Integralinė P. Sorokino sociologija

Planas.

Įvadas.1. Socialinio mobilumo teorija.2. Sociokultūrinė dinamika.Išvados.Literatūros sąrašas.

Įvadas.

Pitirim Sorokin (1889-1968) – rusų kilmės amerikiečių sociologas. Jis buvo 1917 metų Laikinosios Rusijos vyriausybės narys, ministro pirmininko Kerenskio sekretorius, ištremtas iš Rusijos 1922 metais. Nuo 1924 m. gyveno JAV. Pirmasis jo sociologinis kūrinys, išėjęs anglų kalba, “Revoliucijų sociologija” (1925) paremtas asmenine patirtimi. Tyrimas “Socialinė mobilumo teorija” (1927) atspindėjo ir griaunamąjį, ir kuriamąjį socialinio mobilumo turinį. Vėlesnė jo kūryba platesnių mastų ir apima makroistorinius pakitimus, kas matyti iš keturių tomų “Socialinės ir kultūrinės dinamikos” (1937-1941).

1. Socialinio mobilumo teorija.

Žymaus rusų kilmės amerikiečių sociologo P.Sorokin’o darbai išsiskiria analitiniu mąstymu, erudicija ir plačiu analizuojamų problemų spektru. Jo knygos, tame tarpe ir “Socialinis mobilumas” (1927). kurios mums tapo prieinamos tik pastarąjį dešimtmetį, suteikia galimybę panaudoti P.Sorokin’o žinias mūsų gyvenimo realybei vertinti ir ateičiai prognozuoti.Socialinis mobilumas yra natūrali ir normali visuomenės būsena. Jis suprantamas, kaip individualaus arba socialinio objekto (vertybės) – viso to ką sukūrė arba pakeitė žmonių veikla – perėjimas iš vienos socialinės padėties į kitą . Bet kurioje visuomenėje individualus ir grupinis mobilumas egzistuoja šalia. Grupių ar individų kilimo “aukštyn” galimybių ribos priklauso nuo stratifikacijos sistemos ypatumų, t.y. nuo to, kokia reikšmė suteikiama įgimtam ir įgytam statusui . Todėl visuomenes galima skirstyti pagal jų atvirumo ir uždarumo laipsnius, kai atvirose visuomenėse socialiniam mobilumui beveik nekliudoma, o uždarose – jis griežtai ribojamas. P.Sorokin’as postuluoja, kad nėra visiškai uždarų ar atvirų visuomenių: visos yra priskyrimo ir pasiekimo statusų mišinys, įgimtas statusas pagrinde sietinas su tokiais paveldėjimo veiksniais, kaip kilmė, lytis, rasė ir gimimo vieta, įgytas statusas, siejamas su individo asmenine veikla ir jos rezultatais . Kai visuomenės institutai pagrindine reikšme teikia įgimtam statusui, individualus mobilumas beveik neįmanomas, tačiau (dažniausiai kintant visuomenės tipams), klasės ar stratos gali skaidytis į smulkesnes grupes, sudarydamos prielaidą kolektyvinio ar grupinio mobilumo tendencijų atsiradimui. Visuomenėje, kurioje įgytam statusui suteikiama didesnė reikšmė nei įgimtam, vyrauja individualaus mobilumo tendencijos. Kai individualiam mobilumui (pvz., dėl diskriminacinių paskatų) trukdo priskirtas statusas, tai kai kurie socialiniai sluoksniai siekia grupinio mobilumo (pvz., įvairūs judėjimai: už pilietines, moterų teises ir kt.). Šių grupių pasiekimai rodo, kad, kolektyviai galimi priskirtą statusų (nors ir daliniai) pokyčiai .

