Inteligentas ar intelektualas?

Žlungant komunistinei santvarkai, prasidėjusi socialinės morfologijos transformacija matoma visose buvusio komunistinio bloko šalyse, o taip pat ir Lietuvoje. Vienas sparčiausiai nykstančių sluoksnių Lietuvoje, kaip ir visose postkomunistinėse visuomenėse, – inteligentija. Inteligentijos, kaip socialinio sluoksnio, skilimas į intelektualus, profesionalus, samdomus paslaugų sferos darbuotojus bei stambiąją buržuaziją bus aptariamas šiame straipsnyje.
Inteligentijos – intelektualų diskursas
Prieš aptariant inteligentijos transformaciją į intelektualus, visų pirma būtų tikslinga apibūdinti sąvokas „inteligentas“ ir „intelektualas“.
Kai kurie mokslininkai mini abi šias sąvokas, bet dažnai savo darbuose jas tapatina. Tačiau, anot L. Gudkovo, intelektualų ir innteligentų kategorijos atspindi skirtingai organizuotą intelektualinį gyvenimą, todėl būtinai žymi tam tikrus ypatumus (Gudkov, L., 1995, 147). Kaip pažymi savo straipsnyje L. Donskis, „terminas „inteligentija“ į teorinę ir apskritai intelektualinę apyvartą pateko XIX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau dabar jis nurodo pirmiausia rusų inteligentijos fenomeną“ (Donskis, L., 1997, 8).
Komunistiniais principais organizuotoje visuomenėje inteligentais vadintini kone visi turintys aukštąjį išsilavinimą asmenys. Kaip rašo Z. Baumanas, terminas „inteligentija“ egzistavo, bet mokslininkas jį įvardina kaip techninę sąvoką: „jis [terminas] nurodė siaurą žmonių stratą su išsilavinimu popieriuje“. Pasak Baaumano, „tai žmonės, kurie savo darbe greičiau naudojo protinius, o ne fizinius sugebėjimus“ (Bauman, Z., 1995, 230). Komunistinėje visuomenėje inteligentija, gyvenusi po politinio elito globos skraiste, turėjo atlikti ideologijos skleidėjos vaidmenį, „padaryti liaudį laimingą, pateikdama jai nekvestionuojamą tikėjimą“ (Bauman, Z., 1995, 231). Nikolajus Bardiajevas in

