Moksliniai tyrimai – pagrindinis gyvosios bei negyvosios gamtos reiškinių pažinimo būdas

Turinys
Įvadas 3
Mokslinis pažinimas – pagrindinis supančios objektyvios tikrovės pažinimo būdas. 3
Mokslinio tyrimo procesas ir struktūra. 4
Tyrimo metodas. 10
Mokslinių tyrimų klasifikavimas. 12
Išvados. 17
Literatūra 18Įvadas
Tyrimas, tai sistemingas, planingas, valdomas ir kritiškas, bei paremtas tiriamų reiškinių, procesų, jų savybių, parametrų ir ryšių įvertinimas. Tyrimai – kruopštūs, išsamūs, nagrinėjamų reiškinių, jų savybių, prigimties, sandaros esminių savybių, priklausomybių ir ryšių nagrinėjimas ir vertinimas.
Moksliniai tyrimai – pats pagrindinis objektyvios tikrovės pažinimo būdas, kadangi tyrimo metu sužinoma tiesa arba gaunami naujausi duomenis, naujausia informacija apie gamtos ir visuomeninus reiškinius. Moksliniais tyrimais siekiama įgyti naujų žinių apie obbjektyvios realybės reiškinius, procesus, daiktus; aprašyti įvairias situacijas, jos argumentuotai paaiškinti, sisteminti, apibendrinti ir gautus rezultatus panaudoti praktinėje veikloje.
Moksliniai tyrimai – labai svarbūs sisteminis būdas kelti klausimus ir surasti atsakymus į jos. Moksliniais tyrimais siekiama atrasti ir suformuluoti naujus dėsnius, sukurti naujus teorijas, taip pat numatyti, projektuoti ir prognozuoti nagrinėjimų reiškinių, procesų ateitį. Mokslinei tyrimai pasižymi tuo, kadangi jie yra objektyvus, nes atspindi, aprašo, aiškina ir vertina realus, faktiškai egzistuojančius objektyvios tikrovės reiškinius, faktus, procesus, raida, pokyčius, įvairus priklausomybes.
Supančios objektyvios tikrovės paažinimo pagrindinis tikslas yra: gauti naujausių, patikimų, bei objektyvių žinių apie stebimus, tiriamus gamtos ir visuomeninius reiškinius. Sužinoti daugiau tiesos apie gyvosios ir negyvosios gamtos daiktus, reiškinius, procesus arba labiau priartėti prie šios tiesos. Šiems tikslams realizuoti egzistuoja moksliniai tyrimai Ši

iuo darbo tikslas – sužinoti apie mokslinius tyrimus kaip apie pagrindinį gyvosios bei negyvosios gamtos ir visuomenių pažinimo būdą, išnagrineti moksliniu tyrimų metodus, struktūrą ir mokslinių tyrimų klasifikavimą.Mokslinis pažinimas – pagrindinis supančios objektyvios tikrovės pažinimo būdas.
Gamtos .ir visuomenės reiškinius galima pažinti įvairiais būdais:
1) remiantis savo ir kitų pažinimų;
2) remiantis indukciniais ir dedukciniais samprotavimais;
3) atliekant specialus tyrimus.
Kaip jau buvo sakoma aukščiau, tyrimas – tai sistemingas, planingas, valdomas ir kritiškas, bei paremtas tiriamų reiškinių, procesų, jų savybių, parametrų ir ryšių įvertinimas. Tyrimai – kruopštūs, išsamūs, nagrinėjamų reiškinių, jų savybių, prigimties, sandaros esminių savybių, priklausomybių ir ryšių nagrinėjimas ir vertinimas.
Šie trys pažinimo būdai yra tarpusavyje susiję, todėl, kad ir kasdieniniame pažinime, ir specialiuose tyrimuose yra būtina patirtis, įgūdžiai, ankstesnių žinių perėmimas. Antra, gyvenime ir moksle neatsiejamai tenka riinktis indukcinius, dedukcinius samprotavimus.
Taigi mokslinis pažinimas (tyrinėjimai) yra pagrindinis materialaus ir idealaus pasaulio pažinimo būdas, kadangi jo metų sužinoma tiesa arba gaunami naujausi duomenis, naujausia informacija apie gamtos ir visuomeninius reiškinius.
Mokslinio pažinimo procesas apima tam tikrus tarpsnius, susideda iš daugelio sudėtinių elementų (pažinimo tarpsnių). Žemiausia pakopa yra sąvoka, sąvoka įgauna kategoriją ir t.t. keliamos idėjos, ieškoma problemų, kaip jas spręsti , keliamos, formuluojamos ir tikrinamos hipotezės, atrandami ir išaiškinami dėsniai, kuriamos teorijos, galiausiai padaromi išradimai ir atradimai.Mokslinio tyrimo procesas ir struktūra.
Visą mo
okslinio tyrimo procesą santykinai galima būtų suskirstyti į keturis pagrindinius etapus:
1. Pasiruošimas tyrimui. Šis etapas susijęs su tyrimo planavimu arba, kitaip tariant, – tai tyrimo (temos) metodologinis pagrindimas. Jame išskirtinas:
a) literatūros studijavimas;
b) temos formulavimas;
c) tyrimo problemos (tiriamojo klausimo) aptarimas;
d) tyrimo objekto apibudinimas;
e) hipotezes formulavimas;
f) tyrimo tikslo ir uždaviniu nusakymas.
2. Tyrimo proceso organizavimas (tyrimo metodu ir procedūrų aptarimas, tiriamųjų kontingento – imties tūrio parinkimas ir kiti klausimai).
