiško elgesio pamėgdžiojimo mechanizmai ........ 11 psl.
Verterio efektas .......................... 11 psl.
Žiniasklaida ............................ 13 psl.
Savižudybių prevencijos prasmė ir uždaviniai ......... 15 psl.
Išvados ............................. 16 psl.
Literatūra ............................. 17 psl.

ĮVADAS

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad savižudybė arba mėginimas nusižudyti yra akivaizdus, aiškus, į akis krintantis įvykis, kurį pastebėti ir užfiksuoti tikrai nėra sunku. Tačiau iš tikrųjų įvairiose šalyse pateikiami savižudybių duomenys kelia nemažai abejonių ir keblumų. Pasirodo, toli gražu nėra paprasta teisingai užfiksuoti visas įvykstančias savižudybes.

Pirmoji mokslinė saavižudybių teorija, išdėstyta pranzūzų sociologo Emil’o Durkheimo 1897 m. išleistame veikale “Savižudybė”, labiausiai atkreipė dėmesį į soacialinių faktorių įtaką savižudybėms. Durkheimas teigė, kad savižudybių negalima paaiškinti vien individualiomis priežastimis. Negalima ignoruoti visuomenės sąlygų ir žmonių santykių, kai kalbama apie jauno žmogaus elgesį. Visuomenė nėra vien dalių suma, ji turi savo kolektyvinę sąmonę, savotišką grupinį protą.(S.Taylor, 1994).

SOCIALINIŲ FAKTORIŲ ĮTAKA JAUNŲ ŽMONIŲ SAVIŽUDYBĖMS

Kiekviena visuomenė turi tam tikrą polinkį į savižudybes, tam tikrą savižudžių rodiklį. Jis yra labai svarbus tos visuomenės moralinės sveikatos atspindys. Šiandien socialiniuose mooksluose dažniau naudojamas terminas gyvenimo kokybė. Savižudžių rodiklis laikomas šalies gyvenimo kokybės išraiška. Iš jo galima spręsti apie bendrą šalies socialinę, ekonominę ir politinę situaciją, psichinės sveikatos pagalbos efektyvumą ir sveikatos apsaugos sistemos reabilitacinį pajėgumą, žmonių psichosomainę sveikatą ir atsparumą st

tresui.

Durkheimas teigė, kad savižudybes visų pirma nulemia socialinės priežastys. Prielaidos savižudybei atsirandančios tada, kai sutrikdoma žmonių socialinė integracija – harmonija tarp individo ir jo socialinių sąlygų ( Durkheimas tai vadina moralinėmis sąlygomis), kai suyra optimalūs socialiniai ir emociniai ryšiai, siejantys žmogų su kitais, su bendruomene. Savižudybių skaičius visuomenėje yra atvirkščiai proporcingas tos visuomenės integracijos laipsniui. Tai pagrindinis Durkheimo teorijos teiginys. Mes apsaugoti nuo savižudybės tik tiek, kiek esame socializuoti.

Visuomenėje veikia du pagrindiniai procesai – socialinė integracija, t.y. jaunų žmonių įsitraukimas į visuomenę, ir socialinė reguliacija, t. y. visuomenės gyvenimą reguliuojančių , reglamentuojančių normų visuma. Jei sutrinka šių procesų pusiausvyra, sustiprėja suicidigeninės tendencijos visuomenėje, padaugėja savižudybių.

Durkheimas aprašė keturis savižudybių tipus: egoistines, altruistines, anomines ir fatalistines savižudybes ( 1 pav.).

1 pav. Savižudybių tipai pagal E. Durkheimą.

Egoistinės savižudybės – įvyksta dėl socialinės inntegracijos susilpnėjimo, dėl irstančių asmeninių ryšių visuomenėje. Jaunas žmogus gali gyventi tik susijęs su kitais, tik jausdamasis kam nors priklausąs , reikalingas. Jei silpnėja socialinė integracija, žmogus nebepriklauso bendruomenei, socialinėms grupėms, jis lieka vienas. Apima prislėgta, apatiška būsena, nulemta perdėtos individualizacijos. Vienas žymiausių egzistencinės psichologijos kūrėjų Viktoras Franklis tai vadina egzistenciniu vakuumu: nutrūksta jauno žmogaus ryšiai su tradicijomis, su bendruomene, jis jaučiasi gyvenąs tik sau, kyla tuštumos ir gyvenimo beprasmybės pojūtis, vedantis į neviltį, depresiją ir savižudybę.

Durkheimas tokią savižudybę vadina egoistine dėl to

o, kad savanoriška mirtis čia tampa bendros pareigos išdavyste. Tačiau “egoizmo pozicija prieštarauja žmogaus prigimčiai, todėl ji negali ilgai gyvuoti “.

Bendruomenė saugo jauną žmogų nuo savižudybės. Juo bendruomenė tvirčiau susijusi, juo didesnį saugumą žmogui ji teikia. Savarbiausios bendruomenės yra trys: religinė bendruomenė, šeima, politinė visuomenė.

Didžiausia jauno žmogaus apsauga yra šeima. Juo ji darnesnė, juo geriau atlieka šią funkciją.

