Neregiai

Neįgaliųjų socialinė atskirtis, priklausomai nuo laikmečio ir kultūrinio konteksto, įgauna vis kitokių, naujų formų. Antikos laikais fizinę negalią turintys žmonės būdavo tiesiog naikinami, viduramžiais – jiems būdavo priskiriamas raganių vaidmuo, o XX a. jie būdavo uždaromi į specialiąsias institucijas. “Istoriškai taip susiklostė, kad socialinė invalidų integracija nėra lengva, susiduria su įvairiausiomis socialinėmis, psichologinėmis, ekonominėmis ir kitomis problemomis. Vakarų pasaulyje buvo ir yra daug kalbama apie integraciją, socializaciją, normalizaciją bei kitas globalias priemones, nukreiptas įtraukti neįgalius žmones į socialinį gyvenimą, pasiekti jų pilnaverčio pripažinimo” (RRuškus, 1997, p. 51). Nepaisant šių gerų iniciatyvų, neįgalių žmonių padėtis socialiniu požiūriu vis dar nėra pilnavertė.

Neįgaliųjų “socialinė integracija prasideda tada, kai į atskirtuosius pradedama žvelgti ne į kaip skirtingus, o į kaip panašius” (Ruškus, 2002, p. 46). Taigi, nuo visuomenės požiūrio į neįgaliuosius priklauso jų integracija į visuomenę. Neatsitiktinai jau seniai užsienio autoriai šio požiūrio tyrimams skiria didelį dėmesį. Požiūrį į neįgaliuosius įvairiais aspektais tyrė J. Twerky, A. Murphy, M. Rozenberg, S. Pliner, R. Cook, C. Hovland, O. Spreen, L. Steinzor, O. Cohen, J. Gotlieb, A. Hulekas, E. Reger, D.. Reger, D. Freeman ir kiti.

Lietuvoje požiūris į neįgaliuosius išsamiai pradėtas nagrinėti tik devintajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje. Šį fenomeną nagrinėjo: V. Gudonis, J. Ruškus, J. Ambrukaitis, E. Novogrodskienė, R. Vaičekauskaitė, L. Samsonienė, I. Remeikaitė.

“Negalia – luošumas dėl fizinių kūno funkcionavimo trūkumų” (Jenkins, 1997, p. 14

49). Negalė gali būti: protinė, fizinė ir sensorinė. Labiausiai visuomenės narius baugina protinę negalę turintys žmonės.

1 lentelė
Labiausiai bauginanti negalės rūšis

Eil.Nr. Išsilavinimas Turintys aukštąjį išsilavinimą Neturintys aukštojo išsilavinimo

Negalės rūšis skaičius procentas skaičius procentas
1. Fizinė 24 6% 37 9,25%
2. Protinė 158 39,5% 141 35,25%
3. Sensorinė 29 7,25% 41 10,25%

Šaltinis: Specialusis ugdymas. 2000. Šiauliai, p. 57.

Fiziškai neįgalus asmuo – “tai bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir pareigų” (www.http://lass.osf.lt).

Žmonės su protine, fizine ar sensorine negalia sudaro visuomenės mažumą – taigi, jie yra atstumiami ir turi žemesnį statusą. “Svarbų vaidmenį vaidina mūsų visuomenėje vyraujanti nuomonė apie neįgaliuosius kaip antrarūšius žmones. Plačiai visuomenėje vartojama “invalido” sąvoka rodo nepakitusias vertinimo nuostatas” (Specialusis ugdymas, 2001, p. 109). Istoriškai taip susiklostė, kad socialinė invalidų integracija nėra lengva.

“Terminas “integracija” (lot. atstatymas, atsinaujinimas, kurių nors dalių sujungimas į visumą) suuprantamas kaip neįgalių žmonių įsiliejimas į visuomenę. Vartodami šį terminą, išreiškiame nuomonę, kad neįgalieji yra už visuomenės ribų ir kad jie, įveikdami psichologines, materialines, socialines ir kitas kliūtis, turi tapti pilnaverčiais, pripažintais visuomenės nariais” (Ruškus, 1997, p. 37).