3. Empiriniu duomenų rinkimas. Šiame etape renkami duomenys, kurie turi patvirtinti arba paneigti tyrimo hipotezę.
4. Tyrimo duomenų apdorojimas. Čia išskirtinas:
a) statistinis gautų duomenų apdorojimas, jeigu tyrime buvo taikyti kiekybiniai tyrimo metodai arba panaudotos skaitmeninės kokybinių tyrimų rezultatų reikšmės;
b) teorinis duomenų apdorojimas (duomenų aptarimo skyrius);
c) išvadų formulavimas, gautų rezultatų praktinis pritaikymas (siūlomi būdai arba konkrečios rekomendacijos, tačiau tik tais atvejais, kada tyrimo rezultatai leidžia tai padaryti).
Literatūros šaltiniu analizė – neatsiejama mokslinio darbo dalis, kuri tęsiasi per visa mokslinio tyrimo procesą, nors prasideda dar prieš konkrečios temos pasirinkimą. Literatūros analizė gali būti pagalbine mokslinio tyrimo priemone, pavyzdžiui, eksperimentiniame tyrime. Tačiau kai kuriais atvejais tai gali tapti savarankišku tyrimo metodu, pavyzdžiui, rašant referatyvinio pobūdžio darbą.
Literatūros studijavimo uždaviniai skirtinguose mokslinio tyrimo etapuose yra skirtingi. Ruošiantis tyrimui, literatūros analizė padeda pasirinkti temą, tyrimo metodus, susipažinti su pirmtakų darbais, protingai suplanuoti savo darbą. Prasidėjus tyrimams, literatūros studijavimas sudaro sąlygas:
a) su
užinoti apie naujausius kitų specialistų darbus;
b) prireikus koreguoti tyrimų eigą;
c) rasti savo tyrimų faktus patvirtinančią arba prieštaraujančią jiems medžiagą;
d) rasti paaiškinimą, jeigu literatūros duomenys neatitinka tyrime gautų rezultatų.
Taigi literatūros šaltiniu studijavimas kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia skirtingą uždavinį.
Temos pasirinkimas ir formulavimas – tai labai svarbus mokslinio tyrimo etapas, nes nuo tinkamo temos pasirinkimo priklauso būbsimojo darbo vertė. Be abejo, temą gali pasiūlyti mokslinio darbo vadovas, tačiau tyrėjas visada turi buti savarankiškas ir mokslinio vadovo patarimais vadovautis kūrybiškai. Kita vertus, atliekant tyrimą, tema neretai koreguojama, todėl iš pradžių ji gali buti formuluojama preliminariai. Pasirinkti temą nėra taip lengva, kaip tai gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ne veltui sakoma, jog temos pasirinkimas – beveik pusė darbo. Dažniausias ir pagrindinis trūkumas – per plati tema, kurią tinkamai išnagrinėti neretai pritrūksta laiko bei patirties. Todėl neretai ją tenka tikslinti, kad būtų aiškiau įvardintas tyrimo objektas bei butu galima įžvelgti tyrimo problemą.
Tyrimo problema (tiriamasis klausimas). Planuojant tyrimą, svarbu yra suformuluoti mokslinę problemą ir pagrįsti jos aktualumą. Be to, svarbu numatyti ir galimus jos sprendimo būdus bei prognozuoti tyrimo rezultatus. Tai vienas svarbiausių tyrimo sumanymo aspektų, reikalaujantis teorinio pagrindimo. Todėl, planuojant tyrimą, pagrindinis vaidmuo tenka tyrimo idėjai.
Kita vertus, ne kiekviena problema reikalauja mokslinio tyrimo. Apskritai moksline problema yra ta
a, kuri apima mokslinį ir praktinį elementą. Todėl kai kurioms problemoms išspręsti užtenka praktinių priemonių arba turimų žinių.
Tyrimo objektas (tiriamasis dalykas) – problemos formulavimas reikalauja apibrėžti tyrimo objektą, kuriuo gali buti įvairūs socialines realybes reiškiniai, žmonių veikla bei patys žmones, t.y. visa tai, į ką yra nukreiptas pažinimo procesas. Arba, kitaip tariant, visi problemą sąlygojantys veiksniai.
Manytume, kad moksliniame darbe (magistro tezėse ar daktaro disertacijoje) pakak.tų apsiriboti tyrimo objektą (t.y. tai, kas bus tiriama) apibudinančiomis charakteristikomis. Kitokių sąvokų, neįnešančių aiškumo, reikėtų vengti.
Hipotezė Hipotezės formulavimas yra bene pats svarbiausias ir sunkiausias tyrimo etapas. Formuluojant hipotezes svarbu, kad jos sukuriamos remiantis faktais. Tai preliminari teorija, kuri preliminariai formuluoja priežastinius ryšius ir dėsnius, pagal kuriuos numato naujus objektus, naujas tyrimų kryptis ir metodus. Vadinasi, mokslinis tyrimas – ne aklas faktų kaupimas, o tikslingas ir kryptingas perėjimas nuo hipotezės prie teorijos.
Tyrimo tikslas ir uždaviniai. Paprastai tėra vienas tyrimo tikslas, dažniausiai (be papildomų teiginių) sutampantis su temos pavadinimu bei atspindintis tyrimo objektą (dalyką). Jis nurodo bendrą tyrimo kryptį (įvairių operacijų sistemą) bei orientuotas į problemos analizę teorine ir taikomąja prasme.
Tyrimo proceso organizavimas. Kai tyrimo struktūra teoriškai aiški, apsvarstomi procedūriniai tyrimo klausimai, t.y. sudaromas tyrimo atlikimo planas, parenkami tyrimo metodai (pavyzdžiui, nusprendžiama, ar bus pasitelktas stebėjimas, ar anketavimas, testavimas ar eksperimentas, arba keli iš jų); be to, aptariama, ar pasinaudoti jau žinomais metodais, ar kurti naujus. Svarbu nuspręsti ar būtinas eksperimentas.
