HOMOSEKSUALIZMO PRIEŽASTYS IR HOMOSEKSUALISTŲ BENDRUOMENĖS

GENEROLO JONO ŽEMAIČIO LIETUVOS KARO AKADEMIJA

Humanitarinių mokslų katedra

Socialinės edukologijos referatas

Tikrino: doc. dr. N. Janulaitienė

2002 VILNIUS

Turinys

Įvadas 1. Homoseksualizmas ir homoseksualistų bendruomenės 1.1. Homoseksualistų skaičius 1.2. Homoseksualistų bendruomenės 2. Homoseksualizmo priežastys 2.1. Savęs atradimas 2.2. Išėjimas į viešumą 3. Diskutuotinos koncepcijos 4. Homoseksualistų problemos ir kova su jomis 5. Homoseksualistų socialinė padėtis Lietuvoje 5.1. Viešoji nuomonė 5.2. Žiniasklaida 5.3. Smurtas prieš lesbietes ir gėjus 5.4. Karo tarnyba 5.5. Bažnyčia ir religija 5.6. Santykiai su tarptautinėmis institucijomis 6. Gėjų ir lesbiečių judėjimai pasaulyje ir Lietuvoje 7. Homoseksualistų teisinė padėtis pasaulyje ir Lietuvoje 7.1. Homoseksualizmas ir įstatymai pasaulyje 7.2.Homoseksualistų teisinė padėtis Lietuvoje 7.2.1. Baudžiamoji teisė 7.2.2. Darbo įstatymai 7.3. Šeimos teisė. Santuoka ir partnerystė 7.3.1. Turto teisinis režimas 7.3.2. Pareiga remti 7.3.3. Įvaikinimas 7.3.4. Ginčai dėl bendravimo su vaiku 7.3.5. Paveldėjimo teisė 7.3.6. Aprūpinimas būstu 7.3.7. Socialinis draudimas Išvados

ĮVADAS

Homoseksualizmas – (graikiškai homos – vienodas, lotyniškai semalis -lytinis) yra lytinis potraukis savo “lyties atstovui. Žodį “homoseksualizmas” pirmą kartą pavartojo šveicarų gydytojas K.M.Benkertas 1896. Homoseksualizmas yra tam tikra seksualinė nuostata, kurią sąlygoja jausmų kryptingumas. Homoseksualistai elgesiu, emocinių ryšių raidos dinamika nesiskiria nuo heteroseksua-lių žmonių, tik jie sudaro mažumą, todėl sunkiai randa partnerį. Homoseksualinės sąjungos dažniausiai būna trumpos, nes iš jų negimsta vaikai, be to, Lietuvoje jos nėra įteisintos. Apie 1/3 vyrų ir 1/5 moterų būdingi epizodiniai homoseksualiniai kontaktai, 5-6% vyrų ir 3-4% moterų seksualinė orientacija yra išimtinai homoseksualinė. Vyrų lytinis potraukis į vyrus vadinamas pederastija, o moterų lytinis potraukis į kitas moteris – lesbijizmu. Pavadinimas kilo nuo Lesbo salos vardo, kur kažkada moterų draugijoje gyveno graikų poetė Sapfo. Vyrai homoseksualistai dažnai vadinami gėjais, o moterys les-bietėmis. Homoseksualistai turi teisę būti piliečiais, turėti visas pilietines teises ir laisves. Paskutiniu metu vyksta homoseksualistų revoliucija pačių savęs identifikavime. Jie bando atmesti supratimą apie homoseksualizmą kaip apie ligą. Tarptautinio masto gėjų judėjimai yra iškėlę šūkį: “homoseksualizmas – tai jėga”. Šiuose judėjimuose terminas “homoseksualistas”, pakeistas terminu “gėjus”, kuris reiškia linksmas, nerūpestingas, pasiklydęs.

Homoseksualizmu ir lesbijizmu, kaip reiškiniu, plačiai domėjosi JAV mokslininkai R.Bayer (1981), R.M.Berger (1983), J.H.Gaydron, W.Simon (l972)

1.HOMOSEKSUALIZMAS IR HOMOSEKSUALISTŲ BENDRUOMENĖS

1.1. HOMOSEKSUALISTŲ SKAIČIUS

Tiksliai nustatyti homoseksualių žmonių skaičiaus yra neįmanoma. Teigiama, kad visuomenėje yra apie 10% homoseksualistų. Šis procentas moterų tarpe, kaip sako JAV sociologai, gali būti netgi didesnis. Dažniausiai lesbietės yra labiau pažeidžiamos, nei vyrai – homoseksualistai, todėl jos propaguoja uždarą gyvenimo būdą (R.M.Berger). Daugelis lesbiečių yra nepasiekiamos jokiems tyrimams, o dar mažiau statistikams. Bet asmeninių kontaktų pagalba, bendraujant su lesbietėmis, kurios negyvena atsiskyrėlių gyvenimo, buvo nustatyta, kad lesbiečių esti visuose visuomenės sluoksniuose, visose etninėse ir amžiaus grupėse. Šiuolaikiniai biografiniai leidiniai, autobiografijos ir grožinės literatūros leidiniai apie įvairų homoseksualistų gyvenimą. Socialiniams darbuotojams svarbu suprasti, koks įvairus yra gėjų ir lesbiečių gyvenimo būdas, kiek daug yra įvairių gėjų ir lesbiečių pogrupių, kokie įvairūs jų interesai.

