NVO ir viešojo administravimo institucijų saveika

Turinys

ĮVADAS 3
1. Nevyriausybinių organizacijų samprata 4
2. Nevyriausybinių organizacijų klasifikavimo sistema Lietuvoje 8
3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos dėl nevyriausybinių organizacijų 9
4. NVO ir viešojo administravimo institucijų sąveika 10
IŠVADOS 16
LITERATŪRA 17ĮVADAS
Vienas iš pilietinės visuomenės kūrimosi bruožų yra nevyriausybinių organizacijų atsiradimas, jų gausa ir aktyvi veikla skleidžiant savo idėjas, teikiant paslaugas ar vykdant pelno nesiekiančią veiklą. Nevyriausybinių organizacijų veikla daro įtaką pasaulio parlamentų ir vyriausybių sprendiniams bei verčia juos ieškoti būdų, kaip spręsti sudėtingas problemas.
Nevyriausybinės organizacijos vadinamos ,,pilietinės visuomenės šerdimi ir svarbiu demokratinės valstybės sanklodos ramsčiu. Šios organizacijos dirba, kad pakeistų ir pertvarkytų socialinę irr ekonominę infrastruktūrą. Besivystančios demokratijos sąlygomis svarbus nevyriausybinių organizacijų tikslas yra daryti poveikį valstybinėms valdžios institucijoms ir skatinti visuomenę telktis. Iš to ryškėja viso nevyriausybinio sektoriaus vieta visuomenėje – jis tarpininkas tarp Vyriausybės, valdžios ir verslo struktūrų bei žmonių“ [Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras. Praktinis vadovas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms, Vilnius: 1999]
Aktyvūs visuomenės piliečiai turi teisę organizuotis: kurti draugijas, bendrijas, kurios išreikštų įvairiausius piliečių interesus ir juos gintų. Vadinasi, nevyriausybinės organizacijos mažina visuomenės susipriešinimą bei didina socialinę integraciją. Nevyriausybinės organizacijos taip paat gali įnešti nemažą indėlį informuodamos visuomenę, formuodamos socialinių paslaugų tinklą, skatindamos vyriausybės veiksmų skaidrumą ir keldamos visuomenės sąmoningumo lygį.
Pastaruoju metu pastebima tendencija, kada nevyriausybines organizacijos siekia aktyviai dalyvauti viešojo administravimo veikloje, o iš valdžios institucijų nevalstybinės organizacijos yra pa

ajėgios perimti daugelio viešojo valdymo funkcijų (socialinės apsaugos, sporto, kultūros, švietimo, nusikaltimų prevencijos ir kt.) vykdymą.
Nevyriausybinės organizacijos kartu su valstybės ir savivaldos institucijomis prisideda prie viešųjų paslaugų kokybės ir efektyvumo augimo bei asmeninės iniciatyvos ir atsakomybės stiprinimo. Pastaruoju metu vis labiau pripažįstama, kad palyginus su vyriausybinėmis struktūromis, nevyriausybinės organizacijos yra geriau pritaikytos atskiriems visuomenės interesams bei poreikiams tenkinti. Jos yra imlesnės naujovėms, energingesnės, dažnai geriau išmano savo srities problemas, todėl joms spręsti reikia mažiau bendruomenės sąnaudų.
Šiame kursiniame darbe yra apžvelgiami nevyriausybinėms organizacijoms būdingi požymiai, atliekamos pagrindinės funkcijos ir tikslai. Aptariamos konstitucinės nuostatos dėl nepelno organizacijų, nevyriausybinių organizacijų vaidmuo visuomenėje ir privatus jų finansavimas. Kursiniame darbe apibrėžiamas valdžios ir nevyriausybinių organizacijų santykis. Taip pat aptariamas labdaros ir paramos reglamentavimas, kadangi neevyriausybinių organizacijų veikla dažnai susideda iš labdaros ir paramos teikimo skurstantiems žmonėms.
Reikia pažymėti, kad nevyriausybinės organizacijos susiduria su jų teisinio statuso apibrėžimo klausimu, nėra sistemingumo, įstatymiškai reglamentuojant NVO veiklos sritis, tikslus ir kompetenciją valstybinio valdymo srityje. Įvairūs apribojimai ir draudimai trukdo šioms organizacijoms efektyviai vykdyti savo veiklą. Susiduriama ir su vykdomosios valdžios institucijų, ir su visuomenės priešiškumu. Dar silpni NVO ir valstybės valdžios bei valdymo institucijų ryšiai. Todėl svarbu apibrėžti, kokį vaidmenį vaidina nevyriausybinės organizacijos šiandieninėje visuomenėje, teikdamos viešąsias pa
aslaugas bei spręsdamos neigiamų socialinių reiškinių problemas, ypač akcentuojant jų veiklos teisines galimybes ir praktinį įgyvendinimą.
Darbo tikslas – išsiaiškinti, kas yra NVO, apibūdinti nevyriausybinių organizacijų veiklą Lietuvoje bei Lietuvos Respublikos konstitucijos nuostatas, apibrėžti valdžios ir nevyriausybinių organizacijų santykį.1. Nevyriausybinių organizacijų samprata
Terminas nevyriausybinės organizacijos šiandien labai populiarus. Nors dėl paties termino kyla labai daug diskusijų.
Terminas Nevyriausybinė organizacija kilo iš anglų kalbos termino Non governmental organizacion. Governmental reiškia ne tik vyriausybę kaip ministrų kabinetą, bet ir valstybinę valdžia apskritai. Aiškinantis šio termino reikšmę paaiškėja, kad šis terminas apibrėžia ne visas organizacijas, kurias sukūrė ne viešosios valdžios institucijos, o tik jų dalį. Į nevyriausybinių organizacijų sampratą nepatenka privataus verslo subjektai – įmonės. Nors vertinant kalbiniu požiūriu jos turėtų į tą sąvoką patekti.

