smurtas prieš vaikus

ĮVADAS

Šiandien vis dažniau spaudoje ar per televiziją išgirstame apie smurtą ar prievartą patyrusius vaikus. Deja, tai ne naujas reiškinys. Jis egzistavo visada, tik seniau apie jį buvo nutylima. Šiandien šios klaidos nebegalime daryti. Vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos, o save gerbianti valstybė bei visuomenė privalo įsipareigoti apsaugoti vaikus nuo šios skaudžios nelaimės.
Sunku pasakyti, kiek Lietuvoje yra vaikų, patyrusių prievartą ar smurtą. Šeimos nutyli ir vengia apie tai pranešti, bijodamos apkalbų, susigadinti reputaciją. Labai skaudu, kad vietoj me eilės ir švelnumo, kuriuos vaikai turėtų gauti šeimoje, jie yra mušami, prievartaujami, traumuojami psichologiškai, kenčia nuo fizinio ir dvasinio atstūmimo, vienišumo.
Smurtas plačiąja prasme reiškia fizinę, psichologinę, seksualinę prievartą, nepriežiūrą.
Fizinis smurtas – tai prievarta prieš asmenį: stumdymas, mušimas, sužeidimas, nužudymas.
Psichologinis (emocinis) smurtas dažnai susijęs su fizine prievarta. Įžeidžiančiais žodžiais, pastabomis, grasinimais, draudimais, gąsdinimais siekiama asmenį įskaudinti, įbauginti, priversti suvokti priklausomybę nuo skriaudėjo.
Nepriežiūra – tai dėmesio asmeniui stoka, nesirūpinimas, draudimas lavintis, šviestis, fiziškai vystytis, marinimas badu ir t.t. yra fizinio ir psichologinio smurto da alis. Tai socialinis-pedagoginis vaikų apleistumas.
Lytinis (seksualinis) smurtas – tai bet koks seksualinis kontaktas tarp suaugusiojo ir seksualiai (seksualinis subrendimas- tiek socialinis, tiek fiziologinis) nesubrendusio vaiko, suaugusiam siekiant seksualinio pasitenkinimo; ar bet koks seksualinis kontaktas su vaiku, naudojant jėgą, grasinimus, meluojant, jog va

aiko dalyvavimas tame kontakte yra nekenksmingas vaikui; seksualinis kontaktas su vaiku, kuriam vaikas negali duoti informuoto sutikimo dėl amžiaus, jėgos skirtumo ar santykių su suaugusiuoju pobūdžio.
Kraujomaišos (incesto) smurtas – tai tėvo, brolio, giminaičio lytinis smurtas dukters, sūnaus, sesers, brolio atžvilgiu.

KODĖL TURIME ŽINOTI APIE PRIEVARTĄ?

Prievarta ir smurtas yra ne tik vaiko patyrusio ją, bet ir jo šeimos, draugų ir visos visuomenės problema, kadangi:
 bet kokio amžiaus vaikas gali tapti prievartos auka;
 aukai gali būti padaryta rimta psichinė ir fizinė žala;
 žinojimas apie prievartą, įvykdytą ar vykdomą prieš tavo mylimą asmenį, sukelia didelį skausmą;
 draugai, šeimos nariai ar giminaičiai gali patys būti prievartautojai;
 jie gali žinoti apie prievartą, bet slėpti ir dėl to jaustis kalti;
 prievarta sutrikdo šeimos gyvenimą, gali išprovokuoti kitus nusikaltimus, sukelti kūno bei sielos ligas.

Žinojimas gali su umažinti prievartą ir smurtą visuomenėje, jei:
 suteiksite vaikui išsamią informaciją apie prievartą;
 mokysite vaiką, kaip jis pats galėtų apsisaugoti nuo skriaudikų;
 padrąsinsite vaiką, kad jis nebijotų pasipasakoti apie kiekvieną atvejį suaugusiam žmogui;
 pranešite žmonėms, kurie rūpinasi vaikų teisių gynimu, apie kiekvieną įtartiną atvejį.

