Lyderis ir lyderiavimas

Įvadas

Socialinio elgesio samprata

Socialinių elgesį apibūdina ryšiai: santykiai su kitais žmonės, ryšius bei santykius lemiančios aplinkybės, tokios kaip nuostatos arba vertybinės orientacijos, ir ryšių , santykių rezultatas – grupės, statusų hierarchija jose.
Sąveikaudamas su socialine aplinka, žmogus pasireiškia kaip atskiras vienetas, organizuotas, vientisas. Bet juk kažkas turi vienyti, derinti tai, ką žmogus patyrė praeityje ir ką patiria dabar, kas jis buvo praeityje ir kas yra dabar. Tas potyrius vienijantis elementas, tarpusavio santykių atskaitos taškas yra mūsų asmenybė, mūsų ego. Mums visą gyvenimą tenka rinktis – būti individualybe, sąlygiškai apsiribojusia nuo kitų žmonių įtakos ir dėl to patiriančią nemalonumų, ar grupės, kito žmogaus dalimi, jaustis saugiai, bet riboti savo individualumą.
Bet kitų žmonių pagalbos ir poveikio žmonėmis netaptume. Geriausiu atveju taptume „maugliai“. Bendrijoje išmokstame kalbėti, reikšti jausmus, bendrauti, dirbti ir dar daug ko. Žmonių grupėje tampame civilizuoti. Nuo gimimo iki mirties esame grupės nariai. Grupė ( apskritai visuomenė) kelia žmogui savus reikalavimus, nustato taisykles, draudimus.
Socialiniai psichologija- ne tik teoriniai samprotavimai. Tai mokslas apie žmogų ir jo elgesį, plačiai taaikomas įvairiausiose srityse- nuo bendravimo treniruotės , grupių iki rinkotyros, reklamos.

Lyderio ir lyderiavimo samprata

Beveik viskas, kas yra susiję su bendra veikla, kartu apima ir tokį reiškinį kaip lyderiavimas. Įvairiausiose grupėse vienas arba keli nariai atlieka lyderio vaidmenį , nustato grupės tikslus, el

lgesio normas, kontroliuoja grupės narių elgesį , skatina arba baudžia ir t.t. O kiti grupės nariai paklūsta lyderiui , atsižvelgia į jo patarimus, klauso nurodymų ir pan. Teoriškai grupės lyderio poziciją gali užimti bet kuris jos narys, tačiau dažnai atsitinka taip, kad kai kurie grupės nariai niekada netampa lyderiais, o kiti yra natūraliai pripažįstami, ir grupė jiems suteikia nemažus įgaliojimus. Natūraliai kyla klausimas, kokie veiksniai lemia lyderio vaidmens atlikimą, kokios savybės būdingos efektyviam lyderiui, kokie yra lyderiavimo stiliai ir panašiai.

Kiekvienoje grupėje ankščiau ar vėliau iškyla arba paskiriamas lyderis. Jį galima apibūdinti kaip įtakingiausią grupės narį, skatinantį ir vadovaujantį grupės veiksmams siekiant iškeltų tikslų. Paskirtam (formaliam) lyderiui galią suteikia jo užimama formali grupėje ( pvz,: vadovo, direktoriaus, administratoriaus ir pan.), o savaime iškilusiam ( neformaliam) lyderiui- grrupės nariai, kurie natūraliai pripažįsta jo įtaką. Kai kuriais atvejais lyderis (palyginti su paskirtu) gali tikėtis didesnio grupės narių pasitikėjimo, tačiau jam yra keliami didesni reikalavimai ( grupė lyderiui tarytum iš anksto duoda tam tikrą „kreditą“ jį išrinkdama, todėl vėliau tikisi, kad jis užtikrins pageidautinus veiklos rezultatus).

Apibūdinant lyderiavimą, galima išskirti tokius pagrindinius momentus:
1) procesą, pasireiškiantį sąveikaujant grupės nariams;
2) iškeltų tikslų siekimą;
3) grupės nariams daromą poveikį.
Taigi galima sakyti, kad lyderiavimas – tai procesas, kurio metu paskirtas arba natūraliai iškilęs lyderis daro įtaką grupei siekdamas visiems be
endrų tikslų.

