Depresija – išbandymas moderniai visuomenei

Įvadas

Vienu metu atrodė, kad psichiatrija pamiršo svarbiausias savo esmės dalis – žmogaus santykį su savimi, kitais žmonėm ir visuomene. Nauja vaistų karta, kurią tuomet simbolizavo Prozakas, pasiuntė į gilų nokdauną, giluminę psichoterapiją. Daug kas patikėjo naivia idėja, kad vaistai gali padaryti žmoniją laimingą ir išvaduoti iš dvasinių krizių ar egzistencinių problemų.

Laimei, ir šita paprastų sprendimų liga Vakarų psichiatrija baigia sirgti, nes jau atsikvošėta ir susivokta, kad be smegenų žmogus dar turi dvasinį pasaulį su savo unikalia istorija ir kad jį nuolat supa soocialinė aplinka, kuri gali tiek sukelti depresiją, tiek padėti pasveikti.

Taigi vilčių teikia tai, kad kiekvieną kartą švytuoklei įsismaginus ir peržengus tam tikrą saiko ribą mokslas ir praktika grįžta į protą. Vien smegenų veiklos remontas, net ir pats moderniausias, neišspręs problemos, kuri savo esme yra ne tik individo, bet ir žmonijos raidos problema.

Otavos chartija, pradėjusi naują erą visuomenės sveikatos srityje 1986 metais išvardijo kelis svarbiausius principus, kaip bendromis pastangomis turi būti stiprinama žmonių sveikata. Šie principai kaip niekam kitam tinka mūsų kraštui ir mūūsų regionui, apimtam dvasinio bejėgiškumo.

Reikia kelių dalykų: iš viršaus turi būti vykdoma sveika viešoji politika, sustiprinanti ir pakylėjanti bendruomenes, šios savo ruožtu stiprėdamos, savaime gydomai veiks supančią dvasinę ir fizinę aplinką. Taip iš viršaus nusileidus subrendusiai politinei valiai, iš apačių pa

akilus susivokusių piliečių atsakomybei, vieniems kitus paskatinant visuomenė ima sveikti. Netgi nuo depresijos.

Taigi ar reikia kalbėti apie depresiją?
Būtinai reikia, bet su dviem sąlygom.
Pirma, pripažinkime, kad paprasti sprendimai sprendžiant visuomenės problemas nėra geriausi sprendimai, ir nustokime jais žavėtis.
Antra, patikėkime pagaliau, kad viskas iš tikrųjų mūsų rankose.

Darbo tikslas: Depresija – išbandymas moderniai visuomenei.

Darbo uždaviniai:
 Išsiaiškinti, kas tai yra depresija.
 Kas ją įtakoja.
 Išsiaiškinti, kokios priemonės padeda įveikti depresiją.

Depresija yra rimtas išbandymas mums visiems, ir nei geriausi vaistai, nei talentingiausi psichoterapeutai nepadės mums įveikti depresiškumo epidemijos, jei pasyviai lauksime stebuklingo pasveikimo. Savęs gydymas yra slidus dalykas medicinoje, bet visuomenei siekiant įveikti savąją depresiją – tai yra vienintelis kelias.

1. Depresija

Tai viena seniausių dvasios ligų kuria sirgo mūsų protėviai prieš šimtus tūkstančius metų. Manoma, kad depresija jau turėjo pitekantropai. Neandertaliečiui depresija buuvo visiška norma, be kurios jis negalėjo išgyventi. Tarpinis žmogus netūrėjo pilnavertiško intelekto ir pilnavertės visuomenės, tuo metu patyčios ir neteisiamas elgesys vyravo. Nebuvo nei mokslo, nei religijos, nei organizuoto darbo. Primityvi kolektyvistinė visuomenė tik pradėjo valdyti ginklus ir palyginus neblogai galėjo perduoti žinias. Tuo metu žmogus negalėjo pasiekti normalaus intelekto, bendravimas buvo pagrįstas nevaldomomis emocijomis, įtampa kuri vyravo tuometinėje neandertaliečių (Ostapo) tipo visuomenėje buvo milžiniška. Atrodo visos sąlygos buvo sudarytos sirgti depresijai.