PRIEVARTOS RŪŠYS

Yra daug vaiko prievartos rūšių. Jos visos skaudžios ir žeidžia tiek vaikus, tiek ir jų tėvus.
Prievarta gali būti:
Fizinė:
 mušimas ranka.
 mušimas įvairiais daiktais,
 smogimas, stumdymas,
 bet koks skausmo sukėlimas,
 kūno sužalojimo grėsmė.
Emocinė:
 pasityčiojimas,
 žodinė agresija,
 žeminimas,
 gąsdinimas,
 vertimas jaustis kaltam,
 nuolatinis blogos savijautos sukėlimas,
 parodymas, kad esi nemylimas ir nepageidaujamas.
Seksualinė:
 išprievartavimas ar mėginimas iš

šprievartauti,
 vaiko panaudojimas pornografijai,
 lytinių organų demonstravimas,
 atviras kalbėjimas apie seksą norint šokiruoti vaiką ar sukelti jo(jos) susidomėjimą,
 leidimas ar skatinimas žiūrėti sekso filmus arba pornografinius žurnalus.
Nesirūpinimas, apleidimas:
 biologinių ar psichologinių vaiko poreikių netenkinimas(nesirūpinimas vaiko maitinimu, rengimu, saugumu ir sveikata),
 išvijimas iš namų.

FIZINĖ PRIEVARTA

Trys pagrindinės priežastys, dėl kurių dažniausiai mušami vaikai, yra šios:

a) namuose dažniausiai mušami judrūs, nepaklusnūs vaikai. Fizine prievarta bandomi slopinti kai kurie psichologiniai sutrikimai;
b) vaikai dažnai mušami, kai prieštarauja paliepus “daryk taip, o ne kitaip” – tai būna esant neurotinei užsispyrimo formai;
c) vaikai dažnai mušami dėl nepaklusnumo su negatyvumo reakcijomis, kurios atsiranda staiga kaip atsakomoji reakcija į kokį nors žodį, sakinį, vaiko manymu, nukreiptą prieš jo asmenybę – tai būna esant psichopatinei užsispyrimo formai.

Vaikai dažnai mušami ir dėl:
1. konfliktų šeimoje – ypač kai konfliktinė situacija susijusi su šeimos irimo grėsme.
2. Alkoholizmo šeimoje.

Reikia pažymėti, kad fizinė prievarta – nenaujas vaikų auklėjimo “metodas”. Dažnai mušantys vaikus tėvai sako, kad juos taip pat auklėję jų pačių tėvai. Beje, jų reakcija į mušimą buvo analogiška dabartiniam vaikų elgesiui. Vaikai į fizinę prievartą reaguoja įvairiai, ir tai labai priklauso nuo amžiaus.

Ikimokyklinio amžiaus vaikams (nuo3m.) dažniausiai kyla baimė. Manoma, kad šiame amžiuje intensyviai vystosi intelektas, mąstymas. Pradeda formuotis elgesys. Svarbu, jog tuo metu vyksta savojo “aš” supratimas. Adekvačioje šeimoje formuojasi šeimos jausmas. Darnios šeimos ramus tarpusavio supratimas – pagrindas sveikai tolimesnei vaiko ra

aidai.
Atsiradusi baimė gali iš esmės pakeisti tolimesnę vaiko raidą. Kuo ilgiau veikia baimė tuo labiau kenčia visa pažintinė sfera. Vaikas visais atvejais praranda lankstumą, tampa susikaustęs, viskas, kas nauja vertinama labai įtariai.
Esant fizinei prievartai, labai dažnai pasitaiko miego sutrikimų, kuriuos nežinant priežasčių sunku gydyti:
• vaikai labai sunkiai užmiega, reikia juos migdyti. Dažnai jie nori, kad užmiegant greta būtų mama – tik tada jie jaučiasi saugiai;
• sutrinka miego kokybė, jis tampa neramus, dažnai nubundama, kalbama, kamuoja baisūs sapnai;
• somnambulizmas – vaikščiojimas miegant;
• dažnai vaikai, patyrę fizinę prievartą, naktimis pradeda šlapintis.
Mokyklinio amžiaus, ypač pradinių klasių vaikų reakcija į fizinę prievartą pasireiškia įvairiomis patologinėmis reakcijomis. Dažniausiai pasitaiko protesto reakcijos, kurios gali būti:
 aktyvios – vaiko elgesys ir visa jo veikla turi vieną tikslą – tiesiogiai ar netiesiogiai atkeršyti savo skriaudėjui;
 pasyvios – tai išsilaisvinimo iš sudėtingos, traumuojančios psichiką situacijos priemonė. Jos pasireiškia bėgimu iš pamokų, namų, atsisakymu valgyti. Gali rastis imitavimas (mėgdžiojimas) – reikšminga charakterio bei asmenybės formavimosi reakcija, nes ji skatina asocialaus elgesio pradžią, ankstyvą rūkymą, girtavimą.
Paauglystėje svarbi ir fizinė prievarta ikimokykliniu bei mokykliniu laikotarpiu, ir esama socialinė aplinka, nes tiesioginė fizinė prievarta šeimoje prieš paauglį esti reta. Mums svarbios šios elgesio sutrikimo formos:
 antidisciplinarinis elgesys – visa paauglio veikla nukreipta prieš mokyklos reikalavimus, mokyklos tvarką;
 asocialus elgesys (rūkymas, girtavimas ir kt.);
 delinkventiškas elgesys (valkatavimas, vagiliavimas, prievartavimas);
 autoagresyvus elgesys (s
savęs žalojimas).