Lyderiavimas yra tam tikras procesas, nes jis pasireiškia lyderio ir kitų grupės narių tarpusavio sąveika ( t.y. tiek lyderis veikai grupę, tiek ir grupė gali turėti įtakos lyderio veiksmams). Pagrindinis lyderiavimo uždavinys – taip organizuoti grupės veiklą, kad būtų pasiekti iškelti tikslai (aišku formalių ir neformaliu lyderių tikslai gali būti skirtingi). Siekdamas tikslų lyderis turi sudaryti grupei tinkamas veiklos sąlygas ,koordinuoti jos narių veiksmus , užtikrinti atitinkamą tarpasmeninių santykių atmosferą ir pan. Veiksmai ,kurie yra būtini vienoje situacijoje gali panaudoti skirtingas tikslų siekimo priemones.

Lyderiavimas – tai iš esmės tam tikro vaidmens atlikimas. Jo pagrindiniai ypatumai yra sugebėjimas naudotis turima galia daryti poveikį kitiems grupės nariams. Turimą galią lyderis gali išreikšti įvairiais būdais. PIRMA, jis gali apdovanoti ( pastiprinti) grupės narius, nes kontroliuoja atitinkamus resursus ( pvz direktorius gali paskirti darbuotojams premiją). ANTRA, lyderis gali naudoti prievartą ir bausmes ( pvz, už nusižengimą skirti grupės nariui papeikimą, apriboti jo turimas privilegijas). TREČIA , formaliose grupėse lyderis dažnai turi įstatymiškai įteisintas galias, todėl gali nustatyti tam tikras grupės elgesio normas, kelti siektinus tikslus. KETVIRTA, kai lyderis yra patrauklus kitiems grupės nariams ir jie jį natūraliai pripažįsta, lyderis gali įgyti referentinę galią ( t.y turėti didelę neformalią įtaką grupės nariams). PENKTA, jei lyderis turi daug specialių žinių arba tam tikrų įgūdžių ,
jis gali būti pripažįstamas kaip atitinkamos srities ekspertas ( tada grupės nariai, atlikdami savo veiklą, visuomet paiso lyderio nurodymų). Kartu reikia pridurti ,kad lyderio vaidmens atlikimas priklauso nuo konkrečios grupės , situacijos bei iškeltų tikslų ypatumų, todėl asmuo, tapęs lyderiu vienoje grupėje arba situacijoje, nebūtinai taps lyderiu susiklosčius kitoms aplinkybėms ( pvz., pasikeitus grupės tikslams , gali iškilti kitas lyderis).

Lyderiavimo stilių samprata

Lyderio veiklos stilių išskyrimas ir aprašymas – tai populiarus tradicinis požiūris, akcentuojamas lyderio elgesio ypatingumas ( ką ir kaip jis daro). Remiantis atliktų tyrimų rezultatais, buvo išskirti buvo trys pagrindiniai lyderiavimo stiliai- autoritarinis, demokratinis, ir liberalus. Visi šie lyderiavimo stiliai turi tam tikrus specifinius elgesio ypatumus:
1) Nurodymų ir įsakymų davimas. Tai yra vienas iš pagrindinių autoritarinio lyderio veiklos bruožų ( pvz. šie nurodymai sudaro apie 45 proc. autoritarinio, 3 proc. demokratinio ir 4 proc. liberalaus lyderio verbalinio elgesio). Be to, duodamas nurodymus bei įsakymus, autoritarinis lyderis dažniausiai vartoja liepiamąja nuosaką.
2) Nutraukiančios komandos. Šiomis komandomis lyderis sustabdo jam nepriimtiną grupės narių veiklą, jų bandymus išreikšti savo mintis arba norus, o vietoj to pateikia savo pageidavimus arba nuomonę.
3) Netinkamam kritika ir pagyrimai. Kritika yra nepageidautina ir žalinga, jeigu nenurodomos nesėkmės priežastys, taip pat būdai, kaip jos galima išvengti ateityje( tokia kritika sudaro 5 proc. autoritarinio ir apie 1 proc. demokratinio ir liberalaus lyderio elgesio). Kita ve

