studijos aukstojoje mokykloje

Lietuvos teisės universitetas
Teisės fakultetas

Evelinos Blankutės
pirmo kurso neakivaizdinių studijų
xxx grupės studentė

STUDIJOS AUKŠTOJOJE MOKYKLOJE

Vilnius, 2003

ĮVADAS

Šio kursinio darbo tema, mano nuomone, yra labai aktuali šiais laikais. Ji ypač domina abiturientus bei pirmo kurso studentus, kurie dar nėra visiškai tikri, ar pakankamai žino apie studijas aukštojoje mokykloje. Taigi šiame darbe aptarsiu, kokios būna aukštosios mokyklos ir kokios jų funkcijos, taip pat kokie yra studijų sistema. Be abejo, nepamiršiu ir pačių studentų: kokie jie yra, koks yra aukštosios mokyklos poveikis jiems.

Šiame darbe neketinu plačiai appžvelgti aukštųjų mokyklos istorijos, jų vystymosi proceso, kadangi kiekviena aukštoji mokykla turi savo istoriją. Tačiau apžvelgsiu kai kuriuos tyrimus, bei stebėjimus, kurie buvo atlikti su studentais ir absolventais. Tuo noriu parodyti tikrus faktus bei pavyzdžius, kad galima būtų įsivaizduoti, kaip vyksta gyvenimas aukštųjų mokyklų viduje.

Daugiausia dėmesio ketinu skirti Lietuvoje esančiom aukštosiom mokyklom, tačiau dėl įvairovės bei palyginimo nepamiršiu paminėti ir kai kurių užsienio valstybių aukštųjų mokyklų.

1. AUKŠTOSIOS MOKYKLOS IR VISUOMENĖ

Mokslo siekianti visuomenė – tai visuomenė, kurioje vertinami ir remiami mokymosi visą gyyvenimą įpročiai, kurie užtikrina individui ir bendruomenės visuomeninėms organizacijoms reikalingų ir kintančių mokymosi programų ir jų tinklų kūrimo. Mokslo siekianti visuomenė yra sociali, ji užtikrina, kad visi nariai būtų mokslo siekiančios bendruomenės dalis. Ji pripažįsta ankstyvos vaikystės vystymosi svarbą mokymosi vi

isa gyvenimą koncepcijoje ir kuria būdus, kaip tai pagerinti. Mokslo siekianti visuomenė stimuliuoja naujų žinių įgijimą atliekant mokslinius tyrimus, darant ir taikant išradimus ir kitus būdus bei šių žinių panaudojimą visuomenės labui. Ji vertina regioninį ir pasaulinį bendradarbiavimą bei kultūrinius ryšius, informacinių technologijų teikiamas naujas bendravimo ir bendradarbiavimo galimybes, kaip įrankius, padedančius praturtinti, pagilinti mokymąsi. Mokslo siekianti visuomenė skatina visuomenines nuostatas, kurios visiems užtikrintų mokymosi prieinamumą ir lygybę bei sudarytų sąlygas ekonominiam ir socialiniam gerbūviui.

Jau seniai pastebėta, kad „europiečio likimas be mokslo neįmanomas“. Prieš kelis šimtus metų pirmiausia Europoje buvo įkurti pirmieji universitetai ir intelektas tapo mokslo institucija – universitetu. Europietis seniai apsisprendė gyventi ir veikti per savo inteligenciją, remdamasis savo intelektu. Šiandieną nėra kito pasirinkimo – tai parodo ir Lietuvos daarbo biržos duomenys – mažiausiai bedarbių yra tarp baigusiųjų aukštąjį mokslą. Didžiausią prioritetą mokslui teikia ir Lietuvos jaunimas – kasmet vis daugiau abiturientų siekia aukštojo mokslo.

