TURINYSĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………………………….31. MIESTAS IR KAIMAS MOKSLO IR TECHNIKOS REVOLIUCIJOJE……………………………..41.1 Kaip mokslo ir technikos revoliucijai veikiant kūrėsi ir keitėsi miestai………………………………….41.2 Kaip mokslo ir technikos revoliucijai veikiant kūrėsi ir keitėsi kaimai…………………………………..62. NATŪRALI IR DIRBTINĖ (TECHNINĖ) APLINKA……………………………………………………….82.1 Pagrindinės aplinkos užterštumo problemos ir žmogus……………………………………………………….93. EKOLOGINIS MOKYMAS, AUKLĖJIMAS BEI BŪDAI KAIP SUMAŽINTI APLINKOS UŽTERŠTUMĄ……………………………………………………………………………………………………………144. EKOLOGINĖ SAVIGALBA…………………………………………………………………………………………175. IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………186. LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………………..19ĮVADASVisais laikais žmones jaudino ateitis. Bet niekada šis klausimas nebuvo toks skausmingai aktualus, kaip mūsų laikais svaiginančių tempų ir didelių galimybių amžiuje. Šiuolaikinė mokslo bei technikos revoliucija, sparčiais tempais plėtodama gamybą, keičia gamtą, keičia ir įvairina žmonių tarpusavio santykius, jų gyvenimo ir mąstymo būdą bei formas, interesus ir poreikius, sukeldama daug problemų. Savo darbe pabandysiu atskleisti tokią problemą: aplinkos užterštumo, t.y natūralios ir nenatūralios gamtos problemą, kylančią iš žmogaus santykio su gamta. Žmogus siekdamas pažangos keičia miestus ir kaimus.Objektas:1)Ekologinės problemos kaime ir mieste.2) Žmogus kaip gyvosios gamtos objektas. Darbo tikslas: 1) Išugdyti tvirtus atskiro asmens, kolektyvo ir visos socialistinės visuomenės įgūdžius ne tik saugoti, bet ir gerinti gamtinės aplinkos būklę, tausoti ir gausinti gamtos turtus. 2) Analizuoti žmogaus, visuomenės ir gamtos ryšius. Uždaviniai:1) Ištirti kaip miesto ir kaimo aplinka veikia individus.2) Ištirti kaimo ir miesto ekologinių problemų teorinius aspektus.3) Rasti būdų kaip apsaugoti aplinką nuo užterštumo. Taigi žmonija pasuko urbanizacijos keliu. Šiandien miestai auga kaip grybai po lietaus. Bet kartu jau šiandien didėja ir ta miestų gyventojų dalis, kuriai gyvenimas triukšmingoje ir teršiamoje aplinkoje tampa nepilnaverčiu. Kasmet vis daugiau žmonių veržiasi į natūralią gamta, t.y. kaimą, sukeldamas papildomą ir rimtą pavojų. Kodėl taip yra? Taigi į visus šiuos klausimus atsakysiu savo darbe.1.MIESTAS IR KAIMAS MOKSLO IR TECHNIKOS REVOLIUCIJOJE1.1 Kaip mokslo ir technikos revoliucijai veikiant kūrėsi ir keitėsi miestaiIš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias- iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulis industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla tarsi milžiniškos geologinės jėgos keičia mūsų planetos veidą. Visais laikais žmones jaudino ateitis. Bet niekada šis klausimas nebuvo toks skausmingai aktualus, kaip mūsų laikais- svaiginančių tempų ir didelių galimybių amžiuje. Neatrastos šalys, kalnai ir upės nuo seniausių laikų viliojo žmogų. Nesvarbu, kad tokios kelionės būdavo kupinos pavojų ir neretai baigdavosi dramatiškai- atradimų aistra tučtuojau užsikrėsdavo kiti. Tai kas, kad pasibaigė geografinių atradimų epocha. Gausūs naujųjų kolumbų būriai šiandien šturmuoja mokslo ir technikos pasaulį. Žmogus visada svajoja apie geresnę ateitį. Nuo senovės laikų jis sąmoningai keičia visuomenines santvarkas, tobulina aplinkos vaizdą, gerina savo gyvenamąją vietą, butą ir siekia geresnio gyvenimo. Tradicinėse visuomenėse miestai buvo labai nedideli. Pavyzdžiui, vienas didžiausių senovės Artimųjų Rytų miestų buvo Babilonas. 3,2 kvadratinių mylių plote gyveno 15-20 tūkstančių žmonių. Pirmieji miestai atsirado apie 3,5 tūkstančio metų iki mūsų eros Egipte Nilo baseine, taip pat Irake tigro ir Eufrato baseine bei Indijoje ir Pakistane. Visiems senovės miestams buvo būdingi bendri bruožai: 1) jie buvo aptverti aukštomis mūrinėmis sienomis, kurie rodė urbanizuotos teritorijos ribą, gynė miesto gyventojus nuo priešų; 2) centrinė aikštė buvo ir viešų susirinkimų vieta; 3) mieto centre buvo turgaus aikštė; 4) pagrindiniai pastatai buvo statomi netoli bažnyčių ir rūmų; 5) valdančiosios klasės atstovai gyvendavo miesto centre;6) skirtingos etninės ir religinės grupės gyveno kaimynystėje viena su kita. Neretai jų teritorijos taip pat buvo aptvertos sienomis.Vilnius, nors ir gerokai jaunesnis už senuosius pasaulio miestus, visiškai atitinka šią schemą.Tradicinėse visuomenėse miestai buvo etninio meno ir kultūros centrai. Tačiau miestuose gyveno nedidelė gyventojų dalis, o dauguma gyveno kaime. Dabar visose industrinėse šalyse didžioji gyventojų dalis gyvena urbanistinėse teritorijose. Be to, dabartinė urbanizacija veikia kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena- mieste ar kaime. ”Britanija- pirmoji šalis, kurią buvo galima pavadinti urbanizuota. 1800m. Penktadalis šalies gyventojų gyveno mažuose ir dideliuose miestuose (didesniuose negu 10 tūkstančių), o 1900 m.- jau 74%. 1800 m. Londonas turėjo 1,1 milijono gyventojų, o XX a. Pradžioje- jau daugiau kaip septynis milijonus. Kitose Europos valstybėse, taip pat JAV, urbanizacija prasidėjo kiek vėliau. 1800 m. JAV miestuose (kur buvo daugiau kaip 2500 gyventojų) gyveno mažiau negu dešimtadalis gyventojų. Per šimtą metų (nuo 1800 iki 1900m.) Niujorko gyventojų skaičius padidėjo nuo 60 tūkstančių iki 4,8 milijono. Nuo XX a. Pradžios urbanizacija tapo globaliniu procesu, apimdama ir trečiojo pasaulio šalis.”