TEMA:„SENSTANČIO ŽMOGAUS KOGNITYVINĖ RAIDA“
PLANAS:
1.Savivoka:Kas tai kognityvinė teorija?2.Ar tai apie save?3.Asmenybės senėjimo teorija:A}Modernioji teorija.B}Naujausios senatvės teorijos4.Senstančio žmogaus kognityvinė raida:A}Mąstymas.B}Suvokimas5.Psihinės būsenos:emocijos ir motyvai6.Išvados ir asmenybės raidos senstant pasikeitimai.
Nuorodos į literatūrą:1.Barbara Hansen Lemme „Suaugusiojo raida“ 3 skyrius 104-105 psl.2.Juozas Kairys „Senatvės psihologija“ 3.skyrius 54.psl.3.Vytauto Didžiojo universitetas“Socialinė gerantologija:ištakos ir perspektyvos“ 4.28 4.3 4.31 4.32 91-99 psl.4.David Myars“Psichologija“16 skyrius 561-566 psl.
Ateina laikas ,kai pasaulis tampa nesuprantamas,nepriintina tampa naujas gyvenimo stilius,atsiranda pojūtis,kad mes pasauliui svetimi.Senėjimo požymis-praeities ‚“balanso“suvedimas.Žmogus tarsi atsisako gyvenimo,žiūri į save tarsi į numirusį,mąsto apie tai,kas liks po jo.?Bet anaiptol,tai nereiškia.kad bet kokia kaina stengiantis išlaikyti jaunatvę,galima palengvinti savo dalią irnetapai juokingu.Žmogus ima jaustis nereikalingas sumažėjus fizinėms ir psichinėms galimybėms,net ir nedidelio dėmesio ir atminties susilpnėjimas dažnai išgyvenamas kaip pavojus .Mūsų visuomenės vertybių hierarhijoje didelę reikšmę turi darbas. Daugelis žmonių darbo netekimas išėjimas į pensiją sumažina savo vertės suvokimą .Susidaro įspūdis,kad seni žmonės tuo mažiau gerbiami visuomenės,kuo daugiau dėl medicinos pažangos pailgėja jų gyvenimas.Dėl to kyla žmonių noras kuo ilgiau dirbti.Įvyksta pokyčių ir tarpasmeniniuose santykiuose.Miršta daugiau vis artimųjų ,pažystamų draugų,o naujus kontaktus darosi vis sunkiau užmegsti.Pamažu ,bet neišvengiamai žmogumi ima rūpintis kaip daiktu.Žmogus nustoja būti asmenybe.Kas gi pasidaro,kad žmogus nustoja būti asmenybe?Pirmiausia turime susivogti savivoką. Kas aš? Ar mes patys save suvokiame ir apibūdiname,“įsitikinimą kas mes esame“ Taigi savivoka yra pažinimo savęs arba teorija apie save.
Tai pažintinė arba psichinė koncepsija.Niekur mes nei vienas nepabėgsime visi be perstojo senėsime toks jau tas pasaulis .L.Neugarten tyrinėjo senėjimo teoriją .Ji aptarė gyvenimo ciklą,remdamasi dviem prielaidomis.Pasak vienos jų,pereinamieji gyvenimo įvykiai yra apriboti laiko.Antra parodo,kaip pereinamieji įvykiai įtakoja asmenybės ego pokyčius.Kitaip tariant,kiekvienas asmuo turi „socialinį laikrodį“,o asmens elgesio normas lemia amžius.Neugarten manymu ,svarbiausios asmenybės savybės tampa vis akivaizdesnės.Ji išvardija aštuonis individualius senėjimo stilius.Pirmo stiliaus atstovai-reorganizatoriai ,senatveje bandantys savo gyvenimą pertvarkyti ir prisitaikyti prie mažėjančių galimybių bei jėgų..Pavyzdžiui,išėję į pensiją jie keičia butą į mažesnį ,o sušlubavus sveikatai keliasi gyventi arčiau vaikų.Antras stilius-adiktyvus ,o jo atstovai linkę visą dėmesį ir energiją sutelkti į vieną reikšmingą veiklą ar tikslą.Senėjimas reiškiasi liguistu prisirušimu prie televizoriaus arba nepaliaujama politine veikla,arba obsesyviomis mintimis apie sveikatos išsaugojimą.Teti,įvardyti kaip įsipareigojusieji,linkę visko atsisakyti.Pvz,jie nesutinka nors valandą prižiūrėti anūkus arba atsikelti pavalgyti,nors jėgos tai dar leidžia.Ketvirto stiliaus atstovai atkakliai bando išlaikyti tokį gyvenimo būdą,prie kurio yra pratę,ir ignoruoti senstančio pokyčius.Penkta grupė pasižymi stipriai reiškiamu pykčiu,tačiau ši emocija jiems padeda ilgiau išlikti savarankiškais.