Savižudybė

TURINYS

1. MINTYS APIE MIRTĮ..............................4
2. SAVIŽUDŽIAI. KAS JIE..............................5
3. DAUGIAU DĖMESIO ŽMOGUI............................7
4. SAVIŽUDYBĖS EVOLIUCINĖ PRASMĖ.......................8
5. DINGĘ BE ŽINIOS..............................10
6. SEPUKU – KILNIOJI JAPONŲ MIRTIS........................10
7. KAMIKADZĖS..............................12
8. KORIDA – SAVIŽUDYBĖS FORMA.........................13
9. EUTANAZIJA – “GERA MIRTIS”...........................15
10. VIETOJ PABAIGOS..............................16
11. LITERATŪROS SĄRAŠAS.............................17

MINTYS APIE MIRTĮ.

Turtingas ponas nusilenkė Visagaliui ir ėmė maldauti: “Aukščiausiasis Valdove, dedu visus turtus po Tavo kojom, tik padaryk mane nemirtingu!.
Visagalis ramiai atitarė: “Neprašyk, žmogau, neįmanomo. Kiekvienas užgimusiųjų yra pažymėtas Mirties ženklu “.
Gyvenimas – tai gaisras teatre. Visi ieško išėjimo ir niekas jo neranda. Žmogaus gyvenimas baisus dėl to, kad į klausimą “Kam aš esu? “atsako slogi tuštumos tyla.
. Beprasmiška, kad mes esame giimę, beprasmiška, kad mes mirštame. Iš esmės mirtis nesiskiria nuo gimimo.

Ž. P. Sartas

Kai tikintis atsistoja prie naujai gimusio kūdikio lopšio, jis jaučia, kad jau čia prasideda pražūtis, vadinama mirtimi, kuri reiškia išsigelbėjimą. Mirtis -situacija, kuri valdo visą žmogaus gyvenimą. Žmonės gyvena žemėje lyg kalėjime nuteistieji mirti, ir laukia pabaigos. Visas gyvenimas vyksta mirties akivaizdoje.

K. Rioneris

Gyvenimas šiame pasaulyje turi prasmę kaip tik todėl, kad yra mirtis, ir jeigu pasaulyje nebūtų mirties, tai gyvenimas netektų prasmės.

N. Berdiajevas

Mirtis nieko mums nereiškia, nes kool mes gyvename, mirties dar nėra, o kai mirtis ateina, tada mūsų nebėra. Taigi, ji nieko nereiškia nei gyviems, nei mirusiems, nes vieniems jos nėra, o kitų pačių nėra.
. Vienas svarbiausiu, filosofijos uždavinių – išmokyti žmogų nebijoti mirties.

Epikūras

Mirtis – pati reikšmingiausia situacija atskleidžiant eg

gzis-tencijos prasmę, nes ji yra radikaliausios žmogiškosios būties nei-gimas. Mirtis nėra kažkas svetima žmogaus gyvenime, o yra na-tūrali jo galimybė – tampa savotišku egzistencijos veidrodžiu. Žmo-gus pats sau tampa tartum vienu didžiuliu klausimu visoje savo būtyje. Bet šio klausimo atsakymas glūdi jau ne būtyje, o kažkur už jos.

K. Jaspersas

Mes nebijome mirties, nes žinome blogesnių nelaimių, o, vi-sų pirma, didžiausia iš visų nelaimių – tai, kad gyvename.

S. Kierkiegoras

Mįslingiausi yra du dalykai – pasaulio jausmo pradžia ir pasaulio praradimas. Vieno kelio pradžia ir pabaiga, kurių są-moningai žmogui suvokti nelemta. Atsipeikėji stovėdamas pusiau-kelėje, jausdamas, kad nenumaldomai artėja pabaiga. Tai mirtis. Jos vieta mūsų būtyje ir buityje nebuvo ir nėra pastovi. Mir-čiai lenkiasi, mirtis garbinta, jos laukta, ja gelbėtasi, jos bijota. Bailiausias, ko gero, mūsų amžius – mirties sttengiamasi nepaste-bėti, tačiau juo baisesni monotoniški jos žingsniai.

A. Ramanauskienė
“Kas žino: ar gyvenimas nėra mirtis, o mirtis – gyvenimas? “

Platonas

Kai kuriems iš mūsų tiek ir tetrūksta – nusipirkti Amžiną gy-venimą. Amžiną Buvimą. Tokių atsirastų nemažai ir neramstytų tada dangaus sulig medžiais didumo juodo granito paminklai. Tada mažuose, tauriuose kalneliuose žemėmis užberti ilsėtųsi tik vargšai. Su užrašais. Ir be jų. Kaip kas išgalėtų. Ir nusisuktų tada ponai nuo paskutinės vargšo kelionės gatvėje. Ir nenukeliu kepu-rės. Ir nesustotų akimirkai. Dabar – sustoja. Nors mintyse. Nes per ši
irdį nori nenori čiūžteli laikinumo žymė. Gal ta žymė mus ir pristabdo nuo didelių bjaurasčių. Nors kaskart, nors kasdien vis sunkiau ir sunkiau beišsitenkame vienas su kitu. Tik neapykanta, tik pašėlusi neapykanta auga usnim ir varpučių tarpe mūsų.

K. Minkevičiūte

SAVIŽUDŽIAI. KAS JIE?

Kalbėsime daugiau apie Lietuvą, nes pagal savižudybių skaičių beveik pirmaujame pasaulyje. Statistikos departamento prie LR Vyriausybės duomenimis, daugiausia Lietuvoje savižudybių 1980-1984 metais. 1984-aisiais Lietuva tapo šiurpia rekor-tlinke – pagal savižudybių skaičių 100 000 gyventojų buvo pirmoji planetoje. Tais metais nusižudė 1274 žmonės.
Vyrai gyvenimą baigia savižudybe 4 kartus dažniau negu moterys. Dažniausiai žudosi 40 – 59 metų amžiaus žmonės. Kaime nusižudoma 1,8 karto dažniau nei mieste.

Rečiausiai žudosi žmonės, turintys aukštąjį ir nebaigtą aukštąjj išsilavinimą -19 žmonių iš 100 000 gyventojų.

86 procentai savižudžių – pakaruokliai.

Pastebimas savižudybių “sezoniškumas”. Dažniausiai žmonės žudosi pavasarį ir rudenį per mėnulio pilnatį.

