KULTŪRINĖS VEIKLOS APLINKA IR KUTŪRINĖS VEIKLOS POREIKIAI. LIETUVOS IR UŽSIENIO ŠALIŲ KULTŪROS VYSTYMOSI TENDENCIJOS.

TURINYS:
I. ĮVADAS..............................3 psl.
II. JAUNIMAS IR DABARTINIAI KULTŪROS POREIKIAI ............4 psl.
2.1 Jaunimo samprata............................6 psl
III. UŽSIENIO LIETUVIŲ KULTŪRA ......................5 psl
3.1 Užsienio lietuvių padėtis.......................7 psl
IV. TARPTAUTINIS KULTŪRINIS BENDRADARBIAVIMAS IR

KULTŪROS SKLAIDA ........................8 psl
4.1 Vokietijos ir Lietuvos kultūrinis bendradarbiavimas ............9 psl
V. KULTŪRA IR EUROPOS INTEGRACIJA................10 psl
5.1 Kultūra ir švietimas, mokymas, jaunimas................11 psl
5.2 Kultūros programos.........................12 psl
VI. IŠVADOS.............................13 psl
VII. NAUDOTA LITERATŪRA.....................14 psl.

I. ĮVADAS

Iš pradžių Lietuvai buvo sunku prisitaikyti prie Europos kultūros: ji neturėjo vakarietiškai paruoštų žmonių. O jie ypač buvo reikalingi diplomatijai ir bažnyčiai. Norėdama tam reikalingų žmonių, ji turėjo juos kviestis iš svetur, daugiausia iš Lenkijos. Šiek tiek buvo ruošiama ir savos innteligentijos, bet ir ji dažniausia mokslinosi Lenkijoje. Taip atsirado kultūriniai ryšiai su Lenkija, palaipsniui sulenkinę Lietuvos aukštuomenę.
Nuo Vytauto laikų prie bažnyčių ir vienuolynų Lietuvoje pradėjo rastis mokyklų. Nuo XV a. galo iki XVI a. pradžios jų dar padaugėjo. Bet tikrasis Lietuvos kultūros įsijungimas į Vakarų Europos kultūrą prasidėjo nuo XVI a. pradžios, kada pastebimai pradėjo kilti ekonomika, gyvėti prekyba su užsieniu. Nyko ankstesniųjų laikų karinė-riterinė dvasia, imta labiau rūpintis kultūra, materialine gerove, prabanga. Augo Lietuvos miestai. Vilnius tapo apie XVI a. viidurį virto vienu svarbiausių politiniu bei kultūriniu centru Rytų Europoje.
Su renesansu prasideda Lietuvos įsiliejimas į Europos kultūrą. Lietuvos feodalinėje visuomenėje daugėjo žmonių, gamybinio darbo nedirbančių, bet gyvenančių iš feodalo pasisavinamo pridedamojo produkto. Tie žmonės – feodalinė inteligentija, gyvenanti didikų dvaruose ir atliekanti pr

rotinį darbą už sutartą atlyginimą. Feodalų dvaruose dirbo nemaža ateivių iš Vakarų Europos, ypač iš Italijos. Jie sudarė terpę humanizmui plisti

II. JAUNIMAS IR DABARTINIAI KULTŪROS POREIKIAI

“Jaunimo kultūra mėginsime atskleisti remiantis šiuolaikinės kultūros teorijos įžvalgomis bei paskutinio XX amžiaus dešimtmečio Lietuvos modernių jaunimo kultūrinių grupių gynemimu.
Tačiau modernizmo praktika jau keletą dešimtmečių neigia nuoseklią kultūros vystymosi perspektyvą, pasiūlydama greitai kintančius vis naujus kultūros kūrėjų saviraiškos atradimus. Dauguma jo apraiškų turėtų keliauti į kultūros paribį, kaip dažnai atsitinka su reiškiniu, nesuprastu kultūros narių daugumos.
Filosofijoje marginalizmas reiškia priešingas konkrečiame laikotarpyje dominuojančioms tradicijoms filosofijos kryptis. Šiuolaikinio marginalizmo šaltiniu laikoma, pavyzdžiui, de Sade, F. Nietzsche filosofija. Amžiaus pradžios marginaliais eksperimentais galima laikyti dadaistų, siurrealistų meninius ieškojimus. Ketvirtame XX amžiaus dešimtmetyje amerikiečių sociologo R. Parko marginalaus asmens saampratą naudojo kultūrologai, analizavę etninių mažumų kultūrinę situaciją, kuomet jų nariai iki galo nepritampa prie dominuojančių tradicijų, ir yra atmetami jų tikrųjų tėvynainių dėl integravimosi į svetimą kultūrą. Europietiškoje tradicijoje marginalus asmuo siejamas su jo elgesio ypatumais dominuojančios kultūros atžvilgiu: pavyzdžiui, deviacija, pasyvumu, arba atvirkščiai – agresyvumu, amoralumu. Toks elgesys pasireiškia tarpasmeniniuose santykiuose. Analizuojamos objektyvios socialinės tokio elgesio sąlygos.
Pastarųjų dešimtmečių kultūros moksle ryškėja tendencija atsisakyti kultūros hierarchiškumo, kas optimaliai reikštų marginalumo sampratos aktualumo sumažėjimą.
1985 metų Venecijos bienalėje (tradicinis renginys, kuriame pristatomi na