Šeštam stiliui būdingas saugumo ir priežiūros poreikis.Seni žmonės nori būti priklausomi nuo kitų.Apatiški seni žmonės sudaro septintąją grupę,vadinamą“supamosios kėdės“kategoriją.Paskutinio aštunto stiliaus atstovai pasižymi chaoso kėlimu,pvz. tvarkydamiesi sukelia dar didesnę netvarką.Apibendrinant galima teigti,kad asmenybės teorijoje senėjimas suprantamas kaip adaptacijos procesas,kuris lemiamas veiksnys yra senstančiojo asmenybė.Kadangi mes šnekame apie kognityvinę senstančio žmogaus raidą reikėtų išsiaiškinti ,kas gi ta kognityvinė teorija.Hans Thome ištyrė senstančių asmenybės kognityvinį aspektą.Jo teorijoje dėmesys sutelkiamasį suvokimo procesą ir pabrėžiama,jog suvokimas senatvėje labai pakinta dėl vis blogiau funkcionuojančių jutimų sistemą.Jis tampa perdėm subjektyviu,kartais atsiranda įvairių haliucinacijų.Susiduriama su neegzistuojančiais jutimų reiškiniais:užuodžiami nesami kvapai,valgant pakinta skonio pojūčiais ir pan.Todėl priimami sprendimai tampa neadekvatūs situacijai. Savęs suvokimas taip pat gali kisti:seni žmonės laiko save nesenstančiais,jiems atrodo,kad sensta tik jų bendraamžiai .Su greitomis reakcijomis ir gera atmintimi susiję protiniai sugebėjimai silpsta,bet ilgo apmąstymo ir bendro išsilavinimo reikalaujantys protiniai sugebėjimai išlieka stabilūs.Manoma,kognityvinė raida sąlygoja blogėjantį prisitaikymą prie savęs ir aplinkos tai sukelia stresą.Gebėjimas pažinti save ir ar žmogus pajėgus suvokti,kad nuo jo priklauso ,kaip jis priima tikrovę.Daugelis psichologų bando suprasti senatvės kaip gyvenimo erdvėje vykstančių elgesio pokyčių sampratą.Vienas iš jų Paul Baltes.jo manymu ,teigiamus pokyčius sąlygoja kristalizuotas intelektas,kompensuojantis takujį inyelektą ir sukuriantis pusiausvyrą tarp patiriamų laimėjimų ir praradimų.Tad savęs kaip sugebančio atsispirti senatvės praradimas suvokiamas,Baltes teigimu,yra optimizacijos ir kompencasijos padarinys.Pasak kitos moderniosios senatvės teorijos ,senatvės įtaiga eiga įtakoja kai kurios asmenybės pokyčius,tačiau esminiai bruožai per visą antrają gyvenimo pusę išlieka nepakitę. Prie nekintamų bruožų priskiriama:meurotiškumas-stabilumas;ekstraversija-introversija,atvirumas patyrimui-uždarumas,sugyvenamumas-konfliktiškumas,raciolanumas-iraciolanumas.Elgesio genetikos teorijoje dėmesys sutelkiamas į paveldimus veiksnius,o stabilumas laikomas nulemtu tarp genetinių ir aplikos komponentų.Dar vienos naujosios senatvės teorijos kūrėjas Larso Tornstam labai įdomiai teigia ,kad senstant vyksta trijų lygių ontologiniai pokyčiai:A}kosminiame lygyje kinta laiko ,erdvės ir daiktų suvokimas.B}savęs suvokimo lygyje gilėja savęs pažinimas,atskleidžiamos blogos ir geros savybės,egocentriškumą pakeičia altruiizmas.C}socialinių ryšių lygmenyje nauda grindžiamą bendravimą pakeičia panašių vertybių pagrindu atsirandantys ryšiai.