Altruistinės savižudybės gali įvykti dėl priešingų tendencijų – dėl per stiprios socialinės integracijos. Jaunas žmogus turi paklusti bendruomenės papročiams, normoms, tradicijoms. Anot Durkheimo , altruistines savižudybes lemia žiauri moralė, nepripažįstanti nieko, kas svarbu atskiram individui, o egoistines – rafinuota etika, taip aukštai iškelianti žmogaus asmenybę, kad ji jau nebegali niekam paklusti.

Anominės savižudybės panašios į egoistines. Jų priežastis – susilpnėjusi socialinė reguliacija. Kai visuomenę ar socialinę grupę ištinka krizė, dezorganizacija, kai nusistovėjusi normų hierarchija griūna, o naujos tradicijos dar neįsigalėjusios, tada ir atsiranda prielaidos anominėms savižudybėms. Durkheimas išskiria įvairaus lygio anomiją: visos visuomenės, ištinkančią socialinių perversmų, ekonominių krizių metu, ir mažesnės socialinės grupės, pavyzdžiui, šeimos, anomiją. Ekonominės krizės sukelia daug savižudybių dėl moralinių priežasčių, nes jos sumažina socialinę integraciją. Ir šiandien daugiausia savižudybių įvyksta ne vargingiausiuose kraštuose: nors ir kęsdami materialinius nepriteklius, žmonės ten dažnai palaiko gana artimus emocinius, giminystės, bendruomenės ryšius.

Apie fatalistines savižudybes Durkheimas rašė mažiausiai. Atrodo, kad ši
is savižudybės tipas tiesiog pridėtas prie schemos užbaigtumo. Tokia savižudybė, anot Durkheimo, įvyksta, kai jaunas žmogus nebeturi jokios pasirinkimo laisvės.

Kaip matome , Durkheimo teorijoje aptariami svarbiausi socialiniai procesai, sudarantys prielaidas savižudybei, tačiau nieko nekalbama apie žmoguje vykstančius vidinius procesus, neparodoma, kaip socialinės tendencijos kiekvienu individualiu atveju atveda jauną žmogų į savižudybę.

Durkheimo teorija pabrėžia harmoniją tarp individualumo ir socialumo. Psichologinis postūmis savižudybei atsiranda arba iš individualumo represijos, arba iš tokios situacijos, kai individas ignoruoja bendruomenę arba bendruomenė suyra.

Ir modernioje visuomenėje socialinės integracijos stoka ar suirimas nulemia kai kurių labiau pažeidžiamų žmonių savižudybes. Kiekvienas jaunas žmogus siekia jaustis vertingas ir reikalingas. Didžiausias savižudybės pavojus kyla, kai nepatenkinamas nė vienas jų – vaikas ar paauglys nesijaučia nei vertinamas, nei reikalingas. Labai daug sociologinių, epidemiologinių, psichologinių ir psichiatrinių tyrimų patvirtina, kad šeimyninė padėtis, santykiai su draugais ir giminėmis, dalyvavimas visuomeninėse organizacijose ir pan. turi ryšį su mirtingumu. Socialinė dezintegracija ir anomija, šėimos stabilumo stoka lemiamai įtakoja savižudybių skaičių jaunimo tarpe.

Neviltį išgyvenantiems jauniems žmonėms visada labai svarbi aplinkinių parama. Pastaruoju metu itin daug tyrimų parodė didžiulę vadinamojo socialinio palaikymo reikšmę įvairių ligų atveju. Deja, kartais savižudiškiems jaunuoliams tokią paramą būna sunku priimti. “Kai toks nekontroliuojamas stresas gresia užplūsti individą, galingiausias prevencinis faktorius yra galimybė susilaukti socialinės draugų ir še
eimos paramos. Tačiau, kai savižudiški jausmai yra pernelyg stiprūs, net nuoširdžiausią paramą savižudiški individai ignoruoja, nes dėl apėmusios nevilties jie pesimistiškai žiūri į tai, kad jiems kas nors galėtų padėti “ (M. Williams, 1997 ).

SAVIŽUDYBĖS ĮVAIRIAIS AMŽIAUS TARPSNIAIS

Lietuvoje kasmet nusižudo daugiau kaip 1000 žmonių . Per pastaruosius kelerius metus savižudybių skaičius Lietuvoje taip smarkiai padidėjo, kad liko jau labai nedaug šalių pasaulyje, kurios mus pralenktų šiuo atžvilgiu.

Pastaruoju metu Lietuvoje kasmet nusižudo 30 – 40 jaunuolių ir merginų nuo 15 iki 19 metų. Be to , kasmet nusižudo ir 5 – 7 , 10-14 metų vaikai. Vaikinų nusižudo 2-3 kartus daugiau nei merginų.

Duomenys apie savižudžių amžių Lietuvoje ilgą laiką buvo labai pragmatiški. Tik nuo 1932 m. randame duomenų atskirai apie viakinų ir merginų savižudybių skaičių, tačiau tik absoliučiais dydžiais, nenurodant santykio su atititinkamo amžiaus ir lyties gyventojų skaičiumi.

1932-1937 m. dažnesnės būdavo 15-29 metų jaunų žmonių savižudybės. Sovietiniais metais žudėsi vis vyresni.

Palyginti su kitų šalių duomenimis, Lietuvoje savižudybių rodikliai labai aukšti net ir tų amžiaus grupių, kuriuose savižudybių mažiausiai . (2 pav.)

