NETEKTIS, KAIP SOCIALINĖ PSICHOLOGINĖ PROBLEMA

ĮVADAS

Gyvename šiuolaikiniame labai didelių tempų, naujovių ir didelio kitimo pasaulyje. Mūsų gyvenime atsiranda nauji daiktai, technologijos, galų gale vis dažniau susipažįstame su naujais žmonėmis, kurie mums tampa vis svarbesni, susilaukiame vaikų, anūkų, proanūkių. Taigi, nesame linkę stovėti vienoje vietoje. Pasaulis visą savo egzistavimo laikotarpį turėjo, ir, žinoma, tebeturi iki šiol, tendenciją vis atsinaujinti. Tačiau jis nėra beribis: kad atsirastų vietos naujovėms, reikia atsisakyti to kas pasenę, kad galėtų gyventi ir laisvai realizuoti save jaunimas, su mumis turi atsisveikinti ir išeiti “aanapilin” mūsų seneliai, vėliau tėvai. Ir taip viskas bėga, lekia, sukasi ratu, pradingsta ir vėl sugrįžta, tik jau su nauja energija, su ryžtu tobulėti ir tęsti savo protėvių tendencijas ir pradėtus darbus.
Žmogaus užduotis žemėje – gyventi laimingai ir teikti laimę bei džiaugsmą jam brangiems žmonėms. Labai svarbu yra į kiekvieną gyvenimo reiškinį žiūrėti bent šiek tiek filosofiškai ir suprasti, kad pasaulio egzistavimas neįmanomas be praradimų, be skaudžių netekčių. Kažkada netekome prosenelių, kažkada mus paliko pirmoji, antroji, n-toji meilė, kažkada dėl interesų nesutapimo iššsiskyrė mūsų ir mums be galo brangių žmonių keliai, kažkada mirtis atėmė iš mūsų žmogų, be kurio tuomet neįsivaizdavome savo gyvenimo. Bet viskas praėjo, mes nepalūžome, nusibraukėme ašarą ir sukaupę paskutines savo jėgas, vardan brangaus žmogaus atminimo atidavę šiam žiauriam pa

asauliui tai kas beliko iš mūsų sudaužytos širdies, iš pagarbos tam žmogui prisiekę sau užbaigti jo darbus, krisdami ir keldamiesi, kartais pasiremdami į nuoširdaus draugo petį, ėjome pirmyn. Nors liko amžini randai, bet laikas, kaip visada, užgydė visas žaizdas. Mes susitaikėme su mintimi, kad taip turi būti, mes ir vėl tapome laimingi.
Mes tai sugebėjome padaryti. Tačiau yra žmonių, kurie palūžta, nes nesugeba priimti netekties kaip natūralaus dalyko. Tokie žmonės nebemato prasmės gyventi patys. Jiems reikia kitų žmonių pagalbos. Kad galėtume jiems padėti, pirmiausia turime juos suprasti. Kad suprastume, reikia išsiaiškinti kaip netektis paveikia žmogų, kokie būna požymiai jog žmogui reikia pagalbos ir kuo mes galime padėti. Turime suprasti, kad artimo žmogaus netektis yra labai didelė socialinė psichologinė problema ir visąlaik turime būūti pasiruošę ją spręsti, nes niekada nežinome kada ši problema pasireikš mums pažystamų žmonių rate.

1. Netekties samprata
Amerikiečių mokslininkas Peterz D. (1970) netektį apibūdino kaip „žmogaus būseną, netekus kažko jam artimo ir brangaus”. Artimo ir brangaus žmogaus netektis gali būti vienas iš pačių liguisčiausių išgyvenimų. Netekties valandą apima tuštumos jausmas, kurio žmonės stengiasi atsikratyti. Dvasinis skausmas vadinamas sielvartu.
Mirtis – nesugrąžinama netektis. Visais laikais visos tautos šią netektį palydėdavo vienokiu ar kitokiu ritualu, simbolizuojančiu gyvenimo pabaigą. Tačiau būna daug kitokių netekčių ir išsiskyrimu, dar vadinamų „m

mažomis mirtimis”. Socialinio darbo specialistai turi suvokti skirtumą tarp to. kai žmogus nieko neturėjo ir situacija, kai kažką turėjo ir neteko. Šios dvi būsenos reikalauja visiškai skirtingo problemos sprendimo.
„Netektys anot R. G. Symos f 1987), gali būti skirstomos į 4 kategorijas:
• artimo žmogaus netektis:
• dalinė savo asmenybės netektis;
• materialinių vertybių netektis:
• netektis vystymosi proceso metu.
Plačiau verta aptarti pastarąją netekties kategoriją. Tai:
• kūdikio atpratinimas nuo maitinimo motinos krūtimi;
• pirmieji mokykliniai metai;
• mokyklos baigimas:
• santuoka;
• vaiko gimimas;
• vaikų išėjimas iš namų sukūrus šeimą;
• išėjimas į pensiją:
• senatvė,
Šios netektys daugiau ar mažiau nusakomos, apibrėžiamos. Kitos netektys mažiau nusakomos, tai:
• skyrybos;
• nesveiko vaiko gimimas;
• jauno šeimos nario mirtis ar savižudybė” (1987, 205 p.)
Daugėjant visuomenėje smurto atvejų, netgi tokios netektys, kaip išžaginimai, nužudymai ir kitos žiauraus žmogaus elgesio formos, gali būti nusakomos. Stichinės nelaimės, tame tarpe žemės drebėjimai, gaisrai, badas – šių dienų gyvenimo tikrovė.
Netektis gali būli reali arba simboliška, permanentinė ar laikina, lengva ar traumuojanti ir netgi katastrofiška. Ji gali būti pavienė ar plintanti kaip banga, akivaizdi ar nepastebima, netikėta ar numatoma, visiška ar dalinė. Vienos moterys netektimi laiko vaiko išvykimą, kitos -motinystę.
Netektis turi neigiamos įlakos savigarbai, kuri visada išlieka trapi ir lengvai pažeidžiama.
Manoma, jog žmogus kažko netenka, kai pažeidžiamas jo asmeninis orumas. Netekties grėsmė gali daryti neigiamą polinkį žmogaus psichikai ir emocinei būsenai.
Išgyventas netekties skausmas slypi pasąmonėje, bet jis visada gali paaštrėti esant naujam praradimui, es
sant baimei kažko netekti.
Pasąmonėje nėra laiko sampratoms. Individas reaguodamas į netektį gan dažnai praeitį, dabartį ir ateitį sulieja į visumą. Pasąmonė taip pat nežino skirtumo tarp laikino ir nuolatinio išsiskyrimo, tarp didesnės ar mažesnės netekties. Pasąmonės gilumoje bet kuri didelė netektis sukelia mirties baimę.

