Bedarbiai. Bedarbyste Lietuvoje.

Turinys

ĮVADAS..............................2
1. BEDARBIAI- YPATINGA SOCIALINĖ GRUPĖ...............3
1.1 . Bedarbių statusas..............................3
1.2 . Bedarbių struktūra............................. 4
2. ŠIANDIENINĖ BEDARBYSTĖS PADĖTIS LIETUVOJE..........5
2.1 . Nedarbo lygio kitimas..........................5
2.2 . Bedarbystės prevencija.........................6-7
IŠVADOS..............................8
LITERATŪRA..............................9

Įvadas

Šiuolaikinėje visuomenėje atsiranda nauji požiūriai į žmonių darbinę veiklą, jie kitaip pradeda vertinti savo padėtį, savo socialines ir ekonomines pozicijas visuomenėje. Laisvos rinkos sąlygos įneša neišvengiamas pataisas socialiniams sluoksniams.
Šiuolaikinės rinkos ekonomikoje vienas iš svarbiausių rodiklių šalia infliacijos yra nedarbo lygis. Dėl to užimtumas įgyja globalinį mastą. Viena iš pagrindinių ūkio stabilizavimo politikos užduočių iki minimumo mažinti nedarbą. Tai svarbi ne tik ekonominė, bet ir socialinė problema. Ji taip pat yrra politinių ir ekonominių diskusijų objektas. Daugelis politikų, įvertindami ekonomikos būklę ir ekonominės politikos efektyvumą, nedarbo lygį vertina kaip vieną ekonomikos sureguliavimo rodiklių. Tyrinėjant nedarbą, nustatomas jo lygis, priežastys, pasekmės ir nuostoliai. Iš to seka rengiama ir tobulinama vyriausybės politika.
Problema: Bedarbystė Lietuvoje- plataus masto socialinė problema.
Kalbant apie nedarbą labai svarbu žinoti nedarbo neišvengiamumo priežastis, kas lemia jo lygį, dinamiką ir kokios yra nedarbo formos? Kodėl svarbu žinoti natūralųjį nedarbo lygį?
Dėl nedarbo visuomenė patiria daug nuostolių. Jų žalingų pasekmių dydis siekia pllačius mastus, o likvidavimas glaudžiai siejasi su nedarbo mažinimo būdais.
Nedarbo grėsmė gali iškilti dėl įvairiausių priežasčių: išsilavinimo bei kvalifikacijos stokos, nepopuliarios specialybės, etatų mažinimo ar net silpnos sveikatos. Nedarbas ir maži atlyginimai yra viena didžiausių problemų, šiuo metu slegiančių žm

mones.
Pagrindinė priežastis, dėl ko pastaruoju metu nedarbo lygis nemažėja yra ta, kad Lietuvos valdžia savo laiku nepadarė reikalingų struktūrinių reformų. Vietoje to, kad šalies ūkis būtų greitai pertvarkytas ir taptų pajėgus neplaninėje, o rinkos ekonomikoje, reformos buvo lėtos ir nenuoseklios.
Šio referato tikslas- panagrinėti socialinės grupės- bedarbių- problemas, nedarbo priežastis, valstybės paramą šiai socialinei grupei, dabartinę situaciją darbo rinkoje Lietuvoje, bedarbystės pasekmes.