2 pav. Savižudybės Lietuvoje 1989 – 1998 m. pagal amžiaus tarpsnius.

15-19 metų jaunuolių savižudybių rodiklis – 18 nusižudžiusių šimtui tūkstančių – yra žemiausias iš visų amžiaus tarpsnių. Bet iš tikrųjų jis labai didelis net lyginant su tomis šalimis, kurios pirmauja pagal jaunų žmonių savižudybių skaičių ( pavyzdžiui, Australija, Norvegija, Naujoji Zelandija; 3 pav.) ir aktyviai tyrinėja šią problemą bei imasi energingų savižudybių prevencijos priemonių valstybiniu mąstu.

3 pav. 15-19 metų jaunuolių savižudybių rodikliai kai kuriose pasaulio šalyse

( PSO duomenys).

Įvairūs tyrimai rodo, kad 10-17 % paauglių jau yra bandę žudytis. Per pastaruosius penkerius metus 10 – 14 metų amžiaus vaikų savižudybių Lietuvoje padaugėjo 43 %, o 15 – 19 metų – 25%. Dabar Lietuva pagal vaikų ir jaunuolių (10-19 m) savižudybių skaičių pirmauja pasaulyje.

Pažiūrėkime, kaip kito skirtingų jaunuolių amžiaus tarpsnių savižudybių rodikliai per pastaruosiuis septynerius metus. ( 4 pav.)

4 pav. Savižudybių rodiklių pokytis % 1989 – 1996 metais įvairiais amžiaus tarpsniais.

Nepaparastai padaugėjo jaunų, 20 – 24 metų, vaikinų savižudybių – net 180.6%. Tokios savižudybių gausėjimo tendencijos atspindi pastarųjų metų socialinių procesų ypatumus – daug jaunimo susiviliojo iliuzija, jog išsilavinimas ir profesija šiais laikais nebeturės vertės, yra kitų galimybių greitai ir smarkiai praturtėti, ir ėmėsi labai rizikingų avantiūrų, kuriose paskui patys skaudžiai nukentėjo. Kai kurie jų nusižudė.

Kaip ir suaugusiųjų, jaunų žmonių Lietuvos rajonuose ir kaimuose nusižudo 2 – 3 kartus daugiau nei didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Šis faktas turėtų kelti visų mūsų didelį susirūpinimą, nes išsivysčiusiose šalyse paprastai būna atvirkščiai: kaip ir įvairių kitų bėdų, savižudybių taip pat daugiau didžiuosiuose miestuose, o kaimo žmonių gyvenimas dažniausiai yra ramesnis.

5 pav. Įvairaus amžiaus jaunuolių savižudybės kaime ir mieste.

SAVIŽUDYBĖS BŪDAI

Dažniausiai pasirenkami savižudybės būdai įvairiose šalyse skiriasi.

Lietuvoje kiekvienias metais didžiausias procentas nusižudančiųjų pasikaria.

Pasikarimas yra dažniausias savižudybės būdas ir Vokietijoje, Vengrijoje, Estijoje. Kai kuriose Šiaurės šalyse, pavyzdžiui, Norvegijoje trečdalis savižudybių įvykdoma šaunamuoju ginklu. Tačiau ne visiems paaugliams tai pasiekiamas būdas. Nusinuodijimo atvejais skirtingose šalyse vartojamos ir skirtingos toksinės medžiagos. Ypatingai daug paauglių nusižudo išgerdami didžiulę dozę vaistų. Ypač sunku nustatyti savižudybę, kai nuodijamasi alkoholio ir vaistų mišiniu. Mirtis, ištinkanti perdozavus narkotikus, taip pat dažnai yra savižudybė, bet tai tiksliai nustatyti labai sunku. Kai kurie tyrimai rodo, kad net iki 70% mirčių dėl heroino perdozavimo vertintos kaip savižudybės. Lietuvoje tie atvejai, kai jaunas žmogus randamas garaže miręs nuo apsinuodijimo išmetamosiomis dujomis, miręs namuose nuo apdegimo, apsinuodijęs smalkėmis, dažniausiai priskiriami nelaimingiems atsitikimams, bet tai neretai būna savižudybės.

Kai kurios autoavarijos, ypač tos, kuriose nukenčia tik vienas automobilis ir žūsta tik jo vairuotojas, taip pat dažnai yra savižudybės, bet tai įrodyti be galo sunku, – kaip ir tais atvejais, kai žmogus mėgina nusižudyti sumaišydamas alkoholį ir vaistus, o paskui žūsta autoavarijoje.

Ilgą laiką buvo manoma, kad vaikai iki 10 metų nesižudo, nes jie dar iš vis neturi adekvataus supratimo apie mirtį. Tačiau pastaruoju metu pasirodo darbų, liudijančių , kad net maži vaikai kartais mėgina žudytis, bet tie mėginimai arba neteisingai vertinami, arba slepiami.

SAVIŽUDYBĖS PROCESAS

Savižudybių procesas vyksta keliais etapais.

Minčių, idėjų stadijoje jaunuolis tik pagalvoja apie savižudybę, nori užsimiršti, pabėgti nuo rūpesčių ir skausmo. Daugeliui jaunų žmonių bent kartą gyvenime ateina tokia mintis. Tačiau savižudybė neplanuojama, norima nebūti, numirti, bet nusižudyti atrodo neįmanoma.