“Socialinė integracija (social integration) – veiksmai, kuriais gyventojams sudaromos sąlygos dalyvauti visuomenės gyvenime” (www.http://sec.lt).
Istorijos raidoje visuomenės požiūris į neįgalųjį žmogų buvo ir lieka iki šiol gana įvairus. “Daugelis negalios žmonių sutinka, kad negalią sunkina sveikų žmonių požiūris, pavyzdžiui, sutrikimas ar abejingumas, išvydus negalios žmogų “ (Jenkins, 1997, 149).

2 lentelė
Išgyvenimai išvydus ne

eįgalųjį

Eil.Nr. Išsilavinimas Turintys aukštąjį išsilavinimą Neturintys aukštojo išsilavinimo

Jausmai skaičius procentas skaičius procentas
1. Užuojauta 92 23% 101 25,25%
2. Gailestis 70 17,5% 83 20,75%
3. Susidomėjimas 9 2,25% 9 2,25%
4. Pasibjaurėjimas 2 0,5% 1 0,25%
5. Abejingumas 2 0,5% 1 0,25%
6. Baimė, kad tai neatsitiktų artimiesiems 54 13,5% 69 17,25%
7. Kita 15 3,75% 15 3,75%

Šaltinis: Specialusis ugdymas. 2000. Šiauliai, p. 57.

Dažniausiai visuomenės požiūris į neįgaliuosius išreiškiamas globa. Visose šalyse neįgaliųjų žmonių globą galima suskirstyti į 4 fazes:
1. Atsiskyrimo. Neįgalieji žmonės laikomi nuošalyje, persekiojami ar išnaudojami.
2. Saugojimo. Neįgaliaisiais rūpinamasi, jie saugomi, gyvena specialiose įstaigose, jų gailimasi.
3. Reabilitacijos. Neįgalieji ne tik slaugomi, bet ir treniruojami, specialiai mokomi, kad galėtų dirbti arba kuo geriau aptarnauti save. “Socialinė reabilitacija ( social rehabilitation) – sudėtinė neįgaliųjų reabilitacijos proceso dalis ar paties neįgalaus asmens pastangos, kurių tikslas įveikti įvairias integracijos į visuomenę kliūtis” (www.http://sec.lt).
4. Integracijos. Visuomenė vis labiau prisitaiko prie neįgaliųjų žmonių. Atvira visuomenė šiems žmonėms teikia paslaugas, juos aptarnauja, ugdo ir moko.
Pamėginkime paanalizuoti Lietuvos gyventojų požiūrį į fizinę negalę turintį žmogų – neregį – 1990-1999 metų laikotarpiu.
1990 metais Lietuvos gyventojams buvo išsiųsta 14000 anketų, norint sužinoti ar respondentas yra bendravęs su neregiu. Jei bendravęs, ar dažnai. “Tyrime dalyvavo 1904 vyrai (40,25 proc.) ir 2826 moterys (59,57 proc.)” (Specialusis ugdymas, 2000, p. 52).

3 lentelė
Reginčiųjų bendravimas su neregiais

Iš viso apklausta Nebendravo Atsitiktinai bendravo Dažnai bendravo Nuolat bendravo
4730 2484 1645 425 173
% 52,52 34,78 8,99 3,66

Šaltinis: Specialusis ugdymas. 2000. Šiauliai, p. 52.

Iš duomenų lentelės matome, kad daugiau nei 50 procentų “apklaustųjų niekada nebendravo su neregiais. Ankstesnio tyrimo rezultatai rodo, jog iš 625 respondentų 59 (14,08%) niekada nematė neregio. Šie duomenys liudija neregių izoliaciją nuo visuomenės. Anksčiau Lietuvoje aplink įmones, kuriose dirbo aklieji, buvo pastatyta gyvenamųjų namų neregiams (šalia – įvairių bu