Empirinių duomenų rinkimas. Empirinį tyrimą galima apibudinti kaip įvairios formos informacijos gavimą, kontaktuojant tyrėjui ir tiriamajam objektui. Tačiau tai nėra visai paprastas procesas. Kaip tarpininkas tarp tyrėjo ir tiriamojo objekto yra tyrimo metodas, kuris riboja arba iš viso izoliuoja tyrėjo poveikį. Todėl neatsitiktinai tyrimo metodams yra keliami dideli reikalavimai.
Šiame tyrimo proceso etape yra renkami duomenys, kurie ir turi patikrinti daromas prielaidas. Kalbant apie empirinio tyrimo duomenis, reikia pastebėti, jog duomenys visų pirma — tai daiktų, reiškinių, požymių arba objektyvios tikrovės ryšių atspindys. Tačiau tai ne objektyvios aplinkybės, nes ne realus objektai, o duomenys apie juos sudaro empirinį mokslo pagrindą. Taigi duomenys – bet kurio mokslinio tyrimo žaliava, ir tai svarbiausias, lemiamas dalykas tikrinant hipotezes. Antra, duomenys, tiesiogiai gaunami empirinio tyrimo metu yra vadinami pirminiais arba empiriniais duomenimis. Tačiau duomenys tampa prasmingi (reikšmingi) tik tada, kai mes juos gretiname arba lyginame su kitais duomenimis arba kokia nors teorine ar žodine sistema.
Tyrimo duomenų patikimumas ir objektyvumas. Empiriniai duomenys nėra galutiniai duomenys. Labai svarbu juos tinkamai sugrupuoti ir interpretuoti. Tai savo ruožtu reikalauja jų patikimumo ir objektyvumo įvertinimo.
Tyrimo duomenų apdorojimas. Paprastai išskiriama kokybinė ir kiekybinė duomenų analizė. Pavyzdžiui, nurodoma, kad kokybinė duomenų analizė – tai būdingi, tipiški surinktų duomenų požymiai, pagal kuriuos ir grupuojami duomenys. Kokybinei analizei priskiriamas sisteminimas, klasifikavimas bei priežastinių, funkcinių ir struktūrinių ryšių analizė. Sisteminimas – tai duomenų grupavimas kiekvienos grupės viduje pagal požymių skirstymą į esminius ir neesminius. Klasifikavimas – tai ryšių atskleidimas pagal esminius požymius tarp kiekvienos grupės reiškinių ir preliminarios išvados apie grupių santykius. Kokybinės analizės rezultatas – nustatymas ryšių, kurie gali būti priežastiniai, t.y. ryšiai tarp reiškinio ir jį lemiančių veiksnių, funkciniai, išreiškiantys ryšius tarp požymių, laikomų nepriklausomais ir keičiamų pagal tyrėjo norą, ir požymių, objektyviai susijusių su nepriklausomais požymiais, kintančių keičiant pastaruosius, ir struktūriniai, nurodantys vienos sistemos elementų ryšį. Kiekybinė duomenų analizė – tai matematinė statistika, kurios pagalba sprendžiami tie patys aukščiau paminėti duomenų analizės uždaviniai, kaip ir kokybinės analizės metu. Skirtumas tas, kad kiekybinė analizė pagrįsta kiekybinių rodiklių apskaičiavimu, kas nebūtina kokybinei analizei.
Teorinis duomenų apdorojimas – tai moksliškai argumentuoti .apibendrinimai ir išvados, galintys patvirtinti hipotetinius teiginius. Be abejo, nepasitvirtinus hipotezei, kokių nors praktinių rekomendacijų vargu ar galėsime pateikti, tačiau tai galėtų būti pretekstas naujai hipotezei iškelti bei atlikti pakartotinius tyrimus. Kita vertus, vienas epizodinis tyrimas negali visapusiškai apibudinti situacijos. Čia būtini papildomi tyrimai, taip pat duomenų gretinimas bei lyginimas, pasitelkus ir kitus tyrimo metodus. Iš pasitvirtinusios ar nepasitvirtinusios hipotezės daromos išvados, kurios gali būti panaudotos praktiškai.
Kartais teorines išvados gyvenime ne visada pasitvirtina. Todėl ir svarbu praktiškai pritaikyti tyrimo rezultatus.
Aptarti mokslinio tyrimo proceso etapai nėra griežtai reglamentuojami. Tyrimų praktikoje vieni iš jų gali būti labiau išplėsti ir būti svarbūs, kiti – mažiau reikšmingi. Todėl tyrimo procesas gali būti papildytas naujais elementais arba kai kurių jo etapų atsisakyta. Tai iš principo nėra svarbūs dalykai. Kur kas svarbiau – fundamentali mokslinio tyrimo idėja, valdanti racionalų tyrimo procesą, atskirų jo etapų savitarpio priklausomybę bei problemos ir jos formuluotes pirmaeilę svarbą (Cohen, Manion, 1994). Tęsiant tyrimo proceso planavimo ir jo eigos aptarimą, reikia atkreipti dėmesį i dar vieną ne mažiau svarbią tyrimo organizavimo metodologijos ypatybę. Dauguma tyrimų vykdomi pagal aukščiau aprašytą schemą, kurios paprastai stengiamasi laikytis. Tačiau gali būti ir kitokie tyrimo procedūrų aiškinimai, nors jie ir nestokoja kritikos.
