Turinys
ĮVADAS 21. Socialinis negalios vaizdinys 52. Visuomenės nuostata į neįgaliuosius 103. Socialinės integracijos samprata 174. Žmonių su negalia integravimosi į visuomenę pagrindinės problemos 19IŠVADOS 23LITERATŪRA 24Įvadas Apie dešimtą dalį planetos gyventojų sudaro žmonės, turintys didesnę ar mažesnę fizinę, intelektualinę, sensorinę ar somatinę negalią. Tai nemaža žmonijos dalis, todėl jos problemos nėra mažiau svarbios negu likusiųjų devynių dešimtadalių. Lietuvoje požiūris į neįgaliuosius suaugusius ir vaikus pradėtas nagrinėti tik devintame XX a. dešimtmetyje. Šia problema domėjosi J. Ambrukaitis, V. Gudonis ( 1996, 1998, 2000 ), Petrušiavičius ( 1981 ), I. Remeikytė ( 1994 ), J. Ruškus ( 1997, 2001 ), R. Vaičekauskaitė ( 1998 ), E. Novogrodskienė ( 2000 ) ir kt. Lietuvių autoriai šį reiškinį nagrinėjo įvairiais aspektais: požiūrį į neįgaliuosius istorijos raidoje, šiuolaikinį požiūrį į šiuos žmones, tėvų, pedagogų požiūrį į neįgalius vaikus, religijos, publicistikos, vaizduojamojo meno įtaką požiūrio į neįgaliuosius formavimui bei šio fenomeno įtaką neįgaliųjų reabilitaciją ir integraciją.Nuo visuomenės požiūrio į neįgaliuosius daug kuo priklauso jų adaptacijos bei gyvenimo sėkmė, integracija į visuomenę. Neatsitiktinai užsienio autoriai šio požiūrio tyrimams skiria didelį dėmesį. Požiūrį į neįgaliuosius įvairiais aspektais tyrė J. Twerky ( 1955 ), A. Murphy, M. Rozenberg, C. Hovland ( 1960 ), L. Steinzor ( 1966 ), , James E. Jan, E. Reger, D. Reger, P. Scott ( 1982 ), M. Hannah, S. Pliner ( 1983 ), J. Blaher, R. Cook, A. Tiesser ( 1990 ), L. Rees, O. Spreen, M. Harnadek ( 1991 ) ir ktGreitų socialinių ir ideologinių pokyčių kontekste negalia ir neįgalieji nebegali būti vertinami vienos mokslinės teorijos aspektu. Negalės daugiamatės sampratos atskleidimas tampa vienu iš esminių socialinės integracijos poreikių ir uždavinių. Neįgaliųjų problemų sprendimas pedagogams, socialiniams darbuotojams, mokslininkams, politikams šiandien atveria naujas perspektyvas. Nuo konkrečios socialinės – kultūrinės aplinkos dominuojančių negalės vaizdinių iš esmės priklauso neįgaliųjų socialinės integracijos formos ir pobūdis. Dėl iš Vakarų plintančių modernių, demokratinių idėjų įtakos Lietuvoje vis dažniau pasisakoma už neįgalių asmenų integraciją į visuomenę. Jau priimti Invalidų integracijos ir Specialiojo ugdymo įstatymai, aktyviai veikia nevyriausybinėse organizacijose, žiniasklaida atvirai rūpinasi neįgaliaisiais, prasidėjo jų integracija į bendrojo lavinimo sistemą. Ir Lietuvoje vis labiau pradedama suprasti, kad vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių specialiųjų asmenų poreikių vietą visuomenėje, yra adekvatus pačios visuomenės požiūris į tokius vaikus bei suaugusiuosius, į jų realias galimybes. Dėja, stokojama darbų, nagrinėjančių visuomenės požiūrį į neįgalių žmonių socialinę integraciją, dauguma tyrimų atlikti užsienyje. Tai paskatino išsiaiškinti Lietuvos žmonių požiūrį į neįgalių žmonių socialinę integraciją.Aktualumas . Kalbėdami apie neįgalių žmonių socialinę integraciją, tuo pačiu lyg ir teigiame, kad šie žmonės yra už visuomenės veiklos ribų. Neįgaliųjų socialinei integracijai yra tam tikrų psichosocialinių kliūčių, dėl kurių neįgaliųjų įsiliejimas į visuomenę vis dar problema. Negalią turintiems žmonėms yra labai svarbi negalių neturinčių asmenų nuostata į juos. Viena žymiausių negirdinčių ir nematančių moterų pasaulyje amerikietė Elena Keller yra pasakiusi, kad “ baisiausia ne aklumas, o reginčiųjų nuostata į neregius „. Ši nuostatų problema buvo ir yra aktuali visais žmonijos raidos laikmečiais. Taigi, visuomenės požiūris yra pagrindinė kliūtis, trukdanti plėtotis neįgaliųjų integracijos procesui. Darbo objektas – visuomenės nuostatos į neįgaliųjų socialinę integraciją.Tikslas – atskleisti žmonių požiūrį į neįgalių žmonių socialinę integraciją..Tyrimo tikslai – nustatyti visuomenės požiūrio į neįgaliuosius priklausomybę nuo respondentų amžiaus, išsilavinimo, profesijos.Uždaviniai: 1. Išnagrinėti literatūrą apie neįgalių žmonių socialinę integraciją.2. Išsiaiškinti visuomenės požiūrių kaitą į neįgaliuosius .3. Pateikti neįgalių žmonių integravimosi į visuomenę padėtį.4. Atlikti tyrimą, kurio tikslas – atskle…isti žmonių požiūrį į neįgalių žmonių socialinę integraciją.Metodai:1. Pedagoginės, psichologinės bei medicininės literatūros lyginamoji analizė neįgalių žmonių socialinės integracijos klausimais.2. Dokumentų analizė.3. Apklausa.4. Statistinis tyrimo duomenų apdorojimas.5. Kokybinis ir kiekybinis duomenų interpretavimas. Tyrimo metodas. Tyrimuose naudotas anketų metodas. Tyrime, kuriuo siekta nustatyti įvairių profesijų žmonių požiūrį, tiriamieji tikslingai atrinkti pagal; profesijas bei pagal galimybę turėti savo darbe sąlytį su neįgaliaisiais žmonėmis.1.Socialinis negalios vaizdinys Žodis negalė atitinka angliškąjį handicap ( handikape – pranc.k. ). Ši sąvoka kilo iš XVIII a. atsitiktinumo žaidimo. Žaidimo esmė – į skrybėlę įdėtus objektus atsitiktinai išdalinti žaidėjams. Šis žaidimas paneigė žaidimo dalyvių socialinių statusų skirtumus. Žodžio handicap kilmė parodo mechanizmą, kada dalyvių pradiniai nevienodi įnašai žaidimą padaro socialiai lygiu. Šie svarstymai parodo negalės koncepcijos suvokimą ne biologiniu, o socialiniu ir kultūriniu požiūriu. Iš istorijos, literatūros šaltinių galima sužinoti apie neįgalių asmenų socialinę padėtį visuomenėje, apie visuomenės požiūrį į juos.