[1] Tik nuo XX a. statistikai pradėjo skirti mažuosius ir didžiuosius miestus. Didžiųjų miestų augimas priklauso nuo dviejų pagrindinių veiksnių: gyventojų skaičiaus didėjimo ir autsaiderių iš fermų, mažųjų miestų migracijos, kaimų.Didžiausiuose miestuose gyvena milijonai žmonių. Pavyzdžiui 1982 m. Meksikoje gyveno 14 milijonų gyventojų, dabar jų skaičius viršija 20 milijonų. Viena iš šiuolaikinės urbanizacijos formų yra megapolis. Senovės Graikijoje šis terminas buvo vartojamas miestui-valstybei įvardyti. Megapolyje sutilpdavo visa to meto civilizacija. Dabar šis terminas vartojamas apibūdinti labai tankiai gyvenamas teritorijas. Šiandien miestams tenka tik 0,4% viso Žemės rutulio ploto, bet juose susikoncentravę apie 42% visos planetos gyventojų. Jau XVIII amžiuje požiūris į didžiuosius miestus buvo nevienareikšmis. Vieni manė, kad tai yra civilizacijos centrai, kurie lemia ekonomikos ir kultūros vystymąsi, kelis žmonių gyvenimo lygį. Kiti didžiuosius miestus siejo su agresyvia minia, nusikaltimais, prievarta i…r korupcija. Vienas iš ryškiausių šiuolaikinių miestų vystymosi bruožų yra priemiesčių plėtimasis. Terminas suburbanizacija kilęs nuo lotyniško žodžio suburbe, kuris reiškia“ miesto kontrolė“. Šis terminas apibūdina teritoriją, kuri yra greta didelio miesto. Turtingi žmonės keliasi iš miesto centro į priemiesčius.Žmonės, ypač senesnio amžiaus, dažnai persikelia į gerų klimatinių sąlygų vietas.
Kokia situacija Lietuvoje? Spartus šalies industrializavimas ir miestų augimas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Tarybų Sąjungos valdytojai siekė panaudoti gana aukštą lietuvių išsimokslinimo lygį, kvalifikaciją ir darbštumą. Lietuvos buvo plėtojami vadinamieji regioniniai centrai, be Vilniaus ir Kauno, augo Šiauliai ir Panevėžys, o išskirtinis dėmesys buvo skiriamas neužšalusiam uostui- Klaipėdai. Išaugo ir nauji didesni Lietuvai centrai- Alytus, Marijampolė, Utena, Mažeikiai, Telšiai ir Tauragė. Tolygesnis pramonės išdėstymas leido geriau ugdyti šalies socialinę infrastruktūrą, tiesti modernius kelius. Tolygiau po Lietuvą pasiskirstė ir inteligentija. Dėl decentralizacijos į Lietuvą mažiau vyko kitataučių, todėl kai kurie miestai išliko labai lietuviški. Daugiausia jie formavosi iš gretimų rajonų kaimo gyventojų. Restruktūrizacijos laikotarpiu ne vienas naujų regioninių centrų išgyvena nelengvus laikus. Didelis nedarbo lygis yra, pvz, Šiauliuose, kur anksčiau buvo daug karinės pramonės. Miesto socialinė būklė priklauso ir nuo miesto profilio.Aišku, kad sostinei- Vilniui, kuriame sutelktas šalies valdymo aparatas, pramonė, verslas, aukštosios mokyklos,kultūros įstaigos ir t.t., yra geriausios galimybės. Uostas- Klaipėda, taip pat turi pranašumų: tai šalies jūros vartai. Jūra teikia pranašumų kurortams- Neringai ir Palangai, kurie traukia užsienio turistus. Mažeikius gelbsti naftos perdirbimo gamykla, o Biržams, netekusiems biržų naftotiekio eksploatacijos teikiamų pranašumų, tenka guostis Biržų alumi. Lazdijai išaugo dėl muitinės.Svarbus ir miesto dydis: didesnieji tarybiniais laikais turėjo galimybių socialiniai infrastruktūra plėtoti. Tarybinius laikus primena miestus apjuosę kolektyviniai sodai. Tarybiniai ideologai suvokė, jog dauguma miesto gyventojų buvo tik pirma ar antra miestiečių karta, todėl veikla sode galėjo tapti savotišku poilsiu. Be to, taip buvo sudaroma galimybė užsiauginti daržovių, bulvių ar uogų savo šeimai. Kad tarybiniai žmonės per daug nesubuožėtų, soduose nebuvo sudaryta galimybė pasistatyti normalių gyvenamųjų namų su visais patogumais. Kaip šiuo požiūriu situacija Lietuvoje pasikeitė per keliolika nepriklausomybės metų? Sparčiai prasidėjo kolektyvinių sodų apgyvendinimas. Nameliai perstatomi ar pritaikomi gyventi bet kuriuo metų laiku. Netekę darbo miestiečiai, pensininkai vis dažniau keliasi į kolektyvinius sodus. Po truputį ten pradedama plėtoti ir socialinė infrastruktūra.Kita tendencija: parduodami butai didesniuose miestuose ir persikeliama gyventi, mažesnius miestus. Kai kur tai tampa didele socialine problema, nes tokia galimybe neretai naudojasi asocialūs žmonės. Tokios nelaimės simboliu tapo Didžiasalio gyvenvietė Ignalinos rajone. Kitos socialinės grupės tendencija yra visai kitokia: dažnai “naujieji lietuviai“ kuriasi uždaruose individualių namų rajonuose kaimo vietovėse. Visa tai iš esmės keičia miesto ir kaimo santykį, ribas ir gyvenimo būdą. Juk aišku, kad nei Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, nei Didžiasalio valkata Tarandėje žemės ūkiu nesivers ar nesikels anksti rytą melžti karvių.1.2 Kaip mokslo ir technikos revoliucijai veikiant kūrėsi ir keitėsi kaimaiKaimas taip ir liko arčiau natūralios gamtos, tačiau jo gyventojų santykis su gamta gerokai keičiasi.Dar praėjusio šimtmečio pradžioje Lietuvoje dauguma kaimo gyventojų buvo susiję su žemės ūkiu. Kaimo tarnautojų būrelis buvo negausus: mokytoja, kunigas, girininkas, na ir dar vienas kitas. Visi kiti dirbo žemę ir augino gyvulius. Jų gyvenimo būdas buvo sąlygotas žemės ūkio darbų ritmo. Dideli dvarai buvo padalyti savanoriams ar naujakuriams, taigi vyravo smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Tai skatino vienkiemių kūrimąsi. Šalyje stiprėjo kaimai. Didelę reikšmę turėjo bažnytkaimiai, nes bažnyčia tradiciškai buvo žmonių susibūrimo vieta. Greta vykdavo turgūs. Panašus į kaimiečių buvo ir miestiečių gyventojų ritmas, nes dauguma miestelių gyventojų taip pat vertėsi žemės ūkiu, nors ten pradėjo formuotis ir maisto pramonės įmonėlės. Prasidėjus tarybiniai okupacijai, visa nusistovėjusi gyvenimo sankloda pasikeitė. Industrializacija sąlygojo tai, kad daug žmonių paliko kaimą ir persikėlė į miestą. Su kaimu jaunimą tebesiejo kaime gyvenantys tėvai. Dideli pokyčiai kaime buvo susiję su visuotine kolektyvizacija. Lietuvos kaime beveik neliko pavienių valstiečių. Tiek kolūkiai, tiek tarybiniai ūkiai sustambino gyvenvietes. Atsirado fermos bei didžiuliai laukai šimtams gyvulių. Melioracija pagreitino paskutinių vienkiemių nukėlimą. Gyvenviečių stambinimas sudarė galimybes stiprinti jų socialinę infrastruktūrą: buvo statomos ambulatorijos, kultūros