Kai kurios savižudybių priežastys: alkoholizmas – 21 proc., psichinės ligos -14 proc., įvairios ligos (vėžys, chroniškos ligos, įtariama nepagydoma liga) -10 proc., šeimyniniai konfliktai –10 proc., konfliktai darbe, nesėkmingas mokymasis- 7 proc., vienatvė – 3 proc. Maždaug trečdalio savižudybių priežasčių nepavyksta nustatyti dėl duomenų stygiaus.

Apie savižudybės priežastis, problemas dar 1989 metais “Komjaunimo tiesoje” savo nuomonę pareiškė Vilniaus universiteto Baudžiamosios teisės katedros vedėjas Vladas Pavilionis. Jis teigė, kad šioje liūdnoje statistikoje labiausiai stulbina 10-14 metų savižudžiai vaikai. Tai blogo auklėjimo šeimoje padariniai: grubumas, “turgaus” lygio kivirčai. Vaikai labai li

iguistai reaguoja į neteisybę. Jie nekenčia melo. Didžiausia mūsų gyvenimo blogybė – besaikis girtavimas. Tai asmenybės žlugimo, beveik visų nusikaltimų (ne tik savižudybių), šeimyninių konfliktų, blogos sveikatos, taip pat ir psichinių susirgimų priežastis. Tarp savižudžių yra ir psichiškai sveikų žmonių, tačiau susiklosčius ypatingoms gyvenimo sąlygoms, jiems pritrūksta ryžto, nebemato prasmės gyventi. Tarp besižudančių senų žmonių daugiausiai kaimiečiai – tėvai, vaikų atvežti gyventi į miestą. Jie nesugeba adaptuotis. Vienatvė, “nereikalingos naštos” jausmas, nesutarimai su vaikais. Žinoma, gerai, kai tėvais rūpinamasi, tačiau senas medis niekada naujoje dirvoje neprigis, jei nebus ypatingai puoselėjamas.

Dalis nusižudo dėl įvairių negandų, sveikatos. Neįtikėtina, bet žudosi net ligoninėse, kur šalia žmonės – baltais chalatais.

Svarbi savižudybių priežastis – subyrėjusi šeima. Kiekvienos skyrybos – žingsnis į neviltį.

O štai ką apie savižudybę kalba Kalifornijos (JAV) mokslo tyrimo centro direktorius psichiatras Džeromas Išvagas.
– Lietuvos pacientai su psichika susijusių problemų turi nė kiek ne daugiau, nei, tarkim, mano pacientai Kalifornijoje. Žinau, statistika teigia, jog Lietuva užima vieną pirmųjų vietų pagal savižudybių skaičių. Tai įdomi statistika, tačiau ji logiškai išplaukia iš tyrimų, kuriuos jau daugiau nei du dešimtmečius atlieka pasaulio psichiatrai. Šie tyrimai nagrinėja savižudybių priežastis. Ne tik žmogaus, bet ir valstybės, regiono mastu. Kodėl vienoje šalyje savižudybių skaičius kraupus, o kitose ( turinčiose panašias ekonomines, politines sąlygas ) jų beveik nėra? Kodėl, pavyzdžiui, So
omalio gyventojai, išgyvenantys bado, skurdo, ligų kančias, nesižudo, o komforte gyvenantys skandinavai vis dažniau į tai linksta? [ 1, 3 ]

Padarėme išvadą, jog savižudybių priežastys ne vien socialinės, politinės, bet ir biologinės. Tai plati tema. Štai keletas svarbių gamtos faktorių: klimatas, charakteris, genetinis polinkis.

Pastebėta, kad savižudybių daug daugiau įvyksta šiaurės kraštuose negu pietų ar vidutinio klimato juostose.

Priežastis paprasta: šiaurės valstybių gyventojai beveik pusę metų nemato saulės. Tai labai slegia, išryškėja neurozės, psichozės. Žmogus, nematantis saulės, mažiau darbingas ir kūrybingas. Net ir svaiką žmogų kamuoja depresija, melancholija. Asmenims, kurių psichika labili – dar blogiau.

Šiaurietiškas klimatas turi įtakos ir nacijos charakteriui. Jei pietiečiai sugeba ekspresyviai, spontaniškai bendrauti, išsipasakoti, galų gale išsirėkti, tai šiauriečiai – intravertai, neigiamas emo-cijas jie dažniausiai “kaupia” savyje, kol sušlubuoja psichika.

Lietuva -viena šiaurės šalių, kur specifines biologinės, kli-mato, ekologijos sąlygos suformavo ir lietuvišką charakterį. Koks jis – geriausiai žinote mes patys.

Psichiatrų nuomone: Lietuvoje kaip ir, pavyzdžiui, Švedijoje, Suomijoje pastebimi sezoniniai nuotaikos sutrikimai. “Tamsiais” metų laikais padaugėja ir paūmėja psichikos ligos, pablogėja bendra žmonių nuotaika. Tada įvyksta daugiausia savižudybių. Ypač naktimis. Nuo ekonominių sąlygų savižudybės nedaug priklauso.

Būna, kad žmogus žudosi ir lengvabūdiškai. Neatėjo mylimasis ar mylimoji į pasimatimą, ir nutaria atsisveikinti su gyvenimu. Arba moksleivis, gavęs blogą pažymį. Gal ir nebūtina šlovinti visus savižudžius, rengti jiems labai iškilmingas, pompastiškas laidotuves, visur saiko reikia. Bet ir smerkti ar nusigręti taip pat neprotinga ir nehumaniška.

Daugiau dėmesio žmogui

Dr. Keitas Hautonas, knygos “Savižudybė” autorius, teigia, kad svarbiausios savižudybės priežastys, ypač moterų – sudėtingi santykiai su savo partneriu arba su tėvais. Vyrai su psichologu kalbasi tik apie savo psichikos problemas. Dažnai jie laikomi alkoholikais, nors iš tikrųjų alkoholio griebiasi vien norėdami nuslopinti juos slegiančias neišsprendžiamas problemas. Alkoholio poveikis šiuo atveju gerokai padidina savižudybės tikimybę.

Tiek savižudžiai vyrai, tiek moterys apie savo ketinimą dažnai bando įspėti aplinkinius. Tačiau mes paprastai liekame abejingi. Kai savižudžiui iškyla reali gyvenimo ar mirties dilema, toks aplinkinių ir artimųjų abejingimas dažnai būna lemiantis. Žmogus kelia prieš save ranką ir tuo pat metu šaukiasi pagalbos. Abu šie veiksmai yra visiškai nuoširdūs.