2. Savimonės reikšmė
Širdies kančios neįmanoma suprasti nepažįstant netektį patyrusio ir guodėjo (ramintojo), su kuriuo subjektas liūdesio metu bendrauja.
Žinant, kad šiuolaikine vakarų pasaulio visuomenė orientuota į asmenybės galias ir kompetencijos adekvatumą, žmogų, patyrusiam netektį gan dažnai nėra su kuo pasidalinti savo jausmais. Nesulaukus paramos, palaikymo iš artimųjų, dažnai kreipiamasi į specialistus, kurie, netgi turėdami socialinę ir kultūrinę patirtį ne visada gali jiems padėti.
Todėl ypač didelę reikšmę čia įgyja savimonė, kuri visada buvo profesionalaus socialinio darbo kertiniu akmeniu.
Niekas neišvengia netekties ir niekas nėra ateityje nuo jos apsaugotas. Tam, kad būtų suprastas kitų žmonių netekties skausmas, socialiniai darbuotojai, visų pirma, patys turi įsisąmoninti, ką jiems patiems reiškia netektis.
Liūdesį (gedulą) suprantame kaip laikiną individo pasitraukimą iš įprastos gyvenimo tėkmės. Todėl žmogus, apimtas netekties skausmo, skiriasi nuo kitų. Jei specialistas šito nesupras, jis tokiam žmogui nustatys neteisingą diagnozę, neteisingai vertins žmogaus elgesį ir tik pagilins jo kančias. Specialisto santykis su žmogumi, patyrusio netekties skausmą, yra labai reikšmingas.
Savo giliai paslėptų baimių, abejonių, beprotiškų minčių ir audringų išgyvenimų apnuoginimas, įp

prastinę liūdesio būsena, gali tapti žmogui pražūtinga, jeigu jį guos banaliomis frazėmis, rūsčiai pasmerks ar rafinuotai nusigręš, neskirdami jam pakankamai dėmesio.
Šiuo aspektu gana dažnai kaltė tenka profesionaliems socialiniams darbuotojams, netgi priklausomai nuo jų žinių, prestižo ar pareigos jausmo.
Jeigu besisielojantis žmogus susiduria su specialisto nekompetencija, tai jo psichinis stabilumas, o taip pat savo asmens, kaip visumos, pajautimas, gali dar labiau sustiprėti. Tai gali žmogų atvesti iki pamišimo, išprovokuoti destruktyvų elgesį, arba smurtą kitų žmonių atžvilgiu.
Sielvartas, sulygindamas ir suvienydamas visus žmones pažadina žmogiškumą. Šia prasme nėra jokio skirtumo tarp sielvartaujančio pagalbą jam teikiančio specialisto. Juk tas asmuo, kuris tuo momentu padeda, rytoj gali pats atsidurti kenčiančių tarpe. Žmogus, paskendęs sielvarte, šiandien – rytoj pats gali tapti jautriu ir dėmesingu guodėju (ramintoju).
3. Sielvarto ir liūdesio mirus artimam žmogui samprata
Sielvartas – labai stiprus emocinis išgyvenimas sąlygojamas neleklies. Gedulas turi tapačią prasmę, bet jis dažniausiai susijęs su visuomenėje priimtu liūdesio pasireiškimu pavyzdžiui, juodų rūbų dėvėjimu.
Liūdesys, skirtingai nuo netekties, yra psichinės savijautos, jausmų ir elgsenos visuma, įsivyraujant netekus mylimo ar brangintojo objekto.
Kai kas sielvarto sampratą naudoja netekties jausmo, ryšium su artimo žmogaus mirtimi, apibūdinimui. Sielvarto išgyvenimas yra priešingybė tam, ką suprantame žmogaus psichine sveikata, o tai reikštų gebėjimą pačiam sau padėti išeiti iš susidariusios padėties, mylėti ir dirbti. Sielvartas gali sukelti ar paaštrinti fizinį negalavimą. Sielvartas sutrikdo psichiką ir ignoruoja logiką. Jis gali turėti Įtakos klaidingiems sprendimams, susilpninti kontrolę savajam aš, ir „virš manęs”. Sielvarte paskendęs žmogus gali supainioti laiką, vietą ir įvykius.
Sielvartas sukelia žmoguje abejones Dievu, likimu, sėkme, gėriu ar blogiu. Emociniu požiūriu stiprų sielvartą lydi šokas, ryškiai pastebimas ilgesys.

