Socialinio darbuotojo etine atsakomybe klientui

Turinys

Įvadas 2
1. Etinė atsakomybė socialiniame darbe. 3
2. Profesinė reikšmė pagalbos procese 4
3. Konfidencialumas klientui 5Įvadas
„Šiuolaikiniame pasaulyje nėra prasmingumo, gyvybiškai svarbesnio uždavinio, kaip sujungti civilizacijos pasiekimus ir moralę, kultūrą ir etiką; šis uždavinys yra iššūkis ir išbandymas ne tik visai žmonijai, bet ir kiekvienam žmogui atskirai.“

A. Schweitzer

Sudėtingėjant socialiniam gyvenimui, atskiroms praktinės moralinės kompetencijos, – atsiveria nauji dorovės apmąstymo horizontai. Dabartiniuose moralės svarstymuose, be tradicinio požiūrio, susiduriama su dar dviem priešingais pastmoderniais požiūriai į etiką:
• Nereikia jokios etikos – cenzūros, moralistikos, ideologijos; nemadinga nurodinėti žmogui, kas yra gera, o kas – bloga.
• Etika yrra pragmatiškai vertinga, mums visiems reikalinga, nes ja remiantis yra įmanoma sukurti mūsų visų gyvenimo gerovę; tobulinti atskiras socialinės dalykinės veiklos barus; tik sukūrę „savo veiklos taisykles („žaidimo taisykles“) – elgesio standartus, etikos kodeksus, ir jų laikydamiesi mes geriau jausimės, optimaliau veiksime, rezultatyviau dirbsime, nyks nepasitenkinimo, įtampos, nesaugumo pojūtis, taps humaniškesnis mūsų bendrabūvis.“
(N. Vasiljevienė, 2000, p. 7)

Socialinio darbo Lietuvoje šaknys glūdi humanizmo filosofijoje, tikėjimo, demokratijos idealuose. Artimo meilė, kantrumas, susivaldymas, gera kaimynystė, bendravimo jausmas susivaldymas, teisingumas, išmintis, tikėjimas ir viltis, uolumas, darbštumas, attjauta nuo seno yra būdinga lietuviams. Jiems šios savybės ir vertybės padėjo atlaikyti sunkius išmėginimus, įtvirtinti tautiškumą.

Darbo tikslas – aptarti socialinio darbuotojo etinę atsakomybę klientui.
1. Etinė atsakomybė socialiniame darbe ir su klientu

Žanas Polis Sartras veikale „Egzistencializmas yra humanizmas“ formuluoja vieną reikšmingiausių egzistencialistinės et

tikos postulatų: „Žmogus yra atsakingas už tai, kuo jis yra“. Vadinasi pirmas egzistencializmo veiksmas yra priversti žmogų valdyti save ir jausti atsakomybę už savo egzistenciją. Ir kai mes sakom, kad žmogus atsakingas už save, pabrėžiame ne tai, kad jis atsakingas individualybę, bet tai, kad jis atsakingas už visus žmones.

Jaspersui yra didžiausios svarbos dalykas – atsakomybę, kurią suvokiame kaip patyrimą, įgaunantį naują prasmę, net jeigu nėra to patyrimo kaip reiškinio. Yra aprėptas, kaip dirva kurioje įsišaknijęs žmogiškasis orumas, paremtas Dievo pašaukimu. Todėl klausimas, ar yra kokios nors aukštesnės taisyklės, kuriomis galėtume naudotis, pasilieka atviras. Pasilieka tik tai tokios taisyklės, kurios įpareigoja žmogų būti atsakingam už save patį ir už visus esančius aplinkui (Kolokovskij L., 1993, p. 75-78).

Labai lengva socialiniam darbuotojui imtis atsakomybės, kuri jaam nepriklauso. Dažnai darbuotojas jaučia, kad klientas destruktyvų savo elgesį laiko vienintele išeitimi ir nenori ar negali pakeisti savo elgesio ir rinktis kitą išeitį. Darbuotojas pradeda jaustis bejėgis, nes „nesugeba įtikinti kliento rasti kitą jam geriausią išeitį“. Visuomenės spaudimas taip pat verčia darbuotoją jaustis atsakingu už kliento elgesį. Draugai, pareigūnai, atsitiktinai žmonės klausia, kodėl socialinis darbuotojas „nepriverčia kliento“ ką nors daryti. Darbuotojas vėlgi imasi ne savo atsakomybės. Dažnai darbuotojas gali matyti kliento elgesio padarinius ir norėtų „išgelbėti klientą nuo savęs pa
ačio“. Apsisprendimo teisė – tai ne tik teisė priimti sprendimus; tai taip pat teisė išgyventi pasirinkimo padarinius.