EMOCINĖ (PSICHOLOGINĖ) PRIEVARTA

Dažniausiai psichologinę prievartą vaikas patiria mokykloje. Dažnai vyresnio amžiaus mokiniai tyčiojasi, žemina, gąsdina ar kitaip užgaulioja jaunesnius vaikus. Taip pat vaikai patiria emocinį spaudimą iš mokytojų. Todėl reikia siekti, kad minėtų situacijų mokyklose būtų mažiau.
Darbo mokykloje patirtis rodo, kad silpniausia pedagogikos veiklos sritis yra bendravimas. Net jauni pedagogai, besiremiantys puikiomis psichologijos žiniomis, beveik neturi socialinių įgūdžių. Galima įvairiais būdais šalinti šį trūkumą. Vienas iš jų – visose aukštesniosiose ir aukštosiose pedagoginėse mokyklose bei Pedagogų kvalifikacijos institute įvesti keliolika plačių praktinės psichologijos kursų:
• praktinių socialinių įgūdžių ir konfliktų sprendimo kursą siekiant išmokti bendrauti pozityviai, o ne agresyviai arba pasyviai, kad pedagogas galėtų bendrauti su mokiniais nekonfliktiškai, o kilus mokinio ir bendraklasių, mokytojo ir mokinio tarpusavio konfliktų, mokėtų juos spręsti;
• visiems pedagogams reiktų susipažinti su įvairiais darbo stiliais, įgyti svarbiausius demokratiško bendravimo įgūdžius;
• kiekvienas pedagogas turėtų mokėti pažinti ir žinoti, kaip, ištikus psichologinei krizei (tėvų skyrybos, artimo asmens netektis, savižudybė ir pan. ) padėti savo vaikui ir mokiniui;
• turėtų žinių ir socialinių įgūdžių efektyviai bendrauti su vaikais įvairiais jų psichoseksualinės raidos tarpsniais.

Žinoma, pedagogo darbo sutarties įstatyme turėtų būti punktas dėl atleidimo iš darbo už psichologinį smurtą ir prieš mokinį, ir prieš pedagogą. Labai reikalingas mechanizmas, kur mokinys, jo tėvai ar pedagogai galėtų kreiptis psichologinio smurto atveju.