Vieniems jis pasireiškia poreikiu nuolat kalbėti apie savo netektį, kitiems — užsisklęsti savyje, duoti valią pasąmonei, emocijoms, pagiežai, liūdesiui, dvasinei tuštumai, bejėgiškumui, nusivylimui, beviltiškumui arba palengvėjimui ir vilčiai.
Liūdintys dėl netekties žmonės yra draskomi praeities ir dabarties. Šis dvilypumas atimantis energiją, gali įgauti užslėptą ar atvirą prieštaringą formą.
Noras būti pačiam su savimi konfliktuoja su noru bendrauti, o siekimas išvengti nuolatinių liguistų prisiminimų apie praeitį trukdo galvojant apie savo netektį. Vyksta kova tarp pasyvumo ir aktyvumo, priklausomybės ir laisvės, veiklos ir neveiklumo, o taip pat poreikio išsiblaškyti ir baimės atstumti aplinkinius.
Sielvartas, kaip liga. gali pasibaigti visišku ar daliniu jo įveikimu ir paliegti ar palikti pėdsakus žmogaus psichikoje. Neįveiktas sielvartas pasilieka pasąmonėje negyjančia žaizda, opa, galinčia pasireikšti vienokiu ar kitokiu būdu.
Toks sielvartas gali tapti fiziniu, emociniu bei psichinių sutrikimų priežastimi. Tada reikalinga psichiatrų pagalba. Kiti sutrikimai gali atsispindėti nusikaltimų, nelaimingų atsitikimų ar mirčių statistikoje. Gedului tenka ypatinga psichologinė būsena: nutraukti emociniai ryšiai su tuo. ko netenka ir palaipsniui savo prieraišumą perkelti kitiems likusiems žmonėms, kitų objektų atžvilgiu. Nenoras atsisakyti to, ko netekta, ir poreikis gyventi sudaro du skirtingus netektį išgyvenusio žmogaus siekius. Tarp jų yra neišvengiama stipri patirto sielvarto būsena, esanti ta kaina, kuria žmonės moka už savo prieraišumą artimiesiems.
J. Bowlby (1969) nutolo nuo Z. Froido teorijos, skelbdamas ypatingo kelio idėją, kurią jis pavadino „prisirišimu” (prieraišiu elgesiu – prieraišumu). Amerikiečių mokslininkas mano, kad įgimtas ryšys tarp molinos ir kūdikio būdingas visiems žinduoliams. Jis saugo savo vaikutį nuo plėšrūnų ir taip užtikrino tos rūšies išgyvenimą.
Žmogus šį prieraišumo potencialą išsaugojo per visą savo gyvenimą ir palaipsniui nuo motinos perkelia kitiems žmonėms, kitiems objektams ir abstrakčioms sąvokoms lygiai taip, kaip dvasinės vertybės ir interesas.
Sielvartas, sąlygojamas paties individo ar artimo, brangaus žmogaus mirties nuojautos, yra daug stipresnis jausmas.
Tokiu atveju išgyvenimų intensyvumas priklauso nuo netekties pobūdžio, nuo asmenybės, jo amžiaus, lyties, gebėjimo kentėti ir save guosti, nuo šeimos papročių, visuomenės gyvenimo normų ir kultūros lygio. Sielvartas, esant palankiomis sąlygomis ir gebėjimui reabilituotis, gali padėti ne tik dvasiškai pasveikti, bet ir paskatinti asmenybės, kaip visumos, vystymąsi.
Tada, kai reabilitacija tampa neįgyvendinamu siekiu, depresija, sąlygota netekties, gali tęstis ir vis gilėti. Gebėjimas reabilituotis yra ypač greitas ankstyvoje vaikystėje ir sumažėja į gyvenimo pabaigą.
3. 1. Suaugusių sielvartas ir liūdesys, mirus artimam žmogui
Šiuolaikinės sielvarto sampratos šaknys pateiktos E. Lindeman (1944) darbuose. Jo garsiu straipsniu „The Symptomatoloiy and Management of Acute Grief apie stipriai išgyventą sielvartą vis dar remiamasi socialiniame darbe, ypač krizinių būklių metu.
Liūdinčiojo pasinėrimų į mintis apie mirusįjį E. Lindeman laiko disfunkciniu, nenormaliu žmogui reikškiniiu apsunkinančio kančias.
Tik praslinkus trims dešimtmečiams C. M. Parkers (1972) sukūrė teoriją, aiškinančią šį pasinėrimą, kaip normalią ir neišvengiamą sielvarto išgyvenimo dalį.
Frustracija, pasireiškianti nuolatiniu skirtumo suvokimo tarp to, kas yra, ir to, kas buvo, pagaliau padeda atitolti nuo netekties.
E. Lindeman taip pat susiaurino laikinas išgyvenimo ribas. Jis padarė išvadą, kad esant normalioms sąlygoms galima sumažinti arba pašalinti nekomplikuotą ir dar nesustiprėjusį sielvarto jausmą per keturias – šešias savaites dešimties pokalbių su psichiatru metu. Žmonės, kuriems prireikė netekties išgyvenimui daugiau laiko, buvo vertinami kaip neturintys emocinės pusiausvyros.
Dauguma mokslininkų suaugusių sielvarto problemas nagrinėjo našlystės arba artimo žmogaus mirties požiūriu.
Žmogaus negalima spartinti pamiršti netektį. Tam tikros artimųjų gyvenimo datos primena netektį ir atnaujina liūdesį dėl mirusio.
Skausmas, kuris pirmuosius mėnesius ištikus šokui tarytum buvo bežadis, vėl tampa labai aštriu. Specialistai linkę galvoti jog mirus sutuoktiniam ar kitam artimui dauguma žmonių visiškai reabilituojami ne greičiau kaip per dvejus – ketverius metus.
Du paskutinius dešimtmečius JAV psichologai, socialiniai darbuotojai vis daugiau dėmesio skiria mirties ir marinimo problemai. Pradžią tam davė JAV mokslininkas E. Kubler-Ross (1969) darbas ..On Death and Dying” („Apie mirtį ir mirimą”), kuriame jis aptaria penkias sielvarto ir mirties nuojautos pakopas. Laikydami šį darbą viso sielvarto tyrimo modeliu, daugelis sąvoką ..Netektis” supranta tik kaip fizinę mirtį. Formulės painiojamos dėl sielvarto ir mirties nuojautos panašumo, iš vienos pusės, ir stipriai išgyvenamo skausmo, iš kitos pusės.
3. 2. Sielvartas kūdikystės ir vaikystės metais
Viena iš pačių didžiausių nelaimių žmogaus gyvenime – tėvų netektis vaikystėje. Jai nėra „palankaus”‘ vaiko amžiaus. Girdi, mažytis buvo, kai mirė tėvai,- nieko neprisimena. Tai netiesa. Tėvai reikalingi vaikui, kad jį apsaugotų, juo rūpintųsi, formuotų charakterį, kad jis galėtų įsivaizduoti būsimą suaugusio gyvenimą, turėdamas supratimą apie abiejų lyčių skirtumus.
Surinkti D. Peredz (1970) duomenys rodo, kad vaikai, anksti netekę vieno iš tėvų, psichikos atžvilgiu gali atsidurti rizikos grupėje. Yra duomenų apie patyrusių stresą ankstyvame amžiuje vaikų susirgimus, ypač širdies ligomis.
Ilgalaikiai vaikų ir šeimų, kur išgyventos tėvų skyrybos, tyrimai rodo, kad vaikai iširus šeimai ilgą laiką dar lieka be emocinės pusiausvyros. Tyrinėtojai pabrėžia – tai būdinga ir kitoms netektims – jog vaiką veikia ne tik atsiskyrimas, šeimos iširimas, o taip pat matymas, kaip sielojasi vienas iš tėvų su kuriuo pasiliko vaikas.
Vaikui būtini abu tėvai arba kiti du suaugę žmonės, kad jį palaikytų, apgintų, padėtų ištverti.
Moralinė žala. padaryta vaikui, netekus vieno iš tėvų priklauso nuo keleto faktorių: vaiko amžiaus, jo psichinio išsivystymo, pasąmonės reagavimo į netektį, nuo vaiko egocentrinio požiūrio į tai, kas atsitiko, o taip pat nuo tėvų santykių ir netekties.