1. Bedarbiai- ypatinga socialinė grupė

Visuomenės socialinėje struktūroje pagal grupavimo kriterijus ir tikslus galima išskirti gana daug socialinių grupių. Yra natūralūs grupavimo kriterijai, kaip lytis, amžius, išsimokslinimas, tautybė ir panašiai. Tačiau darbo rinkoje galima išskirti ir kitas grupes: darbdaviai, savarankiškai dirbantys, samdomieji darbuotojai ir bedarbiai. Pirmosios trys grupės yra santykinai stabilios sudėties, nors ir joms būdingas tam tikras socialinis mobilumas. Trečioji grupė- beedarbiai- yra specifinė mobilumo prasme. Ji nuolat pasipildo dažniausiai iš darbuotojų bei savarankiškai dirbančių ir taip pat nuolatos jas papildo.
Rinkos ekonomikoje didesnis ar mažesnis nedarbas yra natūralus reiškinys, todėl bedarbių socialinė grupė nuolat egzistuoja. Socialiniu požiūriu ji yra gana nevienalytė. Tapus bedarbiu iš esmės keičiasi žmogaus socialinis statusas. Jis išstumiamas iš pagrindinės gyvenimo raiškos sferos ir netenka natūralaus pragyvenimo šaltinio. Tai yra pakankamas pagrindas išskirti bedarbius į atskirą socialinę grupę. Tačiau tai ypatinga socialinė grupė, pasižyminti dideliu mobilumu ir socialiniu nevienalytiškumu. Pa

astaroji aplinkybė lemia tai, kad atskirų bedarbių konkurencingumas darbo rinkoje yra labai skirtingas.
Nedarbas, nesugebėjimas konkuruoti darbo rinkoje, bei prisitaikyti prie kintančių sąlygų neišvengiamai dalį visuomenės stumia į skurdą.

1.1. Bedarbių statusas

Vadovaujantis LR Bedarbių rėmimo įstatymo 5 straipsniu, bedarbiais yra laikomi nedirbantys darbingo amžiaus darbingi asmenys, nesimokantys dieninėse mokymosi įstaigose, užsiregistravę gyvenamosios vietos valstybinėje darbo biržoje kaip ieškantys darbo ir pasirengę profesiniam mokymuisi. Šis bedarbio apibrėžimas pakeitė anksčiau galiojusį apibrėžimą, kuomet bedarbiais buvo laikomi darbingi piliečiai neturintys uždarbio dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių ir užsiregistravę darbo biržoje kaip norintys ir galintys dirbti tam tikrą darbą arba pasirengę mokytis, bei persikvalifikuoti. Remiantis šiuo apibrėžimu, bedarbiais yra laikomi ir oficialiai nedirbantys bei niekur nesimokantys asmenys, tačiau turintys pragyvenimo šaltinį, taip pat asmenys, užsiimantys verslu. Bedarbiu laikomas ne asmuo, kuris neturi darbo plačiąja prasme, o asmuo, kuris nėra įforminęs darbo santykių, neturi personalinės įmonės, ar nėra išsipirkęs veiklos patento.
Valstybės parama, vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu bei kitais teisės aktais, gali naudotis ne tik bedarbio sąvoką atitinkantys asmenys. Valstybės parama taikoma ir potencialiems bedarbiams, t.y. tiems, kurie gali netekti darbo arba yra neformalūs bedarbiai. Siekiant pagrįsti valstybės poziciją, būtina tiksliai įvardinti tuos asmenis, kurie gali pretenduoti į valstybės paramą, o taip pat nurodyti, kokia parama teikiama bedarbiams, kuri- potencialiems ar ne

eformaliems bedarbiams, kuri- visiems asmenims. Tuomet būtų aišku, jog valstybės parama yra taikoma tikslingai ir planuotai, o ne atsitiktinai. Valstybės parama, vadovaujantis Bedarbių rėmimo įstatymu bei kitais teisės aktais, gali naudotis ne tik bedarbio sąvoką atitinkantys asmenys. Valstybės parama taikoma ir potencialiems bedarbiams, t.y. tiems, kurie gali netekti darbo arba yra neformalūs bedarbiai. Bedarbiai gali pretenduoti i socialinę pašalpą tuomet, kai jie yra registruoti darbo biržoje ir gauna išmokas arba, kai šių išmokų laikas jau pasibaigęs. Taigi, tie bedarbiai, kurie neturi teisės i nedarbo išmokas arba atsisako dirbti viešuosius darbus ar mokytis, socialinės pašalpos gauti negali.

