Į VADAS
Šeima yra svarbiausia terpė, kurioje vaikas gali sėkmingai augti ir vystytis. Pasak psichologo G. Valicko, nuo pirmųjų kūdikio gyvenimo akimirkų prasideda jo socializacijos procesas, kurį procesas, kurį galima apibūdinti kaip egzistuojančių elgesio normų ir vertybių sistemų, socialinių vaidmenų interiorizaciją, socialinės patirties perėjimą bei atgaminimą asmenybės veiklos ir bendravimo metu. Kitaip tariant, kiekvienas gimęs vaikas iš karto netampa viską suvokiančiu, žinančiu kaip elgtis, sumaniai įvertinti socialinio bendravimo subtilybes ir jas išmanančiu visuomenės nariu. Stebėdamas ir mokydamasis jis pamažu suvokia, kas yra toji aplinka kaip joje galima ar reikėtų elgtis. Pagal savo suvokimą ir susikūrus veikimo modelius vaikas pamažu ima veikti savarankiškai. Šeima yra pirmoji vaiko “bendruomenė”, iš kurios jis daugiausia išmoksta. Daugiau kaip prieš tūkstantį metų žymus persų poetas Rudaki vaizdžiai pasakė: Gyvenimas – jūra. Jei nori plaukti, ręsk laivą iš gerų darbų. Visi tėvai nori, kad jų vaikai “gyvenimo jūrą perplautų” sėkmingai, būtų laimingi. Tad ir reikia padėti tą laivą statytis ir statytis iš gerų darbų, reikia mokyti gerumo. Italų rašytojas Bruno Ferrero labai vaizdžiai aprašė jauna pora: ,,kuri užėjo į gražiausią miesto žaislų parduotuvę. Vyras ir moteris ilgai apžiūrinėjo spalvingus žaislus, pakabintus ant lubų, išrikiuotus lentynose, išdėliotus ant prekystalių. Čia galėjai rasti verkiančių lėlių, elektroninių žaidimų, miniatiūrinių viryklių, galinčių iškepti tortą ar pyragaitį. Tačiau sutuoktiniai niekaip negalėjo išsirinki. Jiems į pagalbą atskubėjo maloni pardavėja.– Mes turime mažą dukrelę, – ėmė aiškinti jai moteris. – Visą dieną ji būna namie viena. Mes grįžtame tik vėlai vakare. – Mūsų dukrelė beveik nesišypso, – tęsė vyras.- Norėtume jai nupirkti tokio, kas padarytų ją laimingą, – vėl kalbėjo moteris, – ypač tada, kai mūsų nėra namie…. Ką nors, kas ją pradžiugintų, kai pasilieka viena.
– Man labai gaila,- mandagiai nusišypsojo pardavėja. – MES NEPARDUODAME TĖVŲ.Nuspręsti turėti vaiką – tai sudaryti su juo sunkiai žmogaus protui suvokiamą skolos sutartį. Mažieji ateina į pasaulį, atsinešdami kvietimą gyventi: ,, Tu mane pakvietei. Aš atėjau. Ką man duosi? “ Nuo tada ir prasideda…….ŠEIMA – SOCIALINĖ SISTEMA
Šeima – leidžia artimai bendrauti, sukurti psichologinį komfortą, padėti vienas kitam, patirti savo reikšmingumą, artimo meilę, užuojautą ir pagarbą. Šeimoje daug vietos doriniam tapsmui, motinos, tėvo ir vaikų meilei, gerumui, tarpusavio pagarbai ir dorinei elgsenai. Dabartiniu laiku šeimos problemos tapo ypač opios: tėvai ir vaikai vis dažniau atsiskiria vieni nuo kitų, jie vis daugiau užsiėmę, kaskart vis mažiau laiko lieka bendravimui, bendram darbui ir poilsiui. Dar ir dabar gaji ilgą laiką vyravusi nuomonė, kad tėvai, išleidę