aujausi visų meno žanrų pavyzdžiai) išryškėjo ir nauja istorijos samprata. Istorija suvokiama “ne kaip amžinai vystoma laike nepertraukiama linija, o kaip tam tikra vieninga kultūros sfera, kurioje nuolat kaupiasi visa, kas sukurta žmogaus” . Tradicinė orientacija į šedevrus keičiama orientacija į įvairius praeities meno pavyzdžius. Išryškėja du požiūriai į tradiciją: pirmas, kai praeities pasiekimai absoliutinami, kitas, kai teikiamas prioritetas interpretavimui. Interpretacija suteikia galimybę kiekvieną kartą naujai suvokti simbolių prasmes, savo pasaulėjautos šaknis. Tokia paveldo samprata postmodernizmo filosofijoje traktuojama kaip “neoromantinė” ir aiškinama kaip “praeities kalbos transformavimas dabarties reikšmių ir suvokimo pagrindu”. Tokiu būdu kultūros sfera pripildoma originaliomis estetinėmis išraiškomis.
Kokias tendencijas rodo kultūros praktika? Individualizmu pasižyminčioje XX a. pabaigos visuomenėje matosi gausybė elgsenos tipų, savitai pabrėžiančių, išryškinančių tam tikros žmogaus ir žmonių grupės išskirtinumą. Visuomenėje atsiranda naujo pobūdžio grupės, ieškančios savitų pasaulėžiūros įtvirtinimo galimybių. Mėgindamas įsitvirtinti susvetimėjusiame pasaulyje, žmogus ieško adekvačių santykio su jį supančia tikrove formų. Šios formos, kurių vienas svarbiausių segmentų meno kūryba ir estetinė saviraiška, nukreipia mūsų dėmesį į pasaulėžiūros erdvę ir vertybines kultūrinio tapatumo formavimo tendencijas.
Taigi, tradiciškai ieškodami dvasinio stabilumo savo kultūros ištakose, nebūdami abejingais etninės kultūros vystymosi perspektyvai, tuo pačiu turėtume giliau pažvelgti ir į kultūros kūrybos genezės klausimus, suponuojančius asmens saviraiškos poreikį, laikmečio refleksijų ir su jomis susietų vertybinių or
rientacijų problemas, skirtingos kultūros (arba subkultūros) neišsiverčia ir be žmogaus gyvenamąjį pasaulį sisteminančių vertybių, kurių dėka įvardijame save Lietuvių etninės kultūros nariais.
Nors šis kultūrinis reiškinys atspindi vakarietiškos pakraipos modernių jaunimo kultūrinių grupių avangardo tendencijas, panašių jaunimo grupių išraiškų radome ir tarp Latvijos, Estijos, Rusijos jaunimo.
Išryškėjo trys jaunimo pogrindžio kultūros. Pirmąjį pavadinome pogrindžio kultūros scenomis (scenos terminą kultūrinės grupės išraiškai apibrėžti naudoja patys grupių nariai). Pakėlę scenos uždangą, matome įvairius jaunimo subkultūros žanrus: skinhedus, pankus, baikerius, rokerius, gausybę technomuzikos stilių. Gausiausia ir išraiškingiausia yra muzikinė metalistų subkultūra, kuri skirstosi į įvairias pakraipas.
Kita – naujų neformalių sociokultūrinių institucijų kūryba. Ji apima pogrindžio kultūros organizaciją ir veiklą. Pogrindžio struktūra sukurta kaip alternatyvus oficialiosios kultūros sistemos modelis. Jos veikla primena kultūrą kultūroje, nors oficialioji apie alternatyviąją labai mažai težino. Šiandienos underground’o bendravimą organizuoja jaunimo sukurtos leidybinės firmos ir įrašų studijos. Jos rūpinasi kasečių leidyba, metalo grupių koncertų, renginių organizavimu. Pogrindyje veikia sava žiniasklaida: jaunimas savarankiškai kuria ir platina rūpimas temas analizuojančius laikraštėlius, vadinamus zinais. Apie renginius organizatoriai informuoja tarp bendraminčių platinamais reklaminiais lapeliais (skraidukais, jaunimo vadinamais anglišku žodžiu – flyer’iai). Paplitusi tarpusavio bendravimo ir informacijos perdavimo forma – metalistų pokalbių kanalas Internete, pasižymintis vulgaroka leksika, keiksmažodžiais, kalbinėmis transformacijomis, anglicizmais, specifiniu slengu. Per metus organizuojami 4 –5 tradiciniai vi
isos Lietuvos renginiai bei daugybė siauresnio rato sambūrių. Šio alternatyvaus jaunimo judėjimo organizatoriai, ieškodami platesnių kontaktų, bendrauja su užsienio jaunimo grupėmis, organizuoja bendrus muzikinius renginius. Pavyzdžiui, metalo grupių koncertas “Baltic Thunder” (Baltijos griaustinis), propaguojantis antikrikščionišką pasaulėžiūrą, vyko visose trijose Baltijos valstybėse.
Jaunimo veikla vyksta laisvu nuo studijų ar darbo metu, verčiamasi asmeninėmis lėšomis. Svarbūs pogrindžio gyvenimo dalyviai yra metalo muzikos gerbėjai, palaikantys grupes, dalyvaujantys koncertuose.
Jaunimo kultūros pogrindžio organizacija remiasi priešingais dominuojantiems tarpusavio bendravimo ir organizacijos principais tarp kurių – noras pasipriešinti oficialiai kultūrai, kūrybos ir pasirinkimo laisvė, idealizmo priešpastatymas visuomenės pragmatiškumui ir komercijai.
Trečia – kultūrinių identitetų modelių kūrimas. Tarp metalinio pogrindžio kultūros narių dominuoja jų vadinama pagoniškoji pasaulėžiūra, formuojama iš šiuolaikinės ir praeities kultūros simbolių bei reikšmių: iš literatūros šaltiniuose randamų bei savo sukurtų mitų, tarp kurių – senovės lietuvių kovos ir pergalės, magija, šamanizmas. Šios pasaulėžiūros estetinės išraiškos – įvairių stilių metalo muzika, muzikinės meditacijos ir įprastą metalo grupės muzikanto (ilgų plaukų ir juodos odinės aprangos) įvaizdį papildantys jaunimo pasirenkami praeities kultūros ženklai. Pavyzdžiui, senovės lietuvio kario aprangą simbolizuojantis diržas su žalvarine sagtimi, žalvarinės apyrankės; žalčio, saulės formos žiedas, auskaras. Scenos įvaizdžiui kartais naudojami ilgi apsiaustai, šarvai, kardai. Folklorinių interpretacijų įvaizdį padeda sukurti būgneliai, lumzdeliai, skudučiai, kartais “natūralios gamtos instrumentai” – akmenys, vanduo. Jaunimo įsivaizduojama natūrali aplinka – “apgriuvusios pilys, gamta, sukurtas lauželis”. Tokioje aplinkoje kartais atliekamos meditacijos, užsiimama magija.
Naujos pasaulėžiūros ieškojimo ištakos – veidmainingo šiuolaikinės visuomenės pasaulio demaskavimas. Šio demaskavimo estetinė išraiška – juoda spalva ir ekspresyvi audringas emocijas kelianti muzika. Tarp jaunimo dažnai tenka girdėti kalbant apie juodą mąstymą, tamsių gyvenimo spalvų pasirinkimą. Tarp muzikinės juodojo metalo grupės dalyvių vieni gali laikyti save pagonimis, kiti – satanistais. Satanistų meninė išraiška – ta pati juodojo metalo muzika. Ši forma atėjusi iš Vakarų kultūros (vieno iš satanizmo modelių autorius A.S. La Vey). Kiti mano, jog satanizmas yra vienas iš galimų pagonybės segmentų.
Tarp šio jaunimo plinta idėjos apie šiuolaikinės visuomenės gyvenimo principų paneigimą, alternatyvaus gyvenamojo pasaulio formavimą, ieškojimą gyvenimo prasmių praeities kultūroje. Laikydami save etninės kultūros tradicijų tęsėjais, pogrindžio kultūros nariai paneigia įprastą tradicijos tęstinumo sampratą.
2.1 Jaunimo samprata