SEKSUALINĖ PRIEVARTA

Seksualinė prievarta – tai prievartos rūšis, kai vaikas verčiamas tenkinti suaugusio žmogaus seksualinius poreikius. Suaugęs pasinaudoja vaiko meile, priklausomybe ir pasitikėjimu. Taip jis įgyvendina savo galios, valdžios poreikį, norą, kad jam būtų paklūstama. Tai kelia grėsmę vaiko gyvenimo ir vystymosi pagrindams, žaloja jo sielą.
Dažniausiai seksualinės prievartos aukos yra mergaitės, tačiau ją patiria ir berniukai. Neretai vaikai išnaudojami ankstyvoje vaikystėje ar net kūdikystėje. Berniukai ir mergaitės verčiami žiūrėti gašlius vaizdus ir klausytis tokio pobūdžio kalbų, bučiuotis, rodytis nuogi, leisti save liesti, stebėti nuogą prievartautoją ir jį liesti, žiūrėti pornografinius žurnalus, nuotraukas, filmus ar pan., fotografuotis pornografinėms nuotraukoms, patenkinti suaugusįjį, santykiaujant su juo oraliniu, vaginaliniu ar analiniu būdu.
Dažniausiai prievartautojai yra vyrai, rečiau – moterys. Paprastai tai – gerai vaikui pažįstami žmonės, kuriais jis pasitiki pvz., šeimos draugai, tėvo kolegos, kaimynai, geriausios draugės(-o) tėvas, auklėtojas, mokytojas, dvasininkas, treneris, t.t. Kiti prievartautojai – giminaičiai: tėvas, patėvis, motinos sugyventinis, senelis, dėdė, vyresnis brolis ir pan.
Prievartautojas dažnai yra vyras, turintis gerą profesiją, pavyzdingas šeimos vyras ir tėvas. Tai gali būti religingas žmogus ar aktyvus politikas, sėkmingai kopiantis karjeros laiptais ar pan., t.y. vyras, kuris atrodytų negali seksualiai pasinaudoti vaiku.
Prievartautojai paprastai labai mažai bendrauja su bendraamžiais. Jei dėdė, tėvas, auklėtojas, įsūnis ar kt. visą laiką praleidžia su vaikais, nepalaiko normalių, sveikų santykių su savo bendraamžiais, tai turėtų kelti aplinkinių susirūpinimą.
Seksualinio išnaudojimo procese galima išskirti kelis etapus :
 Suaugusiojo noras likti dviese su vaiku atskirai nuo kitų, intymumo, artumo siekimas.
 Suaugusysis pradeda naudoti savo galią, kontrolę, pvz., kaip tėvo, mokytojo ar pan., nuo kurio vaikas vienaip ar kitaip priklauso.
 Vaikas skatinamas, įtraukiamas į tam tikrus seksualinius veiksmus. Berniukai dažniausiai suviliojami pinigais, dovanomis ar kokiais malonumais, mergaitės – pasinaudojus jų pasitikėjimu, nuolankumu.
 Pereinama prie lytinės sąveikos: nu(si)renginėjimo, seksualinių glamonių, lytinių organų lietimo ir lytinio akto.
 “Nuslopinimo” stadijoje vaikas įkalbinėjamas niekam neprasitarti apie tai, kas įvyko: ‘Tegul tai būna mudviejų paslaptis.” Gali būti apeliuojama: a) vaiko meilę ir prielankumą: ‘Tu juk mane myli. Jei tu papasakosi, aš labai susirgsiu (nuliūsiu) ar pan., mane pasodinsi į kalėjimą..”; b) vaiko santykį su kitu jam artimu žmogumi: “Jei tu papasakosi, tėtis daugiau tavęs nemylės, .. .mama mirs iš sielvarto,. tu pakliūsi į globos namus.”; c) vaiko kaltės jausmus: ‘Juk tu pats kaltas., tu pats to norėjai.”; d) jo gėdos jausmą: “Jei tu papasakosi visi juoksis iš tavęs., blogai galvos apie tave., niekas tavim nepatikės.”; e) vaiko baimės jausmą, pasinaudojant gąsdinimais, grasinimais: “Jei tu papasakosi aš tave primušiu (užmušiu), užmušiu tavo šuniuką..”.

NESIRŪPINIMAS, APLEIDIMAS

Vaikų elgesio problemos dažnai būna susijusios su šeimų socialiniu statusu. Dauguma vaikų, augančių asocialiose šeimose patiria ankstyvąjį socialinį apleistumą, nepakankamą priežiūrą. Neretai vaikai iš tokių šeimų būna asteniški, persirgę daugybinėmis somatinėmis ligomis, kartais jie sąmoningai neleidžiami į mokyklą, jų elgesys nekontroliuojamas. Daugelis asocialių šeimų vaikų patiria ilgą ir sunkų adaptacijos mokykloje procesą, pasižymi labai lėta socialine asmenybės branda. Vaikai nesugeba adekvačiai bendrauti su bendraamžiais. Šiems vaikams būdingas žinių apie aplinką nepakankamumas, žemas socialinis supratingumas, skurdūs vaizdiniai, bendrųjų ir abstrakčiųjų sąvokų stoka, kalbos raidos sutrikimai. Mokymosi nesėkmės, pedagogų, tėvų ar bendraklasių panieka formuoja moksleivio emocinius bei elgesio nukrypimus, agresyvumą, keršto siekimą, kuriuos dažnai lydi depresija, nusivylimas, abejingumas, taip pat nerviniai miego, medžiagų apykaitos sutrikimai, mikčiojimas.

