Neįgaliųjų socialinė atskirtis, priklausomai nuo laikmečio ir kultūrinio konteksto, įgauna vis kitokių, naujų formų. Antikos laikais fizinę negalią turintys žmonės būdavo tiesiog naikinami, viduramžiais – jiems būdavo priskiriamas raganių vaidmuo, o XX a. jie būdavo uždaromi į specialiąsias institucijas. “Istoriškai taip susiklostė, kad socialinė invalidų integracija nėra lengva, susiduria su įvairiausiomis socialinėmis, psichologinėmis, ekonominėmis ir kitomis problemomis. Vakarų pasaulyje buvo ir yra daug kalbama apie integraciją, socializaciją, normalizaciją bei kitas globalias priemones, nukreiptas įtraukti neįgalius žmones į socialinį gyvenimą, pasiekti jų pilnaverčio pripažinimo” (Ruškus, 1997, p. 51). Nepaisant šių gerų iniciatyvų, neįgalių žmonių padėtis socialiniu požiūriu vis dar nėra pilnavertė. Neįgaliųjų “socialinė integracija prasideda tada, kai į atskirtuosius pradedama žvelgti ne į kaip skirtingus, o į kaip panašius” (Ruškus, 2002, p. 46). Taigi, nuo visuomenės požiūrio į neįgaliuosius priklauso jų integracija į visuomenę. Neatsitiktinai jau seniai užsienio autoriai šio požiūrio tyrimams skiria didelį dėmesį. Požiūrį į neįgaliuosius įvairiais aspektais tyrė J. Twerky, A. Murphy, M. Rozenberg, S. Pliner, R. Cook, C. Hovland, O. Spreen, L. Steinzor, O. Cohen, J. Gotlieb, A. Hulekas, E. Reger, D. Reger, D. Freeman ir kiti. Lietuvoje požiūris į neįgaliuosius išsamiai pradėtas nagrinėti tik devintajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje. Šį fenomeną nagrinėjo: V. Gudonis, J. Ruškus, J. Ambrukaitis, E. Novogrodskienė, R. Vaičekauskaitė, L. Samsonienė, I. Remeikaitė.
“Negalia – luošumas dėl fizinių kūno funkcionavimo trūkumų” (Jenkins, 1997, p. 149). Negalė gali būti: protinė, fizinė ir sensorinė. Labiausiai visuomenės narius baugina protinę negalę turintys žmonės.
1 lentelėLabiausiai bauginanti negalės rūšis
Eil.Nr. Išsilavinimas Turintys aukštąjį išsilavinimą Neturintys aukštojo išsilavinimo Negalės rūšis skaičius procentas skaičius procentas
1. Fizinė 24 6% 37 9,25%2. Protinė 158 39,5% 141 35,25%3. Sensorinė 29 7,25% 41 10,25%Šaltinis: Specialusis ugdymas. 2000. Šiauliai, p. 57.
Fiziškai neįgalus asmuo – “tai bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir pareigų” (www.http://lass.osf.lt). Žmonės su protine, fizine ar sensorine negalia sudaro visuomenės mažumą – taigi, jie yra atstumiami ir turi žemesnį statusą. “Svarbų vaidmenį vaidina mūsų visuomenėje vyraujanti nuomonė apie neįgaliuosius kaip antrarūšius žmones. Plačiai visuomenėje vartojama “invalido” sąvoka rodo nepakitusias vertinimo nuostatas” (Specialusis ugdymas, 2001, p. 109). Istoriškai taip susiklostė, kad socialinė invalidų integracija nėra lengva. “Terminas “integracija” (lot. atstatymas, atsinaujinimas, kurių nors dalių sujungimas į visumą) suprantamas kaip neįgalių žmonių įsiliejimas į visuomenę. Vartodami šį terminą, išreiškiame nuomonę, kad neįgalieji yra už visuomenės ribų ir kad jie, įveikdami psichologines, materialines, socialines ir kitas kliūtis, turi tapti pilnaverčiais, pripažintais visuomenės nariais” (Ruškus, 1997, p. 37). “Socialinė integracija (social integration) – veiksmai, kuriais gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti visuomenės gyvenime” (www.http://sec.lt). Istorijos raidoje visuomenės požiūris į neįgalųjį žmogų buvo ir lieka iki šiol gana įvairus. “Daugelis negalios žmonių sutinka, kad negalią sunkina sveikų žmonių požiūris, pavyzdžiui, sutrikimas ar abejingumas, išvydus negalios žmogų “ (Jenkins, 1997, 149).
