prostitucija

Prostitucijos, žinomos jau nuo III amžiaus pr.m.e., ištakos turbūt siekia dar senesnius laikus. Neveltui ji yra pelniusi seniausios pasaulio profesijos titulą. Beje, pačioje užuomazgoje prostitucija buvo laikoma net garbinga veikla – šventyklose gyvendavo meilės vaidilutės, kurių santykiavimas su šventikais neva padėdavęs tikintiesiems užmegzti artimesnius ryšius su Dievu. Graikų heteros jau teisėtai galėjo vadintis prostitutėmis, nes ne vieno turtuolio pinigėliai subyrėdavo į jų kišenes.
Viduramžiais padėtis pasikeitė. Tiesa, prostitucija nebuvo uždrausta, tačiau niekinantis požiūris į bet kokius kūniškus malonumus pavertė ją žeminančia veikla. Reformacija viisam šimtmečiui dar labiau sugriežtino požiūrį į prostituciją – uždrausti viešieji namai, o prostitutes imta laikyti nusikaltėlėmis. Dar labiau už bažnyčią sekso verslui pakenkė sifilis. Prostitutės privalėjo tikrintis kas dvi savaites ir neturėjo teisės dienos metu išeiti iš namų. Paplito vaikų prostitucija – mat tikėta, kad sifilio galima atsikratyti, permiegojus su skaistuole. XIX a. dauguma prostitučių buvo kilusios iš darbininkijos. Jomis tapdavo neturtingos, neraštingos, mylimųjų pamestos merginos. Jas skriaudė ne tik klientai, bet ir policija – buvo rengiamos žiaurios gaudynės, iš prostitučių atimami pinigai, joos sodinamos į kalėjimus.
Net ir laisva mūsų dienų moralė nemažina prostitucijos, nes visuomet yra norinčių nusipirkti moterį vyrų ir dėl ekonominių ar psichologinių priežasčių sutinkančių parsiduoti moterų. Nepasikeitė nei prostitučių santykiai su policija, nei tarpusavio hierarchija.
Prostitucija Lietuvoje
Didėjantį prostitucijos mastą Li

ietuvoje lemia nuolat kintančios ekonominės ir socialinės šalies sąlygos, tebesitęsianti vertybių sistemos sumaištis, vis augantis nedarbas. Tokiomis aplinkybėmis kai kurios merginos ir moterys praranda viltį įsitvirtinti legalioje darbo rinkoje ir renkasi prostituciją arba yra į ją įtraukiamos.
Tačiau kategoriškai tvirtinti, kad vienintelė prostitucijos priežastis Lietuvoje yra ekonominiai sunkumai, taip pat negalima. Čia galioja ir mikrolygmens veiksniai – šalti santykiai šeimoje, sunkumai bendraujant su bendraamžiais, nenoras mokytis ir pan. Be to, moksliniais tyrimais nustatyta, kad į „prostitucijos rinką“ 15 % aukų ateina sąmoningai, „iš idėjos“, ieškodamos lengvo gyvenimo, malonumų, seksualinio poreikio patenkinimo.
Prostitutes Lietuvoje pagal prostitucijos veiklos priežastis galima būtų suskirstyti į tris grupes:
1. „Savanorės“ prostitutės, ieškančios lengvo gyvenimo ir malonumų;
2. Merginos ir moterys, užsiimančios prostitucija dėl ekonominių (uždirba pinigus elementariam pragyvenimui, maitinti ir rengti savo vaikus, narkotikams ir pan.) irr asmeninių priežasčių (dėl sudėtingų santykių šeimoje, asocialių draugų įtakos ir pan.).
3. Tarptautinės prekybos moterimis aukos, kurios be dokumentų yra „įkalintos“ užsienyje.
Prostitucija ir nusikalstamas pasaulis
Nepriklausomai nuo amžiaus, beveik visos prostitutės patiria fizinį bei seksualinį smurtą iš savo „pirkėjų“ arba sutenerių. Pasitaiko, kad klientai nemoka už paslaugas, pažeidžia kontrakto sąlygas. Tai liudija ir žiauri statistika: 50 % prostitučių žūsta per pirmuosius penkerius savo darbo metus nuo seksualinių maniakų rankų, nužudomos sutenerių, pačios nusižudo arba miršta nuo ligų, kurios dažniausiai negydomos.