Lietuvoje gyvena maždaug 400 000 žmonių, kuriems reikia kitų pagalbos, iš jų: 50 000 dažnai ir ilgai serga, 200 000 yra invalidai ir maždaug 150 000 senų – vyresnių nei 75 metų negaluojančių dėl senatvinių sutrikimų. Iš viso maždaug 40 Lietuvos gyventojų vienaip ar kitaip susiję su neįgalumo problema: šeimos nariai, artimieji kiti asmenys, prižiūrintys neįgalius žmones irt.t. (4)Žmogaus vystymąsi lemia daugybė tarpusavy susijusių veiksnių. Iki gimimo reikšmingesni yra biologinę žmogaus struktūrą lemiantys veiksniai; po gimimo ir tolesniam vystymuisi vis didesnę reikšmę įgyja socialiniai, psichologiniai ir kultūriniai veiksniai. Vystymosi sutrikimo priežasčių įvairovė esti skirtinga, žvelgiant į besivystantį individą socialiniu, psichologiniu ir pedagoginiu aspektu. Tačiau visuomet turi išlikti principinė nuostata, jog biologiniam individo pilnavertiškumui reikšmingi ir socialiniai bei psichologiniai veiksniai, o socialiniu ir psichologiniu požiūriu pilnavertiškai besivystančiai asmenybei reikšmingi ir biologiniai veiksniai. Skiriamos tokios bendrosios priežasčių grupės: biologinės, socialinės bei psichologinės; vidinės ir išorinės. Skirtingos vystymosi sutrikimus nulemiančios priežastys gali sukelti įvairaus laipsnio ir pobūdžio raidos nepilnavertiškumą, paliesdamos kurią nors vieną funkciją, o kartais ir ištisas sistemas. 1995m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos nutarimu patvirtinta vystymosi sutrikimų klasifikacija. Ja vadovaujasi Lietuvos specialistai, vertindami vaikų vystymąsi ir pagal tai rekomenduodami ugdymo turinį bei formą.Klasifikacijoj pateikiamos tokios sutrikimų rūšys:I grupė – intelekto sutrikimai.II grupė – specifiniai pažinimo sutrikimai, sukeliantys mokymosi sunkumų.III grupė – emocijų ir elgesio ( psichosocialinės adaptacijos ) sutrikimai.IV grupė – kalbos ir komunikacijos sutrikimai.V grupė – klausos sutrikimai.VI grupė – regos sutrikimai.VII grupė – fiziniai ir judėjimo sutrikimai.VIII grupė – lėtiniai somatiniai ir neurologiniai sutrikimai.IX grupė – kompleksiniai sutrikimai.X grupė – kiti sutrikimai bei raidą ir mokymąsi trikdantys psichosocialiniai veiksniai.Sutrikimų priežastys skirtingos:Įgimtos – kai sutrikimai susiformuoja vienoje iš embriono vystymosi stadijų. Įgytos – išsivysto kūdikiui gimus ( 17 ). Tai pat buvo atskirtos sutrikimų ( kaip organinis sutrikimas, kaip veiklos funkcijų apribojimas ) ir negalės ( kaip socialinis ribotumas ) sąvokos. Tai reiškia , kad žmogus, turintis sutrikimų, gali būti arba nebūti neįgalus, o neįgalus žmogus gali turėti arba neturėti sutrikimų ( Wright, 1983, cituota Giami, 1994). Taigi negalios terminas leido atskirti fizinę ir socialinę sritis. Remiantis panašiais teoriniais svarstymais buvo priimta tarptautinė negalės klasifikacija. Negalios sąvokos neapibrėžtumas neleidžia atsakyti į klausimą, kas yra negalia: visuomenės socialiniai vaizdiniai, sveikatos koncepcija, kai kurių asmenų bruožai ir pan. Atskleista negalios socialinio vaizdinio teorinė struktūra susidaro iš 5 struktūrinių elementų, vaizdinių.Negalios socialinio vaizdinio teorinė struktūra gali būti apibrėžiama taip ( Morvan, 1988 ) : Semiologinis vaizdinys. „ Vadovaujančios formos „ vaizdinys. Šis elementas atspindi neįgalaus asmens vientisą, kondensuotą tiek fizinio, tiek intelekto… socialinio – psichologinio vaizdinio junginį. Antrinis vaizdinys – tai negalės formą atspindintis kognityvinis darinys. Fizinis sutrikimas siejasi su technine pagalba, o socialinė dezadaptacija atspindi tokius socialinius reiškinius, kaip atmetimas, nekomunikabilumas, vienišumas. Emocinis vaizdas. Jis atspindi neįgaliojo emocinę patirtį. Fizinę negalią turintis žmogus suformuoja siekiančio gyventi, adaptuotis bei savanoriško individo socialinį vaizdinį. Reakcinis vaizdinys atspindi santykį su „ kitu „. Fizinę negalią turintis žmogus sukelia kaltės jausmą dėl nepritaikytos tokio žmogaus poreikiams visuomenės.Nustatyta, jog skirtingos žmonių negalės sukelia skirtingus socialinius vaizdinius ( Morvan, 1988 ) : Fizinę žmonių negalią suformuoja pakankamai palankų vaizdinį, nes jis remiasi troškimo išgyventi jausmu. Intelekto sutrikimo socialinis vaizdinys nėra aiškus. Intelekto sutrikimą suformuoja mongoliško veido, elgesio sutrikimas, , santykių problemiškumo, emocinius vaizdinius. Socialinė dezadaptacija suformuoja neigiamus vaizdinius, nes jie atrodo be išimtie. Ši negalės rūšis žmonėms sudaro sutrikimo, pykčio ir destrukcijos vaizdinius.Mūsų visuomenės dėmesio centre atsiduria protinis sutrikimas, psichinė negalia, baltoji lazdelė, invalido vežimėlis, tačiau ne pats asmuo ir jam priklausantys asmenybės atributai. Lietuvos visuomenė nėra išimtis : neįgalieji visų pirma yra apibūdinami ne pagal savo asmens savybes, gebėjimus, bet pagal savo negalias. Nuo socialinio vaizdinio sąvokos neatsiejama yra socialinės nuostatos sąvoka. Tyrimų atliktų įvairiuose kraštuose, duomenys rodo, kad ne tik įvairių visuomenės narių, bet ir pedagogų nuostatos į neįgalius žmones dažnai būna neigiamos ( Antonak, Harth, 1994; Hannah, Pliner, 1983; Alexander, Strain, 1978; ir t.t. ). Pavyzdžiui, S.Ionescu ir Ch. Despins Kanadoje atlikto tyrimo rezultatai patvirtina, kad kai žmonės deklaruoja bendras nuostatas į neįgaliuosius ( į jų teises, vietą visuomenėje ir pan. ), jos dažniausiai būna teigiamos. Tačiau respondentų išreikštos nuostatos gerokai pasikeičia t.y. tampa neigiamos, jei neįgalieji įsiterpia į asmeninę kito žmogaus erdvę. Be to tyrimo rezultatai rodo, kad protinė negalia ( labiau nei kiti sutrikimai ) sukelia nepalankiausias nuostatas. Socialinio konstravimo procese skiriamos trys pagrindinės ašys, atspindinčios socialinę logiką: 1. Nuomonės ir vertinimai – dažnai susiformuojantys jausmų, emocijų pagrindu. Socialinę izoliaciją lėmė tai, kad daugelis žmonių tiesiogiai negalėjo kontaktuoti su neįgaliaisiais. Sutikus neįgalų žmogų pajuntamas gailestis , nerimas, baimė.2. Socialinė politika ir