P.Sorokin’as teigia, kad individas ar vertybės juda laike ir socialinėje erdvėje, kur “socialinė erdvė” yra nevienalytė, daugiamatė bei suprantama, “kaip kažkokia visata, sudaryta iš įvairių Žemės gyventojų” . Kiekvienas individas toje erdvėje užima tam tikrą socialinę padėtį, kuri tiriama interakcijų su kitais individais ir grupėmis metu:* nurodant individo santykius konkrečiu grupių atžvilgiu;* nustatant šių grupių (viena kitos atžvilgiu) santykius visuomenės viduje;* nustatant konkrečios visuomenės santykį su kitomis visuomenėmis.Pagal P.Sorokin’ą, pagrindinė socialinio mobilumo priežastis yra bet kurios visuomenės pastovusis “defektas”: visuomenė visuomet atsilieka paskirstydama gėrybes savo nariams pagal jų asmenines savybes ir sugebėjimus. Šis visuomenės nestabilumas -“defektas”- padidėja dar labiau dėl bioantropologinių bei demografinių veiksnių. To pasėkoje stratoje vyksta kokybiniai pasikeitimai, kurių įtakoje mažėja ar didėja žmonių, neatitinkančiųjų užimamą statusą .Socialinė erdvė yra daugiamatė, nes visuomenėje egzistuoja įvairūs socialiniai požymiai (nesutampantys vieni su kitais) ir jų grupavimas – daro išvadą P.Sorokin’as. Norint kuo tiksliau nustatyti žmogaus socialinę padėtį šioje erdvėje, būtina žinoti jo šeimyninę padėtį, pilietybę, tautybe, santykius su religija, profesiją, priklausomybę politinėms partijoms, ekonominį statusą, jo kilme ir t.t. Tačiau šito maža. Kadangi vienoje ir toje pačioje grupėje egzistuoja visiškai skirtingos pozicijos (pvz., prezidento ir eilinio piliečio toje pačioje visuomenėje), tai dar būtina žinoti žmogaus padėtį kiekvienos pagrindinių gyventojų grupių ribose. Pagal P.Sorokin’ą, galima perfrazuoti seną priežodį: “pasakyk man, kokioms socialinėms grupėms tu priklausai ir kokios tavo funkcijos kiekvienoje grupėje (kiekvienos šių grupių viduje) ir aš tau pasakysiu, kokia tavo socialinė padėtis visuomenėje ir kas tu esi socialine prasme”. Jis postuluoja kad:
* socialinė erdvė – tai Žemės gyventojai;* socialinė padėtis – tai individo ryšių visuma su visomis gyventojų grupėmis, kiekvienos šios grupės viduje (t.y. sujos nariais);* žmogaus padėtis socialinėje erdvėje nustatoma, nustačius prieš tai minėtus ryšius; į* tokių grupių visuma, taipogi padėčių kiekvienoje grupėje visuma, sudaro socialinių koordinačių sistemą, leidžiančią nustatyti bet kurio individo socialinę padėtį.P.Sorokin’o išvada: žmonės, priklausantys vienodoms socialinėms grupėms ir atliekantys praktiškai identišką funkcija kiekvienos grupės viduje, yra tapačioje socialinėje padėtyje, o tie, kurie nors kiek skiriasi, užima skirtingas socialines padėtis. Kuo daugiau žmonių padėtyse yra panašumo, tuo artimesnė (vienas kito atžvilgiu ) jų padėtis socialinėje erdvėje .Socialinis statusas – tai visuma teisių ir privilegijų, pareigų ir atsakomybės, valdžios ir įtakos, kurias turi individas – rašė P.Sorokin’as. Būtent statusiniai visuomenės narių skirtumai nulemia visuomenės socialinę stratifikaciją, “gyventojų diferenciaciją pagal hierarchiškai išsidėsčiusius sluoksnius, nes nestratifikuotos grupės ar visuomenės niekada nebuvo ir būti negali” . Pagal P.Sorokin’ą, socialinis mobilumas vyksta dviem kanalais: horizontaliu ir vertikaliu, be to, jie (kiekvienas atskirai) gali būti tiek individualūs, tiek kolektyviniai.Horizontalus mobilumas reiškia individo perėjimą iš vienos socialinės grupės į kitą tame pačiame visuomenės stratifikacijos lygyje (pvz., darbo vietos pakeitimas), arba socialinių