uitinių paslaugų kompleksas). Suprantama, kad tokiomis “rezervacijos”sąlygomis buvo minimaliai sumažinti neregių kontaktai su reginčiaisiais, be to, buitinis paslaugų kompleksas negatyviai paveikė neregių mobilumą” (Specialusis ugdymas, 2000, p. 52).
Kaip regintieji vertina neregių galimybes? Buvo pateikta keletas teiginių. “Kad aklieji ir silpnaregiai pajėgūs įsigyti aukštąjį išsilavinimą, pritarė 93,8 proc. apklaustųjų. Kiek mažiau apklaustųjų (87,1 proc.) mano, jog aklieji ir silpnaregiai, įsigiję specialybę, gali dirbti taip pat gerai, kaip ir regintieji. Išryškėja išsilavinimo įtaka: iš grupės žmonių, turinčių pradinį išsilavinimą, šiai minčiai pritarė 82,3 proc., iš turinčių aukštąjį išsilavinimą – 96,7 proc. 113 (17,5 proc.) pradinį išsilavinimą turinčių žmonių abejoja dėl aklųjų profesinių gebėjimų.
[.] Dar prasčiau vertinami neregių bei silpnaregių organizaciniai gabumai. Teiginiui, kad sutikčiau, jog aklasis ar silpnaregis vadovautų mano darbo kolektyvui, pritarė 52,2 proc. žmonių. Beveik pusė apklaustųjų nenorėtų turėti tokio vadovo.
Teiginiui, jog regėjimo invalidai lygiomis teisėmis su reginčiaisiais gali dalyvauti visuomenės gyvenime, pritarė 90,5 proc. apklaustųjų. Kad aklieji ir silpnaregiai gali būti išrinkti į Lietuvos valdymo organus, pritarė 80,4 proc. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad šie žmonės ir balsuotų už neregį” (Specialusis ugdymas, 2000, p. 53).
Šis tyrimas parodė, kad daugumos apklaustųjų požiūris į neregius nėra adekvatus. To priežastys – neregių izoliacija, informacijos apie jų galimybes trūkumas.Taip pat, galime daryti išvadą, jog apklaustieji visiškai nepažįstantys neregių gana gerai vertina jų asmenines savybes.
Taigi, “didžiausia kliūtis aklajam yr
ra reginčiųjų požiūris, dėl kurio jam (aklajam) nėra galimybių įrodyti savo gebėjimus. Autorė pabrėžia, kad neįgaliųjų adaptacijai didžiausių kliūčių kelia ne kasdieniniai sunkumai, susiję su negalia, bet visuomenės nepakankama pagarba, jo asmenybės menkinimas bei netinkamas į jį požiūris” (Specialusis ugdymas, 2000, p. 51). “Neįgaliajam dažnai tenka pažemintojo vaidmuo, o tai slopina jo žmogiškąją prigimtį” (Ruškus, 1997, p. 53).
“Gudonis kalbėdamas apie aklųjų socialinę integraciją, išskiria priežastis, trukdančias sėkmingai vystytis integracijos procesams [.] :
– neadekvatus visuomenės požiūris į neregius;