KODĖL VAIKAS NENORI SAKYTI, KAD PATYRĖ PRIEVARTĄ:

 bijo,nes yra įbaugintas;
 bijo, kad niekas nepatikės;
 kaltina save dėl patirtos prievartos;
 jaučia gėdą;
 mano, kad jam niekas nepadės;
 bijo, kad jo nemylės;
 bijo dėl savo seserų ar brolių;
 jei skriaudikas giminaitis ar draugas, vaikas nori juos apsaugoti;
 nežino kaip papasakoti apie patirtą prievartą;
 nežino kur kreiptis ir kam pasipasakoti;
 nesupranta, kad tai kas jam nutiko yra prievarta.

SMURTO IR PRIEVARTOS PRIEŽASTYS

Tūkstančiai Lietuvos žmonių, paslydę ant labai trapaus ekonominio pagrindo ir neatsilaikę prieš pereinamojo laikotarpio skurdą bei vertybių krizę, palūžę praranda gebėjimą tinkamai atlikti tėvo ir motinos pareigas. Neretai tai pasireiškia nepakankama vaiko priežiūra, emocinės šilumos stoka, ir ne taip retai – tėvų elgesiu, sukeliančiu tiesioginį pavojų vaiko fizinei ir dvasinei sveikatai.

Suaugusysis imasi prievartos prieš vaikus dėl įvairių priežasčių:
• visų pirma, tai – skurdas. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį, skurde gyvenantys žmonės nepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir kitų, o tai – geriausia terpė prievartai ir smurtui. Tyrimų duomenimis šeimos su vaikais gyvena netgi blogiau negu pensininkai. 37,8 proc. tokių šeimų savo gyvenimo sąlygas vertina kaip gana blogas, o 49,3 proc. jų sunku susimokėti mokesčius už butą bei komunalines paslaugas. Tokių šeimų atžalos kartais net nelanko bendrojo lavinimo mokyklos.
• norėdamas išlieti savo pyktį, neviltį ar bejėgiškumą, kilusį iš kitur;
• siekdamas pakeisti vaiko elgesį;
• nemokėdamas kitaip komunikuoti savo jausmais, pvz., agresija;
• paradoksaliai reikšdamas vaikui savo meilę ar globą;
• apskritai nerasdamas kitų priemonių artumui pasiekti;
• alkoholizmas;
• narkomanija;
• nedarbas;
• įkalinimas;
• prostitucija;
• nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas.

Akivaizdu, kad toli gražu ne visus tokio elgesio motyvus galime vertinti neigiamai, tačiau taip elgdamasis suaugusysis realizuoja tik savo egoistinius poreikius, nekreipdamas dėmesio į jų poveikį antrajai pusei. Antra vertus, suaugusiojo asmenybė jau susiformavusi, ir destruktyvus tokio elgesio poveikis jai dažniausiai pasireiškia kaltės jausmu, kuris kaupdamasis gali dar labiau didinti įtampą ir skatinti naujus prievartos protrūkius.