1.2. Bedarbių struktūra

Tiriant darbo jėgos ir pasiūlos tendencijas, ypatingas dėmesys skiriamas bedarbių struktūrai ir jos pokyčiams. Tuo tikslu bedarbiai skirstomi pagal amžių, išsilavinimą, lytį, profesiją, nedarbo trukmę, darbo paieškos būdus ir kitus struktūrinius požymius. Nedarbas pagal amžiaus grupes yra aukščiausias tarp jaunimo iki 25 metų. Tai labiausiai pažeidžiama ir ypatingo dėmesio reikalaujanti socialinė gyventojų grupė. Darbo jėgos išsilavinimas Lietuvoje yra pakankamai aukštas, bet jaunimo kvalifikacijos lygis yra žemesnis, nei vyresniojo amžiaus žmonių tarpe.
Ilgalaikiai bedarbiai- tai pakankamai didelė ir viena iš labiausiai socialiai pažeidžiamų gyventojų grupių, kurie neturi darbo 12 ar daugiau mėnesių. Ilgalaikis nedarbas gali būti pasyvesnio gyvenimo būdo, socialinės izoliacijos, darbo motyvacijos praradimo priežastimi. Tai yra pavojingas re

eiškinys, kadangi ilgą laiką nedirbantis asmuo pripranta prie sąlygų, kurios yra priešingos darbo rinkai, prie pinigų stygiaus. Tuo tarpu darbas leidžia žmogui būti naudingam visuomenei, suteikia galimybes bendradarbiauti, atskleisti savo kūrybines galias, įgyti pasitikėjimą savimi.
Neturėdami reikiamo išsilavinimo, darbo įgūdžių ir patyrimo, jauni žmonės dažnai priversti imtis nekvalifikuotų, neprestižinių ir sunkaus fizinio darbo reikalaujančių veiklų. Įvairios nedarbo problemą nagrinėjančios studijos ir ataskaitos rodo aiškią tendenciją, kad socialinių atskirties grupių mokymosi problemos Lietuvoje tampa vis aštresnėmis (kasmet apie 20% jaunų žmonių neįgyja pagrindinio išsilavinimo, nekvalifikuoti bedarbiai sudaro 30% visų bedarbių, 45% ilgalaikių bedarbių yra be profesinio pasirengimo). Neįgydami pagrindinio bei profesinio išsilavinimo, neišsiugdydami bendrųjų gebėjimų, bei nesusiformuodami bendrųjų vertybių sistemos, šie asmenys negali sėkmingai konkuruoti darbo rinkoje ir toliau lieka socialiai atskirti arba papildo šią grupę.

2. Šiandieninė bedarbystės padėtis Lietuvoje

2009m. kovo 1d. net 36 šalies savivaldybių teritorijose darbo biržoje registruotų darbingo amžiaus gyventojų dalis buvo didesnė už vidutinę šalyje- 8,2%. Net penkiolikoje savivaldybių nedarbo rodiklis kovo 1d. viršijo 10%.
Nuo spalio mėnesio, kai situacija darbo rinkoje ėmė sparčiai blogėti, nedarbo rodikliai augo visose be išimties šalies teritorijose, augimo ribos 1,7- 5,6% punkto. Alytaus ir Panevėžio miestų, bei Palangos ir Druskininkų savivaldybėse per šį laikotarpį fiksuotas didžiausias nedarbo augimas- daugiau kaip 5%. Tik Neringos savivaldybėje nedarbas augo mažiau kaip 2%.
Vasario mėnesį Lietuvos darbo biržos duomenų bazėje buvo registruota 8,8tūkst. laisvų darbo vietų, iš jų beveik 88% neterminuotam įdarbinimui. Darbo jėgos paklausa, palyginti su 2008m. vasariu, sumažėjo perpus. Beveik du trečdaliai visų darbo vietų buvo paslaugų sektoriaus įmonėse. Skirtingai negu darbo jėgos pasiūlos struktūroje laisvų darbo vietų dalis paslaugose auga, o pramonėje ir ypač statybose mažėja.
Per 1tūkst. bedarbių vasario mėnesį įsigijo verslo liudijimus iki 6mėn. laikotarpiui ir tokiu būdu išmėgins savo galimybes įsitvirtinti darbo rinkoje. Per du 2009m. mėnesius padėta įsidarbinti 13,4tūkst. asmenų. Veiklą pagal verslo liudijimus pradėjo 2,6tūkst. bedarbių.
Šių dienų darbo rinkoje sprendžiamos ekonominės, socialinės problemos: darbo išteklių racionalaus panaudojimo; gyventojų užimtumo bei kovos su nedarbu programų įgyvendinimo; naujų darbo vietų kūrimo; bedarbių registravimo bei materialinio rėmimo; ieškančių darbo apmokymo bei persikvalifikavimo.

