Nusprendžiau ir aš papasakoti savo istoriją, taip, paprastai.. Dar visai neseniai taip mėgau pompastiką, gražius epitetus, gražias svajones.. Tačiau dabar aš visai kitokia. Myliu nebe svajones, o realybę, tai, kas supa mane. Ir kai pamilau viską taip, kaip yra iš tiesų, pamilau save – gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Ir mano svajonės tapo realybe. Sutikau Jį, savąjį princą.
Aš visada norėjau tik idealaus vyro, todėl visi mano bandymai užmegzti santykius būdavo nesėkmingi. Kad ir kaip stengčiausi, negalėdavau priimti vaikinų tokių, kokie jie yra, nors jie buvo iš tikrųjų geri. Tiesiog širdis negalėjo ramiai plakti, kai jie būdavo šalia.. Tačiau Jis… Kai pirmą kartą pakvietė į pasimatymą, tikrai nieko nesitikėjau, nes kątik buvau nelabai draugiškai išsiskyrusi su eiliniu vaikinu. Prisižadėjau, kad dabar tikrai jokių meilių man nereikia, norėjau bent metus pailsėti. Todėl ėjau galvodama: “Kaip nors atbūsiu tas kelias valandas ir viskas”..
Buvo graži rugsėjo popietė, mes susitarėme susitikti parke. Saulė skaisčiai švietė pro spalvotus lapus, aplinkui taip šilta, linksma ir gera.. Ir štai pamačiau artėjant Jį.. Didžiai mano nuostabai, tai buvo labai gražus, aukštas, kostiumuotas, su rože rankoje ir dieviška šypsena veide, vaikinas. Kelios valandos neprailgo, mes tiesiog vaikščiojome, plepėjome. O atsisveikinant jis staiga pasikeitė – taip nedrąsiai ir su vaikiška viltimi akyse paklausė: „Ar galiu Tau dar paskambint?.“. Aš nusišypsojau…
Ir dabar aš šypsausi.. Tik dabar aš šypsausi girdėdama: “Lauk manęs vakare”.. Ir aš laukiu.. Greitai sukaks lygiai metai, kai mes pora, laiminga pora – įdomu, ką jis sugalvos šiai progai?
Taip, su juo aš laiminga, kai jis šalia, man daugiau nieko nereikia.. Atrodo, jis ir nėra visiškas idealas (kai susipažinom, jis tik baiginėjo studijas ir ne baltu mersedesu važinėjo).. Bet Jis yra tas, apie kurį visada svajojau.. Ir Jis – Mano.