vertybių perėjimas tos pačios socialinės stratos ribose (pvz., pakeitęs įsitikinimus (vertybinius prioritetus) arba manydamas, turėsiąs geresnes vertikalaus mobilumo galimybes, individas pereina iš vienos partijos į kitą). Individualus horizontalus mobilumas būtų pvz., kai dirbant grupėje, skatinamas vienas grupės narys; o kolektyvinis – jeigu dirbama grupėje, tai ir skatinami visi grupės nariai .Vertikalus mobilumas – tai individo judėjimas iš vieno sluoksnio į kitą (pvz.: tėvas darbininkas, o vaikas – baigęs mokslus, užima vadovaujančias pareigas). Priklausomai nuo judėjimo krypties, galima išskirti du judėjimo tipus: socialinį kilimą arba socialinį smukimą. Pasak P.Sorokin’o, vertikalų mobilumą reikia analizuoti trimis aspektais, atitinkančiais tris pagrindines socialinės stratifikacijos formas: cirkuliaciją profesijų viduje ir tarp profesijų; politinį mobilumą ir judėjimą “ekonominiais laiptais”; kai cirkuliacijos veiksnius sudaro demografiniai pokyčiai; kartų skirtumai ir antroposocialinės atrankos dinamika .
P.Sorokin’as teigia, kad stratifikuotose visuomenėse pagrindine kliūtimi socialiniam mobilumui vykti yra specifiniai “filtrai”, kurių pagalba vieniems individams suteikiama galimybė “persikelti aukštyn”, o kitų judėjimą stabdo. Šie “filtrai” sudaro individų socialinio testavimo, atrankos ir paskirstymo visuomenės stratose mechanizmą. “Filtrai” (mokykla, kariuomenė, bažnyčia, profesinės, ekonominės, politinės organizacijos) dažniausia sutampa su pagrindiniais vertikalaus mobilumo kanalais. Remdamasis empirine medžiaga, P.Sorokin’as daro išvadą, kad “bet kurioje visuomenėje individų socialinis judėjimas ir jų paskirstymas vyksta ne atsitiktinai, bet turi privalomą ir griežtai įvairių institutų kontroliuojamą pobūdį”. Vertikalūs kanalai yra ne tik tarpininkai, padedantys suskirstyti individus pagal nuopelnus; paskirstant visuomenės narius, jie atlieka ir socialinės atrankos funkciją. Svarbus aspektas yra mobilumo įtaka grupinės sąmonės formavimo procese, nes būtent tai įtakoja mūsų elgesį (pvz., jeigu individas dažnai keičia profesinę vietą ar partinę priklausomybę, tai jo vertybės, normos nėra pilnai nusistovėjusios ir tą žmogų nedaug teįtakoja). Galima daryti prielaidą, kad demokratinėje visuomenėje visi jos nariai turėtų užimti jų sugebėjimus atitinkančias pozicijas. Tačiau nustatyti, ar žmogus gabus, ir jeigu taip, tai kokiu laipsniu vienas yra gabesnis už kita, bei kokiais talentais iš viso yra apdovanotas – sudėtinga. Anksčiau tai nustatyti buvo dar didesnė problema, todėl visuomenė turėjo sugalvoti, kokiais būdais galima būtų išsiaiškinti. Tokiu kriterijumi tapo šeima ir jos socialinis statusas: kai į tėvu, turinčių aukštą socialinį statusą, vaikus buvo pradėta žiūrėti, kaip į labiau intelektualius ir tinkančius užimti aukštesnę socialine padėtį; ir atvirkščiai – prasta kilmė liudijo asmenybės nepilnavertiškumą ir jos tinkamumą tik kukliai padėčiai užimti. Taip atsirado socialinio statuso paveldėjimo institutas, o situacija, susiklosčiusi daugelyje praeities visuomenių, tam tikru laipsniu, liko nepakitus ir dabar. Žinomos šeimos kilmė garantuoja gerą paveldėjimą ir tinkamą išsilavinimą, gi neturtinga šeima dažniausiai reiškia prastą socialinį intelektualųjį bei fizinį paveldimumą, o taip pat ir prastą auklėjimą . Tradicinėje bendruomenėje, kurioje tik maža žmonių dalis gaudavo oficialų išsilavinimą, šeima nulemdavo vaiko profesiją ir vietą bendruomenėje . Visuomenėms kintant, šeima daugelį savo funkcijų perleido socialiniams institutams, tuo pačiu perleisdama jiems ir testavimo selekcinį vaidmenį. Pagrindiniais mobilumo “filtrais”, be šeimos, tapo mokyklos, kurios testuoja individų intelektualias savybes bei bažnyčia – testuojanti moralines ir socialines savybes. Kuo daugiau visuomenėje institutų, tuo daugiau “filtrų” bei socialinės kontrolės normų ir sudėtingesnis jos narių patekimas į elitines grupes.