Jei darbuotojas neatsakingas už kliento pasirinkimo galimybes, tai kokia jo atsakomybės esmė? Darbuotojas pagalbos situacijoje yra atsakingas už save, tai reiškia, kad jis turi:
1. kiek įmanoma suprasti žmogų ir jo situaciją;
2. būti kuo naudingesnis klientui;
3. sukurti tokį klimatą, kad klientas galėtų pasinaudoti pagalba;
4. nagrinėti kliento poreikius ir problemas, remdamasis savo žiniomis ir patirtimi;
5. pateikti poreikių ir problemų analizavimo modelį, sutelkdamas į tai visą dėmesį sumaniai naudodamas problemos sprendimo procesą.
6. teikti informaci.ją apie reikiamus šaltinius ir padėti jais pasinaudoti:

(Louse C. Johnson, 2001, p. 112)

Darbuotojas ir klientas drauge atsako už darbo rezultatus. Darbuotojas turi teikti informaciją ir sudaryti galimybes įveikti kilusią problemą. Klientas turi pasinaudoti siūlomais turi pasinaudoti siūlomais pagalbos šaltiniais ir galimybėmis. Jei klientas atsisako, tai jau nebe darbuotojo atsakomybė.

Socialinio darbuotojo profesinis elgesys sudaro socialinio darbuotojo etikos kodekso pagrindus:
• Socialinis darbuotojas turėtų palaikyti aukštas asmeninio elgesio normas bei savo, kaip profesionalo, identiškumą. Privalo labai aiškiai suvokti atsakomybę už žodžių ir veiksmų atitikimą kliento atžvilgiu.
• Socialinis darbuotojas profesiniuose santykiuose privalo gerbti kolegišką sąveiką ir pasitikėjimą, privalo bendrauti su kolegų klientais su profesine atsakomybe ir dėmesiu.

Socialinio darbuotojo atsakomybė ir pareiga veda į tikslą, kurio esmė – profesionali pagalba žmogui.2. Profesinė reikšmė pagalbos procese
Socialiniai darbuotojai yra pasišventę tarnauti Lietuvos žmonėms, stengiasi ug

gdyti jų saviraišką, gerina savo profesinį pasirengimą savo veikla siekia intensyvinti visuomenės raidą.

Lietuvos socialinis darbuotojas gerbia kliento orumą, jo teisę į laisvą apsisprendimą. Vadovaudamasis šiuo principu socialinis darbuotojas:
• Pripažįsta klientais visus asmenis, kuriems reikalinga, jo pagalba, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, tapatybės, tikėjimo, politinių įsitikinimų, odos spalvos, civilinės padėties, seksualinės orientacijos bei kitų požymių.
• Aptarnauja ir gina visus klientus, santykius su jais grįsdamas nuoširdumu bei atsidavimu jiems;
• Informuoja klientą apie galimą pagalbos suteikimą;
• Pasitelkia į pagalbą patyrusius specialistus, jei to reikalauja kliento interesai;
(Lietuvos socialinių darbuotojų etikos kodeksas, 1998, 2 straipsnis)
Socialinės pagalbos tikslas yra padėti žmogui, grupei ar bendruomenei rasti pusiausvyrą, išvystyti jo esminės galios geresniam problemos apibendrinimui. Teikiant pagalbą svarbiausia yra pats darbuotojas kas būdinga padedančiam asmeniui? Štai kelios savybės: rūpinimasis kitais, kitų problemų supratimas, šiluma, palaikymas ir branda.
Padedantis profesionalus asmuo yra tas, kuris turi reikiamų žinių ir vadovaujasi profesijos etikos kodeksu. Tinkami sprendimai taip pat svarbus reiškinys. Padedantis žmogus turi ugdyti klientų supratimo įgūdžius, suprasti juos ir jų padėtį, sukurti gerą tarpusavio bendradarbiavimo atmosferą, spręsti kliento problemas, bendrauti su kitais. Socialinis darbuotojas taip pat turi jaustis patogiai dėl savo galios ir atsakomybės, kuri yra neatsiejama nuo profesinės pagalbos vaidmens.