vaiką į darželį ar mokyklą, visą atsakomybę už jo ugdymą perduoda auklėtojams ir mokytojams. Tėvų ir pedagogų atsakomybė abipusė. Mes gyvename didelio tempo laikais. Motinoms ne visada užtenka laiko padainuoti vaikui dainelę, pabūti kartu, o dabartinės senelės dažniausiai gyvena atskirai ir nemoka pasakų. Paveikti vaiko vidinį pasaulį per meną, literatūrą, dailę, kaip kažką aukšto, tyro, gražaus, kaip žmogaus dvasingumo ir dorinio augimo versmę, artimą vaikystei, – kiekvienos motinos pareiga. Ne viską galima perduoti žodžiais. Yra pasaulyje minčių jausmų, kurių perduoti žodžiais neįmanoma. Jie tokie sudėtingi, kad juos reikia pajusti, nes žodžiais pasakyti jie tampa tiesmuki ir lėkšti. Kad ir kokias gražias pasakas besektume, apie kokius gražius dalykus bekalbėtume ar išgyventume, turime atskleisti vaikui, kad šalia jo yra ir blogis, šalia džiaugsmo – skausmas, nusivylimas, liūdesys.Tėvai dažnai nori, kad vaikas būtų paklusnus ir besąlygiškai vykdytų jų nurodymus. Tai gali smarkiai pakenkti būsimam vaiko gyvenimui. Suaugusieji turi ne tik gebėti darniai gyventi ir dirbti, bet ir siekti naujovių, drąsiai peržengti praeities ribas, įžvelgti rytdieną, priimti savarankiškus ir išmintingus sprendimus. Ir atvirkščiai, jei vaikas bus nepaklusnus, tėvai pataikaus visiems jo kaprizams ir norams jis užaugs egoistas, nesugebantis bendrauti su aplinkiniais, vienišas ir kartu nelaimingas. Tėvai turi stengtis perduoti savo gyvenimišką patirtį ir išmintį, leidžiančią pasirengti sparčiai kintančiam gyvenimui ir ne visada numatomai ateičiai. Svarbu, kad vaikas, įveikdamas gyvenimo prieštaravimus, neprarastų pasitikėjimo savimi, žmonėmis, pusiausvyros ir ramybės. Kad jis, susidūręs su konfliktiška gyvenimo tikrove, gebėtų pats priimti išmintingą sprendimą, gyventų kurdamas ir siektų darnos, brangintu sveikatą.
Šeima apibūdinama , kaip grupė ir sistema, kuriai būdinga ribos, ryšiai, vaidmenys ir taisyklės. Sociologai žvelgia į šeimą iš 3 pagrindinių teorinių perspektyvų: 1. Struktūrinės – funkcinės.2. Interakcinės – situacinės.3. Šeimos vystymosi perspektyvos.Pokytis yra viso žmonių funkcionavimo dalis. Šeima visada patiria pokytį, nes gimsta ir auga vaikai, keičiasi žmonių funkcionavimas dėl ligos ar atsiradusios negalios, vaikai palieka namus dėl pasikeitusių sąlygų, keičiasi ištekliai ir atsakomybė. Visose šeimose jų nariai yra susidūrę su poreikių pokyčiais. Sonya Rhodes nurodė septynias šeimos gyvenimo stadijas: 1. Intymumas, o ne idealizacija arba iliuzijų išsklaidymas: formuojasi abišalės vyro ir žmonos ryšys, realistinės partnerio suvokimas.2. Papildymas, o ne užsidarymas: pirmo vaiko gimimas iki, kol paskutinis vaikas pradeda eiti į mokyklą. Kuriami rūpinimosi kitais šeimos nariais būdai.3. Šeimos narių individualizavimas: kai šeima augina mokyklinio amžiaus vaikus. Tėvai