Prostitucijos verslas tapo viena iš or
rganizuoto nusikalstamumo pasireiškimo formų, susijusių su neapmokestinamų lėšų pasisavinimu. „Gatvės merginos“ kenčia nuo nusikaltėlių. Analizuodami konkrečius atvejus (šiuo atveju imsime pačią pavojingiausią Vilniaus prostitučių darbo vietą – Vilniaus geležinkelio stoties prieigas), sužinome, kad prostitučių „siaubas“ – gaujos nepilnamečių skustagalvių, žargonu vadinamų „malaletkomis“. 16 – 17 metų amžiaus jaunimui nereikia sekso – į stotį juos atvilioja tai, kad čia jie gali pasiimti merginą „izdevalkėms“. Čia šių nusikaltėlių fantazija pasireiškia neribotai: viena prostitutė pasakoja, kaip ją viduržiemyje įkišo į eketę ir laikė nuogą vandenyje tol, kol neapalpo – tada nusikaltėliai išsigandę pabėgo; kita prisimena, kaip įkaitintu lygintuvu jai buvo lyginama oda, o blakstienos svilinamos degtukais – po šių išsityčiojimų mergina apako. Prostitutės teigia, kad dažniausiai „malaletkos“ yra turtingų tėvų sūneliai, metę mokyklas ir bandantys „gyvenimo universitetus“.
Bijodamos „malaletkų“, vos pradėjus temti vietinės prostitutės dingsta iš stoties. Jų vietas užima paauglės iš Baltarusijos, kurios dieną nesirodo, bijodamos būti sulaikytos ir išsiųstos namo.
Policijai merginos pasiskųsti negali, nes tai neduoda jokių rezultatų. Policija nesikiša. Vienintelė policininkų uoliai vykdoma funkcija – baudų surinkimas. Jų dydžiai (100, 200 ar 300 Lt) priklauso nuo policininko nuotaikos. Prostitučių teigimu, nesumokėjusios baudų vežamos į skyrių, o ten, kol „sėdimos paros“, policininkai su jomis daro, ką tik nori. Išeitis šioms moterims atsirastų nebent tuomet, jei būtų legalizuota prostitucija bei sutvarkyta įstatymų bazė.
Kita prostitucijos ir nusikalstamo pasaulio są
ąsaja – organizuota tarptautinė prekyba moterimis. Sugriovus Berlyno sieną, tūkstančiai jaunų moterų legaliais ir nelegaliais keliais plūstelėjo į Vakarus. Labai dažnai aukos yra klaidinamos – joms žadamas darbas Europos šalyse, bet vos tik jos kerta sieną, iš jų atimami pasai, o pačios verčiamos dirbti naktiniuose klubuose ar viešnamiuose nežmoniškomis sąlygomis. Lietuva tampa sekso verslo (taip buvo konstatuota ES konferencijoje), prostitučių eksporto šalimi, o prekyba moterimis tapo tarptautiniu mastu organizuotu nusikalstamu verslu. Prekyba moterimis – ne atskiros, pavienės šalies, bet visos tarptautinės bendrijos problema.
Prostitucijos legalizavimo ir teisėsaugos klausimai
Prostitucijos legalizavimo klausimu Europa pasidalinusi į aboliucionistus ir reglamentistus, neskaitant visiškai uždraudusių prostituciją prohibicionistų. Aboliucionizmas, būdingas Prancūzijai, numato bet kokių reglamentavimų panaikinimą. Tai leidžia išvengti dar vienos socialinės problemos – prostitutes išnaudojančių sąvadautojų.
Vokietijoje ir Nyderlanduose vyrauja reglamentarizmas, prostituciją traktuojantis kaip „neišvengiamą blogį“, kurį reikia reglamentuoti taisyklėmis kaip tam tikrą „viešą tarnybą“: rezervuoti kvartalai, uždari namai arba erotiniai centrai, prostitutės registruojamos savivaldybėje ir policijos kartotekoje, turi nuolat tikrintis sveikatą.
Unikaliu kovos su prostitucija būdu išsiskiria Švedija. Šeši mėnesiai kalėjimo – tokią bausmę nuo 1999 sausio 1 dienos gali užsitraukti prostitučių klientai. Naujasis įstatymas, pavadintas „Ramybė moterims“, yra pirmas tokio pobūdžio įstatymas Europoje. Jis draudžia sekso paslaugas pirkti gatvėje, privačiuose klubuose ir masažo kabinetuose. Policija stebi „karštus“ Stokholmo kvartalus. Įstatymas taip pat numato sankcijas vy
yrams už seksualinę žmonų ir sugyventinių prievartą.