1.2. HOMOSEKSUALISTŲ BENDRUOMENĖS

Kiekviename dideliame JAV mieste veikia gėjų ir lesbiečių bendruomenės. Skirtingas tik jų organizuotumo lygis. Pavyzdžiui, San Franciskas yra visų pasaulio gėjų sostinė. Tyrimai rodo, kad būtent šie (20% gyventojų) gėjai ir duoda toną visų kitų gėjų gyvenimo stiliui. Tokioje bendruomenėje lengva legalizuotis, ir daugelis čia atvyksta tai žinodami. Išėję į viešumą, šie žmonės didesnę laiko dalį praleidžia “gėjų scenoje”, kuri yra palyginti jaunatviška. Sendami gėjai paprastai apsiriboja artimų draugų raiu. Nemažai jų gyvena su savo meilužiu ar partneriu. Moterys ypač linkusios į ilgalaikius ryšius su viena partnere. Skirtingos lesbiečių bendruomenės vienija skirtingo am˛iaus moteris, turinčias skirtingų problemų, interesų, skirtingą gyvenimo būdą, gyvenimo patirtį. Turinčioms vaikų lesbietėms yra daug sunkiau, nes, joms prisipažinus, gali būti atimtos motinystės teisės. Kad to išvengtų, kai kurios bendruomenės yra sukūrę slaptas “socialinių ir kitų problemų sprendimo grupes”. Yra ir kitų specifinių grupių, kurios sprendžia problemas, susijusias su moterų materialine padėtimi, socialiniu aprūpinimu, padeda įsigyti išsilavinimą, gina jų teises. Moterys, kurios turi savo porą, nenoriai bendrauja su pavieniui gyvenančiomis lesbietėmis. Tos, kurios gyvena atskirai, suformuoja grupeles, dažnai negaunančias jokios išorinės pagalbos. Tai yra vienas iš faktorių, kurio pasėkoje formuojasi neigiamas požiūris viena kitos atžvilgiu.

2. HOMOSEKSUALIZMO PRIEŽASTYS

Homoseksualizmas yra vienodai paplitęs visose šalyse ir kultūrose. Manoma, kad jį lemia biologiniai veiksniai, įgimti polinkiai, o taip pat neatitikimas tarp vaisiaus genetinės lyties ir androgenų koncentracijos kritiniu smegenų diferenciacijos periodu. Pvz., nėščiosios kraujyje dėl streso gali sumažėti testosterono koncentracija. Pastaruoju metu pastebėta, kad vaisiaus smegenų seksualinei diferenciacijai ir suaugusio lytiniam elgesiui turi įtakos sintetiniai nesteroidiniai moteriškieji lytiniai hormonai. Berniukams gali užtrukti arba sutrikti seksualinės orientacijos formavimasis. Tokie berniukai gerai jaučiasi moterų draugijoje. Vyriškumą laiko tartum nepasiekiamu idealu, o bręsdami ieško kontaktų (nebūtinai lytinių) su moteriškesniais berniukais, šalia kurių gali jaustis vyriškesni. Homoseksualizmas plinta taip pat ir dėl aplinkos sąlygų: lytimo tvirkinimo, mados, vyrų ilgalaikių izoliuotų sambūrių (internatuose, darbo stovyklose, kariuomenėse, kalėjimuose), vyro ir moters visuomeninių vaidmenų kitimo, auklėjimo, heteroseksualinių kontaktų draudimo.

2.1. SAVĘS ATRADIMAS Lesbijizme biologiniai faktoriai išsiskiria daug rečiau nei tarp vyrų. Be to, moterys daugiau dėmesio skiria asmeninėms problemoms, o ne lytinėms, todėl moterų homoseksualizmas pasireiškia daug vėliau, nei vyrams: moterims vėlyvoje paauglystėje arba suaugus, o vyrams homoseksualinių požymių atsiranda jau vaikystėje. Moterys gali turėti potraukį viena kitai, bet tuo pačiu gali ir jausti, jog neįmanoma lytiškai bendrauti viena su kita arba nenori patirti šio jausmo, todėl jos dažnai sukuria šeimas su vyrais. Jos gali ištekėti ir susilaukti vaikų, bet visą laiką jausti, kad kažko trūksta. Kažkuriuo metu sustiprėjus šiam jausmui, sustiprės ir susidomėjimas savo lyties asmeniu. Didesnę reikšmę moters gyvenime gali įgauti lygybės ir asmeninės nepriklausomybės teorijos. Moterys labiau vengia joms klijuojamų “lesbietės” etikečių. Jos nenori būti suvaržytos, įspraustos į rėmus. Termino “lesbietė” vartojimas, pačių moterų nuomone, – tai visuomenės noras kaip nors apriboti asmenybės saviraišką, o ne seksualinės orientacijos apibūdinimas Be to, pati moteris lyties at˛vilgiu visuomenėje turi kai kurių apribojimų, o moterims – lesbietėms tie apribojimai dar didesni. Visuomenėje, kur mažai paisoma įstatymų, tai gali būti priežastimi netekti darbo, materialinės paramos, gyvenamojo ploto. Informacija moterims apie tai, kad lesbietės yra persekiojamos, kova, kurią pradėjo šios moterys už savo teises, sukelia realią arba menamą baimę. Lesbietės visuomenėje suvokiamos kaip svetimos ir netgi jų draugės turi vengti jausmų, kurie gali asocijuotis kitiems kaip “lesbietiškas” poelgis. Netgi elementaraus atstumo nesilaikymas nuo moterų – lesbiečių dažnai būna stimulu formuotis neigiamam stereotipui.