Ketinimas. Jaunas žmogus ne tik trokšta mirti, bet ir pradeda siekti mirties. Jis norėtų rasti ir kitų būdų, kurie sumažintų jo kančias, bet negali, nes yra per jaunas, savižudybė pradeda atrodyti vienintelė išeitis. Grėsmė gyvybei čia jau daug didesnė. Pradedama galvoti apie nusižudymo būdus, apmąstomos konkrečios detalės. Šios dvi savižudybės fazės gali tęstis nuo kelerių savaičių iki kelerių metų.

Trečioji fazė trumpa. Veiksmas. Tai paskutinis savižudybės etapas. Jis prasideda apsisprendimu, jaunuoliui nutarus, kad mirtis jam geriausia išeitis. Tada gali pagerėti jo nuotaika, nes jis pasijunta tarsi išsilaisvinęs. Šiame etape stebimi atsisveikinimo gestai – dovanų, laiškų grąžinimas, ypatingos atsisveikinimo frazės. Konkretus savižudybės veiksmas įvykdomas jau greitai.

Šių savižudybių tendencijų vyksmas nėra negrįžtamas: ne kiekvienas galvojantis apie savižudybę ketina tai daryti, ne kiekvienas ketinantis mėgina nusižudyti ir ne kiekvienas, kuris mėginęs žudytis miršta. Savižudybės procesą bet kuriuo momentu galima sustabdyti ir vidiniais , ir išoriniais veiksniais. Aplinkiniai gali padėti, laiku ir teisingai įvertinę gresiančio pavojaus ženklus. Taigi, besižudančio jauno žmogaus būsena ypatinga – jam būdinga neviltis, bejėgiškumas, susiaurėjimas, desperacija.

Visų savižudybių ypatumas – didžiulė ambivalencija, t. y. sąmoningas ar nesąmoningas svyravimas tarp prieštaringų tendencijų – noro gyventi, sulaukti pagalbos, dėmesio bei palengvėjimo ir sykiu nenoro gyventi, nebūti. Noras mirti, autoagresija, noras nužudyti save.

Agresija kitų atžvilgiu, noras nubausti, atkeršyti. Tie kiti pirmiausia artimi žmonės, taip pat gali būti ir pasaulis apskritai, likimas ir pan.

Pagalbos šauksmas. Savižudybė tampa komunikacijos priemone – tai nevilties, bejėgiškumo šauksmas, noras, kad situacija pasikeistų, siekimas atkreipti kitų dėmesį. Dažnai tokie būna paauglių mėginimai nusižudyti : jie nori paveikti juos ignoruojančius, konfliktuojančius ar besiskiriančius tėvus.

Pabėgimas. Tai noras ramybės, bėgimas nuo sunkumų. Dažnai tai vyksta jau presuicidinėse fantazijose.

M. Williamsas ( 1997 ) lygina jauno žmogaus būseną su žvėrelio, pakliuvusio į spastus, situacija. Savižudybė – tai bėgimas nuo nepakeliamo skausmo, siekimas ištrūkti iš spąstų. O tuos spąstus jaunam žmogui spendžia ir sunki situacija, ir jo mąstymas bei atmintis.

Didesnę kai kurių žmonių savižudybės riziką lemia ir asmenybės brandumo bei atsparumo laipsnis, ir vaiko socialinė bei šeimyninė situacija, ir krizę sukėlusių įvykių sudėtingumas bei kiti faktoriai. Savižudybės riziką labai padidina:
· Ankstesni mėginimai nusižudyti. Jau minėtoje Europos paradistų studijoje nustatyta, kad beveik pusė tiriamų besižudžiusių pacientų tai darė jau ne pirmą kartą;
· Psichikos sutrikimai, ypač klinikinė depresija, nepasitikėjimas savimi;
· Piktnaudžiaviams narkotikais labai sustiprina savižudiškas tendencijas;
· Sukrėtimas šeimoje: mirtis, skyrybos, rimti konfliktai;
· Artimųjų savižudybės;
· Nepalankios vaikystės psichologinės sąlygos: nesirūpinantys, nemylintys, dažnai mušantys tėvai, taip pat tėvų alkoholizmas, psichinės ligos, savižudybės.

Savižudybės grėsmė ypač padidėja, kai susideda keli rizikos faktoriai.

Abejingas požiūris į savižudybių prevenciją neskatina imtis jokių priemonių, mažinančių savižudybes lemiančius faktorius ir suicidinę riziką visuomenėje. 1990 m. Lietuvoje nusižudė 26 jaunuoliai nuo 15 iki 19 metų – nemaža vidurinės mokyklos klasė. Nuo 1994 m. kasmet nusižudo jau po dvi klases: 1994 m. – 51 jaunuolis, 1995 m – 50, 1996 m –47.

Bet negirdėti, kad kam nors tai keltų didelių rūpesčių ar rimtais tyrimais būtų mėginama nustatyti, kokios šių savižudybių priežastys ir kokių reikėtų imtis prevencijos priemonių. Žinoma, tokiems tyrimams tinkamiausias psichologijos autopsijos (pomirtinio socialinės – psichologijos biografijos atkūrimo ) metodas yra labai sudėtingas, reikalauja aukštos profesionalų kvalifikacijos, betgi ir kalbame apie labai svarbų dalyką – žmonių gyvybes.