Į sąvoką Nevyriausybinė organizacija nepatenka ne tik valstybinės institucijos, bet ir politinės partijos, profesinės sąjungos, įmonės bei religinės bendruomenės. Vartojant žodį nevyriausybinė, norima pasakyt, kad tai nepolitinė, ne pelno, ir ne religinė organizacija. Nors vieningo sutarimo šiuo klausimu vis gi nėra. Vyrauja ir kita nuomonė, kad profesinės sąjungos ir religinės bendruomenės vis dėlto yra nevyriausybinės organizacijos.

Dabartiniu metu plačiai vartojamas ir trečiojo sektoriaus terminas. Pirmasis sektorius – valdžia, savivalda bei jų institucijos, antrasis – privataus verslo subjektai, o trečiasis – nevyriausybinės organizacijos.

Nevyriausybinės organizacijos Lietuvoje apibūdinamos ir dar vienu terminu –
ne pelno organizacija. Teigiamas šio apibūdinimo bruožas, kad jis nurodo ne organizacijos veiklos kryptingumą, o tik aiškiai apibrėžiamus veiksmus. Plačiąja prasme ne pelno organizacijos – tai visos organizacijos, kurios nesiekia pelno ir neduoda kapitalo grąžos jų savininkams, siaurąja prasme – tai tik tos organizacijos, kurias reglamentuojančiuose įstatymuose įtvirtintas šių organizacijų ne pelno statusas. Ne pelno organizacijų termino šalininkas R. Šimašius pasisako, kad „teigiamas šio termino bruožas yra toks, kad jis visiškai neaiškina organizacijos veiklos kryptingumo, o pažymi tik aiškiai apibrėžiamus veiksnius – pelno naudojimą“ [Šimašius R. Ne pelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų patirtis. Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras, 1999. P. 9]

Plačiausiai dabar naudojami du terminai- nevyriausybinė organizacija ir ne pelno organizacija. Šie du terminai tam tikra dalimi apima vienas kitą, nes visos ne pelno organizacijos, be abejo išskyrus valstybines, gali būti vadinamos nevyriausybinėmis, o visos nevyriausybinės organizacijos, išskyrus tas, kurios gali skirstyti pelną, – ne pelno.
Schematiškas terminų ne pelno ir nevyriausybinis sąveikos su trimis sektoriais vaizdas:

1 pav. Terminų „ne pelno“ ir „nevyriausybinis“ sąveika

Taigi, šie terminai nelabai gali būti keičiami vienas kitu ar vartojami kaip sinonimai, jie atspindi tik pagrindinius trečiojo sektoriaus principus, bet nė vienas jų neatspindi jų visumos.
Diskutuojama, ar dera nevyriausybinėmis organizacijomis vadinti kitas ne pelno organizacijas – profesines sąjungas, religines be