Šioje senatvės teorijoje esme laikomas kūrimas trijose šakose:biologinėje,socialinėje irpsichologonėje.Chaosas kylantis vienoje šių šakų ,gali įvesti tvarką kitoje šakoje.Pavyzdžiui,susirgus liaujamasi piknaudžiauti alkoholiu.Skyrybų atveju kyla chaosas socialinėje sferoje,bet gali suintensyvėti asmenybės augimas.Tuo tarpu artėjanti mirtis senatvėje skatina džiaugtis kasdienybe.Kadangi senstančio žmogaus kognityvinė raida keičiasi reikia panagrinėti kas gi pasidaro su senstančio žmogaus mąstymu,suvokimu irjutimų sistema. Pirmiausia mąstymas.Mąstymas-tai psichinis procesas, kurio dėka susidaro netiesioginis ir apibendrintas pasaulio vaizdas žmogaus smegenyse.Mąstymas neįmanomas be jutminio pažinimo.Psichiniai veiklai būtinas tam tikras optimalus dirgiklių ar poveikių kiekis,antraip smegenys netektų aktyvumo.Jutimo organais sukaupta,suvokta ir atmintyje laikoma informacija yra ta medžiaga,kuria manipuliuoja mąstymas,pertvarkydamas,grupuodamas ir sistemindamas.Kita vertus mąstymas nėra mechaninė pojūčių suma.Vaizdžiai tariant,mąstymas yra perėjimas iš pojūčio ir suvokimo į mintį „įvilktą“ žodinėn ar grafinėn formon.Mąstymas skirtingai nuo pojūčių ir suvokimų,atspindi ne atskirus daiktus ir jų savybes,bet reiškinių esmę,vidinius ryšius,funkcijas,priklausomybę,raidos dėsningumus.Mąstymas-tai problemų sprendimas,remiantis sąvokų sistema ir uždavinio sprendimo sąlygomis.Mokėjimas naudotis mąstymo procesu įvairiose gyvenimo situacijose vadinamas intelektu.Suaugusio žmogaus intelektas skirstomas į takujį ir kristalizuotą.Kristalizuotas intelektas priklauso nuo kultūros ,sukauptų žinių,problemų sprendimo būdų,išmoktų dar pradinėje mokykloje, tiesioginių instrukcijų ir socializacijos dėka.Tai-kalbos pažinimas ir savos kultūros įgūdžiai.Kristalizuoto intelekto pavyzdžiai-žodynas, bendroji informacija,socialiniai sprendimai,formaliosios logikos taikymas,tam tikros mechaninės žinios.Takusis intelektas siejamas su mokėjimu atpažinti santukius tarp stimulų ir pastebėti santykių prieštaringumą.Jo pagrindas-abstraktus euristinis mąstymas,tiesiogiai susijęs su individo neurofiziologine būkle.Peržengus šešiasdešimt metų neurofiziologinė būklė sparčiai blogėja dėl smegenų kraujagyslių sklerotinių reiškinių bei smegenų žievę dengiančių pilkųjų nervinių ląstelių tirpimo reiškinių.Tad senėjant kristalinis intelektas,priklausantis nuokultūrinio paveldo ,netgi didėja.Divergetinis mąstymas{gebėjimas jungti keletą skirtingų idėjų,tinkamų konkrečiai situacijai,bei originalumas}senstant praranda kokybę.Viduriniajame ir vėlyvame amžiuje kūrybinis pajėgumas tiesiogiai susijęs su savęs vertinimu.Patirties, informacijos atrinkimo,interpretacijos reikalaujančios kūrubiškumo formos senatvėje gali net suvešėti.Todėl visą gyvenimą dirbantys protinį darbą net vėlyvajame amžiuje išlaiko kognityvines galias,o senatvėje pradėjusieji ką nors mokytis sugeba intelektą pagerinti.Tad galima teigti,kad pagyvenusių žmonių švietimas-prasminga veikla.Dabar apžvelgsime senstančio žmogaus suvokimą.Pažinimu gauti aplinkos atspindžiai nepradingsta,paliovus veikti juos sukėlusiems dirgikliams.Atmintis-ankstesnio patyrimo atspindys,to,kas ankščiau pažinta ir išgyventa,įsiminimas,išlaikymas ir atsiminimas.Skiriamos dvi atminties sistemos:trumpalaikė ir