2.2. IŠĖJIMAS Į VIEŠUMĄ

Svarbiausias gėjo gyvenimo įvykis, pasak R.M.Bergen (1983), eiti į viešumą ir ginti save kaip asmenybę. Šie žmonės nori viešai susitikinėti su panašiais į save, nesivaržyti dėl homoseksualizmo ir gyventi pagal savo principus. Tai gali įvykti bet kuriame amžiaus tarpsnyje, ypač vėlyvoje paauglystėje bei sulaukus dvidešimties metų. Jie realizuoja tai: 1. skaitydami knygas, gėjų žurnalus ir susirašinėdami; 2. kalbėdami paguodos telefonu, susitikinėdami su gėjų agentūrų darbuotojais, dalyvaudami moterų lesbiečių organizacijų veikloje; 3. lankydamiesi gėjų baruose, susirinkimuose, diskotekose. Anksčiau gėjoms buvo daug sunkiau legalizuotis, bet devintame, dešimtame dešimtmečiuose ypač dideliuose miestuose, kur yra nemažos viešos gėjų bendruomenės, tai padaryti tapo lengviau.

2. DISKUTUOTINOS KONCEPCIJOS APIE HOMOSEKSUALIZMĄ

Dauguma žmonių neteisingai galvoja apie homoseksualistus, todėl pastaieji dažnai būna apkalbų ir šmeižto objektais. Apžvelgsime keletą labiausiai pailitusių koncepcijų, kurias pateikia R.M.Berger. l. Daugelis psichologų galvoja, jog vyriškas homoseksualizmas atsiran-da tik dėl baimės moteriai. Jie galvoja, kad nekenčiant motinos, atsiranda neapy-kanta ir moteriai, todėl pradeda joms jausti panieką ir stengiasi nuo jų būti nepri-klausomi. Psichologų nuomone, kai kūne homoseksualistai bijo moterų todėl, kad bijo netekti lytinio organo heteroseksualinio santykio metu. Klaidinga manyti, jog heteroseksualios vedybos išgydo nuo homoseksualizmo. Tai tampa nelaimingų santuokų priežastimi. Daugelis vyrų homoseksualistų turi ir hetero-seksualinę patirtį ir netgi daugelis turi lytinius santykius tiek su moterims, tiek suvyrais. Baimė moteriai gali būti viena iš homoseksualizmo priežasčių, bet ji nevaidina lemiamo vaidmens. 2. Homoseksualizmo priešininkai neigiamai nusiteikę jų atžvilgiu. Jie teigia, kad gėjai ir lesbietės nusipelno tų teisių, kurias turi rasinės ir etninės mažumos, nes homoseksualistai patys pasirinko savo statusą. Kyla klausimas- ar homoseksualistu tampama pagal savo pasirinkimą? Kai kurie sako, kad pasirinkimo problema jiems nebuvo iškilusi Homoseksualistais jie tapo todėl, jog atsirado toks potraukis. Manoma, kad paslėpta orientacija gali sukelti psichologines problemas, nes homoseksualinio potraukio slopinimas pakenkia savigarbai. Jų tėvai, kaip taisyklė – heteroseksualai ir jie užaugę tokiose šeimose. Daugelis homoseksualistų (nuo 1/3 iki 1/5) taip pat sudaro heteroseksualias santuokas, auklėja vaikus. Kai kurie homoseksualistai kuria netradicines šeimas su savo lyties žmogumi, kiti įregsitruoja homoseksualią santuoką ir auklėja vaikus iš pirmosios santuokos. Yra atvejų, kai įsivaikindavo mažylius. Homoseksualistai gali ir kitokiu būdu dalyvauti šeimyniniame gyvenime. Jų tarpe egzistuoja toks reiškinys, kaip “homoseksualinis dėdė”, kuris gali dalyvauti heteroseksualios poros vaikų auklėjime. Tai gali būti koks nors giminaitis, draugas.