intervencija – priklauso nuo visuomenės vyruojančio neįgaliojo socialinio vaizdinio.3. Socialinis struktūravimas – tai socialinės realybės klasifikavimas. Sutrikusio intelekto žmogus tampa „ugdytiniu“ , „globotiniu“, „klientu“.Neįgalusis traktuojamas kaip pedagoginės, socialinės, medicininės veiklos pasyvus objektas .Nuomonių ir vertinimų, socialinės politikos ir intervencijos, socialinio struktūravimo pagrindu konstruojama negalės apibrėžtis. Negalės apibrėžties formavimasis priklausė nuo socialinių ir kultūrinių reiškinių, bei nuo sociologinių, politinių, simbolinių ir psichologinių procesų.Vakarų Europoje jau XX a. pradžioje pradėjo formuotis psichosociologinis požiūris, kad negalia visų pirma yra iš visuomenės kylanti problema.Taip yra todėl, kad būtent dėl visuomenės narių masinėje ir individualioje sąmonėje esamų neigiamo atspalvio socialinių vaizdinių neįgaliesiems sunku integruotis į visuomenę. G.Meyersonas teigia, jog „sutrikimas yra tik fizinės būsenos variacija, kuriai mes suteikiame neigiamą vertę“. Ši neigiama vertė yra sudaryta iš trijų dimensijų, kylančių iš :1. Visuomenės.2. Pačios asmenybės.3. Netipiškos fizinės išvaizdos.Buvo atskirtos sutrikimų ir negalės sąvokos. Tai reiškia, kad žmogus , turintis sutrikimų , gali būti arba nebūti neįgalus, o neįgalus žmogus gali turėti arba ne…turėti sutrikimų.Aiškinant negalią socialinio vaizdinio ir negalės situacijos terminais, paaiškėja , kad negalės apibrėžimas, besiremiantis į individo anatominį ir fiziologinį sutrikimą, nebetenka prasmės. M.Kalyanpur skiria keturias skirtingas negalės interpretavimo tradicijas. 1. Negalė – dvasinis fenomenas.Negalė nėra fizinio sutrikimo pasekmė, nes yra žinoma, kad žmonės, turintys anatominių ir fiziologinių sutrikimų, ne vakarietiškose kultūrose atlieka pripažintus socialinius vaidmenis. 2. Negalė – laiko ribojamas fenomenas.Neįgalaus žmogaus situacija yra vertinama kaip laikina. 3. Negalė – grupinis fenomenas. Sutrikimų ir negalės aiškinimas rodo, kad sutrikimų turinčio asmens artimiausia aplinka, ypač šeima, nėra atsieta nuo negalės reiškinio.4.Negalės akceptacija.Kai kur tikima , kad negalia ateina iš dievų , ji yra už žmogaus suvokimo ribų, todėl turi būti besąlygiškai priimama.Skirtingos negalios provokuoja skirtingus socialinius vaizdinius.Nuo socialinio vaizdinio sąvokos neatsiejama socialinės nuostatos sąvoka. Socialinė nuostata yra žmogaus pozicija objekto atžvilgiu.Neįgalūs žmonės Lietuvoje susiduria su daugybe problemų visose gyvenimo srityse. Sunku apibrėžti, kurios iš tų problemų svarbesnės, kurios mažiau reikšmingos. Tik surinkus daug informacijos ir pažvelgus į ją visą, galima spręsti apie neįgalių žmonių padėtį, visuomenės požiūrį į juos, neįgalių žmonių poreikių tenkinimą, jų integraciją į konkrečius visuomenės institutus, socialinę vyriausybės politiką jų atžvilgiu ir pan. Negalės socialinis vaizdinys parodo, koks yra individo santykis su negalia. Laisvai interpretuojant šiuos žodžius, galima būtų teigti, kad individo negalia yra negalia tiek, kiek ji yra kitų žmonių socialinis vaizdinys. Socialinių negalės vaizdinių pažinimas leidžia atskleisti socialinės grupės, kurioje yra neįgalusis, esmines visų priimtas psichosocialines gaires, kurios struktūruoja šios grupės veiklą. (28) Socialinio konstravimo idėja suteikia metodologinį pagrindą modeliuoti ne tik neįgaliųjų socialinės integracijos ir ugdymo procesus, socialinių nuostatų negalės atžvilgiu formavimosi mechanizmus, tačiau ir apskritai socialinę negalės sampratą, atspindimą politiniame ir moksliniame diskurse.2. Visuomenės nuostata į neįgaliuosiusGreitų socialinių ir ideologinių pokyčių kontekste negalia ir neįgalieji nebegali būti vertinami vienos mokslinės teorijos aspektu. Negalės daugiamatės sampratos atskleidimas tampa vienu iš esminių socialinės integracijos poreikių ir uždavinių. Neįgaliųjų problemų sprendimas pedagogams, socialiniams darbuotojams, mokslininkams, politikams šiandien atveria naujas perspektyvas. Nuo konkrečios socialinės – kultūrinės aplinkos dominuojančių negalės vaizdinių iš esmės priklauso neįgaliųjų socialinės integracijos formos ir pobūdis. Atskiruose civilizacijos raidos etapuose nuostata į neįgaliuosius priklausė nuo atskiros šalies ekonominio lygio, kuris sąlygoja žmonių gerbūvį, tradicijų, dorovinių, religinių, filosofinių veiksnių. Nuostata į neįgaliuosius, jų gerbūvis, o kartais net egzistencija priklausė nuo atskiros bendruomenės sukurto idealo.Daugelio autorių nuomonė sutampa dėl nuostatų raidos į neįgalius žmones. Tradicinį šių nuostatų etapų skirstymą pateikia A. Bakk, K. Grunewald ( 1993) ir kiti autoriai. 1. Subžmogiška būtybė – tai nėra visiškai žmogiška, tai kažkoks vidurys tarp žmogaus ir gyvūno.2. Sergantis žmogus – nematyta jokio skirtumo tarp ligos ir negalios. 3. Žmogus, kurio reikia gailėtis – tai buvo ir iš dalies tebėra įprasta nuostata visuose šalyse.4. Žmogus, kuris gali tobulėti. Negalia kiek įmanoma kompensuojama mokymu bei pagalbinėmis techninėmis priemonėmis, o aplinka pritaikoma taip, kad kuo mažiau jaustųsi funkcinis sutrikimas. 5. Žmogus, kuris turi teisę būti toks koks yra. Pastaraisiais metais daug kas suabejojo „treniravimosi karštlige“ . siekiama žiūrėti plačiau, į visumą, mėginama atsižvelgti į visas asmenybės savybes, o ne tik į tai, kas nefunkcionuoja.Nuostatų realizaciją galima būtų suskirstyti į 5 fazes (15) : 1. Naikinimo fazė. Neįgaliuosius naikinti nuspręsdavo tėvai, išminčių tarybos ar kitos panašios institucijos. 