Kadangi jaunimą domina visos čia paminėtos idėjos, vieni iš kitų jie mokosi naujų dalykų, juos interpretuoja ir kuria asmenines kultūrines nišas. Visiems bendra idėja – gyvenimo prasmių ieškoti praeities kultūroje.
Visos minėtos kultūrinės orientacijos jaunimo sąmonėje gali egzistuoti greta ir būti nedalomos. Tarp jaunimo sutinkame pavyzdžių, kuomet folkloro grupės nariai dalyvauja kuriant metalo interpretacijas, kuriamos liaudies dainos su “metaline aranžuote”, tautinis drabužis scenoje dera greta metalisto įvaizdžio. Situaciją apibūdintų folkloristės mintys: “Man patinka. Aš kažkaip jaukiai jaučiuosi ant tos scenos. Pakankamai drąsiai ir pakankamai jaukiai”. Kita vertus metalo kultūros gerbėjai lankosi folkloro šventėse, domisi baltų mitologija. Juos teko sutikti Ramuvos stovyklose, “Baltikos” festivalyje.
Šiuolaikinės kultūros sampratos praranda semantinį vienodumą. Simbolinės struktūros formuojamos priklausomai nuo individų mikrogrupės dvasinių intencijų, žinių bagažo. Šiandien žinojimas ne tik paveldimas iš kartos į kartą, bet ir intensyviai kuriamas loginio mąstymo keliu, atrenkant reikiamas reikšmių struktūras. Kūrybinio kelio pasirinkimui didžiulę įtaką daro tuo metu tarp jaunimo grupių madingos idėjos, o ypač – įvairios dar neišbandytos naujovės.
Ryškus alternatyvių kultūrinių grupių segmentas – žmogaus meninis gyvenimas, kuris ne suvedamas į tradicinę meno kūrybos sampratą, o atspindi sociokultūrinio gyvenimo pajautą ir yra estetizuojamas. Tam naudojamos netikėčiausios stilistinės išorinio įvaizdžio kūrimo formos, kurios dažniausiai yra emociškai pagrįstos. Modernios kultūros formos dažnai yra panašios į menininko kuriamą realybę, “ypatingą kūrėjo subjektyvumo objektyvizaciją”, specinę ženklų (simbolių) sistemą, pateikiančią estetiškai raiškią informaciją.
Jaunimo subkultūros gyvenamasis pasaulis labiau panašus ne į įprastai vienodą, o į virtualią tikrovę, kurią paaiškina gyvenamojo pasaulio daugiaplaniškumo, naujos sukuriamų estetinių – meninių tikrovių sampratos. “Virtualioj postmodernistinėj tikrovėj sąveikauja skirtingos kultūrinės tradicijos. Išnyksta linijinis judėjimas iš praeities į dabartį. Virtualiame pasaulyje galime sustoti ir sugrįžti atgal (.). Greta realių personažų egzistuoja sugalvoti. (Iš A. Andrijausko pasisakymo TV laidoje “Lankos” 1999 m. sausio 4 d.) Esminis virtualios tikrovės aspektas apima naujų reikšminių etinių ir estetinių struktūrų formavimą. Tai yra eksperimentavimo kultūros sferoje būdas, padedantis laisvalaikiu sukurti savo alternatyvią visuomenę, gyvenimiškus personažus ir menines saviraiškos formas, ieškoti naujų estetinių ir mistinių išgyvenimų, pasaulėjautos plėtimo galimybių.
Jaunimo muzikinis pogrindis tamsias gyvenimo spalvas išreiškia savo menine kūryba, todėl jį priskirtume estetinės – meninės kūrybos sferai. Jo egzotiška estetika ir romantiška kūryba išreiškia maištaujančią šiandienos jaunimo dvasią, sureikšmina jų ego, žadina vaizduotę.
Empirinė medžiaga pagrindžia teatralizacijos svarbą pogrindžio kultūros kūrėjams. Tai ypač ryšku metalo muzikos koncertuose, kurių stilistiką dažniausiai atitinka ir jų pavadinimai:”Death Comes” (Mirtis ateina), “Naujas kraujas”, “Pagoniškų menų naktis”, “Baltic Thunder” (Baltijos griaustinis). . Įvaizdžio kūrimas daugeliui yra ne vien scenos atributas. Dažnai visais įmanomais būdais (apranga, elgesiu) kuriamas gyvenimiškas personažas – metalistas.
III. UŽSIENIO LIETUVIŲ KULTŪRA