pripažįsta vaikų identitetą, remia ir sudaro galimybes šeimos nariams ugdytis už šeimos sistemos ribų. Dar viena užduotis – kiekvieno šeimos nario individualizavimas.4. Draugiškumas, o ne izoliacija: vaikų paauglystės etapas. Svarbios temos yra atsiskyrimas ir lytiškumas. Formuojasi tėvų ir vaikų santykiai, pagrįsti draugiškumu.5. Pergrupavimas, o ne pririšimas arba išvarymas: etapas kada vaikai išeina iš namų. Persigrupuojama. Vystosi tėvų ir vaikų, kaip dviejų suaugusių asmenų grupių santykiai.6. Atsigavimas, o ne neviltis: pora iš naujo aptaria santykius, kai jau nereikia rūpintis vaikais namuose. Keičiasi ir tėvų ir vaikų santykiai. Vėl reikia iš naujo aptarti santykius su vaikais.7. Abišalė pagalba, o ne naudingumas: tėvai jau pensininkai. Pora dažnai tampa seneliais. Užduotis – kurti abišalę kartų pagalbos sistemą. ( L.C. Johnson. “Socialinio darbo praktika” ).Stadija apie šeimą kaip apie socialinę sistemą, apima šios sistemos poreikius ir problemas.Šeimos sistemos poreikiai ir problemos skiriasi nuo atskirų jos dalių.
Dirbant su šeimomis, kur etniškumas ir socialinė klasė yra aktyvūs klausimai, svarbų vaidmenį vaidina daugiasistemiškumo modelis. Dėmesys – šeimos funkcionavimo tarpusavio sąveikos lygis. Toks požiūris padės socialiniam darbuotojui imtis tinkamesnių strategijų.Be to, svarbu nustatyti šeimos stiprybės ir trūkumus, kaip pagrindą, kurio remiantis plėtojami profesiniai santykiai ir svarstomos intervencijos priemonės į šeimos narių santykius. Įsikišimas į šią sąveiką, socialinis darbuotojas leidžia šeimoms patenkinti jų poreikius ir padėti spręsti jų problemas. Louise C. Johnson knygoje “Socialinio darbo praktika” nagrinėja šeimos socialinę raidą, pateikia schemą, kuri susideda iš keturių dalių.H.HESSĖS ROMANO “ROSHALDĖ”- ŠEIMOS ISTORIJAHermann Hesse romane “Roshaldė” šeimos istorija vystėsi pagal panašią raidos schemą. Romane nėra konkrečių šeimos narių gimimo bei mirimo datų, vedybų datos, neužsimenama apie tikėjimą, rasę, kultūrą, kalbą, kuria bendraujama. Galima tik numatyti, kad tai vokiečių šeima, pagal tikėjimą galbūt – liuteronai. Vyras – tėvas Johanas Feragutas talentingas dailininkas, išsilavinęs žmogus.Žmona – Adelė Feragut namų šeimininkė, mažai kuo besidominanti, užsidariusi šeimos rate. Ji skambina pianinu, moka keletą užsienio kalbų. Darome išvadas , kad ji turi atitinkamą išsilavinimą.Vaikai: Albertas – septyniolikametis studentas, gyvena užsienyje.Pjeras – septynerių metų, gyvena kartu su savo tėvais.Tėvo ir motinos šeimyniniai santykiai pašliję, jie mažai bendrauja. Motiną ir tėvą riša tik jaunesnysis sūnus Pjeras.Vyresnysis sūnus Albertas bendrauja beveik tik su savo motina, ir su mažuoju savo broliu.Pjeras – tėvo mylimas ir dievinamas kūdikis. ”Feragutas stovėjo už gyvatvorės ir klausėsi, stebėdamas ramų, rimtą žmonos veidą ir