Depresija yra jėgos ir atsparumo blogomis sąlygomis dv

vasios liga.

Kodėl jėga? Kodėl atsparumo?

Pabandykime įsivaizduoti pitekantropo ir neandertaliečio visuomenes, koks ten buvo sunkus bendravimas ir koks ten buvo sunkus išlikimas tuomet suvoksime, kad stiprios patyčios buvo labai reikalingos. Tik patyčiomis ir tuo metu ištobulėjusiomis emocijomis buvo galima atsilaikyti prieš tuometinę visuomenę.

Jeigu būtų įmanoma dabartinį kultūringos visuomenės optimistą nusiųsti į ta istorinį laikmeti ir jei tai būtų padaryta, tai įsivaizduokite, kaip greitai šis žmogus įgautų depresiją ir ką jis ten patirtų.

Vėlesnieji tipai iš dalies sugebėjo atsikratyti ir paveldėjo šią ligą. Vinerio tipo žmogus neandertaliečio visuomenėje depresavo, vėliau šis plintantis tipas sukūrė kultūrą, tinkančią šiuolaikiniam žmogui, atsirado netik civilizuotas žmonių elgesys, bet palaipsniui ši istorinė liga tapo maža, atsirado pirmieji optimistai. Skirtingai negu Marato tipas Vinerio tipas nebuvo pririštas prie emocijų kurios evoliuciškai susikūrė ir pasiekė tobulumą jau neandertaliečio visuomenėje.

Tipų teorija pirmoji iš visų teorijų logiškai racionaliai paaiškino šios ligos būtinumą ir istoriškumą. Atrodo tai labai garbinga liga, be kurios nebūtų dabartinės žmonijos.

1.1. Depresijos teorija

Dabartinis mokslas ir dabartinė Froidistinė psichiatrija depresiją suskaldo į dvi formas: depresija ir maniakinė depresija. Viena iš šių formų yra apatijos, kita aktyvumo. Yra pilna požymių, pagal kuriuos yra nustatoma ši liga, bet jų perdaug neaptarinėsiu, nes daugelis jų gali tikti ir sveikam žmogui.

Dabartinis mokslas nežino ši

ios ligos atsiradimo priežasčių, nėra įvardinta iš kur viskas atsiranda ir viskas kyla.

Gydimo metodika yra sukurta, bet ji tik sušvelniną priepuolius, retai kada pavyksta pasveikti žmogui iš depresijos. Gydytojai vis dažniau kalba, kad reikia susigyventi su šiuo negalavimu, o esant priepuoliui stengtis atsipalaiduoti.

Šimtai milijonų žmonių visame pasaulyje vis tiek kenčia, nors didėja antidepresantų gamyba. Antros kartos antidepresantai savo veikimu nieko nesiskiria nuo narkotikų veikimo, pilna avėjų kai nuo šių medžiagų priklausomybės yra gydomi žmonės.

Vaistų atsiradimas neefektyvus, o psichologija bejėgė. Todėl, kad nežinant priežasčių neįmanoma suvokti esmės.

Ką jaučia žmogus sergantis depresija: priepuolių metu didžiulę įtampą, nepasitikėjimą, apatiją, vidinį skausmą, veiklos sumažėjimą. Dauguma įvardija širdies veiklos sutrikimus. Kiekvienas žmogus kartkartėmis išgyvena liūdnus jausmus: netekties, nusivylimo ar tiesiog liūdesio. Normaliai tokie jausmai yra trumpalaikiai, žmogus sulaukia paramos iš artimiausios aplinkos (meiles, paguodos, šilumos) ir liūdesys po kelių dienų praeina.