1. 1. Universitetų tikslai

Universitetinis išsilavinimas šiuo metu jau tapo prieinamas vidurinį mokslą įgijusios jaunuomenės absoliučiai daugumai. Universitetas – studento namai. Į juos ateina ne vien gabiausieji, bet ir vidutinių gabumų žmonės. Universiteto paskirtis – pirmiausia suteikti į jį atėjusiam net ir vidutinių gabumų žmogui aukštąjį išsilavinimą. Universiteto tikslai yra vidutinių gabumų žmogų išugdyti kultūringu žmogumi – išmokyti kultūrinių plačiąja prasme disciplinų; parengti jį au

ukštos kvalifikacijos personalu; daliai gabiausių studentų sudaryti galimybes pasirinkti mokslininko kelia bei rengti mokslininkus.

Sveika visuomene turi skatinti ir remti kiekvieną savo narį, turintį vidurinį išsilavinimą ir motyvus įgyti aukštąjį išsilavinimą arba įgyti universitetinio lygmens žinių. Naujos mokymo technologijos, demokratiškesni priėmimo kriterijai, dėstytojų ir studentų mainai, studijų proceso modulizavimas, platus techninių mokymo priemonių pasitelkimas, nuotolinis mokymas ir kiti dalykai teikia galimybę vis daugiau žmonių įgyti išsilavinimą ir įvairiapusiškiau dalyvauti ekonominiame ir socialiniame sparčiai augančios „žinių“ visuomenės gyvenime.

Kadangi aukštasis universitetinis mokslas susideda iš profesinio mokymo ir tyrimų, universitetai vykdo du tarpusavyje susijusius skirtingus uždavinius. Pirmieji dirba praktinį darbą, antrieji atlieka mokslinius tyrimus. Pirmųjų reikia labai daug, o antrųjų mažai. Tačiau ir pašaukimas mokslui nėra dažnas reiškinys, reikalaujantis viso žmogaus gyvenimo. Tapęs mokslininku žmogus nepraranda ir savo profesijos.

Pasaulyje egzistuoja skirtingos universitetų sistemos. Net tos pačios valstybės įvairių regionų universitetai būna labai nevienodi, jie skiriasi net ir kai kuriuose miestuose. Be abejo, universitetai pirmiausia skiriasi pagal rengiamų specialistų profilį. Viduramžiais universitetų tikslas buvo lavinti žmogų. Neturėta tikslo parengti tam tikros srities specialistą. Plėtojantis pramonei teko peržiūrėti šią nuostatą. Tradiciniuose universitetuose pradėti rengti įvairių profesijų specialistai. Dar vėliau pradėjo kurtis specializuoti universitetai, pirmiausia – technikos universitetai. Pirmasis Europos technikos universitetas buvo įkurtas Prahoje 1707 metais. Vė
ėliau atsirado žemės ūkio, medicinos, pedagogikos, karybos (bundesvero – Vokietijoje) universitetai. Specializuotieji universitetai ėmėsi atsakingo vaidmens – rengti tam tikrų profesijų ir aukštos bendrosios kultūros specialistus.

Sovietinėje siauro profilio institutų sistemoje labiau buvo akcentuojamas specialisto rengimas, mažiau dėmesio buvo skiriama jo bendrajam išsilavinimui. Profesionalų rengimas vadinamosiose „specialistų kalvėse“ nebuvo geras sumanymas.

Pastarąjį dešimtmetį žmogaus veikla vis mažiau susijusi su fiziniu darbu. Atsiradus modernioms informacijos ir ryšių technologijoms vis dažniau tradicinį žmogaus darbą pakeičia kompiuteris. Žmogus daugiau laiko gali skirti kūrybinei veiklai, greičiau prisitaikyti prie permainų, perimti naujoves. Tai atveria socialines ir technines perspektyvas.