2.1. Nedarbo lygio kitimas

Pastaraisiais metais Lietuvos darbo rinkoje pastebima ir teigiamų ir neigiamų tendencijų. Viena iš neigiamų tendencijų- nedarbo lygio kilimas.
Vidutinis nedarbo lygis, procentais:
2005m.- 8,3%
2006m.- 5,6%
2007m.- 4,5%
2008m.- 5,2%
2009m. 04mėn.- 9,5%
2009m. vasario mėn. į šalies teritorines darbo biržas kreipėsi 40,2tūkst. darbo ieškančių asmenų. Palyginti su 2008m. vasariu, šiemet į darbo biržas atėjo 2,5 karto daugiau ieškančiųjų darbo.
Analizuojant besikreipiančius pagal ankstesnę veiklą, daugiausia yra dirbusių paslaugų sektoriuje- 43%, daugiausia beveik pusė iš jų prekybos įmonių. Palyginus su darbo netekusių asmenų struktūra 2008m. pradžioje, bedarbių dirbusių paslaugų sektoriuje sumažėjo, anksčiau jie sudarė daugiau kaip pusę visų bedarbių.
Tarp vasario mėn. bedarbiais įregistruotų asmenų per 52% sudaro darbo netekę per paskutinius tris mėnesius. Prieš metus tokie bedarbiai sudarė apie 45%.

Darbo biržos klientai- 8,2% šalies darbingo amžiaus gyventojų.
Didėjant į darbo biržą besikreipiančių skaičiui ir mažėjant galimybėms įsidarbinti augo ir nedarbo rodikliai. 2009m. kovo 1d. šalyje buvo įregistruota 176,4tūkst. ieškančiųjų darbo asmenų. Iš jų 152,4tūkst. turėjo bedarbio statusą. Darbo biržoje registruoti asmenys kovo 1d. sudarė 8,2% šalies darbingo amžiaus gyventojų. Palyginti su vasario 1d. nedarbas išaugo 1,2% punkto. Palyginti su 2008m. kovo 1d. augimas net 3,5% punkto.
Žymiai sparčiau auga vyrų nedarbo rodiklis, kuris gruodžio mėn. pralenkė moterų nedarbą. Darbo biržoje registruotų vyrų procentas nuo darbingo amžiaus gyventojų 5,9% sausio 1d. išaugo iki 9,3% kovo 1d. Moterų nedarbas augo nuo 5,5 iki 7,2%.
Kita pastaruoju metu išryškėjusi tendencija auga jaunimo ir mažėja vyresnio amžiaus bedarbių dalis. Jaunimas tarp bedarbių sudaro 14%, o vyresni kaip 50 metų asmenys- 26%. Prieš metus jaunimo dalis nesiekė 10%, o vyresni asmenys sudarė daugiau kaip 33%.