Griežtai skirdamas mobilumą, vykstantį stabilios visuomenės būsenos sąlygomis (normaliais visuomeninės evoliucijos periodais) ir visuomeninių sukrėtimų bei katastrofų sąlygomis (kai “iš esmes pažeidžiamas mobilumo pobūdis, jo pasiekiamumas, susiklosčiusi tvarka bei griežta kontrolė”), P.Sorokin’as įrodo, kad net visuotinės sumaišties metu nėra neriboto socialinio mobilumo: tada pasireiškia dvejopi trikdžiai – senojo režimo “filtro” likučiai ir kuriamos tvarkos naujo “filtro” greitas augimas .Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, prasidėjo ir tęsiasi esminių socializacijos institutų reformos, kuriu eigoje pasitvirtina P.Sorokin’o teiginys apie “dvigubo socialinio mobilumo filtro” egzistavimą, įnešančio sumaištį vidurinėse, aukštosiose mokyklose (kai derinami seni ir nauji besimokančių vertinimo būdai); kariuomenėje (kai bandoma suderinti įsišaknijusias “dedovščinos” normas su naujomis, dar tik kuriamomis tradicijomis), bažnyčioje (kai šalia tradicinės, atsiranda visa eilė netradicinių), politinėse organizacijose (kai kuriamų ir reformuojamų partijų narių mobilumas reguliuojamas vadovaujantis naujais įstatais ir senais stereotipais), ekonominėse organizacijose (kai turtas kaupiamas tiek teisėtais, tiek neteisėtais būdais), profesiniu požiūriu (kai darbo pobūdis reikalauja naujų profesijų ir aukštų kvalifikacijų, o darbo rinka tam tik ruošiasi) ir t.t.P.Sorokin’as apibrėžė tiek teigiamus, tiek ir neigiamus socialinio mobilumo rezultatus . Teigiamas rezultatas būtų tai, kad, didėjant socialiniam mobilumui, pagreitėja visuomenės socialinis vystymasis; palengvėja jos ekonominis suklestėjimas bei individui suteikiama galimybė normaliai pereiti į bet kokią stratą, kas, savo ruožtu, mažina psichologinę įtampą visuomenėje. Neigiama – tai lankstumo, vykdant socialinę atranką bei paskirstymą, nebuvimas.Taigi, socialinėje erdvėje, kuri yra nevienalytė ir daugiamatė, kiekvienas individas užima tam tikrą socialinę padėtį, kuri nustatoma interakcijos su kitais individais ir grupėmis būdu: kiekvienos stratos viduje ir tarp jų vyksta individų bei grupių judėjimas, kitaip – socialinis mobilumas.
Pagal P.Sorokin’ą, socialinis mobilumas vyksta dviem kanalais: horizontaliu ir vertikaliu, kurie gali būti tiek individualūs, tiek ir kolektyviniai. Priklausomai nuo judėjimo krypties, galima išskirti du vertikalaus judėjimo tipus: socialinį kilimą arba socialinį smukimą. Stratifikuotose visuomenėse pagrindine kliūtimi socialiniam mobilumui vykti yra specifiniai “filtrai”, sudarantys individų socialinio testavimo, atrankos ir paskirstymo visuomenės stratose mechanizmą.Griežtai skirdamas mobilumą, vykstanti stabilios visuomenės būsenos sąlygomis ir visuomeninių sukrėtimų bei katastrofų sąlygomis P.Sorokin’as įrodo, kad net visuotinės sumaišties metu nėra neriboto socialinio mobilumo. Apibendrindamas savo darbą, P.Sorokin’as apibrėžė ne vien teigiamus, bet ir neigiamus socialinio mobilumo rezultatus.Gausus P.Sorokin’o kūrybinis palikimas pas mus dar mažai tyrinėjamas.