SAVIŽUDIŠKO ELGESIO PAMĖGDŽIOJIMO MECHANIZMAI

Didelę elgsenos dalį žmogus išmoksta vadinamuoju modeliavimo, arba pamėgdžiojimo būdu – stebėdamas kitų elgesį ( A.Bandura, 1977). Tai ypač būdinga vaikams, imitacijos ir identifikacijos procesai nulemia didžiąją jų elgesio dalį. Matydamas kitų elgesio pavyzdžius ( jie vadinami modeliais) , vaikas (vadinamas stebėtoju) išmoksta naujų elgesio būdų – pavyzdžiui, pamato, kad susiklosčius tam tikriems sunkumams galima nusižudyti. Pamėgdžiojimą ypač skatina įžymių, garsių, patrauklių asmenų poelgiai.

Elgesio išmokimo mechanizmai pirmiausia buvo nagrinėjami eksperimentiniuose tyrimuose. Pavyzdžiui, R. M. Liebertas ir R. A. Baronas (1972) tyrė, ar agresyvaus modelio elgesio stebėjimas per televiziją turi įtakos vaikų agresyvumui. Tyrime dalyvavo 136 vaikai. Tyrėjas kiekvieną vaiką pirmiausia nuvesdavo į atskirą kambarį, kur buvo televizorius, ir pasakydavo, kad jis turi trumpam išeiti, o kol grįš, vaikas gali pasižiūrėti televizorių. Pusei vaikų buvo rodomas animacinis filmas, kuriame labai daug agresyvaus elgesio – muštynių, gaudynių, kautynių peiliais ir pan. Kita pusė vaikų matė įtemptą, bet be agresijos sportinę laidą. Pasirodė, kad, vėliau atlikdami bendrą užduotį, agresyvų filmą žiūrėję vaikai buvo daug agresyvesni.

Modelio elgesys gali ne tik išmokyti naujų elgsenos būdų, bet ir sustiprinti jau esamą jauno žmogaus polinkį į tam tikras reakcijas., kurios dėl kokių nors priežasčių buvo slopinamos. Pavyzdžiui, psichologinę krizę ar depresiją išgyvenančiam vaikui modelio savižudybė gali turėti “paskutinio lašo perpildytoje taurėje” efektą – galutinai paskatinti jį nusižudyti. Ir priešingai – stebint modelio elgesį, gali būti prislopinamos anksčiau išmoktos formos. Stebėtojo veiksmus labiausiai įtakoja tai, kokias modelio veiksmų pasėkmes – nuobaudą ar paskatinimą – jis mato.

Jei savižudžio elgesys žiniasklaidos yra idealizuojamas (t. y. sukelia stebėtojo požiūriu norimą aplinkinių reakciją ), jis gali tapti efektyviu, siektinu elgesio modeliu kitiems. Taip pat sektini gali atrodyti ir mėginimai nusižudyti, jai stebėtojas mato, kad toks elgesys, jo požiūriu, sukelia norimą kitų reakciją ( dėmesį, reikšmingų jam žmonių buvimą šalia). Kita vertus savižudybės mėginimo modeliai, kurie aplinkinių traktuojami kaip peiktini, pavyzdžiui, manipuliaciniai paniekinama prasme, būna neefektyvūs ( J.R.Rogers, J.V. Carney, 1994).

Modeliavimo efektas priklauso ir nuo modelio, ir nuo stebėtojo savybių. Kad išmokimas stebint modelį būtų sėkmingas, modelio savybės turi būti susijusios su stebėtojo savybėmis ( A.Bandura, 1977). Kad išmokimas būtų efektyvus, modelis stebėtoją turi pranokti, bet ne per dideliu laipsniu. Savižudybės imitavimo požiūriu itin patrauklūs būna įžymybių, autoritetingų asmenybių pavyzdžiai. Jaunuolius itin veikia jaunų “žvaigždžių” – dievinamų muzikantų, artistų, grožio karalienių ir pan.- savižudybės.