Mes, šalia esantys, dažnai turime galimybę ir priemonių sulaikyti savižudį nuo pragaištingo žingsnio. Bet nereaguojame pakankamai jautriai į tuos ženklus, kurie mums siunčiami, pavyzdžiui, net tai, kaip žmogus atsisveikina gali būti reikšminga. Turime būti labai atidūs, kai žmogus kalba, jog daugiau nebeištvers, kad sutriko mityba ir miegas, kad jis visiškai nustojo domėtis gyvenimu. Dr. Shneidmanas nurodo, kad apie 80 procentų savižudžių rodo gana aiškius ženklus apie savo ketinimus, ir širdies gilumoje trokšta bei tikisi pagalbos. Savižudybė paprastai nebūna keršto ar prieraišumo veiksnys.

Dr. Aldrigas sutinka su šia išvada: “Jeigu jūs kalbate su besiruošiančia savižudybei moterimi, jos ketinimai tampa aiškūs iš to, kaip ir apie ką ji kalba. Paprastai ji kalba apie štai jau porą metų besitęsiančias problemas, apie tai, kad reikalai eina vis blogyn, kad nieko neįmanoma pakeisti. Savižudybė jai – kaip natūrali reakcija į nuolat blogėjančią situaciją”
Dr. Aldrigas laikosi nuomonės: jei pacientas ima kalbėti apie airtį, būtina į tai reaguoti tiesiogiai. “Aš klausiu, kaip jis įsivaizduoja savo laidotuves, ar jis nori, kad grotų orkestras? Kokių pageidautų gėlių? Kaip jis įsivaizduoja savo vaikus laidotuvių metu? Gal tai žiauru ir beširdiška, bet dažnai būtent tai priverčia žmogų atsipeikėti. Ir jis galiausiai ištaria: “Liaukitės! Aš nenoriu mirti. Aš tik noriu kitaip gyventi.”
Mus labai šiurpina vaikų savižudybės. Kiekvieną dieną daugiau kaip tūkstantis jaunųjų amerikiečių bando nutraukti gyvybės siūlą.

Gydytojai aiškina: “Iki pat paskutinio momento paauglys, kuris nusprendė nusižudyti, nepaprastai nori gyventi. Jis tyliai maldauja jį išgelbėti”.
Pagalvokit – devynios iš dešimties savižudybių įvykdomos namuose. Iš jų 70 procentų paauglių savižudybių padaromos tarp trečios valandos dienos ir pusiaunakčio. Kodėl? Juk kaip tik tada savižudį kas nors gali pastebėti, sustabdyti, išgelbėti. Čia nėra jokio paradokso, paprasčiausiai kiekvieno vaiko sąmonės gilumoje vis dar gyvena viltis: kažkas turi įvykti, kažkas ateis. Kas? Galbūt tėvai?Tokiu laiku vaikas daugiau nei bet kada nori, kad būtų pastebėtas, išklausytas, suprastas, mylimas.
Tyrinėjimai rodo, jog, prieš atsitinkant tokiai nelaimei, vaikai atrodo abejingesni, labiau pavargę nei paprastai. Tiktai po lai-ko tėvai supranta, ko jie nepastebėjo, tačiau pataisyti jau nieko nebegalima.
Mes nematome nelaimės signalo.
Pasak dr. Aldrigo, štai keletas bendražmogiškų patarimų:
1. Būkite ypač jautrūs savo bičiulių ar pažįstamų žodžiams
ir elgesiui, jei jie prašosi pagalbos arba kalba aprie savižudybės
galimybę. Reaguokite jautriai, jei vyras pradėjo daug gerti. Gal-
būt jis taip tikisi pamiršti savo problemas?
2. Atidžiai klausykite, jei kas nors nori išsikalbėti su jumis,
mėginkite įtikinti, nukreipti mintis kita linkme.
3. Jei žmogus kalba apie tai, kad yra viskuo nusivylęs ir jau-čiasi dvasiškai miręs, nebijokite drąsiai paklausti, ar tik jis negalvoja apie savižudybę? Jei taip, paklauskite, kada ir kaip jis tą pla-nuoja padaryti? Jei žmogus turi aiškų ir apmąstytą savižudybėsplaną, nepalikite jo vieno. Padėkite jam.
4. Būkite ypač jautrūs ir padėkite pamatyti kitą išeitį. Sudarykite argaumentų “už” ir “prieš” sąrašą kiekvienam įmanomam variantui.
5. Nebandykite patys įvertinti, ar kito žmogaus apsisprendimo žudytis yra pakankamai rimtas. Neatimkit netyčia paskutinio šiaudo giliai nusivylusiam žmogui.