švelnų, pernelyg anksti subrendusio savo numylėtinio veidelį, ir jam nudiegė širdį, kai pagalvojo apie tas vasaras, kada pirmasis jo sūnus buvo kaip tik šitoks vaikas. Ano sūnaus jis neteko, motinos taip pat.Tačiau šio mažylio nenorėjo prarasti, tik jau ne jo. Norėjo lyg vagis stebėti jį iš už gyvatvorės, norėjo prisivilioti ir patraukti į savo pusę, o jeigu nuo jo nusisuks ir šitas berniukas, tai nebėra ko gyventi.”1 Tėvas bendraudamas su sūnumi Pjeru, jausdavosi pakiliai, maloniai jį tai veikdavo. “Feragutas paėmė berniuką už rankos ir išvedė laukan. Pasaulyje jam nebuvo didesnio malonumo, niekas taip atgaivindavo giliai sieloje nugrimzdusio gėrio ir trapaus švelnumo kaip tas jausmas, kad eina šalia sūnelio ir taikosi prie jo mažų žingsnelių, delnu apėmęs lengvą, patiklią vaiko rankutę.”2
Pjeras iš savo motinos Adelės sulaukia minimalios priežiūros. Abiejų brolių ryšiai teigiami.Šeima gyvena beveik be sistemos. Neturi tvirtų tarpusavio ryšių. Susirenka tik ryte ir per pietums prie bendro stalo. Tėvas dažnai vakarieniauja miestelyje. Prasidėjus šeimos atšalimui, tėvas apsigyvena atskirame namelyje – ateljė.Ponia Adelė ten lankėsi tik du kartus: atėjo pasižiūrėti kaip įsikūrė, kita karta – kai susirgo sūnus Pjeras.Ir kiekvienas apsilankydavo ne savo valdose tik kaip svečias.1.FERAGUTO ŠEIMOS ISTORIJA
Tėvas talentingas dailininkas, daug tapo, rengia savo darbų parodas įvairiuose šalyse. Žmona ir sūnus Albertas tuo nesidomi. Pjeras lanko tėvą, bet tėvas dažnai neturi laiko jam, nes beveik visą laiką praleidžia prie savo tapomų darbų. Emocinė atmosfera namuose slogi. Motina su savo vyru nesutaria dėl Pjero: tėvas nori, kad sūnus priklausytų tik jam. Kartą Feragutas pasiūlė žmonai kartu su sūnumi Albertu kelioms savaitėms pailsėti. Žmona nesutiko, pasakiusi : “Bet tada tau bus nepatogu” Feragutas: – Kodėl? Pjeras pagyventų pas mane. Ponia gūžtelėjo pečiais: – Tiktai prašyčiau vėl nepradėti! Juk tu žinai, kad aš negaliu palikti Pjero vieno.Dailininkas supyko. – Vieno! – riktelėjo jos spigiai. – Kai būna pas mane, jis ne vienas. – Negaliu palikti jo čia ir nenoriu. Neverta vėl ginčytis. – Žinoma, tu nenori!”3Šeimoje materialinės sąlygos yra geros. Gyvena pasiturinčiai, gali leisti sūnui Albertui studijuoti užsienyje. Tėvas ir motina finansinius reikalus tvarko atskirai . Feragutų šeima nepalaiko ryšių su kaimynais, gyvena užsidarę, išskyrus tarną Robertą, kuris padeda tvarkytis.Svarbus asmuo Jeraguto gyvenime – jo jaunyst4s draugas Otas Burkhartas. “Susijaudinęs atplėšė laišką ir patenkintas išvydo smulkias, tiesias, tvarkingai surikiuotas eilutes. Jeigu jis teisingai prisiminė, tai penkeri ar šešeri metai šie reti užsienio bičiulio laiškai buvo vienintelis tikras džiaugsmas, vienintelis, be darbo valandų, praleistų su mažuoju Pjeru. Kaip ir kaskart, taip ir dabar džiaugsmo lūkestį temdė neaiškiai suvokiama, drovi gėda, nes dailininkas pagalvojo apie skurdų ir be jokios meilės savo gyvenimą.” 4