1. 2. Universitetų uždaviniai

Universitetų uždaviniai keičiasi. Anksčiau pakakdavo gausinti ir skleisti žinias. Dabar, norėdami įvykdyti socialinius užsakymus, jie privalo ugdyti žmogaus pažiūras, daryti įtaką jo elgesiui. Dėl viso to absolventą rengiant gyvenimui, būtina atsižvelgti į daugelį nauju veiksnių:
• absolventas turi sugebėti dirbti kolektyve, dažnai – tarptautiniame, kuriame yra skirtingų tautybių ir mentaliteto žmonių;
• greitai prisitaikyti prie permainų;
• generuoti naujas idėjas, žinias, naujas tiesas, gebėti jas įrodyti ir įteisinti;
• būti universaliam specialistui, tai yra ne tik spręsti teorines problemas, bet ir gautus rezultatus pritaikyti praktiškai;
• būtina daug dėmesio skirti studijuojantiesiems ir laiduoti, kad jų žinios būtų aukšto lygio, ugdyti gebėjimą šias žinias taikyti praktiškai.

1. 3. Aukštųjų mokyklų reorganizavimas bei stojimo sutartys

Visame pasaulyje padidėjo susidomėjimas mokslu. 1980 – 1985 metais studentų užsienyje vis mažėjo, o nu

uo 1985 metų jų nuolat daugėja. Lietuvoje studentų labai sumažėjo 1990 – 1993 metais, o vėliau jų labai sparčiai daugėjo. Šiems pokyčiams Lietuvoje darė įtaką okupacija ir kovos dėl nepriklausomybės atkūrimo.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimu mokslininkai gana greitai parengė ir Atkuriamasis Seimas jau 1991 metų pradžioje priėmė Mokslo įstatymą. Šiame įstatyme išreikštas didelis pasitikėjimas aukštosiomis mokyklomis, jame įtvirtinta bent dalinė mokyklų autonomija. Jame jau įteisintas Lietuvos aukštųjų mokyklų perėjimas prie trijų studijų pakopų ( bakalauras, magistras, daktaras). Lietuvos Seimas labai geranoriškai pritarė aukštųjų mokyklų (institutų) pertvarkai į universitetus ar akademijas, o vėliau kai kurių akademijų – į universitetus. Buvo įkurti Klaipėdos, Šiaulių regioniniai universitetai. Kiek anksčiau atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas, įkurta policijos akademija (dabar Teisės universitetas), Karo akademija. Kauno politechnikos, Vilniaus inžinerinis statybos, Kauno medicinos ir Vilniaus pedagoginis institutai, buvo reorganizuoti į universitetus, Lietuvos žemės ūkio akademija reorganizuota į universitetą, o Kauno kūno kultūros institutas – į akademiją. Vilniaus Dailės institutas reorganizuotas į dailės akademiją, o Lietuvos konservatorija – į Lietuvos muzikos akademiją. Šis reorganizavimas vyko visus dešimt metų. pirmaisiais universitetais tapo Kauno ir Vilniaus aukštosios technikos mokyklos.

Iki 1993 metų, kol jaunuomenė, neturėdama jokio profesinio išsilavinimo, buvo susižavėjusi greitomis galimybėmis pelningai imtis verslo, konkursai buvo maži ir pastangos tobulinti atrankos sistemą nedavė rezultatų. Apie 1994 metus pasikeitė jaunimo požiūris į aukštąjį mokslą. rinkos sąlygomis atsirado specialistų, baigusių aukštąsias mokyklas, poreikis. Buvo būtina sukurti patrauklią sistemą gabiausiam jaunimui atrinkti. 1995 metais, norėdami paskatinti jaunuomenę iš anksto rengtis stoti į universitetą, buvo pradėtos sudaryti išankstinio ketinimo stoti į universitetą sutartis.