SAVIŽUDYBĖS EVOLIUCINĖ PRASMĖ

Pastaraisiais metais pastebimas padidėjęs biologų, psicho-logų, plataus profilio psichiatrų dėmesys žmogaus dvasinio gy-venimo sferai ir ypač tokiems reiškimams kaip savižudybė ir dep-resija. Įdomiausia yra tai, kad savo samprotavimus jie grindžia evoliucinėmis teorijomis, kurios nėra naujos, o tik gerokai pri-mirštos, ir tai rodo, kad praeities mokslininkų triūsas nebuvo be-vaisis, priešingai – daugelį žmogaus psichinio gyvenimo paslapčių vėl bandoma paaiškinti gyvosios gamtos evoliucijos dėsnin-gumais.
Nuo seno į savižudybę buvo žiūrima kaip į gamtos įstatymų pažeidimą. Savižudžius smerkė judaizmas. Pagal krikščioniškuo-sius papročius juos drausdavo laidoti kapinių teritorijoje. Rene-sanso epocha atgaivino antikinio pasaulio sampratą, vis dėlto ne-pakantumas savižudybei išliko. Pasirodžius Darvino “Rūšių kil-mei”, šį aktą imta traktuoti kaip individo atsisakymą kovoti už būvį, nesugebėjimą prisitaikyti prie aplinkos, kaip instinkto iš-likti sutrikimą.
JAV psichiatras ir antropologas D. Vilsonas teigia, kad pa-aiškinti savižudybę vien tik psichikos patologija ar dramatiškai susiklosčiusiomis gyvenimo aplinkybėmis neįmanoma, kadangi visais amžiais ir įvairiausiose kultūrose savižudžių būta bemaž tiek pat, – vidutiniškai l procentas nuo bendro mirčių skaičiaus. Čia be jokių abejonių slypinčios evoliucinės priežastys. Natūra-lioji atranka turi negailestingą logiką, kurios prasmė – nuolat iš-laikyti gamtoje tam tikrą savižudžių skaičių. Niekam dar nepavy-ko aptikti šio pragaištingojo geno, pabrėžia D. Vilsonas, tačiau faktai liudija, kad polinkis į savižudybę dažniausiai paveldimas. Sakysim, yra šeimų, kur savižudžiais paženklinta bemaž kiekvie-na karta. Maža to, egzistuoja etninės grupės, kur savižudžių būna 2-3 kartus daugiau negu paprastai.
Paminėtini kilę iš vieno kamieno suomiai ir vengrai, kurių polinkis susinaikinti pasireiškia ne tik tėvynėje (tai dar galima kažkaip paaiškinti), bet ir emigracijoje. Visa tai liudija, kad jų organizme esama kažkokio mokslui dar nežinomo biologinio substrakto.
Norėdami geriau suvokti vienokio ar kitokio tipo žmogaus elgesį, mokslininkai dažnai nukreipia žvilgsnį į gyvūnijos pasaulį. Pasirodo, susinaikinimo fenomenas pastebimas ir ten. Priežastys būna įvairios. Pirmiausia aukojamasi tada, kai rūšies išlikimui gre-sia pavojus. D. Vilsonas remiasi prancūzų natūralistu Marijumi, kuris ne kartą stebėjo, kaip elgiasi pavianai, kai pamato arba užuo-džia tykantį prie tako pikčiausią savo priešą leopardą. Du patinai nepastebėti užsiropščia ant uolos ir akimirksniu šoka ant plėšrūno.
Pavianai dažniausiai žūsta, bet beždžionių kaimenė su jau-nikliais būna išgelbėta. Kartais instinktas pasireiškia impulsyviai, kai nėra laiko apsispręsti, – tokiu atveju vienas pavianas atsilieka nuo lekiančios pasislėpti į tarpeklius bandos ir nesipriešindamas leidžia save sudraskyti. Tokių herojiškų poelgių gamtoje galima sutikti begalę. Tarkim, peteliškė, padėjusi kiaušinėlius, krinta že-myn, ilgai plaka sparnais, kol visiškai išsenka. Toks elgesys skir-tas nukreipti paukščių dėmesį, kad jie neaptiktų palikuonių ir neiš-moktų pažinti aplinkos, kur yra kiaušinėlių slaptavietės. Mažas neapsiplunksnavęs paukščiukas nesipriešina, kai jį užkapoja vy-resni broliai ir seserys vien todėl, kad nekeltų triukšmo ir neatk-reiptų priešo dėmesio.
Darvinas teigė, kad altruistinis instinktas perduodamas iš kar-tos į kartą, jis būdingas visoms būtybėms, taigi ir žmogui. Bevil-tiški ligoniai, ryžęsi nusižudyti, bet nesėkmingai, dažniausiai sa-vo poelgį motyvuoja altruistinėmis paskatomis, nenoru būti našta artimiesiems. Ir beveik niekad nekalba apie depresiją, kurios jie nepajėgūs įveikti.
Depresija kaip ir savižudybė, teigia mokslininkai, taip pat turi evoliucinę prasmę, ji būdinga ne tik žmogui, bet ir kai kurioms gyvūnų rūšims. Pavyzdžiui, patyrusias stiprų stresą beždžiones apima visiška melancholija. Jos nieko nebeėda, ima suptis ant to-kių plonų medžio šakų, ant kurių šiaip niekada nedrįstų užsilipti. Kaip ir žmogui, gyvenimas joms tampa beprasmis. Tyrimai paro-dė, kad beždžionių smegenyse vyksta tokie pat biologiniai proce-sai: sumažėja sirotanino, noradrenalino kiekis – medžiagų, kurios stimuliuoja nervinių ląstelių kontaktus ir reguliuoja emocijas, ap-saugodamos mus nuo įkyrių minčių persekiojimo.
Garsi beždžionių elgsenos tyrinėtoja D. Godalė savo stebė-jimų dienoraštyje yra aprašiusi atvejį, kaip jauna šimpanzė elgia-si žuvus motinai. Jos niekaip nebuvo galima nuvesti į šalį, o kai motinos kūną išnešė, tykiai išėjo į sodą, atsigulė ant žemės ir nud-vėsė. Yra nustatyta, kad apie 20 procentų makakų nuolat slegia depresija. Artimo praradimas, partnerio išdavystė, statuso kaime-nėje pasikeitimas joms sukelia didžiausią neviltį.
Neįtikėtina, bet padidintas polinkis į depresiją turi ir savo privalumų. JAV nacionalinio instituto palyginamosios ekologi-jos laboratorijos vedėjas daktaras S. Suomis stebėjo laisvėje gy-venančias makakas ir konstatavo, kad labiausiai linkę į depresiją individai užėmė aukščiausias vietas kaimenės hierarchijoje. Dep-resija naudinga rūšiai, sako jis, nes jautrus ir talentingi jos atsto-vai šios būsenos dėka turi galimybę apsisaugoti nuo klaidų ir nu-matyti optimalią elgesio strategiją kritiškomis aplinkybėmis. Tie, kurie linkę į depresiją, viską pastebi, girdi ir jaučia daug geriau negu kiti šios rūšies atstovai. Matyt, neatsitiktinai ši būsena ka-muoja 20 kartų dažniau meninės prigimties žmones.
Jų psichika – tai tarsi puikaus smuiko įtemptos stygos. Tie-sa, tos stygos greičiau nutrūksta strypui stiprėliau spūstelėjus, to-dėl ‘Valdyti” depresiją – didelis menas. Naujas mokslininkų po-žiūris padės medikams geriau pažinti depresijos subtilumą ir grą-žins jai tą prasmę, kurią evoliucijos priešaušryje suteikė pati gamta.

