Smurtas prieš vaikus

Įžanga

Temos aktualumas ir problematika

Apie smurtą šiandie mes vis dažniau ir dažniau kalbame. Kazdien apie tai perskaitome spaudoje, sužinome iš televizijos. Smurtas egzistuoja ne tik gatvėse, jis demonstruojamas video filmuose, žurnaluose ir net kompiuteriniuose žaidimuose. Nors dauguma vaikų auga laimingose šeimose yra rizikos grupė vaikų, kurie patiria smurtą savo namuose. Neretai savo vaikus skriaudžia patys tėvai. Skaudu, kad vietoj švelnumo ir rūpesčio, kuriuos vaikai turėtų gauti šeimoje, jie yra mušami, prievartaujami, traumuojami psichologiškai, kenčia nuo fizinio ir dvasinio atstūmimo, vienišumo. Dažnas tėėvas ar mama galbūt neįsivaizduoja, kad skriaudžia savo vaikus, nes trdiciškai vienoks ar kitoks netinkamas tėvų elgesys su savo vaikais pateisinamas ir net skatinamas, pvz.: vaiko drausminimas jį gązdinant ar mušant. Kai kurie tėvai dar tebėra įsitikinę – mano vaikas, ką noriu tą darau. Taigi nė kiek nekeista, kad tokie vaikai būna uždari, pasižymi dažna nuotaikų kaita, jų ryšiai su tėvais ir draugais būna nepastovūs ir nepatvarūs. Taip pat negalima atmesti tikimybės, kad patyrią prievartą vaikai ateityje skriaus ir savo vaikus, neemokės ir negalės nuoširdžiai prisirišti prie kito žmogaus.
Daugiausiai įtakos vaikų skriaudimui turi tėvų gyvenimo istorija, asmenybės tipas, socialinė ir kultūrinė tėvų gyvenimo aplinka.
Yra pastebėta, kad gana tėvai „skriaudėjai“ vaikystėje patys buvo skriaudžiami. Dėl to nukentėjo ir sulėtėjo jų emocinis vystymąsis, ji

ie nežino, ką reiškia būti mylimais ir globojamais. Taigi nė kiek nekeista, kad, matydami žiaurų tėvų elgesį, jie ėmė jį priimti kaip natūralų, saveime suprantamą, o vėliau patys pradėjo elgtis ir su savo vaikais.
Tėvai ir globėjai privalo žinoti svarbiausią informaciją apievaikų patiriamo smurto rūšis, jo pasireiškimo būdus, priežastis, prievartautojus ir požymius, pagal kuriuos galima atpažinti, jog vaikas patiria ar patyrė skriaudą, skriaudos pasekmes asmenybei ir pagalbos suteikimo būdus.
Taigi smurtas yra ta problema, kuri turi rūpėti mums visiems, nepriklausomai ar mes tėvai ar ne.

OBJEKTAS: Smurtas prieš vaikus.

TIKSLAS: Išsiaiškinti smurto prieš vaikus priežastis ir pasekmes jų fiziniai ir socialiniai – psichologiniai raidai.

DALYKAS: Fizinis, psichologinis smurtas prieš 5 – 12 metų vaikus.

UŽDAVINIAI: 1) išsaiškinti kokiose šeimose vaikai dažniausiai patiria smurtą.

2)išsiaiškinti kokios smurto rūšys dažniausiai taikomos vaikų auklėjimui.

TYRIMO MEETODAS: Interviu.

HIPOTEZĖ: Dažniausiai smurtą patiria 5 – 12 metų vaikai augantys asocialiose šeimose.

Smurtas prieš vaikus

Smurtas prieš vaikus vertinamas labai įvairiai: dažniausiai jis smerkiamas, tačiau kartais ši problema visai ignoruojama. Dauguma suaugusiųjų netiki, kad kiti suaugę žmonės gali skriausti vaikus, tačiau fizinis smyrtas yra dažnas daugelyje Lietuvos šeimų, kai kuriose šeimose tyčia naikinami vaikui priklausantys daiktai, pasitaiko, kad daiktai mėtomi į vaikus, vaikai myšami kumščiais, spardomi. Jei tylėsime ir paliksime vaikus be pagalbos, jie, kankinami fiziškai ir dvasiškai, kentės, ilgus metus.

Kas yra smurtas prieš va

aikus?