PASEKMĖS, LYDINČIOS SMURTĄ PATYRUSIUS VAIKUS

Prievarta prieš vaikus egzistavo amžiais. Jos supratimas ir vertinimas skyrėsi ir skiriasi priklausomai nuo laikmečio, kultūros ar socialinio ekonominio visuomenės lygmens. Tačiau akivaizdu, kad, nepriklausomai nuo mūsų nuostatų ir vertinimų, žala, kurią patiria ne tik pats skriaudžiamasis, bet ir visa visuomenė, tiek moralinė tiek ekonominė, yra akivaizdi ir didžiulė. Beveik 50 proc. emocinių ir elgesio sutrikimų slypi vaikystės patyrime.
Skriaudžiami vaikai vystosi tokiomis sąlygomis, kurios neskatina moralės, sąžinės, pilietiškumo vystymosi, neskatina gebėjimo laisvai galvoti, galvoti be baimės, neskatina gebėjimo mylėti.
Pasekmės, kurios pasireiškia vaikui, patyrusiam prievartą:
1. Agresyvumas. Agresyvumo lygiai įvairūs: priešinimasis, kenkimas, smurtas prieš mažamečius ir silpnesnius, žiaurumas, sadizmas. Vaikystėje agresyvumas – tai vaiko protestas, gynyba, neigiamų emocijų iškrova. Vėliau ji tampa vaikystėje susikaupusios pagiežos, neapykantos, nepilnavertiškumo, bejėgiškumo išraiška.
2. Elgesio sutrikimai. Pastebėta, kad vaikams, kurių laisvė ir savarankiškumas yra pernelyg ribojami, turi fizinių ar sensorinių sutrikimų.
3. Problematiškumas. Jie turi bendravimo sunkumų, sunkiai adaptuojasi tarp bendraamžių, savo šeimoje,o visa tai – stresų priežastis. Neretai išsiugdo nepilnavertiškumo kompleksas, būna išlepę, bet kartu ir įžūlūs, pasyvūs, priklausomi.
4. Skurdus išsilavinimas, nes vaikai nesugeba susikaupti, nesulaukia tinkamos priežiūros, pagalbos.
5. Komplikuoti nepilnaverčiai santykiai su bendraamžiais ir suaugusiais. Patyrę smurtą ar prievartą vaikai praranda pasitikėjimą žmonėmis.
6. Lėtinis arba uždelstas potrauminis streso sutrikimas (PTSS). Vaikystėje prievartą patyrusiems suaugusiems susidūrus su pirminį traumuojantį įvykį primenančia situacija, prisiminimai sugrįžta kartu su skausmingais pojūčiais, vėl išgyvenama patirta situacija;
7. Piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais. Klinikinių stebėjimų duomenys leidžia tvirtinti, kad narkotikai ar alkoholis padeda atsikratyti skausmingų prisiminimų ir jausmų, susijusių su vaikystėje patirta trauma.
8. Valgymo sutrikimai (anoreksija ar bulimija). Tai dažnai prasideda paauglystės metu ir paprastai atspindi gilesnes savęs pažinimo, identiškumo problemas.
9. Ribinis asmenybės sutrikimas (RAS). Gana dažnai pasitaiko tarp vaikystėje patyrusių seksualinę prievartą suaugusių žmonių, ypač moterų, tačiau gali prasidėti vaikystėje ar paauglystėje.
10. Psichofizinės raidos sutrikimai. Tai išprovokuoja ankstyvoji socialinė, emocinė ir kt. deprivacija (kai vaikas gimsta nelaukiamas, anksti netenka tėvų globos arba ji yra nepakankama).
11. Pasyvumas, apatija ir menkas domėjimasis aplinka.
12. Prievartos naudojimas. Nustatyta, kad vienas iš trijų prievartą patyrusių vaikų užaugęs pats pakėlė ranką prieš savo atžalas.

GALIMI SPRENDIMO KELIAI

Smurto problema nėra išsprendžiama vien įstatymo priėmimu ar profesionalų bei savanorių paruošimu. Tam reikia suvienyti visų, galinčių spręsti šią problemą, pastangas, kuriant smurto prevencijos sistemą, kurioje būtų vertinami savanoriai ir jų teikiama pagalba.

Kas?
Pagalbą turi teikti valdžios institucijos, visuomenė ir kiekvienas save gerbiantis pilietis ir tiesiogiai, ir per specialias struktūras (tarnybas), valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas. Minėtos tarnybos ir įstaigos- ne prabanga, o elementari būtinybė. Jų didžiausias turtas- kvalifikuoti darbuotojai, kuriuos reikia paruošti.

Kam?
Atrodytų, aišku, kad vaikams, patiriantiems smurtą ir prievartą. Tačiau taip pat pagalbą turi gauti smurto ir prievartos kaltininkai – nebesusitvarkantys su pareigomis tėvai ir motinos, pilni pykčio ir pagiežos paaugliai bei jaunuoliai, alkoholio ir narkotikų nelaisvėn pakliuvę piliečiai.

Kaip?
Tik ne represinėmis priemonėmis. Prievarta gimdo prievartą. Išeitis – tarnybų tinklas ir jo darbuotojai, turintys žinių ir praktinio darbo įgūdžių spręsti vaikų bei suaugusiųjų dvasines problemas. Šalyje pakanka gerų šios srities specialistų.

Tik susivieniję visi tie, kuriems iš tikrųjų rūpi šios problemos – specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ministerijos bei savivaldybės – galės sukurti konkrečių veiksmų strategijos ir taktikos programą.

LITERATŪRA:

1. Arlauskaitė Ž., Tikra knygelė apie skriaudą: I dalis suaugusiems. Vilnius: leidykla „Folium“, 1998.
2. Žukauskienė R., Raidos psichologija.
3. Kurienė R. V. Pivorienė. Būkime atidūs – vaiką ištiko bėda. Vilnius, 2000.
4. www.sociumas.lt
5. Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacijos svetainė

Leave a Comment