ĮVADASSkaitant laikraščius, klausantis kriminalinių įvykių suvestinių, žiūrint filmus, atrodo, kad visuomenę užvaldė smurtas, prievarta. Žmonės slepiasi už grotų, plieninių durų, įmantrių užraktų ir sudėtingų signalizacijos sistemų, jie vengia vaikščioti gatvėmis sutemus ir vis mažiau pasitiki nepažįstamais žmonėmis. Nuo keliančių grėsmę svetimųjų žmonės slepiasi savo namuose, šeimoje. Tačiau ne visada namai teikia meilę ir apsaugo nuo smurto.Nors dauguma vaikų gyvena darniose šeimose, tačiau yra vaikų, kurie patiria smurtą savo namuose iš pačių artimiausių žmonių. Šeimoje, kur vaikai turėtų patirti saugumą, būtent ir prasideda smurtas. Dauguma suaugusiųjų netiki, kad yra skriaudžiami vaikai, tačiau fizinis smurtas yra dažnas daugelyje Lietuvos šeimų. Pavyzdys: „13 metų Dalia ilgai tylėjo prieš pradėdama kalbėti su Vaikų linijos konsultantu, o pokalbį pradeda nuo to, kad nežino, ar gerai daro, kad čia paskambino. Pamažu įsidrąsinusi mergaitė papasakoja, kad tėvas girtas prie jos kabinėjasi: lenda, verčia gulti į lovą, muša, jei neklauso. Nesikabinėja jei būna mama namie, bet mergaitė mamai nėra nieko pasakojusi – tėvas yra ją prigąsdinęs, kad užmuš, jei kam nors pasakys.“ Nors Lietuvos Konstitucija įtvirtina žmogaus teisę į asmens neliečiamybę, draudžia žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, smurto prieš vaikus atvejai dažnai kartojasi (LR Konstitucija 21 str.). Deja, daugelyje pasaulio šalių smurtas prieš vaikus vis dar laikomas socialiai ir teisiškai priimtinu. Toks reiškinys akivaizdžiai rodo, kad vaikai neturi valdžios ir jų statusas šeimoje ir visuomenėje yra žemas. Smurtas yra problema, kuri turi rūpėti mums visiems, nepriklausomai, ar mes esame tėvai, ar ne. Problema, kurią būtina spręsti visuomenės pastangomis, padėti ir vaikams, ir jų tėvams bei globėjams, kurie dažniausiai nesuvokia savo elgesio pasekmių.
1. SMURTO ESMĖ, JO PRIEŽASTYSSmurtinis nusikaltimas – Baudžiamajame kodekse numatyto apysunkio, sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo požymių turinti veika, kuria buvo tyčia atimta žmogaus gyvybė arba sunkiai ar nesunkiai sutrikdyta jo sveikata, arba pasikėsinta į žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvę ar neliečiamumą.Smurtas prieš asmenį būna įvairių formų: fizinis, psichologinis, seksualinis, ekonominis, netgi antgamtinis. Asmens daromo prieš asmenį smurto kaltininkas paprastai būna žmogus, kuris imasi prievartos, kad priverstų savo auką kentėti ir taip įgytų jos atžvilgiu ypatingos galios. Lengviausia tai padaroma tada, kai smurtininkas jaučiasi esąs savo aukos savininkas. Auka tampa objektu, daiktu, vartojamąja preke, su kuria galima elgtis kaip nori. Visais laikais aukomis galėjo ir gali tapti silpnesnieji šeimos nariai – vaikai, moterys, nusenę tėvai, negalintys pabėgti nuo savo kankintojų. Pasikeitus politinei situacijai Lietuvoje, vis dažniau pradėjo iškilti viešumon vaikų prievartos atvejų. Deja, bandymai išjudinti šios problemos sprendimą ilgą laiką buvo be atsako- valdžia ir visuomenė tarsi netikėjo, kad Lietuvos vaikai patiria prievartą. Ir tik visai neseniai Lietuva pasekė kitų valstybių ir tautų pavyzdžiu, ir su liūdesiu konstatavo žiaurią tiesą, jog vaikų prievarta yra paplitęs reiškinys. Pripažino, kad : Vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos.Save gerbianti valstybė bei visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet ir vykdyti konkrečias prevencines smurto programas. Programų tikslas- kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo smurto ir prievartos. Nepavykus apsaugoti – mažinti skaudžias prievartos pasekmes.Iš kur atsiranda tos smurto priežastys? Netgi patys smurtininkai dažnai nesuvokia, iš kur atsiranda juose tūnantis, juos užvaldęs įtūžis, noras kankinti ir žeminti kitą žmogų. Tyrimai rodo, kad dažniausiai smurtą pagimdo smurtas. Smurto galima išmokti, ir jis gali tapti nuolatiniu elgesio būdu. Jis gali būti ir spontaniška pykčio išraiška dėl patirto pažeminimo, skriaudos, prievartos. Pavyzdžiui, savo vaikus dažniausiai muša, iš jų tyčiojasi ir juos žemina tėvai, kurie patys vaikystėje yra patyrę tokį elgesį. Patirto smurto pasekmės gali būti jaučiamos visą žmogaus gyvenimą ir net perduodamos iš kartos į kartą. LR CK 3.155 str. 2 d. Tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje.