Faktoriai, kylantys iš netekties, priklauso nuo santykių su pasilikusiu vienu iš tėvų. kuris kažkuria dalimi pakeis išėjusį, gebėjimu išgyventi, aplinkinių liūdėjimo drauge su vaiku, supratimo, šeimos palaikymo išorinių veiksnių sąskaita ir tolimesnių permainų vaiko gyvenime.
Brolio ar sesers mirties poveikis vaikui dar labai menkai mokslininkų tyrinėtas.
Ryšiai tarp vaikų šeimoje, pradedant prieraišumu ir baigiant sielvartu dėl netekties, buvo tyrinėjami remiantis klinikiniais S. P. Bank, M. D. Kahn (1982) duomenimis.
Siekiant sužinoti, kaip dvynukai išgyvena netektį, buvo atlikti tyrimai. Stebėjimai vyko vienam iš jų sukūrus šeimą.
Vaikai sielvartauja dėl netekties lygiai taip atvirai, kaip ir suaugę, tačiau jų sielvartas turi ir kitą raišką.
Išoriškai jų sielvartas neatrodo toks ilgas, kaip suaugusių. Įprasta manyti, kad ryšium su emociniu ir protiniu nesubrendimu, vaikai negali savęs valdyti ir liautis sielvartauti dėl mirusiojo.Tai bus įmanoma tik tada, kai jie patys taps suaugę. Gydytojai, kurie užsiima vaikų, patyrusių netektį. Gydymu, pasakoja apie tiesiog nepakeliamas savo mažųjų pacientų kančias.Klinikų duomenys apie suaugusius nuolat liudija, kad sielvartas, patirtas vaikystėje, dažnai tampa neišgyventu ir gali būti patologinių faktorių pasekme. Pagiežą rodo tie vaikai, kurie išgyveno sunkią netektį. Jie pyksta ant mirusio vieno iš tėvų (vaikas supranta tėvų mirtį, kaip sąmoningą nuo jo pasišalinimą) ir ant gyvo, pasilikusio su juo, kad šis nesugebėjo išsaugoti šeimos židinio.
Įprastinė tokio našlaičio reakcija – užsisklendimas savyje, fantazavimas, tikėjimas mirusiojo sugrįžimu. Vaikas gali atkakliai priešintis jį priglaudusių kitų žmonių rūpesčiui. Našlaitis idealizuoja mirusius tėvus. Tokiam vaikui būdingas pernelyg didelis noras rūpintis kitais, dirglumas ir pyktis ant jį supančios aplinkos, depresija.
Depresija gali pasireikšti ir kitais simptomais ar elgsena. Pavyzdžiui, amžiaus, kurio metu patirta netektis, fiksavimas (su viltimi – gal artimas žmogus gali sugrįžti, jeigu sulaikytume laiką), protinio vystymosi sutrikimas, nusiskundimai fizine sveikata, nesąmoninga trauka alkoholiui, narkotikams, savęs sunaikinimo minčių prasiveržimas ir destruktyvių veiksmų aplinkinių atžvilgiu pasireiškimas.
Gan dažnai vaiką, nevalingai reiškiantį savo neigiamas emocijas, pyktį, depresiją, suaugusieji baudžia nekreipdami dėmesio į jo skausmą ir sielvartą, pasireiškiantį jo dvasioje.
Paauglių depresijas ir savižudybes mūsų dienomis gan dažnai lemia artimų žmonių netektis. Tėvų nesantaika, alkoholizmas, netgi pati nekalčiausia netektis gali sukelti jo sąmonėje našlaičio, pamestinuko, atstumtojo pojūtį.
Gydytojai, mokyklų konsultantai, socialiniai pedagogai, psichoterapeutai pagrįstai šį pojūtį vadina netektim arba sielvartu.
Pamestojo, paliktojo jausmas bet kurio amžius vaikui gali pasireikšti beviltiškumu ir tapti tragedija.
Tačiau vieno iš tėvų netektis būna ne tik fizinė. Ją vaikas patirs nutrūkus abipusiam prieraišumui. Priežastys gali slypėti viename iš tėvų, pačiame vaike arba kai tarpusavio santykiams įtaką daro kažkas kitas. Pavyzdžiui, tėvų nesugebėjimas drauge su vaiku išgyventi visas jo vystymosi stadijas, nepakankamas auklėjimo principų žinojimas arba dėmesio sutelkimas į savo asmeninius interesus, poreikių susikirtimas, depresija, liga arba didelis nuovargis. Šiuo atveju labai lengvai pažeidžiamas vienišas tėvas. Asmeniniai rūpesčiai, susiję su pačiu tėvų vaikyste, taip pat gali trukdyti normaliam vaiko ugdymui.
Tėvai gali patenkinti ar nepatenkinti fizinių vaiko poveikių, tačiau turint galvoje emocinius santykius jie vaiką daugiau išnaudoja, nei ugdo. Tai gali pasireikšti meile ir rūpesčiu išaukštinant vaiko brandumą ir geriausias jo savybes, o taip pat praktikuojant lytinius santykius su juo, naudojant fizinę ir psichinę prievartą.
Tėvų nesugebėjimas auklėti savo vaikų atveda juos į „grėsmingo prieraišumo”‘ padėtį, kurią galima apibūdinti sugniuždymu, nesąmoninga neapykanta, nukreipta į vieną iš tėvų, o paskui neįsisąmonintus meilės jausmus kitiems žmonėms siekiant jų palaikymo, priklausomybės nuo jų.
Vaikas gali jausti ir kitus negalavimus, tame tarpe psichosomatinius, staigų jausmų protrūkį, norą nusižudyti, kaltės jausmą, nerimą ir nevykusį, iškreiptą atsakomybės už viską jausmą.
3. 3. Sielvartas senatvėje
• Išgyventos netektys tampa stresą sukeliančiu faktoriumi senatvėje. Netektys senatvėje išsekina ir taip jau silpstančio asmeninio irumo jausmus, o reabilitacijos galimybės mąžta.
Pagyvenę žmonės turi išmokti atlaikyti netektis ir išgyventi jų suteiktą sielvartą.
Netektimi senatvėje laikomas sveikatos, energijos, judėjimo netekimas, pojūčių atbukimas, proto žvalumo, savigarbos, susijusios su darbu, netekimas, pagaliau padėties visuomenės akyse pasikeitimas. Daugeliui darbo netekimas ar ligos sumažina finansines galimybes. Nauja santuoka, kaip viena iš reabilitacijos forma, greičiau įmanoma vyrams, nei moterims dėl netolygaus vyrų ir moterų skaičiaus planetoje.
Persikėlimas gyventi i naują vietą reiškia įprastos aplinkos, kaimynų, draugų, su kuriais siejo bendri interesai, netekimą, psichologinio bendrumo pažeidimą su siaura šalia gyvenančių žmonių grupe.
Suaugę, vedę, mokslus baigę vaikai gali išsivažinėti kas sau palikdami pagyvenusius tėvus. Jiems sunku suvokti, kokią netektį patiria tėvai.
Mirus vienam iš pagyvenusių sutuoktinių, kitas pasijunta labai nesaugiu.
Pripažinta, jog įprastų gyvenimo ryšių palaikymas padeda asmenybei išsigelbėti nuo degradacijos, o vienatvė paspartina individo dvasinį nuopuolį.
Pasąmonės jausmų pasireiškimas neįprastu elgesiu, kaltės suvertimas kitiems, nuolatinis skundimasis, vienatvė, užsisklendimas joje – tokios pagyvenusių žmonių reakcijos į netektį.
Tyrinėtojai nustatė, kad net psichiškai sveiki pagyvenę žmonės kartais patiria depresiją, susijusią su dvasios nuopoliu, susirūpinimu dėl asmeninio reikalingumo, arba net mirties geidimu, kuris gali būti nesusijęs su savižudybe.
Depresiją gali sukelti viena iš fiziologinių funkcijų, socialinių kontaktų netekimas arba atsiradęs nereikalingumo jausmas.
Depresija, susijusi su kaltės jausmu, būna dėl nedoro elgesio su mirusiu žmogumi.
Pagyvenusiems žmonėms mirties baimės jausmas gali pasireikšti mintyse, žodžiuose, sapnuose, elgesyje ir nemiga.
Savižudybės pavojų gali sukelti noras atsikratyti priklausomybės, vienatvės, nenaudingumo, skausmo. Pagyvenusiems žmonėms padidėja savižudybės pavojus.
Savižudybė pagyvenusiam – galimas tariamo susitikimo su mirusiuoju būdas arba keršto savo šeimos nariams išraiška.