Jų šeimos bendravimo ypatumai netradiciniai. Tėvas ir motina su Pjeru ( vyresnysis sūnus Albertas kartu negyvena ) mažai bendrauja. Sutuoktiniai beveik nesidomi vienas kito gyvenimu. Sūnus Pjeras blaškosi tarp abiejų tėvų, pirmenybę atiduodamas motinai.Šeimai vadovauja ir sprendimus priima motina. Tik sprendimą išsiųsti vyresnįjį sūnų Albertą į užsienį po incidento su tėvu, priėmė pats tėvas. Bendrą sprendimą abu tėvai priėmė tada, kai sunkiai susirgo mažėlis Pjeras. Motina ir tėvas buvo vienos nuomonės, kad reikia kreiptis į gydytoją.Šeima vaidmenis pasiskirsčiusi sekančiai: “Ponas Feragutas gyveno vien tik savo ateljė ir prižiūrėjo valdas aplink miško ežerą ir buvusį medžioklė parką, jo žmona ponavo name, jai priklausė vejos, liepų ir kaštonų giraitės, ir kiekvienas apsilankydavo ne savo valdose tik kaip svečias, nekalbant apie pietus, kuriuos dailininkas valgydavo ponų name. Mažylis Pjeras vienintelis nepripažino šio gyvenimo ir valdų pasidalijimo ir greičiausiai nieko net nenutuokė. Nerūpestingailakstė tiek po senąjį, tiek po naująjį namus, tėvo ateljė ir bibliotekoje jautėsi savas, kaip ir ponų namo koridoriuose, paveikslų galerijoje ar motinos kambariuose” 5 Motina Adelė nedirbanti, namus jai padeda tvarkyti ir prižiūrėti tarnaitės. Namų ruošoje yra nusistovėję standartai. Tėvas gyvena ir dirba dailės ateljė. Ten pats ir palaiko tvarką, jam padeda tarnas Robertas. Tėvas Feragutas negali vykdyti nei šeimos, nei tėvystės pareigų iki galo, nes tarpusavyje nesutaria, yra nutolę vienas nuo kito.Vaikus prižiūri daugiausiai motina, tėvas nereguliariai, tik tada, kai Pjeras ateina į jo ateljė. Vyresniajam sūnui Albertui tėvas neturi jokios įtakos, neseniai tarp jų atsirado nesantaika. Bendrų standartų vaikų priežiūrai šeima neturi.Natūralios šeimos narių paramos, palaikymo ir globos nėra. Tai pasireiškia retais atvejais, nesistemingai. Bendras rūpinimasis ir globa pasireiškė susirgus sūnui Pjerui.
“Staiga miegalius atsimerkė ir pasižiūrėjo tėvui į akis, ir šis vėl atkreipė dėmesį į tai, koks nevaikiškai rimtas sūnaus žvilgsnis ir pabudimas. Feragutas tuoj padėjo pieštuką, užvertė bloknotą, pasilenkė prie sūnelio, pabučiavo jį į kaktą ir linksmai tarė: – Labas rytas, Pjerai. Ar tau geriau? Mažylis palaimingai nusišypsojo ir pasirąžė. O kaip nyku, šalta ir gūdu buvo vakar! Jis užsimerkė, kad pamirštų vakar dieną, ir nuo miego apsunkusiais sąnariais pajuto plūstantį mielą gyvenimą. Tada atėjo motina, atnešė jam kiaušinį ir puodelį pieno į lovą. O tėtis pažadėjo naujus spalvotus pieštukus, ir visi buvo tokie malonūs, šviesūs, taip džiaugėsi, kad vėl sveikas. Beveik kaip gimtadienį, , nesvarbu, kad nebuvo torto, mat Pjeras vis dar nelabai norėjo valgyti.”6Šeimoje problemą sprendžiama ir taikomasi prie kitų asmenų, atsitikus kokiam įvykiui ar nelaimei ( draugo Oto atvykimas, Alberto sugrįžimas, Pjero liga), šeimos nariai susivienija.ŠEIMOS SCHEMA