Įsigaliojus naujam įstatymui, prostitutės gatvėse nebesulaukia klientų, nes kiekvienas, pasiūlęs „atsitiktinius seksualinius santykius už atlyginimą“, yra laikomas nusikaltėliu. Nuolatiniai klientai gali būti sodinami į kalėjimą šešiems mėnesiams, o atsitiktiniai „medžiotojai“ – nubausti pinigine bauda.
Šia unikalia iniciatyva Švedija išsiskiria iš modernaus pasaulio bendruomenių. Čia norima visiškai išnaikinti seniausią pasaulyje profesiją. Vyriausybė siekia parodyti, kad visuomenė nedviprasmiškai nusisuka nuo tų, kurie išnaudoja moterį (beje, Švedijoje moterys sudaro 40 % parlamento narių). Tačiau opozicija įžvelgia ir nemažai šio įstatymo trūkumų, kurių svarbiausias – klausimas, ar klientai netaps prostitučių šantažo aukomis. Ar anksčiau neslepiama prostitucija paprasčiausiai nepereis į pogrindį?
Lietuvoje 1999 m. gegužės mėn. Seimo narė Nijolė Oželytė viešai pasiūlė svarstyti prostitucijos problemą ir netgi iš dalies ją legalizuoti. Į tai sulaukta audringos Lietuvos piliečių reakcijos. N. Oželytei buvo išsiųstas laiškas, adresuotas „prostitucijos reklamuotojai – propaguotojai“. Šis pareiškimas išprovokavo aktyvų parašų rinkimą (surinkta daugiau nei 40 tūkst.), inicijuotą Vyskupo M. Valančiaus blaivybės sąjūdžio. Reikalauta susilaikyti nuo neapgalvotų, tautą žlugdančių diskusijų. Nesulaukus pritarimo Seime (jį palaikė tik E. Bičkauskas), šio projekto buvo atsisakyta.

Tarptautinis prostitucijos tinklas per internetą
Pastaruoju metu tarp turtingų vyrų plinta nauja pramoga – merginas pasilinksminimui jie susiranda per internetą. Tai tampa savotišku prestižo požymiu.
Tarp internete besireklamuojančių palydovių galima rasti pasaulinio garso madų žurnalų modelių, žinomų pornografijos aktorių, „Playboy“ ar „Penthouse“ gražuolių, studenčių ar profesionalių; keliaujančių po pasaulį kliento kvietimu ar dirbančių vienoje konkrečioje vietoje (tarkim „Heathrow“ oro uoste). Merginų paslaugų kainos svyruoja nuo 10 tūkst. svarų (daugiau nei 60 tūkst.Lt.) už savaitgalį su aukščiausios klasės žurnalo „Vogue“ fotomodeliu iki 50 JAV dolerių už valandą su paprasta Maskvos studente.
Kai kurios merginos internete skelbiasi aptarnaujančios ir Lietuvą. Tokių rasti pavyko Rygoje įsikūrusiame „Vogue“ klube, kuris per pusmetį savo tinklu apėmė visą Centrinę Europą (šis klubas dabar pervadintas į „Le Fantasy“). „Le Fantasy“ merginos dirba Bukarešte, Budapešte, Prahoje ir Rygoje. Pastarosios aptarnauja ir Helsinkį, Oslą, Stokholmą, Taliną bei Vilnių. Pagrindinis merginų tikslas – prisivilioti klientų į Latviją.
Norint pasikviesti merginą į kitą miestą, reikia papildomai sumokėti už jos bilietą pirmyn ir atgal, o, jei ji negali gyventi kartu su klientu, ir apsistojimą penkių žvaigždučių viešbutyje. Klientui pageidaujant, mergina gali atvykti į miestą iš anksto ir pasitikti jį oro uoste.
Vietoje pabaigos žodžio
Švedų sociologas, Giotebergo universiteto profesorius Svenas Akselis Mentonas, jau daugiau kaip dešimtį metų nagrinėjantis prostitucijos fenomeną, pabrėžia, kad prostitucija yra vyrų, o ne moterų problema, todėl dalis atsakomybės turėtų tekti ir vyrams, kurie naudojasi prostitučių paslaugomis. Tai ne tik socialinė, bet ir moralinė problema.

Leave a Comment