3. Visos religijos tvirtina, kad homoseksualizmas yra nuodėmė. Nors daugelis religinių konfesijų priešiškai nusiteikę homoseksualistų atžvilgiu, tačiau klaidinga manyti, jog visos religijos kovoja su jais. Paskutiniu metu JAV atsirado religinių bendruomenių, kurios viešai palaiko gėjus ir lesbietes, bet atmeta homoseksualios poroą bažnytinės santuokos galimybę. Taip pat jos negali leisti homoseksualistams tapti dvasiškiais. Dabartiniu metu homoseksualistai patys kuria alternatyvias bažnyčias. Pati didžiausia V geriausiai žinoma bažnyčia JAV yra “Mėtropoliten Community”, įsikūrusi 1960 metų pabaigoje. Ji skirta žmonėms, neslepiantiems savo seksualinės orientacijos. 4. XX amžiaus pradžioje dauguma psichiatrų manė, kad tai psichinė liga. XX amžiaus viduryje įsitikinta, kad homoseksualistams būdinga neurozė ir depresija susijusi ne su seksualine orientacija, o su konfliktu visuomenėje. Dėl Šio potraukio slėpimo ar slopinimo, dėl baimės būti demaskuotu, dėl nuolatinio menkavertiškumo jausmo, sunku išlaikyti psichinę pusiausvyrą. Dabar homoseksualizmas, pažymi R.M.Berger (1983), prie psichinių ligų nepriskiriamas. Homoseksualistų neurozės ir depresijos profilaktikai bei psichoterapijai būtina normali jų socialinė padėtis. Olandijoje, Vakarų Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ieškoma būdų, kaip ją palengvinti. Anksčiau manyta, kad homoseksualizmas mažina gimstamumą, skatina žalingus estetinius – seksualinius išgyvenimus, platina lytines ligas, tvirkina jaunimą, sąlygoja įvairią nusikalstamą veiklą. Tačiau kai kuriose šalyse panaikinus teisinę atsakomybę už homoseksualizmą, gimstamumas nesumažėjo, o lytinių ligų plitimas sumažėjo, nes drąsiau kreipiamasi į gydytojus. 5. Dažnai visuomenė mano, kad homoseksualistai yra jautresni ir artistiškesni už heteroseksualius vyrus. Nors ši tezė yra labai populiari, bet R.M.Berger jos patvirtinti negali, nes šiuo klausimu homoseksualistai niekada nebuvo testuojami. Kaip jau anksčiau buvo minėta, tyrimų rezultatai rodo, kad tokių kaip dailė, teatras ir kt. Tai paaiškinama tuo, kad tradiciškai homoseksualistai išreiškia savo seksualinę orientaciją būtent tose profesijose. Šių profesijų homoseksualistai yra drąsesni ir laisvesni žmonės, jie nebijo pripažinti savo pažiūrų..

Homoseksualizmo problemą gvildeno ir kiti mokslininkai. Štai Joe Jen-kins šią lytinę orientaciją aptaria religijos, teisiniu ir humanistiniu aspektais. Autorius teigia, jog “Prad˛ios knygoje (Senajame Testamente) rašoma apie tai, kaip Dievas siera ir ugnimi sunaikino Sodomos ir Gomoros miestus veikiausiai dėl jų “gėdingų įpročių”, tarp kurių buvo ir homoseksualizmas. Neabejotina, kad Senojo Testamento autoriai smerkė homoseksualizmą” J.Jenkins, kaip ir R.M.Berger nurodo, jog JAV ir Vakarų Europoje įstatymai buvo ir yra labai tolerantiški homoseksualistų atžvilgiu. “Humanistų nuomone, jeigu du suaugę tos pačios lyties žmonės gali suteikti vienas kitam seksualinį malonumą, tai yra tik jų privataus apsisprendimo dalykas, o ne visuomenės reikalas”. K.Plameris (1981) laikosi priešingos nuomonės, smerkdamas homoseksualizmą šiais žodžiais: “Mūsų kultūroje homoseksualizmas yra gėdos žymė. Būti pavadintam homoseksualistu – reiškia būti pažemintam, apšauktam, niekinamam, blogąja prasme išskirtam”. Katalikų Bažnyčios Katekizme (1996) rašoma: “Bažnyčios tradicija, remdamasi Šventuoju raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad “homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi”. Jie prieštarauja prigimtiniam įstatymui – iš lytinio akto atima gyvybės dovaną.. Nemaža vyrų ir moterų jaučia stiprų poveikį į homoseksualizmą. Jis nepareina nuo jų valios ir daugeliui yra sunkus išmėginimas. Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti” Lietuvos visuomeniniai moterų judėjimai, griežtai pasisako homoseksualistų atžvilgiu. Prof. O.Voverienė smerkia už Danijos pinigus Vilniuje atidarytą homoseksualistų lizdą “Amsterdamas”. JAV mokslininkų A.P.Bell, M.S.Weinberg, H.Hidalgo, T.Peterson, NJ.Woodman (1985) tyrinėjimai rodo, jog dabartiniu metu homoseksualistų problemos domina daugelį žmonių. Jiems padėti bando psichologai, gydytojai, mokytojai. Dėl to kuriasi įvairios organizacijos, klubai, komisijos. Paskutiniu metu homoseksualistų problemomis susidomėjo netgi daugelis tradicinių religinių bendruomenių. Savo narių tarpe jos turi lesbiečių ir gėjų grupes. Tokių grupių turikatalikų, anglikonų, liuteronų bendrijos, jų yra ir judėjų tarpe. Šių grupių esti kiekviename dideliame mieste. Jų nariai domisi homoseksualistų asmeniniu gyvenimu, teikia jiems dvasinę ir materialinę pagalbą.