Moksliniai tyrimai visada yra išanksto planuojami, jų eiga kontroliuojama. Tačiau patys metodai, kad ir kokie tikslus būtų, dar nenulemia mokslo laimėjimu. Jie negali pakeisti kūrybinės tyrėjo minties, jo sugebėjimo analizuoti ir interpretuoti tyrimo duomenis, o tai gali toli gražu ne kiekvienas.
Tyrimo vykdomi moksliniai darbuotojai privalo žinoti kas jau buvo kitų išnagrinėta anksčiau, kas buvo tyrinėta ir kokie gauti rezultatai, kas kelia abejonių dėl ankstesnių tyrimų, kas nepakankamai išnagrinėta ar visiškai netirta.
Kūrybiniai darbuotojai, užsiėmę moksliniu tiriamuoju darbu turi būti objektyvūs – niekaip netaisyti, nekoreguoti gautų duomenų , nedaryti įtakos rezultatam ir neteisingai juos interpretuoti; turi nurodyti savo tyrimo duomenų paklaidos laipsnį, nes daugelio atvejų mokslinio tyrimo metodai nėra visiškai tobuli, nevisuomet galima tiksliai išmatuoti tam tikrų veiksmų įtaką. Moksliniai darbuotojai turi būti kūrybingi – turi panaudoti naujus metodus savo darbe; jie turi laiku pastebėti atsirandančius neatitikimus tarp žinomų ir gaunamų rezultatų, sekti permainas pasirinktoje tyrimų sferoje, laiku į tai reaguoti – priimti sprendimus. Apibudinant tyrimo metodą, galima teigti, jog tai – tam tikrų praktinių arba pažintinių rezultatų gavimo būdas, taikant įvairias priemones. Savo ruožtu tai sisteminė procedūra, susidedanti iš nuosekliai pasikartojančių operacijų, kurių taikymas kiekvienu konkrečiu atveju leidžia pasiekti norimų rezultatų. Kitaip tariant, tyrimo metodas – tai mokslo veiksmų seka ir tvarka, kuri ne tik rodo tai, kaip buvo pasiekti rezultatai, bet ir leidžia kitiems tyrėjams, naudojantis vienomis ar kitomis priemonėmis, pakartoti tyrimą bei dar kartą patikrinti jo rezultatus. Toks metodo svarbos išskyrimas iš kitu mokslo metodologijos elementų rodo, jog jam turėtų būti keliami ir atitinkamai aukšti reikalavimai. Kiekvienas tyrimo metodas visų pirma turi turėti teorinį pagrindą, t.y. remtis objektyviais dėsningumais, būti moksliškai pagrįstas. Kadangi metodas remiasi tam tikra teorija, vadinasi, iš principo neteisintų metodų neturėtų būti. Juos galima neteisingai panaudoti, pavyzdžiui, vienos mokslo srities metodus bandant pritaikyti kitoje srityje (iš principo tai priimtina), kaip kad bandyta biologijos darvinizmo dėsnį (gyvosios gamtos evoliucijos teoriją) perkelti į visuomenę.
Taigi ieškant efektyvių tyrimo metodų ir objektyvių naujų žinių gavimo būdų, jie visų pirma turi būti metodologiškai pagrįst.i, o antra – turi būti informatyvūs ir patikimi (validūs). Todėl, taikant savo pačių parengtus ar pakoreguotus tyrimo metodus, būtina nurodyti metodo objektyvumo sąlygas. Pavyzdžiui, jeigu parengsime metodą socialiniam elgesiui ištirti, tai turėsime ne tik išbandyti jo tinkamumą, bet ir metodologiškai jį pagrįsti.
Kalbant apie metodų validumą, pažymėtina, kad šio termino reikšmė ne visada vienodai traktuojama. Vienu atveju tai suprantama kaip metodo objektyvumas, kitu – kaip patikimumas ir kt. Tikslinga laikytis tokios šios sąvokos traktuotės: metodo validumas – tai jo tinkamumas arba, kitaip tariant, jis užtikrina, jog matuojama būtent tai, ką norima matuoti (galima dar pasakyti, jog atliekant tyrimą nėra sistemines paklaidos).Tyrimo metodas.
Moksliniai tyrimai yra labai įvairūs, tačiau jie remiasi bendraisiais ir bendramoksliniais tikrovės reiškinių, procesų pažinimo metodais. Kiekviena mokslo sritis, o tuo labiau kryptis, turi savus tyrimo metodus, nors, aišku, yra ir bendrų tyrimo metodų (pavyzdžiui, eksperimentas, matematinė statistika, teorinės analizės, apibendrinimo ir kt). Metodais galime pavadinti įvairius būdus, naudojamus moksliniuose tyrimuose rezultatams gauti. Tradiciškai metodo sąvoka siejama su pozityvistinio modelio technikomis – reikalingų atsakymų išgavimas, matavimų užrašymas, fenomenų apibudinimas, eksperimentų atlikimas. Išplėtę šios sąvokos reikšmę, apimtume ir interpretacinius metodus – dalyvavimą, vaidmenų žaidimą, interviu, epizodus ir ataskaitas. Metodo reikšmė – didžiulė. Gerai parengtas ar pritaikytas metodas žymiai palengvina tyrimą. Teigiama, kad nuo metodo priklauso viso tyrimo sėkmė, o remdamasis tinkamai parengtais tyrimo metodais net ir nelabai gabus žmogus gali daug padaryti, kai tuo tarpu netinkamai parinkti tyrimo metodai nepadės ir genialiam mokslininkui. Paprastai išskiriami tokie empirinių tyrimų metodai:
– stebėjimo metodas
Kalbant apie stebėjimą, kaip pažinimo metodą, reikia skirti mokslini ir kasdieninį stebėjimą. Mokslinis stebėjimas – tai kryptingai organizuotas aplinkos daiktų ir reiškinių suvokimas Moksliniam stebėjimui būdinga ir tai, kad jo rezultatai reikalauja tam tikros interpretacijos, t.y. tam tikro teorinio pagrindimo. Ši aplinkybe ypač svarbi tada, kai tiesiogiai stebimas ne pats daiktas ar procesas, o daiktų tarpusavio ryšio arba proceso rezultatas. Pavyzdžiui, apie mikrodaleles mes sprendžiame ne tiesioginiu būdu, o pagal jų ryši su įvairiais matavimo prietaisais. Tai rodo, kad mokslinis stebėjimas gerokai skiriasi nuo kasdieninio stebėjimo, nors, kita vertus, ir kasdieniniu stebėjimu mes suvokiame išorinio pasaulio daiktus bei reiškinius.
