Mazi vaikai, Mazi vargai

Maži vaikai maži vargai, dideli

vaikai dideli vargai.

Lietuvių liaudies priežodis.

Noriu priminti vieną tokią įdomią tradiciją, kurią senais laikais puoselėjo jaunimas. Paauglystė-tai amžius, kai žmogus bando pažinti save, nustatyti, kas jis toks, koks jis, kaip jis atrodo kitų akimis žiūrint. Čia gali padėti dienoraštis, nors dabar rašyti dienoraščius nebemadinga, o labai gaila. Tai puikus būdas paaugliui atskleisti, išsakyti savo problemas.

Paauglystė-kas ji, kada ji prasideda? Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos, dažniausiai tarp 12-18 metų. Paskui prasideda jau suaugusio žmogaus periodas. Paauglystė dar kaartais skirstoma į ankstyvąją-tarp 12 ir 14 metų, 15-ieji metai-lyg pereinamasis tarpsnis, o 16-18 metai-vėlyvoji paauglystė. Paauglystės pabaigos tiksliai nurodyti neįmanoma; kai kuriuose šalyse paauglystė baigiasi tada, kai individas visiškai subręsta lytiškai (tai fizinis organizmo subrendimo kriterijus), kitose-kai subręstama psichiškai ir sociališkai, prisiimama atsakomybė. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvą.

Sunkus amžius, paauglystė-tokiomis gairėmis apibūdinamas vaikų brendimo laikotarpis. Tėvai su nerimu laukia paauglystės ženklų ir grresiančios namams karo padėties. Ir, žinoma, sulaukia.

Tėvų ir paauglių konfliktas, tarpusavio supratimas ir bendravimo egzistavo jau nuo pat žmonijos kultūros ir civilizacijos pradžios, todėl komplikuodavosi jaunesnės kartos santykiai su vyresniąja. Na viso šito neįžvelgtume, nebent pirmykštėse, laukinį gyvenimą gyvenančiose gentyse ir

r tautelėse kurių gyvavimą ir atskiro individo elgesį reguliuodavo tikėjimas, tradicijos, papročiai.

Turime pagrindo teigti, kad tėvų ir vaikų konfliktai, abiejų pusių supratimas atsirado ir vystėsi kartu su civilizacija ir tam tikromis besivystančiomis žmogaus pažiūrų ir elgesio laisvėmis. Kuo laisvesnė, demokratiškesnė visuomenė, ir kuo sparčiau vystosi kultūra, tuo tas konfliktas gali būti aštresnis, šviesti ryškesnėmis spalvomis.

Paauglys labai sunkiai perpranta suaugusiojo neigimą, pasipriešinimą, jis bando visą šitą atmesti atstumti, nenori šito suprasti. Viskas keičiasi; požiūris, supratimas, vertybės, įsitikinimai. Jų gimdytojai jų supratimu augo kitomis sąlygomis, negu jie.

Paauglių akimis žvelgiant, juos supantis pasaulis, žmonija juos spaudžia į rėmus, neleidžia išsakyti savo nuomones ir į tą pasaulį įsiskverbti, ypač su savo nuomone visiškai neįmanoma.

Jaunosios kartos akimis žvelgiant, jų dienų pasaulis ne tik ,,priskirtas“ suaugusiems, vyresniesiems, ne tiik struktūriškai stabilus, bet ir konservatyvus. O tai labai svarbu, nes konservatyvizmas tolygiai skverbiasi į visas jaunimo visuomenės sąmones ir elgesio sritis.

Paauglio statusas yra ypatingas. Jis nėra mažas suaugusysis, tačiau jau ne vaikas. Vaiko nelygybė bendraujant su suaugusiais žmonėmis pateikta ypatinga ,,paklusnumo moralė“, kurią visuomenė yra sukūrusi specialiai vaikams. Vaikai yra nesavarankiški, pririšti, priklausantys nuo suaugusiųjų. Vaikas nuo mažų dienų mokosi ir įpranta laikytis tėvų reikalavimų, jam nustatytų normų. Peržengiat ribą į suaugusiųjų gyvenimą iš esmės viskas keičiasi: teisės, pareigos, privilegijos, mąstymas. Ši
itas perėjimas ir yra paauglystės ribos. Apie tai negalvojama iš anksto, tam periodui pradedame ruoštis kaip tik paauglystėje.