namai, parduotuvės, mokyklos. Keitėsi santykiai. Visagaliu šeimininku tokiam kaime tapdavo kolūkio pirmininkas ar tarybinio ūkio direktorius. Gerai, jei tai buvo tikras ūkininkas, besirūpinantis ne tik savo šeima, bet visu ūkiu. Tačiau buvo ir tokių, kurie išvaistydavo, pasisavindavo ūkio turtą. Socialiniai klausimai būdavo sprendžiami pačiame kolūkyje. Jei reikėdavo padėti nebegalinčiai prisiskaldyti malkų senutei, tai būdavo padaroma. Dabar to nebėra. Socialinė rūpyba tvarkoma kitokiais klausimais.Svarbu buvo, kur yra kaimas: netoli didelio miesto ar tolokai. Jei arti, tai kaimiečiai dažniau keliaudavo į miestą, pirmiausia apsipirkti, nes vietinės parduotuvės buvo pustuštės. Be to, kolūkis galėdavo užsiimti verslu, skirtu miestiečiams.Kokių pokyčių įvyko atkūrus Lietuvos valstybingumą? Vėl pradėjo kurtis stambus valstiečio ūkis. Šimtas ar daugiau hektarų- tai toks ūkis, kuris gali užtikrinti rentabilumą ir lemti ūkininkavimo sėkmę. Stambūs ūkininkai vėl statėsi namus ir ūkinius pastatus. Jie samdė talkininkus, taigi didino užimtumą kaime. Kaime leidžia šaknis ne tik ūkininkai. Dalis verslininkų taip pat dirba kaime. Yra žinoma verslininkų kur buvusioje karvidėje įrengę kanceliariją: su kompiuteriais, faksais ir pan. Čia jie puikiai įrengtame ceche gamino porcelianą. Dalis maisto apdirbimo pramonės įmonių taip pat įsikūrusios kaime. Kai kurios jų gamina ekologiškai švarią produkciją. Tiek tokius perdirbėjus, tiek žemdirbius remia įvairūs fondai. Pavyzdžiui, biržų ir Pasvalio rajonuose veikia “Tatulos“ fondas. Su ekologiškai švaria produkcija Lietuva gali konkuruoti Europoje. Tuo labiau kad Lietuva apskritai yra ekologiškai palyginti švari šalis, dar labiau pašvarėjusi uždarius didžiąsias pramonės įmones. Lietuva labai gražus ir palyginti neužterštas kraštas, todėl yra puikios galimybės plėtoti kaimo turizmui. Įvairiose Lietuvos vietose kuriasi vis naujos gerai įrengtos sodybos, tinkamos priimti turistus. Gausėja ir medžiojimo turistų. Vis daugiau žmonių gyvenimo aplinkybių verčiami grįžta į tėvų sodybas kaime. Neretai jie atsineša ten ir savo darbą. Pavyzdžiui, dabar ne vienas menininkas gyvena ir kuria kaime. Vis daugiau žmonių perkasi kaime sodybas, jas suremontuoja ir gyvena bent vasaros metu. Taigi kaimas keičiasi, vis labiau įvairėdamas. Bet yra ir kita medalio pusė. Staigiai sugriovus kolūkius, daugelis neteko užsiėmimo nesugebėjo pasikeisti, prisitaikyti prie naujų sąlygų.Ne vienas įkrito į alkoholizmo liūną. Kaimynas pykstasi su kaimynu dėl savo žemės atgavimo.Daugelyje kaimų menkė…ja socialinė infrastruktūra. Kaip nerentabilios uždaromos bibliotekos, paštas, kultūros namai, parduotuvės, pradėtos uždarinėti mokyklos. Teigiama, kad mažoje mokykloje prasta mokymosi kokybė.Bet neretai kaimo vaikas apskritai nebeis į mokyklą, jei ji bus kažkur toli. Uždarius mokyklą, kaimas apskritai pasmerkiamas mirčiai. Ne be reikalo tokiame nususintame kaime tegyvena keli senukai, kurių vienintelis darbas saugoti puikiai suremontuotas naujųjų lietuvių sodybas. Taigi kaimas kaimiečiui asocijuojasi su prastais keliais, gausybe žalumos, mediniais namais, o miestais – su asfaltu, betonu ir gelžbetoniniais daugiabučiais. Geriausias tokio kaimiečio pavyzdys – Artūras Zuokas, kuris iš Jonavos persikėlė į Vilnių ir “grasina” jį paversti moderniu europiniu miestu, statydamas prie Neries stiklinius dangoraižius. Toks kaimietis net nepajėgia suvokti, kad Žvėryno mediniai namai yra šimtą kartų vertingesni už apgailėtiną stiklo gabalą, o Vakaruose medinius namus statosi tik labai turtingi žmonės.NATŪRALI IR DIRBTINĖ (TECHNINĖ) APLINKAIndustrinis potencialas ir urbanistinis procesas pasaulyje stiprėja ir toliau stiprės. Tai dėsningas žmonijos raidos reiškinys, būdingas dabartinei istorinei epochai. Todėl dabar labiau negu bet kada įvairiapusiška žmogaus veikla negali būti priešiška gamtai Gamtos ir visuomenės santykiai turi tapti darnia ir moksliškai tvarkoma bioekonominė sistema, pagrista ekologijos ir ekonomikos mokslu bei praktiniu veiksmu vienove. Ekologija, ekonomika ir buitis- glaudžiai susijusios žmogaus veiklos sferos. Ekologija tiria gyvųjų organizmu santykius su aplinka. Bet ekologija nagrinėja ne tik organizmų savitarpio santykius tam tikroje aplinkoje,bet ir gyvosios bei negyvosios gamtos nuolatinę sąveiką.Šio sudėtingo proceso,t.y. materijos vystymosi dėsniu veikiami, išsirutuliojo organizmai, o galiausiai ir pirmykštis žmogus. Teršiant gamta ir neracionaliai naudojant jos išteklius gamyboje ir buityje, kenksmingos medžiagos apnuodija gamtą ir žmogų. Taigi praktišką žmogaus santykį su gamta lemia ne tik moraliniai ir socialiniai, bet ir ekonominiai tikslai. Gamta ir jos ištekliai yra visų žmonijos materialinių gerybių šaltinis. Mums turi būti svarbūs miškai, vandenys, žemė ir mes turime rūpintis jų švara. Biosferos elementai Paviršiaus plotas mln. km2 proc.Vandenynai ir jūros 360 43Tropikų miškai 10 29Pievos ir ganyklos 42 10Miškai vidutinėse zonose 25 10Dirbamoji žemė 14-15 8 Gamta niokoja tik neprotinga, neapgalvota veikla žmogaus veikla, nes mokslo ir technikos laimėjimai leidžia sukurti tokias technologijas ir technines gamtosaugos priemones, kurios ne naikina ir teršia gamta, o ja tausoja ir turtina. Deja, kol kas gamta alina besaikis teršimas gamybos bei buities atliekomis, nuo kurių ji pati nebepajėgia apsivalyti. Antai dabartiniame pasaulyje per metus į atmosferą, vandenį, dirvožemį išmetama daugiau kaip trilijonas tonų skystų, kietų ir dujinių nuodingųjų medžiagų. Dėl apnuodytos gamtos nyksta ištisos organizmu bendrijos, ardoma ekologine pusiausvyra, nusistovėjusi Žemėje per šimtus milijonu metų. Žmogus kerta šaką, ant kurios pats sėdi. Nemaža atsakingų pareigūnų nesupranta arba nenori suprasti, kokią grėsmę gamtai kelia ekologinės