– eksperimentas
Tai empiriniai tyrimai, padedantys planingai valdant (keičiant, koreguojant) proceso ar reiškinio sąlygas, patikrinti priežastinių reiškinių ryšių hipotezes. Pagrindinis eksperimentinio tyrimo bruožas yra tas, kad tyrėjas apgalvotai kontroliuoja ir manipuliuoja sąlygomis, kurios lemia dominančius įvykius. Paprasčiau tariant, eksperimentas nustato daromus pokyčius vienam kintamajam, dar kitaip vadinamam nepriklausomu kintamuoju, ir įvertina to pokyčio rezultatą kitame kintamajame, vadinamame priklausomu kintamuoju.
– apklausa
Socialiniuose moksluose apklausa yra plačiai paplitęs tyrimo metodas. Viena vertus, tai gali rodyti metodo patikimumą, o antra – jo populiarumą dėl tariamo paprastumo, manant, jog nėra nieko lengvesnio, kaip atlikti apklausą. Toks požiūris į ši metodą ir masinis jo taikymas gali sumenkinti jo reikšmę moksliniuose tyrimuose. Mat daugelyje tyrimų (taip pat ir disertaciniu) nesilaikoma apklausos metodo metodologijos ir sudarant klausimyną bei parenkant tiriamųjų grupes, ir vykdant tyrimo procedūras bei atliekant matematinę analizę. Todėl gali atsitikti taip, kad šį tyrimo metodą teks vėl pagrįsti, juolab kad apie mokslinę jo vertę kartais dar diskutuojama.
– klausimai
Klausimų tikslas – nuodugniau pažinti tiriamąjį reiškinį, gauti išsamesnes informacijos apie elgesio pobūdį. Tai savotiški indikatoriai.

– anketa
Manoma, kad tinkamai anketai būdingos tokios pat geros savybes, kaip ir geram įstatymui (Cohen, Manion, 1989). Ji yra aiški, nedviprasmiška, patikima. Kartu ji turi skatinti respondento norą bendradarbiauti, kuo teisingiau atsakinėti.
– interviu
Tai viena iš apklausos rūšių, integruotu į stebėjimo metodų grupę. Jo tikslai gali būti labai platūs, pavyzdžiui, įvertinti kai kuriais požiūriais asmenį, parinkti tinkamą darbuotoją, psichiatrijoje – nuspręsti, kaip gydyti ligonį, iškelti bei plėtoti hipotezes, rinkti informaciją eksperimentiniams tyrimams ir t.t. Nors konkretaus interviu stilius, jo strategija gali buti įvairi, tačiau bendra yra tai, kad interviu – tai abipusis sandėris tarp klausiančiojo ir atsakančiojo.
-. anketine apklausa paštu
Be anketines apklausos ir interviu, dažnai taikoma kita apklausos metodo rūšis – anketine apklausa paštu. Manoma, jog ši forma ypač tinka socialiniuose tyrimuose, nes ji pigesnė, trumpiau trunka nei interviu. Nors nuomonių esama įvairių, vis dėlto reikėtu sutikti, kad ši apklausos forma yra gana informatyvi ir, be abejo, tinka moksliniuose tyrimuose.
– nedalyvavusių tyrime apklausa
Anketinėse apklausose, ypač apklausoje paštu, bei kviečiant tyrimo dalyvius, tarkim, į įvairius populiacinius sveikatos patikrinimus, gana dažnai susiduriama su socialiniuose tyrimuose mažiau nagrinėta neatsakiusiųjų arba nedalyvavusių tyrime problema. Tad natūraliai kyla klausimas: kaip pasikeistų tyrimo rezultatai, jei visi respondentai grąžintų anketas? Ir apskritai, koks leistinas neatsakiusiųjų procentas, mažiausiai įtakojantis tyrimo rezultatus?
– testavimas
Tiek stebint tiriamąjį objektą, tiek eksperimentuojant, tyrėjas stengiasi gauti naujų duomenų, atskleisti naujų dėsningumų. Norint išsiaiškinti, kiek tiriamasis asmuo arba jo motorinės bei psichofizinės savybės atitinka jau anksčiau nustatytas normas bei standartus, neretai atliekamos įvairios matavimo procedūros, todėl patys testai gali būti labai įvairūs
Mokslui rutuliojantis, tobulėjo ir tyrimo metodai. Ypač tai pastebima gamtos ir technikos moksluose, kur sukurti prietaisai izoliuoja tyrėjo poveikį stebimam objektui, tyrimo rezultatai nuo tyrėjo valios nepriklauso. Kur kas sunkiau taikyti objektyvius tyrimo metodus, padedančius gauti nedviprasmišką informaciją socialinių mokslų tyrimuose.Mokslinių tyrimų klasifikavimas.