Smurtas įvyksta tada, kai stiprus silpnesniojo atžvilgiu rodo savo pranašumą. Smurto prieš vaikus atvelai dažnai kartojami, tai nėra išskirtinių aplinkybių sutapimas( nors tėvai dažnai tai aiškina būtent taip ). Tai yra daugybė psichologinių bei visuomeninių veiksnių, tokių, kaip savo vaikystėj patirto smurto, alkoholizmo, psichinės ligos, bausmės už nusikaltimus, nedarbo, finansinių sunkumų rezultatas.
Smurtas prieš vaikus yra fizinis bei emocinis. Jo įskaudinimas, seksualinė prievarta, nesirūpinimas vaiku gali sukelt ligą. Be to, vaikas, būdamas smurto šeimoje liūdininkas, tampa nuskriaustu vaiku, t.y. turi tokių pačių simptomų, kaip smurtą patyręs vaikas. Smurtą matantys ir vieno arba abiejų tėvų skriaudžiami vaikai patiria dvigubą skriaudą. Vaikai, kurių motinos yra mušamos, dukart dažniau tampa aukomis, negu vaikai iš darniai sutariančių šeimų.

Smurto prieš vaikus rūšys

Smurtas prieš vaikus gali būti: fizinis, emocinis, lytinis ir nesirūpinimas vaiku( apleidimas).
Fizinis smurtas – tai veiksmai, kai tyčia žalojamas vaiko kūnas, dažnai tose vietose, kurias paslepia rūbai. Tai veiksmai, kurie sukelia vaikui skausmą ar gali sukelti sveikatos ar vystymosi sutrikimus.Tai:
– mušimas ranka ar įvairiais daiktais.
– smogimas, stumdymas, purtymas, spardymas.
– bet koks skausmo sukėlimas( žnaibymas, plaukų tampymas, badymas ir pan.).
– kūno sužalojimo grėsmė.
– darbo skyrimas ne pagal jėgas.
Požymiai, kad vaikas patyrė fizinį smurtą: mėlynės, smūgių ir sužalojimų pėdsakai, krūtinės ląstos, nugaros, sėdmenų, kojų, genitalijų srityje, veido patinimai, nudegimų žy