ertus, pasirodė, jog autoritarinis lyderis ne tik dažniausiai kritikuoja ,bet taip pat ir giria. Manoma, autoritariniui lyderiui būdingas dažnas kritikos bei pagyrimų vartojimas pirmiausia atspindi jo asmeninį grupės narių vertinimą, statuso ir hierarchijos grupėje, taip pat savęs , kaip pagrindinio žinovo ir eksperto , išskyrimą.
4) Vadovaujantys pasiūlymai ir patarimai. Pateikiant patarimus, grupės nariams yra paaiškinamos galimos elgesio alternatyvos, kurias jie gali pasirinkti patys. Kitaip tariant, patarimas yra duodamas kai pavyzdys, o ne kaip nurodymas ar įsakymas.
5) Informacijos suteikimas. Šiuo atveju, palyginti su nurodymais arba patarimais, nėra jokių socialinio poveikio arba spaudimo požymių, papraščiausiai pateikiama tam tikra informacija. Grupės nariai pagal savo poreikius gali ja pasinaudoti arba nepasinaudoti. Tai yra pagrindinis liberalaus lyderio veiklos bruožas, nes jo veikla iš esmės apsiriboja informacijos teikimu grupės nariams.
6) Vadovavimo sau stimuliavimas. Šią elgesio formą dažniausiai demokratinis ir liberalus lyderis, tačiau jų stimuliuojančio elgesio prasme skiriasi. Jeigu liberalus lyderis visą atsakomybę paprastais palieka atskiriems grupės nariams, tai demokratinis lyderis dažnai stengiasi grupės narius išmokyti reguliuoti savo elgesį, skatina pasirinkti tikslus nusprendus visai grupei, kai galėtų reguliuoti savo elgesį, skatina pasirinkti tikslus nusprendus visai grupei , kai galėtų pasisakyti kiek vienas norintysis ir pan.
7) Linksmas, pasitikėjimą keliantis elgesys. Tai yra spontaniška, sąmoningai neplanuojama elgesio forma, sukurianti šiltą bendravimo atmosferą grupėje.

Apibendrinant būtų galima pateikti tokius tipiškus kiekvieno lyderiavimo stiliaus atstovo portretus. AUTORITARINIS LYDERIS vienašališkai priima svarbiausius sprendimus, nustato grupės veiklos tikslus ( pvz, nurodo grupės nariams, ką jie privalo daryti, kokiomis priemonėmis gali pasinaudoti, su kuo turi atlikti konkrečią užduotį), griežtai kontroliuoja jų veiklą, asmeniškai kritikuoja arba giria kiekvieno grupės nario darbą. Autoritarinis lyderis pagrindinį dėmesį skiria darbo tikslų įgyvendinimui, todėl jo vadovaujama grupė ( palyginti su kitomis) kartais gali pasiekti patį didžiausią veiklos efektyvumą ( ypač tada, kai veikla trunka neilgai arba kai susidaro ekstremalios sąlygos). Tačiau kita vertus, autoritarinis lyderis yra uždaras, nelankstus , formalus, bendraudamas su pavaldiniais, išlaiko solidžią ( atitinkančią jo statusą) distanciją. Jo vadovaujamoje grupėje dažnai susiklosto įtempti tarpusavio santykiai bei priešiškumo atmosfera( manoma, kad tokioje grupėje jos narius labiausiai glumina lyderis, tačiau nesiryždami prieš jį išreikšti savo agresijos grupės nariai ją nukreipia vieni prieš kitus arba ieško „atpirkimo ožio“). Nepaisant minėtų trūkumų , autoritarinis lyderiavimo stilius gali patenkinti tam tikrus atskirų grupės narių poreikius, nes jiems nereikia rodyti iniciatyvos bei aktyvumo, galvoti apie galimus problemų sprendimo būdus ir pan.