Mokslo metodinėje literatūroje jau įprasta įvairiai klasifikuoti mokslinius tyrimus. Kai kurie autoriai (Thomas, Nelson, 1996; Charles, 1999 ir kt.) juos skirsto i tam tikrus tipus pagal juose taikomus tyrimo metodus. Pavyzdžiui, C. Charles (1999) savo populiarioje, pripažintoje ir Lietuvoje, knygoje tyrimus klasifikuoja dvejopai, t.y. pagal metodologiją šiuo atveju ją suprantant kaip tyrimo metodą) bei pagal juose keliamus tyrimo tikslus. Pirmuoju atveju (pagal metodologiją) tyrimai gali būti skirstomi į eksperimentinius ir neeksperimentinius bei į kiekybinius ir kokybinius. Antruoju atveju – i etnografinius, istorinius, aprašomuosius, koreliacinius, veiksmo, priežastinius – lyginamuosius bei eksperimentinius.
Kaip ir kiekvienas socialinis reiškinys mokslas yra skirstomas į grupes. Šis skirstymas remiasi tam tikrais mokslo srities būdingiausiais požymiams arba kitomis ypatybėmis. Tačiau toks skirstymas praktiniu požiūriu nėra logiškas, nes vienas ir tas pats tyrimas tuo pat metu gali būti ir eksperimentinis, ir kokybinis, lygiai kaip ir viename tyrime gali būti taikomi įvairūs tyrimo metodai arba, kitaip tariant, tyrimo tipai. Tačiau toks tyrimų tipologizavimas, reikia manyti, padarytas visų pirma tam, kad studijuojantys mokslo metodologijos dalykus lengviau suprastų tyrimų paskirtį bei jų atlikimo metodiką, t.y. grynai mokymo tikslais.
Pagal tyrimų pobūdį moksliniai tyrimai yra skirstomi į teorinius (fundamentaliuosius) ir taikomuosius. Fundamentalieji tyrimai skirti teorinėms mokslo problemoms nagrinėti, formuluoti naujus dėsnius. Tuo tarpu taikomųjų tyrimų tikslas – tobulinti konkrečius procesus, technologiją, t.y. praktiškai pritaikyti fundamentaliųjų tyrimų rezultatus. Kitas jų skiriamasis bruožas yra tas, kad fundamentaliuosiuose tyrimuose ne visada racionalu išskirti prioritetines kryptis, o taikomuosiuose moksluose prioritetines tyrimų kryptis išskirti būtina. Šios kryptys galėtų būti susijusios su valstybės vykdomomis programomis. Kita vertus, nors dauguma asignavimų tenka taikomiesiems tyrimams, tačiau prioritetą, matyt, reikėtų teikti fundamentaliesiems tyrimams, nes naujų, naudingų teorijų sukūrimas padeda išspręsti daug praktinių problemų. Tai patvirtina ir populiarus posakis, jog nieko nėra praktiškesnio už gerą teoriją. Pavyzdžiui, Mendelejevas yra sakęs, kad taisyti ir net statyti tiltus, gydyti ir atlikti kitus praktinius darbus, be abejo, galima pagal receptus, bet pasirodo, kad geriausia, t.y. ekonomiškiausiai laiko, lėšų ir pastangų atžvilgiu, praktiniai darbai daromi tik susipažinus su abstrakcijomis, kurių tiesioginė nauda iš karto nepastebima.
Pagal ryšį su materialine gamyba ir socialine sfera moksliniai tyrimai būna tokių rūšių:
1. Tyrimai, kuriais siekiama sukurti naujas mašinas, įrangą, gaminius, produktus, technologijas ir panašiai.
2. Mokslinai tyrimai, kuriais siekiama surasti naujus būdus ir priemones, kurios padėtų didinti ekonominių veiklos sričių efektyvumą.
3. Tyrimai, kuriais siekiama gerinti gamybinėje sferoje užimtų dirbančiųjų materialines ir darbo sąlygas, socialinės sferos darbuotojų veiklos sąlygas ir gerinti visų visuomenės narių gyvenimo sąlygas.
4. Moksliniai tyrimai, kurie nukreipti į žmonių asmenybių formavimą ir ugdymą.
Pagal tyrimų aktualumą, jų svarbą valstybės ūkio plėtrai, jie skirstomi į tokias grupes:
1. Moksliniai tyrimai, kurie yra vykdomi pagal valstybines mokslo programas ir kitus valstybės užsakymus tyrimams.
2. Moksliniai tyrimai, kurie įvykdomi pagal šakinių ministerijų žinybų planus bei užsakymus.
3. Moksliniai tyrimai, kurie įvykdomi pagal mokslo institucijų ir aukštųjų universitetinių ir neuniversitetinių mokyklų tiriamųjų darbų planą.
4. Moksliniai tiriamieji darbai, kurie vykdomi pagal gamybinių įmonių, firmų, susivienijimų ir socialinės sferos organizacijų užsakymu.
5. tiriamieji darbai, kurie vykdomi pavienių mokslo darbuotojų ar jų grupės asmeninės iniciatyvos tvarka.
Pagal moksliniams tyrimams naudojamus finansavimo šaltinius jie būna trijų rū.šių:
 biudžetiniai,
 ūkiskaitiniai,
 nefinansuojami.
Biudžetiniai tyrimai finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų, kurios kasmet numatomos biudžeto atitinkamame straipsnyje. Vyriausybė numatytas lėšas skirsto mokslo institucijoms pagal mokslo tarybos rekomendacijas.