ilgalaikė.Trumpalaikė atmintis yra ribotos apimties ir trunka apie dešimt sekundžių.Už informacijos perkėlimą į ilgalaikę atmintį yra atsakingos smegenys,pvz,už kognityvinį mokymąsi,kaip manoma,atsako smegenų dalis-hipokampas.Naujos informacijos įsiminimas priklauso nuo smegenų žievės aktyvumo.Taigi į ilgalaikę atmintį informacija pereina pasikartojimų,per kuriuos trumpalaikėje atmintyje esanti medžiaga įtraukiama į asiciasinių ryšių sistemą,dėka.Be atminties neįmanoma orientuotis aplinkoje,operuoti sąvokomis,nelieka ir pačios asmenybės,nes psichikos individualumas pasiekiamas patyrimo dėka. Senų žmonių gebėjimas išmokti ir įsiminti informaciją yra susilpnėjęs.Jie įsimena jei įsimenama medžiaga yra suprantama ir susiejama su atmintyje saugomu patyrimu.Užmirštama tai,kas išmokta vėliausiai ir nereikšminga asmenybei.Be to ,svarbų vaidmenį vaidina motyvacija.Juo labiau norima ką nors įsiminti,juo lengviau tai padaryti.Įsiminti gali vykti lėtai,lydimas daugkartinio informacijos kartojimo .Patys smegenys reguliuoja tempą,be to,informacija į ilgalaikę atmintį pereina tik tada ,kai įsiminimo eiga netrikdoma.Skatinant iš išorės,gali atrasti to,ko mokyta,ir paties proceso užmiršimo reiškinys {retrogradinė amnezija}Manoma,kad sąvoka procesų sunkumų atsiranda dėl dėmesio skirstymo siaurėjimo (seniems žmonėms sunku vienu ir tuo pačiu metu kalbėti su keliais asmenimis) blogėja dėmesio selektyvumas,todėl sunku atsirinkti svarbią informaciją.Senstantys mokosi,tačiau labai lėtai.Lėtėjant reakcijos laikui,užduotims atlikti prireikia daugiau laiko negu jaunystėje.Vadinasi,būtinos tokios mokymosi sąlygos,kuriomis galima rinktis mokymosi tempą pačiam.Be to ,į nesėkmes seni žmonės reaguoja stipriau,todėl jiems būtinas palaikymas, o mokomoji medžiaga turi būti jiems svarbi.Atminties tyrimai rodo,kad trumpalaikė atmintis,t.y. gebėjimas įsiminti, senstant nesumažėja.Vis sunkiau atgaminti tai, kas ne taip seniai buvo įsiminta.Dažnai pasireiškia epizotinė anterogradinė amnezija,taip pat praeities reminiscencijų antplūdis.Puikiai prisimenama,kas įvyko jaunystėje ar net vaikystėje.Tyrinėtojų manymu ,reminiscencijos skatina permąstyti gyvenimą ir sudėklioti galutinai užbaigtą gyvenimo vaizdą reikalingą asmenybės intergralumui pasiekti.Kaip seni žmonės sprendžia savo gyvenimo problemas,labai priklauso nuo emocijų labilumo(impulsyvumo) ir nuo įvaldytos reflekcijos.Vieni priima sprendimus net impulsyviau negu jaunystėje,kiti linkę situacijas sistemiškai analizuoti.Dažnai sakoma,kad senstant susikaupiama didelė patirtis kompensuoja fizinio ir protinio funkcionavimo sulėtėjimą.Jei kognityvinės galios nesumažėja,asmenybė pasiekia nekomencinę moralę ir taip susiformuoja išmintis.Apie tokį žmogų sakoma ,kad jis intuityvus ,introspektyvus,moka naudotis turima patirtimi,empatiškas ,kantrus ir švelnus.Toks senass žmogus gali tapti kitų mokytoju ir vadovu.Senstant fiziologiniai ir kognityviniai pokyčiai sustiprina žodinės informacijos perdavimą.Seni žmonės pradeda kalbėti gerai struktūruota ir suprantama kalba,kurią kiti gerai prisimena.Taigi senstant asmenybės kognityvinė raida nenutrūksta,intelektiniai sugebėjimai išlieka ir tiesiogiai priklauso nuo turimo išsilavinimo ir kasdienės protinės veiklos.Funkcinis senėjimo stilius susijęs su įvairių organizmo sutrikimais,bet nebūtinai su kognityvinių galių stiprumu.pvz.: artritinės ligos,sanarių pokyčiai ar kraujagyslių ligos gali vesti prie insulto.