1998 metais Kauno medicinos, Kauno technologijos, Vilniaus Gedimino technikos, Vilniaus ir Šiaulių universitetai susitarė dėl 2000 metų bendro priėmimo į šias aukštąsias mokyklas. Bendro priėmimo esmė ta, kad šie universitetai, norėdami supaprastinti įstojimą, sudarė galimybę vienu metu pretenduoti stoti į kelias aukštąsias mokyklas. Stojantysis bet kuriame iš šių universitetų rašo prašymą, kuriame nurodo savo pageidaujamas specialybes visuose universitetuose. Stojantieji dalyvauja konkurse pagal visus prašyme nurodytus pageidavimus. Stojantysis pakviečiamas studijuoti pagal prioritetą atitinkančią studijų programą. Šiuo metu šioje sutartyje dalyvauja 13 Lietuvos aukštųjų mokyklų, tai yra:
• Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija ( LKA),
• Kauno medicinos universitetas (KMU),
• Kauno technologijos universitetas (KTU),
• Lietuvos kūno kultūros akademija (LKKA),
• Lietuvos muzikos akademija (LMA),
• Lietuvos veterinarijos akademija (LVA),
• Lietuvos žemės ūkio universitetas (LŽŪU),
• Šiaulių universitetas (ŠU),
• Tarptautinė aukštoji vadybos mokykla (TAVM = ISM),
• Vilniaus dailės akademija (VDA),
• Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU),
• Vilniaus universitetas (VU),
• Vytauto didžiojo universitetas (VDU).

2. STUDIJŲ SISTEMA

2.1. Universitetinių studijų pakopos

1. Studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose yra trijų pakopų: pirmosios (pagrindinės), antrosios ir trečiosios. Nepertraukiamos studijos, apimančios pirmąją ir antrąją pakopas, vadinamos vientisosiomis.

2. Pirmosios pakopos studijos yra dviejų rūšių – bakalauro ir profesinės.

3. Antrosios pakopos studijos yra dviejų rūšių – magistrantūra ir specialiosios profesinės studijos.

4. Trečiosios pakopos studijos yra trijų rūšių – rezidentūra, doktorantūra ir meno aspirantūra.

5. Pagal pobūdį studijos skirstomos į akademines ir profesines. Baigus akademines studijas suteikiamas kvalifikacinis (bakalauro, magistro) arba mokslo (daktaro) laipsnis, o baigus profesines studijas – profesinė kvalifikacija. Yra studijos, kurias baigus suteikiamas ir kvalifikacinis laipsnis, ir profesinė kvalifikacija.

2. 2. Studijų apskaita

Studijų apimties mato vienetas yra kreditas. Vienas kreditas atitinka 40 sąlyginių studento darbo (auditorinio, savarankiško ir kt.) valandų, o tai sudaro vieną studijų savaitę.

Studijų metai dalinami į du semestrus: rudens ir pavasario. Papratai vienas semestras susideda iš 16 savaičių auditorinių užsiėmimų ir 4 savaičių egzaminų sesijos, todėl per semestrą iš viso surenkama 20 kreditų.

2. 3. Studijų formos

Yra trys pagrindinės studijų formos: dieninė, vakarinė ir neakivaizdinė.

1. Dieninėse studijose teoriniai ir praktiniai dalykai išdėstomi auditorijose bei laboratorijose dienos metu. Savarankiškam darbui skirtą laiką studentas planuoja pats taip, kad už šį darbą būtų atsiskaitoma studijų programoje nustatytu laiku.

2. Vakarinėse studijose teoriniai ir praktiniai dalykai išdėstomi auditorijose bei laboratorijose vakarais. Savarankiškam darbui skirtą laiką studentas planuoja pats taip, kad už šį darbą būtų atsiskaitoma studijų programoje nurodytu laiku. Šią studijų formą patogu pasirinkti dirbantiesiem, gyvenantiems tame pačiame mieste, kur vyksta studijos.

3. Neakivaizdinėse studijose teoriniai ir praktiniai dalykai studijuojami savarankiškai, paprastai kartą per mėnesį konsultuojant dėstytojams. Sesijų metu egzaminuojama bei vyksta teoriniai ir praktiniai užsiėmimai. Šią studijų forma patogu pasirinkti dirbantiesiem, gyvenantiems kituose miestuose. Savarankiškam darbui skirtą laiką studentas planuoja pats.