endruomenes, butų ar sodų savininkų bendrijas ir pan. Politinės partijos ir organizacijos- tikrai nėra NVO.
Lietuvoje veikiantis Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras (NIPC) nevyriausybinėmis organizacijomis siūlo vadinti visuomenei naudingą veiklą atliekančias, pelno nesiekiančias, nuo valdžios, politinių partijų ir bažnytinės hierarchijos nepriklausomas ir savanoriškas organizacijas. NVO- tai “laisva piliečių valia įkurta formali ar neformali organizacija, kuri tarnauja visuomenės organizacijos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme” [Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras. Praktikos vadovas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms, 1999m., 3 p.].
Šiame kursiniame darbe sutartiniu nevyriausybinių organizacijų (NVO) terminu vadinsime ir visas veikiančias pelno nesiekiančias ir tiesiogiai valstybės nekontroliuojamas organizacijas, nebūtinai aiškiai formalizuotas, nebūtinai vykdančias nuolatinę ir tęstinę veiklą, įvairiomis formo.mis išreiškiančias ir ginančias įvairius interesus. Į tokią sampratą telpa ir visuomeninės organizacijos, ir profesinės asociacijos, ir viešosios įstaigos, ir profsąjungos, ir labdaros bei paramos fondai, ir neformalūs klubai, sambūriai, laikinos grupės, virtualios bendruomenės, socialiniai judėjimai.
Nevyriausybinių organizacijų pagrindinis požymis, siekiant jas atpažinti socialinėje sistemoje bei atskirti nuo kitų įstaigų ir organizacijų yra tas, kad jos įkurtos ne valdžios iniciatyva. Nevyriausybinė organizacija – laisva piliečių valia įkurta demokratinė organizacija, kuri tarnauja visuomenės ar jos grupių labui, nesiekia pelno ar tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme. Apie ne pelno organizacijas Lietuvos Respublikos (kaip ir kitų valstybių) Konstitucijoje kalbama per žmogaus teisių užtikrinimo prizmę. Teisė laisvai jungtis ar nesijungti į asociacijas laikoma viena iš svarbiausių žmogaus teisių, todėl ji įtvirtinta praktiškai kiekvienos demokratinės valstybės konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnis taip pat nustato šią esminę kiekvieno žmogaus teisę [Lietuvos Respublikos Konstitucija Žin., 1992, Nr. 33-1014]
Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje kviečiama kurti “atvirą, teisinę, pilietinę visuomenę”. Lietuvos nevyriausybinių organizacijų veikla skirta visuomenės labui, jos stengiasi didinti visuomenės sąmoningumą ir neabejingumą svarbioms problemoms. Taigi, NVO mažina visuomenės susipriešinimą bei didina socialinę integraciją. Nemažą indėlį NVO gali įnešti informuodamos visuomenę, formuodamos socialinių paslaugų tinklą, skatindamos vyriausybės veiksmų skaidrumą ir keldamos visuomenės sąmoningumo lygį.
Nevyriausybinėmis organizacijomis būdingi šie požymiai:
 juridinis asmuo;
 prigimtinė nepriklausomybė nuo valdžios ir valdymo institucijų;
 nepelno paskirstymo principas (gautas pelnas nėra paskirstomas tarp steigėjų, darbuotojų ar narių, o investuojamas į pagrindinę įstatuose numatytą veiklą);
 savivalda;
 savanoriškumas (laisvas narių įstojimas ir išėjimas);
 tarnavimas visuomenės labui.
Nevyriausybinės organizacijos yra apibrėžiamos tokiais parametrais – jos yra įkurtos laisva valia, nepriklausomai nuo valdžios; jos yra ne pelno – tai yra, gauto pelno neskirsto tarp steigėjų ar narių, o panaudoja organizacijos tikslams siekti; jos yra savanoriškos – t.y., remiasi savanoriška naryste, savanorišku darbu ir savanoriškai duodama parama; jos turi savivaldą ir tarnauja ne siauros asmenų grupės, o visuomenės interesams.

