Nykų žiemos vakarą po darbų sėdėjau prie kompiuterio ir nieko tokio rimto negalvodoma užpildziau Darnipora.lt anketą. Kaip ten viskas yra, Jūs ir patys žinote. Taip ir pradėjau susirašinėti su Mantu. Po kiek laiko nusprendėm susitikti Anikės aikštėje, Klaipėdoje. Susiruošusi ir pasigražinusi išskubėjau į pasimatymą. Kai artėjau prie susitikimo vietos, pradėjau truputį jaudintis, bet nieko. Atsisėdau ant suoliuko ir dairausi kur jis! Bet žiūriu, kad ant kito suoliuko sėdi nedrąsus vaikinas. Paskambinu jam ir noriu įsitikinti, ar tikrai JIS. Taip, tai buvo jiis! Toks nedrąsus ir nekaltas, ir pirmiausia kilo mintis, kad galėtume būti tik draugai. Ir dar nepatiko jo kedai – balti, su nutrintais galais. Tokios jau mes, tos moterys! Pasivaikščiojom po senamiestį, nuėjom į bariuką atsigerti kavos su pyragaičiu, paplepėjom nuoširdžiai. Man labai patiko jo akys, nes jos tokios geros ir nuoširdžios. Bet po pirmo pasimatymo kaip vyras man jis didelio įspudžio nepadarė. Aš nebenorėjau su juo daugiau susitikti, bet jis atkakliai to siekė. Rašė gražias žinutes, vis kvietė vakarieniauti, ar dar kąą smagaus nors nuveikti. Po to pačiai pasidarė gėda ir sutikau vėl susitikti.
Kai susitikome antrą kartą, tai daugiau ir nebeišsiskyrėme. Jis pradėjo atvažinėti pas mane į svečius beveik kiekvieną vakarą – nes kartais norėdavau pabūti ir viena. Po kiek laiko supratau, kad ne