ymės ( nuo cigarečių) ant padų ir delnų, nudegimai ant krūtinės ląstos, kojų, pečių bei kitų kūno vietų, gilūs nudegimai, įrodantys, kad buvo naudojami įkaitinti daiktai, apgijusios žaizdos. Vaikams iki dviejų metų – kaulų lūžiai, galintys atsirasti dėl mėtymo, mušimo arba stipraus kratymo. Netipiškos žaizdos: kraujosrūvos akių tinklainėje ir t.t.
Vaiko, patyrusio fizinį smurtą, elgesio pasikeitimai:
– atsiradęs atsargumas, baikštumas suaugusių atžvilgiu.
– atsiradęs atsargumas, kažkokios vaikų grupės atžvilgiu.
– išgastis, kai kiti vaikai verkia.
– išgastis, dėl netikėtų kito žmogaus judesių.
– atsiradęs agresyvumas arba atsiribojimas.
– tėvų baimė, baimė eiti namo.
– baimė eiti į mokyklą.
– baimė pasilikti tam tikroje vaikų grupėje.
Emocinis smurtas – tai toks tėvų ar globėjų elgesys, kuriuo jie stengiasi sunaikinti teigiamą vaiko požiūrį į save. Suaugusieji abejingi vaikui, atstumia jį, verčia daryti daugiau negu jis gali, neleidžia bendrauti su kitais vaikais, nors žino, kad tai būtina vaiko vystymuisi, niekada jo nepriglaudžia, nenešioja ant rankų. Emocinio smurto prieš vaikus požymiai: kalbos sutrikimai dėl nervinės įtampos, miego sutrikimai, psichosomatiniai sutrikimai(galvos, pilvo skausmai, šleikštulys), nevalingas šlapinimasis ir tuštinimasis, baimė, savigrauža, irzlumas, uždarumas, izoliavimasis, depresija, visiškas nepasitikėjimas savimi, nerviniai traukuliai, baimė dėl savo elgesio padarinių, dažnas melavimas. Emocinis smurtas dažnai pasireiškia su kitomis smurto formomis.
Nesirūpinimas – kai tėvai ar globėjai nepatenkina pagrindinių vaiko fizinių bei emocinių poreikių, galima teigti, kad vaikai patiria smurtą. Vaikas, kuriuo nesirūpinama, yra nuolat alkanas, su
ulysęs, nešvarus, netinkamai apsirengęs. Kaip elgiasi vaikai, kuriais nesirūpinama:
– vaikas prašo išmaldos, vagiliauja.
– vaikas ilgai pasilieka mokykloje, neskuba namo.
– vaikas savaitgalius praleidžia gatvėse.
– vaikas dažnai mieguistas, jam sunku susikaupti.
– vaikas anksti pradeda rūkyti, vartoti alkoholį, narkotikus.
Lytinis smurtas – tai fizinio arba emocinio pranašumo naudojimas prieš vaiką, siekiant lytinio pasitenkinimo. Tai yra kraujomaiša, prievarta vaikų išnaudojimas pornografijos ir prostitucijos tikslais. Net švelnus išnaudojimas, be fizinės ar žodinės agresijos, yra vaiko teisių pažeidimas ir jo silpnumo ir nekaltumo išnaudojimas.Apie lytinį smurtą prieš viaką liudija šie požymiai: mergaitės nėštumas, venerinės ligos, patinimai, mėlynės, kraujavimas iš išorinių lytinių organų, skausmas šlapinantis, besikartojantys makšties uždegimai, žaizdos ant lūpų.
Lytiškai išnaudojami vaikai ima naudoti neįprastus posakius( „žaidėmia su tėveliu seksą“, „tėtįs judino man .“), perdėtai domisi seksu, vaikai „gimdo“ suaugusiuosius, turi paslapčių, žaidžia su lėlėmis ir žaislais smurtą.
Taip pat pasitaiko problemų dėl miego, naktimis kankina košmarai, vaikai šlapinasi į lovą, čiulpia pirštą, eidami siūbuoja klubais, nuolat serga šlapimo takų uždegimais, sutrinka apetitas, būdingas autodestruktyvus elgesys( savęs žalojimas, bandymas žudytis).
Pirmą kartą patyrią lyinį smurtą patyrę vaikai išsigąsta, užsidaro savyje arba tampa per daug impulsyvūs, ieško būdų įtampai sumažinti. Jeigu smurtas kartojasi tokiomis pat aplinkybėmis su tuo pačiu asmeniu, padariniai gali būti labai liūdni. Vaikui lytinis išnaudojimas yra pati didžiausia skriauda, ypač jeigu tai susiją su artimu žmogumi.

Smurto samprata
Smurto prieš vaikus priežastys

Galima išskirti kelias smurto prieš vaikus priežastis. Daugiausiai tam įtakos turi tėvų gyvenimo istorija, asmenybės tipas, socialinė ir kultūrinė tėvų gyvenimo aplinka. Yra pastebėta, kad gana dažnai tėvai „ skriaudėjai“ vaikystėje patys buvo skriaudžiami. Dėl to sulėtėjo jų socialinis ir emocinis vystimasis, jie nežinojo ką reiškia būti mylimais ir globojamais. Taigi nė kiek nekeista, kad, matydami žiaurų tėvų elgesį, jie ėmė jį priimti kaip natūralų, savaime suprantamą, o vėliau patys pradėjo elgtis taip pat ir su savo vaikais. Dar kiti imasi prievartos prieš vaikus siekdami pakeisti jų elgesį, parodaksaliai reikšdami vaikui savo meilę ir globą, apskritai nerasdami kitų priemonių artumui pasiekti. Labai dažnai tėvai „skriaudėjai“ vaiko atžvilgiu turi daug į ateitį nukreiptų lūkesčių. Kai lūkesčiai nepasitvirtina, frustracija ir pralaimėjimo jausmas verčia ieškoti nesėkmės kaltininko, „atpirkimo ožio“, kuriuo tampa ne kas kitas, kaip jų pačių vaikas. Būtent ant jo ir „nuleidžiamas“ pyktis ir pagieža dėl nesėkmingai susuiklosčiusio gyvenimo.
Lygiai taip pat negalima pamiršti ir socialinės bei kultūrinės aplinkos įtakos. 1989 Sedlach‘as nustatė, kad vaikai, gyvenantys neturtingosia šeimose, daug dažniau patiria prievartą negu vaikai gyventys labiau pasiturinčiose šeimose. Skurdžiau gyvenantys vaikai turi net penkis kartus didesnią tikimybę būti nuskriausti. Tokį skirtumą sociologas aiškino tuo, kad mažos pajemos verčia apriboti poreikius ir malonumus. Tokie suvaržymai sukelia stresą, o šis savo ruožtu skatina tėvus visą sukauptą pagiežą išlieti ant nieko kaltų vaikų.
Didesnią tikimybę patirti prievartą turi taip pat ir alkoholikų, norkomanų bei toksomanų, menką išsilavinimą turinčių tėvų ir nepilnamečių tėvų vaikai. „ Skriaudėjais“ gali tapti ir tie, kurie patyrė socialinę izoliaciją, neturi draugų, giminių, artimųjų. Tokiose šeimose prievarta ypač sunkiai aptinkama, nes vaikas neturi mkam pasiskūsti, nėra noeko, kas galėtų informuoti valstybinias įstaigas apie fiziškai bei emociškai žalojamus vaikus.
Būtina pabrėžti, nėra kokios nors vienos uiversalios prievartą šeimoje lemiančios priežasties. Tai trgedija, kurią lemia įvairių veiksnių visuma: tėvų patirtis ir asmenybė, socialinė ir kultūrinė aplinka, menkos pajemos, išsilavinimas, alkoholio ir norotikų vartojimas. Kuo daugiau tokių rizikos faktorių galima rasti kokioje nors konkrečioje šeimoje, tuo didesnė tikimybė, kad tokioje šeimoje gyvenantis vaikas patirs fizinę ar emocinę prievartą.
Dažnai tėvai teisinasi dėl vaikų sužeidimų: „ji suklupo ant laiptų“, „ji atsitrenkė į duris“, „ji paslydo vonioje“. Kai kurie tėvai dėl smurtinių veiksmų aiškinasi: „aš truputėlį per daug išgėriau“, „aš tik praradau kantrybę“.
Nėra pasiteisinimų dėl smurto prieš vaikus niekur ir niekada!