4. Šeimos reakcija į sunkias netektis
Netektis, deja, įprastas reiškinys kiekvienoje šeimoje. Manoma, jog vaiko netektis – didžiausia tragedija, kokia tik gali ištikti tėvus. Taip pat negalima apsieiti be sunkių pasekmių netekus tėvų vaikystėje.
Senėjimas ir vieno iš šeimos narių netektis galiausiai baigiasi šeimos krize. Normalus sielvarto išgyvenimas būdingas sveikai asmenybei, gebančiai pakelti daug skausmingų išgyvenimų ir sugebančiai rasti nusiraminimą bendraujant su kitais žmonėmis. Paprastai tokios idealios būsenos neturi.
Šiuo atveju individas gali reaguoti į netektį įvairiausiais būdais: kovodamas su sielvartu, kaltę perkeldamas kitiems arba daugiau dėmesio skirdamas sau pačiam, liga, tariama nepriklausomybė, girtuokliavimu, narkomanija. Visa tai labai atsiliepia jo artimiesiems ir šeimai.
Visuomenėje, kur sielvartas laikomas kaip emocinė patologija, gedintys (sielvartaujantys) gali pasijausti bepročiais, o šeima ir draugai taip pat jį pradės tokiu laikyti, jeigu jis stengsis savo liūdesį reikšti atvirai ilgą laiką, kol jį supantys žmonės turės kantrybės.
Specialistai, analizavę netektį dažnai pažymi, jog jų tyrimai nepatvirtina nuomonės, jog šeimos nariai gedi visi kartu tuo pačiu metu.
Sveiki ir blaiviai mąstantys žmonės nereikalaus, jog šeimos nariai gedėtų lygiai taip kaip jie.
Žmonės, nemokantys lengvai išgyventi sielvarto, gali kaltinti kitus beširdiškumu; kai kurie šeimos nariai gali žiauriai terorizuoti kitus, kaltindami juos nebūtais dalykais.
Šiuo atveju ypač lengvai pažeidžiami vaikai. Vaikas, netekęs vieno iš tėvų, skęsdamas sielvarte, tarytum netenka ir kito gimdytojo. Jis tampa parentifikacijos objektu, jeigu gedintis tėvas ieško jame dvasinės atsparos. Tas pats vyksta netekus brolio ar sesers, senelio ar močiutės, jeigu tėvai iki tol nebuvo nutraukę emocinių šeimos ryšių. Likusio vieno iš tėvų draugystė su kitu partneriu sudaro vaikui dar vieną krizinę situaciją. Be to, vaikui sukurtas tradicinis pastovumas, kad jis augtų vienoje aplinkoje, tarp vienų ir tų pačių mokyklos draugų, dažnai pažeidžiamas.
Didelis skyrybų ir pakartotinų santuokų skaičius, o taip pat visuomenėje egzistuojanti prievarta bei vaikus traumuojančios netektys, matyt, XX-ojo amžiaus pabaigoje tapo įprastu gyvenimo reiškiniu.
Socialiniam pedagogui edukologui būtina žinoti, kokias pasekmes gali sukelti vaikystėje išgyventas sielvartas ir parentifikacija, tėvų emocinis vaiko išnaudojimas.
Vaiko įgyta neigiama patirtis kartais išugdo nesaugumo, nerimastingumo jausmą, kuris tarsi užprogramuotas kiekvienoje asmenybėje ir lieka joje visą gyvenimą. Poreikis pažeisti tą psichikos audinį gali pasireikšti įvairiausiomis formomis, jeigu tokiam vaikui nebus suteikta medicininė pagalba arba laimingo atsitiktinumo dėka nepasikeis gyvenimo aplinkybės.
Kai netenkame žmogaus. ypač jei nesame tam pasiruošę, pasidarome pikti, irzlūs, puolame į neviltį, bet šių jausmų nereikėtų slėpti. Šeimos nariai dažnai paliekami, vos tik gaunamas jų sutikimas skrodimui, įskaudinti, pilni kartėlio ar tiesiog apduję jie vaikšto ligoninės koridoriais, kartais negalėdami patikėti baisia tikrove. Pirmosios dienos pilnos visokių organizacinių rūpesčių, be to, suvažiuoja giminės. Po laidotuvių, kai visi išsiskirsto ateina tuštuma ir vienatvė. Būtent tada šeimos nariai būna ypač dėkingi, jei turi su kuo pasikalbėti. Dar geriau, jei tai žmogus, neseniai bendravęs su velioniu ir galįs pasidalinti prisiminimais apie laimingas jo gyvenimo pabaigos akimirkas. Tai padeda artimajam įveikti pirmąjį sukrėtimą bei sielvartą ir palengva susitaikyti su tuo, kas įvyko.
Daugelis artimųjų paskęsta prisiminimuose ir svajonėse, dažnai net kalbasi su velioniu lyg su gyvu, taip ne tik atsiskirdami nuo gyvųjų, bet ir apsunkindami sau susitaikymą su likimu. Tačiau kai kuriems tai vienintelis būdas, padedantis išgyventi netektį ir būtų tikrai žiauru iš jų šaipytis arba kasdien priminti nelaimę. Reikia suprasti šį poreikį ir padėtį jiems palengva įveikti atsiskyrimą.
Pastebėta, kad dažniausiai taip elgiasi jaunos našlės, labai anksti netekusios vyrų ir visiškai tam nepasiruošusios. Ko gero, dažniau taip būna per karą, kai jaunuoliai miršta toli nuo namų, nors karas šeimos narius parengia mirties tikimybei. Šiuo atveju priimti tiesą apie mirtį pasiruošiama geriau nei tada, kai pavyzdžiui, netikėtai sužinoma, kad jaunas žmogus mirs nuo greitai progresuojančios ligos.
Pagaliau turime prisiminti ir vaikus. Dažnai jie pamirštami. Tai nereiškia, kad vaikai niekam nerūpi, dažniausiai būna priešingai. Tačiau retas žmogus su vaiku kalba apie mirtį. O mažieji visai kitaip ją supranta, ir tą reikia prisiminti, norint su jais susikalbėti. Iki trijų metukų vaikui kelia nerimą tik išsiskyrimas, vėliau – baimė susižaloti. Tokio amžiaus vaikas pradeda daugiau vaikštinėti, pirmą kartą triratuku iškeliauja ,,į lauką”. Čia jis gali pamatyti mašinos suvažinėtą mylimą šunelį arba katės sudraskytą gražų paukštį. Būtent tokie susižalojimai baugina vaiką, nes šio amžiaus žmogutis rūpinasi savo kūno vientisumu ir bijo visko, kas gali jį suardyti.
Be to, mirtis, trijų – penkerių metų vaikui nėra nepataisomas dalykas. Jam ji tokia pati laikina kaip gėlės svogūnėlio pasodinimas į žemę rudenį, kad pavasarį jis vėl išdygtų.
Nuo penkerių metų vaikai mirtį įsivaizduoja kaip žmogystą, vaiduoklį, kuris ateina ir pasiima žmones. Mirtis ištinka todėl, kad kažkas įsikiša iš išorės.
Maždaug devynerių – dešimties metų vaikai mirtį pradeda suvokti realistiškiau, kai negrįžtamą biologinį procesą.
Į vieno iš tėvų mirtį vaikai reaguoja skirtingai – kai kurie tyliau nuo visų atsiskiria, kiti garsiai rauda, tuo patraukdami dėmesį. Aplinkinių dėmesys jiems tarsi pakeičia prarastą, mylimą ir artimą žmogų. Vaikas dar neatskiria noro nuo veiksmo, todėl jį graužia sąžinė, kamuoja kaltės jausmas, kad per jį mirė mama ar tėtis, todėl dabar reikia bijoti sunkaus atpildo. Kartais vaikai netektį pasitinka gana ramiai, sakydami: „Pavasario atostogoms ji vėl sugrįš”, arba slaptai įdėdami mamai obuolį, kad ši savo trumpoje kelionėje nepritrūktu maisto. Jei suaugusieji, kurie tuo metu ir patys jaučiasi prislėgti, tokių vaikų nesupranta, jiems priekaištauja arba patarinėja, vaikai stengiasi nerodyti savo sielvarto, tačiau vėliau tai dažnai sukelia emocinius sutrikimus.
Paaugliai mažai kuo skiriasi nuo suaugusiųjų. Suprantama, pats paauglystės laikotarpis yra sunkus, ir tėvo ar motinos netektis šiame amžiuje dažnai atrodo tiesiog nebepakeliama. Juos reiktų išklausyti ir elgtis taip. kad jie nesivaržytų parodytų, ką jaučia – kaltę, pyktį ar tiesiog liūdesį.