Užsienio lietuviai – neatskiriama lietuvių tautos dalis. Ilgus dešimtmečius jie, išsaugodami tautinę savimonę ir identiškumą, gynė lietuvių tautos teisę į valstybingumą ir vietą pasaulio tautų bendrijoje, populiarino Lietuvą ir jos kultūrą valstybėse, kuriose gyveno. Tik atkūrusi valstybingumą, Lietuva galėjo pradėti glaudžiai bendradarbiauti su užsienyje gyvenančiais lietuviais. Vienas svarbiausių Lietuvos valstybės uždavinių siekti, kad ryšiai su jais, jų bendruomenėmis ir organizacijomis būtų naudojami ten gyvenančių lietuvių, Lietuvos valstybės ir visuomenės interesams bei poreikiams tenkinti.
3.1 Užsienio lietuvių padėtis

Dauguma užsienyje gyvenančių lietuvių susibūrė į šalių ir kraštų lietuvių bendruomenes. Užsienio lietuvių bendruomenė – kurios nors valstybės ar krašto lietuvius jungianti organizacija, siekianti išlaikyti tautinę savimonę bei kultūrą, stiprinti įvairius ryšius su istorine tėvyne. Šiuo metu įregistruotos 28 šalių bendruomenės. Jos sudaro Pasaulio lietuvių bendruomenę (PLB), kurios centras yra JAV, Čikagoje. Pagrindiniai šios organizacijos tikslai – padėti išlaikyti lietuviškąjį identitetą po pasaulį pasklidusiems lietuviams, stiprinti užsienio lietuvių ryšius su Lietuva. Išeivijos jaunimas susivienijo į Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą (PLJS).

Užsienio lietuvių socialinė, ekonominė ir kultūrinė būklė skirtinga. Dėl to jų poreikiai ir santykiai su Tėvyne taip pat skirtingi. Atsižvelgiant į situaciją, parama, Lietuvos Respublikos teikiama užsienio lietuvių bendruomenėms, turėtų būti diferencijuojama.

Lietuvių bendruomenės, daug dešimtmečių veikiančios Vakarų Europoje, Šiaurės Amerikoje bei Pietų Amerikoje, Australijoje, sukūrusios nuoseklią tautinio savitumo palaikymo sistemą, turi lituanistines mokyklas, lietuvių kultūros centrus, parapijų namus, savišalpos fondus, archyvus, leidžia spaudą ir literatūrą gimtąja kalba, rengia tautinių šokių ir dainų šventes. Išeivija visapusiškai rėmė ir remia Lietuvos valstybę. Ypač naudinga jos patirtis ekonomikos, valstybės vidaus ir užsienio politikos srityse. Lietuvai reikėtų sudaryti palankias sąlygas išeivijos jaunimui susipažinti su mūsų šalimi, išmokti lietuvių kalbos, mokytis ir studijuoti Lietuvoje, aprūpinti lituanistines mokyklas ir bibliotekas vadovėliais, literatūra. Informacijai apie Lietuvą skleisti ir jos kultūrai populiarinti užsienyje turėtų būti steigiami lietuvių kultūros centrai. Mūsų valstybė turėtų skatinti ir remti jų kūrimą bei veiklą, teikti organizacinę paramą bendruomenių projektams.

Atkūrusi valstybingumą, Lietuva ypač daug dėmesio skiria lietuviams, gyvenantiems etninėse žemėse, esančiose už Lietuvos ribų, – Punske, Seinuose, Gervėčiuose, Pelesoje, Kaliningrade, Sovetske. Remiama lietuviškų mokyklų, kultūros centrų statyba bei steigimas, kultūrinė veikla, pastangos išsaugoti lietuvybę, kalbą, kultūrą, etninį savitumą. Valstybės lėšomis pastatyta Pelesos (Baltarusija) mokykla, statomas Gervėčių krašto lietuvių kultūros ir švietimo centras Rimdžiūnų kaime (Baltarusija), Lietuvių kultūros centras Seinuose (Lenkija), Tilžės bažnyčia su lietuvių bendruomenės namais Kaliningrado srityje. Šioms bendruomenėms reikėtų teikti didžiausią finansinę paramą, kad jos stiprėtų ir bręstų.