2. Atskyrimo fazė. Žmonės su negalia laikomi nuošalyje, persekiojami ar išnaudojami.3. Saugojimo fazė. Žmonėmis su negalia rūpinasi, jie saugomi, gyvena specialiose įstaigose, jų gailimasi.4. Reabilitacijos fazė. Žmonės su negalia ne tik slaugomi, bet ir treniruojami, specialiai mokomi, kad galėtų dirbti ar kuo geriau apsitarnauti.5. Integracijos fazė. Visuomenė vis labiau prisitaiko prie žmonių su negalia – teikia paslaugas, juos aptarnauja, treniruoja, moko ir priima juos į savo tarpą. Istorijos raidoje keitėsi požiūris į negalias ir jų priežastis. Visais laikais visuomenės nuomonė pačiam neįgaliajam turi didelę reikšmę. Šiandien visuomenės požiūris svarbią įtaką turi ir sėkmingai integracijai. Neįgaliųjų adaptacijai didžiausią kliūčių kelia ne kasdieniniai sunkumai, susiję su negalia, bet visuomenės nepakankama pagarba, jo asmenybės menkinimas bei netinkamas į jį požiūris ( Šultheisas, 1975 ). Invalidų socialinį statusą ir reabilitacijos procesą daugiausia lemia aplinkos požiūris į jį ( Hulekas, 1975 ). Istorijos raidoje visuomenės požiūris į specialiųjų poreikių vaiką ar neįgalųjį suaugusįjį buvo ir lieka iki šiol gana įvairus. Vieni autoriai požiūrius skirsto apibendrintai, kiti juos pateikia kruopščiai detalizuodami. Pavyzdžiui, H. Enns ( 1982 ) požiūrį skirsto remdamasis neįgaliųjų globos ir ugdymo bei jų pačių organizuotų judėjimo laikmečiais:1. Ikiinstitucinis periodas.2. Ikiinstitucinis ( ugdymo ) periodas.3. Negaliųjų organizuoto judėjimo periodas.Kiti autoriai linkę šiuos požiūrius detalizuoti.. A.Bakk, K. Grunewald ( 1997 ) pateikia gana konkrečias požiūrių charakteristikas:1. Neadekvatus ( Subžmogiška būtybė ).2. Paremtas tik gailesčiu, užuojauta.3. Abejingas, indiferentiškas.4. Adekvatus.Nuo seno žmonės, turintys ypatingų poreikių, buvo laikomi neįgaliaisiais ne dėl savo poreikių išskirtinumo ar negalės dydžio, bet pirmiausia dėl to, kad didžiausiais dėmesys buvo teikiamas būtent į jų silpnąsias savybes. Pirmiausia buvo akcentuojama, kuo jie skiriasi nuo kitų, ir visai nekreipiamas dėmesys, ką jie turi bendro, nors skirtumų …visada būdavo daugiau negu bendrumų.Lenkų pedagogė M. Larkova ( 1985 ) skiria tris santykių su neįgaliaisiais formas:1. Geri-draugiški, grįsti pagarba ir tolerancija.2. Prasti – bendravimo vengiama, stengiamasi jų nepastebėti, elgiamasi šiurkščiai, pagalba suteikiama vangiai.3. Dviprasmiški – pastebimas abejingumas ir vengimas bendrauti ir kartu užuojauta, gailestis, perdėta globa.Nuo to, kaip aplinkiniai bendrauja su neįgaliaisiais, priklauso šių elgesys ir prisitaikymas prie aplinkos: aplinkinių pagarba ir tolerancija, saugumo jausmas neįgaliajam padeda išsiugdyti savigarbą, savimeilę, savivoką, tuo tarpu neigiamas požiūris formuoja nepilnavertiškumą arba agresyvumą ( V. Gudonis, 2000 ).1990 m. V. Gudonis tyrė nuostatą į neįgaliuosius Lietuvoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad 47,18 respondentų turėjo negatyvią nuostatą į neregius. Pagrindinė priežastis yra ta , kad visuomenė nepakankamai turi žinių apie aklųjų potencialias galimybes. Kito tyrimo rezultatai parodė, jog 9,1 respondentų niekada gyvenime nėra matę neregio. Tai rodo, jog aklieji yra sąlygiškai izoliuoti nuo visuomenės. Lietuvoje aplink įmones, kuriose dirba neregiai, išaugo aklųjų mikrorajonai. Savo laiku aklųjų patogumui šiuose mikrorajonuose buvo sukurtas buitinių paslaugų tinklas, banko, pašto skyriai, parduotuvės, vaistinės ir t.t. Tokiu būdu neregiai metų metai galėdavo neišvykti iš savo rajono, t. y. jie atsirado savotiškuose rezervatuose ir turėjo minimumą kontaktų su reginčiaisiais, gyvenančiais net to paties miesto kituose rajonuose. Šią izoliaciją didino ir specialus sutrikusios regos vaikų ugdymas specializuotose įstaigose. Taikliai šią neregių izoliaciją yra apibūdinęs aklas Lietuvos poetas A. Jonynas : „ Aklojo gyvenimas tai kelias iš rezervato į rezervatą : spec. vaikų darželis, spec. mokykla, įmonė akliesiems… „1999 m. V. Gudonis pakartotinai tyrė visuomenės nuostatą į neregius. Buvo pastebėti pozityvūs poslinkiai. Negatyvi nuostata į neregius gyventojų tarpe sumažėjo iki 35 . žmonių nuostatą teigiamai įtakojo gautos žinios apie neregius žiniasklaidos kanalais. 1990 m. buvo nustatyta pozityvios nuostatos į neregius priklausomybė nuo respondentų išsilavinimo ( kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo pozityvesnė nuostata ) , 1999 m. tyrime tokios tendencijos nėra. Pastarųjų metų tyrime išryškėjo amžiau įtaka nuostatai į neįgaliuosius ( kuo jaunesni respondentai tuo pozityvesnė nuostata ). Pozityviausia nuostata į neregius 1999m. parodė 18-20 m. amžiaus grupės, t.y. jauniausi respondentai. Tai galima paaiškinti tuo, kad 1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę kaip alternatyva specialiąjam ugdymui buvo integruotas specialiųjų poreikių vaikų ugdymas. Tokiu būdu jauniausiųjų respondentų grupė galėjo betarpiškai bendrauti su sutrikusios regos vaikais mokyklose, kas teigiamai galėjo paveikti jų nuostatą į neregius. Galimas dalykas, jog integruotas specialiųjų poreikių vaikų ugdymas turėjo pozityvios įtakos visuomenės nuomonei dėl neįgaliųjų izoliacijos ( J.Žilinskas 1998 ).Labiausiai visuomenę bauginančios negalės rūšys ( V. Gudonis ):1. Protinė – 74,75 respondentų2. Sensorinė – 17,5 respondentų3. Fizinė – 15,25 respondentųJausmai ir būsenos pamačius neįgalų žmogų:1. Užuojauta – 48,25 respondentų.2. Gailestis – 38,25 respondentų3. Baimė, kad tai neatsitiktų artimiesiems – 30,75 respondentų.4. Susidomėjimas – 4 respondentų.5. Abejingumas – 0,75 respondentų.6. Pasibjaurėjimas – 0,3 respondentų.7. Kita – 7,5 respondentų.Akivaizdu, kad, nepaisant išties gerų iniciatyvų neįgaliųjų socialinės integracijos srityje, yra tam tikrų psichosocialinių kliūčių, dėl kurių ko gero, neįgaliųjų įsiliejimas į visuomenę vis dar problema.Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, visuomenei būdingos tam tikros socialinės problemos. Visuomenė diferencijuojasi pagal pajamas ir turtą, didėja bedarbystė ir nusikaltimai, gausėja narkomanų, išmaldos prašančiųjų, „ šiukšlyno žmonių“, neįgaliųjų socialinio statuso neapibrėžtumas – šios ir ki…tos socialinės problemos tampa Lietuvos kasdienybe.Socialinių problemų samprata laikui bėgant kito. Bedarbystė, visuomenės diferenciacija, neįgaliųjų padėtis dar neseniai buvo vertinama ne kaip socialinė, o kaip individuali problema, t.y. kaip žmogaus nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių socialinių sąlygų. Tačiau esminis lūžis įvyko šeštajame dešimtmetyje, kai amerikiečių sociologas C.W.Mills ( 1959 ) individualius sutrikimus atskyrė nuo socialinių problemų.Socialiniu atžvilgiu pagrindinis neįgaliųjų integracijos veiksnys yra visuomenės požiūris į juos bei integruojančių socialinių struktūrų kokybės ir kiekybės stoka.Manoma, jog žmonėms turintiems sutrikimų, reikia padėti „ apginkluojant „ juos žiniomis, įgūdžiais , mokėjimais, kad jie galėtų sėkmingai integruotis į visuomenę. Pedagogai, kurie atlieka „ ginklų suteikėjo“ vaidmenį, dažnai lieka nusivylę tiek auklėjimo ir mokymo rezultatais, tiek pačiais ugdytiniais, nes jų pasirinkta didaktinė – korekcinė metodologija yra iš esmės pasmerkta nesėkmei. Taip susiformuoja nepalankios specialiųjų pedagogų socialinės nuostatos į neįgaliuosius. Viena vertus, negalios koncepcijos formavimasis priklausė nuo socialinių ir kultūrinių reiškinių, antra vertus, nuo socialinių politinių, simbolinių ir psichologinių procesų. Kiekviena epocha ir kultūra skiria specifinį „kitokio“, „svetimo“ žmogaus ar grupės vaizdinį, savaip pavadina nukrypimą nuo socialinės normos. Stiker, (1997 ), teigia, jog negalė yra apibrėžiama pagal dominuojančias visuomenėje vertybes. Šiuolaikinėje vakarietiškoje visuomenėje dominuoja trys vertybės: pajėgumas, konkurencingumas, mediatiškumas ( gebėjimas sąveikauti ), kurios galėtų apibrėžti negalios socialinį aspektą. Senovės Graikijoje nepalankiausias nuostatas aplinkinių sąmonėje sukeldavo fizinių sutrikimų turintys žmonės, o XX a. nepalankiausią padėtį užima asmenys, turintys intelekto sutrikimų ( Stiker, 1997 ). Tai matyt, paaiškinama vertybinių socialinių modelių istorine transformacija. Nespecialistų nuostatų į neįgaliuosius struktūrinis modelis ( pagal Siller J. 1967) Populiacijos ( nespecialistų ) nuostatos į negalią struktūrinis modelis1. Vidinė įtampa sąveikaujant. Bendraujant su neįgaliuoju, atsiranda tam tikra įtampa, nežinomybė, netikrumas, nežinojimas kaip elgtis..2. Artimumo atmetimas. Atsisakymas asmeninių, šeimyninių santykių su neįgaliuoju.3. Bendras atmetimas. Bendra neigiama orientacija ir argumentacija už neįgaliųjų socialinį apribojimą.4. Autoritarinis paslaugumas. Po išoriškai teigiama nuostata slypintis noras neįgaliesiems taikyti specifines korekcines priemones.5. Emocinių savybių priskyrimas. Neigiami neįgaliųjų polinkiai, suvokti kaip negalės pasekmė.6. Kančios identifikacija. Neįgalieji sukelia sveikųjų neigiamas asmenines reakcijas į negalią .7. Priskirti funkciniai ribotumai. Neįgaliųjų gebėjimo prisitaikyti savo aplinkoje nuvertinimas.
Mokslinėje literatūroje pateikiami ir specialistų ( administratorių, pedagogų, medikų, psichiatrų ) nuostatų į neįgaliuosius modeliai. Pastebėta , jog specialistai, artimai ir dažnai kontaktuojantys su neįgaliuoju, labiau linkę į konservatizmą nei institucijų vadovai.
Specialistų nuostatų į neįgaliuosius struktūriniai modeliai ( pagal Siller J. 1967)
Specialistų nuostatos struktūros modeliai Autoriai Profesinis rengimasBendravimo patyrimasŽinių apie negalią trūkumas Alexander, Strain, 1978Institucija kaip segregacijos priemonėKultūriniai apribojimaiNesmerkianti etiologija ( nediskriminuojančių žodžių vartojimas)Asmeninis atmetimasAutoritarizmasVilties nebuvimas Efron, 1974Autoritarizmas Paternalizmas Modernioji ideologija ( turima galvoje normalizacija )Socialinis apribojimasTarpasmeninė etiologija Cohen, Struening, 1967
Nuostatos į neįgaliuosius struktūrinių elementų pažinimas leidžia paaiškinti neįgaliųjų integracijos į visuomenę kliūtis, i…škylančias ne dėl vienos ar kitos žmogaus funkcijos sutrikimo fakto, bet dėl žmonių nuostatų į neįgaliuosius specifiškumo.Šiandien neįgalieji Lietuvoje yra atstumti, tarsi „ svetimi “. pasikeitus neįgaliųjų socialinės integracijos ideologijai, neįgaliųjų įsiliejimas į visuomenę yra oficialiai deklaruojama siekiamybė.V. Gudonio 1990 metais atlikto tyrimo metu, paaiškėjo, kad požiūris į neįgaliuosius priklauso ne tik nuo negalės rūšys, bet turi įtakos ir respondentų amžius.
Labiausiai bauginančios negalės rūšys ( 15 )
Eil nr. Negalių rūšys Protinė Sensorinė Fizinė Amžiaus grupė Skaičius Procentas Skaičius Procentas Skaičius Procentas1 16-18m. 35 67,3% 15 28,8% 15 28,8%2 19 -25m. 50 66,6% 13 17,3% 11 14,6%3 29-35m. 80 74,7% 18 16,8% 19 17,7%4 36-45m. 60 76,9% 11 14,1% 8 10,2%5 46-55m. 55 85,9% 9 14% 7 10,9%6 56-65m. 14 77,7% 5 27,7% 1 5,5%7 66m. ir vyresni 3 50% 3 50% – –
Tyrimai rodo, jog invalidai, turintys proto, psichikos, kūno ar elgesio sutrikimų, psichosocialiniu požiūriu sudaro svetimųjų grupę ( Bogdan, Tylor, 1989 ). Neįgaliųjų priskyrimą svetimiesiems lėmė: Socialiniai veiksniai. Beveik visose visuomenėse neįgalieji neatitiko nusistovėjusių, visuotinai priimtų socialinių normų ar vertybių. Bendrakultūriniai veiksniai. Neįgaliųjų socialinis atmetimas yra būdingas graikų ir romėnų, taigi vakarietiškai kultūrai. Kultūriniai veiksniai. Kiekviena socialinė – kultūrinė aplinka kūrė savitą negalės reikšmių , nebūtinai neigiamų, tinklą. Istoriniai veiksniai. Skirtingojo atstūmimas nuo antikos laikų nepasikeitė ir istorijos raidoje, pakitus socialinėms vertybėms, atitinkamai susiformavo svetimojo supratimas. Psichologiniai veiksniai. Kiekvienas žmogus jaučia vadinamąja kito baimę. Susitikdami su neįgaliuoju pasąmonės plotmėje pamatome savo paties negales. Psichosocialiniai veiksniai. Negalės stereotipai atspindi visuomenės narių įsitikinimus, kad neįgaliesiems būdingi vienokie ar kitokie elgesio, išvaizdos ar būdo bruožai. Ekonominiai veiksniai. Neįgalieji dėl turimų sutrikimų kur kas sunkiau adaptuojasi industrinėje aplinkoje, nes manoma, kad jų galimybės, rentabilumas, neatitinka keliamų reikalavimų. Mitiniai veiksniai. Pvz. Psichinė negalia siejama su antgamtiniu pasauliu. Religiniai veiksniai. Dėl Senojo ir Naujojo Testamento įtakos susiformavo negalės samprata, susijusi su kaltės ir gailestingumo reiškiniais.