Geras socialinis darbuotojas turi tobulinti teikimo įgūdžius, kurie nėra mistiniai ar suprantami tik tam tikros grupės narių. Susan Lonsdale, Ad
drian Webb ir Tom Briggs pabrėžė: „Individualios problemos, yra susipynusios, ne visada galima nustatyti, koks specialistas galėtų pagelbėti, kartais pakanka vieno specialisto joms spręsti, kartais to maža“. Dirbant socialinį darbą dažnai reikia koordinuotos kelių asmenų pagalbos – kelių socialinių darbuotojų ir kitų profesionalų ar savanorių. Konsultuodamasis darbuotojas naudojasi kito socialinio darbuotojo ar kitos profesijos atstovo patarimu, kad geriau suprastų klientą ir jo poreikius.3. Konfidencialumas klientui
Pagal socialinio darbuotojo etikos kodekso 2 straipsnį socialinio darbuotojo etinė atsakomybė klientui vienoje dalyje rašoma, kad socialinės darbuotojos:
• Neatskleidžia konfidencialios informacijos apie klientą be jo suteikimo tretiems asmenims, išskyrus atvejus, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai;
Bromley (1981) skiria keturias konfidencialumo formas:
1. Absoliutus konfidencialumas: klausytojas tvirtai pažada niekad neatskleisti to, ką išgirdo.
2. Ribotas konfidencialumas: iš pat pradžių klausytojas paaiškina, kad jis yra grupės, pavyzdžiui; daugiadisciplinės grupės narys, su kuriuo visada dalijamasi informacija;
3. Sutartis konfidencialumas: aiškiai aptariama ir sutariama, kokią suteiktą informaciją galima atskleisti ir kam.
4. Diskrecinis konfidencialumas: klausytojas pareiškia, kad jis pasikliaudamas savo profesionalia nuožiūra nuspręs, kokius aptarimo aspektus atskleisti; atskleidžiama tik tai kas absoliučiai reikalinga.

Tinkamai organizuotam vertinimui reikia konkrečios ir tikslios informacijos. Svarbu išlaikyti informacijos apie kliento identifikavimą konfidencialumą. Įrašų registravimas tarsi įsibrauna į darbuotojo ir kliento bendras valdas konfidencialią prigimtį ir kyla klausymų, ar yra etiška
atskleisti informaciją apie klientą ir darbą su klientu. Norėdamas išlaikyti konfidencialumą, socialinis darbuotojas turi elgtis atsakingai: pirma, jis turi būti tikras, kad klientas žino kokia informacija yra saugoma ir kokiu būdu yra dalijamasi informacija, kai socialinio darbuotojo paprašoma ją pateikti – tokiu atveju darbuotojas ir klientas gali formaliai nuspręsti, kaip jie tą informaciją pateiks; antra, darbuotojas turi padaryti viską, kas yra įmanoma, siekdamas užtikrinti, kad saugoma informacija ir įrašai būtų naudojami tokiu būdu, kuris neleidžia kliento identifikuoti ir užtikrina informacijos apie jį konfidencialumą.

Remiantis 1974 m. Federaliniu privatumo įstatymu (PL 93-579) klientas turi teisę susipažinti su visa apie jį turima informacija. Be rašytinio kliento sutikimo jokia saugoma informacija negali būti teikiama ir prieinama kitiems asmenims.

Išvados

Vertindamas etinę atsakomybę klientui, socialinis darbuotojas turėtų atsakyti į svarbiausią klausimą: Ar padariau viską, ką buvau numatęs? Jeigu tikslas pasiektas ir poreikis patenkintas, galima sakyti, kad paslauga atlikta. Antra vertus, jei tikslas pasiektas, bet poreikis vis dar kelia nerimą, galima manyti, kad tai nebuvo tas tikslas, arba reikia siekti ir kitų tikslų.

Socialinis darbuotojas privalo suprasti kitą žmogų ir jo situaciją. Tam reikia klausymo įgūdžių, mokėti padėti klientui išreikšti save, apmąstyti tai, kas buvo pasakyta. Svarbu, kad žmogus geriau jaustųsi.

Labai svarbu pripažinti klientais visus asmenis, neatstumiant jų, nerūšiuojant jų pagal socialinę padėtį, tautybę ir kit. Niekada nenumenkinti žmogaus, juk kiekvienas iš mūsų esame asmenybės.

Nuolat reikėtų dėmesį kreipti į konfidencialumą.

Socialinis darbuotojas supranta etinę atsakomybę klientui, pamatuoja elgesio vertinimą etiškai sudėtingose situacijose, tarnauja pagrindu etinių poelgių apmąstymui, diskusijoms.

Etikos kodeksas yra socialinių darbuotojų valios ir norų patvirtinimas būti atsakingiems ir etiškiems.

„Būti etiškam, dėl to, kad tai pelninga, nėra etiška, bet būti etiškam yra pelninga“

Norman E. Bowie

Leave a Comment