DINGĘ BE ŽINIOS

Egzistuoja dar viena savižudybės forma – socialinė savižu-dybė. Tai iš tiesų keistas reiškinys. Vakaruose apie ją prabilo tik devintajame dešimtmetyje. Mes apie ją apskritai nieko nežinojo-me. Kas tai yra?
Vieną dieną žmogus išeina išsamų ir dingsta. Kodėl jis taip daro? Kodėl nutraukia savo biografiją, praeitį, nepasiima kokių nors dokumentų, kurie padėtų nustatyti jo asmenį? Kodėl kažku-riame pasaulio užkampyje jis pradeda gyventi iŠ naujo?
Deja, net Kalifornijos universitete, kur domimasi šios rūšies savižudybėmis šito niekas nežino. Tačiau galima aprašyti kai kuriuos charakteringus bruožus. Iš karto reikia atkreipti dėmesį, jog tokių “pabėgėlių” yra nedaug, o išaiškintų – tiesiog juokingai ma-ža. Dažniausiai sociologiniai savižudžiai, kaip ir tikrieji,išnyksta amžinai.
Dingsta netikėtai. Ryte vyras (tiriamieji buvo tik vyrai) išeina į banką, kontorą ar skaityti paskaitų ir negrįžta. Prieš tai nebu-vo jokių audringų scenų, dažniausiai šeimoje vyraudavo santar-vė. Ir štai – viskas griūva.
Apklaustos žmonos absoliučiai nežinojo, ką atsakyti, tiesiog nesiorientavo situacijoje. Savižudžiai būdavo pasiėmę tik kelis daiktus, dažniausiai tuos, kuriuos labai mėgo – pypkę, megztinį ir pan. Palikdavo visus dokumentus, liudijimus, diplomus, kurie ga-lėtų patvirtinti jų statusą, išsilavinimą, įgaliojimus; palikdavo šei-mai vertybines akcijas, turtą. Jie, bevardžiai, sėda į autobusą ir išvažiuoja. Aišku, kad toks dingimas buvo iš anksto planuojamas ir iki smulkmenų apgalvotas. Visi jie psichiškai sveiki. Tarp jų -biznieriai, aukštųjų mokyklų dėstytojai, gydytojai.
Galima klausti: kodėl tai vadinama savižudybe? Be abejo, nužudomas tik “socialinis vaidmuo”, juk pats žmogus realiai to-liau gyvena. Tačiau artimiesiems jis kaip miręs. Ir jis pate tarsi “miršta”: nė vienas iš jų nėra grįžęs.
Įsivaizduokime, kad vieną gražią dieną paaiškėja, kas per vienas tas žmogus. Sociologų kalba – jis identifikuojamas. Kas tada? Bausti? Grąžinti į šeimą? Paskelbti oficialias skyrybas? To-kių identifikacijų jau yra buvę. Ir visada jos baigdavosi vienodai: savižudys bėgdavo toliau, arba pasirinkdavo “tikrąją” savižudybę.
SEPUKU – KILNIOJI JAPONŲ MIRTIS

Japonai pilvo perskrodimą vadina septiką. Europiečiai var-toja terminą “charakiris”. Japonams šis žodis skamba tiesiog vul-gariai ir jie jo nemėgsta.
Pirmuosius Šio papročio aprašymus užtinkame 1170 metais. Istorinis faktas ar legenda, užrašyta japonų kronikose, pasakoja apie viduramžių riterį, kuris, apsuptas priešų, “persiskrodė pilvą kardu ir išvertė žarnas”. Nuo to meto sepuku tapo populiarus ir peraugo į šventą tradiciją. Viduramžių Japonijoje tai buvo tik pri-vilegijuotai klasei leistinas mirties būdas.
Samurajai (japoniškai – sargybiniai) buvo privilegijuota di-dikų kasta. Jis turėjo teisę nešioti du kardus ir tarnauti karo bei administracijos įstaigose; nuo vaikystės buvo mokomi niekinti mirtį, gyventi stoiškai ir spartietiška! valdyti savo sielą bei kūną.
Samurajus, ryžęsis charakiriui, darė tai dėl {vairių dingsčių; kad nebūtų sukompromituotas, kad nuplautų nešlovės dėmę, kad išreikštų protestą prieš savo feodalo elgesį arba kilus prieštaravi-mui tarp pareigos paklusti savo ponui ir savo įsitikinimo. Tačiau dažniausiai charakiriu buvo naudojamasi mūšio metu, atsidūrus padėtyje be išeities. Apie XV a. Japonijoje atsirado paprotys bausti sepuku. Bausmę pavaldiniui, nusižengusiam teisei arbaparodžiu-siam nepaklusnumą, savo (sakymu skirdavo siogūnas (visos pro-vincijos valdytojas) ar valdovas. Pasmerktajam buvo nusiunčia-mas puošnus durklas – tai ir įrankis, ir įsakymo atlikti charakiri ženklas. Istorija neužfiksavo atsisakymo vykdyti nuosprendį.
Makabriška charakiri ceremonija buvo atliekama pagal griež-čiausias taisykles, nusistovėjusias dar viduramžiais. Ši pareiga (sa-vižudybė) buvo vykdoma savo namuose, rūmuose arba šventyk-loje. Prieš tai savižudis išsirinkdavo “kaisaku” – asistentą sekun-dantą. Tai buvo nepaprastai kilnios pareigos, ir joks samurajus negalėjo jų atsisakyti. Taip pat jis neturėjo teisės savižudžio at-kalbėti.
Prieš protėvių altorių sudeginus smilkalus ir pranešus jų vė-lėms apie ryžtą, buvo surašomas testamentas ir sukuriamas atsis-veikinimo eilėraštis ‘Tanką”. Po to pasmerktasis, apsirengęs iš-kilmių apdaru ar paradiniais samurajų rūbais, drauge su asistentu užlipdavo ant nedidelio (7-11 cm virš grindų) paaukštinimo, apk-loto kilimu ar raudono fetro patiesalu. Aplink paaukštinimą pus-lankiu susėsdavo liudininkai ir draugai. Savižudis atsisėsdavo ant patiesalo, japonų papročiu po savimi parietės kojas, ir pats paim-davo į ranką peilį arba, jei charakiris buvo vykdomas pagal nuosp-rendį, siogūno pasiuntinys jam įteikdavo atsivežtą peilį pagal pri-imtą ceremonialą. Kaisoku stovėdavo prie pat savižudžio, abiem rankom laikydamas giminės kardą.
Atlikęs savo kalčių viešą išpažintį, pasmerktasis susismeig-davo peilį į pilvą ir išskrosdavo vidurius. Tuo metu, kai, praras-damas sąmonę, jis palinkdavo] priekį ir prasidėdavo pirmieji mer-dėjimo traukuliai, asistentas vienu kardo smūgiu nukirsdavo galvą. Jeigu charakiris būdavo įvykdomas pagal nuosprendį valdovo peiliu, sukruvintas įrankis būdavo grąžinamas siogūnui ar “teno” (imperatoriui) kaip įrodymas. Jei nusikaltėlis charakirį atlikdavo savo valia, jo šeima neprarasdavo nei šlovės, nei turto.
Japonijoje kasmet būdavo įvykdoma ne mažiau kaip 1500 charakirių.
Viena didžiausių samurajaus dorybių buvo ištikimybė ponui. Pagal tradiciją kiekvienas japonas turi paaukoti savo gyvybę, norėdamas nužudyti tą, kas išdrįso įžeisti jo poną. Žmogžudys perskrodžia sau vidurius parodydamas, kad ir jis moka iškęsti mirtį, kaip ir kitiems ją suteikti. Bet jei įvykdęs žmogždystę pats nenusižudo, yra laikomas niekšu ir krašto įstatymais pasmerkiamas kankinimui. O jei kaltasis sau padaro teismą, jo atminimas yra gerbiamas kaip didvyrio.
1651 metais, mirus vienam Tokugavos giminės siogūnui, keli jo ministrai persiskrodė pilvus, ir po to prasidėjo tų pareigūnų vasalų, kuriems pergyventi savo ponus nederėjo, sepuku estafetė. Šitokios masinės žudynės buvo vadinamos “oibara”.
Masinės pavaldinių mirties eitynės XVII ir XVIII a. pasiekė tokį mastą, kad pagaliau oibara buvo uždrausta. Japonija pradėjo eiti europizacijos keliu. Vienas paskui kitą ėmė nykti feodaliniai papročiai, tačiau charakirio paprotys nenukentėjo, jis buvo ypač populiarus tarp kariškių. Mūsų šimtmečio pirmoje pusėje labiausiai pagarsėjo generolo Nogio, japonų tautos didvyrio, sepuku.
Generolas kunigaikštis Maresuke Nogis (1849 – 1912) susilaukė neišpasakytos šlovės Japonijos – Rusijos karo metu 1904 – 1905 m., užimdamas Port Artūrą ir laimėdamas mūšį prie Mukdeno. Ir štai 1912 metais imperatorius Meidzio (Mucuhito) laidotuvių ceremonijos metu karo didvyris išėjo paskui savo teno, įvykdydamas charakirį. Jo poelgis buvo tarsi sąmoninga reakcija prieš Europos kultūra, kur, pradedant šautuvais, greitašoviais pabūklais, reformuota pramone ir prekyba, pamažu ėmė skverbtis į japonų sielas.
Antrasis garsus charakiris (tarp visos jų bangos prieš Antrąjį pasaulinį karą) buvo vieno piliečio sepuku, kuris tokiu būdu 1925 metais išreiškė protestą prieš japonų vyriausybės užsienio politiką.
Dar viena išsiskrodimo banga persirito per Japoniją 1945 metais. Bomba, nukritusi ant Chirosimos, atėmė iš japonų pasku-tinės pergalės viltis. 1945 metų naktį iš rugpjūčio devintosios į dešimtąją lėktuvų angare, dalyvaujant pačiam imperatoriui, susi-rinko karalystės vyriausiosios karo tarybos didysis šešetas nusp-ręsti, ar Japonija priims liepos 26-osios Potsdamo ultimatumą. Tik karo ministras generolas Anamis reikalavo tęsti “šventąjį ka-rą”, tvirtindamas, kad japonų kalbos žodyne nerasi žodžio “kapi-tuliacija”. Vis dėlto imperatorius, įvertinęs padėtį, ryžosi pasira-šyti taikos sutartį. Jaunų, fanatiškai nusiteikusių karininkų grupė nutarė pasipriešinti “gėdingai išdavystei” ir surengti pasikėsini-mą. Maištas nenusisekė. Tada maišto organizatoriai įvykdė cha-rakirius.
Kai 1945 metų rugpjūčio 15 dieną Tokijo radijas paskelbė imperatoriaus kreipimąsi į tautą (tai buvo kapituliacijos aktas), generolas Anamis pasidarė charakirį. Nogis negalėjo išgyventi, imperatoriaus mirties, Anamis – savo armijos ir tautos nešlovės.
Po kapituliacijos imperatoriaus rūmuose ir visoje Japonijoje sepuku nusinešė virtinę aukų – karininkų, generolo Anamio pase-kėjų. Tai buvo didžiausia visų laikų oibara.
Japonų tradicija savižudybę pavertė kultūros faktu. Šį reiš-kinį nepaprastai sunku tyrinėti, nes europiečiui jis atrodo labai paslaptingas.
Nūnai charakiris rečiau pasitaiko, tačiau visiškai neišnyko – tai amžina.