Akivaizdu, kad, nepaisant išties gerų iniciatyvų neįgaliųjų socialinės integracijos srityje, yra tam tikrų psichosocialinių kliūčių, dėl kurių ko gero, neįgaliųjų įsiliejimas į visuomenę vis dar problema.Socialiniu atžvilgiu pagrindinis neįgaliųjų integracijos veiksnys yra visuomenės požiūris į juos bei integruojančių socialinių struktūrų kokybės ir kiekybės stoka.
4. Socialinės integracijos samprata
Neįgalių žmonių problemų visumą galima pavadinti vienu žodžiu – jų integracijos problema.Integracija – tai ne tik neįgalių žmonių įtraukimas į sveikų žmonių bendriją ir ne tik gyvenimas joje. Integracijos esmė – apgalvotas ir planuotas būdas, leidžiantis neįgaliajam, kaip ir kitiems žmonėms, gyventi kartu su visais, tapti priimtinam( 17 ). Integracija ( lot.intergatio – atnaujinimas, atstatymas) – tai procesas, kurio metu būtinas bendradarbiavimas, bendras darbas, noras rizikuoti, daugybė tarnybų ir institucijų parama. ( 23 ).Integracija suprantama ir kaip priėmimas į visuomenę tų narių, kurie anksčiau buvo izoliuoti.D.Pūras integraciją traktuoja kaip ne bet kokių, o dirbtinų kliūčių įveikimą ( 27 ). Terminas integracija ( lot. atstatymas, atsinaujinimas, kurių nors dalių sujungimas į visumą ) suprantamas kaip neįgalių žmonių įsiliejimas į visuomenę. ( J. Ruškus ) Vartojant šį terminą, išreiškiame nuomonę, kad neįgalieji yra už visuomenės ribų. Integracija nevyksta pati savaime: visiems visuomenės nariams būtina suvokti ir tikėti, kad visi žmonės yra lygiaverčiai. Kiekvienoje integracijos pak…opoje būtinas lankstumas. Visi šio proceso dalyviai turi ieškoti kompromisų naujose situacijose (27).Pateikiama integracijos, kaip dirbtinų kliūčių įveikimo samprata. Įvairias problemas( protinis atsilikimas, autizmas, cerebralinis paralyžius ir t.t. ) turinčių vaikų integraciją klinikoje. Specialistų ir neprofesionalų ( tėvų, savanorių ) kompetencijos integracija. Žinybų ( sveikatos apsauga, švietimas, globa ) veiklos integracija. Profesinių grupių ( gydytojų, psichologų, logopedų, socialinių darbuotojų ir kt. ) veiklos integracija. Įvairių specialybių ( pediatrija, specialioji pedagogika, socialinis darbas ) integracija. Vyriausybės, savivaldybių ir NVO veiklos integracija.
Praktikos, mokslo ir mokymo integracija. Įvairių požiūrių į specialių poreikių vaikų ugdymą / gydymą integracija(27). Kiti autoriai integraciją apibūdina kaip įterpimą ar normalizaciją ( 37 ).M.D. Skjordaen teigia, kad įterpimas – reiškinys, laiduojantis teisę namų, mokyklos ir visos visuomenės aplinkos pritaikymo visiems pagal jų galimybes ir atsilikimus, suteikiant lygias galimybes bendrauti, žaisti, mokytis, jausti reikalingam, tuo užtikrinant visų vaikų gerą gyvenimo kokybę jų natūralioje aplinkoje ( 32 ).Socialinis psichologinis integracijos aspektas susijęs su šeima, grupe, klase. Svarbiais privalumais laikomi tie, kuriuos įgyja grupė, priėmus į savo tarpą vienaip ar kitaip panašius į save narius. Įterpimas padeda vystyti supratimą ir sąmoningumą, kuris pagrįstas įvairove, savitarpio pagalba. Šis procesas padeda pakeisti visuomenės požiūrį bei vertybių sistemą, praturtina visus šiame procese dalyvaujančius asmenis .Normalizacija – reiškinys, kuris „ normalią “ visuomenę apibūdina joje priimta įvairove. Be kitų faktų tai reiškia, kad neįgalūs asmenys turi tapti natūralia visuomenės dalimi ( 32 ).Normalizacijos procesas Lietuvoje sietinas su Specialiojo ugdymo įstatymu . Remiantis bendraisiais normalizacijos principais, neįgalieji turi teisę: Gyventi pagal normalų dienos ir metų ritmą. Turėti savo atskirą vietą savo darbui ir poilsiui. Su jais turi būti elgiamasi pagal amžiaus tarpsnius ( o ne pagal jų išsivystymo lygį ). Turėtų būti gerbiami neįgaliųjų individualūs poreikiai bei kontaktas tarp lyčių. Galimybė kartu su sveikaisiais kreiptis į įvairias institucijas. Reikėtų ieškoti galimybių normalioms neįgaliųjų pozicijoms įtvirtinti ( 12 ).I.Gailienės teigimu, pokyčiai normalizacijos principų realizavimo ir neįgalių žmonių integracijos linkme turėtų vykti lygmenimis.Išsiaiškinti koncepciją: Apibrėžiant neįgalių ir sveikų žmonių socialinį vaidmenį. Gerinant neįgaliųjų gyvenimo kokybę. Juos integruojant į visuomenę.Ilgą laiką neįgaliųjų integravimasis buvo pačių neįgaliųjų reikalas. Atkūrus Nepriklausomybę, šis klausimas pradėtas spręsti tiek valstybiniu ( priimami įstatymai, paskelbti Invalidų metai, įkurta Invalidų reikalų taryba ir pan. ), tiek visuomeniniu ( naujų neįgaliųjų organizacijų kūrimosi bumas ) lygiais.Neįgalių žmonių integravimosi tematika pamažu susidomi ir socialinių mokslų atstovai, tačiau iš esmės tai mažai analizuojama sociologinių tyrimų sritis. Dėl to susiduriama su sudėtingomis teorinėmis ir metodologinėmis problemomis. Šiuo metu šalyje veikia apie 70 įvairių teisės aktų, numatančių daugiau kaip 100 lengvatinių nuostatų invalidams. Invalidų klausimai integruoti į daugelį tesės aktų, reguliuojančių sveikatos apsaugos, darbo, pensijų, ugdymo, ryšių, transporto, būsto, sporto, aplinkos pritaikymo ir kitas visuomeninio gyvenimo sritis. Pagrindiniai invalidų socialinio aprūpinimo finansavimo šaltiniai yra valstybinio socialinio draudimo, valstybės biudžeto, savivaldybių ir privalomojo sveikatos draudimo biudžetas.Invalidų socialinės integracijos įstatymas sudarė palankias sąlygas kurtis ir veikti invalidų bendruomeninėms organizacijoms, kurių programos iš dalie finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių biudžetų. Šiuo metu yra apie 30 respublikinių invalidų vi…suomeninių organizacijų, be to, miestuose ir rajonuose veikia teritorinės organizacijos. Taigi invalidams sudarytos sąlygos patiems spręsti savo problemas, dalyvauti kuriant socialinę politiką, rengiant valstybines programas, vykdant visuomeninę kontrolę ir kt.Kiekvienoje bendruomenėje yra neįgalių žmonių. Todėl kiekvienoje bendruomenėje jiems turi būti vietos. Visiška integracija ne visada yra vien labai geras procesas. Ir visos išskyrimo formos nėra vien tik blogos. Kartai negalios ištiktiems vaikams būtina pirmiausia suteikti specialiąją pagalbą arba juos mokyti atskiroje grupėje, kad