Lietuvos Respublika pasirašė tarpvalstybines sutartis su Rusija, Lenkija, Baltarusija, Ukraina, Latvija, Estija ir kitomis valstybėmis. Šiose sutartyse taip pat garantuota tautiečių, kaip tautinės mažumos tose valstybėse, teisių ir laisvių apsauga.

Užsienio lietuvių bendruomenėms, ypač Rytų Europos ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalyse, nelengva puoselėti lietuvybę bei lietuvių kultūros tradicijas. Tenkinti visus tautiečių poreikius neretai trukdo nepalankios sąlygos.

Valstybės, kuriose jie gyvena, menkai juos remia. Bendruomenės gyvuoja iš narių įnašų arba nedidelės finansinės paramos, kurią teikia Lietuva. Stokojama lėšų lituanistinėms mokykloms steigti, tautiniams drabužiams įsigyti, kultūros dienoms bei įvairiems renginiams organizuoti. Dauguma bendruomenių neturi patalpų, muzikos instrumentų, kvalifikuotų kultūros specialistų, pedagogų lituanistinėms mokykloms. Bibliotekos negali įsigyti pageidaujamos naujausios literatūros lietuvių kalba. Dauguma bendruomenių dėl didelių pašto išlaidų negali užsisakyti lietuviškos spaudos. Tik kai kurios bendrojo lavinimo mokyklos aprūpintos kompiuterine technika. Lituanistinėms mokykloms stinga mokymo priemonių gimtajai kalbai mokyti. Rytų šalių lietuviai, stokodami lėšų, negali dalyvauti Lietuvoje vykstančiuose renginiuose, įvairiose stovyklose, organizuoti ekskursijų į tėvynę, tenkinti kitų savo poreikių.

Iki šiol bendruomenėms Lietuvos parama teikiama epizodiškai. Tai netenkina užsienio lietuvių, nepadeda formuoti gero tautinės kultūros ir Lietuvos valstybės įvaizdžio užsienyje. Siekiama sukurti užsienio lietuvių bendruomenių rėmimo sistemą, padėsiančią joms spręsti savo problemas, sutvirtinti Lietuvos ir tautiečių ryšius, sudaryti geresnes sąlygas puoselėti tautinę savimonę, reprezentuoti Lietuvą užsienyje.
IV. TARPTAUTINIS KULTŪRINIS BENDRADARBIAVIMAS IR KULTŪROS SKLAIDA

Kultūriniai mainai vyksta per daugiametes ir trumpalaikes programas, pasirašius bendradarbiavimo sutartis. Vilniaus miesto savivaldybė yra pasirašiusi 29 bendradarbiavimo sutartis: iš jų 13 susigiminiavusių miestų (town-twinning) ir 16 bendradarbiavimo sutarčių (cooperation agreements) su įvairiais pasaulio miestais. Tikslai:
• skatinti bendradarbiavimo dialogą tarp įvairių šalių ir jų kultūros bei istorijos pažinimą;
• siekti, kad kultūra būtų aiškiai pripažįstama vienu iš ekonominės ir socialinės integracijos ir pilietiškumo faktorių.
Lietuvai siekiant integracijos į Europos struktūras, didelis dėmesys skiriamas kultūros reiškinių bei darbų bendram kūrimui Europoje, garantuojant šių renginių prieinamumą kuo didesniam piliečių skaičiui. Bendradarbiavimas vyksta su politiškai svarbiausiais miestais: Strasbūru, Briuseliu, Berlynu, Helsinkiu, Varšuva, Maskva, Minsku, Ostana ir kitais. Šio bendradarbiavimo tikslai:
• propaguoti ir vystyti daugiaaspektį Europos kultūros savitumą;
• ieškoti atsakymų į klausimus, su kuriais susiduria Europos visuomenė.

Vilnius bendradarbiauja su Baltijos jūros regiono miestais: Olborgu, Gdansku, Stokholmu, Ryga, Talinu, Sankt Peterburgu, atsižvelgiama į Europos regionų tapatumą, jų etninį išskirtinumą, būdingų kultūrinių, paveldo bruožų, tradicijų išsaugojimą bei puoselėjimą. Šio bendradarbiavimo tikslai:
• populiarinti tradicinę ir eksperimentinę kultūrą, įtraukiant į ją kuo daugiau piliečių, atkreipiant dėmesį į socialinės padėties regioninius bei kultūrinius skirtumus;
• didelis dėmesys skiriamas naujoms raiškos formoms tradicinės kultūros srityse,
• skatinti gyvų kultūros reiškinių sklaidą, pasitelkiant naujas informacines technologijas;
• skatinti dalijimosi patirtimi iniciatyvas.