2. Sociokultūrinė dinamika.

Mus supančiame pasaulyje matome nuolatinį kitimą, judėjimą. Pastoviai kinta ir žmonių gyvenimas. Žmonės gimsta ir miršta, susitinka ir išsiskiria, kinta jų veiklos sąlygos ir t.t. Socialinių mokslų atstovai, jų tarpe ir sociologai, įvairiai traktuoja socialinius pokyčius. Tai puikiai iliustruoja socialinės kaitos teorijas, kurios skirstomos į pokyčių formos teorijas (linijinė ir ciklinė teorija) ir pokyčių priežasties teorijos (struktūrinė funkcinė ir konfliktų teorija). P.Sorokinas yra ciklinės pokyčių formos teorijos atstovas., kuris daug dėmesio savo darbuose skyrė sociokultūrinės dinamikos fenomenui.P.Sorokinas savo darbuose “Socialinis ir kultūrinis mobilumas” , “Struktūrinė sociologija” ir kituose analizuoja struktūrinį sociokultūrinių reiškinių aspektą. Sociologas atkreipia dėmesį į visiems sociokultūriniams reiškiniams bendras kilmės savybes. Jo nuomone, bet koks sociokultūrinis fenomenas atsiranda dėl reikšmingos dviejų ar daugiau individų sąveikos. Tokia “sąveika” suprantama kaip bet koks įvykis, kurio metu vienas žmogus pusiau juntamai paveikia atvirus kito žmogaus veiksmus arba jo protą. Nesant tokios sąveikos (vienpusės arba abipusės) negali būti jokio sociokultūrinio reiškinio. Reikšminga sąveika – tai bet kokia sąveika, kurioje vienos pusės poveikis kitai turi reikšmę arba prasmę iškilusią aukščiau už fizines ar biologines atitinkamų veiksmų savybes. Jeigu sąveika šia prasme nėra reikšminga, tai ji negali būti laikoma sociokultūriniu reiškiniu . Tokiu atveju mes susidursime tik su grynai biologiniu arba fiziologiniu reiškiniu. Kalbėdamas apie sąveiką P.Sorokinas vartoja terminą “juntama”, norėdamas parodyti, kad tik juntama arba stebima sąveika gali būti laikoma tikru socialiniu reiškiniu.