KAMIKADZĖS

Pažodžiui žodis “kamikadzė” reiškia “dieviškasis vėjas”. Tokį pavadinimą gavo taifūnas, kuris 1281 metais išgriovė gi-gantišką tiltą iš 35 tūkstančių valčių, kuris buvo pastatytas vieno Čingischano palikuonių įsakymu tam, kad būtų galima permesti grėsmingą mongolų raitelių armiją į japonų salas.
1944-ųjų rugsėjį komendantūros atstovas Inogušis Rikichejis ilgai svarstė, kaip japonai dar gali laimėti karą. Ir sugalvojo. Netrukus oro pajėgų admirolas pritarė Rikichejo sumanymui įkurti specialią šturmo grupę, vadinamą kamikadze. Tai ir davė pradžią totaliniam japonų išprotėjimui karų istorijoje – skandindami ame-rikiečių karo laivus, 4615 vaikinų savanoriškai pasirinko mirtį. Tačiau atgal kelio jau nebuvo.
Chirana – mažas miestelis pietinėje Kiusiu salos dalyje. Čia 1945-šiais buvo kamikadzių lėktuvų pakilimo takas. Iš čia dau-giau kaip tūkstantis jaunuolių paskutinį kartą gyvenime pakilolėktuvu į 6 kilometrų aukštį ir, išvystę 890 km/val greitį, smigo į priešo objektus. Iš kelių tūkstančių kamikadzių gyvi išliko tik ke-letas ir tai atsitiktinumo dėka. Jie vengia kalbėti, nenori fotogra-fuotis.
Pirmuoju kamikadze Japonijoje priimta laikyti Masafumi Arimą. 1944 metų spalio 15 dieną jis įveikė nesiliaujančią zeniti-nę konvojaus ugnį, pasivijo karo laivą “Franklin” ir nukreipė lėk-tuvą į laivo denį.
Kamikadzės skrisdavo nedideliais būreliais – po 3-5 lėktu-vus. Aptikus priešininką, būrys išsiskleisdavo, ir kiekvienas lėk-tuvas bandydavo savarankiškai prasiveržti prie laivo.
Iš pradžių jie skrisdavo įprastais kariniais lėktuvais, bet vė-liau įsisavino specialius sprogstančius lėktuvus-sviedinius “Oka”. Juose būdavo 1200 kg sprogmenų, patys paprasčiausi valdymo prietaisai. Tai buvo lėktuvai su vienkartiniais varikliais. Variklis funkcionuodavo 8-10 sekundžių, o tai leisdavo pasiekti 100 km/ vai greitį.
Lėktuvai-sviediniai būdavo išmetami už 10-15 km nuo tai-kinio ir po to iškart pikiruodavo. Sustabdyti tokį lėktuvą praktiš-kai būdavo neįmanoma, ir telikdavo tik melsti kokios piloto klai-dos arba pasitikėti savo laimės žvaigžde.
Karo veiksmų Ramiajame vandenyne periodu kamikadzės nuskandino nemaža laivų, iš jų 221 prie Filipinų krantų, 20 mū-šiuose už Okinavą ir 26 vysktant operacijoms prie Riukiu salų. Be to, kamikadzės sugadino ir išvedė iš rikiuotės 491 karo laivą.
Savo fanatizmą kamikadzės grindė viduramžių garbės ko-deksu “Busido”. Šis kodeksas reikalavo, kad karys būtų besąly-giškai paklusnus, niekintų mirtį ir būtų pasiryžęs bet kada pasida-ryti charakirį. Jie mesdavosi atakon, šaukdami pergales šūksnį “Banzai!” Prieš patį skrydį kiekvienas lakūnas – mirtininkas gau-davo baltą raištį “Chačimaki”, du samurajiškus kardus ir puodelį sake. Parašiutai lakūnams-mirtininkams nebūdavo duodami. Įvyk-dęs užduotį, lakūnas būdavo paskelbiamas šventu ir jo vardas bū-davo įamžinamas Jasukuni šventovėje.
1945-ųjų rugpjūtį vienas kamikadzių judėjimo iniciatorių ad-mirolas Onišis parašė testamentą – kreipimąsi į Japonijos karo elitą – kamikadzes. “Tikėjome, kad šių jaunų vaikinų pasiaukojimo dėka laimėsime karą. Deja, nepavyko, todėl aukoju gyvybę už savo pa-valdinius ir šeimą. Kreipiuosi į jaunimą: te mano mirtis būna jums pamoka, kad gyvenimą reikia vertinti. Būkite nuolankūs impera-toriui. Gerbkite patys save ir būkite ištvermingi. Net ir pralaimėjędidžiuokitės, jog esate japonai. Nepamirškite, kad vaikai visos tautos turtas ir ateitis”.