4.1. Sielvartas ir pyktis
Tegul artimieji išsikalba, išsiverkia, išsirėkia, jei jiems nuo to palengvės. Leiskite jiems pasidalinti savo jausmais, išsiguosti, bet būkite šalia. Mirusiųjų vargai jau pasibaigė, o giminių laukai ilgas gedulas, jiems dar reikės pagalbos.
„Pagalba” nėra suprantama kaip kokio nors specialisto konsultacija; daugeliui tai ir nebūtina, ir per brangu, iš tikrųjų mirusiojo artimiesiems reikia žmogaus, ir nesvarbu, kas jis -draugas, daktaras, seselė, kunigas. Jam pačiu svarbiausiu asmeniu gali tapti ir socialinė darbuotoja, jei ji padėjo surasti slaugos namus ir įkurti ligoninę. Apie motiną šeimai galbūt maloniau kalbėti būtent toje aplinkoje, nes artimieji kartais graužiasi, kad neslaugė jos namie. Kartais tokios šeimos lanko visus kitus žmones, esančius tuose pačiuose namuose, rūpinasi jais tarsi atsilygindami už tai. ko nepadarė savo senolei. Tačiau yra nesvarbu kodėl. Turėtume stengtis suprasti artimųjų poreikius ir padėti jiems, kad greičiau atlėgtų kaltės, gėdos jausmas, atpildo baimė. Pati didžiausia pagalba, kokią galim suteikti šeimos nariui – vaikui ar suaugusiam – tai pasišnekėti su juo apie jo jausmus dar prieš ligonio mirtį ir leisti jam įveikti tas emocijas, nesvarbu, racionalios jos ar ne.
Jei toleruosime artimųjų pyktį, nukreiptą į mus, į velionį, į Dievą, padėsime jiems susitaikyti nejaučiant kaltės. Tačiau smerkdami tokį jų elgesį tik padidiname jų sielvartą, sustipriname gėdos ir kaltės jausmą, kuris dažnai sukelia fizinę ir emocinę negalią.
5. Socialinė psichologinė pagalba netekties ištiktam žmogui ir šeimai
Kai žmogus kreipiasi į socialinį darbuotoją su nusiskundimu, tai profesionalas turėtų išsiaiškinti, ko ir kiek klientas, patyręs netektį, neteko.
Kada procesas, susijęs su sielvartavimu vystosi normaliai, specialistas turėtų nustatyti, kokius teigiamus ar neigiamus jausmus netektis labiau atskleidė ir tik tada suteikti žmogui pagalbą. Socialinis pedagogas (darbuotojas) privalo kelis kartus vieną ir tą patį asmenį įdėmiai išklausyti nesiūlant gatavų receptų, neduodant jam banalių patarimų, nenukreipiant nusiraminimo ieškoti religijoje.
Klientui būtina pabrėžti, jog jo liūdesys dėl netekties yra normali psichinė būsena, o esant reikalui, bendradarbiauti su kitų profesijų specialistais, visų pirma – medikais.
Teikti patarimus netekties ištiktam žmogui tik tokiu atveju, kai reikia užkirsti kelią destruktyviam jo elgesiui, o ne jausmų išliejimo paspartinimui.
Gan dažnai kito žmogaus, gebančio įsijausti į individo sielvartą, buvimas šalia – svarbiau už bet kokius žodžius.
Vienišas sielvartą išgyvenantis žmogus nepajėgus įvertinti situacijos, gali jai priešintis bijodamas likti sugniuždytas savo paties kančios.
Profesionalaus socialinio darbuotojo, edukatoriaus pareiga pasiūlyti klientui, netekusiam artimo žmogaus, praradimą kompensuojantį pakaitalą.
Pasaulinėje socialinio darbo praktikoje labai paplito savitarpio pagalbos grupių veikla, išaugo pagalbos netekties ištikimam žmogui, kurią teikia socialiniai darbuotojai, apimtis.
Žmonės ieško nusiraminimo kituose, jau patyrusiuose netektį asmenyse.Jie gauna moralinį palaikymą, patiria abipusį draugiškumo jausmą, pasikeičia patirtimi.
Darbas su žmonėmis, patyrusiais netektį, reikalauja aukščiausio socialinio darbuotojo, edukatoriaus profesionalumo. Teikiant pagalbą besisielojančiam negalima pamiršti žmogaus sveikatos, individo savybių, jo reakcijos į netektį.
Atjautos modelis turi pasireikšti kiekvienoje socialinio darbo stadijoje. Jis padeda nustatyti diagnozę, o tuo pačiu ir kliento gydymą.
Todėl tokio žmogaus dvasinis sveikimas atstato vientisumą, sugrąžina savigarbą, pasitikėjimą savo jėgomis. Šie tikslai yra socialinio pedagogo (darbuotojo) kelrodė žvaigždė gydant netekties žaizdas.
Problemos, susijusias su netektimi ir sielvartu yra sudėtingos ir reikalauja paties rimčiausio socialinio darbuotojo požiūrio. Jos dar ilgai bus sunkiai sprendžiamos, tačiau specialistai turi dirbti pagal tą metodiką, kuri yra.
Socialinis darbuotojas – praktikas turi būti atviras savo veikla ir netapti teorinių formuluočių ar definicijų vergu. Būtinas atidumas žmonėms. Socialiniai darbuotojai profesionalai turi būti pasiruošę taikyti naujas žinias, o taip pat atlikti savarankiškus stebėjimus ir formuluoti išvadas.
Netekties ir sielvarto analizė asmenybės teorijos požiūriu suteikia dar vieną galimybę suprasti žmogaus būseną. Gerai suprasdami ciklą „netektis – sielvartas – reabilitacija arba moralinių kančių sumažinimas” -, socialiniai darbuotojai privalo matyti žmonių išgyvenimus ir džiaugsmus, stebėti juos darbo bei kūrybos procese ir, stengiantis išgyvenant naujo skausmo, ieškoti išeities, vedančios per kančias į pasikeitusį gyvenimą.