vėliau jie galėtų būti kartu, sąveikauti su sveikaisiais ir kad juos lydėtų sėkmė.Dažniausios integracijos nesėkmės priežastys yra netinkamos sąlygos ir nuo neįgalaus vaiko jos nepriklauso ( 17 ) .Asmenys turintys sutrikimų, turi būti vertinami ne pagal jų negalią, o pagal jų sugebėjimus, atsižvelgiant į to žmogaus reikmes ir pasirinkimus. Integracija yra bendras požiūris į žmones su negalia, kuris labiau atsižvelgia į sugebėjimus ir galimybes, negu į negalią ir apribojimus. Nėra bendros taisyklės pagal kurią galėtume apibūdinti integracijos, kuri tiktų kiekvienam žmogui su negalia. Šis procesas grindžiamas : pagarba, atsakomybe, supratimu, įvairumu, bendradarbiavimu, pasitikėjimu, augimu, dalijimusi, džiaugsmu, bendruomene, pritarimu, rūpinimusi. Lietuvos Respublikos neįgalių vaikų socialinės problemos taip pat yra susijusios su socializacija ir socialiniu integravimusi bendrojo lavinimo mokyklose, kuriose didelę reikšmę turi sveiko ir neįgalaus individo požiūrio formavimasis , priklausomai nuo šalies politinės santvarkos, ekonomikos ir kitų veiksnių. Konkrečios problemos sprendimo sėkmė galima tik realiame gyvenime, o ne diskusijose. Nors integracija gali būti vertinama tik pagal individualius rezultatus, praktiškai ji neturi ribų – jos ribos sutampa su žmogaus teisių ribomis. Vienodos galimybės ir teisės – vienintelis galimas veiklos principas, tiek naikinant veiklos struktūras, institucijas, tiek teisingai paskirstant lėšas, suteikiant medicininę pagalbą, socialinę paramą, leidžiant įstatymus ir laikantis jų.5.Žmonių su negalia integravimosi į visuomenę pagrindinės problemos
Fiziškai neįgalūs žmonės Lietuvoje susiduria su daugybe problemų visose gyvenimo srityse. Sunku apibrėžti, kurios iš tų problemų svarbesnės, kurios mažiau reikšmingos. Tik surinkus daug informacijos ir pažvelgus į ją visą, galima spręsti apie neįgalių žmonių padėtį, visuomenės požiūrį į juos, fiziškai neįgalių žmonių poreikių tenkinimą, jų integraciją į konkrečius visuomenės institutus, socialinę vyriausybės politiką jų atžvilgiu ir pan. Sprendžiant neįgalių žmonių problemas, vienas iš reikšmingiausių dalykų Lietuvoje yra LR invalidų socialinės integracijos įstatymas, priimtas 1991m. lapkričio 28 d., Nr. I-2044.Tačiau įstatymas pats savaime mažai reiškia, jei nėra tinkamai įgyvendinamas. Specialiųjų poreikių vaikų integravimosi sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių, tarp kurių vienas iš svarbiausių – bendrojo lavinimo mokyklos pedagogų požiūris į neįgalius vaikus, jų ugdymo galimybes bendrojo lavinimo mokykloje.Neįgalių žmonių integravimosi tematika pamažu susidomi ir socialinių mokslų atstovai, tačiau iš esmės tai mažai analizuojama sociologinių tyrimų sritis. Dėl to susiduriama su sudėtingomis teorinėmis ir metodologinėmis problemomis. Vienodos galimybės ir teisės – vienintelis galimas veiklos principas, tiek naikinant veiklos struktūras, institucijas, tiek teisingai paskirstant lėšas, suteikiant medicininę pagalbą, socialinę paramą, leidžiant įstatymus ir laikantis jų.Neįgalų žmonių socialinis integravimasis yra aktuali nūdienos problema, kadangi šalyje kasmet didėja pirminio ir antrinio bendrojo invalidumo rodikliai. Jungtinių Tautų Organizacija teikia duomenis, kad kiekvienoje šalyje gyvena vidutiniškai apie 10 % neįgaliųjų. Neįgaliųjų integracijos procese kyla daug problemų. Kaip teigia I.Jackuvienė viena iš jų yra nepalank…us visuomenės požiūris į neįgalius žmones: „Nieko nepasikeis, kol žmonės nepakeis požiūrio į neįgaliuosius ir į tuos „ debilus“ ims žvelgti kaip į visus asmenis, kokie jie yra iš tiesų: su savo galiomis ir negalėmis.“ (12).Kita neįgalių žmonių integracijos problema kyla dėl to, kaip pats neįgalus žiūri į savo negalią ir kokias jis deda pastangas, kad taptų visuomenės nariu. Psichologas R.Katstrofas sakė, kad“ niekas žmogaus neluošina taip, kaip jo paties požiūris į savo negalę“(11). Panašių minčių galima rasti ir kitų autorių, besidominčių negalios priėmimo problemomis, darbuose, nors jų labai mažai. Negalės priėmimą galima apibūdinti, kaip gebėjimą gerai įsisąmoninti prarastas ar išlikusias galimybes, susitaikyti su savo trūkumais, vertinti jį kaip bet kurį kitą iškylantį žmogaus gyvenimo stygių, kurio įveikimo būdų visuomet galima rasti. Be galo svarbu vaiką nuo mažens priimti savo negalę, nesivaržyti, neslėpti jos. Kitaip negalia, būdama tikra kliūtimi, dar tampa ir tariama. Po ja slypi neveiklumas, pasyvumas, atsiranda „išmokto pasyvumo sindromas“. Jei nebus suformuotas adekvatus požiūris į negalią, neįgaliųjų žmonių vidinės potencijos, kaip ir daugelis išmokimų, liks nerealizuoti. Negalios slėpimas, jos nepriėmimas sukelia didelę vidinę įtampą. Negalios slėpimo, jos ignoravimo variantas dažniau gali būti būdingas tiems žmonėms, kurių sutrikimo laipsnis nėra pats aukščiausias. Susikoncentravimas į negalią, savų galimybių ir gebėjimų vertinimas per jos prizmę, dažnas jos akcentavimas, taipogi sudaro kliūtį neįgaliam žmogui integruojantis į visuomenę. Tokiu būdu mažėja žmogaus aktyvumas ir kiekiu, ir kokybe pakinta socialiniai kontaktai, žmogus darosi neproduktyvus ir per menkai save realizuoja.Galima teigti, kad būtent negebėjimas susitaikyti su savo trūkumu sukelia menkavertiškumo jausmą, o tai menkina neįgalaus žmogaus požiūrį į save ir neleidžia jam laisvai integruotis.Be to labai svarbu neįgaliųjų žmonių integracijai yra negalios priėmimas grupiniu aspektu. Neįgaliems žmonėms bendraujanti su normaliais žmonėmis, išryškėja asmenybės integruotumo ypatumai, pasireiškiantys gebėjimu kontaktuoti su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje keičiasi ekonominė, socialinė aplinka ir vertybės, susidaro realios nuoseklaus neįgalių žmonių integravimosi visuomenėje sąlygos. Be jokios abejonės, atsirado daug sunkumų, problemų, kurias padėjo spręsti ir tam tikros vyriausybės institucijos. . Neįgalių žmonių integravimosi tematika pamažu susidomi ir socialinių mokslų atstovai, tačiau iš esmės tai mažai analizuojama sociologinių tyrimų sritis. Dėl to susiduriama su sudėtingomis teorinėmis ir metodologinėmis problemomis.