Smurto prieš vaikus pasekmės

Skaudu, kad vietoj švelnumo ir rūpesčio, kuriuos vaikai turėtų gauti šeimoje, jie yra mušami, prievartaujami, traumuojami psichologiškai, kenčia nuo fizinio ir dvasinio atstūmimo, vienišumo.
Tagi nė kiek nekeista, kad tokie vaikai būna uždari, pasižymi dažna nuotaikų kaita, jų ryšiai su draugais ir tėvais būna nepastovūs ir nepatvarūs.
Taip pat negalima atmesti tikimybės,kad patyrę smurtą vaikai ateityje skriaus savo vaikus, nemokės ir negalės nuoširdžiai prisirišti prie kito žmogaus.
Prievartos poveikis vaikui sukelia neabejotinai intensyvias, ilgalaikes ir ardančias asmenybę pasekmes. Prievartą vaikystėje patyrią žmonės, ypač prievartauti pačių artimiausių asmenų, visą likusį gyvenimą patiria sunkumų, bendraudami su kitais, jiems labai sunku pasitikėti kitu žmogumi, kieka nepasotintas jų globos ir artumo lūkestis. Dažnai tie žmonės menkai suvokia savo vertę, jų vertybių sistema labai iškreipta, jie patys neretai naudoja prievartą kaip komunikacijos būdą. Tokiems žmoniems kur kas dažniau kyla problemų dėl impulsų kontrolės, todėl jų gyvenimas visuomenėj ir jos priimtų normų laikymasis yra pakrikę. Siekdami artumo, meilės arglobos, jie ima elktis autodetruktyviai – gvėtauje, gyvena palaidai, bet kokiomis priemonėmisbando užmegzti ryšius, kurių nemoka išsaugoti. Prievartą patyrusiems asmenims neretai jau vaikystėj kyla konfliktų su įstatymais, o represinių priemonių taikymas tokiam elgesiui modifikuoti duoda atvirkščią rezultatą – prievarta suvokiama kaip vienintelis žmonių santykių reguliavimo būdas.
Prievarta yra amžinas žmogaus egziztencijos palydovas. Deje, ji linkusi reprodukuotis ir tam sustabdyti reikia įvairių priemonių tiek suaugusiems, tiek ir vaikams.
Akivaizdu, kad šiospriemonės apima kur kas daugiau veiksmų, nei gali pasiūlyt psichiatrija, ar net visa medicina. Tačiau medikams dažniausiai tenka susidurti su prievartos pasekmėmis ir daryti joms įtaką.

Leave a Comment