Smurtinį savo elgesio pobūdį smurtininkas gali būti įsisąmoninęs, toks ‚ „pagrįstas“ smurtas yra tada, kai auka laikoma nuosavybe („ su savo nuosavybe ką noriu, tą ir darau“), kai teigiama, kad smurtas yra aukos labui („ aš padarysiu iš tavęs žmogų“), kai tokiu būdu keršijama („ mane taip augino, kodėl mano vaikai turėtų kitaip augti?“), tačiau prievartos gali griebtis ir sugniuždyti, netekę savigarbos, nesugebantys tvarkyti savo gyvenimo asmenys, kurie kankindami kitus, pasijunta esą galingi, turintys įtakos, reikšmingi.Pyktis, agresyvumas gali išsilieti į išorę (kitų kankinimas) arba būti nukreiptas į save (savigriova). Save griaunantys žmonės neretai yra buvę labai paklusnūs, nuolankūs, mandagūs, bijantys pasakyti „ne“, todėl sukaupę daug neišreikštų neigiamų jausmų, nerimo, baimės, nesugebantys kontroliuoti savo gyvenimo. Retai tokie žmonės supranta, jog taip yra žalojama asmenybė. Kiekvienas žmogus pasikesinęs ar sužalojęs žmogų atsako pagal Baudžiamajį kodeksą.2. ELGESYS ŽALOJANTIS VAIKO ASMENYBĘSuprasti, kodėl suaugęs žmogus, dažnai pats artimiausias, smurtauja prieš vaiką, yra nepaprastai sudėtinga. Šiandien visiškai aišku, kad nėra vienos šitokio suaugusiųjų elgesio priežasties, taip pat aišku, kad prievarta prieš vaikus nepriklauso nuo socioekonominės šeimos padėties, rasės ar religijos. Vaikas turi būti apsaugotas, kai jo psichinei ir fizinei sveikatai ar gerovei kyla grėsmė ar padaryta žala dėl suaugusių žmonių veiksmų ar neveikimo. Vaikas turi būti apsaugotas nuo smurtinio elgesio, nes tai yra jo žmogiškųjų teisių pažeidimas. Smurtas turi būti sustabdytas, net jei ir nėra akivaizdžių šiuo metu fizinių ar psichinių pokyčių. Pirmasis žingsnis apsaugant vaikus nuo smurto ir nepriežiūros – tokių vaikų identifikavimas. Darželių auklėtojos, slaugytojai, kiti švietimo įstaigų darbuotojai kasdien susitinkantys su vaikais, turi puikią galimybę labai anksti atpažinti šias situacijas ir pamatyti tokius vaikus.