Nevyriausybines organizacijas nelengva suskirstyti kategorijomis ir apibrėžti. Tačiau galima teigti, kad dauguma nevyriausybinių organizacijų atlieka vieną ar daugiau iš žemiau išvardytų funkcijų:
 Paslaugų teikimas. Savo nariams arba klientams teikiamos tokios paslaugos, kaip socialinė globa, sveikatos apsauga, mokymai, informacinės paslaugos, konsultacijos bei parama.
 Interesų atstovavimas arba aktyvus dalyvavimas visuomeniniuose reikaluose. Tai organizacijos, kurios naudoja įvairias kampanijas, lobizmą ir kitus metodus, gindamos tam tikrą idėją ar kurios nors grupės interesus ir siekdamos pakeisti viešąją nuomonę ar politiką.
 Savitarpio pagalba ar pagalba sau. Organizacijos, dažniausiai suformuotos grupės asmenų, kurie turi bendrų interesų ar poreikių, siekiant savitarpio pagalbos, informacijos, paramos ir bendradarbiavimo galimybių.
 Ištekliai ir koordinavimas. Tai vadinamosios “tarpininkaujančios organizacijos”, kurios koordinuoja viso sektoriaus arba konkrečioje srityje dirbančių organizacijų veiklą, teikia joms informaciją ir paramą. Tokios organizacijos atlieka svarbų vaidmenį, būdamos jungtimi tarp nevyriausybinio sektoriaus ir viešosios valdžios institucijų.
 Anot sociologų, žmonės, kurie susijungia dėl bendrų interesų, sudaro savanorišką bendriją. Nepriklausomai nuo to, ar bendrija yra religinė, ekonominė, politinė, rekreacinė, ar siekianti padėti, jos nariai laisvai gali disponuoti savo laiku ir pinigais arba net pasitraukti .iš bendrijos veiklos [Broom L. Sociologija. Litera Universatis, 1992. P. 120].
Besiplėtojančios demokratijos sąlygomis svarbus nevyriausybinių organizacijų tikslas yra veikti valstybės valdžios institucijas ir skatinti visuomenę telktis.2. Nevyriausybinių organizacijų klasifikavimo sistema Lietuvoje
Lietuvos ir kitų valstybių mokslininkų darbuose aptinkame įvairius nevyriausybinių organizacijų klasifikavimo kriterijus, kuriais remiantis išskiriamos įvairios šių organizacijų rūšys.
Lietuvos literatūros šaltiniuose sutinkame gana įvairių nevyriausybinių organizacijų klasifikavimo kriterijų, kuriuos susisteminę galime pailiustruoti:
1) pagal įgalinimų pobūdį nevyriausybinės organizacijos gali būti šios:
 nevyriausybinės įstaigos ir organizacijos, turinčios valdingo pobūdžio įgalinimus (t.y. savo vidinio valdymo srityje galinčios duoti valdingus nurodymus sau pavaldiems asmenims);
 nevyriausybinės įstaigos ir organizacijos, neturinčios valdingo pobūdžio įgalinimų (t.y. tokios organizacijos, kurios neturi narystės ir todėl negali duoti privalomų nurodymų pavaldiems asmenims);
2) pagal teisinį statusą nevyriausybinės organizacijos gali būti šios:
 nevyriausybinės įstaigos ir organizacijos, turinčios juridinio asmens teises;
 nevyriausybinės įstaigos ir organizacijos, neturinčios juridinio asmens teisių;
3) pagal veiklos sritį nevyriausybinės organizacijos gali būti šios:
 nevyriausybinės įstaigos ir organizacijos, veikiančios visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje;
 nevyriausybinės įstaigos ir organizacijos, veikiančios apskrities administracinio vieneto teritorijos ribose;
 nevyriausybinės įstaigos ir organizacijos, veikiančios savivaldybės teritorijos ribose;
 lokalinės nevyriausybinės įstaigos ir organizacijos t.y. tokios organizacijos, kurių vykdoma veikla neišeina iš jos ribų.
Šiuo metu Lietuvoje veikia kelių statusų nevyriausybinės organizacijos, kurias, atlikus galiojančių teisės aktų tyrimus, galima surūšiuoti į penkias grupes:
 visuomeninės organizacijos;
 viešosios įstaigos;
 asociacijos;
 labdaros ir paramos fondai;
 religinės bendruomenės ir bendrijos.
Trečiojo sektoriaus plėtimasis Lietuvoje sukėlė tiek teigiamų, tiek neigiamų pasekmių. Gana aštriais tapo nevyriausybinių organizacijų finansavimo ir teisiniai veiklos klausimai. Viešosios politikos atstovai į šias organizacijas žiūri kaip į konkurentes dėl užimamos vietos viešojoje valdžioje. Pagrindinės kliūtys, trukdančios sparčiai plėtotis nevyriausybinėms organizacijoms Lietuvoje gali būti sugrupuotos taip:
 nepakankama įstatyminė ir kita teisinė bazė;
 patikimo finansavimo neužtikrinimas;
 savanoriškumas yra pavienis, atsitiktinis;
 vadybinės patirties stoka.3. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos dėl nevyriausybinių organizacijų
Teisė laisvai jungtis arba nesijungti į asociacijas yra laikoma viena iš svarbiausių žmogaus teisių, todėl ji įtvirtinta praktiškai kiekvienos demokratinės valstybės Konstitucijoje. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnis taip pat nustato šią esminę kiekvieno žmogaus teisę:
“Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.
Niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai”.
Atkreiptinas dėmesys į keletą Konstitucijos 35 straipsnio aspektų.
Pirma, Konstitucijoje kalbama tik apie narystės pagrindu organizuotas nevyriausybines organizacijas (asociacijas). Antra, teisė vienytis į asociacijas konstituciškai garantuojama tik Lietuvos Respublikos piliečiams. Trečia, konstituciškai įtvirtinta teisė vienytis į asociacijas praktikoje gali būti labai apribota įstatymu, ir tai nebūtų laikoma konstitucinės nuostatos pažeidimu: “Politinių partijų, kitų politinių ir visuomeninių organizacijų steigimą ir veiklą reglamentuoja įstatymas”. Taip, beje, ir įtvirtinta Lietuvos Respublikos Visuomeninių organizacijų įstatyme. Ketvirta, net Konstitucijoje pastebima akivaizdi painiava dėl terminų ne pelno subjektams įvardyti. Konstitucijos nuostatų komentare teigiama, kad šie terminai yra tapatūs sąvokai visuomeniniai susivienijimai, todėl galima manyti, kad 35 Konstitucijos straipsnio nuostata interpretuojama platesniam ne pelno organizacijų ratui, o ne tik bendrijoms ir (ar) asociacijoms siaurąja šių žodžių prasme.
Tiek Lietuvos, tiek daugumos kitų valstybių konstitucijos taip pat garantuoja teisų jungtis ne tik į bendrijas ir asociacijas, bet ir į kitas ne pelno organizacijas, pavyzdžiui, profesines sąjungas, politines partijas, religines organizacijas.
Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina ir kitas laisves, kurios labai susijusios su ne pelno veikla: teisė turėti laisvai skleisti savo įsitikinimus, ieškoti, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, rinktis įtaikius susirinkimus, piliečių tautinėms bendrijoms savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarkyti savarankiškai.
Kitų nevyriausybinių organizacijų, kaip ir bet kokių kitų organizacijų, principų Lietuvos Respublikos Konstitucija nenustato, todėl buvo tikimasi, kad šie esminiai organizavimosi principai bus įtvirtinti naujajame Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse. Tačiau įstatymų leidėjas naujai priimtame kodekse tam „nerado“ vietos, o tik apsiribojo juridinių asmenų suskirstymu į viešuosius ir privačiuosius juridinius asmenis. Teisiniu nevyriausybinių organizacijų veiklos reglamentavimo požiūriu yra labai svarbu, ką apima viešųjų juridinių asmenų sąvoka, kuri įstatyme skamba sekančiai- „viešieji juridiniai asmenys yra valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas- tenkinti viešuosius interesus.“
Dėl labdaros ir paramos fondų bei viešųjų įstaigų priskyrimo viešiesiems juridiniams asmenims didelių neaiškumų nekyla, tačiau to tikrai negalima pasakyti apie asociacijas ir visuomenines įstaigas.
Kyla klausimas, kas šiuo požiūriu yra asociacijos- viešieji ar privatieji juridiniai asmenys? Iš vienos pusės asociacijos yra ne pelno organizacijos, negalinčios iš savo veiklos gauto pelno skirstyti savo nariams. Taigi, jeigu asociacijos iš savo veiklos negauna jokios kapitalo grąžos, tai galima daryti išvadą, kad jos sau naudos nesiekia, ir šiuo požiūriu asociacijas būtų galima laikyti viešaisiais juridiniais asmenimis. Iš kitos pusės asociacijos gali būti įkurtos tiek juridinių tiek fizinių asmenų, o iš aukščiau pateiktos įstatymo formuluotės matome, kad viešieji juridiniai asmenys gali būti įsteigti „valstybės ar savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų“. Čia iškyla klausimas ką reiškia sąvoka „kiti asmenys“. Ar tai tik fiziniai ar ir juridiniai asmenys? Taip pat kyla neaiškumų vertinant ar asociacijų. veiklos tikslai yra tenkinti viešuosius interesus. LR asociacijų įstatyme yra aiškiai apibrėžta, kad asociacijos vykdo savo narių nustatytus ūkinius, ekonominius, socialinius, kultūros, švietimo, mokslinio tyrimo uždavinius ir funkcijas. Iš to seka, kad asociacijos gali tenkinti tiek privačius, tiek viešuosius interesus. Taigi, nors asociacijos ir atitinka formaliuosius viešųjų juridinių asmenų požymius, praktinėje veikloje dažnai jų tikslas yra tenkinti būtent privačius interesus.
Panašios problemos iškyla ir bandant priskirti visuomenines organizacijas prie viešųjų juridinių asmenų. Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatyme nurodyta, kad visuomeninės organizacijos yra ne pelno organizacijos, sukurtos bendriems jų narių poreikiams tenkinti ir įgyvendinti. Taigi nesiekimo naudos požymiu visuomeninės organizacijos atitinka Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse nurodytą viešojo juridinio asmens sampratą, tačiau vėlgi kyla klausimas, ar visuomeninės organizacijos tenkina viešuosius, ar privačiuosius (savo) interesus.
Dabar Lietuvoje yra kelių statusų nevyriausybinės organizacijos. Jei organizacija nori atsidaryti banko sąskaitą, įgyti juridinio asmens teises, ji turi būti registruota. Tai padaryti reikia pagal įstatymą kuris atitiktų steigėjų interesus. Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus nevyriausybinės organizacijos gali turėti visuomeninės organizacijos, viešosios įstaigos, asociacijos ar labdaros ir paramos fondo statusą. Kalbant apie visuomeninių organizacijų, labdaros ir paramos fondų, asociacijų ir viešųjų įstaigų padėtį tarp kitų teisės subjektų, įstatymuose yra aiškiai apibrėžta, kad šios organizacijos yra ne pelno siekiančios organizacijos, turinčios juridinių asmenų statusą. Toks šių organizacijų apibūdinimas leidžia jas priskirti prie bendros ne pelno organizacijų grupės. Kartu jos visos sudaro Lietuvos nevyriausybinių organizacijų sektorių.4. NVO ir viešojo administravimo institucijų sąveika
Nevyriausybinės organizacijos sukuria arba atkuria ryšius tarp valstybės ir piliečių. Tik tada, kai valstybė valdoma bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis – organizuota visuomenės išraiška, valstybė yra valdoma demokratiškai.