Šių ligų eiga lėta,lydima nedidelių arba epizodinių ryškesnių mąstymo sutrikimų jau vien dėl to ,kad ligoniai dešimtmečius praleidžia tarp tų pačių keturių sienų.Penkios jutimų sistemos vis rečiau visiškai panaudojamos pasaulio pažinimui.Todėl suvokinai vis labiau iškreipiami „subjaktyvesni“o jų pagrindu priimami sprendiniai,net nepakitus mąstymo operacijų kokybei,vis mažiau pradeda prisitaikyti.Pataloginio stiliaus atvejais susiduriama su somatiniais smegenų pokyčiais.Prarandamas mąstymo abstraktumas(iš dešimt žmonių jį būma pasiekę aštuoni),pasitaiko haliucimacijų,aplinkinių kalba ir judesiai dažnai interpretuojami visai ne taip,kaip norėtų kalbantieji.Vis dėlto skirstymas į tris senėjimo stilius-labai realektyvus.Veikiau reikėtų kalbėti apie seno žmogaus neurofiziologinę būklę,individualius socialinių ir pažinimo sunkumų įveikimo būdus.Būtent šie vidiniai veiksniai lemia senėjimo veiksmingumą ir tolygumą.Asmenybės raida pasižymi eiga,kurioje vienokia ar kitokia nesekmė(kognityvinių galių pablogėjimas ar svarbių ryšių staigus nutrūkimas)gali stimuliuoti naujus efektyvius prisitaikymo būdus.Trumpai apžvelgsime jutimų sistemos pokyčius senstant.Nustatyta ,kad sulaukus 60 metų tik vienam kitam individui nepablogėja regėjimas.Klausa ima blogėti dar anksčiau-pirmi pokyčiai pastebimi jau po trečio dešimtmečio.Sulaukus 55-erių ,beveik visų individų klausa turi trūkumų.Vadinasi,visų penkių jutimų sistemų analizatoriai pradeda blogiau funkcionuoti po 55-erių metų.Senas žmogus girdi tai,ko negirdi kiti,pvz:durų skambutį,užuodžia kvapą,kurio nėra,pvz:dujų kvapą,ir daro išvadą,kad jį norima nunuodyti.Kinta ir jutimų sistemų centrų veikla smegenų žievėje.Senatvėje visai galima nieko nebeužuosti,todėl liovęsi praustis seni žmonės dažnai nustemba skleidžią kitiems nemalonų kvapą.Senatvėje ne tik lėtėja pažinimo,bet ir motorinės reakcijos,todėl pakitę jutimai ir motorinė veikla nebesuteikia adekvataus aplinkinio pasaulio vaizdo.Psichikos nepasiekia kokybiški aplinkos suvokiniai.Gerinti seno žmogaus orientavimasi aplinkoje-svarbi aptarnaujančio personalo užduotis.Kiekvienas mūsų vertas besąlygiškai teikiamos pagarbos jau vien dėl to,kad esame gimę žmonėmis,taikytinas bendraujant su senu žmogumi,laikantis penkių principų:1.Kiek galint ilgiau siekti jo savarankiškumo.2.Aptarti su juo kiekvieną būsimą procedūrą ar veiksmą.3.Išsiaiškinti jo poreikius ir jo iniciatyvumą tuos poreikius tenkinant.4.Parodyti būsimą veiksmą dar prieš pradedant jį.5.Atliekamą veiksmą skaldyti į dalis,o pažangą girti ir aiškinti jos reikšmę jam pačiam.Kasdienius gyvenimo uždavinius gali atlikti dauguma patologinį ar funkcinį senėjimo stilių demonstruojančių senų žmonių.Tik nereikėtų riboti jų veiksmų atlikimo laiko,suteikti pagalbą kai jos reikia,paaiškinti,jog jau atliktas veiksmas teikia prielaidas kitam veiksmui.Dabar patyrinėsime senstančio žmogaus kognityvinės raidos psichines būsenas,emocijas ir motyvus.Senėjimas –universali visų fizinių