Demokratinis lyderis į grupės valdymą įtraukia ir kitus grupės narius, svarbiausius sprendimus priima tardamasis su kitais jis paskatina diskusijas bei išklauso įvairias nuomones. Atliekant numatytą veiklą, jis leidžia patiems grupės nariams pasirinkti patrauklesnę alternatyvą ( pvz. grupė gali paskirstyti savo nariams konkrečias užduotis, pasirinkti veiklos partnerius ir pan.) demokratinis siekia įgyvendinti ne tik darbo, bei ir socialinius ir psichologinius tikslus ( t.y. stengiasi sukurti bendradarbiavimo ir pasitikėjimo atmosferą, skatina iniciatyvą bei kūrybiškumą.) grupėje, kuriai vadovauja demokratinis lyderis, paprastai vyrauja draugiški tarpusavio santykiai, abipusis supratimas, pritarimas žaismingumas ir t.t. Toks lyderis rūpinasi savo grupės narių savijauta, yra atidus , taktiškas, lankstus, atviras bei teikiantis paramą. Demokratinio lyderiavimo stiliaus pranašumai ( palyginti su autoritariniu ir liberaliu) ypač išryškėja ilgais atliekamos veiklos periodais, kai jos produktyvumas labai priklauso nuo grupės narių įsipareigojimų bei motyvacijos. Vienas iš nedaugelių potencialių demokratinio lyderio trūkumų yra tai, kad tam tikrais momentais ( pvz, trūkstant laiko arba ekstremaliomis sąlygomis) didesnį efektyvumą gali duoti griežti nurodymai bei visos galios koncentravimas vienose rankose.
Liberalus lyderis stengiasi minimaliai vadovauti arba nurodinėti. Priimdamas sprendimus, jis dažniausiai palieka veiklos laisvę grupei arba atskiriems tos grupės nariams. Kartais jis spontaniškai komentuoja grupės narių veiksmus , tačiau nesiekia vertinti arba reguliuoti jų veiklos. Palyginti su kiausi lyderiais, grupėje jis atlieka mažesnį organizacinį darbą, yra ne toks veiksmingas ir užtikrina žemesnį veiklos produktyvumą. Grupė, kuriai vadovauja liberalus lyderis, nėra labai sutelkta , čia trūksta pasitenkinimo darbu, tačiau jos nariai turi didesnį veiklos autonomiškumą. Be to , prireikus liberalus lyderis suteikia grupei reikalingą informaciją, taip pat aprūpina grupę būtinomis veiklos priemonėmis. Nepaisant minėtų trūkumų, asmenys , kuriems būdingas toks lyderiavimo stilius, kartais gali pasiekti labai aukštų rezultatų.

Lyderiavimo stilių požiūris ypač praplėtė lyderio veiklos tyrimų sferą, akcentavo lyderio ir grupės tarpusavio sąveikos ypatumus, lyderio įtaką atliekamos veiklos produktyvumui. Kita vertus, reikia pripažinti, kad nors lyderis gali demonstruoti santykinai pastovų savo veiklos stilių, šio stiliaus negalima visiškai atsieti nuo konkrečios situacijos ir jai keliamų reikalavimų ( kaip liudija kai kurių tyrimų rezultatai, lyderiai gali keisti elgesį pagal susiklosčiusias aplinkybes). Be to, vėliau buvo išskirti ne tik šie trys, bet ir kiti galimi lyderiavimo stiliai arba jų deriniai.

Lyderiavimo teorijos

Daugelis autorių bandė paaiškinti, kokie veiksniai lemia tai, kad vieni žmonės dažnai tampa lyderiais , o kiti – niekada , nuo ko priklauso lyderio veiklos efektyvumas, ar gali tas pats žmogus sėkmingai lyderiauti skirtingose situacijose ir pan. vienareikšmio atsakymo į šiuos klausimus atrasti nepavyko, todėl nagrinėjant lyderiavimo proceso ypatumus susiformavo gana didelė pažiūrų įvairovė. Tai atspindi pagrindinės lyderiavimo teorijos:
1) bruožų
2) situacinė
3) sąveikos
4) kelio į tikslą