Moderni demokratinė visuomenė remiasi trimis pagrindiniais sektoriais:
• valstybiniu (vyriausybinių ir valdymo institucijų);
• verslo (privataus kapitalo);
• nevyriausybinių organizacijų, kitaip dar vadinamu trečiuoju sektoriumi.
Didėjant nevyriausybinių organizacijų skaičiui, vis daugiau dėmesio joms skiria valstybė. Valstybės parama NVO gali reikštis:
 netiesiogiai- sudarant palankų teisinio reguliavimo klimatą;
 tiesiogiai- teikiant finansinę ir materialinę paramą.
Tiek savivaldybes, tiek NVO vienija bendras uždavinys- patenkinti piliečių poreikius ir padėti jiems spręsti opias problemas. Vykdomosios valdžios institucijos ėmė suvokti, kad viešoji valdžia negali viena susidoroti su visomis problemomis, todėl vyriausybės pripažino nevyriausybinių organizacijų svarbą šiame procese ir joms delegavo nemažai viešo pobūdžio funkcijų valstybinio valdymo srityje.
Akivaizdu, kad būtinas savivaldybių ir NVO bendradarbiavimas.
Finansinė parama yra svarbus valdžios ir nevyriausybinio organizacijų bendradarbiavimo elementas. Vis dėlto partnerystė turėtų remtis kuo spartesniu NVO sektoriaus įtraukimu į sprendimų priėmimo procesą, taip pat NVO patirtimi formuojant viešojo administravimo institucijų politiką. Be to, reikėtų atsižvelgti į tą įtaką, kurią nevyriausybiniam sektoriui gali daryti planuojami valdžios politikos pokyčiai.
Pagrindinės savivaldybių ir NVO bendradarbiavimo sritys yra:
 socialinės paslaugos,
 sveikatos apsauga,
 socialinių problemų sprendimas,
 mokymas ir švietimas,
 kultūra ir menas,
 ekologija ir gamtos apsauga,
 sportas ir turizmas,
 jaunimo reikalai.