2. 4. Studijų finansavimo pobūdis

Lietuvos aukštosiose mokyklose dalis studentų studijuoja valstybės finansuojamose vietose, kiti už studijas moka. Savo lėšomis studijuojantys studentai kas semestrą moka aukštosios mokyklos nustatytą įmoką už studijas.

Valstybės finansuojamose vietose ir savo lėšomis studijuojančių studentų teisės ir pareigos, išskyrus įmoka už studijas, yra tos pačios.

Priėmimo taisyklės nepriklauso nuo finansavimo pobūdžio.

Įmokų už studijas dydžiai pateikiami konkrečios aukštosios mokyklos priėmimo taisyklėse.

2. 5. Studijų programos ir jų grupės

Studentai aukštojoje mokykloje studijuoja pagal studijų programas. Studijų programa – tai nuosekliai semestrais išdėstyti privalomieji reikalavimai, nustatantys kvalifikacinio laipsnio arba profesinės kvalifikacijos įgijimo sąlygas, studijuojamuosius dalykus bei jų pasirinkimo taisykles.

Studijų programos skirstomos pagal studijų sritis.

3. STUDENTAI AUKŠTOJOJE MOKYKLOJE

Universitetų bendradarbiavimas, dėstytojų, studentų mainai, bendri moksliniai tyrimai, keitimasis informacija ir kitai darbai yra labai svarbi universitetų veiklos dalis. Pagal savo veiklos sritis aukštosios mokyklos formuoja šalies įvaizdį užsienyje, reklamuoja krašto laimėjimus, kultūrą. Aukštosios mokyklos šiandien turi daug įvairių tarptautinių kontaktų (konferencijos, trumpalaikės išvykos, dėstytojų ir studentų mainai).

Tai patvirtina ir pastarųjų metų studijų mainų augimo dinamika: 1987 – 1997 metais mainų programose dalyvavo apie 3 000 ES šalių studentų, o 1996 – 1997 metais jau apie 180 000. Į šį skaičių įeina ir dešimtys tūkstančių pedagogų. Tik bendradarbiaudamas tarptautiniu mastu universitetas gali tapti atviras ir prieinamas išoriniam pasauliui.

Dėl raginimo sumažinti viešąsias išlaidas aukštojo mokslo sistemai imta skirti mažiau pinigų ir reikalauti efektyviau panaudoti turimus. Didėjantis studentų skaičius ir priėmimo į aukštąsias supaprastinimas lėmė tai, kad turimi ištekliai būtų paskirstyti mažesniais kiekiais didesniam žmonių skaičiui. Tačiau aukštosios mokyklos kartu aktyviai skatinamos oficialiai ir viešai atsiskaityti už savo veiklą lėšas teikiančioms organizacijoms ir viešinti vertinimo procedūras, ypač kalbant apie mokslinę tiriamąją veiklą.

3. 1. Studentų amžiaus vidurkis ir jų tipai

Užsienio valstybių universitetuose yra labai daug podiplominių studijų studentų. Pavyzdžiui, Vokietijoje studentų amžiaus vidurkis maždaug 26 – 27 metai. Daugelis studentų dirba ir studijuoja, todėl jų studijos užsitęsia iki 10 ir daugiau metų. Tačiau visi jie įtraukiami į studentų skaičių.

Lietuvos studentų amžiaus vidurkis siekia 21 metus. Dar palyginti nedaug yra podiplominių studijų studentų būtent universitetuose.

Remiantis naujausiu „Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos“ (OECD) leidiniu galima išskirti tris naujus studentų tipus: jauni suaugusieji, „antrosios galimybės“ studentai ir antrą kartą besimokantieji.