Depresija yra gilus ir ilgalaikis išgyvenimas. Tai emocine išraiška, išeinanti už paprasto liūdesio ribų. Depresijos metu liūdesys yra lydimas mastymo, elgesio ir biologiniu funkcijų sutrikimu, kurie tampa daugiau ar mažiau autonomiški nuo bet kokiu išgyvenimu, davusiu jiems pradžia.

Paprastai kalbant, žmones, sergantys depresija jaučia slogius, liūdnus jausmus ilga laika ir nežino koks įvykis juos sukėlė (pvz: “nieko neatsitiko, bet man taip liūdna, ka
ad nenoriu keltis iš lovos”)

Dauguma žmonių nutyli apie savo pablogėjusį bendravimą su aplinkiniais ir su artimaisiais. Dauguma žmonių depresija maišo net su bloga nuotaika (patikėkite klinikose, kuriuose yra gydomi sunkūs, depresija sergantys žmonės, gydytojai ir aptarnaujantis personalas pastoviai turi būti įsitempę ir pastoviai gauna didelį patyčių krūvį, nepavydėtinai psichologiškai sunkus darbas, pasakysite jūs).

Mitai apie gerąją depresija yra tik savęs apgaudinėjimas. Nesitaikykite su šia liga. Pogimdyvinė depresija iš niekur neatsiranda, moterys jau anksčiau ja sirgo, todėl ji iš niekur neatsirado, bet išryškėjo esant sunkiam momentui po gimdymo. Vyrai vengia kalbėti apie šią ligą nors moterys net giriasi vartojančios antidepresantus. Feminizmas padarė savo.

1.2. Depresijos raida

Augdamas į depresiją linkęs asmuo gali tapti jautresnis dėl tam tikrų nepalankių gyvenimo situacijų – vieno iš tėvų netekties arba nuolatinio draugų atstūmimo. Kitos, ne tokios akivaizdžios nepalankios aplinkybės, taip pat gali padidinti jautrumą depresijai. Dėl trauminio patyrimo asmuo vėliau gyvenime linkęs perdėtai reaguoti į analogiškas aplinkybes, o vertinimai tokiomis aplinkybėmis dažniausiai yra kraštutiniai, absoliutūs. Netektį jis laiko nepataisoma, abejingumą – visišku atstūmimu. Kiti į depresiją linkę asmenys vaikystėje nusistato nelanksčius labai ambicingus tikslus, kurie, vėliau gyvenime susidūrus su neišvengiamais nusivylimais, sugriauna jų pasaulį.

Stresai, sukeliantys suaugusio žmogaus depresiją, veikia tam tikras jautrias asmens vietas. Daugelyje klinikinių atvejų ir tyrimų vienodai nurodomi tokie priežastinių veiksnių tipai: nutrūkę santykiai su asmeniu, prie kurio žmogus buvo prisirišęs; nepasiektas svarbus tikslas; darbo netekimas; finansinės nesėkmės; netikėta fizinė liga; socialinio statuso ar reputacijos praradimas. Jei toks įvykis vertinamas kaip visa apimantis, nepataisomas nuostolis asmeninei sričiai, jis gali sukelti depresiją.

1.3. Depresijos priežastys ir tipai

Depresijos rūšių yra daug, išgyvenimai būna skirtingo stiprumo, dalį jų žmogus pajėgus nugalėti pats, bet ilgokai užsibuvus, reikėtų kreiptis pagalbos. Ypač svarbu nepulti iš karto vartoti vaistų, nes yra veiksmingų natūralių būdų išsivaduoti. Visos depresijos gali būti suskirstytos į dvi pagrindines rūšis pagal atsiradimo priežastį: įgimtas polinkis, sąlygotas psichinių ligų, genetinių pokyčių ir įgytos, susijusios su nervų sistemos nusialinimu, pervargimu (organizmo energinių resursų išeikvojimu). Būtent įgytos depresijos, sąlygotos ilgalaikių stresų ar stiprių traumuojančių išgyvenimų lengvai pasiduoda korekcijai ir gali būti pašalintos taikant gilų atsipalaidavimą. Šiandieninis gyvenimo greitis ir padidinti darbiniai krūviai, bei neteisingas alinantis gyvenimo būdas, kai neskiriama pakankamai laiko laisvalaikiui, sukuria ilgalaikį stresą.