pusiausvyros pažeidimai. Be to, nuostoliai dėl užterštos aplinkos pasaulio šalių ekonomikoje kasmet vertinami šimtais milijardų dolerių.Taigi socializmo tikslas- išugdyti harmoningą asmenybę ir geriau tenkinti žmogaus poreikius, rūpintis jo socialine laisve, gamtos ir dvasios darna. Taigi gamyba iš esmės keičia gamtą, ne tik ją alindama ar niokodama, bet ir kurdama žmogui naują aplinką, kuri įvardijama kaip dirbtinė (techninė) aplinka. Lietuvoje tokių pavyzdžių galima pateikti daug. Priminsiu keletą, kurie aktualiausi mums daugeliu požiūriu, ypač žmogaus santykių su gamta aspektu….2.1 Pagrindinės aplinkos užterštumo problemos ir žmogus Žmonija, kurdama savo civilizaciją, išrasdavo vis naujus darbo įrankius, techninių priemonių pagalba tobulino gamybos procesus, o tai leido pasiekti didesnį jos produktyvumą, vis labiau atitrūkti nuo gamtos ir lengviau kurti ne tik materialinius, būtinuosius produktus, bet ir dvasinius. Mūsų šalyje orą labiausiai teršia gamyklos, fabrikai. Visuomenės dėmesį vis traukia Mažeikių naftos perdirbimo gamykla. Į Mažeikius iš Rusijos nutiestas naftotiekis, kurios šimtus kilometrų reikia prižiūrėti, kad nebūtų avarijų, kad vagys neprasigręžtų skylutės ir pan. Būtingės terminalas taip pat sujungtas su Mažeikiais. Dėl prasto darbuotojų profesionalumo kartais įvyksta avarijos ir į Baltijos jūrą išsipila nafta, kuri dėl vyraujančių srovių dažnokai nešama į Latvijos paplūdimius. Ne be reikalo triukšmauja Latvijos žalieji.Nemažai Lietuvoje dirbtinių vandens telkinių. Didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje yra Kauno marios, susiformavusios patvenkus Nemuną. Daugelį dalykų išsprendė Kauno hidroelektrinė, Kaunas buvo apsaugotas nuo potvynių. Tačiau buvo ir problemų. Kaimų, kurie buvo užliejami zonoje, gyventojams teko kraustytis iš namų. Žuvims, kylančioms neršti ,buvo užterštas kelias. Atsiradus dideliam telkiniui pasikeitė klimatas. Pats problemiškiausias ekologiniu ir visais kitais atžvilgiais pramonės statinys Lietuvoje yra Ignalinos atominė elektrinė.Pastačius Ignalinos atominę elektrinę Drūkščių ežero vanduo gerokai sušilo, nes jis naudojamas elektrinei aušinti. Radiacijos fonas yra normalus, bet vandens augaluose ji gali kauptis. O dumbliais minta žuvys, kurios sušilus vandeniui, puikiai veisiasi. Didžiausią problemą kelia ne pačios elektrinės darbas, bet atominio kuro atliekų laikymas. Anksčiau daug kas, kas žmogui netiko, buvo skandinam jūroje. Dabar tai draudžia įstatymai.Vandens užterštumo problema yra didelė. Bet mes visais įmanomai būdais turime stengtis kuo mažiau teršti vandenį, nes be vandens nėra gyvybės. Vienoje knygoje vaizdingai pasakyta,kad vanduo yra Žemės kraujas. Apie 60 % viso Žemės rutulio sudaro zonos, kur nėra pakankamai gėlo vandens. Beveik ketvirtadalis žmonijos jaučia gėlo vandens trūkumą. Apie 500 milijonų žmonių serga dėl vandens trūkumo arba prastos jo kokybės. Miestuose lietaus vanduo turi ištirpusių automobilių išmetamųjų dujų, todėl kenksmingas sveikatai ir nepatariam jo gerti. Beje, geležinkelis, taip pat keliai, naftotiekiai šilumtiekiai, dujotiekiai gerokai niokoja gamtą, nes jų trasoms tenka kirsti miškus, sausinti pelkes, jie užima daug vietos, aplink juos susidaro užteršta ar kitaip ypatinga zona, jie veikia gamtą. Be to, dažnai šalia autostradų auga sodai, tad su kokiu teršalu mes tada valgome obuolius ar kriaušes? Yra teigiama,kad dabar didžiausias gamtos žudikas yra automobilis. Sunku įsivaizduoti šiuolaikinį miestą be automobilių transporto. Apie 50 % atmosferos teršalų- automobilių išmetamos dujos. Automobilių transporto plėtojimasis niokoja miestus, kurių per daugelį amžių neįstengė suniokoti nei karo gaisrai, nei žemės drebėjimai, potvyniai ar kitos stichinės nelaimės.Šiandien intensyviai ieškoma būdų transportui praretinti miestų gatvėse. Architektai, statybininkai ir transporto specialistai siūlo šią problemą spręsti keleriopai: platinti važiuomąją gatvės dalį, statyti viadukus, nevienodų lygių sankryžas, skirti izoliuotas mieto teritorijas greitajam transportui, nukelti dalį transporto po žeme arba tiesti magistrales virš žemės. Taigi techninė aplinka- tai ne vien gamybinė aplinka, bet visa tai , kas sukurta žmogaus jo paties patogumui. Geriausias pavyzdys- miestas. Miestas teikia daug patogumų. Atsuki čiaupą, ir tau teka vanduo, taigi yra visi komunaliniai patogumai. Nebereikia semti su kibiru vandens iš šulinio, šildyti jo ant krosnies, skaldyti malkų, kad išvengtum rudens darganos ir žiemos šalčio. Sėdai į troleibusą ar autobusą ir važiuoji į darbą. Užsinorėjai paplaukioti, eini į baseiną ir t.t. tačiau miestas ryškiausiai atveria ir visas techniškosios aplinkos bėdas. …Atsuki čiaupą, o bėga rudas vandenėlis, nes miesto vamzdynas gerokai prarūdijęs. Grūdiesi troleibuse ir uostai tave lenkiančių mašinų išmetamų dujų smarvę. Didelius pinigus moki už centrinį šildymą ir bariesi su kaimynais, kad jie netaupo, o tavo bute devintame aukšte gruodžio mėnesį tik trylika laipsnių.Tas nepaprastas miestų gyvybingumas nė kiek nestebina: juose sukauptos neįkainojamos materialinės vertybės- namai, viešieji pastatai, teatrai, keliai ir tiltai, vandentiekiai ir parkai ko beveik nėra kaime. Miestai auga, plečiasi, jungiasi spausdami ir naikindami gyvąją Žemės gamtą. Šiuolaikinis pramonės miestas, ypač miestai milžinai Vakaruose tai daugeliu atvejų betono, akmenų, asfalto, garų ir nuodų masė. Juose žmonės amžinai kažkur skuba, suirzę, neturi nė akimirkos tikros ramybės, negali pasidžiaugti gamtos grožiu.Taigi sociologams rūpi žmogaus santykiai su gamta ir žmonių santykiai su kitais žmonėmis, sąlygoti jų santykio su gamta. Savitai idealizuojamas kaimo gyvenimo būdas (ar bent jau stengiamasi pabrėžti visa, kas jame teigiama). Nesunku suprasti, kad taip nusiteikus