IŠVADOS
Šiomis dienomis netektis tapo viena iš svarbiausių gyvenimo problemų. Tenka išmokti susitaikyti ne tik su mažomis netektimis, kaip materialinės vertybės praradimu, bet ir su sudėtingomis, kaip draugo ar šeimos nario žūtis. Silpnas žmogus sunkiai reaguoja į netektį, Gyvenime jam iškyla daug problemų, kurias tenka spręsti atitinkamai pasirenkant draugus ar užsidarant savyje. Pasirinkimas vieno iš faktorių lemia asmenybės tolimesnį gyvenimą. Pasirinkus draugus žmogus lengvai gali išsipasakot, išliet savo nuoskaudą artimajam, tuo palengvindamas savo dalią ir susitaikydamas su ateitimi, tuo įsiliedamas į socialinį gyvenimą. Bandydamas išgyventi praradimą savyje jis pasineria į save, užsisklendžia, psichologiškai save spaudžia ir dažniausiai atsiriboja nuo socialinio gyvenimo. Viskas tampa abejinga, nepatikima ir trapu. Silpnesnius žmones kankina depresija, stresas, jie pradeda vartoti alkoholį ar narkotikus. Stipresni – kovoja su laiku, neturėdami tikslo ar ateities vizijos.
Žmonėms patyrusiems netektį vertėtų sielvartu dalintis su artimaisiais, kitais šalia esančiais žmonėmis. Socialinis darbuotojas gali padėti asmeniui išsivaduoti iš skausmo jį išklausydamas, duodamas gerų patarimų. Jis žino kokiu būdu padėti klientui, kad netektis taptų tik trumpu gyvenimo etapu ir žmogus vėl galėtų grįžti į normalaus gyvenimo vėžes,
Lietuvoje netektį patyrusiems žmonėms nėra įprasta ieškoti psichologinės pagalbos, kreipiantis į socialinį darbuotoją. Žlugusi komunistinė santvarka išugdė piliečiuose nepasitikėjimą. Jie linkę daugelį problemų spręsti užsidarę savy.
Darbą norėtumėme užbaigti Džono Dono žodžiais: “Nė vienas žmogus nėra tarsi atskira sala; kiekvienas esame gabalėlis kontinento, žemės dalis. Jeigu jūra bent grumstą nuplautų, Europa jau liktų mažesnė; taip pat, jei užlietų iškyšulį arba dvarą tavo ar tavo draugų. Bet kurio žmogaus mirtis nusineša dalelę manęs, kadangi aš priklausau visai žmonijai. Ir todėl niekados neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau.”.