Silpna depresijos forma nėra liga. Visi Ostapo ir Marato tipo žmonės depresiją turi natūraliai. Vinerio ir Platono tipams depresija galima. Kiti antropologiniai tipai šia liga neserga. Vinerio Platono tipai, turintys natūralizmą niekuomet neturės depresijos.

Kas sukelia depresiją ?

1) Bloga išorinė bendravimo aplinka (žmogus yra nekenčiamas visuomenėje arba blogi santykiai su visuomene, asociali aplinka, sunki psichologinė aplinka t.t.).

2) Nepilnavertis asmenybės intelektas.

3) Įgimtas emocijų elementas (Marato ir Ostapo tipams).

4) Bet kokia idealistinė pasaulėžiūra Vinerio tipui (kitiems tipams tai reikšmės neturi, religija yra priskiriama prie idealizmo).

5) Vaizduotės pertempimas vizualiu menu.

6) Homoseksualios pažiūros (negalioja Platono tipui, Platono tipas gerokai skiriasi nuo kitų intuityvių ir vaizduotės tipų savo psichologine sandara).

7) Biseksualios pažiūros.

8) Didelis tyčiojimasis iš aplinkinių žmonių.

9) Didesnis už vidutinį humoras.

10) Žemas bendravimo lygis (ypatingai jis yra žalingas tipams – ekstravertams).

11) Besaikis svorio metimas ir besaikis savo kūno vizualaus grožio siekimas nesilaikant sveiko gyvenimo principų (anoreksija).

2. Depresija – labiausiai paplitusi liga pasaulyje

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) prognozuoja, kad iki 2020 m. depresija bus labiausiai paplitusi liga pasaulyje. Būtent ji lems daugiausiai mirčių. Jau šiandien daugiau kaip pusę savižudybių įvykdo žmonės, sergantys depresija. Statistika leidžia suvokti problemos mastą, tačiau ji nepajėgi atspindėti depresiją sergančio žmogaus nevilties, liūdesio, nerimo, baimės, skausmo ir kitų simptomų. Ar iš tiesų būtina kentėti, o gal yra veiksmingų ir saugių būdų šiai ligai įveikti?

2.3. Depresijos simptomai ir pasekmės

Žmogaus susirgimai pirmoje eilėje yra iššaukti ilgalaikių stresų, tai širdies ir kraujagyslių ligos, virškinimo sutrikimai, diabetas, peršalimai, antsvoris ir kiti. Šalia fizinių ligų lygiagrečiai vyksta pirmalaikis senėjimas, išsenka nervų sistema, atsiranda neurozės, prasideda depresija. Ilgalaikis stresas neatsiejamas nuo stiprių negatyvių emocijų, kurios atlieka kuro vaidmenį alinant psichiką, tuo pačiu jos išbalansuoja fiziologinius procesus, sutrinka organų veikla. Emociniai pokyčiai turi loginę seką: – stresas – nervinis išsekimas – depresija (energijos nebuvimas, tyli isterija) – organiniai pokyčiai – fizinės chroniškos ligos, ankstyva senatvė.

Šiuolaikinis streso faktorių daugėjimas ryškiai aplenkia nervų sistemos evoliucijos tempą, jos sugebėjimą adaptuotis. Suirus emociniai pusiausvyrai, vegetatyvinis (funkcinis ir endokrininis) disbalansas tampa pastovūs. Esant vegetaciniam sindromui, jautrumui visada susiformuoja emocinis pažeidžiamumas: išgyvenamas nerimas, abejonės, nepagrįstos baimės, nusilpsta dėmesys, greitai nuvargstama.