– kai kurių aklųjų siekimas izoliuotis nuo visuomenės;
– izoliuota aklųjų ir silpnaregių mokymo sistema;
– bendravimo sunkumai mišriose darbo grupėse.
Gudonis teigia, kad adekvatus požiūris į neregį (kaip į bet kokį neįgalų) yra viena svarbiausių sėkmingos integracijos sąlygų. Jeigu neformuosime teisingo požiūrio į neįgaliuosius, didžioji visuomenės dalis liks su savo neigiamais stereotipiniais įvaizdžiais apie neregį” (Ruškus, 1997, p. 38).

“Visavertė neįgalaus žmogaus integracija visų pirma – tai integracija į profesinės veiklos sistemą” (Specialusis ugdymas, 2002, p. 72).
Mokslininkai sudarė 1146 įžymių neregių gyvenusių skirtingais laikotarpiais skirtingose šalyse bibliografinį sąrašą (poetas Homeras (VIII a.pr. m. e.), filosofas D. Aleksandrietis (308-395 m.), skulptorius V. Stvošas (1447-1533), Kembridžo universiteto matematikos profesorius N. Saundersenas (1682-1739), pianistė T. fon Paradiz (1759-1824) ir kiti). Šie žmonės buvo suskirstyti pagal profesiją. “Didžiausią dalį (90%) sudarė asmenys, pasirinkę humanitarinius mokslus ir tik 9% tiksliuosius. Apie trečdalio (316 – 27,57%) žymių aklųjų profesijos susijusios su muzikine veikla. Jie buvo muzikantai (dauguma grojo vargonais, fortepijonu, smuiku), kompozitoriai, dainininkai ir muzikologai. [.] Antrąją grupę (181 žmogus – 15,8%) sudaro rašytojai: 98 (8,5%) poetai, 83 (7,2%) prozininkai. Į trečią grupę (8,7%) pateko tiflologai, į ketvirtąją – kiti įvairių profesijų žmonės” (Specialusis ugdymas, 2002, p. 100).
“Neįgalių asmenų socialinis atstūmimas pasireiškia ir per daug juos saugojant nuo socialinės realybės – taip jiems atimamas atsakomybės jausmas. Mes jiems “sutvarkome” laiką, gyvenimą, pinigus, socialinę veiklą, pirkinius, valgį, poilsį ir net teisę mylėti. Mes juos saugome nuo šio pasaulio pavojų, neleidžiam patiems susitvarkyti su sunkumais. Toks elgesys su neįgaliaisiais asmenimis, juos dar labiau atstumia nuo dalyvavimo socialinėje realybėje ir dar labiau padidina socialinę negalę” (Ruškus, 1997, p. 38).
Fiziškai neįgalūs asmenys – yra tokie pat kaip ir mes. JTO Invalidų teisių deklaracija skelbia: “Invalidai – turi tas pačias pagrindines teises, kaip ir to paties amžiaus jų bendrapiliečiai, pirmiausia teisę į kuo normalesnį ir pilnavertiškesnį gyvenimą” [.] bei “teisę dalyvauti įvairioje visuomeninėje veikloje, susijusioje su kūryba ir laisvalaikiu” (Jenkins, 1997, p. 149).