Analizuodamas kultūrinės sąveikos struktūrą, sociologas išskiria tris jos aspektus, kurie yra neatskiriami vienas nuo kito, tai:1. Asmenybė kaip sąveikos subjektas.2. Visuomenė kaip visuma sąveikaujančių individų su savo sociokultūriniais santykiais ir procesais.3. Kultūra reikšmių, vertybių bei normų, kuriomis naudojasi sąveikaujantieji asmenys, o taip pat visuma nešėjų, kurie socializuoja ir atskleidžia tas reikšmes.Norėdamas paaiškinti sociokultūrinio fenomeno procesą P.Sorokinas įvedė keletą pagrindinių sąvokų, kuriomis jis naudojosi . Kai kurios iš jų toliau bus trumpai aptartos.Sociologas atkreipė dėmesį į “žmogiškąją kultūra”, kuri, P.Sorokino nuomone, – tai absoliučiai viskas, kas buvo sukurta arba modifikuota sąmoningai ar nesąmoningai veikiant dviem ar daugiau individų jiems sąveikaujant tarpusavyje.Daugybė kultūros elementų retai egzistuoja atskirai, nepriklausomai vienas nuo kito. Kaip taisyklė jie įvairiai sąveikauja tarpusavyje sudarydami keletą pagrindinių darinių / junginių. P.Sorokinas išskyrė keturias kultūrinių elementų Integracijos formas :1. Erdvinis arba mechaninis egzistavimas.2. Susijungimas nulemtas išorinio veiksnio.3. Priežastinė arba kultūrinė integracija.4. Loginė – prasminė kultūros integracija.P.Sorokino nuomone, Sociologas pastebėjo, kad pakitimų prigimtis, kuriuos patiria visos integracijas formos, nėra vienoda. Konkrečiu laikotarpiu egzistuoja tai viena, tai kita supersistema. Supersistemos keičia viena kitą dėka sociokultūrinių pokyčių esmės.Tirdamas sociokultūrinį fenomeną P.Sorokinas analizuoja ne tik kultūrą, bet ir socialinę dinamiką. Toks skirstymas yra grynai “techninio” pobūdžio ir taikomas tik analizės patogumui. Tyrinėtojas taip pat pabrėžia, kad skirtumai tarp kultūros ir socialinės erdvės kategorijų yra sąlyginiai, nes bet kuri kultūra egzistuoja ir veikia keletą socialinių grupių, o bet kuri socialinė grupė turi vienokį ar kitokį kultūros tipą.Analizuodamas kultūrinį fenomeną, P.Sorokinas pradeda tirti socialinę erdvę nuo paprasčiausio jos elemento išskyrimo. Tokie elementai sudaro socialinės sistemos, grupės arba organizacijos audinį, jo struktūrą. Minėtieji elementai – tai socialiniai reiškiniai, interindividualūs ir intergrupiniai tarpusavio santykiai.
P.Sorokinas analizuodamas socialinės tarpusavio sąveikos prigimtį akcentuoja du aspektus: psichologinį.ir loginį – reikšminį. Šių dviejų aspektų buvimas leidžia kiekvieną socialinę sąveiką apžvelgti iš dviejų pozicijų.P.Sorokinas pradeda savo tyrimą nuo bendresniųjų ir fundamentaliųjų socialinės sąveikos formų, o po to pereina prie specifinių (ekonominių, politinių ir kitų) formų bei jų sistemų. Viena iš bendrų socialinės sąveikos formų – socialinė grupė, kuri skiriasi nuo paprasto nominalinio konglomerato tuo, jog jos nariai yra sąveikos procese, ta prasme, kad individu elgesys ir socialinis statusas priklauso nuo kitų žmonių veiklos arba paprasčiausio buvimo. Be tokios sąveikos nėra socialinės grupės.Pagrindinė socialinės realybės bazė yra kokybinis išsiskiriantis modališkumas. Jis savo ruožtu skatina socialiniu grupių ir socialinių sistemų įvairias interakcijas. P.Sorokinas svarbiausiu modališkumu laikė vienpusę arba dvipusę interakciją, jos ekstensyvumą bei intensyvumą, trukinę, kryptį ir organizaciją .P.Sorokinas derindamas įvairų modališkumą išskyrė kelis socialinės interakcijos tipus. Organizuotoje sistemoje sutinkame: organizuotą-antagonistinę interakciją; organizuotą-solidarią interakciją; organizuotą-mišrią /solidarią-antagonistine/ interakciją/. Analogiškus interakcijos tipus išskiria ir neorganizuotose grupėse: neorganizuotą-antagonistinį; neorganizuotą-solidarų; neorganizuotą-mišrų.P. Sorokinas savo darbe „Socialinė ir kultūrinė dinamika” suformulavo bendras sociokultūrinių pokyčių priežastis. Jis įsivedė tam tikrą „apribojimo principą”, kuris susiaurino jo veiklos sritį. Kokia kryptimi žmogus “besisuktų” jis negali, pavyzdžiui, atitrūkti nuo žemės. Ta patį galima pritaikyti ir visuomenei. Jeigu neįmanoma tiksliai nuspėti, kur eina visuomenė ir kokia ji bus po tam tikro laiko, tai visgi galima pasakyti , kokia ji negali būti ir kur ji niekada nenueis. Savo darbe “Socialinė ir kultūrinė dinamika” P.Sorokinas nevartoja “visuomenės” sąvokos. Vietoje jos sociologas mini “kultūrą” ir supranta ją plačiau nei “visuomenę”. Vienintelis galimas skirtumas yra tas, kad “socialinis” reiškia susikoncentravimą į žmonių sąveikos bei santykių visumą, o “kultūra” koncentruojasi į reikšmes, vertybes ir normas bei materialius nešėju. Vadinasi, sociokultūriniuose reiškiniuose negalima atskirti kultūrinio ir socialinio aspekto.
Sociologas akcentavo, kad be kultūrinių vertybių žmonių sąveika būtų biofizinė, bet ne socialinė. Be kultūrinio elemento (žinių, vertybių ir normų) negalima analizuoti net normų, reguliuojančių individų tarpusavio sąveiką. Kitaip tariant, be kultūrinio elemento analizės, būtų neįmanoma socialinių institutų arba organizacijų analizė.