Visi mes patiriame įvairias emocijas, taip pat ir neigiamas – liūdesį, nusivylimą, sielvartą ir t.t. Tai visiškai normalu sveikam žmogui. Sergant depresija prislėgta, liūdna nuotaika, dažnai kartu su menkavertiškumo ir kaltės pojūčiu, gali tęstis nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių ar net metų. Ateitis atrodo niūri, o kasdieniai įprasti darbai, kuriuos anksčiau pavykdavo atlikti tarsi savaime, tampa sunkia našta. Be to, kartu su depresija dažnai pasireiškia nerimas, nepaaiškinama baimė, sutrikęs miegas bei apetitas, įvairūs nemalonūs jutimai kūne ir t.t.

Dalis žmonių patiria vienintelį depresijos epizodą gyvenime, kitiems depresija linkusi kartotis. Tačiau kiekvienam sergančiajam liga “griauna” gyvenimą, daro jį nepakeliamą. Dėl depresijos žmogus gali netekti darbo, šeimos, draugų. Be to, liga gali sukelti ar sustiprinti įvairius kūno negalavimus, alkoholizmą ar narkomaniją. Tačiau svarbiausia – ji gali atimti gyvenimą. Statistika rodo, kad nuo 45 iki 60 proc. savižudybių įvykdo sergantieji depresija.

2.4. Optimizmas – būdas išvengti depresijos

Dabartinė psichiatrija neanalizuoja depresijos atsiradimo priežasčių, žmogaus elgesio, žmogaus aplinkos. Todėl yra natūralu, kad viskas kartojasi ir nesikeičia. Nemanykime, kad yra lengva pakeisti save, kad duoti sau įšuki. Save keisti yra sunkiausia, svarbiausiai reikia žinoti depresiją sukėlusias ir palaikančias priežastis.

Atminkime, pirma mažinkime patyčias kitiems žmonėms, stenkimės draugiškiau bendrauti, nesigilinkime į savo problemas kurios skaudina mus, venkime pesimizmo, svaigalų, narkotikų, stimuliatorių. Keiskime blogą psichologinę aplinką. Venkime blogų tipų santykių, konfliktų. Konfliktuokime ne tam, kad konfliktuotumėme o tam, kad apsigintumėme. Keiskime savo įvaizdi. Atsisakykime išorinio pasaulio suvokimo, siekime tvarkingumo, bet ne išorės. Stenkimės kuo daugiau mylėti žmones – meilė daro stebuklus. Pradėkime labiau mylėti priešingos lyties žmones, kuo daugiau pastebėkime priešingos lyties vidinių privalumų ir tobulumų, venkime išoriškai suvokti priešingą žmogų. Kuo daugiau bendraukime su optimistais. Stenkimės būti darbštūs – darbas netik stiprina intelektą, bet ir naikina depresiją. Nedarykime iš savęs juokdarių, patyčių objektų. Numeskime svorį jeigu jis yra perdaug jau didelis, žmonės nemėgsta apsileidusių žmonių ir iš jų daugiau tyčiojasi. Užmirškime religiją ir idealizmą jeigu esame Vinerio tipo žmogus, šalyse kuriose stipri religija Vinerio tipas yra labai silpnas. Naudokimės Tipų teorija, stenkimės vertinti gerus tipų santykius ir tobulinti savo asmenybės savybes.

Kaip žiūrėsime į gyvenimą, taip gyvenimas žiūrės į mus – nekęsime, tyčiosimės iš žmonių, tai ir kiti atsakys tuo pačiu. Bloga aplinka ir blogos sąlygos visuomet pakeis mus nesvarbu kokie mes būsime stiprūs. Mes gal atrodysime stiprūs išoriškai konfliktuodamas su žmonėmis, bet viduje jausime milžinišką skausmą ir nemalonius pojūčius.