Kyla klausimas, kodėl žmonėms taip sunku bendrauti su fiziškai neįgaliais asmenimis, kodėl jie juos atstumia, gailisi.

J. S. Morvan mano, kad “bendravimo su neįgaliais asmenimis sunkumo priežastis yra panašumas į juos. Tendencija atmesti neįgalų asmenį dažnai kyla iš mirties baimės. O būtent asmuo su negale atspindi netekties situaciją; jis neatitinka visuomenės nustatytos žmogaus normos, produktyvumo ar veiklos. Matydamas asmenį su negale, kiekvienas žmogus pažįsta save: jis žino, kad irgi gali būti toks, kad kartais yra toks kaip šis – žmogus su negale” (Ruškus, 1997, p. 41).
J, Ruškus teigia, kad “neįgaliųjų socialinė atskirtis yra kompleksinis, ypač sudėtingas reiškinys, priklausantis nuo labai įvairių veiksnių:
– Socialiniai veiksniai. Beveik visose visuomenėse neįgalieji neatitiko įprastų, visuotinai pripažintų socialinių normų ir vertybių. Sutrikimai sąlygodavo vienokį ar kitokį žmogaus nukrypimą nuo to, kas visuomenėje buvo laikoma norma (fizinės išvaizdos)” (Ruškus, 2002, p. 50).
– Visuotiniai kultūriniai veiksniai. Pavyzdžiui, antikos laikais vyravo grožio idealas, todėl fizinių trukumų turintys asmenys buvo atskiriami nuo socialinės grupės.
– “Istoriniai veiksniai. Neatitinkančiojo visuomenės normų atskirtis nuo antikos laikų nepasikeitė ir vėlesniais laikais. Pakitus socialinėms vertybėms, atitinkamai susiformavo kitoks svetimojo supratimas. Vyraujant kūno idealui, atstūmimo sulaukdavo fiziškai neįgalūs individai.
– Psichologiniai veiksniai. Kiekvienas žmogus jaučia vadinamąją “kito” baimę. Susitikdami su kitu žmogumi daugiau ar mažiau atpažįstame save. Šis atpažinimas, kai žiūrėdami į kitą, matome savo neigiamas savybes, gali būti psichologiškai skausmingas. Susitikdami su neįgaliuoju pasąmonės plotmėje “pamatome” savo paties negales (archajinės baimės)” (Ruškus, 2002, p. 51).
– Psichosocialiniai veiksniai. Visuomenė yra susidariusi negalės stereotipus, kurie dažnai neatitinka realybės ir formuoja neigiamas nuostatas.
– “Religiniai veiksniai. Dėl Senojo ir Naujojo Testamento įtakos susiformavo negalės samprata, susijusi su kalte ir gailestingumu” (Ruškus, 2002, p. 51).
Neįgalieji yra mūsų visuomenės dalis ir mes privalome juos integruoti į ją. Tokia situacija, kokia dabar yra pas mus, prieš 20 metų buvo Švedijoje (Lietuva lyginant su Švedija ir kitomis Skandinavijos šalimis, atsilieka socialinę rūpybą reguliuojančių įstatymų leidyba). “Būdamos taip arti, bet taip nutolusios politiškai, Švedija ir Lietuva vis daugiau bendradarbiauja ieškodamos naujų sąlyčio taškų. Ypač daug projektų vyksta socialinėje srityje, padedant integruoti neįgaliuosius į visuomenę” (Specialusis ugdymas, 2001, p. 106).
“Švedijoje veikianti socialinė – edukacinė neįgalių žmonių į visuomenę integravimo sistema remiasi normalizacijos principu, SIVUS metodu ir G. Kylen sukurtu visuminiu žmogaus modeliu. Šios technologijos simbiozė funkcionuoja visuose visuomenės sluoksniuose kaip efektyvus ir suderintas mechanizmas. [.] Tinkamos neįgaliųjų integracijos į visuomenę parinkimas gali smarkiai veikti socialinius visuomenės procesus bei nuomonių apie negalę formavimąsi, todėl akivaizdu, jog dirbtinis skandinaviškų socialinių – edukacinių technologijų pritaikymas negali būti sėkmingas. Tikslinga sukurti “lietuviškąjį” neįgaliųjų integracijos mechanizmą išanalizavus ir adaptavus Švedijos bei kitų užsienio šalių turinčių ilgalaikę praktiką neįgaliųjų integracijos srityje, socialinių- edukacinių technologijų veikimą bei taikymo principus” (Specialusis ugdymas, 2001, p. 110).
Lietuvoje jau pradėtas taikyti normalizacijos principas. Normalizacijos principas – tai neįgaliųjų integracijos į visuomenę metodas, kurio “esmė – socialinės rūpybos reorganizacija, keičiant ne patį individą ir jo trūkumus, o jį apribojančią aplinką. Tai reiškia, jog žmonėms, turintiems funkcinių sutrikimų , prieinamas visuomeninis transportas, parduotuvės, paslaugų centrai, sąlygos būti užimtiems ir ilsėtis toje pačioje visuomenėje bei galimybė bendrauti. Juk normali visuomenė ta, kurioje neįgalus žmogus normalus reiškinys.
Kaip normalizacijos principo priemonė yra integracija į visuomenę – žmogaus gyvenimas socialinėje bendrijoje su kitais žmonėmis. Kiekvienas žmogus turi teisę gyventi su kitais, lankyti mokyklą, turėti užsiėmimą. [.] Integravimas – tai dar ne tai, kad neįgaliam žmogui leidžiama būti tarp kitų, bet planuotas ir apgalvotas gyvenimo būdas, leidžiantis būti kartu su visais” (Specialusis ugdymas, 2001, p. 107).