nteligentus apibūdina kaip „sekuliarizuotą vienuolių ordiną, savo buvimo prasmę ir tikrąją paskirtį įžvelgiantį kovoje už socialinę ir intelektualinę pažangą“ (recituota iš L. Donskio, 1997, 8). Inteligentai paprastai nieko reikšmingo nesukuria, „dažnai jie apskritai stokoja tikrojo išsilavinimo, nemeluotos erudicijos ir profesionalumo pasirinktoje veiklos srityje“ (Donskis, L., 1997, 8).
Plačiai paplitusi ir naudojama vakarietiškoje literatūroje „intelektualo“ sąvoka turi kiek (arba visiškai) kitokią prasmę. Kaip teigia Z. Baumanas, žodis „intelektualai pirmą kartą viešuose diskursuose panaudotas 1898 metais Prancūzijoje. Šis terminas apibūdino aukštos klasės specialistus, profesijų šviesuolius, kurie manė, esą jų teisė ir pareiga ginti svarbiausias vertybes, kurioms kėlė grėsmę valstybės veiksmai“ (Bauman, Z., 1995, 223). Šiandien šis terminas išreiškia nuostatą, kad intelektualai turi kuriamąją galią. Tai asmenys, įsitraukę į idėjų ir simbolių kūrimą. Šį aspektą pabrėžia ir N. Berdiajevas, sakydamas, kad intelektualai tėėra protinio darbo meistrai, sąvokų ir idėjų inžinieriai, intelektualinės kūrybos profesionalai, nesvarbu, ar kalbama apie filosofus ir mokslininkus, ar apie menininkus ir žurnalistus (recituota iš L. Donskio, 1997, 8).
Taigi takoskyrą tarp sąvokų „inteligentas“ ir „intelektualas“ trumpai galima būtų reziumuoti L. Donskio žodžiais: „intelektualas yra tiesiog idėjas kuriantis ir jomis gyvenantis žmogus, o inteligentas yra ideologas ir vertybininkas, meistriškai suinstrumentinantis idealus ir idėjas, kad pastarieji dalykai tarnautų viso labo tik apčiuopiamiems politiniams bei praktiniams tikslams ir apskritai socialinei inžinerijai“ (Donskis, L., 1997, 9).
Apibrėžiant so
ocialinius sluoksnius, Vakaruose inteligentijos sąvoka paprastai jau nebenaudojama. I. Gečienė iškelia idėją, kad inteligento sąvoka yra morališkai pasenusi ir kad pastarojo dešimtmečio Lietuvoje vykstantys „. ekonominiai ir politiniai pokyčiai suardė nusistovėjusią intelektualinio gyvenimo organizaciją ir reikalauja priartinti socialinę visuomenės struktūrą prie naujos situacijos, kuri yra artimesnė Vakarų intelektualų egzistavimo sąlygoms“ (Gečienė, I., 1999, 125).
Iš to, kas paminėta anksčiau, galima būtų teigti, kad sovietinė inteligentija yra gana platus terminas, apimantis turinčius aukštąjį išsilavinimą įvairių profesijų atstovus. I. Gečienė pateikia A. Gella’o inteligentijos apibūdinimą, pagal kurį inteligentija yra „socialinė grupė, ne tik sudaryta iš plataus profesijų spektro bei įvairaus intelektualinio ir išsimokslinimo lygio, būdingais įsitikinimais, požiūriais bei manieromis pasižyminčių žmonių, bet ir sudaranti nemažą visuomenės segmentą, turintį sąlyginai homogenišką dvasinę kultūrą“.
Tačiau tokį platų terminą būtų galima specifikuoti ir išskirti dvi sovietinės inteligentijos kategorijas, nes inteligentijos sudėčiai sovietiniais laikais buvo priskirtini tiek akademinės bendruomenės nariai, tiek nesusiję su kūryba žmonės. Ir jeigu L. Donskis skyrimą tarp intelektualų ir inteligentų nusakė takoskyra tarp idėjų ir ideologijos, tai sovietmečiu tarp pirmųjų (t. y. akademinės bendruomenės narių) buvo dalis tokių, kurie savo charakteristikomis labiau atitiktų Vakarų intelektualą, nei inteligentą, nors oficialiai buvo priskiriami pastariesiems.
Inteligentijos vaidmuo postkomunistinėje revoliucijoje
Kaip jau buvo minėta, inteligentija komunistinėje visuomenėje buvo ideologijos nešėja ir skleidėja, sa
avotiška „sielos inžinierė“. Revoliuciniu (1988 – 1992) Lietuvos socialinio kismo periodu, inteligentija „buvo svarbiausias postkomunistinės revoliucijos ideologas ir vykdytojas“ (Šaulauskas, M. P., 1999, 24), mat lietuviškoji inteligentija buvo nusiteikusi daugiau ar mažiau nacionalistiškai ir orientuota į Lietuvos istorinę praeitį. Tačiau pasibaigus šiam socialinio kismo periodui, inteligentija praranda ideologinį – kultūrinį tapatumą iš dalies ir dėl to, kad „inteligentų ideologinė vaizduotė buvo vis nukeliama į istorinę praeitį arba perkeliama į mitopoetinę terpę, todėl netrukus pradėjo prarasti nors kiek apčiuopiamą ryšį su realia visuomene ir jos gyvenimo kasdienybe“ (Donskis, L., 1997, 14). Ilgainiui inteligentija tapo ne permainų generatoriumi ir vykdytoju, o tiesiog jų dalyviu.
Po šios santvarkos žlugimo prasidėjusią inteligentijos socialinio sluoksnio transformaciją sąlygojo pakitusios politinės ir ekonominės sąlygos bei „Lietuvoje vykstantys klasikiniai modernizacijos procesai: kūrybines vertybes pakeičia gamybinės bei prekybinės vertybės” (Šaulauskas M. P., 1999, 25). Aukšti inteligentijos socialinio mobilumo tempai ženkliai pildė naujų socialinių sluoksnių formavimąsi. Palyginti su tradicine inteligentija, naujosioms socialinėms grupėms būdingi skirtingi gyvenimo stiliai ir vertybinės nuostatos; šios grupės savanoriškai jau nebeprisiima atsakomybės už specifinių visuomenės problemų sprendimus. Šiuo metu vis ryškesnėmis tampa tam tikros inteligentijos diferencijavimosi tendencijos. Apie tai – kitame straipsnyje.
Naudota literatūra:
Bauman, Z. Intellectuals in the Postmodern World. Life in Fragment: Essays in Postmodern Morality. 1995.
Donskis, L. Dvi Lietuvos kultūros: intelektualų ir inteligentų kolizijos ir ateities dialogo galimybės // tarp Karlailo ir
r Klaipėdos. – Klaipėda, 1997.
Gečienė, I. Inteligentija? // Tradicija ir pokyčiai. – Vilnius, 1999.
Gudkov, L. The intelligentsia and Society: Time for Mutual Reconingų //
Šaulauskas, M. P. Antrosios Lietuvos Respublikos lytys: „postmodernėjimo“ pradžios ir culturati baigtys. // Problemos. Nr. 55. – Vilnius, 1999

Leave a Comment