Inteligentas ar intelektualas?

1526 0

Žlungant komunistinei santvarkai, prasidėjusi socialinės morfologijos transformacija matoma visose buvusio komunistinio bloko šalyse, o taip pat ir Lietuvoje. Vienas sparčiausiai nykstančių sluoksnių Lietuvoje, kaip ir visose postkomunistinėse visuomenėse, – inteligentija. Inteligentijos, kaip socialinio sluoksnio, skilimas į intelektualus, profesionalus, samdomus paslaugų sferos darbuotojus bei stambiąją buržuaziją bus aptariamas šiame straipsnyje.

Inteligentijos – intelektualų diskursas

Prieš aptariant inteligentijos transformaciją į intelektualus, visų pirma būtų tikslinga apibūdinti sąvokas „inteligentas“ ir „intelektualas“.

Kai kurie mokslininkai mini abi šias sąvokas, bet dažnai savo darbuose jas tapatina. Tačiau, anot L. Gudkovo, intelektualų ir innteligentų kategorijos atspindi skirtingai organizuotą intelektualinį gyvenimą, todėl būtinai žymi tam tikrus ypatumus (Gudkov, L., 1995, 147). Kaip pažymi savo straipsnyje L. Donskis, „terminas „inteligentija“ į teorinę ir apskritai intelektualinę apyvartą pateko XIX amžiaus 6-ojo dešimtmečio pabaigoje, tačiau dabar jis nurodo pirmiausia rusų inteligentijos fenomeną“ (Donskis, L., 1997, 8).

Komunistiniais principais organizuotoje visuomenėje inteligentais vadintini kone visi turintys aukštąjį išsilavinimą asmenys. Kaip rašo Z. Baumanas, terminas „inteligentija“ egzistavo, bet mokslininkas jį įvardina kaip techninę sąvoką: „jis [terminas] nurodė siaurą žmonių stratą su išsilavinimu popieriuje“. Pasak Baaumano, „tai žmonės, kurie savo darbe greičiau naudojo protinius, o ne fizinius sugebėjimus“ (Bauman, Z., 1995, 230). Komunistinėje visuomenėje inteligentija, gyvenusi po politinio elito globos skraiste, turėjo atlikti ideologijos skleidėjos vaidmenį, „padaryti liaudį laimingą, pateikdama jai nekvestionuojamą tikėjimą“ (Bauman, Z., 1995, 231). Nikolajus Bardiajevas in

nteligentus apibūdina kaip „sekuliarizuotą vienuolių ordiną, savo buvimo prasmę ir tikrąją paskirtį įžvelgiantį kovoje už socialinę ir intelektualinę pažangą“ (recituota iš L. Donskio, 1997, 8). Inteligentai paprastai nieko reikšmingo nesukuria, „dažnai jie apskritai stokoja tikrojo išsilavinimo, nemeluotos erudicijos ir profesionalumo pasirinktoje veiklos srityje“ (Donskis, L., 1997, 8).

Plačiai paplitusi ir naudojama vakarietiškoje literatūroje „intelektualo“ sąvoka turi kiek (arba visiškai) kitokią prasmę. Kaip teigia Z. Baumanas, žodis „intelektualai pirmą kartą viešuose diskursuose panaudotas 1898 metais Prancūzijoje. Šis terminas apibūdino aukštos klasės specialistus, profesijų šviesuolius, kurie manė, esą jų teisė ir pareiga ginti svarbiausias vertybes, kurioms kėlė grėsmę valstybės veiksmai“ (Bauman, Z., 1995, 223). Šiandien šis terminas išreiškia nuostatą, kad intelektualai turi kuriamąją galią. Tai asmenys, įsitraukę į idėjų ir simbolių kūrimą. Šį aspektą pabrėžia ir N. Berdiajevas, sakydamas, kad intelektualai tėėra protinio darbo meistrai, sąvokų ir idėjų inžinieriai, intelektualinės kūrybos profesionalai, nesvarbu, ar kalbama apie filosofus ir mokslininkus, ar apie menininkus ir žurnalistus (recituota iš L. Donskio, 1997, 8).

Taigi takoskyrą tarp sąvokų „inteligentas“ ir „intelektualas“ trumpai galima būtų reziumuoti L. Donskio žodžiais: „intelektualas yra tiesiog idėjas kuriantis ir jomis gyvenantis žmogus, o inteligentas yra ideologas ir vertybininkas, meistriškai suinstrumentinantis idealus ir idėjas, kad pastarieji dalykai tarnautų viso labo tik apčiuopiamiems politiniams bei praktiniams tikslams ir apskritai socialinei inžinerijai“ (Donskis, L., 1997, 9).

Apibrėžiant so
ocialinius sluoksnius, Vakaruose inteligentijos sąvoka paprastai jau nebenaudojama. I. Gečienė iškelia idėją, kad inteligento sąvoka yra morališkai pasenusi ir kad pastarojo dešimtmečio Lietuvoje vykstantys „. ekonominiai ir politiniai pokyčiai suardė nusistovėjusią intelektualinio gyvenimo organizaciją ir reikalauja priartinti socialinę visuomenės struktūrą prie naujos situacijos, kuri yra artimesnė Vakarų intelektualų egzistavimo sąlygoms“ (Gečienė, I., 1999, 125).

Iš to, kas paminėta anksčiau, galima būtų teigti, kad sovietinė inteligentija yra gana platus terminas, apimantis turinčius aukštąjį išsilavinimą įvairių profesijų atstovus. I. Gečienė pateikia A. Gella’o inteligentijos apibūdinimą, pagal kurį inteligentija yra „socialinė grupė, ne tik sudaryta iš plataus profesijų spektro bei įvairaus intelektualinio ir išsimokslinimo lygio, būdingais įsitikinimais, požiūriais bei manieromis pasižyminčių žmonių, bet ir sudaranti nemažą visuomenės segmentą, turintį sąlyginai homogenišką dvasinę kultūrą“.

Tačiau tokį platų terminą būtų galima specifikuoti ir išskirti dvi sovietinės inteligentijos k

. . .

Join the Conversation