Įvairūs gėjų ir lesbiečių klubai bei rateliai šiuo metu yra daugelyje JAV koledžų, universitetų. Jie padeda tenkinti mažumų norus, poreikius. Tokius klubus organizuoja ir kai kurių Vakarų šalių vidurinės mokyklos. Vietinės nacionalinės komisijos skyriai taip pat rūpinasi homoseksualistų reikalais: teikia medicininę pagalbą, domisi antidiskriminaciniais įstatymais, kviečia juos dalyvauti rinkimuose. Profesionalios socialinio darbo įstaigos kovoja su jų diskriminacija, sudaro specialias komisijas lesbiečių ir gėjų klausimams spręsti. Šios tarnybos bando suteikti profesionalią paramą, organizuoja politines akcijas. Kuriasi asociacijos, kurios stengiasi patenkinti specifines homoseksualistų reikmes. Pvz., yra anoniminio gydymo nuo alkoholizmo grupės specialiai lesbietėms, laisvalaikio organizavimo grupės, kurios jungia muzikantus, sportininkus. JAV yra išleistas žinynas “Lesbiečių ir gėjų problemos”. Jame pateiktas asmenų ir adresų sąrašas. Tai leidžia užmegzti kontaktus su oficialiomis organizacijomis ir seksualinių mažumų grupių atstovais. Socialinės komisijos pateikia informaciją apie vietinę socialinę pagalbą, specialiai lesbietėms ir gėjams dirba “karštos linjos telefonai”, informacinės agentūros. Homoseksualizmas bandomas gydyti ir medicinos ištaigose. Kartais (30-50% atveju) psichoseksualinę individo orientaciją pavyksta pakeisti taikant intensyvią psichoterapiją, gydymą hormonais. Geriausia, kai pacientas jau subrendęs, kai seksualinė orientacija nusistovėjusi, bet ne vyresnis kaip 35 metų, turintis he-terosksualinės patirties, nes jo homoseksualinis aktyvumas truko neilgai, o svarbiausia – kad pats trokštų pasikeisti. Nors trys Baltijos valstybes yra viena alia kitos ir visuomenė į homoseksualizmą reaguoja panašiai, tačiau seksualinės mažumos labai skiriasi Pačių gėjų nuomone, Estijoje jų seksualinės krypties atstovai yra labai šalti, negali lengvai užmegzti pažinčių, latviai – vidutiniškai šalti, o lietuvaičiai yra “karšto kraujo” ir akimirksniu leidžiasi į įvairias meilės intrigas. “Homoseksualizmas mūsų šalyje plinta ne vien kalėjimuose, kolonijose, vaikų globos namuose. Jis kaip vėžys savo metastazėmis palengva graužia ir vadinamąją respektabilią visuomenę” (K.Kraševskienė. Žydrosios santuokos // Caritas.- 1995.-Nr.6., p.22).

1994 metais gruodžio 18 dieną Rygos _”Astorijos” restorane įvyko Baltijos šalių gėjų ir lesbiečių kalėdinis karnavalas. Tai rodo, jog Ryga pamažu tampa šių šalių homoseksualistų centru, savotiška Baltijos gėjų sostine. Šis kalėdinis karnavalas Rygoje rengiamas jau kelerius metus. Rygoje taip pat veikia homoseksualistų diskoteka, kavinė ir restoranas. Tačiau Latvijoje, kaip ir Lietuvoje, nėra įstatymo, leidžiančio oficialias homoseksualistų santuokas.

4. HOMOSEKSUALISTŲ PROBLEMOS IR KOVA SU JOMIS

Daugeliu atvejų homoseksualistai – paprasti žmonės. Panašiai kaip ir kiti, jie kartais kreipiasi į socialinius darbuotojus pagalbos. Neretai homoseksualistai turi reikalų su medicinos darbuotojais, nes dažnai serga venerinėmis ligomi; – sifiliu, gonorėja. Greta šių susirgimų didele problema tapo ir kiti, persiduodan tys lytiniu keliu, – tai hepatitas V, AIDS ir kitos infekcinės ligos. Dėl šių susirgi mų pastaruoju metu homoseksualistų bendruomenės ėmė teikti specialią medicininę pagalbą. Homoseksualistai dažnai kenčia dėl šeimos, draugų paramos stygiaus. Ji tarpe yra neįgalių žmonių, kuriems sunku palaikyti ryšius su kitais homoseksua listais dėl fizinės negalios. JAV kuriasi įvairūs klubai, kurie padeda homoseksua listams – žmonėms su negalia, kenčiantiems dėl įvairių sužalojimų. Daug gėjų i lesbiečių kenčia nuo alkoholizmo. Piktnaudžiavimas alkoholiu atsiranda daž niausiai dėl dviejų priežasčių: 1) Narkotikus ir alkoholį homoseksualistai vartoja, kad sumažintų pschinę įtampą. Tai būdinga asmenims, kurie slepia savo seksualinę orientaciją nuo šeimos, draugų. 2) Homoseksualinis aktyvumas daugiausiai pasireiškia baruose, kur alkoholio vartojimas tampa savotiška apeiga. Jauni žmonės – ypač pažeidžiama visuomenės dalis, nes jie dar priklausomi nuo šeimos, kuri dažnai smerkia jų seksualinę orientaciją. Seniems homoseksualistams jų seksualinis potraukis netgi padeda. Jie lengviau išgyvena enėjimo procesą. Nepaisant viso to, jiems taip pat reikia pagalbos. Ypač daug ėmesio reikia skirti rasinių ir etninių mažumų homoseksualistams. Homoseksualistai negrai ir meksikiečiai neranda pripažinimo tarp baltųjų homoseksualistų, net savųjų tarpe (R.M.Berger, 1983).