Kiekvienam žmogui gyvybiškai svarbu dalyvauti socialiniame bendruomenės gyvenime.

Išvados:
Visais laikais visuomenės nuomonė pačiam neįgaliajam turėjo ir turi didelę reikšmę. “Visuomenės požiūrį į neįgalųjį žmogų lemia daug faktorių. Pirmiausia jis priklauso nuo visuomenės gamybinių jėgų (pajėgumų) išsivystymo lygio, ekonomikos, gamybinių santykių charakterio, politinių, dorovinių, religinių, filosofinių visuomenės veiksnių. Didelę įtaką nuomonei apie neįgaliuosius žmones turi švietimo, sveikatos apsaugos, mokslo ir kultūros išsivystymo lygis” (Specialusis ugdymas, 2000, p. 51).
Lietuvai vėl tapus nepriklausoma valstybe, susidarė palankios sąlygos socialinei neįgalių žmonių integracijai. Lyginant 1990 ir 1999 metų visuomenės požiūrio į neįgaliuosius tyrimo duomenis, išryškėjo pozityvūs poslinkiai. 1990 m. apklausoje už neregių izoliaciją pasisakė 58,9 proc. apklaustųjų. O 1999 m. – tik 5,5 proc. Tokiai nuomonei įtakos turėjo žiniasklaida, kur vis daugiau vietos skiriama neįgaliųjų problemoms. Be to, specialiosios pedagogikos mokslininkai sėkmingai atlieka tyrimus, užmezga ryšius, keičiasi žiniomis ir patyrimu su pasauliu, kuriasi įvairios mokslinių tyrimų laboratorijos, plečiasi draugijų, visuomeninių organizacijų veikla. Visa tai leidžia neįgaliesiems žmonėms atverti pasaulį ir atsiverti pasauliui.
Jau buvo minėta, kad “socialinė integracija prasideda tada, kai į atskirtuosius pradedama žvelgti ne į kaip skirtingus, o į kaip panašius. Yra keli panašumų lygmenys:
– Kai pabrėžiami ypatingi panašumai, tada “svetimas” įtraukiamas į jį panašių individų grupę (drauge susibūrę neįgalieji); tokį reiškinių E. Diurkheimas vadino mechaniniu solidarumu.
– Kai pabrėžiami tipiniai panašumai, tada “svetimas” yra įtraukiamas į specifinę visuomenės veiklą (profesiją, religiją); tokį reiškinį E. Diurkheimas vadino organiniu solidarumu.
– Kai pabrėžiami visiems bendri panašumai, svetimieji tampa plačios žmonių bendrijos lygiaverte dalimi; keičiasi socialiniai vaizdiniai ir konstruojama, kaip tai vadino E. Diurkheimas ir G. Simmelis, universalioji moralė” (Ruškus, 2002, p. 46).
Siekiant integruoti neįgaliuosius į visuomenę, Lietuvoje jau pradėtas taikyti normalizacijos principas. Normalizacijos principas – tai neįgaliųjų integracijos į visuomenę metodas, kurio “esmė – socialinės rūpybos reorganizacija, keičiant ne patį individą ir jo trūkumus, o jį apribojančią aplinką. Tai reiškia, jog žmonėms, turintiems funkcinių sutrikimų , prieinamas visuomeninis transportas, parduotuvės, paslaugų centrai, sąlygos būti užimtiems ir ilsėtis toje pačioje visuomenėje bei galimybė bendrauti” (Specialusis ugdymas, 2001, p. 107).
Bet žinoma, dar lieka daug sunkumų. “Tik sureguliavus įstatyminius ir poįstatyminius aktus Lietuvoje ir garantavus specialiąją pagalbą, galima pagerinti neįgaliųjų situaciją ir teikiamų socialinių paslaugų kokybę. Didelis socialinių darbuotojų, o ypač jiems sukurtų darbo vietų trūkumas labai komplikuoja neįgalių žmonių integraciją į visuomenę. Be abejo, ši problema sąlygota ir sunkios ekonominės problemos” (Specialusis ugdymas, 2001, p. 109). Bet neįgaliųjų integraciją varžo ne tik materialiniai sunkumai. “Atrodo, kad vietos neįgaliam asmeniui mūsų visuomenėje dar nėra. Yra dar labai daug istoriškai susiklosčiusių psichologinių ir socialinių kliūčių. ”Patirtis rodo, kad vienas iš būdų šiems sunkumams įveikti yra bendruomenė. Ir nesvarbu, kokia ji. [.] svarbiausia yra tai, kad žmogus turintis negalių, būtų joje pilnavertis narys ir kad toji bendruomenė būtų atvira visuomenei, kad ji dalyvautų visuomeniniame gyvenime, įrodytų, kad žmogus yra reikalingas ir vertingas toks, koks yra. (Ruškus, 1997, p. 59 – 60).

Literatūros sąrašas

Baranauskienė I. Neįgaliųjų profesinis rengimas: kaip ekspertai vertina švietimo, ekonominės ir socialinės politikos sąveiką? // Specialusis ugdymas.-2002, Nr. 1(6)
Gudonis V. Neregių kūrybingumo fenomenas istorijos raidoje // Specialusis ugdymas.-2002, Nr. 1(6)
Gudonis V., Novogrodskienė E. Visuomenės požiūris į neįgaliuosius suaugusius ir specialiųjų poreikių vaikus // Specialusis ugdymas III.–2000
Jenkins J. Šių laikų dorovinės problemos. –V, 1997
Ruškus J. Neįgalusis asmuo ir visuomenė: sąveikos raida ir perspektyva. –Š, 1997
Ruškus J. Negalės fenomenas: monografija. –Š, 2002
Urbonienė A., Leliūgienė I. Socialinės – edukacinės neįgaliųjų integracijos į visuomenę technologijos Skandinavijoje ir jų taikymo galimybės Lietuvoje // Specialusis ugdymas.-2001, Nr. 2(5)
www.http://lass.osf.lt/mz/199901/str03.htm
www.http://sec.lt/sec/zodynas/paaiskinimai/s3.html

Leave a Comment