Smurtaujantys giminaičiai (tėvai, seneliai, broliai, dėdės ir tetos) gyvena miestuose ar kaimuose, gali būti vyrai ir moterys, išsilavinę ir ne, įvairaus amžiaus ir socialinės padėties. Smurtinis elgesys su vaiku gali būti vienkartinis aktas, toks kaip stiprus vaiko sumušimas, kad nustotų verkti ar paklustų, ir gali būti nuolatinis elgesio būdas, toks kaip seksualinis išnaudojimas, nepriežiūra, emocinis kankinimas.Prievarta prieš vaiką, kad ir kokią formą įgautų, daro įtaką kiekvieno vaiko vystymuisi. Smurtas sutrikdo vaiko fizinę sveikatą, intelektinę brandą, jo psichologinį funkcionavimą, socialinius įgūdžius ir gebėjimus. Vaikai patys retai kada pasakoja apie patirtą skriaudą, dažnai jie net nesupranta, kad toks suaugusiųjų elgesys yra netinkamas, jaučiasi kalti patys, yra įbauginti, gėdijasi, nežino, kam ir kokiais žodžiais galėtų papasakoti, bijo, kad niekas nepatikės. Todėl labai svarbu žinoti, kaip atpažinti, prievartą patyrusius vaikus, žinoti smurto rūšis ir pasekmes vaiko vystymuisi, galėti suteikti būtiną pagalbą.3. PRIEŽASTYS DĖL KO TĖVAI SMURTAUJA PRIEŠ VAIKUSKokie bruožai būdingi vaikus žalojantiems tėvams? Kitaip galima paklausti: „Ką šie žmonės patyrė vaikystėje, kas skatina juos taip elgtis?“. Tiriant tėvus, kurie žaloja vaikus, nustatyta, kad jie negerbia savęs, yra žiaurūs, fanatiški, sunkiai įtikinami. Jie nesugeba suvokti savo vaiko jausmų (empatizuoti), nes jų pačių emocinės šilumos poreikis nebuvo patenkintas. Daugelis tyrimų parodė, kad vaiką žalojantys tėvai nežino bendrų vaiko raidos stadijų ir kaip gali elgtis tam tikro amžiaus vaikas. Dažniausiai tėvai iš savo vaiko reikalauja per daug (pvz., dvejų metų vaiko neveikia loginiai argumentai, jis taip pat dar negali valdyti savo jausmų ir t.t.), ir elgiasi su jais kaip su mažais suaugusiaisiais. Vienas pastoviausių tokių šeimos bruožų yra tai, kad prievarta, apleistumas, tėvų netekimas ar deprivacija kartojasi iš kartos į kartą. Tėvams, kurie patys buvo atstumti vaikystėje, sunku suteikti savo vaikams šilumą, meilę, nes jie neturi nei patirties, nei pakankamai kantrybės.
Tinkamai pasirūpinti vaiko fiziniais ir emociniais poreikiais nesugeba tėvai, ištikti streso, pavyzdžiui, nesant gyvenamojo būsto, maisto, drabužių, išsilavinimo. Stengdamiesi išlikti, tėvai gali nesugebėti racionaliai išspręsti sudėtingų kasdienių situacijų, o tai skatina prievartauti vaiką.Tėvai, kuriems krizės metu nepadeda draugai, šeima ar kaimynai, dažniausiai savo pyktį išlieja ant vaikų. Dėl tokios socialinės izoliacijos apie vaiko žalojimą šeimoje nepranešama socialinėms tarnyboms, o pašalinių komentarai gali tik pabloginti situaciją. Dar vienas veiksnys, skatinantis blogai elgtis su vaiku, yra nepavykusios vedybos. Geriau iš viso neturėti sutuoktinio, negu tokį, kuris nepagelbsti krizės metu, nes tai atsiliepia ir vaiko auklėjimui.Išoriškai daugelis vaikus žalojančių tėvų nelabai skiriasi nuo vidutiniškų tėvų. Jie myli savo vaikus ir nori jiems tik gero. Tačiau jie kartais taip pasielgia su savo vaikais, kad vėliau gailisi. Žalojami beveik visų socialinių kategorijų šeimų vaikai, bet dažniau tai daro jauni ir neišsilavinę tėvai, kurie savęs