visai logiška yra panieka motoriniam transportui- automobiliams, lėktuvams, traukiniams, bei motorlaiviams. Kaip gyventi be transporto? Į šį klausimą atsakoma taip: reikia sudaryti sąlygas, kad į darbą, parduotuvę, pramogas galima būtų nueiti pėsčiam, kad kiekvieno rajono gyventojai būtų viskuo aprūpinti. Be abejo, be motorinio transporto neišsiversi, bet su juo turi būti taikstomasi kaip su neišvengiamu blogiu. Todėl, be vaikščiojimo pėsčiomis, siūloma važiuoti dviračiu, plaukti burlaiviais. Dauguma žmonių kaime siekia ir nori rasti būdų, kaip be cheminių medžiagų išauginti gausų derlių ir jį išsaugoti, išrasti tokius drabužius, kuriuos reikėtų vien paskalauti švariame vandenyje be jokių skalbiklių, sunaudoti visas gamybos ir buities atliekas. Na o kaip gamtos natūralumas, ar jo dar liko? Žinoma, mūsų planetoje galima rasti lopinėlių, kur dar nebuvo žengusi žmogaus koja. Vargu ar aptiksi visai žmogaus nepaliestų vietų tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva. Tuo labiau, kad neturime nei aukštų kalnų, nei atogrąžų miškų, nei dykumų. O kur žmogus žengė, ten ir paliko pėdsaką. Lipa alpinistas į aukščiausią pasaulio viršūnę Džomolungmą (Everestą), o, žiūrėk užlipa ant pamestos skardinės. Grybauji, o vietoje grybo randi butelio šukes. Žuvauji, o vietoje žuvies ištrauki seną batą. Tai vis žmogaus natūralios gamtos niokojimo pavyzdžiai. Šalia didmiesčių auga sąvartynai. Yra žinomas Kariotiškių karjeras greta Vilniaus, kuriame buriasi likimo nublokšti žmonės. Tai taip pat mūsų visuomenės “išvirkštinė“ dalis, su “natūralia“ gamta susiejanti per atliekas. Pripildyti šiukšlynai užverčiami žemėmis, o po kurio laiko ten pradedami statyti vis besiplečiančio miesto kvartalai. Paskui stebimasi kodėl taip dažnai sergama? Atliekų problema yra labai didelė taip pat.Kiekviename mieste kasdien susikaupia 10 t. įvairiųjų kietųjų ir skystųjų atliekų. Jų kiekis priklauso nuo miesto dydžio, nuo šildymo sistemos tame mieste, nuo visuomeninio maitinimo tinklo platumo, ir komunalinės, nuo gamybos apimties. Prie pramonės centrų kaupiasi kalnai tik iš dalies panaudotų rūdų, virš miestų ,laukų, miškų driekiasi įvairiaspalviai dūmų debesys. Nepaisant didelių technologijos laimėjimų, šiandien į atliekas patenka apie 98 % apdirbamų medžiagų. Kuo aukštesnis žmonių gyvenimo lygis, tuo daugiau atliekų. Laikraščiai, televizoriai, automobiliai, baldai, šaldytuvai ir t.t. virsta šlamštu, atliekomis. Be to, daugėja įpakavimo medžiagų, kurias panaudojus reikia pašalinti drauge su milijonais tonų kitų susikaupusių atliekų, o tai nėra paprasta. ”Komunalinės atliekos sudaro: namų ūkio, statybų, amatų ir pramonės atliekos. Popierius (įpakavimas, raštvedyba ir t.t.) 40-50 % (iš čia 2 kartonas) Laikraščiai ir žurnalai 15-20 %Maisto atliekos 8-20 %Stiklas (buteliai) 10-12 %Metalas 4-8 %(iš čia 3 skardinės dėžutės) Plastmasės 4-8 %Tekstilė, guma 2-6 %Kitos medžiagos 1-2 %Iš ši…os lentelės galima daryti išvadą, kad apie2/3 namų ūkio atliekų galima naudoti kaip antrines žaliavas, jeigu surūšiuosime į popierių, stiklą, skardines dėžutes ir tekstilės atliekas.“ [9]Svarbią vietą mūsų gyvenime užima miškai. Miškas yra žemės apdaras ir upių maitintojas,nes jis veikia klimatą ir derliaus gausumą, yra ir visos žmonių ir visos gyvūnijos sveikatos saugotojas, tautos pasididžiavimas ir turtas. Miškas kartu yra ir maisto šaltinis bei pramonės žaliavų ištekliai.Miškai duoda mums daugiausia medžiagos namams,baldams. Jie svarbūs tuo, kad grynina orą, kuriuo kvėpuojame. Jie apsaugo nuo vėjų, potvynių, sulaiko lietaus vandenį. Taigi augalai- vienintelis deguonies fabrikas mūsų planetoje. Jie gali pašalinti iš atmosferos daug kenksmingų medžiagų. Tiktai vienas hektaras žaliojo ploto apvalo nuo anglies rūgšties, dulkių ir kenksmingų priemaišų apie 18 mln. m 3 oro. Taigi reikia tausoti miškus. Žalieji plotai gerina mikroklimatą, valo orą. Taigi “Per keletą pastarųjų dešimtmečių suvokta, kad efektyviausias kelias spręsti aplinkos užterštumo problemas- ne diegti brangias teršalų valymo technologijas, bet maksimaliai vengti teršalų susidarymo. Traktuojant bet kokias atliekas kaip “ne vietoje esančias medžiagas“, nesunku prieiti išvadą, kad geriausias atliekų tvarkymo būdas- vengti atliekų susidarymo. Žalos kompensavimo išlaidos neretai esti didesnės nei išlaidos bei pastangos užkirsti kelią taršai ir jos keliamai žalai. Be to, kartai apskritai neįmanoma atlyginti žalos, ir pastarųjų dešimtmečių ekologinės nelaimės apie tai akivaizdžiai byloja.“[3] Natūrali gamta domina sociologus ir dėl jos poveikio žmogui. Nors ir kokia atrodytų galinga technika ir tobula technologija, žmogus šiuolaikiniame pasaulyje neretai būna visiškai bejėgis prieš gamtos stichiją. Kartais ištisus žemės regionus nusiaubia uraganai, taifūnai, potvyniai, ugnikalnių išsiveržimai. Kai kurie sociologai nagrinėja socialines katastrofų pasekmes. Techninės gamtos katastrofos yra dar baisesnės negu natūralios gamtos sukeliamos katastrofos. Visi esame girdėję apie Černobylio atominės elektrinės katastrofą. Žmonės langinėmis dangstė langus, kad mažiau paveiktų radiacija. O ji paveikė milijonus žmonių. Labiausiai nukentėjo Baltarusija, nes vėjai nešė mirtiną debesį būtent į ten. Baltarusijoje iš dešimties milijonų gyventojų radiacijos daugiau ar mažiau buvo paveikti šeši milijonai. Nors praėjo jau daug laiko, bet ir dabar didelė Baltarusijos teritorijos dalis tebėra pavojinga gyvybei. Baisiausia tai, kad neturėdami kitokios išeities ten tebegyvena žmonės. Tebegyvena, nors vaikai neretai gimsta apsigimę. Valgo užterštą maistą, geria radioaktyvų pieną… Kol mes apibrėšime “gamtos” sąvoką kaip kaimišką idilę, tai miestas bus suvokiamas, kaip gamtos priešas. Tokio požiūrio pažangumas yra labai abejotinas. Jį pagimdė žmogaus atitolimas nuo gamtos.