Pirmajai grupei priskiriami palyginti jauni suaugusieji, kurie yra vyresni nei įprasto universitetinio 18 – 24 metų amžiaus studentai. „Antrosios galimybės“ studentai – tai universitetinio išsilavinimo siekiantys brandaus amžiaus žmonės, kurie nestudijavo būdami jauni. Antrą kartą besimokantieji – tai studentai, kurie yra grįžę į universitetą tęsti mokslų.

Klausimas, ko studentai išmoksta aukštojo mokslo įstaigoje, buvo nagrinėtas daugeliu požiūrių – dėstytojų, pedagogikos teoretikų, darbdavių, aukštųjų mokyklų absolventų ir pačių studentų. Atlikta nemažai tyrimų, aiškinantys, ką iš mokomųjų dalykų studentai tikrai įsimena ir supranta. Tačiau šioje srityje sunkiau negu paprastai nubrėžti ribą tarp racionalių tyrimų ir išankstinių nuostatų, ir ši užduotis ypač pasunkėjo dabar, kai aukštasis mokslas patraukė ne vieno politiko dėmesį.

Bene paprasčiausia atrinktą medžiagą bus pateikti vadovaujantis tokiu principu: atsižvelgiant , ko išmokta studentai kokybiškai besiskiriančiuose mokymo lygiuose. Abstrakčiausiame lygmenyje yra bendriausi sugebėjimai ir asmenybės savybės, pavyzdžiui, kritiškas ir vaizdingas mąstymas ir sugebėjimas veiksmingai komunikuoti. Antrajam lygmeniui priskiriami konkretesni, dalyko turiniui artimesni supratimo pokyčiai, susiję su konkrečiu mokomuoju dalyku ar profesija, pavyzdžiui, formaliu niutoninės mechanikos teoremų ar induktyvių propozicijų psichologijoje supratimas, taip pat sunkiau apibrėžiami mąstymo būdai, pavyzdžiui, sociologinis ar klinikinis, taikomi susidūrus su tipiška to dalyko problema. Galiausiai trečiajam lygmeniui priskiriami labai apibrėžti sugebėjimai, pavyzdžiui, faktinės informacijos, techninių ar manipuliacinių įgūdžių įvaldymas bei konkrečios problemų sprendimo technikos. Idant aukštosios mokyklos absolventas būtų laikomas išsilavinusiu žmogumi, jis turi būti įvaldęs visus tris lygmenis ir sugebėti kiekvieno lygmens žinias derinti su žiniomis iš kitų lygmenų.

3. 2. Universitetų absolventai Lietuvos pramonėje

Aukštasis mokslas skirtas ne tik jaunuomenei, bet tampa nuolatiniu išsivysčiusių pasaulio valstybių gyventojų poreikiu. Tai ir suprantama – šiuolaikinėje visuomenėje neišsilavinęs žmogus – tai potencialus bedarbis. O Lietuvoje bedarbių skaičius nuolat didėja. Tačiau pastebima, kad nuolat mažėja bedarbių, turinčių aukštąjį išsilavinimą. Nors yra oficialiai teigiančių, kad aukštesniųjų mokyklų absolventai Lietuvos pramonėje turi didesnę paklausą nei universitetų absolventai. Tačiau darbo biržų duomenys rodo kitką (paveiksl.). Nors aukštesniąsias mokyklas baigia perpus mažiau absolventų nei universitetus bei akademijas, aukštesniųjų mokyklų absolventų darbo biržose užregistruota iki 3 kartų daugiau. Plataus rengimo universitetų ir akademijų absolventai lengviau adaptuojasi konkrečioje darbo vietoje ir ateityje lengviau gali pakeisti savo specialybę (pasitobulinti ar net persikvalifikuoti).