3. Studentų, mokinių psichoemocinė savijauta

Šiuo metu visuomenė susiduria su daugybe reiškinių, sukeliančių psichinę įtampą. didžiuliai informacijos srautai ir darbo krūviai, nuolat greitėjantis gyvenimo tempas, masinė globalizacija, nesugebėjimas prisitaikyti prie naujų socialinių ir ekonominių aplinkybių, sunkios gyvenimo sąlygos, smurtas šeimoje ir mokykloje, iširusios ir irstančios šeimos – tai tik nedidelė dalis stresą keliančių žmogaus psichoemocinę būseną trikdančių priežasčių. Tam ypač jautrūs vaikai, paaugliai, jaunuoliai. Jie labiau pažeidžiami tampa dėl fizinių ir intelektinių pokyčių , prastų socialinių santykių su aplinkiniais – bendraamžiais ir šeima – atsakomybės už savo ateitį. Tai daugumai sukelia nervinę įtampą ir net depresiją. Tai taip pat itin aktualu ne tik tarp suaugusių, bet ir tarp mokinių, studentų. Todėl pasinaudojau galimybe tai atskleisti tyrime, kurį atliko Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojos: Regina Proškuvienė, Vida Zlatkuvienė, Vida Juškelienė, Marijona Černiauskienė. Šį tyrimą pridedu kaip priedą prie šio darbo.

4. Depresija – rimtas išbandymas mums visiems

Kai kam atrodo, kad apie depresiją geriau nekalbėti. Esą kuo daugiau kalbame, tuo labiau stipriname palankią depresijai terpę. Be to, kalbėjimas apie depresiją dažnai būna neatsakingas ir turintis mažai ką bendra su mokslo žiniomis. Galų gale kartais nebeaišku, kas yra ta depresija. Kuo ji skiriasi nuo dvasinės krizės ar tinginystės, ar šiaip prastos nuotaikos? Pravirkusi mergina, aiškinanti, kad jai depresija, nebūtinai bus teisi – dažniausiai tai tik trumpam subjurusi nuotaika, kuri, žiūrėk, tuoj pat vėl pasitaiso draugui paskambinus ar saulutei išlindus.
Tikroji depresija – tai labai slogi liguista dvasinė būsena, ilgam sutrikdanti darbingumą ir gyvenimo kokybę, o neretai dar ir sukelianti minčių apie tai, kad gyventi nėra jokios prasmės. Esant sunkiai depresijai žmogus neigiamai vertina savo praeitį, dabartį ir ateitį, save laiko visišku nevykėliu ir našta kitiems. Kai depresija sunki, pasitraukti iš gyvenimo dažnai atrodo vienintelis sprendimas, ypač jei aplink nėra veiksmingos pagalbos.

Vien Lietuvoje, nors savižudybių sumažėjo, iki šiol kasmet nusižudo daugiau kaip tūkstantis žmonių. Europos Sąjungoje kasmet nusižudo 58 tūkst. piliečių. Pasaulyje jau praėjusio amžiaus pabaigoje depresija nurungė visas kitas kūno bei psichikos ligas ir tapo labiausiai paplitusiu ir didžiausią naštą visuomenei sukeliančiu sveikatos sutrikimu. Apie 120 mln. žmonių kasdien serga depresija. Tai tikras iššūkis žmonijai. Reikėjo pasiekti tokį aukštą evoliucijos lygį, kad kiltų ši problema, – juk gyvūnijos pasauliui nėra būdinga nei depresija, nei savižudybė.
Vargu ar rasime sunkesnį galvosūkį medicinai už depresiją, o filosofijai – už savižudybę. Šie reiškiniai kupini paradoksų, požiūriai į juos dažnai skiriasi kaip diena ir naktis. Nors šiandien ir aišku, kad sprendžiant tiek depresijos, tiek savižudybės problemas reikia plataus požiūrio į žmogų ir jį supantį pasaulį, praktiniame gyvenime dažnai nukrypstama į vieną ar kitą kraštutinumą. Tuos kraštutinumus skatina amžinas sveiko proto noras siekti paprastų sprendimų. Būtent jie ir lemia brangiai kainuojančias mokslininkų ar politikų klaidas.