Į mus supančią aplinką reikia žvelgti kur kas plačiau. Negalima įsivaizduoti gamtos tik kaip medžių, bičių ir drugelių pasaulio. Jame turi dalyvauti ir žmogus. Gamta turi supti žmogų visur, kur jis gyvena, dirba, žaidžia. Ji neturi būti kažkas atskira. Reikia, kad ji būtų lyg didelis, platus raizginys, kurio dalis yra žmogus. Gamta turi tapti ir miesto gyvenimo dalimi. Kol į miestus bus žiūrima tik kaip į didžiausius gamtos priešus, tol patys miestiečiai bus suvokiami kaip nejautrūs gamtai. Šiandien tik keli iš daugybės miesto gyventojų moka dirbti žemę. Tyrimai Vokietijoje parodė, kad vaikai, gyvenantys miestuose, geriau pažįsta automobilių markes nei gėles. Augmenijos trūkumas miestuose yra rimta problema, bet tai, kad miestiečiai neišmano apie medžius, gėles ar dirvožemį, dar nereiškia, kad jie patys yra nutolę nuo gamtosauginių problemų ir, kad jiems nerūpi gamta plačiąja prasme.Reikėtų paminėti ir tai, kaip užteršta biosfera veikia gyvąją gamtą bei žmogų. Užterštumas kenkia planetos klimatui, augmenijai, gyvūnijai, bei žmonių sveikatai. Nustatyta, kad daugelio vaikų, paauglių ir senyvų žmonių polinkis… į kvėpavimo organų ligas labai priklauso nuo oro užterštumo sieros, azoto, fluoro, chloro junginiais, asbesto bei silicio dulkėmis. Angies monoksidas mažina hemoglobino kiekį kraujyje, sukelia mažakraujystę, skatina aterosklerozę, audiniai ima stokoti deguonies. Sieros junginiai pažeidžia nervų sistemą, kraujotaką. Azoto oksidai, fluoro junginiai erzina kvėpavimo takus, sukelia bronchų ir plaučių uždegimus, trikdo kraujotaką, skatina mažakraujystę. Dulkes ir cheminiai junginiai ne tik kenkia žmonių sveikatai, bet ir keičia klimatą, naikina augmeniją, gadina statybines medžiagas, metalo konstrukcijas, architektūros ir meno paminklus. Dideliuose pramones centruose dėl užteršto oro geležies dirbiniai rūdija 3 kartus greičiau, o aliuminiu ir nikeliuotu daiktu korozija padidėja keliasdešimt kartu. Didelė sieros ir kitų cheminių junginių koncentracija ore keičia augalų lapų, žiedų spalvą, stiebų struktūrą. Želdiniai nebepajėgia atlikti svarbios funkcijos- išvalyti oro,t.y. sugerti anglies dioksido ir išskirti deguonies.“ Mokslininkai apskaičiavo, kad, bent pusiau sumažinus stambių pramonės centrų užterštumą, gyventojų amžius pailgėtų 3-5 metais, metinis sergamumas sumažėtų 25-30 %, plaučių vėžiu ir kitomis kvėpavimo organų ligomis –20-30 %, širdies ir kraujagyslių ligomis -10-20 %.Ypač daug kancerogenu išmeta į biosferą anglių, naftos perdirbimo, metalurgijos gamyklos.“ [8] Žinomas norvegų mokslininkas ir keliautojas T.Hejerdalas rašė, kad beveik visi dideli miestai per upes ir kanalus vandenyną paverčia šiukšlių duobe. Nafta, patekusi į jūras ir vandenynus, naikina visa, kas gyva. Vandens telkinius ypač teršia chemijos pramonė, gaminanti detergentus, herbicidus ir insekticidus. Mineralinės trąšos bei pesticidai didina žemės ūkio kultūrų derlių. Tačiau per gausus ir neracionalus jų vartojimas neleistinai teršia dirvas ir vandenis. Azoto, sieros, gyvsidabrio, vario, chloro, arseno junginiai kenkia gyvūnijai ir žmogaus sveikatai. Neapgalvotai tvarkoma žemės ūkio chemizacija naikina žuvis, vėžius, varles, sliekus, kiškius, gandrus ir kt gyvūnus. Nuodingieji chemikalai, perėję į augalus ir gyvulius, vėliau su uogomis, vaisiais, daržovėmis, pieno bei mėsos produktais patenka į žmogaus organizmą ir gali neigiamai atsiliepti sveikatai. Cheminių junginių gausumas biosferoje dirgina organizmą, silpnina atsparumą ligoms, kenkia genetiniam aparatui ir skatina apsigimimus bei paveldimas ligas. Tai liečia šias biologines grandis: dirvožemis- vanduo-augalai-gyvuliai-žmogus. Pirmųjų trijų grandžių neleistinas teršimas nuodija visus gyvuosius organizmus, taip pat žmogų. Aplinkos teršimas tampa globaliniu reiškiniu.“Taigi žmonija pasuko urbanizacijos keliu ir šiandien miestai visose pasaulio dalyse auga kaip grybai po lietaus… Mūsų amžiaus pabaigoje miestuose gyvens 80-85 % planetos gyventojų.Bet kartu jau šiandien didėja ir ta miestų gyventojų dalis, kuriai gyvenimas triukšmingoje ir intensyviai teršiamoje aplinkoje tampa nepilnaverčiu.Kasmet vis didesnės žmonių masės grėsmingai veržiasi į natūralią gamtą, sukeldamas jai papildomą ir rimtą pavojų.”[7] Mūsų gyvenime labai svarbi yra ekologinė etika: mūsų planeta nedidelė, gamtos turtai riboti, žmogus yra natūralios aplinkos integracinė dalis, todėl prioritetas turėtų būti teikiamas žmogaus sąmonės nematerialių aspektų vystymui.Taigi “Gyvename naujo požiūrio į savo aplinką- socialinę, gamtinę, individualiąją- formavimosi laikotarpiu. Kadangi vis telkiamės mažoje planetoje, privalome išmokti gyventi harmoningai su gamta ir vienas su kitu. Tai- būtinybė. Mes taip glaudžiai susiję vienas su kitu, kad negalime gyventi izoliuotai ir ignoruoti, tai kas vyksta už mūsų sistemos ribų. Negalima ignoruoti to fakto. Jog atėjo laikas ekologiniam pramonės perorientavimui.