Dažniausios integracijos nesėkmės priežastys yra netinkamos sąlygos ir nuo neįgalaus asmens jos nepriklauso ( 17 ) .Asmenys turintys sutrikimų, turi būti vertinami ne pagal jų negalią, o pagal jų sugebėjimus, atsižvelgiant į to žmogaus reikmes ir pasirinkimus. Integracija yra bendras požiūris į žmones su negalia, kuris labiau atsižvelgia į sugebėjimus ir galimybes, negu į negalią ir apribojimus. Nėra bendros taisyklės pagal kurią galėtume apibūdinti integracijos, kuri tiktų kiekvienam žmogui su negalia. Šis procesas grindžiamas : pagarba, atsakomybe, supratimu, įvairumu, bendradarbiavimu, pasitikėjimu, augimu, dalijimusi, džiaugsmu, bendruomene, pritarimu, rūpinimusi.Išvados
Neįgalių žmonių problemų visumą galima pavadinti vienu žodžiu – jų integracijos problema Neįgaliųjų socialinė integracija bus sėkminga, pakeitus visuomenės požiūrį į neįgalius žmones. T.y. kai neįgalieji bus vertinami ne pagal jų negalią, o pagal sugebėjimus. Neįgaliųjų socialinės integracijos padėtį lemia socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai veiksniai. Pastarąjį dešimtmetį visuomenės požiūris į neįgaliuosius pastebimai pagerėjo: didžioji visuomenės dauguma pritaria neįgaliųjų i…ntegravimosi į visuomenę idėjai. Dažniausios integracijos nesėkmės priežastys yra netinkamos sąlygos ir nuo neįgalaus asmens jos nepriklauso. Visuomenės požiūrį į neįgaliuosius lemia ir negalios laipsniai bei rūšys, respondentų amžius, profesija, išsilavinimas, bei kontaktų su neįgaliuoju asmeniu dažnumas.
Literatūra
1. Aklųjų ir silpnaregių ugdymas ir reabilitacija. ( 1995 ). Vilnius .2. Ališauskas, A. ( 1996 ). Vaikų vystimosi ypatingumų pažinimas ir įvertinimas. Šiauliai: ŠPI.3. Ališauskas, A. Daulianskienė, J. ( 1989 ). Anomalaus vystimosi klinikinių variantų psichologinė – pedagoginė charakteristika. Vilnius.4. Ališauskienė, S. ( 1998 ). Ankstyvojo amžiaus vaikų korekcinis ugdymas. Šiauliai : ŠU l-kla.5. Ambrukaitis, J. ( 1997 ). Ankstyvojo ir ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikų ugdymas. Šiauliai: ŠPI. 6. Ambrukaitis J. Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo pokyčiai ir TEMPUS programa // Specialiųjų poreikių vaikų integracija : patirtis ir perspektyvos / Mokslinio – metodinio seminaro medžiaga. – Šiauliai, 1994, p. 6-15.7. Ambrukaitis J. Pedagogų požiūris į specialiųjų poreikių vaikų integraciją // Specialusis ugdymas – T II ( 1999 ) , p. 24-37.8. Andriekienė, R. M., Ruzdienė, A. ( 2001 ). Ankstyvosios vaikystės pedagogika. Klaipėda: KU l-kla.9. Andriulis, E. ( 1994 ). Vaiko fiziologija ir mokyklinė higiena. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų l-kla.10. Ankstyvojo ugdymo vadovas. ( 2001 ). Vilnius: vieš. Įstaiga “ Minklės leidyba”.11. Bauman M., Joderis M.N. ( 1989 ). Prisitaikymas prie aklumo. Vilnius.12. Daniels E. R. ir Staffor D. K.( 2000). Specialiųjų poreikių vaikų integravimas // Atvirų visiems vaikams grupių kūrimas. Leidimas lietuvių kalba. Vilnius.13. Jackuvienė I. Neįgaliųjų socializacijos ir integracijos į visuomenę proceso problemos // Integracija: ar išeitis vaikams su negale : tarptautinės konferencijos pranešimai /- Vilnius, 1997. 14. Juodraitis A. Nuostatas galima pakeisti: specialiųjų poreikių vaikų integravimo į bendrojo lavinimo mokyklas problemos // Mokykla. 1994 Nr. 7.15. Gudonis, V., Novogrodskienė, E. Visuomenės požiūris į neįgaliuosius suaugusius ir specialiųjų poreikių vaikus. Specialusis ugdymas II: mokslo darbai. Šiauliai, 2000, Kn. 3, p. 50-62. ISSN. 16. Gudonis V.( 1990 ). Aklųjų reabilitacija ir integracija. Šiauliai: ŠPI..17. Gudonis V.( 1996 ). Vaikų vystymosi sutrikimų priežastys. Šiauliai.18. Grigonis,A. Normalizacija ir integracija: iš kur ateini ir kur eini? // Traptautinė mokslinė konferencija. Taikomoji fizinė veikla ir neįgaliųjų socializacija. Problemos ir perspaektyvos.( 1999 ). Kaunas.19. Kardelis, K. ( 2002 ). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas; Judex l-kla. 20. Karvelis V., Neįgaliųjų ugdymas ir socialinė adaptacija Lietuvoje. Šiauliai. 2001.21. Negalios žmonės sugrįžta į visuomenę. ( 1997 ). Vilnius: Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija “ Viltis”.22. Sutrikimų klasifikacija. ( 1995 ). Vilnius.23. Ruškus, J. Neįgalusis asmuo ir visuomenė. Šiauliai,1997.24. Ruškus, J. ( 2001 ) Negalės psichosociologija. Šiauliai: Šiaulių universitetinė leidykla.25. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Vilnius: LR Seimo leidykla, 1993.-p.118.26. LR invalidų reabilitacijos ir socialinės integracijos strategija. Vilnius, 1993.27. Miller, 1983, cituota Pivorienės J. (1999). Fiziškai neįgalų asmenų integracija Lietuvoje ir jos analizės teoriniai aspektai. Filosofija, sociologija, 2, 52-57.28. Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę. ( sud. D.Pūras ). Vilnius 1997.29. Ruškus J. Neįgalusis asmuo ir visuomenė: sąveikos raida ir perspektyva. Šiauliai: ŠU, 1997.-p.6330. Leonavičius, J. ( 1993 ). Sociologijos žodynas. Vilnius: Academija.31. Ruškus J. Negalės fenomenas. / Monografija /. Šiauliai : Šiaulių universitetinė leidykla. 2002.
32. Ruškus J., Butkutė R. ( 1999 ). Neįgalų asmenų brolių ir seserų psichoso…cialinė situacija. Specialusis ugdymas, 3,27-35.33. Skjorten M.D. Integruoto švietimo koncepcija psichologiniame kontekste // Integracija: ar išeitis vaikams su negale : tarptautinės konferencijos pranešimai /- Vilnius, 1997. p. 23-30.34. Svensson G., Barnen R. Žmonių su negalia klausimų iškėlimas Europos sąjungoje. // Integracija: ar išeitis vaikams su negale : tarptautinės konferencijos pranešimai /- Vilnius, 1997. p. 31-34.
35. Specialiųjų poreikių vaikai. // Sud.J.Ambrukaitis. Šiauliai : ŠU, 1998. – p. 156.36. Sutrikimų klasifikacija/ ats.red. A. Bagdonas. – Vilnius, 1995, p. 4-9.37. Svensson G., Barnen R. Žmonių su negalia klausimų iškėlimas Europos sąjungoje. // Integracija: ar išeitis vaikams su negale : tarptautinės konferencijos pranešimai /- Vilnius, 1997. p. 31-34.38. Valstybinė sutrikusio vystymosi vaikų sveikatos programa. ( 1998 ). Vilnius:Respublikinės universitetinės ligoninės vaiko raidos centras.