Bruožų lyderiavimo teorija

Bandymai išskirti tam tikrus tipiškus lyderio bruožus buvo vieni iš pirmųjų lyderiavimo tyrimų, pradėtų dar šio amžiaus pradžioje. Šiuo atveju yra keliama prielaida, kad lyderiais gali tapti ne visi žmonės, o tik tie, kurie pasižymi specifinėmis pastoviomis savybėmis, turinčiomis įgimtas prielaidas.
Bruožų teorijos atstovai manė, kad lyderius bus galima įšskirti iš kitų žmonių, remiantis tam tikru universaliu bruožų sąrašu. Siekiant patikrinti iškeltas prielaidas, buvo atlikta įvairių tyrimų, kuriuos apibendrinus galima pasakyti ,kad su lyderiavimu pozityviai yra susiję tokie bruožai: aukštesnis intelektas, atsakomybės jausmas, komunikabilumas, energingumas, atkaklumas , iniciatyvumas, ekstravertiškumas, polinkis dominuoti, pasitikėjimas savimi, sugebėjimas paveikti kitų žmonių elgesį, organizuoti tarpasmeninę sąveiką, siekti tikslo nepaisant įvairių kliūčių. Tačiau kartu reikia pabrėžti , kad išskirti visiems būdingų bruožų nepavyko. Be to, pasirodė, jog žmonės net ir turintys lyderiams būdingų bruožų, lyderiais tampa ne visada ir ne visose situacijose ( pvz, žmonės nenori, kad jiems vadovautų tie, kurie turi aukštesnį intelektą, yra labai dominuojantys, pasitikintys, savimi ir pan.). Taigi, nors bruožų teorijoje gana patraukliai aiškinamas lyderiavimas ( tai paplitusi nuomonė kad lyderiai yra išskirtiniai žmonės), tačiau joje išimtinai sutelktas dėmesys tik į lyderio asmenybę ir visai neatsižvelgiama i konkrečios situacijos ypatumus. Šiuo metu dauguma autorių pripažįsta, kad lyderiavimo vienareikšmiškai nenulemia kokia nors konkrečių bruožų kombinacija. Norint paaiškinti lyderiavimą, dar būtina atsižvelgti į skirtingus įvairių situacijų reikalavimus, įgyvendinamų tikslų pobūdį, taip pat į kitų grupės narių charakteristikas.

Situacinė lyderiavimo teorija

Jau pats pavadinimas liudija, kad ši teorija akcentuoja lyderiavimą konkrečiose situacijose. Kadangi lyderis savo veikloje susiduria su skirtingais reikalavimais, sprendžia įvairius uždavinius, vadovauja skirtingoms grupėms akivaizdu, kad įgyvendindamas iškeltus tikslus ji turi atsižvelgti į susiklosčiusias aplinkybes. Situacinės lyderiavimo teorijos autoriai kelia prielaidą, kad skirtingos situacijos reikalauja skirtingų lyderiavimo būdų , o tam , kad tas būdas būtų efektyvus, lyderis turi pritaikyti savo veiklos stilių prie konkrečios situacijos reikalavimų.

Situacinėje lyderiavimo teorijoje išskiriami du pagrindiniai lyderiavimo stiliai- DIREKTYVUSIS ( orientuotas į uždavinio sprendimą) ir PALAIKANTYSIS ( orientuotas į tarpusavio santykius).
Taikant direktyvųjį stilių, lyderis padeda grupės nariams siekti iškeltų tikslų, duoda nurodymus, skiria konkrečias užduotis ir vaidmenis, koordinuoja grupės veiklą, vertina bei kritikuoja atliktą darbą ir pan. Šiuo atveju lyderis dažniausiai remiasi vienpuse komunikacija ir pavaldiniams nurodo, kas turi būti padaryta, kaip turi būti atlikta ir kas už tai yra atsakingas. Taikydamas palaikantįjį stilių, lyderis pagrindinį dėmesį skiria grupės nariams , skatina glaudžius tarpusavio santykius , pasitikėjimą, atvirumą, yra draugiškas , vertina grupės narius kaip lygiaverčius , teikia jiems socialinę bei emocinę paramą.