Vilniaus miestas dalyvauja tarptautinėse programose bei tarptautinių asociacijų, komitetų ir kitų eurointegracinių struktūrų veikloje: PHARE programos, tarptautinės UNESCO pasaulio paveldo organizacijos, Europos miestų asociacijos EUROCITIES, Baltijos miestų sąjungos (UBC), tarptautinės asociacijos LES RENCONTRES, Stokholmo Baltijos kultūros centro.
Regioninio bendradarbiavimo plėtra svarbi skatinant Lietuvos ir Europos Sąjungos miestų bendradarbiavimą ir eurointegracinius procesus.
Bendradarbiavimas su užsienio miestais vyksta įgyvendinant daugiametes ir trumpalaikes programas. Ypatingas dėmesys skiriamas tarptautiniams kultūriniams mainams ir tarptautinių renginių organizavimui, kurie skatina didesnį miestų tarpusavio supratimą ir supažindina su Europos miestų kultūros tradicijomis ir šiuolaikinės kultūros tendencijomis. Organizuojamos užsienio miestų kultūros dienos Vilniuje (Erfurto, Berlyno, Krokuvos, Edinburgo, Čikagos) ir Vilniaus kultūros dienos užsienio miestuose (Gdanske, Berlyne, Erfurte, Prahoje). Taip pat vyksta kultūrinių mainų programos, keičiamasi parodomis ir informacija.
Vilniaus miesto savivaldybė dalyvauja tarptautinėse programose bei organizacijų veikloje: PHARE, UNESCO pasaulio paveldo organizacijos, LES RENCONTRES, Baltijos miestų sąjungos (UBC), Europos miestų sąjungos (Eurocity), Stokholmo Baltijos kultūros centro. Rengiamos konferencijos, seminarai, forumai, specialistų ir kolektyvų mainai, informaciniai leidiniai, įvairūs kultūros renginiai
4.1 Vokietijos ir Lietuvos kultūrinis bendradarbiavimas
Vokietijos vyriausybė pavedė Vokietijos ambasados kultūros ir švietimo skyriui kartu su kitomis valstybinėmis institucijomis, tokiomis kaip Goethe-Institut Inter Nationes ir DAAD Vokietijos akademinių mainų tarnyba planuoti ir įgyvendinti užsienio kultūros ir švietimo politiką.
Pagrindiniai Vokietijos užsienio kultūros ir švietimo politikos aspektai Lietuvoje yra vokiečių kalbos mokymo rėmimas ir bendradarbiavimas aukštųjų mokyklų ir mokslo srityse. Taip pat Kultūros skyrius turi galimybę remti Vokietijos menininkus bei Vokietijos meną Lietuvoje ir pristatyti Lietuvos gyventojams. Labai dažnai tokia parama vyksta bendradarbiaujant su Lietuvos institucijomis ir traktuojamas kaip bendras Vokietijos ir Lietuvos produktas. Tokiu būdu yra skatinami intelektualieji mainai.
Vykdant kutūros ir švietimo projektus Lietuvoje, Vokietijos ambasada yra, visų pirma, koordinavimo ir informacijos tarnyba. Ambasada rūpinasi atskirų iniciatyvų finansavimu, priemones derina su Lietuvos valstybinėmis institucijomis. Tačiau kultūros projektų planavimas ir įgyvendinimas – pirmiausia, Goethe instituto užduočių sritis.
Kultūros skyrius globoja gana daug projektų, pvz.: mokinių ir studentų stipendijų ir mainų programas, paramą literatūra ir vaizdinėmis mokymo priemonėmis. Vokietijos ambasada garsėja gausiais ambasadoje ar ambasadoriaus rezidencijoje rengiamais arba kartu su Vokietijos ir Lietuvos partneriais organizuojamais kultūros projektais. Vokiečių tautinės draugijos gali naudotis šiems tikslams skirtomis specialiomis ambasados lėšomis ir įgyvendinti savo sumanytus projektus.
Čia gali būti pristatytas tik trumpas ambasados kultūros ir švietimo skyriaus bei kitų minėtų kultūros organizacijų darbo epizodas. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Vokietijoje yra nemažai valstybinių ir nevalstybinių organizacijų, kurios skatina Vokietijos ir Lietuvos kultūros mainus.
Goethe Institut Vilnius
1998 m. balandžio 1 d. Vilniuje darbą pradėjo Goethe-Institut. Goethe-Institut programų skyrius skatina Vokietijos ir Lietuvos kultūrinį bendradarbiavimą, pateikia platų kultūros renginių spektrą teatro, šokio, muzijos, parodų ir kino srityje bei drauge su Lietuvos partneriais organizuoja ir praveda diskusijas svarbiomis visuomeninėmis-politinėmis temomis. Jis inicijuoja diskusijas apie Vokietijos meną, mokslą ir politiką priimančioje šalyje ir bando, kiek tai įmanoma, būti Lietuvos meno ir mokslo tarpininku Vokietijoje.
2000 m. sausį buvo atidarytas kalbų skyrius, kuris nuo 2001 m. rudens kartu su Valstybės institucijų kalbų centru Vilniuje rengia kalbų kursus ir kelia visos Lietuvos vokiečių kalbos mokytojų kvalifikaciją pedagogikos ir didaktikos srityse.
V. KULTŪRA IR EUROPOS INTEGRACIJA