Veiksminga nevyriausybinių organizacijų sąveika su valdžios institucijomis labai priklauso nuo pačių NVO vienybės ir tarpusavio bendradarbiavimo. Ypač tam pasitarnauja vadinamos skėtinės organizacijos. Pagrindiniai skėtinių organizacijų kūrimo motyvai yra tokie:
 jos padidina galimybę daryti įtaką valdžios institucijoms ir visuomenei;
 padeda NVO profesionalėti ir stiprėti, nes tokiu būdu keičiamasi informacija ir perimama patirtis.

Didėjantis ne pelno organizacijų vaidmuo paslaugų teikimo srityje iškelia neaiškumų dėl viešojo ir nevyriausybinio sektoriaus vaidmens, šių sektorių galimybių, atsakomybės ir atsiskaitomybės. Reiškiamas susirūpinimas dėl savanoriškojo sektoriaus misijos jam sudarant sutartis su vyriausybe.

Dauguma šiuolaikinių NVO pritrūksta vadybinių žinių ir patirties. Valdžiai suteikus NVO daugiau atsakomybės, tarp šių organizacijų didėja konkurencija. Todėl ne pelno sektorius pastaruoju metu vis labiau perima verslo sektoriuje galiojančius vadybos principus ir kaip vertybę pabrėžia ne bendradarbiavimą, o konkurenciją. Negalima pamiršti, kad nevyriausybinių organizacijų pagrindinis dėmesys turėtų būti telkiamas savanorių paieškai, o pagrindinniu NVO ištekliu turėtų būti darbas savanoriškais pagrindais.

Labai lėtas savanorių veiklos tradicijų bei piliečių dalyvavimo priimant sprendimus plėtojimas ir eiga. Iš dalies nemažą vaidmenį čia vaidina ekonominė situacija, nes žmonės neturi nei laiko, nei energijos, nei laisvų lėšų, kurias galėtų paaukoti visuomeninei veiklai. Nevyriausybinių organizacijų finansines problemas lemia ir tai, kad parama, kurią gali suteikti Vyriausybė, yra labai ribota, organizacijos stokoja verslo sektoriaus paramos, trūksta privačių fondų finansinės paramos. Dėl centralizuotos biudžeto sistemos vietos savivaldybės dažnai negali pasiūlyti net kukliausios paramos. Be to, daugumos nevyriausybinių organizacijų vadovai stokoja darbo ir lėšų paieškos įgūdžių. Žinoma, yra nevyriausybinių organizacijų, kurios turi per dešimtmečius įgytos patirties, patalpas, darbuotojus ir veiklos tradicijas, tačiau jų nėra daug. Dauguma Lietuvos nevyriausybinių organ.izacijų šiuo metu yra tarsi uždarame rate: neturėdamos reikalingų lėšų, jos negali pasiekti reikšmingų rezultatų. O jeigu nėra veiklos rezultatų, negali gauti paramos. Tenka įrodinėti savo svarbą arba glaudžiai bendradarbiauti su analogiško profilio užsienio organizacijomis.