Teigiami ryšiai
Labai stiprūs ryšiai
Įtempti ryšiai
Neigiami ryšiai3.ŠEIMOS FUNKCIONAVIMAS
Gyvenimas šeimoje teka neįprastai. Šeima gyvena atsiskyrusi, su niekuo nebendraudama. Romane nieko neužsimenama apie šeimos genealoginį medį. Tačiau peršasi išvada , kad šeima yra kilusi iš turtingųjų. Nieko nežinome apie ankstesnes kartas ir jų įtaką tai šeimai. Iš romano aišku, kad Adelė dabar paprasta moteris, namų šeimininkė. Grįžęs sūnus Albertasverčia ją pasitempti. Jie kartu skambina pianinu, skaito prancūziškai parašytas knygas. Tai rodo, kad kažkada gyveno kitomis sąlygomis, aukštesnėje kultūroje. Šeimos gyvenime buvo keli reikšmingi įvykiai, pasukę jų gyvenimus kitaip.1.Draugo Oto Burkharto atvykimas, kuris įvyko žmonos Adelės name.”Ponios Feragu kambaryje buvo pateikta kavos. Gerdami kavą su likeriu visi kokią valandą šnekučiavosi apie kelionę laivu, kaučiukmedžių plantacijas, kinišką porcelianą. Dailininkas iš pradžių buvo tylus ir kiek prislėgtas, mat jau keli mėnesiai nebuvo kėlęs į žmonos kambarį kojos. Bet viskas susiklostė gerai, Otas tarytum įnešė į namus lengvo, džiugaus, vaikiško smagumo”7
Otas iš pokalbių metu su draugu išsiaiškino, kad jo šeima irsta, kad jie gyvena atskiruose namuose, jų niekas neberiša.”Feragutas atidarė duris. Juodu perėjo per kambarį ir pažvelgė į gretimas patalpas. Burkhardas užsirūkė cigarą. Įėjo į nedidelį draugo miegamąjį, pasižiūrėjo į jo lovą ir atidžiai permetė akimis du kuklius kambarius, kur buvo pridėliota dailininko reikmenų ir rūkaliaus priemonių. Viskas atrodė ganėtinai skurdu ir bylojo apie darbą ir asketiškumą tarytum vargšo darbštaus viengungio butelis” 8 Otas regėjo ir jautė kas čia dėjosi per tuos metus. Draugo aplinka bylojo apie jo atsidavimą tapybai, darbui, savęs atsižadėjimą, jokio prisiminimo apie moterį – žmoną. Pokalbis su ponia Adele tik patvirtino jo nuojautą. Otas jau seniai galvojo kaip padėti draugui, išvaduoti jį iš to sąstingio.”Daugelį metų jis troško atsivilioti Feragutą į Rytų Aziją, kad nors trumpam pagyventų pas jį. Šį kart jis pasirengė puikiai apgalvotą planą, nes jam rodėsi, jog tai bus paskutinė proga. Kai abu vyrai susėdo Burkhardo kambarėlyje ir, nutvieksti vakaro šviesos, įsileido kalbėti apie Indiją, Otas ėmė traukti iš lagamino vis naujus nuotraukų albumus ir aplankalus. Dailininką nustebino ir sužavėjo nuotraukų gausybė, Bukhardas liko ramus, rodos, nė trupučio nevertinąs savo lobio, net slapčiom, labai įsitempęs laukdamas jų poveikio”9 Otas rodė Johanui nuotraukų albumas ir aplankalus, rodė namų, gatvių, šventyklų visą tai stebėjo susikaupęs, jį tai privertė susimąstyti apie tolesnį jo gyvenimą, jo