Homoseksualistams iškyla įvairiausių problemų. Jiems sunku gyventi be ripažinimo. Visuomenė turėtų stengti suprasti seksualinių mažumų norus, troš-imus, stengtis jiems padėti. Jie yra žmonės kaip ir visi kiti, todėl jų teisės bei išves turėtų būti tokios pat, kaip ir heteroseksualių žmonių. J.Gale knygoje “Tėvams apie paauglių lytinį brendimą” taip rašo: “Pra-jus pokalbį, svarbu išsiaiškinti, kad vyriškumo (moteriškumo) suvokimas netu-nieko bendra su homoseksualumu. Homoseksualizmas yra tik seksualinė orien-:ija ir nieko daugiau” (1996) Daugelis tėvu, sužinoję apie paauglio homoseksualinius jausmus, labai sirūpina, juos netgi ištinka šokas. Jay. Gale pataria tokiu atveju nedidinti šios iko problemos, o atvirkščiai – padėti ją spręsti. Kiekvienas paauglys, abejojan-dėl savo lytinės orientacijos, jaučia didele baimę ir neaiškumą. J.Gale jaunam žmogui, ieškančiam sprendimo ir bandančiam suprasti, ką škia būti gėjumi, siūlo tris pagrindinius žingsnius: 2) “Paauglys turi skirti laiko tam, kad suprastų, ką jaučia. Nebūtina veikti impulsyviai ir spręsti tuoj pat. 3) Paauglys turi gauti kuo daugiau informacijos iš prieinamų šaltinių. Nereikėtų pasikliauti vienu kuriuo nors informacijos šaltiniu, nes jis gali pateikti labai vienpusišką informaciją. 4) Paauglys privalo pasikalbėti su suaugusiu. Jis pats gali išsirinkti žmogų, kuriuo pasitiki. Šis žmogus išklausys, atsakys į klausimus ir galbūt pakreips paauglį vienos ar kitos lytinės orientacijos linkme” .

5. HOMOSEKSUALISTŲ SOCIALINĖ PADĖTIS LIETUVOJE

5.1. VIEŠOJI NUOMONĖ

Didžioji visuomenės dalis į homoseksualus vis dar žiūri į iškrypėlius, nevisaverčius žmones ar potencialius nepilnamečių tvirkintojus. Lietuviai tebemaišo dvi skirtingas sąvokas : “homoseksualumas” ir “pedofilija”. Prieš dešimt metų pagal požiūrį į homoseksualumą lietuviai buvo nepakančiausi Europoje. Jei homoseksualumui niekada nepritariantys rašytų 1 balą, o visiškai pateisinantys – 10, Lietuvos gyventojų požiūris į šį reiškinį būtų 1.4 balo.

Šiuo metu Lietuvos gyventojai homoseksualumui tolerantiškesni (1,9 balo) ir susilygino su Latvija bei Rumunija, bet vis dėlto liko nepakančiausi Europoje. Prieš dešimtmetį net 87 proc. žmonių nenorėjo gyventi kaimynystėje, o dabar nepageidaujantieji tokios kaimynystės sudaro 68 procentus. Iš “Vilmorus” atliko tyrimo paaiškėjo, kad absoliuti dauguma žmonių mano, kad žmogaus teisės Lietuvoje dažniau ar rečiau pažeidžiamos. Tačiau tik 13 iš 1079 respondentų mano, kad reikėtų labiau pasaugoti seksualinių mažumų tieses. Deja, šis negatyvus požiūris vyrauja socialinių institucijų, ypač švietimo ir sveikatos apsaugos, politikoje. Lietuvoje nėra nė vienos savivaldybės, kuri laikytų gėjus ar lesbietes bendruomenės dalimi ir atsižvelgtų į šios socialinės mažumų grupės poreikius. Didžiosios Britanijos atstovas klausia Lietuvos Prezidento A. Brazausko apie homoseksualų teises dar Europos Tarybos Parlamentinės asamblėjos 1994 pavasario sesijoje. A. Brazauskas atsakė, kad homoseksualų problema nėra tokia didelė. Susidurti su kokiomis nors bendrai keliamomis šių žmonių problemomis Prezidentui neteko. Jei jos iškiltų, A. Brazausko teigimu, būtų sprendžiamos remiantis tarptautine praktika. Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus Jungtinių Tautų Tūkstantmečio susitikime akcentavo, kad žmogaus teisės turi tapti pamatiniu pasaulio sandaros bloku. Tačiau Lietuvos vadovas pareiškęs savo nuomonės apie seksualinių mažumų žmogaus teises šalyje. Šalies politikų tolerancija buvo patikrinta spaudai sukėlus skandalą apie Austrijos ambasadoriaus homoseksualumą. Šios šalies diplomatinis atstovas Lietuvai S. Brandy atvyko į Prezidentūrą įteikti skiriamuosius raštus kartu su savo partneriu P. Stevenu. Po ceremonijos Prezidento atstovė spaudai teigė, kad toks naujojo ambasadoriaus elgesys Lietuvos vadovo nešokiravo. Tačiau Australijos ambasadorių dėl neslepiamos lytinės orientacijos viešai užsipuolė keli Seimo nariai. Jie reikalavo atšaukti ambasadorių, išvadino jį ir jo gyvenimo draugą “iškrypėliais” ir “pederastais” televizijos laidoje. Nė vienas šalies politikas ar pareigūnas net nebandė ginti įžeistos užsienio diplomato garbės ir orumo.