Ūkiskaitiniai tiriamieji darbai finansuojami iš įmonių, firmų, k kompanijų, organizacijų, socialinės sferos įstaigų lėšų pagal sudarytas sutartis tarp užsakovo ir mokslo institucijų ar mokslininkų grupių ir parengtas bei abiejų pusių patvirtintas tiriamųjų darbų lėšų panaudojimo sąmatas.

Nefinansuojami moksliniai tyrimai atliekami pagal tarpusavio bendradarbiavimo sutartis tarp užsakovų ir tarp gamybinių organizacijų, negamybinių, visuomeninių ir mokslo institucijų. Tokius tyrimus dažniausiai atlieka patyrę vyresnio amžiaus mokslininkai, nenutraukę mokslinės veiklos.
Pagal bendruosius mokslinių tyrimų tikslus, jie būna:
 žvalgybiniai
 aprašomieji
 priežastiniai
Žvalgybiniai tyrimai vykdomi siekiant geriau išsiaiškinti iškilusią mokslinę problemą, tam surenkant reikiamą informaciją, suformuluojant išankstines hipotezes. Tokiems tyrimams atlikti dažniausiai pakanka išnagrinėti jau anksčiau paskelbtą informaciją. Jei šios informacijos nepakanka tyrimui, tenka ją gilinti, plėsti panaudojant kitus metodus: pvz. kitų mokslininkų sukauptos patirties apibendrinimą; organizuojant apklausas, anketas; apibendrinant ir įvertinant susiklosčiusias konkrečias situacijas ir pan.
Aprašomieji tyrimai dažniausiai aprašo iškilusias spręstinas problemas arba susiklosčiusią mokslinę situaciją. Jiems aptikti medžiagą galima rasti ir antriniuose informacijos šaltiniuose, ir vykdant specialius stebėjimus, eksperimentus. Tokiais tyrimais dažniausiai patvirtinamos arba paneigiamos iškeltos išankstinės hipotezės. Šiuose tyrimuose dažniausiai siekiama atsakyti į keturis pagrindinius klausimus: kas, kur, kada ir kaip.
Priežastiniai tyrimai jau atsako į klausimą kodėl? Kokia reiškinio atsiradimo priežastis? Šiais tyrimais nustatomi priežasties-pasekmės ryšiai tiriamuose reiškiniuose. Tuo tikslu naudojami matematinės statistikos metodai, statistikos teorija ir t.t.
Pagal naudojamos informacijos tipą tyrimai būna:
 kokybiniai
 kiekybiniai
Kokybiniai tyrimai dažniausiai vykdomi tiriant socialinės sferos reiškinius, kurių kiekiniais – skaitiniais dydžiais ne visada galima išreikšti. Šie tyrimai dažniausiai remiasi psichologiniais ir socialiniais metodais, ir tuo tikslu naudojami kokybiniai parametrai nusako tiriamų socialinių reiškinių savybes, ypatumus.
Pagal tyrimo trukme tyrimai būna trumpalaikiai, vidutinės trukmes ir ilgalaikiai.
Trumpalaikiai tyrimai. Dauguma socialinių mokslų tyrimų yra aprašomojo pobūdžio. Čia mokymo procesas, grupė, organizacija ar pavieniai asmenys stebimi ilgesnį ar trumpesnį laikotarpį, siekiant įvertinti, palyginti, sugretinti, suklasifikuoti, analizuoti ar aiškinti įvykius, procesus. Išskirtini du aprašomojo pobūdžio tyrimų organizavimo būdai: 1) trumpalaikiai ir 2) ilgalaikiai tyrimai. Jau pats trumpalaikių tyrimų pavadinimas sako, kad jie vyksta palyginti neilgai. Literatūroje jie dar vadinami “skerspjūvio”, arba momentiniais, vienkartiniais tyrimais (Cohen, Manion, 1989 ir kt.). Šiais tyrimais užfiksuojame tam tikrą situaciją konkrečiu momentu. Pavyzdžiui, atlikome organizacijoje tyrimus, kurių metu vienu ar keliais tyrimo metodais nustatėme darbuotojų motyvacijos ypatumus. Po to gautieji duomenys analizuojami, apibendrinami, padaromos galutinės išvados ir, prireikus, gali būti pateikiamos kai kurios rekomendacijos. Tokioje konstatuojamojo pobūdžio mokslinio stebėjimo studijoje galima ieškoti koreliacinių ryšių, atlikti priežastinę-lyginamąją gautų tyrimo duomenų analizę įvertinant atskirų kintamųjų sąveiką ir pan. Galima taikyti įvairius tyrimų tipus, išskyrus eksperimentinį tyrimą, kuris paprastai yra kartojamas, kas iš principo nėra būdinga trumpalaikiams tyrimams. Dauguma edukologijos, ir ypač kitų socialinių mokslų krypčių, moksl.o darbų apsiriboja taip organizuotais tyrimais.
Ilgalaikiai tyrimai. Tai tokie tyrimai, kai tiriamasis objektas stebimas ilgą laiką. Tai gali trukti dešimtis metų. Kita šio tyrimo ypatybė ta, kad tiriamasis objektas visą laiką stebimas tiriant viena ir ta pačia metodika, esant apytikriai vienodoms tyrimo sąlygoms. Tokio pobūdžio tyrimai, kurie dar kitaip vadinami longitudiniais, leidžia sukaupti daugiau vertingos mokslinės informacijos, giliau pažinti tiriamąjį reiškinį negu vienkartiniai tyrimai. Pavyzdžiui, ilgą laiką gali būti stebimi tie patys mokiniai, norint išsiaiškinti, kaip su amžiumi keičiasi fiziniai arba kiti jų duomenys, arba kiekvieną kartą gali būti stebimi kiti asmenys, turint tikslą nustatyti, kaip keičiasi moksleivių akceleracijos (fizinio vystymosi) procesai. Galima išskirti kelis ilgalaikių tyrimų modelius (variantus), kurie vienas nuo kito skiriasi tyrimo organizavimo tvarka. Tai – tendencijų, kohortinis bei panelinis tyrimo būdai.