beprasmiškumą.”Turėsi man dar daug daug papasakoti. Kaip puiku, kad esi čia! Aš pradėjau į viską žiūrėti kitoniškai”10 Dabar Otas suprato, kad netrukus Johanas nusineš tą per daug sukauptą naštą ir sudrums jau nepakenčiama tampančią tylą. Vienos bendros vakarienės metu, kur dalyvavo Pjeras, Albertas, motina Adelė ir Johanas, Otas suvokė, kas darosi draugo šeimoje. Tiktai šią valandą jis iki didžiausių smulkmenų pajuto, kokia vienatvė ir beviltiškas šaltis sustingdė jo bičiulio santuoką ir gyvenimą. Johanas taip pat perprato draugo savijautą. Jam dėl tokių šeimos santykių buvo gėda prieš Otą. Johanas pirmą kartą atsivėrė draugui iki galo išsipasakojęs visą savo šeimos gyvenimą. “- Ne, viskas gerai. Žinok, kad praleidau bemiegę naktį ir viską vėl perkrimtau. Tu daug ką palietei, kone daugiau, nei aš galėčiau pakelti. Prisimink, jog daug metų neturėjau žmogaus, kuriam būčiau galėjęs atvirai išsipasakoti. Bet dabar tegu viskas iškyla į dienos šviesą ir būna išnarstyta, antraip iš tiesų aš esu bailys, kaip tu mane pavadinai vakar.”10 Iš ilgo pokalbio su draugu Otu tapo aišku, kad paskutinė gija su namais – tai Pjeras. Johanas prašė draugo patarimo, kaip išbristi iš tos tamsos. ”Patarsiu. Dabar liepa; rudenį aš grįžtų į Indiją. Prieš išvažiuodamas tave aplankysiu ir tikiuosi, kad tada būsi jau susikrovęs lagaminus ir pasiruošęs keliauti su manim. Jeigu jau būsi apsisprendęs ir taręs “taip”, juo geriau. O jeigu dar nebūsi apsisprendęs, tai metams ar net pusmečiui išvažiuok su manimi iš šitos šalies. Galėsi pas mane tapyti ar jodinėti, galėsi medžioti tigrus ar malajietės – yra gražuolių, – šiaip ar taip, tu bent trumpam nutolsi nuo šio gyvenimo ir galėsi pabandyti, o gal taip tau bus geriau.” 11 Antras reikšmingas įvykis buvo staigi sūnaus Pjero liga, kai jis neradęs paguodos nei pas motiną, nei pas Albertą, nei pas tėvą. “ Galop nevilties pagautas Pjeras griuvo pačiam pieveles vidury, kūkčiodamas įkišo galvą į žolę, jausdamas, kaip melsvų marškinių rankovės drėgsta ir ima lipti prie kūno. Tiktai sušalęs jis atsikvošėjo ir bailiai įsliūkino į namus.”12 Tai buvo Pjero ligos pradžia, kuri baigėsi mirtimi. Kai mažasis Pjeras gulėjo ligos patale, visų šeimos narių santykiai pagerėjo, tapo šiltesni. Motina matydama sunkią Pjero būklę ryžtasi atiduoti jį tėvui: “ Žinai, norėčiau tau štai ką pasakyti: jeigu jis pasveiks, atiduosiu jį tau. Girdi? Tegul jis lieka su tavim” 13 Feragutas suprato ne iš karto – kad dabar kai jau per vėlu, jis pasiekė savo. Pjero mirtis pakeitė Adelės požiūrį į Johaną, į jų ankstesnį gyvenimą. Ji nenorėjo, kad Johanas išvažiuotų visam laikui. Apie skyrybas nei vienas nepasakė nei žodžio.Adelė išvažiavo su Albertu į Montro, Feragutas į Indiją.3.ŠEIMOS RAIDOS ISTORIJA
Tarnas
Draugas
Iš genogramos matyti, kad ta šeima nėra didelė, sūnus Pjeras yra miręs