TURINYS

ĮVADAS;
1.Netekties samprata;
2.Savimonės reikšmė netekties metu;
3.Sielvartas ir liūdesys, mirus artimam žmogui:

3.1.Suaugusiųjų sielvartas ir liūdesys mirus artimam žmogui;

3.2.Sielvartas kūdikystės ir vaikystės metais;

3.3.Sielvartas senatvėje;
4.Šeimos reakcija į sunkias netektis:

4.1.Sielvartas ir pyktis šeimoje;
5.Socialinė psichologinė pagalba netekties ištiktam žmogui ir šeimai;
IŠVADOS;
LITERATŪROS SĄRAŠAS.

1. Furst M. (2000) Psichologija.-Vilnius:Lumen.-368 psl.
2. Gailienė d. (1998) Jie neturėjo mirti.-Vilnius:Tyto alba.-184 psl.
3. Hellmuth B. (2001) Psichologijos atlasas.-Vilnius:Alma littera.-228 psl.
4. Jung C. G. (1999) Psichoanalizė ir filosofija. Rinktinė.-Vilnius:Pradai.-439 psl.
5. Kubler-Ross E. (2001) Apie mirtį ir mirimą.-Vilnius:Katalikų pasaulis.-336 psl.
6. Leliūgienė I. (1997) Žmogus ir socialinė aplinka.-Kaunas:Technologija.-302 psl.
7. Myers D. G. (2000) Psichologija.-Kaunas:Poligrafija ir informatika.-816 psl.
8. Plužek Z. (1996) Pastoracinė psichologija. – Vilnius:Amžius.-320 psl.
9. Interneto tinklapiai: www.tikslas.lt, www.google.lt

Leave a Comment