“ [2] EKOLOGINIS MOKYMAS, AUKLĖJIMAS BEI BŪDAI KAIP SUMAŽINTI APLINKOS UŽTERŠTUMĄDaug kam kyla klausimas, kaip išvengti užterštumo, bet į šį klausimą atsakyti yra sudėtinga. Reikia ieškoti naujų, veiksmingesnių priemonių, kaip s…umažinti ar visai užkirsti kelią gamtos teršimui. Šią problemą sudaro ne tik naujų, tobulesnių oro ir vandens valymo sistemų kūrimas ir jų gausus panaudojimas, bet taip pat rengimas tokių gamybos technologijų, kurios garantuotų uždarą vandens ciklą ir nepaliktų kenksmingų gamtai atliekų. Ekologija tiria organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką. Ekologiniam mokymui ir auklėjimui reikia ne tik specialios literatūros, o svarbiausia yra siekti, kad ekologinis aspektas atsispindėtų visose disciplinose ir mokymo priemonėse. Vykdant milžinišką persitvarkymo programą šalyje, svarbiausias uždavinys- visapusiškas asmenybės ugdymas. Bet žmogaus, visų materialinių ir kultūrinių vertybių kūrėjo, sąmoningumas, dorovė, moralė ir kiti privalumai asmenybės požymiai dažnai dar labai atsilieka nuo laiko reikalavimų. Sąžiningas darbas visuomenės ir gamtos naudai, sąžiningumas, pareigingumas, blaivumas dar netapo kiekvieno piliečio kasdieniu poreikiu. Žmogaus vertė visada turėtų būti siejama su jo požiūriu į gamtą. Gamtos niokotojų žiauraus elgesio šaknų reikia ieškoti auklėjime, šeimos aplinkoje. Norint suprasti gamtą, pačiam reikia būti intelektualiam, nes tik tokiam žmogui gamta taps veidrodžiu, atspindinčiu elgesio kultūrą, moralę, gėrį, dorovę ir kitas gerąsias asmenybės savybes. Antra vertus, ir pati gamta yra ne tik materialinių gėrybių šaltinis, bet ji padeda ugdyti ir taurinti žmogaus jausmus, jo etiką, estetiką, pakilti į naujas dorovės aukštumas. Bet dar daug žmonių nesinaudoja gamtos teikiamomis neįkainojamomis paslaugomis, nepastebi jos grožio, atvirkščiai- įvairiais neleistinais veiksmais ją žaloja. Abejingumas gamtai nemažėja. Priežasčių yra daug. Jos susiklostė per daugelį tūkstančių metų bendraujant žmogui su gamta, naudojantis nieko nekainuojančiomis jos gėrybėmis. “Daugelis pripratome prie šūkių: “Imkime kuo daugiau iš gamtos!“ arba “Nelaukime iš gamtos malonių: jas pasiimti iš jos- mūsų uždavinys!“ Ir taikome juos nesusimąstydami O tai reiškia, kad žmonija baigia kirsti šaką, ant kurios pati sėdi. Mūsų planeta sparčiai artėja prie galutinės ir negrįžtamos ekologinės krizės. Kad ji neįvyktų, privalome visiškai pakeisti senąją pažiūrą į gamtą, sistemingai ir veiksmingai plėtoti ekologinį mokymą ir auklėjimą, įtraukti į jį visus socialinius gyventojų sluoksnius. Mūsų šalies piliečiui nuo mažens reikia skiepyti mokslinės techninės revoliucijos, suklestėjusios civilizacijos sukurtą gamtos sampratą, kuri išreiškiama labai trumpai: “Tausokime gamtą ir protingai, racionaliai naudokime jos turtus“.“ [8] Žmogus, tenkindamas savo poreikius, plėsdamas gamybą privalo naudoti gamtos išteklius, ir net tuos, kurie savo gyvybinėmis funkcijomis artimi žmogui. Bet nereiškia, kad galima nepaisyti gyvosios gamtos gyvybinių interesų, pažeisti ekologinę pusiausvyrą. Stokojant ekologinių žinių, galima pakenkti gamtai arba sau pačiam. Žmogus- sociali būtybė. Todėl jo santykiai su gamta nusakomi dviem aspektais: “gamta- žmogus- visuomenė.“Visuomeninė pareiga verčia tausoti gamtos turtus, neteršti aplinkos. Kaip, perteikti vaikams meilę gamtai ir pagarbą visuomenės interesams, priklausys nuo tėvų, auklėtojų, dėstytojų, mokytojų sumanumo, įtaigos. Respublikoje egzistuoja ir sprendžiamos dvi pagrindinės ekologinės problemos: pirmoji susijusi su gamybine veikla, o antroji su aktyviu poilsiu gamtoje. Pirmajai sferai reikia aukštos ekologinės kultūros specialistų, kurie gerai suprastų ir gebėtų spręsti gamtosaugos ir gamtotvarkos uždavinius,- nuo statybos objektų projektavimo iki intensyvių ir neteršiančių gamtos technologijų parengimo bei įvykdymo.Urbanizacijos procesas ir toliau plėsis. Savaitgalių turizmas, poilsis ir atostogos gamtoje vis populiarės, didės poilsiautojų. Tai lyg ir teigiamas reiškinys, bet: įsivaizdavus dalies poilsiautojų netinkamą elgesį gamtoje, susidaro nemalonus vaizdas. Taigi ekologinės kultūros reikia mokyti jau dabartinius poilsiautojus. “Kiekvienas poilsiautojas privalo turėti savyje “drau…stinį“ ir žinoti, ko negalima daryti gamtoje, mokėti ir norėti tausoti gamtą, kurioje jis poilsiauja. Labai svarbus čia vadinamas neformalus ekologinis švietimas, kurį vietoje privalėtų geriau organizuoti įmonių, ūkių ir organizacijų vadovaujantys asmenys, gamtos apsaugos draugijos pirminės organizacijos, mokyklos ir kitos įstaigos. Ekologinį mokymą ir auklėjimą reikia pradėti nuo ikimokyklinio amžiaus, vėliau tęsti vidurinėje ir aukštojoje mokykloje, po to- darbo ir poilsio vietoje. Šis procesas nenutrūksta visą žmogaus gyvenimą. Jo- tikslas išugdyti tvirtus atskiro asmens, kolektyvo ir visos socialistinės visuomenės įgūdžius ne tik saugoti ir gausinti gamtos turtus. Dabar visos respublikos jaunimo darbo ir poilsio stovyklos dirba ekologinio mokymo ir auklėjimo darbą. Iš to tikimasi didelės naudos: 1) teorija suartės su praktika; 2) jaunieji gamtos bičiuliai įgis vis daugiau gamtosauginio darbo patirties ir taps aktyviais gamtosaugos draugovininkais, o gamtos bičiuliai draugovininkai pasirūpins, kad nebūtų žalojama gamta.“ [8] Pamokose moksleiviai supažindinami su tokiomis temomis kaip energija, atliekos, vanduo. Mokykloje mokomasi praktinių dalykų: taupyti vandenį, perdirbti atliekas, mažiau šiukšlinti. Aplinkosauginis ugdymas integruojamas į mokyklos programą. Vykdomi mokymai, kaip įtraukti ekologinį ugdymą į kitų mokymosi dalykų programas. Tai tiesioginis „Darbotvarkė XXI a.“ principų mokyklose įgyvendinimas, kai tėvai, mokytojai, mokiniai yra įtraukiami į gamtosauginės mokyklos valdymą. Gamtosauginės mokyklos yra skatinamos bendradarbiauti su kitomis organizacijomis, tam kad įgautų patirties ir kritiško vertinimo. Gamtosauginės mokyklos turi į savo veiklą įtraukti didesnę bendruomenės dalį ir informuoti ją apie vykdomus projektus, akcijas, rengiant parodas, per mokyklos susirinkimus, spaudą. Visiškai aišku, jog ekologiniam mokymui reikia bendrų daugelio organizacijų pastangų. Ekologinio mokymo ir auklėjimo sistema siekia ugdyti žmogaus gerumą, gailestingumą, grožio ir gėrio pajautimą, meilę Tėvynei, rūpinimąsi visos žmonijos gerove. Turime neleisti gamykloms dirbti be geros gamtosauginės technologijos, be apytakinės vandens sistemos ir jo valymo įrenginių, be dujų gaudytuvų; įmones vertinti ne tik pagal tai, ką jos gamina, kiek jos teršia aplinką. Pastačius galingus vandens valymo įrenginius, nutekamasis vanduo gerai išvalomas