Pasijutęs jau suaugęs ir pradėjęs save vertinti kaip suaugusį žmogų perkopusi vaikystės slenkstį, paauglys turi pereiti iš vienų normų ir vertybių į kitas: iš vaikiškųjų-į suaugusiųjų. Paaugliui patinka tai kas liečia suaugusius žmones, jų galimybes, pranašumus. Ir tada paauglys nori naudotis naujomis teisėmis. Tos teisės pirmiausia pasirodo bendraujant su vyresniais žmonėmis.

Suaugęs žmogus, paauglio mąstymu-tai laisvas, nevaržomas, galintis daryti ką nori, turintis visas galimybes žmogus. Kai paauglys pasijaučia jau suaugusiu žmogumi, jis tik ir laukia visų šitų teisių, nori, kad apie jį manytų kaip apie tokį žmogų. Jeigu suaugęs žmogus su juo elgiasi kaip su vaiku, jis jautriai reaguoja, įsižeidžia, pyksta ir ima priešintis.

Tai, kad vaikas buvo paslaugus, vykdė visus nurodymus ir staiga tapo nepatenkintas, kai jam ,,neleidžiama ilgai uždelsti diskotekoje“, ,,jam parenkami draugai“, atrodo tai elgesio taisyklės, kurios jam buvo senai sukurtos, paauglys į tai žvelgia ne tik kaip jį į rėmus spaudžiančias, bet ir kaip jį užgaunančias taisykles. Galime pasvarstyti, kada paauglys įsižeidžia ir priešinasi? Tada, kai jis kaip mažas vaikutis saugojamas, kiekvienas jo žingsnis sekamas; kai baudžiamas už neatliktą užduotį ar neklausimą; kai liepiama griežtai jam paklusti; kai kišamasi į jo asmeninį gyvenimą, sa
antykius su draugais, kai tie santykiai yra griežtai draudžiami ar liepiami nutraukti.

Paaugliai bendrauja su savo bendraamžiais ir jie sužino kas jiems galima, o kas ne. Tėvų reikalauja paaiškinimo kodėl jam tai negaliama. Paaugliai nori būti savarankiški ir šis klausimas jam be galo svarbus.

Pasiklausykime ką paaugliai apie tai kalba, kas paauglius domina, jaudina, suteikia džiaugsmo.

,,Suaugusieji turėtu su manimi elgtis, kaip su suaugusiu žmogumi, o jiems aš atrodau dar vis mažytis vaikelis. Aš kategoriškai prieš“.

,,Tėvai manęs niekur neišleidžia, ištisai mane kontroliuoja. Klausinėja, kur buvau, ką veikiau, kokie draugai supo. Jie lenda į mano asmeninį gyvenimą. Man tai labai nesmagu, taigi aš ne koks mažas vaikutis. Aš jau savarankiškas žmogus“.

Paauglys labai skaudžiai reaguoja į bausmės gavima, baudžiant jį to nenusipelnius.
,,Vienoje kaimo mokykloje vaikai dažnai vėluodavo į pamokas ir buvo stačiokiški su mokytojais. Direktorius paprastai juos bausdavo, liepdamas pjaustyti mokyklai malkas. Vieną kartą, kai nebuvo ką bausti, direktorius paprašė aukštesniųjų klasių mokinių, kad šie pasiliktų po pamokų supjauti malkų. Visi pasipiktino ,,Už ką mus baudžiate“?

Jokie įkalbinėjimai ir aiškinimai nepadėjo. Ir tai suprantama: vargu ar paaugliai noriai pjaustys malkas, jei tą darbą atlikdavo kaip bausmę.“

,,Paaugliai nori, kad su jais elgtųsi kaip su žmonėmis, sugebančiais atsakyti už savo veiksmus, ir nežeminti jų kitų akivaizdoje. Tėvai savo va
aikais rūpinasi perdėtai: ,,Apsirenk šiltai, kad nesušaltum“. Jie nesupranta, kad mes jau ne be mažyčiai.“

,,Mane pamalonina, kai tėvai manimi pasitiki. Jie nieko neslepia nuo manęs, man atviri. Dažnai pykstuosi dėl to su tėvais. Mane žeidžia jų nepasitikėjimas.“

,,Noriu, kad tėvai su manimi elgtųsi kaip su žmogumi. Man patinka dalyvauti rimtuose šeimos pokalbiuose, išsakyti savo nuomone. Smagu, kai jie paklauso mano patarimų, mane supranta, pagiria, pasako, kad esu teisus. Man nepatinka, kad jie vis dar mane sekioja, tikrina kaip atlikau paskirtas užduotis. Jie mane dar vis laiko nesubrendusiu.“