Europos Sąjunga stengiasi kuo daugiau Europos piliečių sutelkti Europos idėjos labui. Skatinant juos pripažinti bendrą tapatybę ir paraginti tiesiogiai prisidėti prie Europos integracijos ir vienijimosi proceso, inicijuojami Europos lygio veiksmai. Romos sutarties preambulėje pabrėžiama, kad Bendrijos valstybės yra „pasiryžusios pakloti pamatą vis glaudesnei sąjungai tarp Europos tautų”. MIESTŲ GIMINYSTĖ išreiškia piliečių norą padaryti galą Europos tautų susiskaldymui ir dar labiau stiprinti Sąjungą. 1989 m. Komisijos paramos miestų giminystei programa, sukurta atsižvelgiant į Europos Parlamento 1998 m. sprendimą, prisideda prie šio suartėjimo proceso, kartu dar labiau pritraukdama piliečius ir jų išsirinktą vietos valdžią prie Europos kūrimo.
Europos Komisija 1990 m. pradėtu JEAN MONNET veiksmu skatina universitetus ir aukštojo mokslo įstaigas įtraukti į savo mokymo programas kursus apie Europos kūrimą ir integraciją. Beje, universitetiniai sluoksniai gauna paramą už pastangas supažindinti visuomenę su Europos integracija (biudžeto eilutė A-3022).
Parama teikiama europinės reikšmės asociacijų ir federacijų veiklai, kuria siekiama apmąstyti Europos vertybes, taip pat integracijos ir Europos pilietybės idėjos stiprinimui (biudžeto eilutė A-3024).
Pagaliau iš biudžeto eilutės A-3021 teikiamos dotacijos padengia valdymo išlaidas tų organizacijų, kurios aktyviai propaguoja Europos idėją. Šią paramą gali gauti kultūros organizacijos.
5.1 Kultūra ir švietimas, mokymas, jaunimas
Europos Sąjungos sutartyje numatyta, jog :
• Bendrija kelia švietimo lygį skatindama valstybių narių bendradarbiavimą ir prireikus paremdama jų veiksmus bei imdamasi papildomų veiksmų, kartu visiškai pripažindama valstybių narių atsakomybę už mokymo turinį ir švietimo sistemų organizavimą, bei gerbdama jų kultūrų bei kalbų įvairovę.
• Ji taip pat įgyvendina profesinio mokymo politiką, kuri paremia ir papildo valstybių narių veiksmus.
Švietimas ir profesinis mokymas yra dvi prioritetinės kryptys, kuriomis Komisija įsipareigoja ryžtingai remti žmogaus profesinio tobulėjimo, kūrybingumo, lankstaus prisitaikymo iniciatyvas. Tai patvirtindama 1995 m. Komisija išleido Baltąją knygą, pavadintą „Mokyti ir mokytis: pažinimo visuomenės link“, kurioje siūlomi būdai, įgalinantys tinkamiau priimti XXI amžiaus iššūkius. Kita vertus, Komisija ėmėsi surašinėti visus sunkumus, su kuriais susiduria švietimo veikėjai, taip pat jaunimas, norintis išvykti gyventi į kitą Europos Sąjungos šalį. 1996 m. išleista Žalioji knyga apie tarptautinį judėjimą stabdančias kliūtis siūlo keletą priemonių, padedančių jas panaikinti, nesvarbu, ar kliūtys administracinės, juridinės, socialinės bei ekonominės, kalbinės, ar paprasčiausiai praktinės. Pagaliau savo 1997 m. paskelbtame pranešime „Už pažinimo Europą“ Komisija nubrėžė būsimų Bendrijos veiksmų 2000-2005 metais švietimo, mokymo, jaunimo srityse kryptis.
Vadovaujantis šiais sprendimais buvo pradėtas pluoštas Bendrijos programų švietimui, mokymui ir jaunimo reikalams.
1994 metais pradėta vykdyti programa SOCRATES, apimanti visas švietimo sferas, programa SOCRATES II (2000-2005), sudaryta remiantis pirmosios programos pakopos patirtimi, taip pat tikslais, įvardytais Komisijos pranešime „Už pažinimo Europą“. Užsibrėžta sudaryti palankias sąlygas kurti Europos švietimo erdvę, garantuojant tolesnį švietimo sistemos veikėjų bendradarbiavimą Europos mastu. Programa pabrėžia mokymosi visą gyvenimą idėją, siekiant gerinti tiek piliečių aktyvų dalyvavimą, tiek jų profesinius ryšius.
Jau pirmoje programos LEONARDO DA VINCI pakopoje (1995-1999) buvo užsibrėžta gerinti Europos profesinio mokymo kokybę. Antroji jos pakopa – 2000-2006 metais. Iškelti trys tikslai: tobulinti besimokančiųjų profesinį pasirengimą; gerinti tęstinio mokymo kokybę bei suaugusiųjų profesinį rengimą; teigti ir didinti profesinio tobulėjimo reikšmę įmonės atsinaujinimui ir plėtrai. Buvo priimtas naujas Bendrijos dokumentas mokymui Europass-Formation. Šis dokumentas europietiškoje mokymo sistemoje leidžia užskaityti mokymosi kitoje šalyje narėje laiką.
Programa JAUNIMAS EUROPAI (1995-1999), iš esmės sukurta remti nemokyklinį jaunimo švietimo procesą, taip pat programa SAVANORIŠKA EUROPOS TARNYBA šiuo metu yra įtrauktos į programą JAUNIMAS (2000-2006).
Priėmusi veiksmų planą, pagal kurį informacinės technologijos turėtų sparčiau ateiti į mokyklas, 1997 m. Komisija inicijavo renginį NETDAYS EUROPE, skatinantį taikyti naujas technologijas mokyklose. Renginio tikslas – supažindinti su naujais švietimo ir kultūros sričių žiniasklaidos būdais.
Dvi švietimo ir ugdymo politikos kampanijos – “Europos kalbų metai” ir “Europos ženklas už iniciatyvumą mokant ir mokantis kalbų” – buvo pradėtos, kad paskatintų mokytis bent kelių užsienio kalbų. Beje, skatindama regionų ir mažumų kalbas, finansuodama šį veiksmą iš biudžeto eilutės B-1000, Bendrija sykiu prisideda prie programos „Pažinimo Europa“ plėtojimo. Iš tiesų, Europos kalbų įvairovės skatinimas ir saugojimas yra vienas svarbiausių Europos pilietybės tvirtinimo veiksnių todėl Komisija svarsto galimybę pasiūlyti daugiametę regionų ir mažumų kalbų programą.
Pagaliau iš vienos biudžeto eilutės numatyta parama nevyriausybinėms jaunimo organizacijoms, veikiančioms Europos reikalų srityje.
Galime paminėti Komisijos iniciatyvą „e-learning“, įeinančią į programą „Globalinis e-Europos veiksmo planas“, skirtą susieti Europos šalių švietimo ir mokymo sistemas su augimo ekonomika ir su skaitmenine kultūra.
5.2 Kultūros programos
Kultūra yra palyginti nauja Europos Sąjungos veiklos sritis, nes dėmesį jai pagrindžiantis IX skyriaus 128 straipsnis buvo įtvirtintas tik 1992 m., Mastrichto sutartyje. Prieš atsirandant šiam straipsniui, kultūra tenkinosi pavieniais ir bandomaisiais veiksmais arba netiesiogine kitų sričių Bendrijos programų parama. 128 straipsnis yra juridinis pagrindas, leidžiantis vykdyti Bendrijos kultūros politiką ir kurti programas.
Priėmus 128 straipsnį, prasidėjo pirmasis Bendrijos kultūros politikos tarpsnis, kurio metu vykdytos trys programos:
• KALEIDOSKOPAS (1996-1999), programa, skatinanti kūrybingumą, meninį ir kultūrinį bendradarbiavimą ;
• ARIADNĖ (1997-1999), programa, populiarinanti knygas ir skaitymą;
• RAFAELIS (1997-2000), programa, puoselėjanti Europos kultūros paveldą.
2000-2004 metais šios programos susiliejo į bendrąją programą KULTŪRA 2000, kuri šiuo metu yra svarbiausias Bendrijos paramos kultūrai šaltinis. Skatinant kultūrinį dialogą ir istorijos pažinimą, kūrybą, kultūros sklaidą ir menininkų bei jų kūrinių judėjimą, pabrėžiant Europos kultūros paveldo vertę, siūlant naujas kultūrinės raiškos priemones, taip pat stiprinant socialinį ir ekonominį kultūros vaidmenį, ši programa prisideda prie visiems europiečiams bendros kultūrinės erdvės kūrimo. Per programą KULTŪRA 2000 remiami tarptautiniai bendradarbiavimo projektai, kuriuose dalyvauja ES šalių menininkai, kultūros veikėjai ir kultūros institucijos. Ji taip pat apima renginius „Europos kultūros miestas“ bei „Europos kultūros mėnuo“, kurių tikslas – kasmet pristatyti vis kitos šalies kultūrą. Programa aprėpia tris sritis: konkrečius trumpalaikius kultūrinio bendradarbiavimo veiksmus tam tikroje srityje, plataus masto daugiametį bendradarbiavimą per įvairius kultūros tinklus bei partnerystės programas ir simbolinius kultūros renginius. Pastarajai programos KULTŪRA 2000 sričiai šiuo metu atstovauja renginiai “Europos kultūros miestas” ir “Europos kultūros mėnuo”.
Pagaliau Europos kultūros institucijų valdymo ir veiklos išlaidoms dengti Komisija gali skirti dotacijas iš bendrojo ES biudžeto (biudžeto eilutė A-3042).