VERTERIO EFEKTAS

Mokslinėje literatūroje pirmasis apie savižudybės imitacijos fenomeną parašė Durkheimas. “Nėra jokios abejonės, kad mintis apie savižudybę užkrečiama”. Savižudybės pavyzdžio įtaigumą jis pavadino moraliniu užkratu ir nurodė, kad jis gali plisti dvejopai – arba perduodant pasakojimą iš lūpų į lūpas, arba jį platina laikraščiai. Pamėgdžiojimu paaiškinamos ištisos savižudybių grandinės šeimose – Durkheimo nuomone, čia veikia ne genetinė predispozicija, o pavyzdžio jėga. Žinoma šeimų, kuriose nemaža narių karta po kartos nusižudo tuo pačiu būdu.
Klausimas, kas perduodama vadinamuoju užkrėtimo būdu, ir yra svarbiausias šiuolaikiniuose Verterio efekto tyrinėjimuose. Nors tyrimai ne visada sklandžiai ir akivaizdžiai patvirtina visas keliamas hipotezes, bet šiandiena jau niekas neabejoja, kad savižudybė gali būti užkrečiama.
Kuo užsikrečiama? Ar kiti savižudžiai, kuriuos jaunas žmogus mato arba apie kuriuos sužino gyvenime ar patiria iš žiniasklaidos, nulemia tik savižudybės metodo pasirinkimą, kitaip tariant paveikia tik tuos jaunus žmones, kurie jau pasirinko savižudybę, o pavyzdys tik “pasufleruoja” savižudybės būdą, ar kito žmogaus nusižudymas arba aprašinėjimas spaudoje, literatūroje, rodymas kine, per televiziją, gali tapti kitų savižudžių priežastimi? Jei taip, tai kokius jaunus žmones tie pavyzdžiai paveikia? Kiekvieną? Ar tik tuos, kurie išgyvena ypatingą krizę, ir savižudybės pavyzdys jiems esti “paskutinis lašas perpildytoje taurėje”, pastūmėjimas į mirtį?
Gana gausių tyrimų duomenys rodo, jog “užkrėtimas” veikia trimis būdais:
1. skatina pasirinkti tam tikrą nusižudymo būdą, t.y. pamėgdžiojamas metodas;
2. skatina pasirinkti savižudybę kaip išeitį iš sunkios situacijos, t.y. perduodama motyvacija nusižudyti;
3. diegia požiūrį, kad savižudybė yra visai priimtinas problemų sprendimo būdas, t.y. prisideda prie suicidiškos nuostatos formavimo.
Laikas tarp susidūrimo su savižudybės pavyzdžiu ir reakcijos į jį gali būti gana ilgas, bet gali trukti tik valandas ar net minutes. Yra dvi grupės vadinamųjų “respondentų”, tai yra pamėgdžiojančių savyžudybės pavyzdį: impulsyvieji, tuoj pat reaguojantys į modelio elgesį ir pasirenkantys tą patį savižudybės metodą, ir vėluojantys. Pastariesiems savižudybės pavyzdžiai formuoja tam tikrą nuostatą, ir jie žudosi tik praėjus kiek laiko ir nebūtinai tuo pačiu metodu (A. Schmidtke, 1997). Šiam užkrėtimui imlūs tiek vaikai, tiek paaugliai, tiek jaunuoliai (jų savižudybių rodikliai Lietuvoje labai aukšti; D. Gailienė, 1996).
Lietuvos jaunuolių klausėme apie žiniasklaidos priemonėse skaitytus ar matytus savižudybių pavyzdžius: “Ar yra buvę, kad tokie aprašymai ar pavaizdavimai būtų jus labai smarkiai sukrėtę ir kad Jūs kada nors vėliau būtumėtę svarstę irgi taip padaryti?” Apie 20% jaunuolių atsakė “Taip”. Nuo kitų tirtų jaunuolių jie skyrėsi savo teigiama nuostata savižudybės atžvilgiu, jie jau buvo rimčiau galvoję apie savižudybę kaip apie išeitį (A. Miliukaitė, 1995, J. Trofimova, 1996).
Lyginome vyresniųjų klasių moksleivių požiūrį į savyžudybę tų Lietuvos rajonų, kur daugiausia nusižudo suaugusių žmonių, ir tų, kur nusižudoma rečiausiai. Pasirodo kad ten, kur suaugę žmonės nusižudo dažnai, moksleiviai daug dažniau savižudybę laiko visai priimtinu problemų sprendimo būdu (I. Ružytė, 1993). Taip pat tie, kurie tolerantiškiau ir pozityviau žiūri į savižudybę kaip į priimtiną išeitį, yra dažniau ir rimčiau apie ją galvoję (A. Miliukaitė, 1995).
Nustatytas statistiškas patikimas ryšys tarp paauglių požiūrio į savižudybę ir suicidinių tendencijų intensyvumo. Lietuvoje dvigubai dažniau mėgina nusižudyti arba kuria savižudybės išeitį iš sunkios situacijos (N. Žemaitienė, 1995).
Taigi, Lietuvoje esama tikros grėsmės vis labiau įsisukti “užburtam ratui” daugėjant savižudybių, jauni žmonės vis labiau žiūri į jas kaip į priimtiną būdą spręsti gyvenimo problemas, o tokia nuostata veda prie dar didesnio savižudybių skaičiaus. Vengrijos patyrimas rodo, jog tokie būgštavimai visai realūs. Juo labiau kad Lietuvoje kol kas nesiimama jokių rimtesnių priemonių šiems procesams sustabdyti.
Kaip matėme, savižudybės pavyzdžio poveikiui nusakyti vartojama analogija su infekcinėmis ligomis – kai koks virusas užpuola žmogų, jis suserga. Savižudybių atveju, jei žmogų smarkiai paveikia kieno nors savižudybė, jis pats gali pasekti tuo pavyzdžiu. Daug kas priklauso nuo bendrųjų salygų, nuo organizmo atsparumo. Jauni žmonės nevienodai imlūs infekcijoms, pervargę, silpnos sveikatos, susilpnėjusio imuniteto suserga daug greičiau. Savižudybės “užkrėtimas” labai priklauso nuo vyraujančios nuostatos savižudybių ir jų prevencijos atžvilgiu, nuo visuomenės nuotaikų ir bendros socialinės situacijos bei nuo atskirų individų pažeidžiamumo.
Socialinio išmokimo šaltinis gali būti ne tik realiame gyvenime matomas kitų elgesys, bet ir vadinamųjų simbolinių, arba fiktyvių modelių elgesys – kino filmuose, per televiziją ir kitose žiniasklaidos priemonėse parodyti ar aprašyti pavyzdžiai. Todėl suicidologija itin plačiai tyrinėja žiniasklaidos poveikį savižudiškam elgesiui.