KORIDA – SAVIŽUDYBĖS FORMA

Ispanija – šalis, kurioje tragiškai suvokiama mirtis ir Šelmiš-kai, bet kartu grėsmingai žiūrima į gyvenimą.
Madride, Bulių aiksėję, yra svarbiausia Ispanijos koridų are-na, talpinanti per 22 tūkstančius žiūrovų. Nors bilietai kainuoja apie 100 dolerių, sezono metu laisvų vietų čia nebūna.
Pirmą kartą korida paminėta 815 metais karalius Alfonso Išmintingojo “Kronikoje”, o 1135 metais karalius Alfonsas VII paskelbė koridą oficialia karūnavimo ceremonijos dalimi.

Nuo viduramžių iki XVIII a. buliaus atvaizdas Šv. Morkaus dieną buvo iškeliamas per pamaldas ir nešamas visą procesiją.

1694 metais Madride bulius buvo išleistas prieš liūtą. Kova vyko 50 m skersmens geležiniame narve. Bulius liūtą staiga subadė ragais. Po trejų metų Madrido koridoje vėl buvo suleisti į vieną narvą Kastilijos bulius ir Bengalijos tigras. Ir čia pergalę šventė bulius. XVIII a. Madrido rūmuose surengta buliaus Sombrerito ir dramblio Nerono dvikova. Dramblys gėdingai pralaimėjo.

O kaip pasibaigia žmonių – matadorų kova su buliais? Nuo šimtmečio pradžios koridos arenose žuvo 20matadorų, tarp jų – garsių vyrų, gyvenusių vos dvidešimt metų. Manuelis Graneras iš Valensijos dalyvavo koridoje tik trejus metus. Po pirmųjų koridų jis norėjo mesti šitą verslą ir tapti artistu, nes vaikystėje mokėsi muzikos ir puikiai griežė smuiku. Bet jau pirmaisiais metais Graneras dalyvavo 91 koridoje. 1922 gegužės 7 –ąją Madrido koridoje toliaregis ir baikštus bulius, vardu Lengvapėdis, įsmeigė ragą Granerui į dešinę šlaunį, pakėlė į orą ir trenkė žemėn prie barjero. Čia smeigė ragu dar sykį, sudraskė juostą ir kelnes, išdūrė dešinę akį ir, suskaldęs kaktos kaulus, ištaršė smegenis. Po kelių minučių matadoras mirė. Praėjus šešioms dienoms po Granero mirties Sevilijoje išsikankinęs tris savaites mirė Manuelis Varė, subadytas ketvirtoje Sevilijos koridoje. Gegužyje žuvo sevilietis Belmontė ir stipruolis, publikos numylėtinis Choselitas, persmeigtas buliaus 1920 metų Talaveros koridoje.

Koridos atomazgos niekas nežino, o teodorai eina į koridą ne mirti, o pelnyti duoną. Kiekvienas žino, kokia negailestinga gali būti publika arenos meistrams, jeigu šie nubėga atsipūsti į priedangą ar slapstosi nuo buliaus už barjero. Sukurtas mitas ir baimė prarasti šlovę kursto teodorą gyventi, kaip geidžia minia, o kartais ir žūti.

Pracūzijos žurnalistai spausdino reportažus iš Nimo apie tai, kaip šlovingoji pikadorė (teodorė ant žirgo) Končina Kintron 1991 metų rugsėjo 21 dieną perdavė geriausios moters – toreros karūną mėlynakei blondinei Sarai Mari Bursejė, 27 metų pran-cūzei iš Nansio. Končina koridoje kovojo 700 kartų.
Ne visiems taip puikiai sekasi kaip Sarai Mari. Reglamentas reikalauja, kad kova su vienu buliumi tęstųsi ne ilgiau kaip 20 minučių.
Kai matadoras po tradicinės segidiljos (taip vadinamas pasi-ruošimas kovai su bulių) važiuoja su savo kvadrilja (teodoro draugais, banderilininkais ir padėjėjais) iš Madrido “Velingtono” vieš-bučio į Bulių aikštę, kur vyks korida, jis stengiasi negalvoti apie tai, kad bus leisgyvis išneštas iš arenos. Šlovė ir publikos aplo-dismentai kursto pasikliauti atsitiktinumu, lemtim, nes korida – drama, kurios atomazgos niekas nežino; tai mirties spektaklis.