VI. IŠVADOS
. XIV a. pabaigoje Lietuva tapo katalikiškosios Vakarų Europos šalių šeimos nare- kartu prasidėjo ir jos kelias į europietiškąją kultūrą. Jau XIV a. Lietuvoje imta statyti gotikinės architektūros pastatus: bažnyčias, pilis, tačiau kultūros sužydėjimo Lietuvoje amžiumi galima laikyti XVI a., kuomet šalia itin puošnių, italų meistrų statytų renesansiškų Didžiųjų Lietuvos kunigaikščių rūmų kilo bažnyčios, didikų rezidencijos, miestiečių gyvenamieji namai. Dvaruose veikė muzikinės kapelos, steigėsi spaustuvės, imta domėtis šalies istorija, išleista pirmoji lietuviška knyga, pastatytas pirmasis teatro spektaklis, Vilniuje įkurtas vienas pirmųjų Rytų Europoje universitetų darė sostinę lygiaverčiu Europos miestu.

XVII a. barokinė kultūra taip pat smarkiai veikė šalies gyvenimą. Nepaisydami gresiančio valstybės žlugimo, didikai neskyrė lėšų kariuomenei, o aukojo įmantrių bažnyčių statybai, statė ištaigingas rezidencijas. Karaliaus bei didikų rūmuose statytos operos, šoko baleto trupės. Savo griežtomis linijomis akį džiugino ir klasicizmo epochos statiniai.

Carinė okupacija stabdė kultūros raidą Lietuvoje, tačiau XIX a. prasidėjusio lietuvių tautinio atgimimo atstovai draudžiamomis formomis propagavo lietuviškumą, skleidė lietuvišką kultūrą liaudies tarpe- leido spaudą, knygas. XX a. pradžioje Lietuvoje ėmė sparčiai steigtis mokslo, meno, kultūros draugijos.

Nepriklausomos Lietuvos metais šalies kultūrinis gyvenimas buvo aktyvus, įvairus ir daugialypis. Sukurtos įvairių meno krypčių institucijos, aktyviai kūrė mokslininkai, dailininkai, literatai, muzikai, įkurtas profesionalus teatras, leisti įvairių krypčių laikraščiai bei žurnalai.

Deja, sovietų okupacijos metais kūrybinė laisvė buvo smarkiai ribojama, kultūrinis elitas turėjo taikytis prie režimo diktuotų normų.

Kūrybinės saviraiškos išlaisvinimas dabar reiškiasi įvairiomis formomis, kryptimis bei stiliais, viliojančiais naujų potyrių vizija.

VII. NAUDOTA LITERATŪRA:
1. Internetas:
 http://www.euroi.ktu.lt
 http://www.tmid.lt
 http://samogitia.mch.mii.lt/KULTURA
 http://www.durys.org
2. F. Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius., 1991.

Leave a Comment