Kelio į tikslą lyderiavimo teorija

Šią teoriją taip pat būtų galima paskirstyti prie sąveikos požiūrio, nes lyderiavimo efektyvumas čia suprantamas kaip lyderio elgesio, pavaldinių charakteristikų bei užduoties ypatumų sėkmingo derinimo pasekmė. Bene svarbiausias kelio į tikslą teorijos akcentas yra susijęs į lyderio pastangomis skatinti savo pavaldinių motyvaciją. Kaip pažymi šios teorijos autorius , lyderis gali padidinti grupės narių veiklos efektyvumą ir jų pasitenkinimą atliekamu darbu, pagrindinį dėmesį skirdamas pavaldinių motyvacijai. Grupės narių motyvacija paprastai padidėja, kai lyderis išaiškina kelią į tikslą , pašalina įvairias kliūtis, atsirandančias siekiant tikslo, taip pat padidinti pasekmių ( kurios tenka pavaldiniams) skaičių ir įvairovę. Galima išskirti tokius pagrindinius kelio į tikslą teorijos komponentus:
1)Lyderio elgesį
2) pavaldinių savybes
3) užduoties charakteristika.
Lyderio elgesio ypatumai. R.J. House‘o teorijoje išskiriami ir aprašomi keturi lyderiavimo stiliai- direktyvusis , palaikantysis, dalyvaujantysis.
Direktyvusis elgesio stilius būdingas lyderiui, kuris pavaldiniams nurodo , ką ir kaip daryti siekiant tikslo, nurodo veiklos kryptis, atlikimo taisykles bei standartus.
Palaikantįjį elgesio stilių taikantis lyderis su pavaldiniais elgiasi kaip su lygiaverčiais partneriais ir gerbia jų statusą ,rūpinasi pavaldinių gerove, bei stengias, kad darbas teiktu pasitenkinimą.
Dalyvaujančio lyderio bruožas- glaudi lyderio ir grupės narių tarpusavio sąveika priimant sprendimus. Toks lyderis konsultuojasi su pavaldiniais ,stengiasi sužinoti jų nuomonę.
Lyderis taikantis į laimėjimus orientuotąjį elgesio stilių, kelia pavaldiniams auštus profesionalumo standartus, reikalauja kokybiško darbo bei skatina nuolatinį tobulėjimą.
Pavaldinių savybės lemia tai, kaip pavaldiniai interpretuos lyderio veiksmus bei elgsis konkrečioje situacijoje. Manoma, kad tie pavaldiniai , kurie turi stiprų tarpusavio susietumo poreikį, pirmenybę teiks palaikančiajam lyderiavimo stiliui ( draugiškas ir dėmesingas lyderis užtikrina minėto poreikio patenkinimą). Kategoriškai , mėgstantys organizuotą aplinką , tai pat pasižymintys išoriniu kontrolės lokusu pavaldiniai geriau jausis tada, kai lyderis taikys direktyvųjį stilių . O pavaldiniai, kuriems yra būdingas vidinis kontrolės lokusas, pirmenybę teiks dalyvaujančiam lyderiavimo stiliui ( nes dalyvaudami priimant sprendimus, jie išgyvena pasitenkinimą ir kartu jaučia atsakomybę už jų įgyvendinimą). Galima manyti, jog pavaldiniai, turintys dideles pretenzijas, gali rinktis į laimėjimus orientuotąjį lyderiavimo stilių ir pan. Kita vertus , visais atvejais yra labai svarbu, ar pavaldiniai jausis kompetentingi paskirtai užduočiai atlikti.
Užduoties charakteristikos. Jeigu konkrečioje situacijoje grupės nariams yra pateikiama aiškiai suformuluota užduotis, grupėje egzistuoja griežtos elgesio normos bei yra įteisinta stipri valdžios sistema, tai užduoties įgyvendinimas paprastai problemų nesukelia. Tačiau kai užduotis yra neaiški arba neapibrėžta, reikalingas lyderis, kuris padėtų ją išsiaiškinti ir konkretizuoti. Tais atvejais kai formali valdžios sistema yra silpna, lyderiavimas gali tapti papildoma priemone, padedančia grupės nariams nustatyti tam tikras veiklos taisykles ir reikalavimus. Padėti pavaldiniams pašalinti iškilusias kliūtis yra lyderio pareiga ir atsakomybė. Sulaukus tokios paramos , padidėja pavaldinių pasitikėjimas savo galimybėmis sėkmingai išspręsti užduotį , o kartu sustiprėja ir jų veiklos motyvacija.

Literatūra:
1) „ Socialinė psichologija“ Antanas Suslavičius ,Gintautas Valickas, Vilnius 1999
2) „Organizacinės kultūros formavimas“ Ligita Šimanskienė , Klaipėda 2002

Leave a Comment