Paauglys priešinasi prieš bet kokį jo suvaržymą, nori viską spręst savarankiškai, be aplinkinių nurodymų, kada išeit ir sugrįžt namo, kada mokytis pamokas, kada susitikti su draugais, kaip leisti laisvalaikį, galų gale kuo apsirengt, kaip tūrėtų elgtis visuomenėje. Jam bręstant, visa tai lenda lyg yla iš maišo. Paauglys tarytum nutaria parodyti kas aš, neklausyti, daryti tas kas jam patinka.

Akivaizdu, kad paauglys vis aštriau reaguoja į suaugusiųjų pastabas, kai jos pasakomos girdint pašaliniams žmonėms. Tai įvyksta todėl, kad paauglys pasijunta esąs žmogus, turintis savigarbos jausmą, kurio negalima niekinti, žeminti, taigi jis savarankiška būtybė, turinti visas teises. Taigi mes visi esame girdėję tokius paauglių pasisakymus: „ Čia mano reikalas, kaip man pasielgt“, „ Neturi teisės man nurodinėt“, „ Ko iš manęs nori?“, „ Aš pats žinau, kada ką turiu daryti“, „Tu man to neuždrausi.“.

Paauglys vis dažniau atsirenka, vis naujų dalykų, kas galima jam ir kas negalima suaugusiajam. Taip jis bando praplėst savo galimybes, o suaugusiųjų sumažint. Paauglys vadovaujasi savo nuomone, pritaiko savo žinias, sugebėjimus, jo jau netinkina suaugusiųjų nurodymai, kaip tai būdavo vaikystėje. Tokie santykiai jam jau nepriimtini.

Paauglys nori, kad suaugęs žmogus jį laikytu lygiaverčiu žmogumi, nori jo pasitikėjimo, palaikymo, supratimo, pagarbos. Iš viso šito vystosi naujos problemos, kurios liečia tik šį amžių, tai paauglio ir suaugusiojo teisių asmeniniuose santykiuose problema, lygybės problema. Tai labai svarbu, nes iš viso šito kyla begalė paauglio auklėjimo ir brendimo komplikacijų.

Suaugusieji turėtų suprasti, kad jų vaikai jau ne kūdikėliai, bendravimo santykius pakeisti naujais, bendrauti kaip su lygiaverčiu žmogumi. Paauglio prieštaravimai rodo, kad jis yra pasikeitimu iniciatorius, o suaugęs žmogus, tai pasipriešinimo objektas. Tėvai turi bandyti išvengti konfliktų, o jeigu tai nepavyko, jeigu jie nesugebėjo to padaryt, tapti pasikeitimų iniciatoriais, priešintis paaugliui butų visiškai neišmintinga. Reikia mokėt prie vaiko prieit, bandyt su juo bendraut kaip su lygiu sau asmeniu, nes svarbiausias paauglystės bruožas ir yra viso šito perėjimas.

Reikia suprasti, kad niekas neateina greitai, viskas vyksta palaipsniui. Visas šitas procesas labai išvargina tėvus ir jų atžalas. Į šiuos normalius paauglio ir suaugusiojo santykius pereinama įvairiais būdais.

Paaugliui sunku suprast, kad jis jau ne mažytis ir elgtis, mąstyti, įsivaizduoti kaip suaugęs žmogus. Viso šito mokomės visą gyvenimą. Paauglys turi imti pavyzdį iš suaugusio žmogaus, tai daryti šiandien, o ne rytojui atidėt. Toks mokymasis suteikia atsakomybės jausmą, savarankiškumą. Be viso šito brandumo neišmoksi.

Ateina laikas, kai tėvai turi suprast, kad jis jau ne vaikas, nes tai sukelia papildomų problemų. Tai stabdo vaiko tobulėjimą, socialinį brendimą, įsiliejimą į visuomenę. Tėvai turi vaiką palaikyt, padėt žengt gyvenimo keliu i priekį.

Jeigu tėvai viso šito nesupras, tai konfliktai bus neišvengiami, bet reikia būt optimistais ir stengtis, kad tokia situacija nesusiklostytų. Tėvų mokėjimas suprast ir pažvelgt į vaiką kitomis akimis, neturėtų sukelt didelių nesklandumų.