Nepagarbiai viešai kalbėti apie gėjus ir lesbietes nesidrovi ir kultūros veikėjai. S.Gedai šie “iškrypėliai” kelia “natūralia agresiją”. “Į iškrypimus linkęs visuomenės sluoksnis “ poeto pavadintas “dar viena vinimi tautai į karstą”. Net Sveikatos ministerijos žurnale homoseksualai tendenciškai apibūdinami kaip “lytiškai sutrikę žmonės, užsiimą pavojinga veikla”. Jų gyvenimo būdas vadinamas “pragaištinga gyvensena” ir “biologiniu jomarku”, jų “įpročiai medicinos požiūriu tiesiog siaubingi”. 2001 metais išleistas Tarptautinių žodžių žodynas taip pat skleidžia jau seniai paneigtus prietarus apie homoseksualumą. Anot žodyno autorės, jis plinta dėl aplinkos sąlygų, tvirkinimo, mados (!!!), dėl vyrų sambūrių darbo stovyklose ir laivuose. Moterų homoseksualizmas žodyne įvardijamas kaip lytinis nukrypimas. O vyrai homoseksualistai vadinami ir “pedarastais”. Per visą šalies nepriklausomybės laikotarpį išleista tik viena neutraliai ir objektyviai homoseksualumą nagrinėjanti verstinė knyga. 2000 m. pabaigoje atliktos jaunimo apklausos metu paaiškėjo, kad 48 procentai jaunimo pritartų homoseksualių žmonių šeimyninių santykių įteisinimui santuokos kontraktų pagrindu. 60 procentų jaunimo nenorėtų gyventi homoseksualų kaimynystėje, 40 procentų neteiktų tam reikšmės. Pažymėtina, kad būtent jaunimo organizacijos, kurias finansiškai remia Valstybinė jaunimo reikalų taryba, organizavo kampaniją spaudoje, ragindamos uždrausti gėjų organizacijas. Neįvykdžius šio reikalavimo, buvo viešai grasinama imtis “drastiškų priemonių”.

5.2. ŽINIASKLAIDA

Iki šiol žurnalistai išlieka vieninteliais gėjų ir lesbiečių teisių advokatais. Solidžioji spauda skiria pakankamai dėmesio šalies ir užsienio homoseksualų gyvenimui. 1995 metais buvo paskelbti pirmieji išsamūs interviu su atvirais gėjais ir lesbietėmis, skirti pasaulinei homoseksualų išėjimo iš pogrindžio dienai. Po to, kai keletas aktyvistų nukentėjo po jų pasirodymo televizijos laidose, dabar homoseksualumo temą aptarinėjančiose laidose gėjų ir lesbiečių veidai uždengiami. Regioninėje spaudoje homoseksualumo tema dar lieka tabu. Bulvarinė spauda tiražuoja sensacingus mitus apie “žydrąją mafiją” ir “gėjų klanus”. Interneto svetainėse neribojami homoseksualūs įžeidžiantys komentarai.Vienas bulvarinis laikraštis atliko “priverstinio gėjų viešinimo” kampaniją, kurią visuomenė pasmerkė. Leidėjams buvo iškeltos bylos dėl privatumo teisių pažeidimo.

5.3. SMURTAS PRIEŠ LESBIETES IR GĖJUS

Lietuvos įstatymuose neapykanta dėl asmens lytinės orientacijos nelaikoma nusikaltimo motyvu. Spaudoje buvo plačiai aprašyta dviejų atvirų lesbiečių byla prieš kaimyną, kuris joms grasino susidoroti ir tyčiodamasis gadino jų turtą.Teismas nubaudė pažeidėją tik už turto gadinimą. Dažnai homoseksualai nedrįsta pranešti apie išpuolius, bijodami atskleisti policijoje savo orientaciją. Chuliganus, kurie tyčiojasi ir priekabiauja, policija tegali nubausti simboline administracine bauda. Neseniai Vilniaus gyventojas A. Terentjevas viešai apkaltino policininkus naudojus smurtą prieš jį ir kreipėsi į prokuratūrą.

5.4. KARO TARNYBA

Didžiosios Britanijos tiesininkai klausė Lietuvos atstovų, ar pagal šalies įstatymus homoseksualams leidžiama tarnauti kariuomenėje. “Formaliai – taip. Tokių skundų neteko girdėti, tačiau praktikoje gal ir įmanoma, kad vaikinas už tai būtų išmestas iš karo tarnybos”, – svarstė teisininkė Elvyra Baltutytė.

5.5. BAŽNYČIA IR RELIGIJA

Manoma, kad viena homofobijos priežasčių – griežta Katalikų bažnyčios pozicija šiuo klausimu. Romos popiežius Jonas Paulius II viešai atsiprašė už katalikių moterų bei etninių grupių diskriminaciją praeityje, karus krikščionybės vardan, už Bažnyčios netolerantiškumą bei smurtą prieš kitas religijas bei amžius trukusį priešiškumą žydams. Tačiau homoseksualų atžvilgiu Katalikų bažnyčia tebesilaiko tos pačios pozicijos. Lietuvos katalikų bažnyčios hierarchai viešai pasmerkė dviejų vyrų simbolines jungtuves Vilniaus arkikatedroje 1997 metais, kurios buvo parodytos per televiziją. Tiesa, palyginti su ankstesniais dešimtmečiais Romos katalikų bažnyčia šiuo metu vis dėl to atlaidžiau žvelgia į kitos seksualinės orientacijos žmones. Dabar Bažnyčia sako, kad homoseksualūs polinkiai, skirtingai nei veiksmai, nėra nuodėmingi. Anksčiau Vatikanas pasisakė it prieš Europos Parlamento rezoliucijas, raginančias leisti gėjams bei lesbietėms registruoti partnerystę ir įvaikinti vaikus.