Paveikslas. Bedarbių išsilavinimas
(Zavadskas E. K., Valiulis A. V. „Universitetas plėtros ir tobulėjimo kelyje)

3. 3. Aukštojo mokslo bei dėstytojų poveikis studentams

Buvo atlikti papildomi aukštojo mokslo poveikio tyrimai, kurių metu studentų prašyta apibūdinti nuostatas ir reikšmingu pasikeitimus, patirtus studijuojant, o darbdavių – absolventų reikšmę jiems. Duomenys byloja apie tą pačią bendrą kryptį. Pavyzdžiui, L. H. T. Westas ir bendradarbiai (1986) paskelbė subrendusių studentų nuostatų tyrimo rezultatus. Naudodamiesi duomenimis apie tuos pačius studentus studijų pradžioje ir pabaigoje, jie nustatė, kad aukštojo mokslo studijų patyrimas yra susijęs su išaugusiais akademiniais interesais, savo vertės pajutimu, liberaliomis nuostatomis ir bendru gyvenimo pasitenkinimu, taip pat sumažėjusiu dogmatizmu.

Studijos aukštojoje mokykloje tai ne tik mokymas ir mokymasis vadovaujant dėstytojams, bet tam tikra prasme ir tarpasmeninis bendravimo procesas, kurio metu studentas ne tik rengiasi profesinei veiklai, bet ir bręsta kaip asmenybė. Jis šiame procese įvaldo ar tiesiog perima autoritetingo, asmeniškai gerbiamo, dėstytojo mąstymo stilių, dažnai sekas jo elgesio, kalbos maniera, jo veiklos ir poelgių pavyzdžiais, ugdosi pagarbos ir tolerancijos jausmus kitiems žmonėms. Per šiuos santykius jis atitinkamai vertinamas, pats save išreiškia, susidaro savęs vertinimo ir savo asmenybės vertingumo kriterijus. Per šiuos santykius, priklausomai nuo jų turinio lygio, asmeninio prasmingumo, studentas ugdosi socialines vertybines orientacijas, įvaldo mokslinius, profesinius, dorovinius, estetinius vertinimo kriterijus, formuoja savo pažiūrų sistemą.

Dar psichologas ir pedagogas K. Ušinskis, XIX a. apibendrinęs jaunosios kartos ugdymo dėsningumus, priėjo prie išvados, jog „tik asmenybė gali ugdyti ir formuoti asmenybę, tik charakteris gali formuoti charakterį. Jokie nuostatai ir programos, jokia dirbtinė mokymo įstaigos organizacija, kad ir kaip gudriai ji būtų sumanyta, negali auklėjimo darbe pakeisti asmenybės“.

Norėdami sužinoti studentų nuomonę ir jų vertinamuosius požiūrius į dėstytojus, buvo apklausta 1998 m. – 154, 2000m – 419 įvairių fakultetų ir kursų studentai. Pasirodė, jog 51,3 proc. studentų jiems dėstančių dėstytojų kvalifikaciją vertina kaip aukštą, kaip vidutinę 46,3 proc. ir žemą tik 2,4 proc. Taigi 2000 metais 97,6 proc. studentų dėstytojų kvalifikaciją vertina kaip aukštą arba iš dalies teigiamai, tai yra, kaip vidutinę – atitinkančią aukštosios mokyklos reikalavimus. Įdomu pažymėti, jog 1998 metais studentų vertinimai irgi buvo identiški.

Pagal dalykines savybes studentai dėstytojus vertino diferencijuotai, pagal dalyko dėstymo įdomumą ir suprantamumą. Buvo išskirtos keturios dėstytojų grupės:
1) dėstytojai, dėstantys savo dalyką įdomiai ir suprantamai – 40,5 proc.;
2) dėstytojai, dėstantys ne labai įdomiai, bet suprantamai – 31,8 proc.;
3) dėstytojai, dėstantys gal ir įdomiai, bet ne visuomet suprantamai – 22,6 proc.;
4) dėstytojai, dėstantys ir neįdomiai, ir nelabai suprantamai – 5,1 proc.

Taigi nuo dėstytojo edukacinių gebėjimų priklauso studentų požiūris ir į dėstomą dalyką, ir į dėstytoją.

Leave a Comment