ŽINIASKLAIDA

Nuo 1991 iki 1994m. savižudybių aprašymų pagrindiniuose Lietuvos dienraščiuose padaugėjo 20 kartų: Lietuvos ryte – 26 kartus, Respublikoje – 20 kartų, Lietuvos aide – 18 kartų, tačiau tik 18% publikacijų buvo dalykiškos santūrios, informuojančios apie situaciją ir savižudybių prevencijos priemones (D. Gailienė, 1996). Nuo 1994 iki 1996m. publikacijų apie savižudybes šiuose laikraščiuose dar padvigubėjo.

Tačiau negalima teigti, kad Lietuvoje žmonės į savižudybę žiūri pritariamai ir laiko ją normaliu visuomenėje neišvengiamu problemų sprendimo būdu. 88% apklaustųjų mano, kad savižudybės Lietuvoje šiuo metu yra labai didelė arba didelė problema. Tik kas dešimtas žmogus atsakė kad tai nedidelė problema, ir tik 1,4% išreiškė nuomonę, jog tai iš viso ne problema.

Palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje “savižudybės pateisinimo” rodiklis kaip tik yra žemesnis: vertinant dešimties balų skale nuo “nepateisintų” iki “pateisintų”, Lietuvoje jis 2,4 Švedijoje – 3,3, Prancūzijoje – 3,8, Olandijoje – 4,4. Šis rodiklis nustatytas 26 pasaulio valstybių žmonių vertybių tyrime (Kultūros ir meno instituto direktoriaus S. Juknevičiaus pranešimas). Veikiau galima būtų teigti, kad Lietuvoje į savižudybių plitimą žmonės žiūri ne abejingai, o bejėgiškai. Įsigali bejėgiška nuostata, jog tai neišvengiamas blogis, gyvenimo sudedamoji dalis. Net nepastebime, kaip tai pamažu smelkiasi į mūsų gyvenimą ir tikrai tampa kasdienybės dalimi.

Štai laikraštyje skaitome, kad keturiolikmetė moksleivė rašo romaną. Jo pradžia – paauglė herojė guli ligoninėje po mėginimo nusižudyti. Net populiaraus “Giminių” serialo herojė kelia prie smilkinio pistoletą. Jau minėtas “savižudybės pateisinimo” rodiklis Lietuvoje nuo 2,2 1990m. padidėjo iki 2,4 1996m. Vis daugiau žmonių tiesiogiai paliečia artimųjų savižudybės. Kaip tai ateityje paveiks daugelį jaunų paauglių – sunku numatyti.

Viešumoje, žiniaskalidoje apie savižudybes kalbama nemažai, tačiau šiems pokalbiams dažnai trūksta konstruktyvumo, aiškio krypties, mažai rūpinamasi savižudybių prevencija. Atsiranda žurnalistų, filosofų ir net medikų, abejingai samprotaujančių, esą savižudybė visai priimtinas arba neišvengiamas sunkumų sprendimo būdas, ar net patetiškai skelbiančių, kad savižudybė esanti stiprios kultūros, stiprios asmenybės požymis.

Spaudoje aprašant savižudybes labai dažnai minima, kad nusižudęs jaunuolis kalbėjo apie savo ketinimus, apie savo nuotaikas, bet beveik niekada nekalbama svarbiausia – ką žmonės turi žinoti apie savižudybės grėsmės signalus, kaip reikėtų į juos reaguoti, kur tiems jauniems žmonėms iškoti pagalbos.

Apskritai Lietuvoje vis dar neretai rašoma ir kalbama apie savižudybes vien tik kaip apie moralinę problemą, kaip apie laisvo apsisprendimo klausimą, svarstoma, galima ar negalima žudytis. Net į etikos vadovėlius ir chrestomatijas mokykloms įtraukiama savižudybė, kaip tokių svarstymų tema, nors suicidologiniai tyrinėjimai rodo, kad skaitiniuose diskutuoti apie savižudybes mokyklose slypi pavojus perdėtai padidinti jaunuolių susidomėjimą savižudybe. Mokslo šiandien vis labiau pripažįstama, kad savižudybė pirmiausia yra psichologinės krizės pasekmė, psichinės sveikatos problema. Besižudantys išgyvena didžiulę ambvinenciją – dramatiškus svyravimus tarp noro gyventi ir noro pasitraukti. Tokiems žmonėms reikalinga psichinė specialistų pagalba. Siektina kad tokia pagalba būtų, kad ji būtų kvalifikuota ir efektyvi, kad jauni žmonės nevengtų jos kreiptis.

Visuomenė dar per mažai žino apie vaikų ir jaunimo savižudybių prevenciją, apie tai, kad laiku įvertinus gręsiantį pavojų, galima išvengti atskiro vaiko savižudybės. O tinkama savižudybių prevencija valstybės mąstu, kaip rodo šalių patyrimas, stabdo savižudybių plitimą visuomenėje.