cheminiu, mechaniniu ir biologiniu požiūriu. Kitaip tariant, žalą gamtai, aplinkai reikia dėti ant ekonomikos ir pelno svarstyklių. Karti gyvenimo patirtis parodė, kad pramonę plėtoti be mokslinio ekologinio pagrindimo- nusikaltimas šalies gamtai, visuomenei, pagaliau- visai žmonijai. Laikas liautis priešinti gamtą ir miesto gyvenimą. Vietoj to, kad galvotume, kaip išvengti urbanizacijos, verčiau pamąstykime kokius turėtume statyti ir kurti miestus, kad juose vyrautų “žalia”, t.y. natūrali, atmosfera. Galima pastebėti, kad nepaisant priešiško požiūrio į miestus, jie yra daug stabilesni už kaimo vietoves. Miestuose didėja užterštumas dėl to, kad dauguma žmonių gyvena juose. Vis dėlto žaliųjų taip laukiamus dviračių takus, vietines parduotuves yra daug lengviau įkurti miestuose, o ne mažesnėse gyvenvietėse. EKOLOGINĖ SAVIGALBAPlanetos, tam tikros šalies ar regiono, tam tikro miesto ar kaimo ekologinę padėtį veikia ne tik visos visuomenės, bet ir kiekvieno individo atitinkamas elgesys. Planeta priklauso visiem, ir visi privalome ją saugoti nuo degradavimo pagal savo galimybes. Štai ką gali padaryti kiekvienas žmogus, jog būtų pagerinti žmogaus santykiai su aplinka:“1. Kuo mažiau naudokite detergentų, nes jie turi daug fosforo ir teršia vandenį. 2. Venkite pirkti butelius, kurių negalėsite grąžinti. 3. Nemeskite į kanalizaciją mėsiško maisto likučių, vatos, arbatos ir kavos tirščių, nes ne tik užteršite vandenį, bet ir užkimšite vamzdžius. 4. Žiūrėkite, kad iš čiaupų be reikalo netekėtų vanduo. Visada atsiminkite, kad geriamo vandens ištekliai nėra neriboti ir kad jo kasdien vis da…ugiau suvartojame.5. Venkite vartoti įvairius aerozolinius oro gaivintojus, nes jie labai teršia orą ( daugelis jų kancerogeniški). 6. Jeigu galite, meskite rūkyti. Rūkydami teršiate savo aplinkos orą, ypač uždaroje patalpoje, kur oras nejuda. 7. Kuo dažniau naudokitės visuomeniniu transportu. Jeigu būtinai reikia važiuoti nuosavu automobiliu, venkite piko valandų. 8. Atsargiai elkitės su elektros srove. Taupykite elektros energiją. 9. Nevažinėkite nesutvarkytu automobiliu, ypač kai nesutvarkytas degimas ir dujų išmetimas. 10. Nekelkite triukšmo signalizuodami gyvenamosiose vietovėse. 11. Naudokite bešvinį benziną, jis mažiau teršia orą negu daugiaoktanis. 12. Skaitykite maisto gaminių etiketes. Žiūrėkite, koks nurodytas vartojimo laikas. 13. Kiekvieną dieną kuo daugiau vaikščiokite. Tai pamažu teigiamai veiks jūsų sveikatą ir bendrą savijautą. 14. Sodinkite ir globokite medelius. Jie gamina deguonį, sugeria anglies dioksidą, neutralizuoja triukšmą ir gerai veikia nervų sistemą. ” [9]IŠVADOS
Įdėmiau pažvelgus į žmonijos istoriją, matyti, kad žmonija visais laikais kentėjo dėl aplinkos taršos bei neracionalaus gamtos išteklių naudojimo. Savo darbe aptariau pagrindines miesto ir kaimo taršos problemas: oro, vandens ir atliekų užterštumą. Pateikiau būdus kaip galima sumažinti taršą.Supratau,jog mokslinė techninė pažanga spartėja, kuriami dar efektyvesni būdai, kaip greičiau ir su mažesnėmis sąnaudomis spręsti aktualiausias gamtos apsaugos problemas.Pagrindinį dėmesį kreipiau į žmogaus santykį su natūralia ir nenatūralia gamta. Akcentavau sveikos aplinkos išsaugojimo ateities kartoms svarbą, aptariau ekologinio švietimo galimybes. Taigi gamtos apsaugos įstatymai pabrėžia jog darbo žmonių materialinės gerovės ir kultūrinio lygio kėlimas reikalauja geriau ir ekonomiškiau naudoti gamtos turtus, atsižvelgti ne tik į mūsų dienų reikmes, bet ir ateitį. Reikia ne tik gausinti materialines ir dvasines gėrybes, bet gyvybiškai svarbu neteršti gamtos nuodingomis medžiagomis, išsaugoti tą aplinką, kurioje žmogus gimsta, auga, dirba ir ilsisi. Ne veltui sakoma, kad gamtos apsauga- tai žmogaus apsauga. Jau šiandien mokslo ir technikos laimėjimai yra stulbinantys. Ateityje jie bus dar įspūdingesni. Žmogaus rankose sukaupta didžiulė jėga. Bet iškyla klausimas: ar užteks žmonijai savitvardos, išminties tą didžiulę jėgą nukreipti tuo keliu, kuris atitinka žmogaus kūrybinę,o ne griaunamąją prigimtį.
LITERATŪRA1. Arvydas Virgilijus Matulionis “Sociologija“ Vilnius, 2002 m. 197 psl. 2. Stanislova Stašienė, Nijolė Petkevičiūtė “ Žmogus ir aplinka“ Mokomoji praktika KTU 2003 m. 120 psl. 3. ”Žmogaus socialinė raida“ Vadovėlis aukštosioms mokykloms Vilnius 2001m. 224 psl. 4. Kalendra, Č “Gamta, žmogaus veikla ir dorovė“ // Humanistika, 1998m. Nr1. 35-37 psl. 5. L. Rinkevičius “Ekologinės modernizacijos teorija: esminiai bruožai ir kritinės įžvalgos // Sociologija. Mintis ir veiksmas, Nr 1-2 (8), 200 m. 6. Romualdas Grigas “ Tautos likimas“ //sociologinė apybraiža Vilnius ”ROSMA” 1995 m. 7. R. Grigas “Žmogus dabarties pasaulyje“ //Sociologinė socializacijos sąlygų apžvalga Vilnius “Mintis“ 1978 m. 131 psl. 8. B. Ausiejus “ Gamta ir pažanga“ Vilnius “Mokslas“ 1987 m. 139 psl. 9. B. Kitanovičius “ Planeta ir civilizacija pavojuje“ Vilnius “Mokslas“ 1985 m. 250 psl. 10. Lietuvos žaliųjų judėjimas: www.zalieji.lt/Zalioji Lietuva/ 2003 gegužė Nr.9 (191)/Kaip paskutiniai pagonys naikina gamtą.
11. Lietuvos žaliųjų judėjimas: www.zalieji.lt/ Zalioji Lietuva/2001 liepa Nr. 13 (151)/Ar miestai -gamtos priešai?12. Lietuvos žaliųjų judėjimas: www.zalieji.lt/Zalioji Lietuva/ 2001 birželis Nr. 12 (150)/Ekologinė sąžinė13. Lietuvos žaliųjų judėjimas: www.zalieji.lt/Zalioji Lietuva/2001 kovas Nr. 5 (143) /Benzinas,dyzelinas ar dujos. Kas geriau? 14. Lietuvos žaliųjų judėjimas: www.zalieji.lt/Zalioji Lietuva /2001 vasaris Nr. 4 (142)/ Gamtosauga, kuri nesau…go gamtos. 15. Lietuvos žaliųjų judėjimas: www.zalieji.lt/Zalioji Lietuva /2001 vasaris Nr. 3 (141)/ Lietuva tampa atliekų duobe. 16. Lietuvos žaliųjų judėjimas: www.zalieji.lt/Zalioji Lietuva /2000 liepa Nr. 14 (130)/ Sąvartynai dabartis ir ateitis.