Depresija yra sudėtingas reiškinys, kurį pažįstant ir įveikiant būtina suderinti medicinos, psichologijos, sociologijos, visuomenės sveikatos ir filosofijos principus. Individo lygiu depresija – tai liguista būklė, trukdanti kokybiškai gyventi. Tokią depresiją reikia gydyti – psichoterapija, vaistais ar net atgimusia elektros impulsų terapija. Šiais laikas įveikti depresiją dar sunkiau, nes ji gerokai pakeitė savo išorę ir apsirengė madingais laikmečio drabužiais.

Depresija vis rečiau pasireiškia klasikine melancholija ir vis dažniau – liguistais kūno pojūčiais, taip dar labiau apsunkindama medikų sprendimus ir provokuodama klaidas.
Kartu depresija tarsi nori priminti mums, vis dar prisirišusiems prie pasenusio žmogaus skirstymo į jo kūną ir psichiką, kad jokios ribos nėra, kad kūnas ir dvasia vieningi. Ištiktas sunkios depresijos žmogus norėtų išsiverkti – juk klaikiai liūdna, bet negali. Mat depresija užslopina ir vidaus organų bei liaukų veiklą, todėl ašaros nebedrėkina akių – jos tiesiog nebegaminamos.

Tokią depresiją reikia gydyti vaistais. Įdomu, kad vienu metu Vakarų pasaulyje depresiją gydė vien psichoanalitikai. Depresija nuo psichoanalizės nebūtinai praeidavo, be to, vis dažniau kildavo klausimas, kas apmokės ilgo ir brangaus gydymo sąskaitas. O depresija, žinia, ištinka ne tik turtuolius.

Persisotinę psichoanalize amerikiečiai prisiminė, kad žmogus turi ne tik sielą, bet ir smegenis, ir. dabar jau pamiršę dvasinį pasaulį, nukrypo į kitą kraštutinumą. Amerika, buvusi psichoanalizės tvirtovė, dabar tapo psichofarmakoterapijos klestėjimo centru, ir po visą pasaulį pasklido žinia, kad polinkis į depresija – tai iš esmės tas pats, kas polinkis į cukraligę ar opaligę. Kaip kepenys gamina tulžį, taip smegenys – sveikai ar nesveikai – esą gamina jausmus.

Išvados

Depresija – tai liga, kuri diena po dienos veikia mūsų mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną. Tai kartu ir kūno, ir sielos liga. Tai labai svarbu suprasti ir ligoniui, ir ji supantiems žmonėms.

Šia liga gali susirgti kiekvienas – neturi reikšmės nei išsilavinimas, nei socialinė padėtis, nei lytis ar amžius. Depresiją gali sukelti staigus stresas, nelaimės, o kartais ji ištinka tada, kai gyvenimas klostosi gerai. Depresijos apimti žmonės netenka susidomėjimo tais dalykais, kurie anksčiau buvo malonūs. Jie nebegali prisiversti eiti į darbą, jaučiasi kalti ir nepilnaverčiai. Kartais kenčiantieji nuo depresijos ima galvoti apie mirtį ir savižudybę.

Depresija – sunki, žmogaus gyvenimo kokybę, neretai savižudybę lemianti liga, tačiau šiandien ji gali būti sėkmingai gydoma. Todėl labai svarbu nebijoti kreiptis pagalbos ir vartoti vaistų depresijai gydyti. Su depresija reikia kovoti ir ją galima nugalėti.

Literatūra

1. www.vpsc.lt/
2. „ Sveikas žmogus“ 2004m. Nr. 11
3. www.sveikas.lt/stresas/depresijos_priezastys.html – 8k
4. „ e – veidas“ 2008m. Nr.6

5. http://www.tiputeorija.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=47&Itemid=61

6. http://www.veidas.lt/lt/leidinys.nrfull/47ac1df619fa1.2

7. Aaron T. Beck „ Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai“, Vilnius, 2006m.

Leave a Comment