EUTANAZIJA – “GERA MIRTIS”

Jau Antikos laikais žmones kankino mirties paslaptys, ap-linkybės, jie stengėsi suvokti ją ir savo kasdieninio gyvenimo kon-tekste. Iš Antikos atėjo ir eutanazijos (mokslo apie mirt) termi-nas (išvertus iš graikų kalbos – “gera mirtis”).
Dar 1794 metais gydytojas Paradis viešai rekomendavo be-viltiškiems ligoniams “lengvą mirtį”.
1901 metais Anglijoje atsirado sąjūdis eutanazijai legalizuoti. 1912 metais Niujorke viena ligonė prašė valdžios leidimo būti beskausmiai užmigdyta. Prašymą atmetė.
Nuo 1920 metų Vokietija pradėjo domėtis eutanazija. Vė-liau naciai, nekalbant apie kitataučių genocidą, sunaikino tūks-tančius vokiečių, kurie buvo protiniai ir fiziniai invalidai.
1938 metais įsikūrė Amerikos eutanazijos draugija, nors val-džia tam prielankumo nerodė. Anglijoje už eutanaziją pasisakė 69 procentai žmonių.
1957 metais Romoje popiežius Pijus XII pareiškė, kad be svarbios priežasties iš mirštančiojo vaistais atimti sąmonę yra ne-leistina.
Maždaug apie 1960 metus Šveicarija buvo pirmasis kraštas, kur eutanazija tapo įstatymiškai legalizuota, įteisinta.
1965 metais Vatikane pasibaigęs bažnytinis suvažiavimas eutanaziją paskelbė esant kriminalu. Katalikų spaudoje eutanazi-jos šalininkai rikiuojami šalia genocidinių ir abortinių žudikų.
57 metų Hamburgo gerų paslaugų tarnybos vadovė Uta Schroeder sako: “Mes norime, kad žmonės mirtų taip, kaip jie patys to trokšte”. “Charon” – tai tik viena iš pagalbos tarnybų, sutei-kiančių galimybę mirštantiesiems ir nepagydomai sergantiems li-goniams baigti gyvenimą savo namuose. Didžiojoje Britanijoje gimusi idėja tarytum neigia tipiškas mintis apie mirtį kaip socia-linį reiškinį, kai mirštantieji paskutines savo gyvenime dienas pra-leidžia anoniminėse gydymo įstaigose niekieno nelankomi.
Vien Šiaurės Vestfalijoje šiuo metu yra apie 50 ambulatori-nių tarnybų, kurios slaugo nepagydomus ligonius jų pačių namuo-se. Apklausų duomenimis, apie 90 procentų Šiaurės Vestfalijos gyventojų nori mirti tarp keturių nuosavo buto sienų; likusieji no-rėtų mirti ligoninėje ar prieglaudoje, kur, deja, nepaisant daugy-bės technikos ir gausaus medicinos personalo, žmonės miršta vie-nui vieni. “Daugelis jų jau prieš tai patiria socialinę mirtį”, – sako prieglaudos tarnautoja Marian.
Anglijoje palydėjimas į mirtį yra savaime suprantamas reiš-kinys. Londono “Natūralios mirties centre” dėsto kursą apie pasi-ruošimą išeiti iš gyvenimo, moko kaip sukalti karstą ir iškasti duo-bę.
Olandijoje numirti irgi padedama. Tos šalies įstatymai lei-džia gydytojui suleisti mirtiną dozę vaistų sunkiai sergančiam, kenčiančiam ligoniui, jei jis to prašo. O jei neprašo?
Sunku dabar pasakyti, ar savo pacientus jos žudė, apsvai-gusios nuo galios lemti jiems gyvybę ar mirtį, ar tiesiog nenorė-damos savęs apsunkinti jų slaugymu. Policija nustatė daugiau kaip 70 smurtinės mirties atvejų vienoje Vienos ligoninėje. Tiek žmog-žudysčių padarė keturios “gailestingosios” seserys per šešerius savo darbo metus. Žudymo motyvas -ligoniai vis tiek mirs, o jos norėjusios palengvinti jų būtį.
Vienas gydytojas Kaune savo artimą žmogų klinikinės mir-ties būklėje išlaikė keletą dienų. Mirus smegenims; jo gyvybė bu-vo palaikoma dirbtinai.
Pasaulio medicinai tokie “žmonės-augalai” nėra retenybe. Prieš kurį laiką 21 metų amerikietė Karena Kuinlein išgėrė alko-holio su raminamaisiais ir aspirinu. Dėl to buvo smarkiai pažeis-tos jos smegenys. Moteris gulėjo embriono pozoje, už ją kvėpavo aparatas, buvo dirbtinai maitinama. Kiekviena tokia diena ligoni-nėje kainavo daugybę dolerių. Po kelių mėnesių jos tėvas kreipė-si į teismą reikalaudamas, kad gydytojai išjungtų kvėpavimo apa-ratą, nes be teismo to daryti jie nesutiko. Teismas priteisė aparatą išjungti. Išjungus pasirodė, kad pacientė kvėpuoja pati. Ji gyveno dar dešimt metų, jei tai galima pavadinti gyvenimu.
Lietuvoje, kaip ir visose postkomunistinėse šalyse, eutana-zijos mokslo dar tik užuomazgos. Vilnietis medikas Eugenijus Gefenas paklaustas, ar sunku gydytojui pasakyti žmogui, kad jis neišgydomas ir greitai mirs, atsakė: “Labai sunku. Tam turi būti paruošti ir medikai, ir pacientai. Svarbu – ar pacientas tikrai nori tai išgirsti. Mūsų apklausų duomenys rodo, kad Lietuvoje šito pa-geidauja tik trečdalis ligonių”.
Žmonės skirtingi, nepanašios ir jų mirtys. Beje, iki šiol Europoje baudžiami tie, kurie padeda kitiems nusižudyti.

VIETOJ PABAIGOS.

Žmogus trapi būtybė, bet kada gali palūžti, gali griebtis įvairiausių ekstremalių priemonių savo problemoms išspręsti. Kad ir kokie drastiški pasirinktieji sprendimo būdai gali būti, svarbu, jog jie nepriverstų pakelti prieš save rankos.
Supratimas, dėmesio atkreipimas reikiamu momentu, gelbsti gyvybę.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. “Mokslas ir gyvenimas”, 1994 Nr. 11.
2. “Lietuvos rytas”,1993 Nr. 24, 166, 216.
3. “Kauno diena”, Nr.118.
4. “Neliūdėk”, 1993 Nr. 4, 6, 8, 27.
5. Špirauskas, S., 1994. Mirties blyksnis // Kaunas, 166 – 173 p.

Leave a Comment