negerbia, o jų socialinės paramos poreikis gana didelis. Kadangi jie yra psichologiškai nesubrendę, tai per daug tikisi iš savo vaikų. Jie vaiko verkimą vertina kaip apgalvotą, tyčinį elgesį, skirtą apkaltinti juos (kaip blogus tėvus) ir supykdyti. Tačiau problema dažnai yra ne vaiko verksmas, bet tėvų asmeninės problemos.Psichologai R. ir H. Kempe‘ ai mano, kad tėvų elgesys gali būti nuo patologiško ir iki sunkiai įmanomo idealaus, jie skyrė septynias tėvų grupes:1) Labai patologiško elgesio tėvai;2) Žalojantys – nesirūpinantys tėvai;3) Prastoki tėvai;4) Pakankamai geri tėvai;5) Geri tėvai;6) Puikūs tėvai;7) Idealūs tėvai.Vaikas mokosi mylėti, reikšti savo jausmus, elgtis taip, kaip jo tėvai. Susidariusį tokį užburtą ratą gali suardyti tik kiti žmonės. Tėvams pakeisti savo elgesį padeda tiek trumpalaikė pagalba (pvz., telefonas, kur galima paskambinti ir pasitarti prasidėjus krizei, kai jaučiasi praradę savikontrolę), tiek ilgalaikė (individuali ir šeimos terapija, namų pagalbininkas ar terapeutas ir kt.).Auklėjant vaiką reikia nepamiršti, kad jis yra žmogus su savo charakteriu ir norais, poreikiais, teisėmis ir jausmais, kad jis yra vertas pagarbos.4. VISUOMENĖS REAKCIJA Į SMURTĄ PRIEŠ VAIKUSSunku skaičiais įvertinti skausmą ir pasekmes, kuriuos sukelia suaugusiųjų emocinis, fizinis, seksualinis vaikų žalojimas. Tad kyla klausimas: kas Lietuvoje padės ypatingai socialinės raidos rizikos grupės vaikams susigrąžinti pasitikėjimą bendruomene ir jos nariais? Toks vaikas dažnai nepasitiki artimiausiais žmonėmis, t. y. šeima, kuri ne tik juo nesirūpina, bet žaloja jį sukeldama baimę ir nesaugumo jausmą. Kiekvienos valstybės įsipareigojimai reikalauja apginti vaikus nuo prievartos, nuo to, kas žaloja jų sielas ir protus, t.y. nuo visko, nuo ko jie patys negali apsiginti. Tačiau net ir sukūrus tobuliausią valstybės institucijų tinklą, besirūpinantį vaikų klausimais, valstybės įsipareigojimas imtis tam tikrų veiksmų stabdant prievartą prieš vaikus, bus bereikšmis, jeigu tame procese, t.y. rūpinantis vaikais, nedalyvaus visa visuomenė. Pasipriešinti bet kokios blogybės plitimui įmanoma tik skatinant žmones suprasti, jog kiekvienas esame atsakingas už kiekvieną prievartą patiriantį vaiką. Smurtas vaiko atžvilgiu jau yra pasekmė, o ne priežastis. Taigi pasekmių šalinimui reikia milžiniškų profesionalų pastangų bei lėšų suteikiant psichologinę bei socialinę reabilitacinę pagalbą. Pastaruoju metu ši problema Lietuvoje pradėta spręsti – 1993 m. pradėta kurti Vaiko teisių apsaugos tarnybų sistema, 1995 m. Seimas ratifikavo Vaiko teisių konvenciją, įpareigojančią užtikrinti vaiko teisę būti apsaugotam nuo visų formų fizinio ir psichinio smurto, 1996 m. priimtas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Tačiau tenka pripažinti, kad konkrečiais prievartos atvejais neturime pakankamai galimybių išspręsti problemas. Savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenimis 2004 m. 2359 vaikai patyrė smurtą, 2005 metais smurtinių atvejų užfiksuota 2311 (žr. 1 pav.).
1 pav. Smurto atvejai prieš vaikus 2004 m. – 2005 m.Berniukai patiria smurtą dažniau – užfiksuota 1562 atvejai, mergaitės – 797 atvejais.