Nevyriausybinė organizacijų buvimas liudija valstybės demokratinį pobūdį, visuomenės aktyvumą ir pilietiškumą. Nevyriausybines organizacijas galima būtų pavadinti tarpininkais tarp valstybės ir visuomenės, realizuojančiais piliečių interesus pagrindinėse valstybės gyvenimo srityse.
Demokratijos sąlygomis valstybė kontroliuoja NVO tik mokesčių politikos, įstatymų leidybos ir teismų pagrindu.
Pastaruoju metu susiklostė keli valstybinio valdymo institucijų ir nevyriausybinių organizacijų santykių modeliai [Gineitienė D., Domarkas V. Visuomeninių organizacijų įtaka viešojo administravimo institucijoms. Kaunas: Technologija, 2000. P.26]:
1) viešosios valdžios dominavimo modelis (viešoji valdžia vaidina svarbiausią vaidmenį tiek paslaugų finansavime, tiek kūrime ir teikime pvz. Dėl nepakankamo finansavimo NVO nevykdo tam tikros veiklos);
2) trečiojo sektoriaus dominavimo modelis (čia pagrindinis vaidmuo priklauso nevyriausybinėms organizacijoms, kada viešoji valdžia visiškai deleguoja veiklos priemonių įgyvendinimo funkciją trečiąjam sektoriui);
3) lygiagretusis modelis (viešoji valdžia ir nevyriausybinės organizacijos vienodai įtraukiamos į veiklos priemonių vykdymą, tačiau kiekvieno iš jų veiklos sritis yra apibrėžta);
4) bendradarbiavimo modelis (šiuo atveju viešoji vykdomoji valdžia ir nevyriausybinis sektorius dirba kartu, o ne atskirai, pvz., viešojo administravimo institucijos finansuoja nevyriausybinių organizacijų teikiamas paslaugas).
Vykdomosios valdžios praktikoje derinami keli modeliai.
Lietuvoje, galima teigti, kad teoriškai taikomas nevyriausybinių organizacijų ir valstybinio valdymo institucijų bendradarbiavimo modelis, įgyvendinat atskiras valstybinio valdymo funkcijas. Šis bendradarbiavimo modelis dar su trūkumais, tačiau priėmus atitinkamus teisės aktus, jis taptų stipriu šioje srityje.
Valdžios ir nevyriausybinio sektoriaus bendradarbiavimas turėtų remtis kuo spartesniu nevyriausybinių organizacijų sektoriaus įtraukimu į sprendimų priėmimo procesą, taip pat nevyriausybinių organizacijų patirtimi formuojant viešojo administravimo institucijų politiką, be to reikėtų atsižvelgti į tą įtaką, kurią nevyriausybiniam sektoriui gali daryti planuojami valdžios politikos pokyčiai. Svarbu, kad visi bendri užmojai būtų vykdomi remiantis partneryste, kad planuojamas ilgalaikis bendradarbiavimas būtų laikomas plėtros strategijos elementu, kad bendradarbiavimas apimtų plačiausias galimas vietinės bendruomenės veiklos sritis [Savivaldybių ir NVO bendradarbiavimas. Konferencijos medžiaga. Vilnius, 1998 m. sausio 23 d.].
Pastarųjų metų tendencijos yra tos, kad viešosios valdžios bendradarbiavimo su nevyriausybinėmis organizacijomis mechanizmo įteisinimu ar formalizavimu rūpinasi atskiros savivaldybės. Išskiriamos tokios savivaldybių ir NVO bendradarbiavimo formos [Lietuvos NVO ir savivaldybių bendradarbiavimą reglamentuojantys dokumentai. Vilnius: 2001. P.119] :
1. Nevyriausybinių organizacijų interesų atstovavimas. Taip užtikrinama galimybė nevyriausybinių organizacijų atstovams sutartiniais pagrindais dalyvauti savivaldybių politinių struktūrų ir vykdomųjų institucijų veikloje.
2. Finansinė parama. Nevyriausybinių organizacijų vykdomų projektų finansinis
rėmimas savivaldybių lėšomis ir finansavimo principų taisyklių bei tvarkos patvirtinimas.
3. Kita parama. Ši parama pasireiškia savivaldybių pagalba nevyriausybinėms organizacijoms gaunant patalpas veiklai lengvatinėmis sąlygomis; bendravimu ir informacijos sklaida, siekiant didinti savivaldybių ir nevyriausybinių organizacijų veiklos efektyvumą, užmezgant tarptautinius ryšius, kita pagalba, plėtojant nevyriausybinių organizacijų veiklą.
Galima teigti, kad paramos teikimo principai nevyr.iausybinėms organizacijoms nėra iki galo nusistovėję ir universalizuoti, nors atskirose savivaldybėse bandoma teisiškai reglamentuoti ir formalizuoti paramos teikimo nevyriausybinėms organizacijoms procedūras, tačiau nemažai daliai iš apklaustų nevyriausybinių organizacijų finansavimo mechanizmas nėra aiškus ir suprantamas. Parama yra teikiama ne centralizuotai, bet per įvairias kultūros, socialines ir kitas institucijas, todėl paramos nevyriausybinėms organizacijoms apimtys nėra tiksliai žinomos. Alternatyva paramai yra viešas paslaugų pirkimas iš nevyriausybinių organizacijų. Jis skiriasi tuo, kad parama duodama ne šiaip veiklai, o suformuluojami tikslai ir uždaviniai, kuriuos nevyriausybinės organizacijos turi įgyvendinti už suteiktas lėšas. Lietuvoje šis mechanizmas pradedamas taikyti vis plačiau. Deja, kol kas jis nėra pakankamai plačiai taikomas bei nėra nusistovėjęs. Skirtingose savivaldybėse tai daroma labai įvairiai. Bendra tendencija yra ta, kad šios paslaugos turi būti perkamos viešai.
D. Gineitienės ir V Domarko nuomone [Gineitienė D., Domarkas V. Visuomeninių organizacijų įtaka viešojo administravimo institucijoms. Kaunas: Technologija, 2000. P.33], kuriant nevyriausybinių organizacijų ir viešojo sektoriaus bendradarbiavimo struktūras svarbu :
 keistis informacija ir skleisti ją vieniems apie kitus bei apie reikalingas paslaugas;
 remti vietos nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos institucijas;
 propaguoti nevyriausybinių organizacijų veiklą sprendžiant bendruomenių problemas;
 įtraukti nevyriausybines organizacijas į sprendimų priėmimo procesą, ypač kai
aiškinamasi vietos gyventojų poreikiai, socialinių ir kitokių paslaugų finansavimo prioritetai ir tvarka;
 konkretizuoti paramą šioms organizacijoms ir jų finansavimą, skiriant lėšų tiek pačiai nevyriausybinei organizacijai paremti, tiek paslaugų teikimo sutartims įgyvendinti;
 skelbiant atvirus paslaugų pirkimo konkursus, nustatyti terminuotų sutarčių sudarymo tvarką;
 nustatyti aiškius atsiskaitomybės principus ir tvarką;
 siekti priimti savivaldybių tarybose nutarimus, atspindinčius savivaldybės ir vietos nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimo principus;
 naudotis teigiama tiek užsienio partnerių, tiek Lietuvos patirtimi.
Apibendrinant galima teigti, kad NVO trūksta žinių apie galimybes ir teises dalyvauti demokratiniame valdyme bei sprendimų priėmimo procese. Vienas iš būdų bendradarbiavimui aktyvinti yra įstatymų bei kitų teisės aktų priėmimas bei tobulinimas, atvirumo ir skaidrumo didinimas. Turėtų būti toleruojami tokie veiksniai: bendri valdžios institucijų ir NVO susirinkimai, specializuoti mokymai, atskirų sričių atstovų susitikimai ir pan.IŠVADOS
Nevyriausybinės organizacijos – svarbi visuomenės veiklos sritis, kadangi valstybė nėra pajėgi pasirūpinti visais, kam reikalinga parama. Be to, nevyriausybinės organizacijos, būdamos arčiau žmogaus, geriau supranta jo poreikius ir galimybes.
Aktuali nevyriausybinių organizacijų identifikavimo problema – nėra teisės aktuose
įtvirtinto nevyriausybinių organizacijų apibrėžimo bei vieningo požiūrio, ką reikėtų laikyti nevyriausybinėmis organizacijomis. Pagrindinis NVO tikslas – viešųjų interesų tenkinimas ir visuomenės gerovė – atspindi, kad nevyriausybinės organizacijos yra laisva piliečių valia įkurtos demokratinės organizacijos, nepriklausančios nuo valstybinės valdžios ir valdymo institucijų.
Nevyriausybinių organizacijų žinios apie galimybes ir teises dalyvauti demokratiniame
valdyme bei sprendimų priėmimo procese yra nepakankamos, kadangi nėra nustatyto
aiškaus nevyriausybinių organizacijų dalyvavimo šiuose procesuose teisinio reguliavimo mechanizmo, trūksta tiek nevyriausybinių organizacijų, tiek valstybės ir savivaldybių institucijų aktyvumo bei suinteresuotumo bendram sprendimų priėmimui.
Nevyriausybinių organizacijų užimama vieta valstybinio valdymo sistemoje priklauso nuo to, kokias ir kokia apimtimi valstybė joms deleguoja valstybinio valdymo funkcijas. Kita vertus, nevyriausybinių organizacijų veiklą reglamentuojančios teisės normos nėra kompleksiškai susistemintos, sunku tikėtis realaus ir veiksmingo šių organizacijų dalyvavimo vykdant deleguotas funkcijas.
Pilietinė visuomenė vaidina svarbų vaidmenį demokratiniuose procesuose ir demokratinių iniciatyvų vykdyme. NVO įneša svarų indėlį į socialinės ir ekonominės pažangos procesą ir įvairiais būdais prisideda prie visuotinės gerovės kūrimo. Nevyriausybinės organizacijos piliečiams suteikia galimybę savo intelektualinius ir kitus resursus panaudoti bendruomenės ir šalies labui.