objektų(gyvųjų ir negyvųjų) egzistencijos laike ir erdvėje funkcija.Tačiau tik gyvos būtybės ,sendamos chronologiškai,kartu auga,rutuliojasi ir įgytos individualios patirties dėka tobulėja.Senėjimą reikėtų traktuoti kaip laipsnišką nuoseklaus,tačiau netolygaus visų fizinių asmenų ir psichinių struktūrų kitimo procesą,prasidedantį jau nuo apsivaisinimo momento ir lėtai bei natūraliai vykstantį iki pat mirties net optimaliausiomis individo raidos sąlygomis.Nuolat senkančios energijos atsargos ir psichinių funkcijų sutrikimai,didinantys priklausomybę nuo aplinkos,verčia mažinti aktyvumą,o fizinės galios ir socialinio statuso praradimas,artimųjų draugų netektis dažnai sukelia negatyvią psichologinę reakciją,pasireiškiančią nerimu ir depresija.Šią krizę gali pagilinti seno žmogaus supratimas,jog nepavyko įgyvendinti visų turimų galimybių,o laiko gyvenimui pakeisti jau nebėra.Išgyvenamas nerimas ar depresija galipasiekti nevilties išraišką“Niekas niekada man nesakė,kad sielvartas jaučiamasbeveik taip pat,kaip ir baimė.Aš nieko nebijau,tačiau jausmas toks,tarsi kažko bijočiau.Tas pats virpulys skrandyje,nerimas,oro vaikymasis.“Emocijos.Senstant emocijos tampa vis labiau vidutiniškos.Sunku būti labai linksmam,gilus liūdesys dėl išorinių priežasčių irgi daug retesnis.Pasitenkinimas gyvenimu vis didėja,skaičiuojant savo laimėjimus ir lyginant su mažiau laimingais.Net depresijos apimtas žmogus pasijunta šiek tiek geriau,skaitydamas ar girdėdamas apie dar labiau prislėgtus asmenis.Kodėl vieni seni žmonės linksmi ,okiti niūrūs ir nuolat pikti?Kas lemiašiuos skirtumus?Daugelis tyrimų rodo ,kad religingi žmonės laimingesni ir labiau patenkinti.Ar laiminga būsena palanki religingumui?O gal religinis tikėjimas,suteikdamas prasmę ir vidinę ramybę,stiprina laimės pojūtį?Kaip kitaip paaiškinti bejėgiškumo,iš lovos nepakylančio seno žmogaus ramybės,ir tylaus džiaugsmo išraišką veide,kai gulėdamas sausas naujai paklotoje lovoje jis žvelgia į saulės nušviestą langą.Tad nors tyrimų duomenys rodo aukštą senų žmonių streso lygį,emocijų tyrimai neliudija,jog jie mažiau laimingi už jaunesnius.Dažniausiai senatvei būdingas santūresnis džiaugsmas,bet didesnis pasitenkinimas.Išlaikyti arba vėl atnaujinti po nutrūkimo ryšiai su artimais žmonėmis suteikia pilnatvės jausmą.Pagyrimai seniems žmonėms neteikia tiek džiaugsmo,kaip jauniems,okritika suteikia mažiau sielvarto,tačiau pilnatvė tebėra siektinas jausmas.Besirūpinantys senu žmogumi turėtų pasidomėti,ką jis mano apie mirtį apskritai ir apie sano mirtį konkrečiai,apie save patį bei jam artimus žmones.Seno žmogaus liūdesys dažnai susijęs su fizine negalia(liūdesį su fizinėmis problemomis sieja 55 procentai jaunų suaugusiųjų,66 procentai vidurio suaugusio amžiaus žmonių ir net 79 procentai senų žmonių.Motyvai.Pasiekimo motyvacija,tokia reikšminga jauniasniame amžiuje,seniems žmonėms nebeaktuali.Ją keičia poreikis išgyventi grupėje arba užmegsti ryšį su dėl vienokių ar kitokių priežaščių reikšmingais asmenimis.Afiliacija pasireiškia intensyviai ir įvairiomis formomis.Pvz,patalpą valantis moteris galėtų valandų valandas klausytis slapčiausių senukų paslapčių,bet pati yra klausinėjama apie savo gyvenimą ir iš