5.6. SANTYKIAI SU TARPTAUTINĖMIS INSTITUCIJOMIS

1999 metais Lietuvos delegacija Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje atvirai ignoravo ir neatsakė į Europos Tarybos Žmogaus teisių komiteto pateiktą išsamų klausimyną apie homoseksualių piliečių teisių padėtį. Naujausioje Europos Komisijos 2001 metų ataskaitoje apie Lietuvos pažangą aiškiai parodyta, kad seksualinių mažumų teisės yra sudėtinė narystės į ES reikalavimų dalis. Ataskaitoje skyriuje apie žmogaus ir mažumų teises rašoma,kad naujas Baudžiamasis kodeksas, kuris dar negalioja, sulygins brandos amžių nepriklausomai nuo lytinės orientacijos ir uždraus kitokią diskriminaciją šiuo pagrindu.

6. GĖJŲ IR LESBIEČIŲ JUDĖJIMAI PASAULYJE IR LIETUVOJE

Homoseksualizmas išėjo į viešumą prieš 30 metų. Apie tai šiuolaikinėje visuomenėje daug kalbama, jis tampa daug akivaizdesnis ir labiau toleruotinas. Gėjai tapo politine jėga, kovojančia už socialines teises. Gėjų judėjimas ypač aktyvus JAV. Daugeliui lesbiečių tokie judėjimai suteikė politinį pasirinkimą – viešai pareikšta, kad galima moterišką švelnumą supriešinti vyriškam agresyvumui. Homoseksualistų skaičius ypač išaugo 1970-1980 metais. Dabar homoseksualistų bendruomenės aktyviai veikia tiek vietiniu, tiek nacionaliniu mastu ir netgi rinkiminėse kampanijose jos turi nemažą vaidmenį. Pavyzdžiui, 1984 metais per JAV prezidento rinkimus homoseksualistams pavyko į demokratinės partijos programą įrašyti specialų punktą apie savo politines teises. Gėjų ir lesbiečių teisių gynėjų šalyje didelės įtakos turėjo 1994 metų Tarptautinės lesbiečių ir gėjų asociacijos Rytų Europos konferencija Palangoje. Vienas iš konferencijos organizatorių buvo Amsterdamo klubas, kuris 1995 metais oficialiai tapo Lietuvos gėjų lyga (LGL). Teisingumo ministerija nenorėjo registruoti organizacijos, motyvuodama tuo, kad lietuvių kalboje nėra žodžio “gėjus”, tačiau vėliau kalbos komisija sutiko, kad šis žodis jau tarptautinis. Spaudos kontrolės valyba prie Teisingumo ministerijos pirmuosius homoseksualų periodinius leidinius Naglis ir Amsterdamas nepagrįstai paskelbė “erotiniais ir propaguojančiais smurtą” ir labai apribojo jų platinimą. Toks ribojimas, nepaisant deklaruojamos spaudos laisvės, greitai sužlugdė mažo tiražo leidinius.

Iki šiol LGL išlieka matomiausia ir aktyviausia seksualinių mažumų visuomenėje organizacija. Ji buvo atidariusi pirmąjį šalies gėjų ir lesbiečių centrą Vilniuje dar 1995 metais, tačiau jis buvo atviras tik 18 mėnesių. Dėl lėšų trūkumo dabar periodiškai leidžiamas informacinis leidinys LGL žinios, vyksta seminarai, naujausia informacija pateikiama interneto tinklapyje.. Visuomenei šviesti išleisti keli leidiniai apie homoseksualų žmogaus teises. Prasidėjo bendradarbiavimas su kitomis NVO bei valstybės institucijomis. Į LGL pasiūlymus atsižvelgia įstatymų leidėjai. LGL atstovas dalyvavo 2001 metų Europos Parlamento viešame klausyme apie lesbiečių ir gėjų teisių padėtį šalyse kandidatėse į ES. LGL dalyvauja tarptautiniuose projektuose kartu su kitais Tarptautinės lesbiečių ir gėjų asociacijos nariais. Gėjų ir lesbiečių subkultūra dar vos pastebima, nors vis daugiau homoseksualų nebenori būti nematomais. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje savaitgaliais veikia vienas kitas komercinis baras ar klubas gėjams ir lesbietėms, interneto svetainė BalticGays.com, sporto ir moterų grupės. Neseniai kartu su švedais it baltarusiais Vilniuje buvo surengtas homoseksualios kultūros forumas.

7. HOMOSEKSUALISTŲ TEISINĖ PADĖTIS PASAULYJE IR LIETUVOJE

7.1. HOMOSEKSUALIZMAS IR ĮSTATYMAI PASAULYJE

Vyrų homoseksualizmas Anglijoje, Škotijoje ir Šiaurės Airijoje jau nelaikomas kriminaliniu nusikaltimu, jeigu tuo u˛siima asmenys, vyresni nei 21 metų, privačioje aplinkoje. Tačiau daugelyje pasaulio šalių homoseksualizmas yra sunkus kriminalinis nusikaltimas. Musulmonų šalyse už tokią veiklą baudžiama mirties bausme. Naujojoje Zelandijoje homoseksualizmas – nusikaltimas Jungtinėje Karalystėje niekada nebuvo draudžiami lesbiečių santykiai. XIX a. čia buvo legalizuotas homoseksualizmas. Mat nuo Viktorijos laikų gaji vyrų nuostata, kad moterys yra mažiau seksualios. Be to, vyrai neįsivaizdavo, kad egzistuoja lesbiečių santykiai. 1980 metų Jungtinės Karalystės įstatymai homoseksualiniais nusikaltimais laiko, pederastija, nepadorų užpuolimą ir nepadorius santykius tarp vyrų. Sunkiausias nusikaltimas yra pederastija – lytiniai santykiai per išeinamąją angą. Pederastija (gr. paiderastia