Nevyriausybinės organizacijos – politikos formuotojos, nes akcentuoja pagrindines visuomenės problemas, inicijuoja jų sprendimą.
Lietuvoje nevyriausybinį sektorių reglamentuojantys įstatymai turi spragų, kurios užkerta kelią šių organizacijų veiklos plėtrai, efektyvesniam labdaros bei paramos teikimui, filantropijos plitimui. Nėra atskiro nevyriausybinių organizacijų įstatymo. Siekiant efektyvesnės nevyriausybinių organizacijų veiklos, reikėtų modifikuoti esamus įstatymus ir suvienodinti reikalavimus visoms nevyriausybinėms organizacijoms.
Trečiojo sektoriaus svarba yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.LITERATŪRA
1. Broom L. Sociologija. Litera Universatis, 1992
2. Gineitienė D., Domarkas V. Visuomeninių organizacijų įtaka viešojo administravimo institucijoms. Kaunas: Technologija, 2000
3. Lietuvos NVO ir savivaldybių bendradarbiavimą reglamentuojantys dokumentai. Vilnius: 2001
4. Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas. Valstybės Žinios..1996, Nr. 32-786
5. Lietuvos Respublikos įstatymas dėl visuomeninių organizacijų įstatymo įgyvendinimo. Valstybės Žinios.1996, Nr. 53-1251
6. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės Žinios.1992, Nr. 33-1014
7. Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos fondų įstatymas. Valstybės Žinios.1996, Nr. 32-787
8. Lietuvos Respublikos visuomeninių organizacijų įstatymas. Valstybės Žinios. 1995, Nr. 18-400
9. Nevyriausybinių organizacijų informacijos ir paramos centras. Praktinis vadovas Lietuvos nevyriausybinėms organizacijoms, Vilnius: 1999.
10. Savivaldybių ir NVO bendradarbiavimas. Konferencijos medžiaga. Vilnius, 1998-01-23
11. Šimašius R. Ne pelno organizacijos: reglamentavimas Lietuvoje ir Vakarų patirtis. Vilnius: NVO informacijos ir paramos centras, 1999.
12. www.nisc.lt (prisijungimo laikas: 2005 02 28)
13. www.nic.ten.lt (prisijungimo laikas: 2005 02 28)

Leave a Comment