2.2. Bedarbystės prevencija

Nagrinėjant nedarbą, jo priežastis, pasekmes, svarbiausias uždavinys yra nedarbo prevencija. Kaip užkirsti kelią nedarbui? Bedarbių gretų didėjimas „didėjimas“ nepuošia Lietuvos, ypatingai įstojus i Europos Sąjungą. Tai ne tik ekonominė ir socialinė problema, bet ir politiškai labai aktuali problema.
Tai tampa aktualu dėl besikeičiančios globalinės situacijos. Akivaizdu, kad sumažėjo darbo migracija krašto viduje, o į užsienio valstybes migracijos srautų vis stiprėjanti kryptis yra Vakarų šalys. Šiuo požiūriu būtina konstruktyviai įvertinti gyventojų senėjimą, išsimokslinimo didėjimą bei technologinės pažangos tempus.
Lietuvoje susiformavo pakankamai aukštas ir toliau didėjantis nedarbo lygis, kuris ES fone įgyja ekonominę, socialinę ir politinę prasmę. Ekonominiam fone tikėtinas dviejų nelygiaverčių darbo jėgos srautų formavimasis, kvalifikuotų darbuotojų išvykimas į Vakarus, atvykstant i Lietuvą nelygiavertei darbo jėgai. Būtina bendroji nedarbo prevencija, siejant ją su šalies ekonominės sistemos valdymo tobulinimu. Sudėtingos ekonominės situacijos sąlygomis problemiškiausia- nedarbo prevencijos realizavimas, palaikant įmonėse konkurentabilią darbo jėgą ir nemažinant darbo vietų skaičiaus. Būtina realiai sumažinti nedarbą, programuoti jo sumažėjimą ateityje, įgyjant geresnį išsimokslinimą, pasiruošiant pokyčiams, formuojant reikšmingas vertybines orientacijas.
Šiuo aspektu labai svarbi asmens ugdymo šeimoje ir mokykloje reikšmė. Būtina šeimai numatyti didesnes socializacijos ir socialinės integracijos galimybes. Valstybė turėtų kryptingiau rūpintis, kad kuo mažiau vaikų patirtų socializacijos nesėkmes ir socialinio elgesio sutrikimus. Tai negali būti atsiejama nuo mokyklos veiklos, kur, be asmens ugdymo atliekama sistemingesnė jauno žmogaus socialinė ir profesinė orientacija. Turi būti ugdomas nuolatinio mokymo poreikis, visavertis bedarbių mokymas.
Tikėtina, kad 2008- 2010m. Lietuvos ekonomika vystysis lėčiau, todėl gali padidėti nedarbas, atsirasti užimtumo mažėjimo tendencija. Todėl valstybei būtina toliau dėti pastangas darbo rinkos srityje, didinti jų efektyvumą ir kurti naujas iniciatyvas. Užimtumo kokybės gerinimas- ypač didelis iššūkis keičiantis ekonomikos ciklui. Šiuo metu daug darbuotojų dirba už minimalų arba nedidelį atlyginimą, neužtikrinantį pakankamos apsaugos nuo skurdo. Profesinis darbuotojų mobilumas, mokymasis ir kvalifikacijos kėlimas dar nėra pakankami, nors pastaruoju metu tam skiriama vis daugiau dėmesio.
2008- 2010m. LR Vyriausybė socialinės apsaugos ir socialinės aprėptiems srityje sieks vykdyti aktyvios įtraukties politiką, stengiantis, kad užimtumo ir socialinė politika papildytų viena kitą. Įgyvendinant užimtumo politiką bus stengiamasi suderinti darbo rinkos lankstumą su užimtumo garantijomis. Taip pat bus vykdomos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, padedančios gyventojams prisitaikyti prie darbo rinkos iššūkių ir leidžiančios įgyti darbo rinkoje vertinamų įgūdžių. Socialinės apsaugos sistema padės tiems, kurie negali dirbti arba laikinai neturi darbo, užsitikrinti apsaugą nuo atskirties bei skurdo. Socialinė politika bus vykdoma taip, kad padėtų ekonomiškai neaktyviems, tačiau galintiems dirbti asmenims geriau integruotis į visuomenę ir pradėti aktyviai dalyvauti darbo rinkoje.