Išvados

1. P.Sorokin’as apibrėžė tiek teigiamus, tiek ir neigiamus socialinio mobilumo rezultatus. Teigiamas rezultatas būtų tai, kad, didėjant socialiniam mobilumui, pagreitėja visuomenės socialinis vystymasis; palengvėja jos ekonominis suklestėjimas bei individui suteikiama galimybė normaliai pereiti į bet kokią stratą, kas, savo ruožtu, mažina psichologinę įtampą visuomenėje. Neigiama – tai lankstumo, vykdant socialinę atranką bei paskirstymą, nebuvimas.2. Socialinėje erdvėje, kuri yra nevienalytė ir daugiamatė, kiekvienas individas užima tam tikrą socialinę padėtį, kuri nustatoma interakcijos su kitais individais ir grupėmis būdu: kiekvienos stratos viduje ir tarp jų vyksta individų bei grupių judėjimas, kitaip – socialinis mobilumas.3. Pagal P.Sorokin’ą, socialinis mobilumas vyksta dviem kanalais: horizontaliu ir vertikaliu, kurie gali būti tiek individualūs, tiek ir kolektyviniai. Priklausomai nuo judėjimo krypties, galima išskirti du vertikalaus judėjimo tipus: socialinį kilimą arba socialinį smukimą. Stratifikuotose visuomenėse pagrindine kliūtimi socialiniam mobilumui vykti yra specifiniai “filtrai”, sudarantys individų socialinio testavimo, atrankos ir paskirstymo visuomenės stratose mechanizmą.4. Griežtai skirdamas mobilumą, vykstanti stabilios visuomenės būsenos sąlygomis ir visuomeninių sukrėtimų bei katastrofų sąlygomis P.Sorokin’as įrodo, kad net visuotinės sumaišties metu nėra neriboto socialinio mobilumo. Apibendrindamas savo darbą, P.Sorokin’as apibrėžė ne vien teigiamus, bet ir neigiamus socialinio mobilumo rezultatus.5. P.Sorokino nuomone, bet koks sociokultūrinis fenomenas atsiranda dėl reikšmingos dviejų ar daugiau individų sąveikos.6. P.Sorokinas išskyrė kelias kultūrinių elementų integracijos formas ir pastebėjo, kad nėra absoliučiai dezintegruotų arba integruotų kultūros sistemų, o socialinių pokyčių prigimtis nėra vienoda.

7. P.Sorokinas tirdamas sociokultūrinį fenomeną išskiria kultūrą ir socialinę dinamiką. Toks skirstymas yra grynai “techninio” pobūdžio ir taikomas tik analizės patogumui.8. P.Sorokinas pradeda savo tyrimą, nuo bendresniųjų ir fundamentaliųjų socialinės sąveikos formų, o po to pereina prie specifinių (ekonominių, politinių ir kitu) formų bei jų sistemų.9. Pagrindinė socialinės realybės bazė yra kokybinis išsiskiriantis modališkumas. Jis savo ruožtu skatina socialinių grupių ir socialinių sistemų įvairias interakcijas.

Literatūros sąrašas.

1. Broom L., Bonjean Ch.M., Broom D.H. Sociologija: esminiai tekstai ir pavyzdžiai. V., 1992.2. Guščinskienė J. P. Sorokino sociokultūrinės dinamikos teorija // Sociologija: praeitis ir dabartis. K., 2001.3. Guščinskienė J. Socialinis mobilumas. Paskaitų konspektai. V., 1998.4. Racenienė R. P.Sorokin’o socialinio mobilumo teorija // Sociologija: praeitis ir dabartis. K., 1999.5. Sorokin P.A. Social and cultural dynamics. New York., 1937-1941.6. Sorokin P.A. Social and cultural mobility. New York., 1959.7. Захарова И. Б. Интегральная социология П. Сорокина // Западная теоретическая социология. СПб., 1996.8. Смелзер Н. Социология. М., 1994.9. Сорокин П. Человек, цивилизация, общество. М., 1992.