2 lentelėIšgyvenimai išvydus neįgalųjį
Eil.Nr. Išsilavinimas Turintys aukštąjį išsilavinimą Neturintys aukštojo išsilavinimo Jausmai skaičius procentas skaičius procentas1. Užuojauta 92 23% 101 25,25%2. Gailestis 70 17,5% 83 20,75%3. Susidomėjimas 9 2,25% 9 2,25%4. Pasibjaurėjimas 2 0,5% 1 0,25%5. Abejingumas 2 0,5% 1 0,25%6. Baimė, kad tai neatsitiktų artimiesiems 54 13,5% 69 17,25%7. Kita 15 3,75% 15 3,75%
Šaltinis: Specialusis ugdymas. 2000. Šiauliai, p. 57.
Dažniausiai visuomenės požiūris į neįgaliuosius išreiškiamas globa. Visose šalyse neįgaliųjų žmonių globą galima suskirstyti į 4 fazes:1. Atsiskyrimo. Neįgalieji žmonės laikomi nuošalyje, persekiojami ar išnaudojami.
2. Saugojimo. Neįgaliaisiais rūpinamasi, jie saugomi, gyvena specialiose įstaigose, jų gailimasi. 3. Reabilitacijos. Neįgalieji ne tik slaugomi, bet ir treniruojami, specialiai mokomi, kad galėtų dirbti arba kuo geriau aptarnauti save. “Socialinė reabilitacija ( social rehabilitation) – sudėtinė neįgaliųjų reabilitacijos proceso dalis ar paties neįgalaus asmens pastangos, kurių tikslas įveikti įvairias integracijos į visuomenę kliūtis” (www.http://sec.lt). 4. Integracijos. Visuomenė vis labiau prisitaiko prie neįgaliųjų žmonių. Atvira visuomenė šiems žmonėms teikia paslaugas, juos aptarnauja, ugdo ir moko. Pamėginkime paanalizuoti Lietuvos gyventojų požiūrį į fizinę negalę turintį žmogų – neregį – 1990-1999 metų laikotarpiu. 1990 metais Lietuvos gyventojams buvo išsiųsta 14000 anketų, norint sužinoti ar respondentas yra bendravęs su neregiu. Jei bendravęs, ar dažnai. “Tyrime dalyvavo 1904 vyrai (40,25 proc.) ir 2826 moterys (59,57 proc.)” (Specialusis ugdymas, 2000, p. 52).3 lentelėReginčiųjų bendravimas su neregiais
Iš viso apklausta Nebendravo Atsitiktinai bendravo Dažnai bendravo Nuolat bendravo4730 2484 1645 425 173% 52,52 34,78 8,99 3,66
Šaltinis: Specialusis ugdymas. 2000. Šiauliai, p. 52.
Iš duomenų lentelės matome, kad daugiau nei 50 procentų “apklaustųjų niekada nebendravo su neregiais. Ankstesnio tyrimo rezultatai rodo, jog iš 625 respondentų 59 (14,08%) niekada nematė neregio. Šie duomenys liudija neregių izoliaciją nuo visuomenės. Anksčiau Lietuvoje aplink įmones, kuriose dirbo aklieji, buvo pastatyta gyvenamųjų namų neregiams (šalia – įvairių buitinių paslaugų kompleksas). Suprantama, kad tokiomis “rezervacijos”sąlygomis buvo minimaliai sumažinti neregių kontaktai su reginčiaisiais, be to, buitinis paslaugų kompleksas negatyviai paveikė neregių mobilumą” (Specialusis ugdymas, 2000, p.