Visą santykių eigą turėtų keisti suaugęs žmogus, padaryt pradžia visam tam, nes tai padeda išvengt nesusipratimų. O jai tai padarys paauglys, tai nesusipratimų tikimybe didžiulė, nes jis tai supras kaip į nenorą nieko keist, palikt taip kaip dabar viskas nusistovėję.

Nieko negalime pasakyt, nes toliau įvykiai gali klostytis įvairiai.

Pirmas variantas:

Nesusipratimų vis daugėja, tarpusavio santykiai komplikuojas, problema aštrėja. Jeigu tėvai nepanorės pakeist savo nuomonės ir vaiką laikys dar nesubrendusiu, sieks nieko nekeist jų bendravime, sulauks paauglio pasipriešinimo, neklausymo. Ir tai gali tęstis visą amžinybę, dėl suaugusiųjų užsispyrimo, nusistatymo ką nors pakeist. Tai gali atsiliept jo tolimesniame jo gyvenimo kelyje, palikt neišgydoma žaizdą jo asmenybėje.

Toks suaugusiojo elgesys gali sukelt paaugliui panaudot jėga, pakelt ranką prieš silpnesnį. Jam norisi pasirodyt, koks jis stiprus, kad jis gali viską. O tai labai skaudu girdėt ir matyt, kad taip jis parodo savo stiprumą, skriausdamas silpnesnius už save.

Nors tėvai nori paauglį suvaržyt, riboja jam laisvę, bet jis tai kažkaip sugeba apeit kitu keliu. Paauglys pradeda išsisukinėt, meluot, pradingsta iš namų. Mes tai galime suprast kaip atsaką į suvarymą, bet ilgainiui vaikas prie to pripranta. Ir kas skaudžiausia, jis tolsta nuo savo artimųjų, užsidaro savyje, tampa vienišiumi. Artimųjų jis nesupranta, jis mano, kad jie nevertina, nesugeba suprast kitų žmonių. Tai tėvams labai skaudu, nes jie neturi jokio priėjimo prie paauglio, pasijunta bejėgiai ką nors pakeist.

Antrasis variantas:

Suaugęs žmogus pasiduoda paauglio įtakai, pildo jo norus, reikalavimus, leidžia tai, ką anksčiau draudė, nors suaugusiojo nuomonė išlikusi ta pati. Blogiausia, kad suaugusysis neturi savo nuomonės, tai leidžia tai daryt, tai draudžia. Paauglys manipuliuoja tokia padėtimi, kuri yra visai nepatenkinama. Abi pusės čia pasimetusios ir nežino, kas galima, o kas ne.

Trečias variantas:

Tėvai pradeda suprast, suvokt, jog paauglys jau ne vaikas, o suaugęs žmogus. Čia kyla mažiau problemų, o pasistengiant abiejų pusių gali jų visai nelikti.

„Suaugusiųjų ir paauglio problemos“ man buvo visad įdomi ir aktuali tema. Čia svarbios abi pusės, bet suaugusiojo pozicija labai svarbi. Kai nesusipratimų daugėja, tėvams kyla begalė klausimų: “Kaip elgtis su paaugliu, kaip su suaugusiuoju, ar kaip su vaiku?“. Yra daug į vairių nuomonių, vieni mano, kad reikia juos griežtai auklėt, kontroliuot, bet aš manau tai nieko gero neduos, nors atrodys, kad paauglys elgiasi kultūringai, yra ramus, paklusnus. Bet tai jie daro žinodami, kad suaugusiųjų nuomonės nepakeis.

Visa tai sudėjus, galima padaryt išvadą, kad perėjimas prie etapo suaugusiojo ir paauglio santykių būna konfliktiškas, tai įvyksta, kai vaiko asmenybes tobulėjimo postūmiai pačioje paauglystės pradžioje įvyksta, dar nespėjus pakeisti santykiams su suaugusiais žmonėmis, kai pasikeitimų iniciatoriumi tampa paauglys, o tėvai yra priešingai nusiteikę. Tada paauglys turi savo įsitikinimus, neklauso, priešingai nusiteikę yra.

Tai tikrai sunkus uždavinys, bet manau nieko nėra neįveikiamo. Tėvų užduotis, tai ieškoti kontaktų su savo vaikais, nepaisant kylančių konfliktų. Tėvai privalo savo vaikus išmokyti būti atsakingais suaugusiais žmonėmis, elgtis teisingai. Vaikai , tai mūsų ateitis.

Leave a Comment