Daugiau vaikų smurtą patiria mieste (1556 atvejai) nei kaime (803 atvejai). Daugiausiai fiksuojami fizinio smurto atvejai: 2232 atvejais vaikai patyrė fizinį smurtą. Iš jų 1573 nuo svetimų (vyrauja nepilnamečiai daugiau nei suaugusieji), 659 – nuo artimųjų (vyrauja suaugusieji). Seksualinę prievartą patyrė 161 vaikas. 111 atveju – nuo svetimų (beveik visi atvejai nuo suaugusiųjų, 19- nuo nepilnamečių), 97 atvejais – nuo artimųjų (taip pat vyrauja smurtas nuo suaugusiųjų). Psichologinio smurto aspektu vyrauja smurtas nuo artimųjų – 509 atvejai, t.y. beveik du kartus daugiau nei nuo svetimų (278 atvejai). Atsižvelgiant į 2005 m. statistinius duomenis, daugiausia naudojamas fizinis smurtas(žr. 2 pav.).2 pav. Smurto atvejai pagal rūšį 2005m.Kiekvienoje savivaldybėje yra įsteigtos Vaiko teisių apsaugos tarnybos, kurios yra administracijos struktūrinis vienetas ir veikia visoje savivaldybės teritorijoje. Šiuo metu visoje Lietuvos teritorijoje jų yra šešiasdešimt. Smurto prieš vaiką atveju bendradarbiauja įvairios žinybos: švietimo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos ir kitos. Būtina, kad Vaiko teisių tarnyba įtrauktų šių sistemų atstovus (iš medicinos, švietimo, socialinių tarnybų, teisėsaugos sektorių): Policijos pareigūnas (ar kitas teisminės institucijos atstovas), kuris atsakingas už kriminalinius tyrimus, įtariamojo nusikaltimu atpažinimą bei esant reikalui, bausmių skyrimą; Medicinos darbuotojas; Švietimo, ugdymo įstaigos, kurioje mokosi vaikas, atstovas (pedagogas, soc.pedagogas, mokyklos psichologas); Psichologas ar psichoterapeutas.Daugumoje savivaldybių yra psichikos sveikatos centrai, kuriuose dirba medicinos darbuotojai, socialiniai darbuotojai, psichologai. Taip pat savivaldybėse yra Pedagoginės psichologinės tarnybos, kuriose dirba socialiniai pedagogai, pedagogai, psichologai. Pedagoginės psichologinės tarnybos yra 47 savivaldybėse, kitose bus įsteigta artimiausiu metu. Kiekvienoje savivaldybėje arba apskrityje yra globos įstaigų, į kurias galima nukreipti nukentėjusius vaikus, kai reikia suteikti laikino apgyvendinimo paslaugas. Mokyklose dirba socialiniai darbuotojai ar socialiniai pedagogai. Daugiau iškeliant į viešumą vyraujantį smurtą prieš vaikus vykdomos įvairios akcijos. Akcija, kuria siekiama visuomenėje kurti nepakantumo smurtui prieš vaikus atmosferą, rengia vaikų teisių gynimo organizacija „Gelbėkit vaikus“. Lietuvoje gegužės mėnuo paskelbtas mėnuo be smurto prieš vaikus. Akcijos simboliu pasirinktas vėjo malūnėlis, skleidžiantis švelnumą ir gerumą.
Lapkričio 19 – oji pasaulinė smurto prieš vaikus diena. Visame pasaulyje pažymima ne tik įvairiais renginiais, bet ir nešiojant šios akcijos simbolį – geltoną kaspinėlį, – kuris simbolizuoja pasipriešinimą vaikų smurtui.IŠVADOS, REKOMENDACIJOS Smurtas prieš vaikus egzistuoja Lietuvoje, jo paplitimas atitinka kitų šalių prievartos prieš vaikus populiacinių tyrimų duomenis. Grandinėje, kuri prasideda nuo smurto akto ir tęsiasi iki jo išaiškinimo bei aukos ar smurtautojo terapijos. Iš atlikto tyrimo matome jog smurtas egzistuoja ne tik pasaulyje ar Lietuvoje, jis yra čia pat, šalia mūsų. Siekiant smurtą daugiau iškelti į viešumą, reikia aktyviau šviesti vaikus mokyklose. Smurto problema nėra išsprendžiama vien įstatymo priėmimu ar profesionalų bei savanorių paruošimu, tam reikia suvienyti visų, galinčių spręsti šią problemą, pastangas. Reikia turėti tvirtą poziciją konkrečiu klausimu: kas, kam ir kaip turi teikti pagalbą Lietuvoje, esant psichologinių ir socialinių vaikų bei šeimų problemoms.Kas?Pagalbą turi teikti valdžios institucijos, visuomenė ir kiekvienas save gerbiantis pilietis ir tiesiogiai, ir per specialias struktūras (tarnybas), valstybės tam tikslui įkurtas. Kam?Atrodytų, aišku, kad vaikams, patiriantiems smurtą ir prievartą. Tačiau taip pat pagalbą turi gauti smurto ir prievartos kaltininkai – nebesusitvarkantys su pareigomis tėvai ir motinos, pilni pykčio ir pagiežos paaugliai bei jaunuoliai, alkoholio ir narkotikų nelaisvėn pakliuvę piliečiai.Girdime karingus pasisakymus iš įvairių pusių: griežčiau kovokime su asocialiais elementais, įkalinkime, sterilizuokime, atimkime tėvystės ir motinystės teises, vaikus atiduokime auginti valstybei, nes valdiškose įstaigose jie bent bus apginti nuo žiaurių tėvų ir žiaurios tikrovės. Teisinga pozicija: tokiomis priemonėmis tik didinsime katastrofą; tai neišspręs problemos, o tik pagilins. Juk šiandien patiriame tokios ilgametės politikos rezultatus, kai iš internatinių mokyklų kasmet į gatves išeina šimtai našlaičių, nepasiruošusių savarankiškai gyventi, pilnų nuoskaudos ir pagiežos, o nuo šių jausmų iki prievartos – vienas žingsnis.