Išvados

Nedarbas, nesugebėjimas konkuruoti darbo rinkoje bei prisitaikyti prie kintančių sąlygų neišvengiamai dalį visuomenės stumia į skurdą.
Žmonės daug greičiau suvokė pasaulyje sukurtų prekių ir paslaugų naudą nei išmoko jas sukurti. Iš šio staigaus norų ir galimybių neatitikimo kilo įtampa, kurią vieni panaudojo kaip varomąją jėgą dirbti daugiau ir geriau, rizikuoti ir kitaip siekti materialios gerovės. Žmonės, nenorėję ar nesugebėję šios įtampos paversti pozityvia ir su ja nesusitaikę, atsidūrė skurdo situacijoje, jei skurdas vertinamas subjektyviai.
Nedarbo ir mažo darbo užmokesčio problemos įvardina kaip pagrindines socialines problemas.
Socialinė pašalpa yra skirta skurdo prevencijai, sąlygos ją gauti neturi priklausyti nuo kitų socialinių rizikų (invalidumo, nedarbo, vaikų gimimo ir kt.) buvimo ar nebuvimo. Todėl socialinė pašalpa šeimai ar vienišam asmeniui turi būti siejama tik su pajamų bei turto dydžiu ir nesiejama nei su šeimos sudėtimi, nei su darbo pobūdžiu.
Socialinė pašalpa turi iš tiesų atlikti skurdo prevencijos vaidmenį.
Bedarbio pašalpa yra draudimo išmoka, mokama atsitikus draudiminiam įvykiui- netekus darbo, jos dydis priklauso nuo socialinio draudimo stažo, bet tai yra socialinė pašalpa, mokama netekusiam darbo asmeniui, kad jis išgyventų, kol ras kitą pragyvenimo šaltinį. Ji neužtikrina pajamų lygio jų neturinčiam asmeniui. Viešieji darbai taikomi nekvalifikuotam darbui, i laikinų pajamų suteikimas, dirbant kvalifikacijos nereikalaujantį darbą, suteikia klaidingą informaciją besinaudojantiems viešaisiais darbais, kad jų nekvalifikuotas darbas yra reikalingas. Tai iš dalies mažina paskatas persikvalifikuoti.
Būtina valstybės paramą teikti tik tiems, kuriems nepavyko išspręsti savo problemų savarankiškai.
Šiuo metu vykdoma socialinė politika orientuota daugiau į pasekmių neutralizavimą, o ne į pagrindinį bet kokios valstybės socialinį tikslą- materialinę žmonių gerovę. Valstybė pirmiausia turėtų rūpintis, kad būtų užtikrintos sąlygos žmonėms patiems savimi pasirūpinti, kad jiems neprireiktų valstybės pagalbos. Efektyviausia priemonė tam yra kliūčių darbui ir ekonominei veiklai panaikinimas. Taip įvardinus bendriausius socialinės politikos tikslus, socialinė parama siaurąja prasme turėtų būti koncentruojama ties tais, kurie nebeturi privačių priemonių savimi pasirūpinti.

Literatūra

1. Martinkus B. Darbo ekonomika/ B. Martinkus, A. Savanevičienė. Kaunas. Technologija, 1996;
2. Nacionalinis pranešimas apie Lietuvos socialinės apsaugos ir socialinės aprėptiems strategijas 2008- 2010m. (2008);
3. Socialiniai pokyčiai: Lietuva, 1990/ 1998.- Vilnius, 2000;
4. Socialinės grupės: raiška ir ypatumai. Vilnius, 1998;
5. Steponavičienė G. Skurdo priežastys ir galimybės jį sumažinti// Laisvoji rinka. 2002. Nr.2;
6. www.ldb.lt;
7. www.lrinka.lt;
8. www.socmin.lt;
9. www.std.lt.

Leave a Comment