Tendenciju tyrimo būdas – tai trumpesnį ar ilgesnį laiką trunkantys tyrimai, kurių metu stebimas mums rūpimas procesas ir jo kitimai. Gauti duomenys gali būti panaudoti šio proceso prognozei. Pagrindinis tokių tyrimų trūkumas tas, kad įvairūs atsitiktiniai veiksniai gali gerokai iškreipti tyrimo duomenis. Tada ir prognozė jų pagrindu bus klaidinga. Tendencijų (arba prognostiniai) tyrimai gali buti panaudojami, pavyzdžiui, planuojant švietimo procesų administravimą. Tarkim, norime žinoti, kiek 2010 metais arba dar vėliau mums reikės pradinių, vidurinių ar kitokio tipo mokyklų ir mokytojų. Tuo tikslu renkami statistiniai duomenys, pavyzdžiui, per pastaruosius 10 metu iki dabartinio laikotarpio. Analizuojami įvairūs demografiniai veiksniai: gimstamumo kitimas, šeimos planavimas, nustatoma, kiek 2010 metais bus mokyklinio amžiaus vaikų ir pan. Kartu reikia įvertinti esamąją bei įžvelgti busimąją socialinę ekonominę šalies situaciją. Po to per likusį laikotarpį, t.y. per tolesnius penkerius metus, stebima, kaip keičiasi veiksniai, darantys įtaką mokyklų skaičiui. Be abejo, daryti tolimesnes prognozes nėra lengva, ypač jeigu situacija nestabili. Tada galima bandyti prognozuoti trumpesniam laikotarpiui.
Kohortinis ilgalaikių tyrimų modelis (pavadinimas kilęs iš lot. cohors – žmonių grupė,
būrys) šiek tiek skiriasi nuo tendencijų tyrimo būdo. Jeigu pastarajame kiekvieną kartą parenkami vis kiti to paties amžiaus asmenys (pavyzdžiui, visą laiką stebime dvyliktų klasių mokinius, bet, aišku, ne tuos pačius), tai kohortiniame tyrime, praėjus numatytam laiko tarpui (jis priklauso nuo tyrimo sumanymo), tiriama vėl ta pati populiacija. Tarkim, jeigu tyrėme dvyliktokų populiaciją, tai po 3 ar 5 metu mes vėl turime pasirinkti tiriamąją grupę iš tos pačios, mūsų jau tirtos, populiacijos, kurios atstovai jau bus 21-23 metų. Tokiu (kohortiniu) būdu organizuodami tyrimą galime patikrinti, pavyzdžiui, hipotezę apie sąveiką tarp išsilavinimo ir pasiekimu gyvenime lygio.
Panelinio (arba intervalinio) modelio esmė yra ta, kad tokiame (paprastai populiaciniame) tyrime pasirinkta reprezentatyvi tiriamųjų grupė pakartotinai tiriama po gana ilgo laiko tarpo, išlaikant tas pačias, kaip ir pirmuoju atveju, tyrimo sąlygas. Tokiais tyrimais galima įvertinti ne tik registruojamų rodiklių pokyčius, bet ir analizuoti jų priežastis, bandant susieti pokyčius su kitų veiksnių kaita. Šis tyrimo būdas labai paplitęs socialines (profilaktines) medicinos, susijusios su visuomenės sveikata, tyrimuose. Pavyzdžiui, A. Tamošiūno (1997), A. Zaborskio (1997), R. Kalėdienės (1999) ir kitų autorių darbuose buvo nustatyti bei įvertinti elgsenos sveikatos rizikos veiksnių pokyčiai suaugusiųjų bei vaikų ir paauglių populiacijose per pastaruosius 20 metu. Šie tyrimai leido įvertinti ne tik situacijos (tiriamųjų požymių) pokyčius per tam tikrą laiką, bet taip pat juos prognozuoti (pavyzdžiui, gyvenimo trukmę)..Išvados.
Šiame darbe mes:
1) pasiaiškinome kas tai yra mokslinis pažinimas,
2) sužinojome mokslinio tyrimo proceso etapus, jų struktūrą,
3) sužinojome kokie yra tyrimo metodai,
4) išnagrinėjome mokslinio tyrimo metodų klasifikavimą.
Apibendrinant noriu pabrėžt, kad po daugelio tyrimų, duomenų analizės ir apibendrinimų formuluojami dėsniai, principai, hipotezės, kol galiausiai sukuriama tam tikra teorija. Tačiau tai nėra mokslinių tyrinėjimų pabaiga. Veikiau tik pradžia, nes tada kaip tik prasideda praktinis mokslo pritaikymas ir vėliau atsiranda naujos teorijos.
Mokslą su visuomene sieja glaudus ryšys, kuris gali būti labai įvairiai aiškinamas. Paprasčiausias pavyzdys – kai mokslo atradimai, perėję visas praktinio išbandymo stadijas, tampa visuomenės buities dalimi (pavyzdžiui, atradus elektromagnetines bangas, ilgainiui buvo sukurtas radijas).Literatūra
1. KARDELIS, K. Moksliniu tyrimu metodologija ir metodai. Kaunas, 2002.
2. COHEN, L.; MANION, L. Research Methods in Education. London and New York, 1994.
3. THOMAS, J.; NELSON, J. Research Methods in Physical Activity. 3 rd ed. USA: Human Kinetics, 1996.
4. www.lzukt.lt

Leave a Comment