SAVIŽUDYBIŲ PREVENCIJOS TIKSLAI IR UŽDAVINIAI

Ar galima tvirtini – “Jie neturėjo mirti”? Kitaip tariant, ar yra pagrindo teigti, kad noras nusižudyti nėra nei pastovus asmenybės bruožas, nei galutinis apsisprendimas, ar galima sakyti, kad savižudybių prevencija reikalinga ir prasminga?

Savižudybė – labai sudėtingas reiškinys. Nepaisant socialinių ir kultūrinių faktorių, įtakojančių savižudybių paplitimą visuomenėje, kartu savižudybė yra ir itin individualus poelgis. Ji vis dar lieka paslaptimi ir labiausiai į šias problemas įsigilinusiems tyrėjams. Į svarbiausią klausimą “kodėl nusižudo jaunas žmogus?” vis dar negalima aiškiai ir vienprasmiškai atsakyti. Ir kiti svarbūs savižudybių klausimai – kas tai: asmenybės krizė? Moralinis apsisprendimas? Nusikaltimas? Psichinė liga? – tebesvarstomi ir šiandien.

Savižudybių priežastys ir motyvacija būna labai įvairi. Pagal dominuojančius motyvus net mėginama išskirti kelis savyžudybių tipus – atviros ir slaptos savižudybės, ūmios ir chroniškos, tikrosios, tariamosios ir manipuliacinės. Kai kurie specialistai savižudiškus jaunimo poelgius skirsto pagal pavojaus gyvybei didumą, pagal socialinės integracijos ir socialinės reguliacijos procesų santykį. Bet dažnai pripažįstama, kad mėginimai klasifikuoti savižudybes sąlygiški. Pasaulinės sveikatos organizacijos speciali grupė, formuluodama mėginimų nusižudyti apibrėžimą, atsisakė skirstyti juos pagal rimtumą, grėsmę gyvybei, nes išoriškai labai sunku įvertinti tikruosius žmogaus ketinimus. Klinikiniai stebėjimai ir suicidologiniai tyrinėjimai iš tikrųjų sukaupė labai daug svarbių žinių apie jaunų žmonių savižudybių ypatumus, rodančius, kad savižudybių prevencija būtina.

Vaikai ir paaugliai būna linkę į savižudybę tik tam tikrais gyvenimo momentais. Vieni savižudiški esti tik kartą gyvenime. Kitiems savižudybės krizės kartojasi lyg bangomis, tada pavojus gyvybei gali būti labai didelis, bet vėliau praeina, paaugliui nebeatrodo, kad gali būti tik viena išeitis. Savižudybė – tai ne blaivaus ir šalto apsisprendimo rezultatas, o asmenybės krizės ar asmenybės sutrikimo pasekmė. Savižudybė beveik visada yra procesas , kartais labai ilgas, trunkantis visą gyvenimą. Laikui bėgant kaupiasi įvairios priežastys, stumiančios jauną žmogų į savižudybę. Paskutiniu postūmiu gali būti išgyvenamas didelis stresas arba sunki kritinė situacija.

6 pav.

IŠVADOS

Apskritai visuomenė turi žinoti, kad savižudybių krizė – tai laikina desperatiška žmogaus būsena, kuriai būdinga didelė ambivalencija. Privalu mokėti pastebėti gresiančios savižudybės pavojų ir padėti tokiems žmonėms gauti atitinkamą pagalbą. Žinoma, visų pirma šalyje tokia pagalba turi būti teikiama.

Labai svarbu teikti tinkamą ir ilgalaikę pagalbą jau mėginusiems žudytis žmonėms, siekiant sumažinti riziką, kad jie vėl tai darys. Be to, pagalbos bei paramos reikalingi ir nusižudžiusiųjų artimieji. Jų gedėjimas būna ypatingas, jie dažnai išgyvena labai stiprius jausmus, kur sumišę kaltė, pyktis, gėda, bejėgiškumas. Aplinkiniai kartais dar pasunkina jų būklę, atvirai ar slaptai kaltindami juos dėl įvykusios nelaimės. Lietuvoje itin mažai žinoma apie savižudybes bei savižudybių psichologiją ir apie tai, kad žudomasi paprastai ne dėl vienos priežasties ar vieno kaltininko. Tačiau šie žmonės patys labai retai ieško specialistų pagalbos.

Savižudybių prevencija Lietuvoje būtina. Tylom viltis, kad po truputį gerėjant gyvenimui savaime išnyks ir nepaprasto savižudybių plitimo problema, nėra jokio pagrindo.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Burokas R. Šiek tiek duomenų apie savižudybes // Kriminalistikos žinynas. –
2. Domanskienė V., Gailienė D. Savižudybių paplitimas Lietuvoje //Psichologija
3. Durkheimas
4. Emociniai sutrikimai ir savižudybių prevencija: ES Phare projektas. Parama sveikatos reformai ir pirminės sveikatos priežiūros plėtrai / LR SAM, -Vilnius, 2000.
5. Gailienė D. Savižudybė? Ne. – Vilnius, 1996.
6. Gailienė D. H. Roršako metodika asmenybei tirti: mokomoji priemonė , – Vilnius, 1997.
7. Gailienė D. Jie neturėjo mirti: savižudybės Lietuvoje. – Vilnius, 1998.
8. Kuzma V. Savižudybių klausimas Lietuvoje // Medicina

Leave a Comment