3.ŠEIMOS RAIDOS ISTORIJA
Šeima nesikreipė pagalbos niekur, stengėsi tvarkytis pati. Johano draugas Otas pastebėjo šeimos santykių irimą, nenusisekusį draugo gyvenimą, pašlijusius tėvo santykius su savo vaikais. Šiai šeimai reikia pagalbos kaip sutuoktiniams ir kaip tėvams. Otas pabendravęs su visais šeimos nariais, padaro išvadą, kad kito kelio nėra: Johanui reikia atitrūkti nuo šeimos, apmąstyti viską. Įvykių eigą sutrukdo Pjero liga. Mirtis sukrėtė visus šeimos narius. Adelė suprato, kad jų šeimos santykiai galutinai nutrūks, nes Johanas išvažiuoja pas draugą į Indiją. Ji lieka su Albertu, Roshaldė paliekama negyvenama, tarnų globai. Adelė po Pjero mirties nenorėjo prarasti vyro. Tačiau Johanas per ilgai kankinosi, kad tai jų šeimyninio gyvenimo pabaiga. Šeima nebeturi bendrų interesų jau seniai, juos tik dar rišo vaikai, ypač Pjeras.Johanas motyvuoja savo šeimos padėtį tuo, kad ši padėtis be išeitis, niekas padėti negali, ypač po Pjero mirties. Visi mėginimai ir resursai išlaikyti šeimą yra išsemti.Šeimos irimas prasidėjo, kilus nesantaikai tarp sūnaus Alberto ir tėvo. Todėl sūnus Albertas buvo išsiųstas mokytis į užsienį. Vidinių pokyčių išteklių šeima nebeturi. Išspręsti tą problemą padėjo draugas Otas. Padėti šeimai niekas negali , nes ji su nieko nebendrauja , išskyrus tarną Robertą ir gydytoją.Adelė ir Johanas nesuvokia, kad problemų priežastis – šeimos funkcionavimas, vienas kito nesupratimas, atitolimas , motinos egoistinė meilė vaikams, Johanas – kaip tėvo neįvertinimas, Alberto nepagarba tėvui. Tėvas buvo pastebėtas, sunkiai susirgus sūnui Pjerui. Iki to laiko motina priešinosi tėvo kišimosi į šeimos reikalus, į vaikų auklėjimą.
Jei visi šeimos nariai būtų sugebėję bendrauti, išsiaiškinti, atleisti, atvirai išsikalbėję, tai juos motyvuotų, skatintų spręsti problemas, kurstyti šeimos židinį.IV.IŠVADOS
Beveik kiekvienas žmogus pradeda gyvenimą šeimoje. Šeima tai pati svarbiausia žmogaus daigiaasmeninė sąveika. Šeimą reikia traktuoti kaip sistemą ir suprasti jos strukturą, funkcionavimą, raidą, bei istoriją. Labai svarbu suprasti individo asmeninius ir šeimos bendrus poreikius. Pagrindinės socialinio darbuotojo įgūdis yra suprasti kliento praeities funcionavimą ir dabarties funkcionavimą ir įvairius funcionavimą lemiančius veiksnius. Reikia apgalvoti kaip klientas atlieka gyvybiškai svarbius vaidmenis – darbo, santuokos, tėvystės. Kaip žmonių skirtumai lemia jų socialinį funkcionavimą.Reikia gerai suprasti netik individualų klientą, bet ir daugiaasmenines sistemas, jei klientas yra šeima, svarbu ją suprasti struktūriniu, funkciniu ir raidos požiūriais.Užmezgant ryšį su klientu, labai svarbu suprasti jo sistemą.
V.LITERATŪRA
1.Ferrero B.Rožės dvelksmas – Vilnius, 1998. 2.Hessė H. Roshaldė – Vilnius, 1999.3.Jahnson Louise C. Socialinio darbo praktika – Vilnius, 2001.