jos tikimasi atvirumo.Nustatyta ,jog afiliacijos poreikis greičiau sumažėja moterims negu vyrams.Maslow poreikių sistemoje saviraiškos poreikius normalaus senėjimo stiliumi išreiškis užsimantys intelektine,estetine,filosofine veikla ir giliai išpažystantys vienokį ar kitokį tikėjimą.Dauguma funkcinio ar potologinoi senėjimo stiliaus žmonių turi dominuojančių fiziologinių ir saugumo poreikių(tai dar vadinama ryškiu senų žmonių vitališkumu).Todėl nėra ko stebėtis,kad jie linkę kaupti maisto,ir senų rūbų atsargas.Šių poreikių aktualumas sumažėja jei pavyksta patenkinti afiliacijos poreikį. Štai kodėl senukai prašomi apkabinami ir net klausinėja,ar jie yra mylimi.Seksualiniai poreikiai turi daug bendra su senų žmonių vitališkumu ir afiliacijos poreikiu.Seksualumas individo kokybė,kikviename jo aspekte pasireiškianti jėga.Kalba ir judesiai, gyvybingumas ir gebėjimas džiaugtis gyvenimu-tai dalis žmogaus seksualumo.Galų gale jausmų raiška bei asmenybės esmė atsiskleidžia jai maloniuose ryšiuose.Taigi seksualumas- gyvenimo kokybės garantas ir senyvame amžiuje.Nedviprasmiškai galima teigti,kad žmonės,reikšdami savo seksualumą,bet kokiame amžiuje turėtų jaustis patogiai.Seksualiniai ryšiai suprantami ne vien ir nebūtinai kaip lytinis aktas.Tai gali būti prisilietimai,miegijimas kartu,apsikabinimas ir paglostymas,kūno masažas it t.t.Senų žmonių seksualumo pajuoka kilo iš to ,kad senstant kūnas keičiasi ir tampa nedražus praranda patrauklumą.Be to ,mūsų visuomenėje seksas siejamas su jaunyste ir ypač grožiu.Senų žmonių sekso poreikis traktuojamas kaip kažkas negražaus ir nenormalaus Pamirštama,kad besiformuojančioje tapatybėje svarbią vietą užima savo kūno,kaip turinčio tam tikrą lytiškumą,priėmimas.Apie aštuonioliktus-dvidešimtus metus išmokstama save sieti su savo ir priešinga lytimi,o dvidešimtais- dvidešimt pemktais-intymiai santykiauti,ir tai tęsiasi visą produktyvujį laikotarpį.Todėl senstančio žmogaus seksualumo raiška leidžia jam jaustis gyvam ir patraukliam,reikšmingam ir priimtinam,o tai irgi svarbu normalaus stiliaus senėjime.Seksualinio potraukio,jo raiškos intensyvumo ir būdų tyrimo duomenimis,tarp 70-mečių 25 procentai buvo impotentai,o moterys seksualinį piką pasiekusios ketvirtame gyvenimo dešimtmetyje ir tokios išlikusios iki septinto dešimtmečio.Taigi seksualumo raiška leidžia pajusti didesnę savo vertę ir savigarbą.Žmogaus motyvacinė sfera nuolat rutuliojasi:poreikiai virsta sudėtinga motyvacine organizacija,įvairiose situacijose atsiranda subjaktyviai motyvuotų laukų,kuriančių poreikius ir vertinimus,oasmenybės motyvacijos sklaida remiasi nuolatiniu optimalių sprendimų ieškojimu.Patenkinti poreikiai leidžia išgyventi teigiamas emocijas.Tokių neigiamų emocijų,kaip pyktis,liūdesys ar abejingumas,priežasčių reikia ieškoti napatenkintuose ar net draudžiamuose poreikiuose.Manau, jog senstančio žmogaus kognityvinė raida labai aktuali dabartinėje Lietuvoje ,kurioje šiuo metu labai mažas pragyvenimo lygis,daugelis vaistų ,kurie būtini žmonėms nebekompensuojami.Pagyvenęs žmogus nebesuduria „galo su galu „ir nieks jais nebepasirūpina.Dėl to jie palūžta ir jiems pasidaro nebeįdomus šis pasaulis .Žmogus jaučiasi nebereikalingas.