Kaip?Tik ne represinėmis priemonėmis. Prievarta gimdo prievartą. Siekiant smurtą daugiau iškelti į viešumą, reikia aktyviau šviesti vaikus mokyklose, turi padėti įvairių tarnybų darbuotojai, turintys žinių ir praktinio darbo įgūdžių spręsti vaikų bei suaugusiųjų dvasines problemas. Sumažinti prievartą ir smurtą visuomenėje gali kiekvienas iš mūsų: suteikdamas vaikui išsamią informaciją apie prievartą ir prievartautojus, mokydamas vaiką, kaip jis pats galėtų apsisaugoti nuo skriaudikų, padrąsindamas vaiką , kad jis nebijotų pasipasakoti apie kiekvieną atvejį suaugusiam žmogui, kuriuo jis pasitiki, pranešdamas žmonėms, kurie rūpinasi vaikų teisių gynimu, apie kiekvieną įtartiną atvejį.Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja (tą ji turi daryti) šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus (tai yra jų prerogatyva) dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais. Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą (LR Konstitucija 38 str.). Apibendrinant tenka konstatuoti, kad prievarta prieš vaikus egzistuoja. Šiuo kursiniu darbu norėjau padėti labiau suprasti suaugusiems, ką jaučia ir patiria vaikai, kai prieš juos smurtaujama, jog tai žala, kurią padarome vaikui. Mes niekada neišmoksime priimti ir mylėti savo vaiko, jei nepriimsime ir nepamilsime savęs. Smurtas prieš vaikus negali būti tik pačios šeimos ar vaiko reikalas – tai mūsų visų (visuomenės) reikalas. Norisi tikėti, kad daugelis iš mūsų įsiklausys į šiuos žodžius:ŽALODAMI IR PRIEVARTAUDAMI SAVO VAIKUS, MES PAVAGIAME JŲ GYVENIMĄ !!!
LITERATŪRA1. Arlauskaitė Ž. Tikra knygelė apie skriaudą. I dalis. Vilnius,1998.2. Jenkins J. Šių laikų dorovinės problemos. Vilnius, 1997.3. Kasperavičiūtė E. Kitos spalvos saulė. Vilnius,2003.4. Monkevičienė O. Mano vaikai: priešmokyklinis vaiko ugdymas. Vilnius, 20035. Sakalauskas G. Vaiko teisių apsauga Lietuvoje. Vilnius, 2000.6. Sruoga V. Emocinė, fizinė ir seksualinė prievarta prieš vaikus. Vilnius, 2002.
7. Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius, 1999.8. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 2001.9. Žukauskienė R. Agresija ir bendradarbiavimas. Vaikų psichologinis konsultavimas. Vilnius, 1999.10. Lietuvos vaikai. Statistikos departamentas prie LR, 2003.11. http://skelbimas.lt/istatymai/baudziamasis_kodeksas.htm12. http://skelbimas.lt/istatymai/konstitucija.htm13. http://skelbimas.lt/istatymai/civilinis_kodeksas.htm